Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

2010 m. lapkričio 18 d. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XI-1146, įsigaliojusiu 2011 m. kovo 1 d., Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija. Naujos redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalis nustato, kad šio įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Teismas rėmėsi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2 straipsnio 30–31 dalimis, 10 straipsniu, 12 straipsniu, 13 straipsnio 2 dalimi, 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir pažymėjo, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus ir atlikdamas patikrinimus, nustatė, kad pareiškėjas Molėtų rajono teismo 1989 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal LTSR baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalį (piktybinis chuliganizmas) ir jam paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė, bausmės vykdymą atidedant 2 metams (b. l. 30–34). Pareiškėjas taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1993 m. vasario 5 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 95 straipsnį (valstybinio ar visuomeninio turto grobimas itin stambiu mastu) ir jam paskirta 6 metų laisvės atėmimo bausmė (b. l. 37–46). Minėtuose BK straipsniuose numatyta didžiausia bausmė viršijo 3 metus laisvės atėmimo. Taigi atsakovas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo prasme negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos ir neturi teisės įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, atitinkamai, jam negali būti išduodami leidimai laikyti ar nešiotis ginklus.

Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjo teistumas jau yra išnykęs, neturi teisinės reikšmės sprendžiamam klausimui. Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, sprendžiant dėl nepriekaištingos reputacijos, svarbus pats nusikaltimo padarymo faktas, o ne teistumo buvimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi.

Lyginant Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2011 m. kovo 1 d., 18 straipsnio 2 dalies 2 punktą su įstatymo redakcijos, įsigaliojusios 2011 m. kovo 1 d., 18 straipsnio 2 dalies 2 punktu matyti, kad naujos redakcijos įstatyme nustatyti griežtesni reikalavimai nepriekaištingai reputacijai. Pagal Ginklų ir šaudmenų įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2011 m. kovo 1 d., 18 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, asmuo, praėjus 3 metams po teistumo išnykimo, buvo laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Tuo tarpu pagal Ginklų ir šaudmenų įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2011 m. kovo 1 d., 18 straipsnio 2 dalies 2 punktą, jei asmuo apsvaigęs padarė nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, jis negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos net ir po teistumo išnykimo.

Konstitucinis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit). 2010 m. lapkričio 18 d. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatyme Nr. XI-1146 nustatyti griežtesni nepriekaištingos reputacijos reikalavimai yra viešai paskelbti ir taikomi visiems asmenims, kurie kreipiasi dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo po šio įstatymo įsigaliojimo (išskyrus asmenis, turėjusius leidimus iki įstatymo pakeitimų įsigaliojimo). 2010 m. lapkričio 18 d. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XI-1146 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2156 redakcija) nustato, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Akivaizdu, kad tokia nuostata siekiama apsaugoti asmenų, kurie galiojant ankstesnei įstatymo redakcijai realizavo teisę laikyti ir nešiotis ginklus, teisėtus lūkesčius. Todėl ta aplinkybė, kad leidimus 2011 m. vasario 28 d. turėjusių asmenų atžvilgiu griežtesni apribojimai netaikomi, tačiau jie taikomi asmenims, jeigu jie kreipėsi dėl leidimų išdavimo po 2011 m. kovo 1 d., nereiškia asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimo. Kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo aktuose, šis principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Pareiškėjas dėl leidimo išdavimo kreipėsi po 2011 m. kovo 1 d., todėl jo atžvilgiu pagrįstai pritaikyti apribojimai, įsigalioję nuo 2011 m. kovo 1 d.

Pareiškėjo argumentai, jog atsakovas neteisingai įvertino 1989 metais padarytą jo veiką, atmestini kaip nepagrįsti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, 2016 m. kovo 21 d. nutartyje Nr. A-980-502/2016 konstatavo, kad tik bendrosios kompetencijos teismas yra kompetentingas spręsti dėl nuteistojo padėtį švelninančio baudžiamojo įstatymo taikymo – šių klausimų nagrinėjimas nepriskirtinas nei administraciniams teismams, nei, šiuo atveju, institucijai, sprendžiančiai dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklą išdavimo.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatavo, kad skundžiamas atsakovo sprendimas priimtas kompetentingo subjekto jam suteiktų įgalinimų ribose, nepažeidžiant procedūrinių taisyklių, tinkamai nustačius faktines aplinkybes bei teisingai pritaikius Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo normas, todėl pagrindo jo naikinimui nėra. Atsakovas klausimą dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo pareiškėjui išnagrinėjo tinkamai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl nėra pagrindo įpareigoti Vilniaus AVPK išduoti pareiškėjui leidimą įsigyti ir laikyti ginklą. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

IV.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus AVPK 2014 m. kovo 27 d. sprendimo atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą teisėtumo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas A. M. 2013 m. gruodžio 3 d. pateikė Vilniaus AVPK prašymą pradėti mažos galios revolverio ME38 Compact – G, kalibro 9 mm, Nr. (duomenys neskelbtini) registravimo ir neterminuoto leidimo įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo procedūrą (b. l. 21).

Vilniaus AVPK 2014 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. 14-16-10-04165-e nuspręsta pareiškėjo prašymo dėl leidimo ginklui išdavimo nepatenkinti (b. l. 7). Minėtame sprendime pažymėta, kad pareiškėjas Molėtų rajono teismo 1989 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu pagal LTSR Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalį (piktybinis chuliganizmas) buvo nuteistas 2 metų laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant 2 metams; Lietuvos Aukščiausiojo teismo 1993 m. vasario 5 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 95 straipsnį (valstybinio ir visuomeninio turto grobimas) 6 metų laisvės atėmimo bausme, todėl pareiškėjas nelaikytinas nepriekaištingos reputacijos ir, vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, jam negali būti išduodamas prašomas leidimas.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus AVPK 2014 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. 14-16-10-04165-e; 2) įpareigoti Vilniaus AVPK išduoti pareiškėjui leidimą įsigyti ir laikyti ginklą.

Pirmosios instancijos teismas 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

Skundžiamas Vilniaus AVPK 2014 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. 14-16-10-04165-e grindžiamas Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. kovo 1 d. (Žin., 2010, Nr. 142-7261)) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kuriuose numatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos, – t. y. įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Pažymėtina, kad įsigaliojus naujai, 2010 m. lapkričio 18 d. pakeitimo įstatymu Nr. XI-1146 patvirtintai, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcijai, dujiniai pistoletai (revolveriai), senoviniai ginklai, šaunamieji ginklai, kurie atitinka kitų kategorijų kriterijus, tačiau joms nepriskiriami dėl nedidelės nukaunamosios galios, ir kurių sviedinio kinetinė energija yra nuo 2,5 J iki 7,5 J, buvo priskirti didesnio pavojingumo C kategorijos ginklams (Įstatymo 2 str. 21 d., 5 str. 6–8 p.) bei nustatyta, kad šiuos ginklus įsigyti, laikyti ir nešiotis galima tik turint leidimą (Įstatymo 12 str., 32 str. 2 d.). Šių ginklų įsigijimo, laikymo ir nešiojimosi tvarka taip pat buvo sugriežtinta, t. y. Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, be kita ko, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Palyginus Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą su įtvirtintuoju iki tol galiojusios Įstatymo redakcijos (2002 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-705 redakcija) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. X-1348 redakcija) 2 dalyje matyti, kad 2010 m. lapkričio 18 d. redakcijos Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti griežtesni negu iki tol galiojusios redakcijos Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje kriterijai, kuriuos atitinkantis asmuo pagal šį įstatymą nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Pagal naujai įtvirtintą teisinį reguliavimą, ne tik teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu, bet ir pats asmens nuteisimo už tam tikras nusikalstamas veikas faktas, neatsižvelgiant į laiko tarpą, praėjusį nuo asmens teistumo išnykimo ar panaikinimo, yra laikomas pagrindu asmens nelaikyti nepriekaištingos reputacijos asmeniu.

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) buvo nustatyta, kad asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo turėjo šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, privalo iki 2014 m. sausio 1 d. Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus. To paties pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Taigi minėtoje Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2010 m. lapkričio 18 d. redakcijoje buvo nustatytas tam tikras pereinamasis laikotarpis, kuriuo asmenims buvo suteikta laiko prisitaikyti prie sugriežtinto leidimo įsigyti ginklus išdavimo, jų laikymo ir naudojimo sąlygas ir tvarką nustatančio teisinio reguliavimo. Pagal aptartąjį pereinamąjį teisinį reguliavimą asmenys, turintys iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.) įsigytų Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų ir pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis (nors tokiais buvo laikomi pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą), iki 2014 m. sausio 1 d. galėjo nustatyta tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti (nešiotis) tokius ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių asmenys nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), nes tokiems asmenims iki nurodytos datos neturėjo būti taikomi griežtesni nepriekaištingos reputacijos reikalavimai.

Tačiau 2012 m. birželio 29 d. buvo priimtas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriuo, be kita ko, pakeista Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija). Šis įstatymas įsigaliojo 2012 m. liepos 12 d. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje (2012 m. birželio 29 d. redakcija) buvo nustatyta, kad šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Taigi nuo 2012 m. liepos 12 d. (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo) asmenims, 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus ir turintiems Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie juos įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis (nors tokiais buvo laikomi pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą), atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), nebegalėjo būti išduotas leidimas laikyti (nešiotis) šiuos ginklus, nes tokiems asmenims turėjo būti taikomi griežtesni apribojimai, nustatyti Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje. Vadinasi, griežtesni nepriekaištingos reputacijos reikalavimai minėtiems asmenims, turintiems Įstatymo 5 straipsnio (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, pradėti taikyti ne nuo 2014 m. sausio 1 d., kaip buvo numatyta 2010 m. lapkričio 18 d. redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymu, bet nuo 2012 m. liepos 12 d.

Pastebėtina, kad 2013 m. gruodžio 23 d. buvo priimtas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriuo asmenims, turintiems Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, terminas leidimui laikyti (nešiotis) šiuos ginklus gauti pratęstas iki 2014 m. liepos 1 d.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas su prašymu išduoti jam neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ir registruoti dujinį pistoletą (revolverį), senovinį ginklą ar nedidelės galios ginklą, įsigytą iki 2011 m. kovo 1 d., kreipėsi į atsakovą 2013 m. gruodžio 3 d. (b. l. 21). Prašyme pareiškėjas nurodė, jog prašo išduoti leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ir registruoti iki 2011 m. kovo 1 d. įsigytą ir turėtą ginklą – mažos galios revolverį ME38 Compact – G, kalibras 9 mm, Nr. (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas kreipėsi su prašymu po 2012 m. liepos 12 d. (t. y. 2012 m. birželio 29 d. redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo), tačiau iki 2014 m. sausio 1 d. (t. y. 2010 m. lapkričio 18 d. redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyto pereinamojo laikotarpio pabaigos). Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjo reputacija neatitinka Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų, nes pareiškėjas Molėtų rajono teismo 1989 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu pagal LTSR Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalį (piktybinis chuliganizmas) buvo nuteistas 2 metų laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant 2 metams; Lietuvos Aukščiausiojo teismo 1993 m. vasario 5 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 95 straipsnį (valstybinio ir visuomeninio turto grobimas) 6 metų laisvės atėmimo bausme.

Konstitucinis Teismas, svarstydamas dėl Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies (2012 m. birželio 29 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2016 m. vasario 2 d. nutarime konstatavo, kad teisiniu reguliavimu, kuomet asmenys, atsižvelgiant į kreipimosi dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklą išdavimo laiką, yra traktuojami skirtingai, nors tarp jų grėsmės žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumui aspektu nėra tokių skirtumų, t. y. kuomet asmenims, nustatytąja tvarka pateikusiems prašymą iki 2012 m. liepos 11 d., galėjo būti išduotas leidimas laikyti (nešiotis) nurodytus šaunamuosius ginklus, o prašymą pateikusiems nuo 2012 m. liepos 12 d., toks leidimas nebegalėjo būti išduotas, toks nevienodas traktavimas nėra objektyviai pateisinamas. Pagal Seimo 2010 m. lapkričio 18 d. priimtu Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą, asmenys įgijo teisėtą lūkestį, kad, jiems nustatytąja tvarka pateikus prašymą ir įgaliotajai institucijai sprendžiant klausimą dėl leidimo laikyti (nešiotis) Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytus šaunamuosius ginklus, kuriuos jie įsigijo iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), išdavimo, griežtesni nepriekaištingos reputacijos reikalavimai bus netaikomi iki 2014 m. sausio 1 d. Todėl Seimo 2012 m. birželio 29 d. priimtu įstatymu nustačius teisinį reguliavimą, kad griežtesni nepriekaištingos reputacijos reikalavimai taikytini ne nuo 2014 m. sausio 1 d., bet nuo 2012 m. liepos 12 d., buvo nesilaikyta iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų, inter alia reikalavimo nedaryti pereinamojo teisinio reguliavimo pakeitimų, kuriais asmenų teisinė padėtis būtų pabloginta. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, Konstitucinis Teismas 2016 m. vasario 2 d. nutarime pripažino, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją asmenims, turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie šiuos ginklus įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), ir 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus, nuo 2012 m. liepos 12 d. turi būti taikomi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai, o ne nustatytieji Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad kai Konstitucinis Teismas pripažįsta tam tikrą norminį teisės aktą (jo dalį) prieštaraujančiu Konstitucijai, teismas, spręsdamas konkretų ginčą ir priimdamas sprendimą, šio norminio akto (jo dalies) netaiko ir juo nesivadovauja net ir tais atvejais, kai skundžiamo administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) metu tas norminis teisės aktas nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, jei Konstitucinio Teismo nutarimas buvo priimtas pagal šią individualią bylą nagrinėjančio teismo kreipimąsi į Konstitucinį Teismą arba asmuo dėl savo teisių, kylančių iš Konstitucijos, gynimo į teismą kreipėsi per įstatymų nustatytus terminus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 22).

Kaip minėta, skundžiamas Vilniaus AVPK 2014 m. kovo 27 d. sprendimas Nr. 14-16-10-04165-e, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui A. M. neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ir registruoti dujinį pistoletą (revolverį), senovinį ginklą ar nedidelės galios ginklą, įsigytą iki 2011 m. kovo 1 d., grindžiamas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Atsižvelgdama į tai, kad Konstitucinis Teismas 2016 m. vasario 2 d. nutarimu pripažino, jog Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją asmenims, turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie šiuos ginklus įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), ir 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus, nuo 2012 m. liepos 12 d. turi būti taikomi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, t. y. iš esmės pripažinta, kad pirmiau nurodytiems asmenims iki 2014 m. sausio 1 d. neturi būti taikomi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas administracinis aktas yra neteisėtas iš esmės ir turi būti panaikintas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 1 p., 2 d.).

Pareiškėjas antruoju skundo reikalavimu prašė įpareigoti Vilniaus AVPK išduoti pareiškėjui leidimą įsigyti ir laikyti ginklą.

Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-447 redakcija) nuostatas, leidimus įsigyti ginklus, leidimus laikyti ir leidimus nešiotis A, B, C kategorijų ginklus išduoda policijos įstaigos (12 str. 1 d.), kurios atlieka patikrinimus siekdamos nustatyti, ar asmenims, pretenduojantiems gauti minėtus leidimus, netaikomi šio įstatymo nustatyti apribojimai, ar jie turi teisę įsigyti tokių kategorijų ginklus (12 str. 2 d. 1 p., 3 d., 13–15 str., 17 str., 18 str.). Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklės, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 (2015 m. rugsėjo 3 d. įsakymo Nr. 5-V-778 redakcija), taip pat numato, kad leidimus laikyti (nešiotis) ginklus išduoda, perregistruoja, panaikina, leidimus parduoti (perdirbti) ginklus išduoda, panaikina ir neterminuotus leidimus laikyti (nešiotis) ginklus išduoda, panaikina teritorinės policijos įstaigos (5 p.). Minėtos taisyklės nustato, kokius dokumentus privalo pateikti teritorinei policijos įstaigai asmuo, pageidaujantis gauti leidimą įsigyti B ar C kategorijos ginklą (7 p.), bei nustato patikrinimų atlikimo atitinkamoje policijos įstaigoje ir teritorinės policijos įstaigos vadovo ar jo įgalioto asmens sprendimo dėl leidimo priėmimo tvarką (11–21 p.).

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju tenkinus pirmąjį pareiškėjo skundo reikalavimą bei panaikinus ginčijamą Vilniaus AVPK 2014 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. 14-16-10-04165-e atsisakyti išduoti neterminuotą leidimą pareiškėjui, antrasis pareiškėjo skundo reikalavimas, kuriuo prašoma įpareigoti Vilniaus AVPK išduoti leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ir registruoti mažos galios revolverį gali būti tenkinamas tik iš dalies. Iš pirmiau nurodyto teisinio reguliavimo akivaizdu, kad teisės normos imperatyviai reikalauja, jog prieš priimdama sprendimą išduoti (atsisakyti išduoti) leidimą laikyti ar leidimą nešiotis A, B, C kategorijų ginklus kompetentinga institucija (šiuo atveju atsakovas) teisės aktų nustatyta tvarka privalo atlikti numatyto turinio bei apimties patikrinimą bei laikytis kitų procedūrų, kurios turi užtikrinti priimamo sprendimo pagrįstumą. Todėl nagrinėjamu atveju panaikinus ginčijamą Vilniaus AVPK 2014 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. 14-16-10-04165-e, atsakovas įpareigotinas teisės aktų nustatyta tvarka iš naujo nagrinėti pareiškėjo A. M. prašymą išduoti jam neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ir registruoti dujinį pistoletą (revolverį), senovinį ginklą ar nedidelės galios ginklą, įsigytą iki 2011 m. kovo 1 d., pateiktą Vilniaus AVPK Licencijavimo padaliniui 2013 m. gruodžio 3 d.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai taikė materialinės teisės normas ir dėl to byla buvo išspręsta neteisingai (ABTĮ 147 str.). Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo A. M. skundą tenkinti iš dalies – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. 14-16-10-04165-e panaikinti ir įpareigoti Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą A. M. prašymą išduoti jam neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ir registruoti dujinį pistoletą (revolverį), senovinį ginklą ar nedidelės galios ginklą, įsigytą iki 2011 m. kovo 1 d., pateiktą Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui 2013 m. gruodžio 3 d., nagrinėti iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.