Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2014-03-19 · Administracinė byla Nr. P-556-47-14

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-03-05Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-01-14Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. P-556-47-14Nutartis · 2014-03-19Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-03-19
Bylos Nr.
P-556-47-14
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02846-2012-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Veslava Ruskan, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Pareiškėjas
MAXIMA LT
Atsakovas
Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos
Trečiasis asmuo
S. J., D. P., M. Š.
Kategorijos
  • 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P556-47/2014Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02846-2012-8Procesinio sprendimo kategorija 80.9; 80.11 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2014 m. kovo 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo MAXIMA LT, UAB prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-1604/2013 pagal pareiškėjo MAXIMA LT, UAB ir atsakovo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo MAXIMA LT, UAB skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, tretieji suinteresuoti asmenys – S. J., D. P., M. Š., dėl nutarimo panaikinimo ar sankcijos pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas MAXIMA LT, UAB (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimą Nr. 12NKV-57 „Dėl „Maxima LT“ UAB Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo“ (toliau – ir nutarimas Nr. 12NKV-57), arba, tuo atveju, jeigu teismas pripažintų, kad nėra pagrindo panaikinti nutarimą Nr. 12NKV-57, pakeisti šiuo nutarimu taikytą sankciją ir taikyti pareiškėjui įspėjimą, neskiriant baudos.

Pareiškėjo nuomone, nutarimas yra neteisėtas, priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, įtvirtintas Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatyme (toliau – ir Įstatymas, NKVVDĮ). Atsakovas pažeidė Įstatymo 16 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Remdamasis Įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi paaiškino, kad S. J. prašymą dėl jo galimo klaidinimo atsakovui pagal kompetenciją perdavė Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK) Akmenės rajono policijos komisariatas (toliau – ir Akmenės r. PK) 2011 m. spalio 5 d. raštu, prie kurio buvo pridėta visa reikiama medžiaga. Šį raštą atsakovas gavo 2011 m. spalio 10 d., todėl privalėjo ne vėliau kaip per trisdešimt dienų, t. y. 2011 m. lapkričio 9 d., priimti motyvuotą nutarimą pradėti ar atsisakyti pradėti prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūrą. Ta aplinkybė, kad 2011 m. spalio 12 d. atsakovas gavo S. J. skundą, Įstatyme nustatyto termino neprailgina. Pagal Įstatymo nuostatas, atsakovas nenagrinėja ginčų su konkrečiais vartotojais, o nagrinėja asmens, užsiimančio komercine veikla, nesąžiningos komercinės veiklos atvejus. Nutarimą pradėti procedūrą atsakovas priėmė tik 2011 m. lapkričio 11 d., todėl praleido Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatytą 30 dienų terminą. Dėl L. B., D. P. bei M. Š. skundų atsakovas iš viso nepriėmė nutarimų dėl procedūros pradėjimo, kaip to reikalauja Įstatymo 16 straipsnio 1 dalis. 2012 m. balandžio 24 d. atsakovas priėmė nutarimą Nr. NKV-13 prijungti L. B., D. P. ir M. Š. prašymus, pateiktus įvairiomis datomis. Nei Įstatymas, nei LR teisingumo ministro 2008 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 1R-68 patvirtintos Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimų nagrinėjimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nenumato galimybės prijungti gautus vartotojų prašymus prie jau nagrinėjamo pažeidimo medžiagos. Nurodytų asmenų skundai niekaip nebuvo susiję su jau nagrinėjamu pažeidimu. Bet kuriuo atveju toks skundų prijungimas 2012 m. balandžio 24 d. nutarimu yra padarytas pažeidžiant Įstatyme nustatytą 30 dienų terminą. Nutarime nurodyta, kad vartotojas S. J. suklaidintas siūlant pigiau įsigyti vyną „Vina Maipo Bi-Varietas“. Atsakovas 2012 m. rugpjūčio 21 d. gavo Telšių AVPK Akmenės r. PK persiųstą medžiagą dėl minėto vyno pardavimo aplinkybių. Atsakovas dėl šios medžiagos iš viso nepriėmė jokio procesinio sprendimo, todėl procedūra, kaip to reikalauja Įstatymo 16 straipsnio 1 dalis, apskritai nebuvo pradėta ir šis epizodas turi būti eliminuotas iš kaltinimo pareiškėjui. Nutarime nurodyta, kad vartotojų klaidinimas galėjo įvykti nuo 2011 m. spalio 10 d. iki 2012 m. balandžio 2 d., todėl 2012 m. rugpjūčio mėnesio epizodas iš viso neturėjo būti nagrinėjamas. Atsakovas pažeidė ir Įstatymo 16 straipsnio 3 dalį. Iš 2012 m. balandžio 24 d. nutarimo matyti, jog būtinumą pratęsti nagrinėjimo procedūrą atsakovas motyvavo tuo, kad L. B., D. P. bei M. Š. skunduose nurodyta informacija gali turėti įtakos tyrimui, tačiau šis motyvas niekuo nepagrįstas. Minėtame nutarime nenurodyta, kokias aplinkybes atsakovas dar privalo ištirti. Todėl nutarime nepagrįstas būtinumas pratęsti tyrimą. Skundžiamame nutarime Nr. 12NKV-57 nėra nurodyti jokie įrodymai, kurie būtų buvę surinkti po 2012 m. balandžio 24 d. Nurodo, kad Įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatos pažeistos ir dėl to, kad 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimas nebuvo išsiųstas pareiškėjui. Pareiškėjui nebuvo pateikti ir vartotojų skundai. Pagal nurodytą Įstatymo nuostatą, prašymai (skundai) turi būti pateikiami raštu, taip pat nustatyta ir Taisyklių 5 ir 8 punktuose. Todėl negalėjo būti nagrinėjami elektroniniu paštu gauti skundai (L. B.), turėjo būti nustatytas terminas trūkumams pašalinti ir pateikti skundą raštu. Pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovas pažeidė įrodinėjimo taisykles, dėl to skundžiamas nutarimas yra nepagrįstas. Rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Nesutinka su atsakovo nustatytu tęstiniu pažeidimu ir teigia, kad jeigu ir buvo atskirų vartotojų klaidinimas, tai sudaro atskirus pažeidimus. Nurodė, kad skundžiamas nutarimas grindžiamas abstrakčiais teiginiais. Tokiais teiginiais laiko pareiškėjo atstovo paaiškinimų į užduotus klausimus vertinimą. Dalies vartotojų skundai buvo grindžiami jų pačių padarytomis nuotraukomis. Tokios nuotraukos nelaikytinos įrodymais, nes byloje nėra duomenų apie panaudotas technines priemones, iš nuotraukų negalima suprasti, kada jos buvo padarytos. Dėl S. J. pirmojo skundo nepagrįstumo paaiškino, kad protingai atidus ir apdairus vartotojas iš reklamos matydamas, jog nuolaida taikoma konkretaus gaminio – UAB „Klaipėdos mėsinė“ – dešrelėms, privalo įsitikinti, ar jo iš lentynos paimtos ir prie kasos nuneštos dešrelės yra būtent šio gamintojo (informacija apie gamintoją pateikiama ženklinimo etiketėse ant prekės). Pastebėjo, kad daugiau nei vienas vartotojas nesikreipė dėl suklaidinimo. Dėl S. J. antrojo skundo paaiškino, kad pažeidimo esmė buvo surašyta tik pareigūno tarnybiniame pranešime. Toks dokumentas negalėjo turėti prejudicinės galios. Apžiūros metu buvo nustatyta, kad kaina nurodyta teisingai. Dėl M. Š. skundo nepagrįstumo paaiškino, kad kaina, už kurią vartotojas pirko prekę, lentynoje buvo nurodyta teisingai, pareiškėjas vartotojo neklaidino. Atsakovas pažeidimą vertino pagal Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punktą, tačiau pagal nustatytas faktines aplinkybes taip kvalifikuoti pažeidimą nebuvo pagrindo. Dėl L. B. skundo nepagrįstumo paaiškino, kad skundas grindžiamas nuotraukomis, iš kurių nėra galimybės nustatyti jų padarymo datos. Vilniaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, kurių paprašė pats atsakovas, pažeidimo nebuvo. Dėl D. P. skundų nepagrįstumo paaiškino, kad ši skundžiamo nutarimo dalis neatitinka VAĮ 8 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Pareiškėjui neaišku, kokio konkretaus pažeidimo padarymu jis kaltinamas. Dėl D. P. skundo dėl gaminio „Lankų“ paaiškino, kad ne akcijos metu prekė buvo parduodama 4,13 Lt už 0,308 kg. Kainos sumažinimas nurodytas reklaminėje etiketėje „Dėmesio pigiau“ nebuvo tariamas, nes vartotoja pakuotę įsigijo už 3,38 Lt. Atsakovas į šias faktines aplinkybes neatsižvelgė. Dėl D. P. antrojo skundo (dėl maltų džiūvėsėlių) paaiškino, kad kaltinimas grindžiamas abejotinomis nuotraukomis. Nuotraukoje yra kita parduotuvė, nei nurodyta vartotojos skunde, – nuotrauka daryta parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), o skunde nurodoma parduotuvė yra (duomenys neskelbtini). Šio prieštaravimo atsakovas netikrino. Teigė, kad skunde išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo kaltinimas pagal Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punktą yra nepagrįstas. Dėl taikytos sankcijos pagrįstumo paaiškino, kad visi ar dalis kaltinimų turi būti eliminuoti, todėl ir taikyta sankcija turi būti peržiūrėta. Nebuvo jokios tęstinės klaidinančios veiklos. Taip pat nenustatyta, kad klaidinimas vyko keliuose miestuose. Galimai vartotojams padaryta žala yra neesminė. Jeigu pažeidimai buvo padaryti, tai tik dėl neatsargumo. Atsakovas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad pažeidimas padarytas pirmą kartą, į tai, jog pareiškėjas bendradarbiavo su atsakovu, į pareiškėjo pastangas taikiai išspręsti su vartotojais ginčytinas situacijas, tačiau nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pažeidimas yra mažareikšmis.

Šalies argumentai

Atsakovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime paaiškino, kad Tarnyba 2011 m. spalio 10 d. gavo Šiaulių AVPK Akmenės r. PK persiųstą S. J. prašymą ir visą surinktą medžiagą. Kartu su medžiaga Šiaulių AVPK Akmenės r. PK pateikė 2011 m. lapkričio 5 d. tarnybinį pranešimą, kuriame nurodoma, kad išanalizavus surinktą medžiagą galima būtų įžvelgti nesąžiningos komercinės veiklos požymių, nes Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog klaidinančiais veiksmais taip pat laikoma komercinė veikla, kuri skatina arba gali paskatinti vidutinį vartotoją priimti sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Tačiau Šiaulių AVPK Akmenės r. PK nepateikė dokumentų, kaip tai nustatyta Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje, leidžiančių manyti, kad turi būti pradedamos procedūros pagal Įstatymą, atitinkamai pradedamas skaičiuoti 30 dienų terminas, numatytas Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje. Tarnyba 2011 m. spalio 12 d. gavo S. J. skundą dėl nesąžiningos komercinės veiklos vartotojui, su kuriuo S. J. pateikė nuotraukas, kuriose matomas akcijos skirtukas „Klaipėdos mėsinės virtoms dešrelėms -35%“ padėtas ties kito gamintojo – „Klaipėdos virtų pieniškų dešrelių“ gaminių ir kainos, dėl to galima buvo daryti išvadą, jog buvo galimai atlikti klaidinantys veiksmai, kurie skatino arba galėjo paskatinti vidutinį vartotoją priimti sprendimą. Todėl Tarnyba, tik gavusi S. J. skundą su pridėtais dokumentais, galėjo pradėti taikyti Įstatyme nustatytą procedūrą. Tarnyba, laikydamasi Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyto 30 dienų termino, remdamasi S. J. 2011 m. spalio 12 d. skundu, priėmė 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimą pradėti nagrinėjimo procedūrą. Įstatymas ir Taisyklės nedraudžia prijungti vėliau gautų prašymų prie jau pradėtos nagrinėjimo procedūros. Tarnyba, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, vėliau gavusi skundus dėl to paties komercinės veikos subjekto ir Įstatymo pažeidimo, kai jau yra pradėta nagrinėjimo procedūra, tokius skundus prijungia prie jau pradėtos nagrinėjimo procedūros. Nagrinėjamu atveju 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimu buvo pradėta nagrinėjimo procedūra dėl galimo pareiškėjos padaryto Įstatymo pažeidimo. Tarnyba 2012 m. kovo 7 d. gavo L. B., 2012 m. kovo 20 d. ir 2012 m. balandžio 2 d. D. P., 2012 m. kovo 22 d. M. Š. prašymus dėl pareiškėjo veiksmų. 2012 m. balandžio 24 d. nutarimo turinys patvirtina, kad buvo vertintinos L. B., D. P. bei M. Š. skunduose nurodytos aplinkybės ir konstatuota, jog skunduose nurodytos aplinkybės papildo aplinkybes, dėl kurių Tarnyba 2011 m. lapkričio 11 d. pradėjo galimo Įstatymo pažeidimo tyrimą, ir gali turėti įtakos tyrimo išvadoms. Todėl vėliau gauti skundai yra dėl pareiškėjo nesąžiningos komercinės veiklos ir klaidinančių veiksmų, dėl kurių 2011 m. lapkričio 11 d. buvo pradėta nagrinėjimo procedūra. 2011 m. lapkričio 11 d. nutarime konstatuota, jog S. J. skunde nurodyti pareiškėjo veiksmai galėjo pažeisti Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ir 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas. Gavus L. B., D. P. ir M. Š. skundus buvo įvertinta, jog skunduose nurodytos aplinkybės taip pat leidžia manyti, jog pareiškėjas pažeidė tas pačias Įstatymo nuostatas. Telšių AVPK Akmenės r. PK persiųsta medžiaga dėl vyno „Maipo Bi-Varietas“ pardavimo aplinkybių prijungta 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimu Nr. 12NKV-43, kuris priimtas remiantis 2012 m. rugsėjo 5 d. pranešimu Nr. 3-478 dėl pareiškėjo Įstatymo pažeidimo, kuriame yra išdėstytos visos nustatytos aplinkybės ir nurodyta, jog 2012 m. rugpjūčio 27 d. buvo gautas dar vienas Telšių AVPK Akmenės r. PK persiųstas skundas. Todėl pareiškėjas nepagrįstai ir neteisingai nurodo, jog dėl minėto persiųsto skundo nebuvo priimtas joks procesinis dokumentas. Paaiškino, kad, jeigu Tarnyba dėl vėliau gautų skundų dėl to paties komercinės veikos subjekto galimo Įstatymo pažeidimo priimtų nutarimus pradėti naują nagrinėjimo procedūrą, objektyviai galėtų prarasti galimybę įvertinti pažeidimo trukmę ir mastą (Įstatymo 13 straipsnio 3 dalis) ir dėl kiekvieno skundo nustačiusi pažeidimą priimtų nutarimą skirti baudą pagal Įstatymo 13 straipsnio 1 dalį – nuo 1000 iki 30 000 Lt. Tokiu būdu komercinės veiklos subjektui, padariusiam to paties Įstatymo pažeidimus jau pradėto tyrimo metu, būtų skirta keletas baudų (pagal atskirus skundus), tai reikštų, jog baudų suma būtų ženkliai didesnė, nei, pavyzdžiui, skirta šiuo atveju (6 000 Lt). Tarnybos nuomone, pagrindo pradėti atskiras nagrinėjimo procedūras pagal Įstatymo 16 straipsnio 1 dalį priimant nutarimą dėl vėliau gautų L. B., D. P. ir M. Š. skundų, kai 2011 m. lapkričio 11 d. jau buvo pradėta nagrinėjimo procedūra dėl to paties komercinės veiklos subjekto ir dėl tų pačių Įstatymo nuostatų pažeidimų, nebuvo. Be to, pareiškėjas skunde sutinka, jog prijungimas tam tikrais atvejais galėtų būti leidžiamas, kai vėliau gauti prašymai yra susiję su tuo pačiu pažeidimu, dėl kurio jau yra pradėtas nagrinėjimas. Šiuo atveju ir S. J. skundas, ir kiti vėliau gauti ir prijungti skundai, yra susiję tiek su tuo pačiu komercinės veiklos subjektu, tiek su tuo pačiu pažeidimu, t. y. pareiškėjo nesąžininga komercine veikla ir klaidinančiais veiksmais. Tai, kad vėliau gautuose skunduose yra nurodomos skirtingos prekės, skirtingi miestai ir pan., įtakos neturi, nes tyrimo metu buvo sprendžiama, ar tokie veiksmai pasireiškė kaip nesąžininga komercinė veika ir klaidinantys veiksmai, uždrausti Įstatymu. Akivaizdu, kad pareiškėjo argumentai yra asmeniniai pamąstymai ir neturi jokios teisinės reikšmės, todėl nėra pagrindo teigti, jog nutarimas yra priimtas neteisėtai. Įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad Tarnyba pažeidimus nagrinėja ir baudas skiria ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo nutarimo pradėti prašymo nagrinėjimo procedūrą priėmimo dienos, motyvuotu nutarimu Tarnyba šį terminą gali pratęsti ne ilgiau kaip šešiems mėnesiams. Pažymi, kad 2012 m. balandžio 24 d. nutarime aiškiai išdėstyta, dėl kokių priežasčių nagrinėjimo terminas yra pratęsiamas: Tarnyba pareiškėjo Įstatymo pažeidimo tyrimo metu gavo naujus vartotojų prašymus dėl Bendrovės veiksmų. Terminas pratęstas ne dėl subjektyvių aplinkybių, bet dėl to, jog buvo gauti nauji vartotojų prašymai būtent dėl pareiškėjo veiksmų. Pareiškėjo skunde nurodyti pamąstymai, jog Tarnyba 2012 m. balandžio 24 d. nutarime privalėjo pagrįsti, kaip konkrečiai naujų vartotojų prašymai gali padaryti įtakos išvadoms, nurodyti kokias konkrečias aplinkybes būtina aiškintis, yra teisiškai nepagrįsti. Tarnybos nuomone, termino pratęsimas, gavus naujus vartotojų skundus dėl pareiškėjo veiksmų, kurie galbūt pažeidžia Įstatymo nuostatas, buvo būtinas veiksmas, siekiant objektyviai įvertinti visas aplinkybes. Tarnyba, gavusi naujus vartotojų skundus, 2012 m. kovo 29 d. raštu Nr. 4-3132 kreipėsi į pareiškėją ir paprašė pateikti paaiškinimus dėl vartotojų skunduose nurodytų aplinkybių. Pareiškėjo atsakymą Tarnyba gavo tik 2012 m. balandžio 16 d. Pagal Taisyklių 20 punktą, 2012 m. rugsėjo 5 d. buvo parengtas pranešimas dėl pareiškėjos Įstatymo pažeidimo Nr. 3-478 ir 2012 m. rugsėjo 5 d. priimtas Tarnybos nutarimas Nr. 12NKV-43, kuriuo Komisija nutarė baigti tyrimą dėl pareiškėjos veiksmų, galbūt pažeidžiančių Įstatymo nuostatas, ir bylą dėl Įstatymo pažeidimo nagrinėti Komisijos posėdyje. Tarnyba 2012 m. rugsėjo 6 d. raštu Nr. 4-7929 pareiškėjai pateikė minėtą 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimą Nr. 12NKV-43, o 2012 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. 4-8097 Tarnyba pareiškėją informavo apie bylos nagrinėjimą (Taisyklių 28 p.), kuris įvyko 2012 m. rugsėjo 27 d. Tarnybos patalpose, o 2012 m. rugsėjo 28 d. priimtas Nutarimas. Teisės aktuose nustatyti terminai reikalauja ne mažiau kaip mėnesio pasirengimo siekiant atlikti visus būtinus veiksmus ir išsamiai įvertinti visas aplinkybes, tuo labiau gavus naujus vartotojų prašymus, kurie gali turėti įtakos galutiniam sprendimui. Šios aplinkybės taip pat parodo, kad pareiškėjo argumentas, jog Tarnyba po 2012 m. balandžio 24 d. nutarimo priėmimo neatliko jokių veiksmų, yra nepagrįstas, nes buvo atliktas ne vienas veiksmas po 2012 m. balandžio 24 d. nutarimo priėmimo, vertinti nauji vartotojų skundai, pareiškėjo paaiškinimai, visa surinkta medžiaga ir pan. Nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad Bendrovė dėl procedūrinių pažeidimų galėjo būti įvertinta kaip daugkartinė Įstatymo pažeidėja, nes 2012 m. balandžio 24 d. nutarime tai nenurodyta, o pratęsimo tikslas – išsamiai įvertinti naujus vartotojų skundus ir, išsamiai įvertinus, priimti teisingą galutinį sprendimą. 2012 m. balandžio 24 d. nutarimas yra motyvuotas ir priimtas teisėtai, o nagrinėjimo procedūros terminas pratęstas pagrįstai. Priėmusi 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimą Tarnyba 2011 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. 4-9275 pareiškėjui pateikė jo nuorašą. Nutarimo nuorašas buvo išsiųstas pareiškėjo buveinės adresu, kuriuo pareiškėjui buvo siunčiami visi raštai ir į kuriuos pareiškėjas atsakydavo. Todėl Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyto nutarimo išsiuntimo termino nepažeidė. Nei Įstatymas, nei Taisyklės nenustatyto Tarnybos prievolės pateikti gautus vartotojų skundus. Tik priėmusi nutarimą pradėti skundo nagrinėjimo procedūrą Tarnyba turi prievolę jį pateikti asmenims, dėl kurių nutarimas priimtas (Įstatymo 16 str. 1 d.). 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimas pareiškėjui buvo pateiktas. Galimybė susipažinti su bylos medžiaga pareiškėjui buvo nurodyta 2012 m. rugsėjo 12 d. rašte Nr. 4-8097, 1.1 punkte, o tai, kad pareiškėjas žinojo, jog tokia galimybė buvo, patvirtina pareiškėjo 2012 m. spalio 29 d. raštas, kuriuo pareiškėjas prašo Tarnybos leisti susipažinti su bylos medžiaga. Pareiškėjas ne tik 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimu buvo informuotas apie tai, jog yra pradėta procedūra ir gauti vartotojų skundai. Apie Šiaulių AVPK Akmenės r. PK persiųstą S. J. prašymą ir su tuo susijusią medžiagą bei apie gautą S. J. skundą Tarnyba pareiškėją informavo 2011 m. spalio 14 d. raštu Nr. 4-8412 (pateiktos kopijos), 2011 m. lapkričio 2 d. raštu Nr. 4-8865 pareiškėjui pateiktos S. J. nuotraukų kopijos, 2012 m. kovo 29 d. raštu Nr. 4-3132 pareiškėjui buvo pateiktos D. P. ir M. Š. skundų kopijos, 2012 m. balandžio 24 d. raštu Nr. 4-4042 pareiškėjui buvo pateiktas 2012 m. balandžio 24 d. nutarimas, kuriame išdėstytos visos nustatytos aplinkybės, buvusios iki 2012 m. balandžio 24 d., 2012 m. rugsėjo 6 d. raštu Nr. 4-7929 pareiškėjui Tarnyba pateikė 2012 m. rugsėjo 5 d. priimtą nutarimą Nr. 12NKV-43 ir 2012 m. rugsėjo 5 d. pranešimą Nr. 3-478, kuriuose buvo išdėstyta visa tyrimo medžiaga ir aplinkybės, nurodyti visi vartotojų skundai ir kt. Todėl pareiškėjas žinojo apie tyrimą, jo eigą, gautus vartotojų skundus ir turėjo visas galimybes gintis. Pareiškėjas taip pat neteisingai nurodo, kad Tarnyba priėmė ir prijungė L. B. skundą, gautą elektroniniu paštu nepasirašytą. Pirmiausia, L. B. skundas buvo perduotas 2012 m. balandžio 5 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 3-191, prašant prijungti skundą prie jau pradėto tyrimo. Antra, nors L. B. skundą ir pridedamą medžiagą atsiuntė elektroniniu paštu, tačiau jos skundas atitinka visus reikalavimus ir tinkamai pasirašytas. Trečia, teisės aktai nenustato, kad pasirašytas skundas negali būti pateiktas elektroniniu paštu ar faksu, ir nereikalauja, jog būtų pateikiamas skundo originalas. Todėl pareiškėjo argumentai yra teisiškai nepagrįsti ir klaidinantys. Nutarime nėra nurodoma, kad pareiškėjo nesąžiningi ir klaidinantys veiksmai būtų buvę laikomi tęstiniais. Todėl, atsakovo nuomone, pareiškėjo skunde pateikiama neteisinga nutarimo interpretacija. Nutarime įvertinta, jog buvo fiksuotas ne vienas pažeidimas, o keletas per laikotarpį nuo 2011 m. spalio 10 d. iki 2012 m. balandžio 2 d., tai parodo, kad pareiškėjo klaidinantys veiksmai pasikartojo, pareiškėjo veikla neatitinka profesinio atidumo reikalavimų. Tačiau laikotarpio nurodymas nereiškia, jog Tarnyba vertino tokius veiksmus kaip tęstinius. Pareiškėjo pamąstymai dėl „tęstinės veikos“ nesuprantami ir negali turėti jokios įtakos nutarimo teisėtumui, nes Tarnyba Įstatymu yra įpareigota skiriant baudą atsižvelgti į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę ir mastą (Įstatymo 13 straipsnio 3 dalis), o pažeidimo trukmė vertinama būtent atsižvelgiant į tai, kada buvo padaryti pažeidimai, gauti vartotojų prašymai. Paaiškino, kad sprendžiant, ar buvo padarytas Įstatymo pažeidimas, Komisijai, remiantis teisingumo, išsamumo ir protingumo kriterijais, pakanka nustatyti asmens suklaidinimo bendrovės veiksmais galimybę, o ne konkretų įvykusį suklaidinimo faktą. Nutarimo teiginys, kad nagrinėjama bendrovės veikla apėmė net kelis Lietuvos miestus, buvo nurodytas vertinant ne tęstinumą, bet pažeidimo mastą. Tarnybos nuomone, pareiškėjo argumentai dėl Tarnybos išankstinio nusistatymo yra visiškai nepagrįsti ir paremti spėliojimais. Komisija užduoti klausimus gali savo nuožiūra, siekdama išsiaiškinti visas aplinkybes. Sprendžiant pagal surinktą bylos medžiagą, nurodyti klausimai yra susiję su nagrinėta byla. Pareiškėjas nepateikė pastabų dėl 2012 m. rugsėjo 27 d. protokolo, todėl laikoma, jog ji su juo sutiko ir jame išdėstyti faktai yra teisingi. Pagrindo neigti, jog pareiškėjo atstovas posėdyje nenurodė minėtų teiginių dėl L. B. atvejo, nėra. Tarnyba nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog atsakovas vertino neleistinus įrodymus. Tarnyba, priimdama nutarimą, vertino ir vadovavosi visų turimų įrodymų visuma, t. y. duomenimis, gautais iš vartotojų, pareiškėjo paaiškinimais, Šiaulių AVPK Akmenės r. PK, Telšių AVPK Akmenės r. PK pateikta medžiaga, atsižvelgė į 2012 m. rugsėjo 27 d. įvykusio žodinio bylos nagrinėjimo metu išsakytus paaiškinimus. Tarnyba surinko bylai reikšmingus dokumentus, medžiagą, iš kurių padarė pagrįstą išvadą dėl atsakomybės taikymo pareiškėjui. Įrodymai, kuriais grindžiama pareiškėjo kaltė, vertinant juos atsiradimo (chronologiniu) ir šaltinių (įrodinėjimo priemonių) patikimumo aspektu, neturi tarpusavio prieštaravimų, yra konkretūs, išsamūs, logiški. Nagrinėjamu atveju dėl pareiškėjo veiksmų buvo gauti keturių vartotojų prašymai, su kuriais vartotojai pateikė nuotraukas, kasos kvitus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių teisinių argumentų, kodėl nuotraukos šioje byloje negali būti įrodymais. Ne tik nuotraukos patvirtina tai, jog pareiškėjo veikla neatitiko profesinio atidumo reikalavimų ir iš esmės iškreipė ar galėjo iškreipti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį dėl siūlomo produkto (Įstatymo 3 straipsnio 2 dalis), atitiko klaidinančius veiksmus (Įstatymo 5 straipsnio 1 dalis). Tai patvirtina ir pareiškėjo atstovo posėdyje išsakyta pozicija dėl L. B. atvejo, taip pat pareiškėjas 2011 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. SR-11-6621 nurodė, jog susipažinus su pateiktomis spalvotomis nuotraukomis, bendrovė pripažįsta, kad akcijos skirtukas su 35 proc. nuolaida „Klaipėdos mėsinės“ virtoms dešrelėms, kaip užfiksuota S. J. nuotraukose, buvo netinkamai pritvirtintas prie vitrinos prekybos centre, t. y. skirtukas pritvirtintas prie akcijoje nedalyvavusio produkto – „Klaipėdos maisto“ virtų pieniškų dešrelių. Pareiškėjas nurodė, kad tai galėjo įvykti dėl parduotuvės darbuotojų neatidumo, dėliojant akcijos medžiagą, arba dėl pačių vartotojų veiksmų. Taip pat Telšių AVPK Akmenės r. PK tarnybiniame pranešime užfiksuotas Bendrovės vyr. kasininkės paaiškinimas, jog įvyko klaida, nes vienas iš darbuotojų nepakeitė akcijos metu galiojusios kainos į reguliarią kainą. Be to, pareiškėjas ir bylą nagrinėjant posėdyje, ir skunde akcentuoja pareiškėjo prekybos centrų darbuotojų technines klaidas. Tai rodo, kad pareiškėjas sutinka, jog jo darbuotojams, vykdant nuolaidų/akcijų programų išpildymą, gali kilti minėtų vartotojų skunduose nurodytos aplinkybės. Kadangi pareiškėjo prekybos centrų darbuotojai atstovauja būtent Bendrovę, pareiškėjas neturi pagrindo neprisiimti atsakomybės už jos darbuotojų veiksmus. Dėl vartotojų skundų pagrįstumo, remdamasis Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 5 straipsnio 1 dalies 4 punkto, nuostatomis, paaiškino, kad komercinės veiklos subjekto vykdoma komercinė veikla yra vertinama vidutinio vartotojo atžvilgiu. Atsakovas pažymėjo, kad nesąžiningai elgiasi tas komercinės veiklos subjektas, kurio pateikiama informacija vartotojams yra klaidinanti. Vertinant, ar pateikiama informacija yra klaidinanti, ypatingą dėmesį svarbu atkreipti į informaciją apie produkto kainą ar jos apskaičiavimo būdą, nes tai laikoma esmine informacija, kurią privaloma pateikti kiekviename komerciniame pasiūlyme. Taigi produkto kaina turi vieną iš svariausių arba net lemiamą įtaką tam tikram vartotojo apsisprendimui dėl sandorio. Vartotojų ekonominiam elgesiui, tam tikram sprendimui dėl sandorio priėmimo didelę įtaką daro pateikiama informacija apie produktų kainoms taikomas nuolaidas, nes vartotojai, gavę tokią informaciją, mano, kad jie sutaupys tam tikrą dalį pinigų, t. y . prekę įsigys pigiau. Pareiškėjas, nurodydamas prekės kainą su nuolaida, paskatino vartotojus įsigyti prekes, kurių, esant kitomis aplinkybėms (kainai be nuolaidos), vartotojai nepirktų. Tarnybos nuomone, įvertinus pareiškėjo prekių išdėstymo planogramą, galima teigti, jog vartotojo S. J. atveju, kai vartotojas nusprendė pasinaudoti bendrovės teikiamu pasiūlymu (įsigyti prekę su nuolaida), ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu iškreipė faktas, kad „Klaipėdos maistas“ virtos pieniškos dešrelės bei „Klaipėdos mėsinės“ virtos dešrelės lentynoje buvo išdėstytos viena šalia kitos, todėl dėl prekių pavadinimų panašumo bei akcijos skirtuko žymos prie „Klaipėdos mėsinės“ virtos dešrelės, o ne prie „Klaipėdos maistas“ virtos pieniškos dešrelės, suklaidino vartotoją. Pareiškėjas 2011 m. lapkričio 4 d. rašte Nr. SR-M-6621 nurodė, jog susipažinęs su pateiktomis S. J. spalvotomis nuotraukomis, pripažįsta, kad akcijos skirtukas „35 proc. nuolaida „Klaipėdos mėsinės“ virtoms dešrelėms“, kaip jis užfiksuotas nuotraukose, yra pateiktas netinkamai. Joniškio rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo S. J. skundą, 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartyje Nr. II-8-457/2011 nustatė, kad „Klaipėdos maistas“ virtų pieniškų dešrelių brūkšninis kodas ir jo skaitmeninis atitikmuo sutapo su gaminio pavadinimą ir kainą skelbiančioje etiketėje, patalpintoje 35 proc. nuolaidą siūlančios etiketės fone. Joniškio rajono apylinkės teismas nustatė, kad apgaudinėjimas gali pasireikšti ir manipuliavimu informacija, įkaitant prekių ir jų gamintojų pavadinimus, brūkšninius kodus ir prekių savybes, manipuliavimu prekių ir reklaminės medžiagos išdėstymu, kai akciją skelbiančiose etiketės išdėstomos prie pat ar ant prekių, kurioms nuolaidos netaikomos. M. Š. atveju, vartotojas pirko plovimo šluostes, tačiau sumokėjo ženkliai daugiau, kadangi kasoje išmušė ne plovimo šluosčių, bet grindų šepečio su kotu kainą. D. P. atveju, vartotoja įsigijo „Lankų“ lydyto tepamo sūrio gaminį, ant kurio pakuotės buvo nurodyta „Dėmesio pigiau“, tačiau kaina nepakeista, o ant maltų džiūvėsių „Meistro kokybė“ nurodyta kaina 2,19 Lt, tačiau kasos kvite kaina buvo išmušta 2,99 Lt. Sprendžiant, ar buvo padarytas Įstatymo pažeidimas, Komisijai, remiantis teisingumo, išsamumo ir protingumo kriterijais, pakanka nustatyti asmens suklaidinimo bendrovės veiksmais galimybę, o ne konkretų įvykusį suklaidinimo faktą. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju įvyko ir konkretus bei realus suklaidinimas, t. y. ekonominio elgesio iškreipimo faktas. Todėl pagrįstai buvo konstatuota, kad pareiškėjas padarė Įstatymo pažeidimus, o byloje surinkta medžiaga, įskaitant ir vartotojų paaiškinimus, leido daryti išvadą, kad vartotojų skundai yra pagrįsti. Tarnyba nesutinka su pareiškėjo argumentu, jog Telšių AVPK Akmenės r. PK tyrėjos R. Z. 2012 m. rugpjūčio 14 d. paaiškinime nurodyta aplinkybė, kad 2012 m. rugpjūčio 14 d. vynas „Vina Malpo Bi-Varietas“ pareiškėjo parduotuvėje buvo siūlomas įsigyti už 11,99 Lt, o parduotas S. J. už 16,99 Lt, neturi ir negali turėti Tarnybai jokios prejudicinės galios ir turi būti Tarnybos tikrinamas. Pareiškėjas dėl to nepateikia jokių teisinių argumentų. Minėtas tyrėjos paaiškinimas surašytas tyrėjos ranka, taip pat pasirašytas, todėl, Tarnybos nuomone, nėra pagrindo manyti, jog jame išdėstyti faktai yra klaidingi ar melagingi, ypač atsižvelgiant į tai, kad minėtas aplinkybes nurodo Telšių AVPK Akmenės r. PK tyrėja. Be to, priimdama Nutarimą Tarnyba vertino ir vadovavosi visų turimų įrodymų visuma. Tarnybos nuomone, pareiškėjo nurodyti argumentai, kad vartotojams padaryta žala yra neesminė, pinigine išraiška matuojama litais ar net lito dalimis, pažeidimu nepadaroma esminės žalos Įstatymu saugomiems vartotojų interesams, yra teisiškai nereikšmingi. Nagrinėjamu atveju ekonominio elgesio iškreipimo faktas pasireiškė skirtingiems vartotojams, skirtingu laiku ir skirtinguose miestuose. Pareiškėjo veiksmai padarė žalą ir iš esmės pažeidė Įstatymo saugomus vartotojų interesus ir negali būti vertinami kaip mažareikšmis pažeidimas. Komisija įvertino Įstatymo 13 straipsnyje nurodytus konkrečiam baudos dydžiui įtakos turinčius kriterijus ir skyrė pareiškėjui daug mažesnę nei pradinis vidurkis baudą (6 000 Lt).

Trečiasis suinteresuotas asmuo D. P. atsiliepimu į skundą paaiškino, kad 2012 m. vasario 29 d. parduotuvėje „Maxima“, esančioje (duomenys neskelbtini), pirko daug prekių ir lydytą sūrelį „Lankų“, ant kurio pakuotės buvo etiketė „Pigiau“, ir kaina perkainuota iš 4,31 Lt į 3,38 Lt, iš jos paėmė 3,08 Lt. Ji nesupranta, kokia yra tikra kaina. 2012 m. balandžio 2 d. toje pačioje parduotuvėje pirko džiūvėsėlių, etiketėje nurodyta kaina buvo 2,19 Lt, o kasoje išduotame čekyje kaina nurodyta 2,99 Lt. Dėl tokių faktų ji pateikė skundą. Teigė, kad niekada nebūna parduotuvėje „Maxima“, esančioje (duomenys neskelbtini), todėl nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad džiūvėsėlius galėjo pirkti parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini). Taip pat D. P. nurodė ir kitus, naujus atvejus, kai ji buvo klaidinama parduotuvėje „Maxima“, teigė, kad tokie dalykai vyksta labai dažnai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. J. prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad jo pozicija dėl trijų apgaudinėjimo atvejų buvo išsamiai išdėstyta jo 2011 m. spalio 11 d. skunde Tarnybai. Nurodė, kad gali įrodyti jo telefonu darytų nuotraukų autentiškumą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Panaikino Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimą Nr. 12NKV-57 „Dėl „Maxima LT“ UAB Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo“ ir bylą, pradėtą Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 12NKV-54, grąžino Tarnybai iš naujo nagrinėti ir priimti sprendimą.

Teismas nustatė, kad Tarnyba 2011 m. spalio 10 d. gavo Šiaulių AVPK Akmenės r. PK persiųstą S. J. prašymą ir su tuo susijusią medžiagą. Pareiškėjas Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą skaičiuoja nuo šios datos, o atsakovas šį terminą skaičiuoja nuo 2011 m. spalio 12 d., kai Tarnyba gavo S. J. prašymą. Nustatyta, kad Tarnyba, gavusi informaciją iš paminėtų dviejų šaltinių, 2011 m. spalio 14 d. raštu Nr. 4-8412 pranešė pareiškėjui apie visą gautą medžiagą (iš VPK ir S. J.) ir jos kopiją persiuntė pareiškėjui, kartu prašė pateikti paaiškinimus. Dėl to nepagrįsti yra pareiškėjo argumentai, kad jam nežinoma, kokiu pagrindu pradėtas pažeidimo tyrimas. Pareiškėjas 2011 m. spalio 27 d. dėl to teikė Tarnybai paaiškinimą. Tarnyba dar kartą informaciją dėl S. J. skundo teikė pareiškėjui 2011 m. lapkričio 2 d. raštu, o pareiškėjas teikė dar vieną paaiškinimą 2011 m. lapkričio 4 d. raštu. Tik atlikusi šiuos veiksmus Tarnyba priėmė 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimą Nr. 12NKV-54, kuriuo nutarė pradėti nagrinėjimo procedūrą dėl MAXIMA LT, UAB veiksmų galbūt pažeidžiančių Įstatymo nuostatas. Šio nutarimo įžanginėje dalyje nurodyta, kad buvo išnagrinėtas vartotojo S. J. prašymas. Minėtoje Šiaulių AVPK persiųstoje medžiagoje buvo tik S. J. skundas Šiaulių AVPK Akmenės r. PK viršininkui ir nebuvo jokio vartotojo skundo Tarnybai, nors persiųstoje medžiagoje ir buvo daug informacijos apie galimą pažeidimą. Todėl Tarnyba pagal Įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatas teisingai skaičiavo terminą, per kurį turi būti pradėtas vartotojo skundo tyrimas – nuo vartotojo skundo gavimo dienos. Be to, tik S. J. papildomai pateikė vitrinos su klaidinančia informacija nuotraukas. Todėl teismas padarė išvadą, kad Tarnybos 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimas Nr. 12NKV-54 yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant terminų, todėl juo galėjo būti pradėta pažeidimo tyrimo procedūra. Vertindamas Tarnybos 2012 m. balandžio 24 d. priimto nutarimo Nr. 12NKV-13 (toliau – ir nutarimas 12NKV-13) teisėtumą, kuriuo nutarta pratęsti Bendrovės galimo Įstatymo pažeidimo procedūrą iki 2012 m. spalio 11 d. ir prijungti L. B., D. P. bei M. Š. prašymus dėl Bendrovės veiksmų prie 2011 m. lapkričio 11 d. pradėto tyrimo, teismas nustatė, kad šiame nutarime yra pateikiami motyvai dėl termino pratęsimo (gauti vartotojų prašymai, kuriuose nurodytos aplinkybės papildo jau tiriamas aplinkybes dėl galimo Įstatymo pažeidimo, papildomai prašymuose pateikta informacija gali turėti įtakos pažeidimo tyrimo išvadoms), tačiau pažymėjo, kad toks nutarimas turėjo būti priimtas tik tuo atveju, jeigu naujai gauti vartotojų prašymai būtų priimti nagrinėti, kaip tai nustato Įstatymo 16 straipsnio 1 dalis. Teismas konstatavo, kad Įstatyme nustatyti Tarnybos uždaviniai suponuoja galimybę sujungti gautus ir priimtus prašymus į vieną bylą. Tačiau pažymėjo, kad nagrinėjimo procedūra dėl šių prijungtų prašymų taip pat turėjo būti pradėta per trisdešimt dienų nuo prašymų gavimo dienos, ta procedūra galėjo būti pradėta ir tokio turinio nutarimu, kaip nutarimas Nr. 12NKV-13, tačiau pirmiausiai turėjo būti nuspręsta pradėti prašymų nagrinėjimo procedūrą, o po to, kitu punktu – prijungti gautus prašymus prie jau vykdomo nagrinėjimo. Nustatyta, kad prašymo nagrinėjimo pradėjimo terminas Tarnybai priimant nutarimą Nr. 12NKV-13 nebuvo praleistas tik dėl D. P. 2012 m. balandžio 2 d. prašymo, dėl visų kitų paminėtų prašymų 30 dienų terminas buvo praleistas. Dėl to teismas padarė išvadą, kad L. B., D. P., M. Š. prašymai nebuvo pradėti nagrinėti kaip to reikalauja Įstatymo 16 straipsnio 1 dalis ir faktiškai pradėti nagrinėti praleidus nustatytą terminą. Teismas vertino, kad šiuo atveju nepriėmus Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nurodyto nutarimo, taip pat nepriėmus nutarimo atsisakyti pradėti procedūras dėl gautų prašymų, pareiškėjo teisės buvo pažeistos, nes pareiškėjas tik iš Nutarimo Nr. 12NKV-13 sužinojo, kad faktiškai pradėtos dar kelios nagrinėjimo procedūros ir turėjo galimybę susipažinti su gautais prašymais (Įstatymo 20 str. 2 d.), kai tuo metu jau buvo pasibaigę terminai pradėti tokių prašymų nagrinėjimą (išskyrus D. P. 2012 m. balandžio 2 d. prašymą). Todėl pareiškėjas turėjo pagrindą manyti (jeigu žinojo apie tokius prašymus), kad jie nepriimti nagrinėti. Pareiškėjui šis nutarimas buvo išsiųstas, todėl pareiškėjas tik tada sužinojo, kokie prašymai dar papildomai bus nagrinėjami. Nors pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad apie tuos papildomai nagrinėjamus prašymus nežinojo, tačiau tai nepaneigia padaryto Įstatymo pažeidimo. Pažymėta, kad dėl Telšių AVPK 2012 m. rugpjūčio 21 d. raštu pateiktos informacijos joks motyvuotas nutarimas pradėti nagrinėjimą taip pat nebuvo priimtas, tuo pažeistos Įstatymo 15 straipsnio ir 16 straipsnio 1 dalies nuostatos. Teismas konstatavo, kad skundžiamas nutarimas yra grindžiamas prašymais ir su jais pateikta medžiaga, valstybės institucijos pateikta medžiaga, dėl kurių nebuvo per 30 dienų priimtas joks motyvuotas nutarimas pradėti tyrimą. Ypatingai šis procedūros pažeidimas padarė įtakos sankcijos parinkimui. Teismas padarė išvadą, kad prašymai išnagrinėti netinkamai, nes Nutarime Nr. 12NKV-57 labai detaliai aprašomas atliktas tyrimas, visos nustatytos aplinkybės, tačiau pažeidimai atskirai nėra kvalifikuojami. Dėl to teismas, vertindamas nutarimo atskirų dalių teisėtumą ir pagrįstumą, neturi galimybės spręsti, ar padaryta bendra išvada yra teisinga, ar pažeidimo kvalifikavimas liečia būtent aprašytus atvejus ir kodėl visi konkrečiai aprašyti atvejai kvalifikuojami kaip Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų pažeidimas, kai visi tirti atvejai yra gana skirtingi, taigi nurodytos Įstatymo normos visais atvejais taikytos dėl skirtingų aplinkybių. Toks nutarimo turinio išdėstymas leidžia padaryti išvadą, kad pažeistos VAĮ 3 straipsnio 1 punkto nuostatos, jog viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės principu, kuris taip pat reiškia ir tai, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Taip pat Nutarimas Nr. 12NKV-57 dėl nurodytų priežasčių neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos ir kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos. Dėl paminėtų priežasčių, o taip pat dėl to, kad teismas negali vietoje viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo procedūrų, šiuo atveju – keisti skundžiamo nutarimo turinį, pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies ir skundžiamas nutarimas Nr. 12NKV-57 panaikintas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu), o pažeidimo nagrinėjimo byla grąžinta Tarnybai iš naujo nagrinėti ir priimti sprendimą.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 14 d. nutartimi pareiškėjo MAXIMA LT, UAB apeliacinį skundą atmetė, o atsakovo Tarnybos apeliacinį skundą patenkino – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimą pakeitė ir jo rezoliucinę dalį išdėstė taip: „Pareiškėjo MAXIMA LT, UAB skundą atmesti“.

Teismas nustatė, kad skundžiamu nutarimu už NKVVDĮ 3 straipsnio 2 dalies, 5 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimą buvo nutarta MAXIMA LT, UAB skirti 6 000 Lt baudą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Tarnyba 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 12NKV-54 nutarė pradėti nagrinėjimo procedūrą dėl MAXIMA LT, UAB veiksmų išnagrinėjus vartotojo S. J. prašymą, gautą 2011 m. spalio 12 d. Todėl teismas sprendė, kad Tarnyba pagal Įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatas teisingai skaičiavo terminą, per kurį turi būti pradėtas vartotojo skundo tyrimas. Tačiau teismas nustatė, kad L. B. prašymas, 2012 m. kovo 20 d. D. P. prašymas, M. Š. prašymas, išskyrus D. P. 2012 m. balandžio 2 d. prašymą, priimti nagrinėti praleidus 30 dienų terminą, dėl jų visų nagrinėjimo nebuvo priimti motyvuoti nutarimai, taip pat dėl Telšių AVPK gautos medžiagos nebuvo priimtas joks motyvuotas nutarimas pradėti nagrinėjimą, todėl jie negalėjo būti nagrinėjami, o šiuo atveju ir prijungiami prie jau vykdomo pažeidimo nagrinėjimo. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad nei S. J. prašymas, nei visi kiti ištirti atvejai nebuvo išnagrinėti tinkamai, nes nustatyti pažeidimai atskirai nebuvo kvalifikuojami. Dėl to teismas panaikino skundžiamą 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimą Nr. 12NKV-57 ir grąžino Tarnybai nagrinėti iš naujo bylą, pradėtą Tarnybos 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 12NKV-54. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, tik iš dalies pritarė pirmosios instancijos teismo motyvams, tačiau padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo naikinti ginčijamo nutarimo ir grąžinti Tarnybai nagrinėti bylą iš naujo. Remiantis byloje esančiais duomenimis, nustatyta, kad 2011 m. spalio 10 d. Tarnybai buvo persiųsta Šiaulių AVPK Akmenės rajono policijos komisariato surinkta medžiaga pagal S. J. 2011 m. gegužės 6 d. skundą Šiaulių AVPK Akmenės rajono policijos komisariatui, tačiau atskiro Šiaulių AVPK Akmenės r. PK skundo, kurį Tarnyba turėtų ir galėtų nutarti pradėti nagrinėti, nebuvo pateikta. Teismas nurodė, kad negalima sutikti su Bendrovės apeliacinio skundo teiginiu, jog pats Šiaulių AVPK Akmenės rajono policijos komisariato raštas, kuriuo buvo persiųsta surinkta medžiaga, jau yra laikytinas valstybės institucijos prašymu (skundu) dėl Įstatymo pažeidimo. Šis raštas neatitinka Taisyklių 6 punkte numatytų prašymo (skundo) turinio reikalavimų. Todėl toks raštas pagrįstai laikytinas tik surinktos medžiagos persiuntimu pagal kompetenciją. Be to, persiųstoje medžiagoje, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, nebuvo ir vartotojo – S. J. – skundo Tarnybai. Todėl Tarnybos 2011 m. lapkričio 11 d. motyvuota nutartis yra sietina su S. J. skundu Tarnybai, gautu 2011 m. spalio 12 d. (1 t., b. l. 77-79), kurį ir buvo nutarta nagrinėti. Be to, S. J. savo skunde prašė prie jo prijungti Šiaulių AVPK Akmenės r. PK surinktą ir Tarnybai persiųstą medžiagą. Taigi, priėmus nutartį pradėti nagrinėti S. J. skundą, buvo nutarta taip pat vertinti ir Šiaulių AVPK Akmenės r. PK persiųstą medžiagą. Todėl MAXIMA LT, UAB apeliacinio skundo argumentas, jog Tarnyba savo 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimą motyvavo iš Šiaulių AVPK Akmenės r. PK gauta medžiaga, nekeičia išvados, jog šiuo nutarimu buvo nutarta pradėti nagrinėti S. J. skundą. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Tarnybos 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimo Nr. 12NKV-54 įžanginėje dalyje buvo nurodyta, kad buvo išnagrinėtas vartotojo S. J. prašymas. Todėl laikytina, kad yra pagrįsta Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje numatytą 30 dienų terminą, per kurį Tarnyba turėjo priimti nutarimą, skaičiuoti būtent nuo S. J. skundo davimo dienos. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šiuo atveju Tarnybos 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimas Nr. 12NKV-54 buvo priimtas nepažeidžiant Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nurodyto termino, todėl S. J. skundas buvo priimtas nagrinėti tinkamai. Tuo tarpu kiti bylai aktualūs skundai: 2012 m. kovo 20 d. D. P. vartotojo prašymas Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, 2012 m. kovo 20 d. M. Š. pareiškimas Tarnybai 2012 m. balandžio 2 d. D. P. vartotojo prašymas, 2012 m. kovo 7 d. L. B. pranešimas, 2012 m. rugpjūčio 14 d. S. J. skundas, kurį kartu su surinkta medžiaga Tarnybai persiuntė Telšių AVPK Akmenės rajono policijos komisariatas – nustatyta tvarka priimti nagrinėti nebuvo. NKVVDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Tarnyba ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo prašymo (skundo) pateikimo dienos priima motyvuotą nutarimą pradėti arba atsisakyti pradėti prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūrą. Šiuo atveju 2012 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 12NKV-13 Tarnyba nutarė pratęsti Bendrovės galimo Įstatymo pažeidimo procedūrą iki 2012 m. spalio 11 d. ir prijungti L. B., D. P. bei M. Š. prašymus dėl Bendrovės veiksmų prie 2011 m. lapkričio 11 d. pradėto tyrimo. Tačiau šioje nutartyje nėra sprendimo pradėti prašymų nagrinėjimo procedūrą. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog NKVVDĮ 16 straipsnio 1 dalyje numatytas 30 dienų terminas priimti nutarimą pradėti prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūrą, priimant Tarnybos 2012 m. balandžio 24 d. nutarimą jau buvo praleistas minėtų vartotojų prašymų (išskyrus 2012 m. balandžio 2 d. D. P. prašymo) atžvilgiu. Kaip jau buvo nustatęs pirmosios instancijos teismas, dėl Telšių AVPK Akmenės r. PK 2012 m. rugpjūčio 21 d. raštu persiųstos medžiagos priėmimo taip pat nebuvo priimtas nutarimas. Vertinant tai, kad ir NKVVDĮ 16 straipsnio 1 dalis, ir Taisyklių 10 punktas numato Tarnybos pareigą priimti motyvuotą nutarimą pradėti prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūrą, o šiuo atveju toks nutarimas minėtų prašymų atžvilgiu priimtas nebuvo, teismas padarė išvadą, jog šie prašymai (skundai) nebuvo atskirai priimti nagrinėti. Pažymėtina, jog Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba apeliaciniame skunde tvirtina, kad nagrinėdama L. B., D. P. bei M. Š. skundus dėl Vartotojų teisių apsaugos įstatymo pažeidimų, Tarnyba savo iniciatyva, kaip tai numato Įstatymo 15 straipsnio 3 dalis, prijungė skundus prie 2011 m. lapkričio 11 d. pradėto tyrimo. Tačiau teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, jog ir tokiu atveju Įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje yra numatyta Tarnybos pareiga priimti motyvuotą nutarimą pradėti Įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą. Nagrinėjamoje situacijoje ir tokio pobūdžio nutarimas priimtas nebuvo. Teisėjų kolegija laikėsi nuostatos, kad 2012 m. balandžio 24 d. nutarime Nr. 12NKV-13 buvo nutarta tik prijungti L. B., D. P. bei M. Š. prašymus, o ne pradėti naują pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, t. y. kad minėti vartotojų skundai Tarnybos nebuvo atskirai priimti nagrinėti. Vis dėlto, teismas pažymėjo, jog ir 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 (toliau – ir Direktyva), ir Įstatymo nuostatos, nesąžiningą komercinę veiklą bei klaidinančius veiksmus apibrėžia ne tik kaip veiksmus, turinčius konkretų poveikį, bet ir galinčius pakenkti vartotojams. Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, jog komercinė veikla yra nesąžininga, jeigu ji neatitinka profesinio atidumo reikalavimų ir iš esmės iškreipia, arba gali iš esmės iškreipti vartotojų grupės vidutinio nario ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu, kai komercinė veikla nukreipta į tam tikrą vartotojų grupę. Įstatymo 5 straipsnio 1 dalis apibrėžia klaidinančius veiksmus kaip apgaulingos informacijos arba informacijos, kuri nors ir faktiškai tiksli, tačiau dėl vieno arba kelių šioje dalyje išvardytų elementų apgauna arba gali apgauti vidutinį vartotoją, pateikimas, kai dėl to vartotojas skatinamas arba gali būti skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Šios normos parodo, kad Įstatymo pažeidimas gali būti dar nesukėlęs konkrečių pasekmių, o tik galimybę joms atsirasti. Teisėjų kolegija nusprendė, kad nagrinėjant Įstatymo pažeidimus Tarnyba neturi pareigos vadovautis tik konkrečiomis vartotojo skunde išdėstytomis pasekmėmis. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kitoje byloje vertindamas Tarnybos nutarimo priėmimo procedūros teisėtumą (2012 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-284/2012) vėliau prijungtų vartotojų skundų prie jau pradėto tyrimo nelaikė procedūros pažeidimu. Taigi, darytina išvada, jog Tarnyba, nagrinėdama nesąžiningos komercinės veiklos atvejus, gali vertinti ne tik konkrečius vartotojų skundus, bet ir atsižvelgti į kitas aplinkybes. Atsižvelgus į tai, kad pagal Įstatymo 9 straipsnį Tarnyba kontroliuoja, kaip laikomasi Įstatymo nuostatų, 14 straipsnis numato, kad Tarnyba nagrinėja jos kompetencijai priskirtus nesąžiningos komercinės veiklos atvejus ir skiria numatytas baudas arba įspėjimą bei tai, kad pagal Įstatymo 15 straipsnio 2 ir 3 dalis Tarnyba gali nagrinėti Įstatymo pažeidimus savo iniciatyva, darytina išvada, jog Tarnybos pareiga prižiūrėti NKVVDĮ laikymąsi nėra besąlygiškai siejama su vartotojų prašymų (skundų) pateikimu ar šių prašymų turiniu. Ta aplinkybė, kad skundžiamame 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarime Nr. 12NKV-57 yra aprašytos ir iš dalies vertinamos ne tik S. J. skunde nurodytos aplinkybės, bet ir minimi kituose skunduose, kurių atskiros nagrinėjimo procedūros Tarnyba nustatyta tvarka nepradėjo, nurodyti MAXIMA LT, UAB Įstatymo pažeidimai, nesudaro pagrindo laikyti ginčijamo nutarimo neteisėtu. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad Tarnyba nagrinėjo L. B., D. P. bei M. Š. skundus pagal įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą. Iš tiesų ginčijamame nutarime minėtuose skunduose išdėstytos aplinkybės buvo tik pasitelktos nagrinėjant S. J. skundą. Teisėjų kolegijos vertinimu, Tarnyba ir neprivalo griežtai apsiriboti nagrinėjamame prašyme (skunde) išdėstytomis aplinkybėmis. Taisyklių 16 punktas nurodo Tarnybos teises, kurias ji turi pasirengiant nagrinėti bylą Komisijos posėdyje, t. y. galima remtis ir papildomai gauta informacija. Taip pat negalima sutikti su pirmosios instancijos išvada, jog skundžiamame nutarime nebuvo kvalifikuojamas konkretus MAXIMA LT, UAB pažeidimas. Nutarime nurodytos Įstatymo normos, kurias Bendrovė pažeidė, tai pagrindžiant aplinkybėmis, teisės normomis ir konkrečiais pareiškėjo veiksmais. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog nėra pagrindo Tarnybai iš naujo nagrinėti Įstatymo pažeidimo bylą. Įvertinus bylos medžiagą, darytina išvada, kad Tarnyba tinkamai išnagrinėjo turimus duomenis, nustatė pakankamai aplinkybių, leidžiančių konstatuoti, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 dalį ir 5 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Skundžiamą nutarimą Tarnyba pagrindė išnagrinėtomis prašymuose (skunduose) nurodytomis aplinkybėmis, sprendė, kokį poveikį atitinkami veiksmai darė ir galėjo daryti vartotojams, bei darė adekvačias išvadas. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, jog UAB MAXIMA LT apeliacinį skundą taip pat grindė argumentu, jog Tarnyba 2012 m. balandžio 24 d. nutarimu nepagrįstai pratęsė NKVVDĮ 16 straipsnio 3 dalyje nustatytą pažeidimo nagrinėjimo ir baudos skyrimo terminą. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog ir Įstatymas, ir Taisyklės numato Tarnybos teisę motyvuotu nutarimu pratęsti procedūros terminą ne ilgiau kaip šešiems mėnesiams. Nagrinėjamu atveju Tarnyba procedūros nagrinėjimo procedūrą nutarė pratęsti iki 2012 m. spalio 11 d. 2012 m. balandžio 24 d. nutarimu, t. y. mažesniam laikotarpiui nei šešiems mėnesiams. Teismas nurodė, kad negalima sutikti su Bendrovės teiginiu, jog šis nutarimas nebuvo motyvuotas. Tarnyba šiame nutarime nurodė, kad terminas yra pratęsiamas atsižvelgiant į galimai reikalingą laiką papildomai informacijai surinkti bei į tai, kad minėta informacija yra reikalinga visapusiškam tyrimo dėl MAXIMA LT, UAB galimo Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo aplinkybių įvertinimui. Taigi, buvo nurodytos konkrečios priežastys, dėl ko pažeidimo nagrinėjimui reikia daugiau laiko ir terminas buvo pratęstas motyvuotu nutarimu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Tarnyba nustatyta tvarka nepriėmė nagrinėti D. P., M. Š., L. B. prašymų (skundų) bei 2012 m. rugpjūčio 14 d. S. J. skundo, kurį kartu su surinkta medžiaga Tarnybai persiuntė Telšių AVPK Akmenės rajono policijos komisariatas. Vis dėlto, tai nėra priežastis laikyti, kad Tarnyba neturėjo teisės nagrinėdama S. J. 2011 m. spalio 12 d. skundą atsižvelgti į minėtuose prašymuose nurodytas aplinkybes, kaip ir į kitus nagrinėjimo metu nustatytus faktus. Todėl darytina išvada, jog nebuvo pagrindo naikinti Tarnybos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimą Nr. 12NKV-57 ir bylą grąžinti Tarnybai nagrinėti iš naujo.

IV.

Pareiškėjas 2014 m. vasario 14 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-1604/2013, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktais, ir, išnagrinėjus bylą iš naujo apeliacinio proceso tvarka, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 14 d. nutartį, priimtą šioje administracinėje byloje, panaikinti, paliekant nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai taikė Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pripažįstama, jog tose administracinėse bylose, kuriose ginčijamas viešojo administravimo subjekto privačiam asmeniui paskirtos sankcijos teisėtumas, įrodymų pakankamumo standartas turėtų būti panašus, kaip baudžiamosiose bylose, t. y. taikant nekaltumo prezumpciją turi būti pašalintos bet kokios abejonės dėl pažeidimo padarymo. Su įrodymų pakankamumo standartu glaudžiai yra susijęs kitas kertinis tinkamo administracinio ir baudžiamojo proceso principas - įrodymų leistinumo principas, suponuojantis, jog įrodymai turi būti surinkti, pateikti, ištirti ir įvertinti laikantis įstatymo nustatytos tvarkos. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad bauda už mokesčių įstatymų pažeidimus vertintina kaip baudžiamasis kaltinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies prasme, o tai lemia ir baudžiamosioms byloms artimo įrodinėjimo standarto taikymą. Atsižvelgiant į NKVVDĮ 13 straipsnyje numatytas ekonomines sankcijas, pažymėtina, kad jų taikymo kontekstas ir sukeliamos pasekmės reikalauja atsakomybėn traukiamam subjektui suteikti visas garantijas, kurias suponuoja teisės į gynybą nuo baudžiamojo kaltinimo imperatyvas, įskaitant teisę į veiksmingą teisminę gynybą įtvirtintą Konvencijos 6 straipsnyje. Todėl NKVVDĮ 13 straipsnyje numatytos ekonominės sankcijos ūkio subjektams gali būti skiriamos tik griežtai laikantis administracinės bei baudžiamosios atsakomybės principų suponuojamų reikalavimų. NKVVDĮ pažeidimų tyrimas yra administracinė procedūra Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies prasme. Pagal LVAT jurisprudenciją „administracinė procedūra yra skirta tam, kad būtų visapusiškai, išsamiai ištirtos administraciniam aktui priimti reikšmingos aplinkybės, kad būtų tinkamai išaiškintos ir pritaikytos teisės normos, <...> ir būtų priimtas teisėtas ir pagrįstas administracinis aktas“. LVAT yra ne kartą pasisakęs, kad viešojo administravimo subjektai privalo motyvuoti priimamus sprendimus ir juos grįsti objektyviais faktais ir teisės normomis. Šios administracinės bylos kontekste atsakovas negalėjo inkriminuoti pareiškėjui aplinkybių, nurodytų vartotojų L. B. prašyme, D. P. abiejuose prašymuose, M. Š. prašyme, taip pat nurodytų Telšių AVKP medžiagoje, nes (kaip aiškiai konstatavo abejų instancijų teismai) administracinė procedūra (t. y. prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūra pagal NKVVDĮ 16 str. 1 d.) pareiškėjo atžvilgiu pagal šiuos skundus (prašymus) ir juose nurodytas aplinkybes iš viso nebuvo tinkamai pradėta. Atitinkamai, pareiškėjos NKVVDĮ nuostatų pažeidimas negalėjo būti grindžiamas įrodymais, pateiktais kartu su minėtais skundais (prašymais), nes, vadovaujantis aukščiau minėta įrodymų leistinumo taisykle, šie įrodymai buvo surinkti bei prie atsakovo nagrinėtos administracinės bylos prijungti pažeidžiant įstatymą (NKVVDĮ 16 str. 1 d.). Šiame kontekste akivaizdžiai nepagrįstas ir su aukščiau aptartais principais ir standartais prasilenkiantis yra LVAT nutarties motyvas, jog atsakovas, priimdamas nutarimą, galėjo „atsižvelgti“ ir „pasitelkti“ aplinkybes, nurodytas prašymuose (skunduose), kurių nagrinėjimo procedūra iš viso nebuvo pradėta. L. B., D. P. bei M. Š. skunduose ir Telšių AVKP gautoje medžiagoje nurodytos aplinkybės niekaip nėra susijusios su S. J. skunde nurodytomis aplinkybėmis. Atsakovo nutarime minėtų vartotojų skunduose nurodytos aplinkybės dėstomos kaip pagrindžiančios savarankiškus pareiškėjo NKVVDĮ pažeidimus, o ne kaip patvirtinančius S. J. skunde nurodytas aplinkybes. Taigi darytina LVAT nutarties motyvui visiškai priešinga išvada, kad atsakovas nagrinėjo L. B., D. P., M. Š. skundus bei iš Telšių AVKP gautą medžiagą, ir todėl juose nurodytas aplinkybes inkriminavo pareiškėjui. LVAT aiškinimas, jog pareiškėjui galėjo būti inkriminuojamos (ir laikomos jos atsakomybę kvalifikuojančiomis) aplinkybės, kurios nustatytos (kurių buvimą pagrindžiantys įrodymai yra surinkti) nepradėtos administracinės procedūros metu, pripažintinas akivaizdžiai netinkamu NKVVDĮ 16 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimu ir taikymu, pasireiškiančiu teisės į veiksmingą gynybą principo, teisinio saugumo principo, aukšto įrodymų pakankamumo standarto, įrodymų leistinumo principo, tinkamos administracinės procedūros principo imperatyvų šiurkščiu pažeidimu. Toks netinkamas minėtų teisės normų bei principų aiškinimas ir taikymas pripažintinas esminiu ir sąlygojusiu neteisėtos LVAT nutarties priėmimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.), nes pripažinus, jog atsakovas negalėjo L. B., D. P., M. Š. skunduose bei iš Telšių AVKP gautoje medžiagoje nurodytų aplinkybių inkriminuoti pareiškėjui, tariamo pažeidimo trukmė ir mastas neabejotinai būtų buvę mažesni, atitinkamai mažesnė būtų ir sankcija. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė NKVVDĮ 15 straipsnio, 16 straipsnio 3 dalies, 19 - 21 straipsnių nuostatas. LVAT savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi nuomonės, kad administracinė atsakomybė negali būti aiškinama ir taikoma plečiamai. Teismas yra konstatavęs, kad nei tam tikro ūkio subjekto veiklos priežiūrą atliekanti institucija, nei teismas negali plečiamai aiškinti nustatytų draudimų turinio ir kurti naujus, teisės aktuose neįtvirtintus, reikalavimus. Administracinių teismų praktikoje galioja taisyklė, pagal kurią „viešojoje teisėje galioja plečiamojo viešosios teisės normų aiškinimo ribojimas“. NKVVDĮ 15 straipsnyje, 16 straipsnio 1, 3 dalyse, 19–21 straipsniuose įtvirtintų nuostatų, kurios suformuluotos imperatyviai, sisteminė analizė leidžia daryti vienareikšmę išvadą, jog NKVVDĮ nustato griežtą šio įstatymo pažeidimų nagrinėjimo procedūrą, numatančią, kad komercinės veiklos subjekto NKVVDĮ nuostatų pažeidimas gali būti konstatuotas vieninteliu būdu - pradėjus NKVVDĮ pažeidimo nagrinėjimo procedūrą ir ją užbaigus NKVVDĮ 21 straipsnyse numatytais nutarimais. Kitaip tariant, minėtos imperatyvios NKVVDĮ nuostatos nesudaro atsakovui galimybės komercinės veiklos subjektui inkriminuoti aplinkybių, nustatytų nepradėjus pagal jas NKVVDĮ pažeidimo nagrinėjimo procedūros. Tuo tarpu LVAT aiškinimas, jog pareiškėjui galėjo būti inkriminuojamos (ir laikomos jos atsakomybę kvalifikuojančiomis) aplinkybės, kurios nustatytos (kurių buvimą pagrindžiantys įrodymai yra surinkti) nepradėtos administracinės procedūros metu, reiškia ne ką kitą, kaip neleistiną plečiamąjį NKVVDĮ 15 straipsnio, 16 straipsnio 1 dalies, 3 dalies, 19–21 straipsnių nuostatų aiškinimą. Toks netinkamas minėtų teisės normų aiškinimas ir taikymas pripažintinas esminiu ir sąlygojusiu neteisėtos LVAT nutarties priėmimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.). Pareiškėjas, pasisakydamas dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo, nurodo, kad motyvų nebuvimas yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą (ABTĮ 142 str. 2 d. 5 p.) arba atnaujinti procesą įsiteisėjusiu sprendimu užbaigtoje byloje (ABTĮ 153 str. 2 d. 8 p.). Vykdydamas teisingumą, teismas privalo išspręsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės; teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo. LVAT praktikoje laikoma, kad sprendimas (nutartis) yra be motyvų, kai jis apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje. LVAT yra panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl jo nemotyvavimo, kai teismas rėmėsi tik atsakovo atsiliepimo argumentais, to nemotyvuodamas bei visiškai nepasisakydamas dėl pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų, taip pat kai sprendime nebuvo pateiktas atsakovo veiksmų vertinimas ir kitų byloje surinktų įrodymų analizė, neapibendrinti įrodymai, nepadarytos atitinkamos išvados dėl byloje nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių. LVAT, panaikindamas teismo sprendimą, privalėjo iš esmės išnagrinėti pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui argumentus, kurių pirmosios instancijos teismas nevertino. Kitaip tariant, LVAT pripažindamas, kad atsakovo nutarimas yra pagrįstas, privalėjo tokią išvadą motyvuoti (ypač atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nurodė negalintis įvertinti nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo), aiškiai nurodant, kodėl LVAT sutinka su atsakovo ginčijamo nutarimo išvadomis dėl pareiškėjo NKVVDĮ pažeidimų, ir kodėl atmeta pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. LVAT nutartyje nėra nei vieno motyvo, kodėl atsakovo nutarimas yra pagrįstas, o pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui dalyse nurodyti argumentai yra nepagrįsti. Pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui dalyse nurodyti argumentai yra esminiai, nes jais ginčijamos nutarimo išvados dėl pareiškėjo NKVVDĮ pažeidimų, todėl pripažintina, jog LVAT visiškai nepasisakydamas dėl minėtų pareiškėjo argumentų priėmė nemotyvuotą nutartį. Iš LVAT nutarties turinio neaišku, kuo vadovaudamasis šis teismas padarė išvadą, jog atsakovo nutarimas yra pagrįstas. Skundžiamą nutarimą Tarnyba pagrindė išnagrinėtomis prašymuose (skunduose) nurodytomis aplinkybėmis, sprendė, kokį poveikį atitinkami veiksmai darė ir galėjo daryti vartotojams, bei darė adekvačias išvadas. Toks teiginys laikytinas pseudo-motyvavimu, nes neatitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 1-4 punktų reikalavimų. Be šio abstraktaus teiginio LVAT nutartyje nėra nei vieno motyvo, kodėl LVAT pripažino atsakovo nutarimą pagrįstu. Kadangi LVAT neatskleidė bylos esmės, tokia situacija gali būti ištaisyta tik šioje administracinėje byloje atnaujinus procesą ir bylą išnagrinėjus iš naujo apeliacine tvarka.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti prosesą nurodo, kad palaiko administracinėje LVAT 2014 m. sausio 14 d. priimtą nutartį. Pagal LVAT praktiką, turi būti pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą. Pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. P756-153/2009, P502-119/2009). Be kita ko, atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nesutiko su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimu ir apeliaciniu skundu teismo prašė 2013 m. kovo 5 d. sprendimą pakeisti - panaikinti Tarnybos nutarimą (negrąžinant Tarnybai iš naujo nagrinėti bylos). Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėl 2013 m. kovo 5 d. sprendimo nurodė, kad visiškai sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimo dalimi, kuria yra panaikintas Tarnybos nutarimas, tačiau mano, jog byla negali būti toliau pareiškėjo atžvilgiu tęsiama. Todėl pareiškėjas minėtame apeliaciniame skunde išdėstė nuomonę, kad 2013 m. kovo 5 d. sprendimas ta apimtimi, kuria nuspręsta bylą grąžinti Tarnybai iš naujo nagrinėti ir priimti sprendimą, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas minėtame apeliaciniame skunde išdėstė poziciją, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 5 d. sprendime netinkamai išaiškino ir pritaikė kai kurias įstatyme įtvirtintas materialinės teisės normas, reglamentuojančias nesąžiningos komercinės veiklos atvejų nagrinėjimo tvarką. Taigi pareiškėjas neturi vieningos pozicijos, nagrinėjant šią administracinę bylą, kadangi teikdamas teismui apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimo prašė jį panaikinti, nurodė, kad teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė kai kurias Įstatyme įtvirtintas materialinės teisės normas. Tačiau teikdamas teismui šį prašymą dėl proceso atnaujinimo, pareiškėjas teismo, be kita ko, prašo palikti nepakeistą 2013 m. kovo 5 d. sprendimą. Tokiu būdu nėra aišku, kokios pozicijos laikosi pareiškėjas ir manytina, kad šis prašymas yra tik bandymas pakartotinai apeliuoti, kas negali būti pagrindu proceso atnaujinimui. Tarnybos nuomone, teismas 2014 m. sausio 14 d. priimtoje nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-1604/2013 tinkamai pritaikė ir išaiškino įstatyme įtvirtintas teisės normas bei atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-1604/2013 yra nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Prašymas atmestinas.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010).

Proceso atnaujinimo pagrindų buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Iš pareiškėjo MAXIMA LT, UAB prašymo atnaujinti procesą matyti, jog jis procesą atnaujinti prašo remdamasis dviem pagrindais – dėl to, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, galėjo būti padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, be to, LVAT nutartis yra be motyvų, t. y. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktų pagrindais. Teisėjų kolegija pasisakys dėl kiekvieno iš pareiškėjo nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų atskirai.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Pažymėtina, kad šio punkto taikymas yra sietinas su materialinės teisės normų pažeidimo akivaizdumu. Tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., administracines bylas Nr. P756-153/2009, P502-119/2009).

Prašydamas procesą atnaujinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu pareiškėjas iš esmės argumentuoja tuo, kad LVAT aiškinimas, jog pareiškėjui galėjo būti inkriminuojamos (ir laikomos jos atsakomybę kvalifikuojančiomis) aplinkybės, kurios nustatytos (kurių buvimą pagrindžiantys įrodymai yra surinkti) nepradėtos administracinės procedūros metu, pripažintinas akivaizdžiai netinkamu Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimu ir taikymu, pasireiškiančiu teisės į veiksmingą gynybą principo, teisinio saugumo principo, aukšto įrodymų pakankamumo standarto, įrodymų leistinumo principo, tinkamos administracinės procedūros principo imperatyvų šiurkščiu pažeidimu. Toks netinkamas minėtų teisės normų bei principų aiškinimas ir taikymas pripažintinas esminiu ir sąlygojusiu neteisėtos LVAT nutarties priėmimą, nes pripažinus, jog atsakovas negalėjo L. B., D. P., M. Š. skunduose bei iš Telšių AVKP gautoje medžiagoje nurodytų aplinkybių inkriminuoti pareiškėjui, tariamo pažeidimo trukmė ir mastas neabejotinai būtų buvę mažesni, atitinkamai mažesnė būtų ir sankcija. Taip pat toks LVAT aiškinimas reiškia ne ką kitą, kaip neleistiną plečiamąjį NKVVDĮ 15 straipsnio, 16 straipsnio 1, 3 dalių, 19–21 straipsnių nuostatų aiškinimą.

Iš pareiškėjo motyvų matyti, kad jis mano, jog teismas padarė Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 15 straipsnio, 16 straipsnio 1, 3 dalių, 19–21 straipsnių esminius pažeidimus.

Šios teisės normos yra NKVVDĮ ketvirtame skirsnyje (Atsakomybės už šio įstatymo pažeidimus taikymo tvarka. Prašymų (skundų) nagrinėjimo procedūra).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nesutikimas su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodytų procedūrinių teisės normų aiškinimu ir taikymu negali būti siejamas su esminiu materialinės teisės normų pažeidimu pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto taikymo prasmę. Teisėjų kolegija nemano, jog toks pareiškėjo šių teisės normų aiškinimas įrodo esminį jos pritaikymo konkrečioje byloje netinkamumą. Pareiškėjo prašyme pateikiami argumentai iš esmės išreiškia tik jo nuomonę dėl bylos situacijos teisinio vertinimo ir nėra pagrindo šių argumentų laikyti akivaizdžiais teismo padaryto materialinės teisės normų pažeidimo įrodymais. Pažymėtina ir tai, kad prašymas atnaujinti procesą negali būti grindžiamas bylos proceso šalies siekiu, kad būtų atliktas iš naujo įrodymų vertinimas. Iš pateikto pareiškėjo prašymo galima spręsti, jog nurodyti procedūrinio pobūdžio pažeidimai, susiję su tikrinamoje administracinėje byloje atsakovo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos ginčijamo nutarimo priėmimu, yra siekis, kad būtų dar kartą ištirti ir įvertinti įrodymai ir priimtas prašymą padavusiam proceso dalyviui palankus sprendimas, tačiau įstatyme tokia galimybė (pagrindas) atnaujinti procesą administracinėje byloje nenumatyta. Taigi šiuo atveju pareiškėjo nurodyti prašymų (skundų) dėl Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo nagrinėjimo procedūros pažeidimai negali būti pripažinti esminiais padarytais materialinės teisės normų pažeidimais, galėjusiais turėti įtakos LVAT nutarties priėmimui. Todėl procesas negali būti atnaujinamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Prašydamas procesą atnaujinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu pareiškėjas nurodo, kad LVAT, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, privalėjo iš esmės išnagrinėti pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui argumentus, kurių pirmosios instancijos teismas nevertino. LVAT 2014 m. sausio 14 d. nutartyje nėra nei vieno motyvo, kodėl teismas pripažino atsakovo nutarimą pagrįstu. Kadangi LVAT neatskleidė bylos esmės, tokia situacija gali būti ištaisyta tik šioje administracinėje byloje atnaujinus procesą ir bylą išnagrinėjus iš naujo apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijos 109 straipsnį aiškinant iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste, teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, jog baigiamasis teismo aktas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu, procesas gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (pavyzdžiui, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009).

Teisėjų kolegija pažymi, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusios bylos šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs (nepakankamai išsamūs) teismo nutarties motyvai ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui. Įstatymo reikalavimas motyvuoti sprendimą nereiškia, kad teismas sprendime turi pasisakyti dėl kiekvieno proceso dalyvių argumento. Įstatymas reikalauja, kad teismo sprendime būtų atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 straipsnio 3 dalis) sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikiant išvadas, kurios grindžiamos ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 1–4 punktų reikalavimus atitinkančia sprendimo motyvuojamąja dalimi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-187/2010).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 14 d. nutarties administracinėje byloje Nr. Nr. A822-1604/2013 motyvus, pažymi, jog ši nutartis yra tinkamai motyvuota, iš esmės atitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies nuostatas (ABTĮ 133 str.), joje atsakyta į pagrindinius pareiškėjo skundo argumentus. Taigi akivaizdu, jog nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo užtikrinta pareiškėjo teisė į tinkamą teismo procesą bei objektyviai ir nešališkai patikrintas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas. Be to, kaip minėta, iš prašymo dėl proceso atnaujinimo, inter alia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, turinio akivaizdu, kad pareiškėjas savo prašyme išreiškia nesutikimą su teismo priimtu procesiniu sprendimu ir kelia faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo klausimą. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato pagrindo atnaujinti procesą dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Todėl procesas negali būti atnaujinamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Dėl šių priežasčių procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-1604/2013 pagal pareiškėjo MAXIMA LT, UAB ir atsakovo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo MAXIMA LT, UAB skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl nutarimo panaikinimo ar sankcijos pakeitimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasVeslava RuskanArūnas Sutkevičius