Kauno apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės S. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės S. K. ieškinį atsakovei J. K., trečiajam asmeniui J. K. įmonei dėl su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).

6. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismo iniciatyva (e. b. l. 42) atsakovė teikė atsiliepimą į atskirąjį skundą (elektroninės bylos popierinė kopija, b. l. 21–25). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, vadovaujantis CPK 137 straipsnio 1 dalimi, civilinė byla iškeliama teismui priimant ieškinį. Kol ieškinys nepriimtas, vieninteliu proceso dalyviu laikytinas ieškinį pareiškęs asmuo, kiti ieškinyje nurodyti bylos baigtimi suinteresuoti asmenys negali būti vertinami kaip asmenys, įgiję procesinį statusą, o kartu ir CPK 42 straipsnyje nurodytas teises.

7. Kita vertus, galimus procesinius trūkumus teismas turi vertinti savo iniciatyva, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl atsiliepime į atskirąjį skundą nurodomų proceso trūkumų. Teismas pažymi, kad į bylą yra pateikta atstovavimo sutartis (e. b. l. 19), kurią pirmosios instancijos teismas, priimdamas atstovės teikiamus dokumentus, įvertino kaip pakankamą tinkamą atstovavimą patvirtinantį įrodymą. Be to, priimdamas atskirąjį skundą pirmosios instancijos teismas 2019 m. birželio 6 d. rezoliucija atnaujino ieškovei terminą šiam procesiniam dokumentui pateikti, todėl klausimą spręsti pakartotinai apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

8. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė priimti ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

9. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Teismas, spręsdamas asmens pateikto ieškinio priėmimo klausimą, turi patikrinti, ar egzistuoja visos teisės kreiptis į teismą prielaidos ir šios teisės įgyvendinimo sąlygos, ar nėra procesinių kliūčių ieškiniui priimti. Nustatęs, kad nėra bent vienos iš CPK 137 straipsnio 2 dalyje nurodytos teisės kreiptis į teismą prielaidos ar šios teisės įgyvendinimo sąlygos, teismas turi atsisakyti priimti ieškinį.

10. Spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą teismas, be kita ko, turi išsiaiškinti, ar reikalavimas yra nagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Nors į teismą su reikalavimu, kildinamu iš darbo teisinių santykių, galima kreiptis tik prieš tai pasinaudojus neteismine ginčo sprendimo darbo ginčų komisijoje tvarka (DK 220 straipsnio 1 dalis, 231 straipsnio 1 dalis), darbo ginčų komisijos sprendimas, su kuriuo nesutinka ieškovas, nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas (DK 231 straipsnio 4 dalis), teismas ginčą nagrinėja iš esmės (DK 231 straipsnio 3 dalis), įsiteisėjus teismo sprendimui darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 7 dalis). Nurodytas teisinis reglamentavimas kasacinio teismo praktikoje aiškinamas kaip reiškiantis, kad teismine tvarka nėra nagrinėjami reikalavimai dėl darbo ginčų komisijos sprendimo pripažinimo negaliojančiu, teisminio ginčo dalyku tampa ne darbo ginčų komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, bet tarp darbo santykių šalių kilusio darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-248/2019, 2019 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-701/2019). Nurodytas teisinis reglamentavimas leidžia vertinti kaip pagrįstą skundžiamos nutarties dalį, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė nagrinėti ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančiu 2019 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. DGKS-2252.

11. Spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą teismas taip pat patikrina, ar dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo, ar nėra įsiteisėjusios teismo nutarties dėl ieškovo atsisakymo ieškinio ar patvirtintos taikos sutarties, taip pat ar teismo žinioje nėra bylos dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktai).

12. Nagrinėjamu atveju ieškinio reikalavimą dėl su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo teismas atsisakė priimti konstatuodamas, kad reikalavimas yra tapatus tam, kurį ieškovė buvo pareiškusi Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-8036-615/2019. Su tokia skundžiamoje nutartyje pateikta išvada apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

13. Kaip matyti iš CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto turinio, ieškinių tapatumas yra vertinamas pagal tris esminius kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir ieškinio pagrindą. Jei bent vienas iš šių ieškinio turinio elementų nesutampa, ieškinys negali būti vertinamas kaip tapatus.

14. Kaip matyti iš su ieškiniu pateikto DGK 2018 m. vasario 2 d. sprendimo (e. b. l. 17–18), pirmą kartą inicijuodama darbo ginčą ieškovė atsakove nurodė juridinį asmenį – J. K. įmonę. Iš DGK 2019 m. balandžio 17 d. sprendimo (e. b. l. 14–16) turinio akivaizdu, kad ieškinys reiškiamas ne J. K. įmonei, kaip juridiniam asmeniui, bet J. K., kaip savarankiškam, individualią veiklą vykdančiam fiziniam asmeniui. Iš šioje byloje pareikšto ieškinio turinio akivaizdu, kad ieškovė manė, jog dirbo J. K. įmonėje, tačiau, gavusi duomenis iš Sodros (e. b. l. 20–29), tvirtina sužinojusi, kad ji įmonėje niekada nedirbo, darbo santykių pagrindu vykdė individualią veiklą vykdančios J. K. pavestas funkcijas.

15. Vien ta aplinkybė, kad reikšdama ieškinį Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-8036-615/2019 ieškovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.50 straipsnio 4 dalimi, atsakove įvardijo ne tik darbdaviu apibrėžtą asmenį – J. K. įmonę, bet ir šios įmonės savininkę, kurios atsakomybė pagal įstatymą galėjo kilti paaiškėjus, jog neribotos atsakomybės juridinis asmuo neturi pakankamai turto reikalavimams patenkinti, nepaneigia fakto, kad reikalavimai buvo reiškiami skirtingiems subjektams. Kauno apylinkės teismas 2019 m. kovo 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-8036-615/2019 ieškinį atsisakė priimti dėl praleisto termino ieškiniui paduoti, todėl įsiteisėjo DGK 2018 m. vasario 2 d. sprendimas, priimtas byloje tarp ieškovės ir atsakovės J. K. įmonės (DK 229 straipsnis).

16. Kita vertus, nutarties 15 punkte aptartos aplinkybės aiškiai parodo, kad skyrėsi aptariamose bylose ieškovės reiškiamo reikalavimo faktinis pagrindas. Jeigu Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-8036-615/2019 ieškovė J. K. įvardijo ne kaip darbdavį, bet kaip kito darbdavio – juridinio asmens J. K. įmonės – savininkę, reikalavimus kildindama ne iš darbo teisinių santykių, bet iš civilinės teisės normų, tai nagrinėjamoje byloje J. K. įvardijama kaip darbdavys (individualią veiklą vykdantis fizinis asmuo). Faktinio reikalavimo pagrindo skirtumus atskleidžia ir DGK 2018 m. vasario 2 d. sprendime (e. b. l. 17–18) nurodoma aplinkybė, kad ieškinio sumą ieškovė siejo su laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 22 d. jai darbdavio vienašališkai sumažinu darbo krūviu, o kartu ir nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalimi. Nagrinėjamu atveju ieškinio reikalavimas siejamas su už ženkliai ilgesnį laikotarpį (nuo 2008 m. rugpjūčio mėn. iki 2016 m. rugpjūčio mėn.) priskaičiuotomis darbo užmokesčio sumomis. Be to, skirtingai nei nurodoma DGK 2019 m. balandžio 17 d. sprendime (e. b. l. 14–16) ir skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje, ieškovės prašoma priteisti 9 489,54 Eur darbo užmokesčio suma nėra susijusi su ankstesnėje byloje ieškovės įrodinėta darbo užmokesčio dalimi, kurios darbdavys, nepagrįstai sumažinęs ieškovės darbo krūvį, nepriskaičiavo. Nagrinėjamoje byloje ieškovė aiškiai nurodo, kad reikalauja jai iš darbdavio priteisti darbdavio priskaičiuotą ir Sodrai deklaruotą darbo užmokestį (suma apskaičiuota būtent pagal iš Sodros gautą informaciją ((e. b. l. 20–29)), kurio, ieškovės tvirtinimu, atsakovė jai neišmokėjo. Kitaip tariant, ankstesnėje byloje ieškovės teisių pažeidimu buvo įvardijamas ne visos darbo užmokesčio sumos priskaičiavimas ir deklaravimas, o nagrinėjamoje byloje tokia aplinkybė nebeįrodinėjama, reikalavimas reiškiamas dėl priskaičiuotos ir deklaruotos sumos priteisimo.

17. Nutarties 16 punkte pateikta išvada taip pat patvirtina, kad skiriasi ne tik reikalavimo pagrindas, bet ir jo dalykas. Vien tai, kad abiem atvejais ieškovė reiškė reikalavimą dėl pinigų priteisimo, nepatvirtina ieškinių dalykų tapatumo. Skirtingai, nei nurodoma DGK 2019 m. balandžio 17 d. sprendime ir skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje, skiriasi ne tik reikalavimų sumos (pradiniame ieškinyje buvo prašoma priteisti mažesnę sumą – 7 047,24 Eur), bet ir šių sumų pobūdis (nagrinėjamoje byloje viso pareikšto reikalavimo sumą sudaro darbo užmokestis, o ankstesnėje civilinėje byloje reikalavimo sumą sudarė ir 788,59 Eur delspinigiai, o reikalaudama priteisti 6 258,65 Eur su darbo santykiais susijusią išmoką ieškovė nurodė, kad į ją įeina ir kompensacija už nepanaudotas atostogas) bei ieškovei, jos tvirtinimu, neišmokėta darbo užmokesčio dalis (nagrinėjamoje byloje – suma, kurią darbdavys priskaičiavo, ankstesnėje byloje – suma, viršijanti darbdavio priskaičiuotąją).

18. Apibendrindamas nutarties 13–17 punktuose nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškinio reikalavimą dėl iš darbo santykių kylančių sumų priteisimo pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti nesant tam teisinio pagrindo, todėl aptariama skundžiamos nutarties dalis naikinama ir ieškinio reikalavimo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

nutaria:

Panaikinti Kauno apylinkės teismas 2019 m. gegužės 27 d. nutarties dalį, kuria teismas atsisakė priimti ieškinio reikalavimus dėl 9 489,54 Eur darbo užmokesčio, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo ir ieškinio dalies dėl šių reikalavimų priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.