- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-14
- Bylos Nr.
- 2-870-241/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Gasiūnienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Pralita“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Pralita“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 8 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Stiprybė“ ieškinį dėl atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Pralita“ bankroto bylos iškėlimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama iškelti atsakovės bankroto bylą. Ieškovė nurodė, kad atsakovės skola ieškovei pagal Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimą už akių, priimtą civilinėje byloje, kuris iš dalies pakeistas Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 23 d. nutartimi, sudaro 83 853,95 Eur. Atsakovė iki šiol nėra įvykdžiusi savo įsipareigojimų kreditoriui, antstolei nepavyksta protingais terminais išieškoti iš atsakovės skolos, vidutiniškai per mėnesį yra išieškoma vos po 148 Eur, todėl išieškojimo procesas truktų apie 47 metus. Net ir išdėsčius priteistos sumos mokėjimą dvylikai mėnesių, atsakovė neturėjo galimybės sumokėti skolą, todėl darytina išvada, kad atsakovė yra nemoki ir jai keltina bankroto byla.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2016 m. vasario 8 d. nutartimi iškėlė atsakovės bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė V. K., iki nutarties įsiteisėjimo dienos areštavo atsakovės nekilnojamąjį ir kitą ilgalaikį materialųjį turtą.
Iš atsakovės 2015 m. gruodžio 31 d.balanso teismas nustatė, kad į įmonės balansą įrašyto turto vertė sudaro 130 887,00 Eur, iš jų ilgalaikio turto – 35 637,00 Eur, trumpalaikio turto – 95 250,00 Eur (atsargos, išankstiniai apmokėjimai – 26 281,00 Eur; per vienerius metus gautinos sumos – 68 969,00 Eur). Pagal atsakovės kreditorių sąrašą 2015 m. gruodžio 31 d. teismas nustatė, kad pradelsti atsakovės įsipareigojimai sudaro 101 159,21 Eur. Teismas nurodė, kad atsakovės pradelsti įsipareigojimai žymiai viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Pagal pateiktą 2015 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitą teismas nustatė, kad įmonės nuostolis sudarė 77 403,00 Eur; 2014 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaita patvirtina, kad įmonė ir 2014 m. dirbo nuostolingai, nuostolis sudarė 19 507,00 Eur. Valstybinės mokesčių inspekcijos viešai skelbiamais duomenimis, 2016 m. vasario 5 d. atsakovės deklaruotų mokesčių mokestinės nepriemokos suma sudaro 1 120,91 Eur. Teismas pažymėjo, kad pareiga įrodyti įmonės mokumą tenka atsakovei. Teismas sprendė, kad atsakovė savo mokumo neįrodė. Iš atsakovės pateiktų finansinės atskaitomybės dokumentų teismas nustatė, kad atsakovės per vienerius metus gautinos sumos sudaro 68 969,00 Eur, tačiau šių sumų atgavimas praktikoje dėl įvairių priežasčių (įmonių bankroto, nesąžiningumo, išieškojimo negalimumo ir pan.) ne visada yra realus, todėl nepatvirtina atsakovės mokumo. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų teismas nustatė, kad atsakovės skolininkėms UAB „Ronatransa“, UAB „Komodum“, UAB „Seagull Forwarding“, UAB „Simra Transport“, UAB „Veratransa“ yra iškeltos bankroto bylos, šios įmonės pripažintos bankrutavusiomis ir likviduojamomis dėl bankroto, todėl iš šių įmonių skolų išieškojimas yra abejotinas. Atsakovės skolininkių UAB „Siltrumas“, UAB „Hameda“, UAB „Relesta“, UAB „VB Logistic“ bankroto bylose 2014 - 2015 m. yra priimti sprendimai dėl šių įmonių pabaigos, todėl skolų išieškojimas iš šių įmonių yra neįmanomas. Teismas pažymėjo, kad iš atsakovės pradelstų įsipareigojimų kreditoriams sumos nėra pagrindo atimti atsakovės skolos ieškovei sumos, kadangi ši skola yra priteista įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuris turi būti vykdomas.
Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad įmonėje apskaityto turto sudėties, jo vertės ir pradelstų įsipareigojimų kreditoriams santykis bei negalėjimas įvykdyti savo finansinių prievolių kreditoriams patvirtina aplinkybę, kad įmonė yra nemoki, o tai sudaro pagrindą tenkinti ieškovės ieškinį ir iškelti atsakovės bankroto bylą dėl jos nemokumo (ĮBĮ 9 str. 7 d. 1 p.). Pagrindų, įpareigojančių atsisakyti kelti bankroto bylą, teismas nenustatė (ĮBĮ 10 str. 3 d.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti ieškovės pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Vertinant, ar atsakovė yra nemoki, atsižvelgtina į ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatas. Teismui pripažįstant įmonės nemokumą nepakanka nustatyti tik vieną iš minėtų sąlygų, reikalingas abiejų sąlygų egzistavimas – įsipareigojimų nevykdymas ir įmonės pradelstų įsipareigojimų viršijimas pusei į balansą įrašyto turto vertei. Teismas formaliai nustatė, kad atsakovės finansiniai duomenys leidžia teigti, kad ji yra nemoki, tačiau nenustatė kitos esminės nemokumo sąlygos – įsipareigojimų nevykdymo. Pati ieškovė savo pareiškime nurodė, kad iš atsakovės jai kas mėnesį yra išieškoma vidutiniškai po 148 Eur, o tai rodo, kad atsakovė geba vykdyti prievolę ieškovei, nors ir mažomis dalimis.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismas nurodė, kad dalis atsakovės debitorių yra bankrutavę, todėl skolų išieškojimas yra neįmanomas. Bendras debitorinis įsiskolinimas atsakovei yra 95 248 Eur, teismo nustatyti galimai nemokių debitorių įsiskolinimai sudaro 14 348,41 Eur, todėl galima teigti, kad atsakovė per vienerius metus realiai gaus 80 899,59 Eur pajamų iš kitų debitorių, o atsakovės turto balansas patvirtina, kad ji papildomai turi kito materialaus turto už 35 572 Eur.
3. Atsakovės įsiskolinimas ieškovei yra didžiausias – 83 589,42 Eur, kuris buvo priteistas teismo sprendimu panaikinus sandorį, o ne dėl atsakovei netinkamai vykdant savo ūkinę komercinę veiklą susidariusios skolos. Kitiems kreditoriams atsakovės įsiskolinimai sudaro 35 228,58 Eur, tai reiškia, kad atsakovė, nesant įsiskolinimo ieškovei, kuris jai buvo netikėtas ir ji negalėjo jo numatyti planuodama savo veiklą, yra moki, jos turtas daugiau nei tris kartus viršija jos įsiskolinimus kitiems kreditoriams.
4. Teismas neįvertino, kad atsakovė vykdo veiklą, dalimis atsiskaitinėja su ieškove, turi turto ir gautinų sumų, atsakovei teismuose nėra iškelta kitų bylų, atsakovė neturi įkeisto turto ir kitų nenurodytų įsipareigojimų, todėl vien tik vienu formaliu pagrindu dėl įsipareigojimų ir turto neigiamo disbalanso, nėra pagrindo iškelti bankroto bylos.
5. Teismas neįvertino, kad atsakovei iškėlus bankroto bylą kitų kreditorių galimybės atgauti atsakovės įsiskolinimą bus neįmanomos, bus sutrikdyta atsakovės veikla vien tik dėl ieškovės pasirinkto procesinio būdo ginti savo teises, t. y. teismas neteikė prioriteto reabilitaciniam tikslui, sudarant galimybę atsakovei toliau vykdyti verslą ir atsiskaitinėti su ieškove ir kitais kreditoriais, vertino jos finansinę būklę tik formaliais pagrindais.
6. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė yra bankrutavęs juridinis asmuo, todėl greitai bus likviduota, o tai reiškia, kad atsakovei iškėlus bankroto bylą, faktiškai visi mokėjimai ieškovei būtų sustabdyti ir jos kreditorių galimybės atgauti nors dalį skolos taptų realiai neįgyvendinamos.
Šalies argumentai
Ieškovė prašo atmesti atsakovės atskirąjį skundą, o teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams akivaizdžiai viršija pusę į balansą įrašyto turto, t. y. egzistuoja atsakovės nemokumas ĮBĮ prasme. Pagal atsakovės balansą įmonės turto vertė sudaro 130 887 Eur. Iš turimo turto daugiau negu pusę sumos (68 969 Eur) sudaro per vienerius metus gautinos sumos. Teismų praktikoje yra aiškiai nurodoma, kad gautinos sumos nėra konkretus turtas, kurį atsakovė valdo nuosavybės teise ir kuris galėtų būti naudojamas teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui. Nesant įrodymų apie realias galimybes atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitoma į bendrovės turto realią vertę. Atsakovės turimas materialus turtas sudaro vos 35 572 Eur ir yra nepakankamas atsiskaitymui su kreditoriais. Be to, vien ieškovės reikalavimo suma sudaro 83 853,95 Eur ir viršija pusę į atsakovės balansą įrašyto turto vertės, net ir skaičiuojant atsakovės gautinas sumas.
2. Ieškovės reikalavimo teisė atsirado Kauno apygardos teismui patenkinus ieškinį, kuriuo teismas pripažino negaliojančiomis tarp ieškovės ir atsakovės sudarytas 39 transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartis, taikė restituciją ir įpareigojo atsakovę grąžinti ieškovei transporto priemones. Kauno apygardos teismas nutartimi iš dalies pakeitė minėto sprendimo už akių vykdymo tvarką nustatydamas, kad atsakovė privalo sumokėti ieškovei 85 037,53 Eur kompensaciją. Atsakovė iki šios dienos įvykdė tik nežymią dalį teismo sprendimo, t. y. antstolė išieškojo tik 1 183,58 Eur skolos. Kadangi atsakovė kelerius metus negali įvykdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo, akivaizdu, kad yra susidūrusi su nuolatinio pobūdžio finansiniais sunkumais.
3. Atsakovės nemokumą patvirtina ir pelno (nuostolių) ataskaitos, pagal kurias atsakovė per 2014 ir 2015 metus patyrė 146 355 Eur nuostolių.
4. Atsakovės ilgalaikio turto sąrašas patvirtina, kad didžioji dalis atsakovės apskaitoje esančio turto yra ieškovei nuosavybės teise priklausančios bei pastarajai grąžintinos transporto priemonės. Visas atsakovės balansinis materialusis turtas yra ne jos nuosavybė, o ieškovei nuosavybės teise priklausantis turtas. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovės realiai turimo ilgalaikio turto vertė yra žymiai mažesnė, negu nurodo atsakovė. Atsakovė ūkinę veiklą vykdo ieškovės sąskaita ir priemonėmis, o ne savo turimais ištekliais, kas įrodo jos nemokumą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria iškelta atsakovės bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Bankroto bylos iškėlimo pagrindai įtvirtinti ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje. Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje įtvirtintų sąlygų –įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas (1 p.); įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų (2 p.). Atsakovei bankroto byla iškelta konstatavus jos nemokumą. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
Apeliantės teigimu, įstatymas įtvirtina dvi esmines sąlygas įmonės nemokumui nustatyti: įsipareigojimų nevykdymas ir pradelstų įsipareigojimų viršijimas pusės į balansą įrašyto turto vertės, tačiau teismas nenustatė įsipareigojimų nevykdymo sąlygos, neatsižvelgė į tai, kad iš atsakovės kas mėnesį yra išieškoma vidutiniškai po 148 Eur , tai rodo, kad atsakovė vykdo prievolę ieškovei, nors ir mažomis dalimis. Apeliacinės instancijos teismas su šiais atsakovės argumentais nesutinka.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad į atsakovės balansą įrašyto turto vertė sudaro 130 887,00 Eur, iš jų ilgalaikio turto – 35 637,00 Eur, trumpalaikio turto – 95 250,00 Eur (atsargos, išankstiniai apmokėjimai – 26 281,00 Eur; per vienerius metus gautinos sumos – 68 969,00 Eur). Pagal atsakovės kreditorių sąrašą 2015 m. gruodžio 31 d. pradelsti įsipareigojimai sudaro 101 159,21 Eur. Taigi atsakovės pradelsti įsipareigojimai žymiai viršija pusę į atsakovės balansą įrašyto turto vertės.
Didelė pradelstų įsipareigojimų suma patvirtina, kad atsakovė neturi galimybės laiku vykdyti prievolių kreditoriams. Aplinkybė, kad iš atsakovės vidutiniškai kas mėnesį išieškoma po 148 Eur, neįrodo, kad atsakovė vykdo prievoles. Tai, kad skola ieškovei išieškoma priverstine tvarka, taip pat įrodo, kad atsakovė negeba laiku ir tinkamai vykdyti savo prievolių kreditoriams, todėl teismo išvada dėl atsakovės nemokumo yra pagrįsta ir teisinga, padaryta tinkamai aiškinant ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį.
Pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą, kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Nesutikdama su teismo išvada dėl atsakovės nemokumo, atsakovė privalėjo pateikti įrodymus, kad nustatyta pradelstų įsipareigojimų suma yra mažesnė, ar kad atsakovės turimo turto vertė yra didesnė, tačiau tokių įrodymų atsakovė nepateikė apeliacinės instancijos teismui.
Atsakovės teigimu, teismas netinkamai įvertino atsakovės debitorių įsiskolinimus, iš kurių net 80 899,59 Eur atsakovė atgaus per vienerius metus. Byloje nustatyta, kad atsakovės debitorių skolos siekia 95 248 Eur. Nemokių debitorių, kuriems iškelta bankroto byla arba pradėta likvidavimo procedūra, įsiskolinimų suma siekia 14 348,41 Eur. Negalima sutikti su atsakovės argumentais, kad 80 899,59 Eur atsakovė atgaus per vienerius metus. Atsakovės debitorių galimybės atsiskaityti su atsakove nėra žinomos, todėl nėra pagrindo teigti, kad skolos bus atgautos per vienerius metus. Atkreiptinas dėmesys, kad nustatydamas atsakovės turto vertę, teismas debitorių skolų iš turto vertės neišskaičiavo, atsakovės turto vertė buvo įvertinta kartu su debitorių skolomis. Atsižvelgiant į tai, kad jau dabar aišku, jog dalies debitorių skolų nebus galimybės susigrąžinti, darytina išvada, kad atsakovės turto vertė yra net mažesnė nei nustatė pirmosios instancijos teismas. Ši aplinkybė tik dar kartą įrodo, jog teismas pagrįstai atsakovę pripažino nemokia.
Negalima sutikti su atsakovės argumentais, kad teismas turėjo sudaryti galimybę atsakovei toliau vykdyti verslą. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismas, spręsdamas klausimą ar įmonei keltina bankroto byla ir vertindamas jos (ne)mokumą, prioritetą turėtų teikti reabilitaciniam tikslui, todėl bankroto byla turi būti keliama tik tada, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo. Sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, būtina nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė iš tiesų yra nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji turi tik laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-337-186/2015; 2015 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-410-943/2015). Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavęs atsakovės finansinės veiklos rodiklius padarė pagrįstą išvadą dėl atsakovės nemokumo. Atsakovė nepateikė šias išvadas paneigiančių įrodymų, todėl nėra pagrindo spręsti, jog nagrinėjamu atveju atsakovės bankroto byla iškelta nepagrįstai ar, kad atsakovės bankroto byla iškelta netinkamai įvertinus atsakovės finansinės veiklos rodiklius.
Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad teismas privalėjo įvertinti aplinkybę, kad ieškovė yra bankrutuojantis juridinis asmuo. Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą atsakovo kreditorių teisinis statusas neturi įtakos vertinant atsakovo mokumą. Tai, kad ieškovei iškelta bankroto byla, kad ji bus likviduota ir išregistruota iš juridinių asmenų registro, nėra aplinkybė lemianti atsisakymą iškelti atsakovės bankroto bylą. Aplinkybė, kad didžiąją atsakovės pradelstų skolų dalį sudaro įsiskolinimas ieškovei (83 589,42 Eur), negali lemti kitokio atsakovės turimo turto ir pradelstų įsipareigojimų santykio vertinimo. Atsakovės skola ieškovei sudaro daugiau nei pusę visų atsakovės pradelstų skolų, tačiau ši suma priteista įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 2 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1193-260/2012, todėl negali būti nevertinama nustatant atsakovės pradelstų įsipareigojimų dydį.
Išdėstytos aplinkybės leidžia apeliacinės instancijos teismui daryti išvadą, kad teismas tinkamai taikė ir aiškino įmonės nemokumą reglamentuojančias teisės normas, tinkamai vertino byloje esančius atsakovės finansinę padėtį patvirtinančius įrodymus ir turėjo pagrindą konstatuoti atsakovės nemokumą ir iškelti atsakovės bankroto bylą, todėl atsakovės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį palikti nepakeistą.