Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijos Puzinskaitės ir Violetos Petkevičienės, dalyvaujant pareiškėjui A. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2013-12-03 pateikė Vilniaus AVPK prašymą pradėti mažos galios revolverio ME38 Compact – G, kalibro 9 mm, Nr. 015725 registravimo ir neterminuoto leidimo įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo procedūrą (b. l. 21).

Vilniaus AVPK 2014-03-27 sprendimu Nr. 14-16-10-04165-e nuspręsta pareiškėjo prašymo dėl leidimo ginklui išdavimo nepatenkinti (b. l. 7). Minėtame sprendime pažymėta, kad pareiškėjas Molėtų rajono teismo 1989-04-11 nuosprendžiu pagal LTSR Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalį (piktybinis chuliganizmas) buvo nuteistas 2 metų laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant 2 metams; Lietuvos Aukščiausiojo teismo 1993-02-05 nuosprendžiu buvo nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 95 straipsnį (valstybinio ir visuomeninio turto grobimas) 6 metų laisvės atėmimo bausme, todėl pareiškėjas nelaikytinas nepriekaištingos reputacijos ir, vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, jam negali būti išduodamas prašomas leidimas.

Byloje ginčas kilęs dėl Vilniaus AVPK 2014-03-27 sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo ir įpareigojimo atsakovui išduoti pareiškėjui jo prašomą leidimą.

2010-11-18 Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XI-1146, įsigaliojusiu 2011-03-01, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija. Naujos redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalis nustato, kad šio įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Šio įstatymo 2 straipsnio 30–31 dalys apibrėžia, kad leidimas laikyti ginklus – dokumentas, patvirtinantis, kad juridinis ar fizinis asmuo turi teisę laikyti jame nurodytus ginklus, o leidimas nešioti ginklus – dokumentas, patvirtinantis, kad fizinis asmuo turi teisę laikyti ir nešiotis jame nurodytus ginklus. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 10 straipsnis nustato, kad ginklų ir šaudmenų nuosavybės teisės subjektais gali būti valstybė, fiziniai ir juridiniai asmenys, o šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad Lietuvos Respublikos nuolatiniai gyventojai ir Lietuvos Respublikoje įregistruoti juridiniai asmenys gali įsigyti ir turėti ginklus, šaudmenis, be kita ko, medžioklei.

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 12 straipsnyje nustatyta, kad leidimus įsigyti ginklus, leidimus laikyti ir leidimus nešiotis A, B, C kategorijų ginklus išduoda policijos įstaigos (1 dalis). Leidimai laikyti ar leidimai nešiotis A, B, C kategorijų ginklus išduodami asmenims, turintiems teisę įsigyti tokių kategorijų ginklus (2 dalies 1 punktas). Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad medžioklei B ir C kategorijų ilguosius graižtvinius, lygiavamzdžius, pneumatinius ginklus, jų šaudmenis gali įsigyti ir turėti ne jaunesni kaip 18 metų Lietuvos Respublikos nuolatiniai gyventojai, turintys galiojantį medžiotojo bilietą.

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse nustatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo ir kurį padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.

Atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus ir atlikdamas patikrinimus, nustatė, kad pareiškėjas Molėtų rajono teismo 1989-04-11 nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal LTSR baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalį (piktybinis chuliganizmas) ir jam paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė, bausmės vykdymą atidedant 2 metams (b. l. 30–34). Pareiškėjas taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1993-02-05 nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 95 straipsnį (valstybinio ar visuomeninio turto grobimas itin stambiu mastu) ir jam paskirta 6 metų laisvės atėmimo bausmė (b. l. 37–46). Minėtuose BK straipsniuose numatyta didžiausia bausmė viršijo 3 metus laisvės atėmimo. Taigi, atsakovas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo prasme negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos ir neturi teisės įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, atitinkamai, jam negali būti išduodami leidimai laikyti ar nešiotis ginklus.

Aplinkybė, kad pareiškėjo teistumas jau yra išnykęs, neturi teisinės reikšmės sprendžiamam klausimui. Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, sprendžiant dėl nepriekaištingos reputacijos, svarbus pats nusikaltimo padarymo faktas, o ne teistumo buvimas. Konstitucinis Teismas 2011-11-17 nutarime yra pažymėjęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi.

Lyginant Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2011-03-01, 18 straipsnio 2 dalies 2 punktą su įstatymo redakcijos, įsigaliojusios 2011-03-01, 18 straipsnio 2 dalies 2 punktu matyti, kad naujos redakcijos įstatyme nustatyti griežtesni reikalavimai nepriekaištingai reputacijai. Pagal Ginklų ir šaudmenų įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2011-03-01, 18 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, asmuo, praėjus 3 metams po teistumo išnykimo, buvo laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Tuo tarpu pagal Ginklų ir šaudmenų įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2011-03-01, 18 straipsnio 2 dalies 2 punktą, jei asmuo apsvaigęs padarė nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, jis negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos net ir po teistumo išnykimo.

Konstitucinis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit). 2010-11-18 Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatyme Nr. XI-1146 nustatyti griežtesni nepriekaištingos reputacijos reikalavimai yra viešai paskelbti ir taikomi visiems asmenims, kurie kreipiasi dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo po šio įstatymo įsigaliojimo (išskyrus asmenis, turėjusius leidimus iki įstatymo pakeitimų įsigaliojimo). 2010-11-18 Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XI-1146 2 straipsnio 4 dalis (2012-06-29 įstatymo Nr. XI-2156 redakcija) nustato, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011-02-28 turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Akivaizdu, kad tokia nuostata siekiama apsaugoti asmenų, kurie galiojant ankstesnei įstatymo redakcijai realizavo teisę laikyti ir nešiotis ginklus, teisėtus lūkesčius. Todėl ta aplinkybė, kad leidimus 2011-02-28 turėjusių asmenų atžvilgiu griežtesni apribojimai netaikomi, tačiau jie taikomi asmenims, jeigu jie kreipėsi dėl leidimų išdavimo po 2011-03-01, nereiškia asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimo. Kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo aktuose, šis principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Pareiškėjas dėl leidimo išdavimo kreipėsi po 2011-03-01, todėl jo atžvilgiu pagrįstai pritaikyti apribojimai, įsigalioję nuo 2011-03-01.

Pasisakant dėl pareiškėjo argumentų, jog atsakovas neteisingai įvertino 1989 metais padarytą jo veiką, atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, 2016-03-21 nutartyje Nr. A-980-502/2016 konstatavo, kad tik bendrosios kompetencijos teismas yra kompetentingas spręsti dėl nuteistojo padėtį švelninančio baudžiamojo įstatymo taikymo – šių klausimų nagrinėjimas nepriskirtinas nei administraciniams teismams, nei, šiuo atveju, institucijai, sprendžiančiai dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklą išdavimo.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas atsakovo sprendimas priimtas kompetentingo subjekto jam suteiktų įgalinimų ribose, nepažeidžiant procedūrinių taisyklių, tinkamai nustačius faktines aplinkybes bei teisingai pritaikius Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo normas, todėl pagrindo jo naikinimui nėra. Atsakovas klausimą dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo pareiškėjui išnagrinėjo tinkamai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl nėra pagrindo įpareigoti Vilniaus AVPK išduoti pareiškėjui leidimą įsigyti ir laikyti ginklą. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 132 ir 133 straipsniais,

nusprendė:

Pareiškėjo A. M. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.