- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-18
- Bylos Nr.
- 2K-381/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-96-1-00587-2008-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aldona Rakauskienė (pirm.), Vytautas Greičius, Viktoras Aidukas (pran.)
- Nuteistasis
- A. K., ir E
- Nukentėjusysis
- R. P.
- Advokatai
- Romaldas Brilius
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas dešimties metų laisvės atėmimo bausme, 146 straipsnio 2 dalį – dviejų metų laisvės atėmimo bausme, 260 straipsnio 1 dalį – trejų metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose. Iš A. K. solidariai su E. K. ir E. L. priteista 7 038 Lt nukentėjusiajai R. P. turtinei žalai atlyginti ir 30 000 Lt nukentėjusiajai R. P. bei 30 000 Lt nukentėjusiajam R. P. neturtinei žalai atlyginti.
Šiuo nuosprendžiu nuteisti ir E. K., E. L. bei R. K., tačiau dėl jų kasaciniai skundai nepaduoti.
Skundžiamas ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 20 d. nuosprendis, kuriuo nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Aiduko pranešimą ir prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nuteistojo bei jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. K. nuteistas už tai, kad 2008 m. lapkričio 14 d., laikotarpiu nuo 3.00 iki 4.30 val., neteisėtai įgijęs apie 1 g narkotinės medžiagos – kokaino, neteisėtai gabeno su savimi ir R. K. bute, esančiame Kuršėnuose, (duomenys neskelbtini), šią narkotinę medžiagą pardavė E. K. ir R. K. už 250 Lt.
Be to, jis nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe kartu su E. K. ir E. L. , 2008 m. lapkričio 14 d., apie 6:30 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų, (E. K. ir nuo psichotropinių medžiagų), įsibrovė išlauždami duris į gyvenamąjį namą Kuršėnuose, (duomenys neskelbtini), ir, panaudodami fizinį smurtą prieš V. P. , ištempė jį iš lovos, prievarta įsodino į A. K. vairuojamą automobilį „Kia Sephia“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir nuvežę į Šilelės kaimo teritorijos miškelį bei karjerus, taip neteisėtai atėmė V. P. laisvę. Be to, bendrais veiksmais sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip 18 smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas ir paliko jį gulėti Kuršėnuose, Statybininkų–Gintaro gatvių sankryžoje. Dėl to V. P. nuo galvos sumušimo 2008 m. lapkričio 20 d. 8:30 val. Kauno klinikose mirė.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 20 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų, byloje surinktus duomenis vertino nesilaikydami BPK 20 straipsnyje nustatytų kriterijų, nepateikė argumentų, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta, taip pat pažeidė netiesioginių įrodymų vertinimo reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Padaryti pažeidimai suvaržė įstatymo garantuotas nuteistojo A. K. teises bei sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Pasak kasatoriaus, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 146 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes savo sprendimuose nepasisakė dėl subjektyviųjų šio nusikaltimo sudėties požymių buvimo nuteistojo veiksmuose. Kasatoriaus nuomone, kvalifikuojant veiką pagal BK 146 straipsnį būtina nustatyti šio nusikaltimo motyvą, t. y. kaltininko siekį suvaržyti nukentėjusiojo asmens laisvę. Vien tik smurto panaudojimas prieš V. P. , jo įsodinimas į transporto priemonę ir vežiojimas, kasatoriaus nuomone, savaime neleidžia daryti išvados dėl subjektyviųjų A. K. padarytos veikos (kito asmens laisvės atėmimo) požymių. Taigi teismai, pripažindami jį kaltu pagal BK 146 straipsnį, vadovavosi objektyvaus pakaltinimo kriterijumi. Apeliaciniame skunde nuteistasis ginčijo jo nuteisimo pagal minėtą straipsnį pagrįstumą, tačiau apeliacinės instancijos teismas į visus apeliacinio skundo argumentus neatsakė ir nesivadovavo suformuota teismų praktika.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nebuvo aktyvūs tirdami A. K. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, aplinkybes, savo išvadas grindė vien nuteistųjų R. K. ir E. K. bei liudytojų parodymais. Nustatę, kad įvykio vietoje nebuvo rasti narkotinės medžiagos – kokaino pavyzdžiai ar pėdsakai, teismai nesiėmė tirti papildomų duomenų, kad nustatytų, ar kasatorius iš tiesų įsigijo kaltinime nurodytą kiekį kokaino, jį gabeno bei realizavo. Teismai nesiaiškino, ar iš karto po įvykio buvo imami kaltinamųjų ir liudytojų kraujo ar šlapimo pavyzdžiai, siekiant nustatyti, ar jų organizmuose būta narkotinių medžiagų likučių, netyrė A. K. mobiliojo ryšio telefono išklotinių apie išeinančius ir įeinančius skambučius, t. y. ar jis kontaktavo su kitais asmenimis tariantis dėl narkotinių medžiagų įgijimo. Taip pat teismai nevertino ir tos aplinkybės, kad iš karto po įvykio narkotines medžiagas vartoję asmenys, tarp jų ir nuteistieji, buvo gerokai apsvaigę, juolab kad vartojo, kaip nustatyta nuosprendžiuose, ne tik kokainą, bet ir kitas svaiginamąsias medžiagas.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad savo išvadas grįsdami netiesioginiais įrodymais, teismai privalėjo tokius įrodymus patikrinti BPK numatytais būdais. Kaip matyti iš bylos duomenų, apeliacinės instancijos teismas nevertino, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai, BPK nustatytais būdais tikrino kaltinamųjų ir liudytojų parodymus. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik žodiniais E. L., R. K., L. D., E. J., kurie įvykio metu buvo vartoję tiek „Ekstazy“, tiek ir degtinės ir tai turėjo stiprų poveikį jų parodymų formavimuisi, paaiškinimais. Tuo tarpu teismai šių asmenų parodymus apie narkotinių medžiagų rūšį bei kiekį pripažino patikimais ir jais vadovavosi. A. K. savo apeliaciniame skunde buvo nurodęs prieštaravimus tarp kaltinamųjų ir liudytojų parodymų apie kokaino įsigijimo, gabenimo ir realizavimo aplinkybes, tačiau apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje tik atkartojo pirmosios instancijos teismo motyvus dėl minėtų asmenų parodymų atitikimo įrodymams keliamiems reikalavimams.
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti argumentai dėl A. K. veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį yra prieštaringi, paremti netiesioginiais įrodymais, kurių nepatvirtina kiti bylos duomenys. A. K. neneigia, kad bendravo su nukentėjusiuoju V. P. ir sudavė smūgius jam į nugarą ir krūtinę. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadas dėl kasatoriaus kaltės grindė ir nuteistojo E. K. parodymais, tačiau šių parodymų nepatvirtina specialistų išvados. Byloje nėra duomenų, kad kasatorius sudavė V. P. smūgius į galvą, tai ir buvo pagrindinė jo mirties priežastis. Kasaciniame skunde nurodoma, kad tais atvejais, kai ne visi asmenys turėjo tyčią atimti nukentėjusiajam gyvybę, už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurie atliko tokius padarinius sukėlusius veiksmus (sudavė mirtinus smūgius). Kasatorius taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jo kaltę įrodo ir liudytojos E. J. parodymai apie tai, kad jis kitam nuteistajam pasakė, jog užmušė V. P., prieš įvykį buvo gana agresyviai nusiteikęs ir ketino pamokyti nukentėjusįjį. Šie duomenys laikytini netiesioginiais įrodymais, todėl teismas negalėjo besąlygiškai jais remtis. Bylą nagrinėję teismai privalėjo įvertinti bylos įrodymų visumą, t. y. visų kaltinamųjų (nuteistųjų), liudytojų parodymus, juos tarpusavyje palyginti, pašalinti prieštaravimus ir tik tada nuspręsti, kurie duomenys laikytini patikimais, tačiau to nepadarė ir taip pažeidė BK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 20 straipsnio ir 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymosi bei A. K. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.
Kasatorius teigia, kad tirdamas ir vertindamas įrodymus dėl BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas taisykles: išvadas grindė tik netiesioginiais įrodymais – apsvaigusių liudytojų ir nuteistųjų parodymais, netyrė papildomų duomenų dėl narkotinių medžiagų įsigijimo. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nepasisakė dėl analogiškų apeliacinio skundo argumentų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teismas) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Ištyręs byloje esančius duomenis, teismas privalo nuosprendyje konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes. Nuosprendyje turi būti tinkamai aprašytos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės, išdėstyti jas pagrindžiantys įrodymai ir įrodymų vertinimo motyvai, t. y. argumentai, dėl kurių teismas pripažįsta patikimais bei remiasi tam tikrais duomenimis, o kitus atmeta (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte).
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad išvadas dėl A. K. kaltės neteisėtai disponavus narkotinėmis medžiagomis ir jas platinus teismai grindė kitų nuteistųjų R. K. , E. K., E. L. ir liudytojų, E. J., L. D. parodymais. Priešingai, nei teigia kasatorius, šių asmenų parodymai yra tiesioginiai įrodymai. Netiesioginiais laikytini tokie įrodymai, kuriais įrodinėjamas tarpinio fakto buvimas, o paskui ir įrodinėjimo dalyko elementu esanti aplinkybė. Šiuo atveju nurodyti nuteistieji ir liudytojos patys dalyvavo aptariamuose įvykiuose ir davė parodymus ne apie tarpinius faktus, o tiesiogiai patvirtino aplinkybę, sudarančią įrodinėjimo dalyką, kad A. K. įgijo ir atsinešė 1 g kokaino, kurį visi vartojo (t. y. neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis). Kita vertus pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas nenustato jokių apribojimų, susijusių su įrodymų rūšimi, t. y. savo išvadas teismas gali grįsti tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, jeigu jie atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus – gauti teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka), patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir juos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Kasatorius nepateikia argumentų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad įrodymai, kuriais teismas pagrindė savo nuosprendį, prieštarauja šioms BPK nuostatoms. Nuteistųjų R. K., E. K., E. L. ir liudytojų, E. J., L. D. parodymai buvo palyginti tarpusavyje ir su kitais bylos duomenimis, jų patikimumas patikrintas BPK numatytais proceso veiksmais (akistatos, parodymas atpažinti). Nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino nurodytų duomenų patikimumą ir jų pakankamumą išvadoms dėl nuteistojo kaltės, padarius BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, pagrįsti. Teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įgyvendino įrodymų vertinimo taisykles, nuteistųjų R. K. ir E. K. parodymai iš esmės sutapo su liudytojų E. J. ir L. D. parodymais. Visi šie asmenys patvirtino, jog, E. K. pasiteiravus, A. K. nurodė, kad gali gauti „kokso“ (kokaino). Gavęs iš E. K. 250 Lt, A. K. išvyko ir grįžo su savimi turėdamas 1 g kokaino, kurį vėliau visi vartojo. Nuteistasis E. L. nurodė, kad E. K. prašė A. K. narkotikų. Taip E. L. patvirtino nurodytus nuteistųjų bei liudytojų parodymus ir paneigė A. K. versiją, kad apie narkotikus iš viso nebuvo kalbama, E. K. jų neprašė. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiomis teismų išvadomis – jos pagrįstos teisėtais būdais gautais, BPK numatytais proceso veiksmais patikrintais, teismo posėdyje ištirtais ir tinkamai įvertintais duomenimis.
Kolegija taip pat atmeta kasatoriaus teiginius, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Iš apeliacinio teismo nuosprendžio turinio matyti, kad dėl įrodymų vertinimo šioje dalyje pasisakyta išsamiai, aptartas jų patikimumas ir pakankamumas. Išanalizavęs bylos duomenis ir apeliacinio skundo turinį, iš naujo įvertinęs įrodymus, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo manyti, jog vertinant įrodymus pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos BPK nuostatos. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nėra BPK nuostatų pažeidimas. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog pats apeliantas skunde pateikė tik bendrojo pobūdžio abejones dėl minėtų asmenų (R. K., E. K., E. J. ir L. D.) parodymų vertinimo ir nenurodė motyvų bei konkrečių aplinkybių, kurios, jo manymu, kelia abejonių. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad tirdami ir vertindami duomenis bei grįsdami jais savo išvadas dėl nuteistojo A. K. kaltės padarius BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, surašydami ir motyvuodami savo sprendimus, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai BPK 20 straipsnio ir 320 straipsnio 3 dalies nuostatų nepažeidė.
Dėl A. K. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį
Kasatorius nesutinka su nuteisimu dėl V. P. nužudymo, teigdamas, kad byloje nesurinkta pakankamai jo kaltės įrodymų – neįrodyta, kad jis sudavė mirtinus smūgius nukentėjusiajam į galvą, teigia, kad nebuvo pašalinti prieštaravimai tarp įrodymų.
Kaip minėta, įrodymų vertinimas ir jų pakankamumo išvadoms dėl kaltės pagrįsti nustatymas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Kasatoriaus nesutikimas su teismų išvadomis ir atskirų įrodymų vertinimu savaime nereiškia, kad teismai pažeidė BPK reikalavimus. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis ir skundžiamų sprendimų turinį, neturi pagrindo pripažinti, kad vertindami įrodymus teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl tokius kasatoriaus teiginius atmeta. Nors, kaip teigia kasatorius, tarp nuteistųjų parodymų buvo prieštaravimų – kiekvienas iš jų neigė sudavęs V. P. mirtinus smūgius ir tvirtino, kad tai padarė kiti nuteistieji, tačiau teismas, įvertinęs bylos duomenų visumą, atlikęs parodymų patikrinimo veiksmus, palyginęs juos tarpusavyje ir su kitais bylos duomenimis, šiuos prieštaravimus pašalino. Teismas nustatė, kad byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių A. K. kaltę kartu su kitais nuteistaisiais nužudžius V. P. . Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokiomis teismų išvadomis. Byloje nustatyta, kad nuteistieji A. K., E. K. ir E. L., įsodinę V. P. į automobilį, buvo sustoję keliose vietose ir nukentėjusįjį mušė. V. P. buvo suduota ne mažiau kaip aštuoniolika smūgių į įvairias kūno vieta, ir ne mažiau kaip septyni smūgiai į galvą, smūgius nukentėjusiajam tiek rankomis, tiek kojomis sudavė visi nuteistieji, jų veiksmai buvo aktyvūs. Teismas nustatė, kad šis nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia, t. y. nuteistiesiems suprantant, kad bendrais veiksmais dalyvauja gyvybės atėmimo procese ir nors nenorint tokių padarinių, tačiau sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, jei visų bendrai veikusių asmenų tyčia buvo vienoda – visų bendrininkų veiksmai turi būti kvalifikuojami vienodai pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą nepriklausomai nuo to, ar atskiras asmuo yra ar nėra sudavęs padarinius sukėlusius smūgius. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, jog kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. (kasacinės nutartys Nr. 2K-605/2007, 2K-211/2008 ir kt.). A. K. neigė turėjęs tyčią nužudyti V. P. , tačiau, pažymėtina, kad tyčios turinys atskleidžiamas ne tik pagal nuteistojo parodymus, bet ir pagal objektyvias bylos aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės (nuteistųjų elgesys, smurtinių veiksmų pobūdis, intensyvumas, nusikalstamos veikos padarymo mechanizmas ir kt.) patvirtina, kad A. K., kartu su kitais nuteistaisiais veikė neapibrėžta tyčia, bendru sutarimu, išreikštu konkliudentiniais veiksmais, t. y. supratimu, kad vykdo veiką, pavojingą žmogaus sveikatai ir gyvybei, pritarimu vienas kito veiksmams, šių veiksmų tęsimu, kol buvo pasiektas tikslas. Taigi, byloje esantys duomenys (liudytojų ir nuteistųjų parodymai, specialistų išvados ir kt.) patvirtina teismų išvadas, kad visi nuteistieji smurtavo prieš V. P. ir bendrais veiksmais atėmė jam gyvybę. Teismų sprendimai motyvuoti ir pagrįsti, surašyti nepažeidžiant BPK nuostatų.
Dėl A. K. nuteisimo pagal BK 146 straipsnio 2 dalį
Kasatorius nesutinka su nuteisimu pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, teigia, kad teismai nepasisakė dėl subjektyviųjų šio nusikaltimo sudėties požymių buvimo jo veiksmuose.
Pagal BK 146 straipsnio 2 dalį baudžiamas tas, kas neteisėtai atėmė žmogui laisvę, jeigu nebuvo žmogaus pagrobimo kaip įkaito požymių, panaudodamas smurtą arba sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei ar sveikatai, arba laikydamas nukentėjusį asmenį nelaisvėje ilgiau nei 48 valandas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. K., E. K. ir E. L. ištempė nukentėjusįjį V. P. iš namų ir panaudodami fizinį smurtą vežiojo automobilyje bei automobilio bagažinėje. Kasatorius neneigia šių aplinkybių, tačiau mano, kad vien tokių veiksmų atlikimas neleidžia daryti išvados dėl subjektyviųjų šios nusikalstamos veikos požymių buvimo, būtina nustatyti šio nusikaltimo motyvą, t. y. kaltininko siekį suvaržyti nukentėjusiojo asmens laisvę. BK 146 straipsnio 2 dalies dispozicijoje motyvai ir tikslai nenumatyti, taigi, jie nėra būtinasis šio nusikaltimo sudėties požymis ir neturi įtakos veikos kvalifikavimui. Tikslai gali būti įvairūs (kerštas, siekis palengvinti kitos nusikalstamos veikos padarymą ir kt.) ir juos nustatyti nėra būtina. Neteisėto laisvės atėmimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad pagrobia žmogų ir prieš jo valią, perkelia jį į kitą vietą arba laiko esamoje, ir to norint. Taigi, šio nusikaltimo tyčios esmę sudaro tai, kad kaltininkas supranta, jog dėl jo veiksmų nukentėjusysis negali laisvai pasirinkti buvimo vietos, o konkrečioje vietoje yra laikomas prieš jo valią. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis A. K. kartu su E. K. ir E. L. ištempė V. P. iš namų jam šaukiantis pagalbos ir įsodino į automobilį, o bandant ištrūkti, jam buvo suduoti smūgiai. Taigi, nuteistieji suprato, kad V. P. automobilyje laiko prieš jo valią, tačiau tokių savo veiksmų nenutraukė, t. y. norėjo taip veikti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šioje byloje teismai tinkamai atskleidė nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 2 dalyje, subjektyviuosius požymius ir pagal nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. A. K. veikoje nustatyti visi būtinieji šios nusikalstamos veikos požymiai.
Apibendrinant teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai įrodymus ištyrė bei įvertino, nuosprendžius surašė nepažeisdami BPK nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas atsakė į esminius nuteistojo A. K. apeliacinio skundo argumentus. Pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas (BK 129 straipsnio 1 dalis, 146 straipsnio 2 dalis, 260 straipsnio 1 dalis) pritaikytas tinkamai. Patikrinusi bylą pagal kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nenustatė BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų keisti ar naikinti skundžiamus teismų sprendimus.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Atmesti nuteistojo A. K. kasacinį skundą.