Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

gynėjams advokatams Rūtai Danutei Paltarokaitei, Drąsučiui Zagreckui, Gediminui Bukauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. L. pripažintas kaltu padaręs (2008 m. spalio 29 d.) nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 146 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirtas 30 (trisdešimties) parų areštas,

N. E. pripažintas kaltu padaręs (2008 m. spalio 29 d.) nusikalstamą veiką, numatytą BK 146 straipsnio 2 dalyje, ir pritaikius BK 62 straipsnio 1 dalį, jam paskirta 20 MGL (dviejų tūkstančių šešių šimtų litų) bauda,

G. L., N. E., M. E. ir E. B. išteisinti pagal BK 146 straipsnio 2 dalį dėl neteisėto A. P. laisvės atėmimo 2008 m. gruodžio 16 d., neįrodžius, kad padaryta BK 146 straipsnio 2 dalyje numatyta veika.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. L. ir N. E. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, panaudodami fizinį smurtą, neteisėtai atėmė A. P. laisvę: 2008 m. spalio 29 d. 11.00–13.00 val. laikotarpiu (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, prieš nukentėjusiojo valią įsodino A. P. į automobilį, nuvežė į miškingą vietovę, esančią 1 km atstumu nuo (duomenys neskelbtini) miesto ribos važiuojant Plungės kryptimi, ten mušė ir reikalavo grąžinti skolą, po to parvežė ir paleido A. P. (duomenys neskelbtini), prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini).

G. L., E. B., N. E. ir M. E. išteisinti pagal BK 146 straipsnio 2 dalį dėl to, kad veikdami bendrininkų grupėje su dar dviem tyrimo metu nenustatytais asmenimis, siekdami priversti A. P. grąžinti N. E. piniginę skolą, o G. L. bei N. E. pakartotinai, panaudodami fizinį smurtą, neteisėtai atėmė jam laisvę – 2008 m. gruodžio 16 d. 22.00 val.– gruodžio 17 d. 1.00 val. laikotarpiu (duomenys neskelbtini) mieste, prie (duomenys neskelbtini) esančio boulingo klubo, prieš nukentėjusiojo valią įsodino A. P. į automobilį „BMW X5“, reg. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvežė į (duomenys neskelbtini) rajone esančios „(duomenys neskelbtini)“ sodų bendrijos (duomenys neskelbtini) gatvėje esantį namelį Nr. (duomenys neskelbtini), ten prieš nukentėjusiojo valią jį laikė, vėliau nuvežė į (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) miestelyje, (duomenys neskelbtini) gatvėje esančią asfaltuotą automobilių stovėjimo aikštelę, ten mušė ir reikalavo grąžinti skolą, po to N. E. ir M. E. parvežė ir paleido A. P. (duomenys neskelbtini) miesto centre.

Apeliaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio dalį ir priimti naują nuosprendį:

G. L. pripažinti kaltu pagal BK 146 straipsnio 2 dalį dėl 2008 m. gruodžio 16-17 d. A. P. neteisėto laisvės atėmimo ir paskirti 60 parų areštą;

G. L., pripažintam kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 2 dalyje, padarymo (neteisėto laisvės atėmimo A. P. 2008 m. spalio 29 d.), paskirti 60 parų areštą, paskirtas bausmes subendrinti vadovaujantis BK 63 straipsniu, iš dalies jas sudedant, ir skirti galutinę bausmę 90 parų areštą;

N. E. pripažinti kaltu pagal BK 146 straipsnio 2 dalį dėl 2008 m. gruodžio 16 – 17 d. A. P. neteisėto laisvės atėmimo ir paskirti 30 parų areštą;

N. E., pripažintam kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 2 dalyje, padarymo (neteisėto laisvės atėmimo A. P. 2008 m. spalio 29 d.), paskirti 30 parų areštą. Paskirtas bausmes subendrinti vadovaujantis BK 63 straipsniu, iš dalies jas sudedant, ir skirti galutinę bausmę 45 parų areštą.

M. E. pripažinti kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 2 dalyje, padarymo (neteisėto laisvės atėmimo A. P. 2008 m. gruodžio 16-17 d) ir paskirti 45 parų areštą;

E. B. pripažinti kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 2 dalyje, padarymo (neteisėto laisvės atėmimo A. P. 2008 m. gruodžio 16-17 d.) ir paskirti 45 parų areštą.

Byloje esančias garso įrašų laikmenas saugoti kartu su bylos medžiaga.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Taigi, esant išdėstytoms aplinkybėms, nagrinėjamas tik prokuratūros apeliacinis skundas.

Motyvuojamoji dalis

Prokuratūros skundas tenkintinas iš dalies.

Pažymima, kad pagal BK 146 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas neteisėtai atėmė žmogui laisvę, jeigu nebuvo žmogaus pagrobimo kaip įkaito požymių, panaudodamas smurtą arba sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei ar sveikatai, arba laikydamas nukentėjusį asmenį nelaisvėje ilgiau nei 48 valandas. BK 146 straipsnio 2 dalies dispozicijoje motyvai ir tikslai nenumatyti, taigi, jie nėra būtinasis šio nusikaltimo sudėties požymis ir neturi įtakos veikos kvalifikavimui. Tikslai gali būti įvairūs (kerštas, siekis palengvinti kitos nusikalstamos veikos padarymą ir kt.), ir nėra būtina jų nustatyti. Neteisėto laisvės atėmimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad pagrobia žmogų ir prieš jo valią perkelia jį į kitą vietą arba laiko esamoje, ir to norint. Taigi, šio nusikaltimo tyčios esmę sudaro tai, kad kaltininkas supranta, jog dėl jo veiksmų nukentėjusysis negali laisvai pasirinkti buvimo vietos, o konkrečioje vietoje yra laikomas prieš jo valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-381/2012).

Nukentėjusiojo A. P. parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl abejoti šių parodymų teisingumu kolegija neturi pagrindo.

Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų matyti, kad N. E. ikiteisminio tyrimo metu iš veido bruožų atpažino E. B. kaip „B.“, kuris buvo atvažiavęs į (duomenys neskelbtini) kartu su G. tąkart, kai jie iš boulingo išsivedė A. P. (1 t., 91–93 b. l.). Taip pat iš veido bruožų atpažino G. L. kaip asmenį, vardu G., kuris stengėsi padėti jam atgauti skolą (1 t., 94–96 b. l.). Savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, N. E. patvirtino įrodymų patikrinimo vietoje metu. Iš šiame protokole užfiksuotų duomenų taip pat matyti, kad sodo namelis, į kurį buvo atvežtas A. P., yra „(duomenys neskelbtini)“ sodų bendrijos (duomenys neskelbtini) gatvėje, namelio Nr. (duomenys neskelbtini), o iš sodo A. P. buvo nuvežtas į (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) miestelyje, (duomenys neskelbtini) gatvėje esančią asfaltuotą automobilių stovėjimo aikštelę (1 t., 101–117 b. l.).

Nukentėjusiojo A. P. ir nuteistojo N. E. parodymus patvirtina ir išteisintojo M. E. parodymai. Teisiamojo posėdžio metu M. E. patvirtino, kad tada, kai buvo įvykis, jis buvo grįžęs iš (duomenys neskelbtini) ir brolis paprašė jo važiuoti kartu, sakė, kad kažkas jam yra skolingas. Brolis paprašė jo būti kartu viso įvykio metu, sakė, kad važiuoja atsiimti skolos. Brolis jam taip pat minėjo, kad yra atvykę asmenys iš Vilniaus, tačiau neminėjo, kiek tų asmenų yra. Jie nuvažiavo prie boulingo klubo, iš ten, kaip jis suprato, vyriškiai pasiėmė A. P. ir jie nuvažiavo į sodo namelį. Jie su broliu automobiliu važiavo dviese, brolis iš paskos važiuojančiam automobiliui „BMW“ rodė, kur važiuoti. Nuvažiavus į sodą, žmogus buvo išlaipintas iš automobilio ir patalpintas namelyje. Jis iš brolio žinojo, kad tas žmogus yra skolininkas. Kai asmenys automobiliu „BMW“ išvažiavo, tada jis išlipo iš brolio automobilio. Jo brolis išvažiavo paimti striukės, o jis (M. E.) nusprendė pasilikti su A. P. namelyje, kol grįš brolis. Broliui grįžus, jie visi iš sodo išvažiavo, nuvažiavo į kažkokią aikštelę, kur A. P. gal 5 minutėms buvo išlipęs iš automobilio. Jis (M. E.) vėl laukė automobilyje. Po to A. P. įlipo į jų automobilį ir buvo parvežtas į miestą (3 t., 132–133 b. l.).

G. L., N. E., M. E. ir E. B. kaltę padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką patvirtina ir liudytojų T. V., Z. V. parodymai bei kiti byloje surinkti įrodymai.

Liudytojas T. V. teisiamajame posėdyje nurodė, kad jam, A. P., Z. V. ir kitiems asmenims linksminantis boulingo klube, atvažiavo kažkokie vaikinai ir A. P. su jais išėjo. Liudytojo T. V. paprašius teisėja perskaitė jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (3 t.m 127 b. l.), ir T. V. patvirtino, jog taip ir buvo, kaip jis tada sakė, jo pirminiai parodymai yra teisingi. Ikiteisminio tyrimo metu T. V. parodė, kad 2008 m. gruodžio mėnesį, prieš Kalėdas, jis su savo pusbroliu Z. V. ir jo draugu iš Kauno, buvo (duomenys neskelbtini) boulingo klube. Kartu su jais buvo ir A. P. su drauge. Kažkuriuo momentu jis klube pastebėjo iš matymo pažįstamą telšiškį, vardu N.. Matė, kaip N. apsidairė, lyg ko ieškodamas. Po kurio laiko jis (T. V.) pamatė keturis į klubą atėjusius nepažįstamus vyriškius, matė, kaip jie priėjo prie A. P.. Girdėjo, kaip vienas vaikinas A. P. pasakė: „Einam pakalbėti“. Jie visi išėjo, A. P. į klubą nebegrįžo. A. P. išėjus, Z. V., pažiūrėjęs pro langą, pasakė, kad A. kažkas išsivežė. Pasakė, kad A. išsivežę asmenys buvo atvažiavę keliais automobiliais, vienas jų buvo „BMW“ markės džipas. Jie nusprendė, kad A. tikriausiai išsivežė vilniečiai, N. pažįstami, nes A. P. yra N. skolingas. Apie tai jis ir Z. V. jau buvo iš kažko sužinoję. Maždaug po 2–3 valandų į namus pas Z. V. atėjęs A. P. pasakė, kad jį išsivežė, „apskaldė“ šonus, po to parvežė į (duomenys neskelbtini). Sakė, kad jį buvo išsivežė dėl N. negrąžintos skolos. A. P. sakė, kad jam skauda šoną (1 t., 54–55 b. l.).

Operatyvinių veiksmų atlikimo protokole užfiksuoti duomenys liudija, kad 2008 m. gruodžio 16 d. 22.50.08 val. Z. V., paskambinęs A. M., paklausė jo, ar jis nežino, ar šiandien buvo atvažiavę asmenys iš Vilniaus, nes jiems būnant „boulinginėje“ į kavinę atėję asmenys išsivedė A. P. ir jį kažkur išsivežė. Iš 2008 m. gruodžio 17 d. 1.41.21 val. A. M. ir Z. V. pokalbio akivaizdu, kad tuo metu pas Z. V. buvo A. P. ir pasakojo apie asmenis, kurie buvo atvykę iš Vilniaus. A. P. papasakojo A. M., kaip jį vilniečiai išsivedė iš „boulinginės“, uždėjo ant galvos maišą, įsodino į automobilį „BMW X-5“ ir išsivežė į sodus. Tarp asmenų iš Vilniaus, kurių buvo 4 ar 5, buvo ir N. (N. E.) bei G. (G. L.) (1 t., 19–21 b. l.). Minėtus telefoninius pokalbius patvirtina 2008 m. spalio 29 d.–2008 m. gruodžio 17 d. pokalbių suvestinė (1 t., 22–34 b. l.).

Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus dėl 2008 m. gruodžio 16-17 d. įvykdyto neteisėto laisvės atėmimo A. P., nepagrįstai nepripažino įrodymais operatyvinio tyrimo metu gautų duomenų. Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad 2009 m. sausio 8 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal BK 129 straipsnio 1 dalį dėl L. V. nužudymo. 2009 m. vasario 9 d. prokuroro nutarimu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto laisvės atėmimo panaudojant smurtą pagal BK 146 straipsnio 2 dalį ir jis prijungtas prie ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 11 b. l.). Generalinės prokuratūros prokuroro T. Meškausko 2011 m. vasario 10 d. nutarimu medžiaga iš baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini), susijusi su neteisėtu laisvės atėmimu A. P., buvo atskirta į tyrimą pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, suteikiant jam Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 1–2 b. l.). Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkės 2008 m. gruodžio 9 d. nutartimi buvo sankcionuotas techninių priemonių naudojimas specialia tvarka A. M.. Taigi, akivaizdu, kad operatyviniai duomenys buvo naudojami ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje buvo atliekamas tyrimas ir pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, t. y. iki tyrimų atskyrimo visi surinkti duomenys buvo vienoje byloje. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog teismas įrodymais negali pripažinti elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gautų duomenų, nes nesilaikyta BPK 162 straipsnio nuostatų, yra nepagrįsta.

Kartu kolegija pažymi, kad pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį įrodymais gali būti pripažįstami ne tik BPK, bet ir kitų įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Apkaltinamojo nuosprendžio pagrindimas duomenimis, gautais atlikus Operatyvinės veiklos įstatyme numatytus veiksmus, pagal teismų praktiką nelaikomas esminiu BPK pažeidimu, jei tokie duomenys teismo posėdyje yra tinkamai ištirti ir šiais duomenimis įrodinėjamos svarbios bylai aplinkybės nustatomos ir BPK nustatyta tvarka gautais įrodymais. Tam tikro operatyvinio ar ikiteisminio tyrimo etapo galimi trūkumai savaime nereiškia, kad vėlesniuose to tyrimo etapuose ar to tyrimo pagrindu pradėtų kitų tyrimų metu surinkti duomenys turi būti laikomi neatitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimų ir dėl to nelaikytini įrodymais. Įstatymų pažeidimu paprastai nelaikytinos situacijos, kai atliekant operatyvinius veiksmus dėl galbūt daromų vienos rūšies nusikalstamų veikų atsiranda pagrindas manyti, kad gali būti daromi ir kitos rūšies ne mažiau pavojingi nusikaltimai, ir nusprendžiama atliekant operatyvinius veiksmus patikrinti ir naujai paaiškėjusią informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178-2012).

Siekiant objektyviai išsiaiškinti visas bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas – apklausti nuteistasis N. E., išteisintasis M. E., liudytojas A. M.. Nuteistasis N. E. apeliacinės instancijos teismo posėdyje davė iš esmės analogiškus parodymus ir patvirtino, kad abiem atvejais A. P. ne savo noru įsėdo į automobilį, jis neturėjo pasirinkimo. A. P. buvo įsodintas į automobilį. N. E. taip pat parodė, kad 2008 m. gruodžio 16 d. jie būtent į sodų bendriją važiavo todėl, kad G. L. buvo liepęs jam surasti nuošalią vietą, ir jis tokią vietą rado. A. P. į sodų bendriją buvo vežamas tam, kad grąžintų pinigus. Tąkart A. P. su jais buvo ne savo noru. Atsakydamas į prokuroro klausimą, nuteistasis N. E. nurodė, jog „taip išeina, kad brolis (M. E.) liko saugoti A. P., kad jis nepabėgtų“. Taip pat patvirtino, kad B. jis atpažino iš nuotraukos, tai yra E. B.. Pastarasis kartu su G. L. buvo atvykęs į sodų bendriją. Išteisintasis M. E. apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad jis įvykio dieną matė A. P. ir suprato, kad jis ten buvo ne savo noru. Patvirtino, kad buvo likęs su A. P. sodo namelyje. Taip pat nurodė laikantis save kaltu dėl to, kad buvo kartu su visas. Liudytojas A. M. parodė žinantis, kad N. (N. E.) du kartus buvo pagrobęs A. P.. Paaiškino, kad A. P. jam sakė, jog N. buvo atvažiavęs su bendrakursiais, jam grasino, taip pat A. P. pasakojo, kad N. buvo jį uždaręs sode.

Taigi, byloje yra pakankamai įrodymų, kad G. L., N. E., M. E. ir E. B., panaudodami fizinį smurtą, neteisėtai atėmė A. P. laisvę. Kolegija sutinka su prokuroro skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas 2008 m. gruodžio mėnesio nusikalstamą veiką, nepagrįstai nukentėjusiojo, kaltinamųjų, liudytojų parodymus, taip pat byloje esančius rašytinius duomenis vertino kaip nepakankamus konstatuoti, jog nusikalstama veika buvo padaryta. Teisėjų kolegijos vertinimu, nesuprantamas teismo teiginys, jog „Byloje yra prieštaravimai tarp paties A. P. parodymų ir kitų kaltinamųjų, todėl teismas daro išvadą, kad šiame epizode nėra pakankamai įrodymų <...>“. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad A. P. šioje byloje yra ne kaltinamasis, o nukentėjusysis (1 t., 53 b. l.), be to, byloje esantys prieštaravimai nėra pakankamas pagrindas teigti, kad byloje apskritai nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių kaltinamųjų kaltę. Taip pat nesuprantamas teismo teiginys, kad visi apklausti asmenys nurodė, jog prieš A. P. nebuvo vartojamas joks smurtas, be to, nė vienas iš kaltinamųjų konkrečiai nenurodė, kas ir kokį smurtą naudojo A. P. atžvilgiu, byloje nėra duomenų, kad jis būtų buvęs surištas ar užrakintas, kad sodo namelyje būtų buvęs laikomas prieš jo valią. Kaip jau minėta, nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodė, kad vos tik išėjus iš boulingo klubo, jam kažkas smogė iš už nugaros, uždėjo slidininko kaukę taip, kad jis nieko nematytų, įsodino į automobilį ir nuvežė į sodą už (duomenys neskelbtini). Sode jam vėl buvo suduoti smūgiai. Kai visi vyriškiai išvažiavo, jis liko su vienu asmeniu, kuris jį saugojo, klausė, kada jis grąžins N. skolą. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina nuteistojo N. E. parodymai, kad A. P. buvo įsodintas (o ne pats) įsėdo į G. automobilį, jam ant galvos buvo uždėtas maišas, A. P. neturėjo pasirinkimo, jis buvo vežamas (o ne savo noru važiavo) į sodą užmiestyje, sodo namelyje A. P. buvo suduoti smūgiai. Nuvežus A. P. iš sodo prie degalinės, ten pastarajam vėl buvo suduoti smūgiai, jis buvo įspėtas grąžinti pinigus. Liudytojai T. V. ir Z. V. nurodė, kad jie nusprendė, jog A. tikriausiai išsivežė (o ne jis išvažiavo savo noru) vilniečiai, N. pažįstami, jie žinojo, kad A. P. yra N. skolingas. Maždaug po 2–3 valandų į namus pas Z. V. atėjęs A. P. pasakė, kad jį išsivežė, „apskaldė“ šonus, po to parvežė į (duomenys neskelbtini). Sakė, kad jį buvo išsivežę dėl N. negrąžintos skolos. Be to, kaip jau minėta anksčiau, A. P. telefonu pasakojo A. M., kaip jį vilniečiai išsivedė iš „boulinginės“, uždėjo ant galvos maišą, įsodino į automobilį „BMW X-5“ ir išsivežė į sodus. Tarp asmenų iš Vilniaus, kurių buvo 4 ar 5, buvo ir N. (N. E.) bei G. (G. L.). Aplinkybę, kad sodo namelyje nukentėjusysis A. P. buvo ne savo valia, patvirtina ne tik jo paties parodymai, bet ir nuteistojo N. E. parodymai, kad A. P. sodo namelyje matė ant žemės, jis buvo išsigandęs, susiėmęs už šonkaulių, jam buvo prakirsta lūpa, akis. Tai, kad A. P. turėjo galimybę išeiti iš sodo namelio, tačiau to nenorėjo, paneigia jo paties parodymai, kad namelyje pasilikęs asmuo jį saugojo, klausė, kada jis grąžins N. skolą, nuteistojo N. E. parodymai, kad namelyje buvo 5 žmonės, jie mušė A. P., iš namelio per tą „renginį“ kas nors tai įeidavo, tai išeidavo, buvo ir taip, kad visi suėjo, tai galėjo trukti 10–15 minučių. Aplinkybę, kad jis sodo namelyje pasiliko su A. P., kol grįš brolis (N. E.), patvirtino ir išteisintasis M. E.. Jis taip pat nurodė, kad brolis jo prašė būti kartu viso įvykio metu, sakė, kad važiuoja atsiimti skolos.

Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nurodė, jog G. L., N. E., M. E. ir E. B. pagal BK 146 straipsnio 2 dalį dėl 2008 m. gruodžio 16 d. veikos išteisina BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, o aprašomojoje nuosprendžio dalyje nurodytas pagrindas yra neaiškus, prieštaringas – teismas nurodė, jog „<...> šiame epizode kaltinamieji išteisintini neįrodžius, kad kaltinamieji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką ir, kad buvo padarytas nusikaltimas, numatytas BK 146 straipsnio 2 dalyje“.

Įvertinusi visus byloje esančius ir teismo ištirtus įrodymus, kolegija daro išvadą, kad:

G. L., E. B., N. E. ir M. E. veikdami bendrininkų grupėje su dar dviem tyrimo metu nenustatytais asmenimis, siekdami priversti A. P. grąžinti N. E. piniginę skolą, o G. L. bei N. E. pakartotinai, panaudodami fizinį smurtą, neteisėtai atėmė A. P. laisvę: 2008 m. gruodžio 16 d. 22.00 val.–gruodžio 17 d. 1.00 val. laikotarpiu (pagal pokalbių išklotines), (duomenys neskelbtini) mieste, prie boulingo klubo, buvusio adresu: (duomenys neskelbtini), prieš nukentėjusiojo valią įsodino A. P. į automobilį „BMW X5“, nuvežė į (duomenys neskelbtini) rajone esančios „(duomenys neskelbtini)“ sodų bendrijos (duomenys neskelbtini) gatvėje esantį namelį Nr. (duomenys neskelbtini), ten prieš nukentėjusiojo valią jį laikė, vėliau nuvežė į (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) miestelyje, (duomenys neskelbtini) gatvėje esančią asfaltuotą automobilių stovėjimo aikštelę, ten mušė ir reikalavo grąžinti skolą, po to N. E. ir M. E. parvežė ir paleido A. P. (duomenys neskelbtini) miesto centre.

Kadangi byloje nustatyta, kad G. L., E. B., N. E. ir M. E. bendrais veiksmais, panaudodami fizinį smurtą, neteisėtai atėmė A. P. laisvę, konstatuojama, kad jų veika A. P. atžvilgiu atitinka nusikaltimo, numatyto BK 146 straipsnio 2 dalyje, požymius.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio dalis dėl G. L., E. B., N. E. ir M. E. išteisinimo dėl veikos, padarytos 2008 m. gruodžio 16–17 d., naikinama ir pastariesiems priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis, pripažįstant G. L., E. B., N. E. ir M. E. kaltais nusikaltimo, numatyto BK 146 straipsnio 2 dalyje, padarymu (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

Dėl bausmių skyrimo

Skirdama G. L., E. B., N. E. ir M. E. bausmes už nusikaltimą, numatytą BK 146 straipsnio 2 dalyje, kolegija atsižvelgia į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje, vadovaujasi BK 55 straipsnio nuostatomis.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad G. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Skirdama bausmę G. L., kolegija atsižvelgia į tai, kad jis padarė apysunkį nusikaltimą (BK 146 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 4 dalis), nusikaltimas yra baigtas, padarytas tiesiogine tyčia, taip pat atsižvelgia į tai, kad G. L. nusikalstamų veikų padarymo metu buvo neteistas (2 t., 105–106 b. l.). Įvertinusi minėtas aplinkybes, taip pat atsižvelgusi į tai, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes (BK 55 straipsnis), kolegija sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus G. L. už nusikaltimą, numatytą BK 146 straipsnio 2 dalyje (2008 m. gruodžio 16-17 d. veika), bausmę – areštą 60 parų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, E. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, o jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Skirdama E. B. bausmę, kolegija atsižvelgia į tai, kad jo padarytas nusikaltimas priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai, nusikaltimas baigtas, padarytas tiesiogine tyčia, E. B. nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo teistas (2 t., 110–111 b. l.). Įvertinusi minėtas aplinkybes, kolegija mano, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus E. B. už padarytą nusikaltimą arešto bausmę, artimą šios bausmės, skiriamos asmeniui už nusikaltimą, vidurkiui (BK 49 straipsnio 3 dalis), t. y. paskyrus areštą 45 paroms.

M. E. atsakomybę lengvinančia aplinkybe teisėjų kolegija pripažįsta tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kolegija, skirdama M. E. bausmę, taip pat atsižvelgia į tai, kad jis padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą, nusikaltimas yra baigtas, šios veikos padarymo metu M. E. nebuvo teistas (2 t. 121 b. l.), o asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę (BK 55 straipsnis). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, bausmės tikslai M. E. gali būti pasiekti paskyrus jam ne pačią griežčiausią BK 146 straipsnio 2 dalyje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, o švelnesnę alternatyvią bausmę – areštą, savo dydžiu mažesnę negu šios bausmės, skiriamos asmeniui už nusikaltimą, vidurkiui – areštą 30 parų (šios bausmės vidurkis yra 52,5 paros).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija N. E. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįsta jo prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). N. E. atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Skiriant N. E. bausmę už 2008 m. gruodžio 16–17 d. padarytą nusikaltimą, numatytą BK 146 straipsnio 2 dalyje, įvertinama ir tai, kad šią veiką Baudžiamasis įstatymas priskiria apysunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai (BK 146 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 4 dalis), nusikaltimas baigtas, iki šio nusikaltimo padarymo N. E. nebuvo teistas (2 t., 115–116 b. l.). Įvertinusi minėtas aplinkybes, taip pat atsižvelgusi į BK 55 straipsnio nuostatas, kolegija sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus N. E. arešto bausmę, mažesnę, negu šios bausmės, skiriamos už nusikaltimą, vidurkiui – areštą 30 parų.

Dėl kitų prokuroro apeliacinio skundo argumentų

Kaip jau minėta, prokuroras apeliaciniu skundu taip pat prašė G. L., pripažintam kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 2 dalyje, padarymo, t. y. neteisėto laisvės atėmimo A. P. 2008 m. spalio 29 d., paskirti 60 parų areštą, paskirtas bausmes subendrinti vadovaujantis BK 63 straipsniu, iš dalies jas sudedant, ir skirti galutinę bausmę 90 parų areštą. Taip pat prašė N. E., pripažintam kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 2 dalyje, padarymo (neteisėto laisvės atėmimo A. P. 2008 m. spalio 29 d.), paskirti 30 parų areštą, paskirtas bausmes subendrinti vadovaujantis BK 63 straipsniu, iš dalies jas sudedant, ir skirti galutinę bausmę 45 parų areštą. Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas G. L. už 2008 m. spalio 29 d. padarytą nusikalstamą veiką paskyrė savo dydžiu per švelnią bausmę, o N. E. atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepagrįstai pripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą aplinkybę, netinkamai taikė BK 62 straipsnio nuostatas ir taip pat paskyrė per švelnią bausmę.

Atsakydama į minėtus argumentus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad dėl G. L. už 2008 m. spalio 29 d. padarytą nusikaltimą, numatytą BK 146 straipsnio 2 dalyje, paskirtos bausmės ir BK 61 straipsnio nuostatų taikymo jau pasisakė Šiaulių apygardos teismas anksčiau šiame nuosprendyje minėtoje nutartyje (3 t., 200–208 b. l.) ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, patikrinęs šios nutarties teisėtumą bei pagrįstumą, šios apygardos teismo nutarties dalies nepanaikino ir nepakeitė (3 t., 272–276 b. l.). Esant tokioms aplinkybėms, dar kartą tas pats apeliacinio skundo argumentas nebenagrinėjamas. Kartu pažymima, kad prokuroras T. Meškauskas apeliacinės instancijos teisme nurodė šioje dalyje prokuroro skundo nebepalaikantis.

Pagal susiformavusią teismų praktiką, kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-259/2009). Taigi, kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, pagal susiformavusią teismų praktiką, galima pripažinti atsakomybe lengvinančia aplinkybe tada, jeigu pastarasis savanoriškai pripažino jam inkriminuoto nusikaltimo objektyvias bylos aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu ir tai padarė savo noru.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis N. E. prisipažino kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme, nurodė esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes, nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs. Todėl kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino N. E. atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kaip jau minėta, prokuroras apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė N. E. BK 62 straipsnio nuostatas ir paskyrė jam švelnesnę, negu įstatymo numatytą bausmę. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė taikyti N. E. BK 62 straipsnio nuostatas ir paskirti jam už 2008 m. gruodžio 16–17 d. padarytą nusikaltimą bausmę – 20 MGL dydžio baudą.

Pažymima, kad BK 62 straipsnio 1 dalis taikoma tada, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra bent atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Iš bylos medžiagos matyti, kad yra nustatyta viena nuteistojo N. E. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, tačiau kitų BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyse numatytų būtinų sąlygų nėra. Taigi, nėra pagrindo nuteistajam N. E. taikyti BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatas ir jam skirti švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę. Todėl ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis pakeistina dėl neteisingai N. E. pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 punktas, 2 punktas). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad dėl 2008 m. spalio 29 d. padarytos nusikalstamos veikos yra nustatyta viena N. E. atsakomybę lengvinanti ir viena sunkinanti aplinkybė, taip įvertinusi kitas reikšmingas šiame nuosprendyje jau nurodytas su bausmės skyrimu N. E. susijusias aplinkybes, sprendžia, kad bausmės tikslai N. E. bus pasiekti paskyrus jam 2008 m. spalio 29 d. padarytą nusikaltimą, numatytą BK 146 straipsnio 2 dalyje, bausmę – areštą 27 paroms. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, N. E. už nusikaltimus, numatytus BK 146 straipsnio 2 dalyje, padarytus 2008 m. gruodžio 16-17 d. ir 2008 m. spalio 29 d. paskirtos bausmės subendrintinos jas iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė N. E. skirtina areštas 45 paroms.

Šiuo nuosprendžiu pripažinus G. L. kaltu dėl 2008 m. gruodžio 16–17 d. nusikalstamos veikos, jam paskirta bausmė iš dalies sudedant subendrintina su skundžiamu Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžiu paskirta bausme (BK 63 straipsnio 1 dalis, 4 dalis) ir galutinė subendrinta bausmė G. L. skirtina areštas 75 paroms.

Apeliaciniame skunde prokuroras taip pat buvo nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas nepriėmė jokio sprendimo dėl baudžiamojoje byloje esančių garso įrašų laikmenų likimo. Kaip jau minėta, daiktinių įrodymų – kompaktinio disko su garso įrašais (A. M. telefoniniais pokalbiais) likimo klausimą 2011 m. gruodžio 8 d. nutartimi išsprendė Šiaulių apygardos teismas, ši minėto sprendimo dalis nepanaikinta, todėl dar kartą tas pats klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendž i a:

Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio dalį dėl bausmės N. E. paskyrimo už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 146 straipsnio 2 dalyje (2008 m. spalio 29 d. veika), pakeisti:

N. E., pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 146 straipsnio 2 dalį, (2008 m. spalio 29 d. veika) paskirti bausmę – areštą 27 (dvidešimt septynioms) paroms.

Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio dalį dėl G. L., E. B., N. E. ir M. E. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 146 straipsnio 2 dalį (2008 m. gruodžio 16–17 d. veika) panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

N. E. pripažinti kaltu padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 146 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką (2008 m. gruodžio 16–17 d. veika) ir nuteisti jį areštu 30 (trisdešimčiai) parų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, N. E. šiuo nuosprendžiu už abu nusikaltimus paskirtas bausmes subendrinti iš dalies sudedant ir galutinę subendrintą bausmę N. E. paskirti areštą 45 (keturiasdešimt penkioms) paroms.

G. L. (G. L.) pripažinti kaltu padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 146 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką (2008 m. gruodžio 16–17 d. veika) ir nuteisti jį areštu 60 (šešiasdešimčiai) parų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtą bausmę iš dalies sudedant subendrinti su Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinę subendrintą bausmę G. L. paskirti areštą 75 (septyniasdešimt penkioms) paroms.

E. B. (E. B.) pripažinti kaltu padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 146 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką (2008 m. gruodžio 16-17 d. veika) ir nuteisti jį areštu 45 (keturiasdešimt penkioms) paroms.

M. E. pripažinti kaltu padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 146 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką (2008 m. gruodžio 16–17 d. veika) ir nuteisti jį areštu 30 (trisdešimčiai) parų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.