Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-07-17 · Administracinė byla Nr. I-1411-561/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-07-17Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-01-15Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-07-17
Bylos Nr.
I-1411-561/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00072-2018-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arūnas Kaminskas
Pareiškėjas
A. A.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1411-561/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00072-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2., 55.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. liepos 17 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. A. padavė teismui skundą, kuriame prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Kalėjimas), priteisti 1 020 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Paaiškino, kad nuo 2015 m. lapkričio 13 d. iki 2016 m. birželio 29 d. buvo kalinamas Kalėjime kamerose, kurių plotas neatitiko teisės aktuose keliamiems reikalavimams, t. y. 3,6 kv. m vienam kalinamam asmeniui tenkančio minimalaus ploto. Kadangi kartu su juo buvo kalinami dar 2–3 asmenys, šis reikalavimas buvo pažeidžiamas nuolat. Būnant tokiose perpildytose kamerose dažnai kildavo konfliktai, todėl tapo irzlus ir nervingas, susirgo depresija. Pažymėjo, kad Kalėjimas nesilaikė galiojančių teisės aktų nuostatų ir privalo atlyginti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

Pareiškėjas pabrėžė, kad Kalėjime taip pat nebuvo laikomasi ir kitų nustatytų reikalavimų, t. y. kamerose prasta ventiliacija ir apšvietimas; sanitarinis mazgas atskirtas tik sienele, todėl nebuvo privatumo; kamerose per mažai inventoriaus; nebuvo galimybės išsiskalbti drabužių; pasivaikščiojimui buvo skiriama tik 1 valanda; dušuose prastai veikė kanalizacija; kamerose nebuvo atliekama dezinfekcija; kamerose neveikė pavojaus mygtukas. Dėl šių Kalėjimo veiksmų patyrė žalą, dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, nuolat jautė baimę, apatiją, prasidėjo depresija.

Atsiliepimas

Atsakovas Kalėjimas atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m².

Pabrėžė, kad kai kuriais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas Kalėjime pilnai atitiko vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Pažymėjo, kad Kalėjimo administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiaus, nes į Kalėjimą asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Tačiau skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos.

Pabrėžė, kad remontas Kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerose nuolatos yra palaikoma švara ir tvarka, to reikalaujama ir iš kalinčiųjų, karantino kameras valo ūkio brigados paskirtas nuteistasis. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Kalėjimas yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolatos atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Dėl kamerų įrengimo nurodė, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės, stalai, lentynos maisto produktams bei higienos priemonėms susidėti.

Paaiškino, kad pasivaikščiojimo kiemeliai nuolatos prižiūrimi, o vienos valandos pasivaikščiojimo laikas per dieną yra nustatytas Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje, todėl tvirtino, kad pažeidimų nebuvo. Pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1. punktu, Kalėjime gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami.

Atsakovės atstovas nurodė, kad sanitariniame mazge yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, karšto vandens tiekimo sistemos įrengimas kamerose nenumatytas teisės aktuose.

Pabrėžė, kad galimybė pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę atitinka nustatytus reikalavimus, higienos priemonės buvo išduodamos pagal nustatytas normas.

Pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos (HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“) 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kalėjimo langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Tualetas yra atskirtas nuo likusios kameros ploto sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančius teisės aktus.

Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Kalėjimo pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo, kurios atsiradimas siejamas su galimai neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, Nr. A-822-619/2009).

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 1 020 Eur neturinės žalos atlyginimą, kuri jam padaryta dėl netinkamų suimtųjų laikymo Kalėjime sąlygų, pažeidžiančių Suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir Higienos normos reikalavimus.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Kalėjime buvo laikomas nuo 2015 m. lapkričio 13 d. iki 2016 m. birželio 29 d. (b. l. 12–14, 19–20).

Ginčui taikytini laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – HN 134:2015). HN 134:2015 kameros tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, normoje nėra nurodytas. Pagal Įsakymo nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Byloje nėra ginčo dėl Kalėjimo atsiliepime teismui pateiktų duomenų apie pareiškėjo kalinimo sąlygas nurodytais laikotarpiais (b. l. 12–14). Pateikti duomenys patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 13 d. iki 2016 m. birželio 29 d. pareiškėjas 121 dieną buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 3,6 kv. m (atėmus sanitarinį mazgą), t. y. neatitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodyto minimalaus ploto.

Pažymėtina, kad aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią nustatytus reikalavimus, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Nagrinėjamu atveju apibendrinus teisinį reglamentavimą bei byloje esančius duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, darytina išvada, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 13 d. iki 2016 m. birželio 29 d. (išskyrus dienas, kuriomis Įsakymo nuostatos nebuvo pažeistos) kalint Kalėjime, buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Kaip ne kartą savo jurisprudencijoje išaiškino Europos Žmogaus Teisių Teismas, Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu.

EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Mušic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr.7334/13) apžvelgė savo anksčiau suformuotą praktiką, kurioje buvo pasisakyta dėl minimalios asmeninės erdvės pagal Konvencijos 3 straipsnį ir ją harmonizuodamas pateikė aktualius išaiškinimus dėl principų ir standartų, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui, kalėjimuose, kuriuose asmenys apgyvendinami kartu (daugiavietėse kamerose). EŽTT šiame sprendime akcentavo, kad vertinant kalinimo sąlygas ypač svarbu atsižvelgti į kumuliacinį šių sąlygų poveikį, taip pat į konkrečius pareiškėjo tvirtinimus. EŽTT pažymėjo, kad kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Stiprios prezumpcijos testas turi būti taikomas kaip reikšminga, tačiau ne nepaneigiama Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Dėl veiksnių, kurie gali kompensuoti ribotą asmeninės erdvės skyrimą ir tokiu būdu paneigti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją, EŽTT pažymėjo, kad tokiems paprastai priskiriami: trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi minimalios asmeninės 3 kv. m. erdvės trūkumo epizodai, toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; asmuo kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų to asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių.

Pagal Kalėjimo pateiktus duomenis, pareiškėjas nuo 2015 m. lapkričio 13 d. iki 2016 m. birželio 29 d., atskirais periodais, buvo laikytas 121 dieną. Analizuojant pareiškėjo laikymo sąlygas kamerose Nr. 117; 304; 293; 338; 114; 112 (neįskaitant sanitarinio mazgo), pažymėtina, kad 44 dienas pareiškėjas buvo laikomas tarp asmenų ir jam teko mažiau nei 3 kv. ploto (nuo 1,68 kv. m iki 2,54 kv. m). Taigi, šiuo atveju yra pakankamas pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, kuriuo pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, kai jam teko mažiau nei 3 kv. m asmeninės erdvės gyvenamojoje kameroje.

Konstatuotina, kad pareiškėjo kalinimo laikas neužtikrinant minimalaus ploto pagal nacionalinę teisę yra 77 dienos, t. y. Kalėjimas neužtikrino pareiškėjui minimalaus 3,6 kv. m kameros ploto.

Pareiškėjas tvirtino, kad ne tik ploto trūkumas kamerose sukėlė neigiamus išgyvenimus, tačiau ir tai, kad kamerose prasta ventiliacija ir apšvietimas; sanitarinis mazgas atskirtas tik sienele, todėl nebuvo privatumo; kamerose per mažai inventoriaus; nebuvo galimybės išsiskalbti drabužių; pasivaikščiojimui buvo skiriama tik 1 valanda; dušuose prastai veikė kanalizacija; kamerose nebuvo atliekama dezinfekcija; kamerose neveikė pavojaus mygtukas.

Dėl sanitarinio mazgo

HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele. Vadovaujantis naujausia LVAT praktika, toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A257-442/2016, 2016 m. gegužės 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A986-756/2016). Todėl į šią aplinkybę bus atsižvelgiama vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.

Dėl inventoriaus

Pareiškėjas reiškė nusiskundimus, kad kameroje trūko spintelių, todėl nebuvo galimybės susidėti savo asmeninius daiktus.

Eksploatavimo taisyklėse nustatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti (14.6. punktas); viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti (14.7. punktas); spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti (14.8. punktas). Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą patvirtino, kad atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kameroje, atitinkamai padaromos ir lentynos – didesnės ar mažesnės, kad visiems užtektų vietos daiktams susidėti. Taigi, šie pareiškėjo argumentai laikytini nepagrįstais.

Dėl pasivaikščiojimo

Pareiškėjas reiškė nusiskundimus, kad į pasivaikščiojimų kiemelį buvo išvedamas tik kartą per dieną ir tik vienai valandai. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Taigi, Kalėjimas teisės aktų nuostatų nepažeidė. Dėl kiemelių priežiūros pažymėtina, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte nustatyta, kad kiemeliai yra remontuojami ir prižiūrimi (b. l. 52).

Dėl naudojimosi dušu

Pareiškėjo teigimu, dušuose įrengta grindų danga yra slidi, o kanalizacija neveikė, todėl teko braidyti po purviną vandenį.

Pažymėtina, kad į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtina, kad dušuose patikrinimo metu jokių pažeidimų nenustatyta (b. l. 52, 54, 63, 132).

Dėl ventiliacijos ir apšvietimo

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kamerose buvo prasta ventiliacija bei apšvietimas.

Atsakant į šiuos pareiškėjo argumentus pažymėtina, jog kamerų vėdinimas per langus atitinka HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punkto reikalavimus, kuriame nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Į bylą pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 15 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-377 patvirtina, kad nei ventiliacijos, nei dirbtinės apšvietos pažeidimų nenustatyta (b. l. 56–58).

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl ventiliacijos ir apšvietos pažeidimų atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pavojaus mygtuko

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 14.4 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas).

Kaip matyti iš atsakovės atstovo atsiliepimo argumentų, atsakovės atstovas pripažįsta, kad ginčo laikotarpiu aliarminė sistema neveikė. Pabrėžė, jog nuteistieji patys gadina iškvietimo mygtukus. Taigi, Kalėjimas nepaneigė pareiškėjo skundo argumentų, kad prižiūrėtojo iškvietimo sistema kamerose, kuriose jis buvo laikomas, neveikė. Teismas pažymi, jog byloje nesant pateiktų neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, kad, pareiškėjo kalinimo laikotarpiu, kamerose, būtent kuriose buvo patalpintas pareiškėjas, prižiūrėtojo iškvietimo sistema veikė, todėl galiojant Taisyklių 14.4 punkte įtvirtintam teisiniam reguliavimui, taip pat atsižvelgiant į Europos kalinimo taisyklių 18.2 punkto nuostatą, yra pagrindas pripažinti institucijos neteisėtus veiksmus, kurie pasireiškė tuo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo patalpintas kamerose, kuriose neveikė/nebuvo įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema, t. y. pareiškėjo kalinimo metu Kalėjimas pažeidė kamerų įrengimo reikalavimus. Kalėjimas savo veiksmų neteisėtumo jokiais į bylą pateiktais įrodymais nepaneigė.

Dėl kamerų dezinfekavimo

Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Šiuos atsakovės atstovo argumentus patvirtina ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro atlikti patikrinimai (b. l. 51–52, 56–58), todėl pareiškėjo išdėstyti argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Taip pat pažymėtina, kad patys nuteistieji yra atsakingi už švaros palaikymą kamerose. Kalėjimas atsiliepime pabrėžė, jog reikalingas inventorius, t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras visuomet yra išduodami į kiekvieną kamerą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pastebėtina, jog administracinių teismų praktikoje (LVAT bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti, žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Kartu pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT (bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 121 dieną buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, o tai sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, pažeidimo trukmę (121 dieną) bei nustatytus kitus pareiškėjo teisių pažeidimus, taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir naujausią LVAT praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose (2014-06-04 nutartys adm. bylose Nr. A442-464/2014, A442-524/2014, A442-525/2014, Nr. A-2290-556/2016), vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina jo prašoma priteisti 1 020 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Teismo išdėstytų motyvų pagrindu pareiškėjo reikalavimas tenkintinas pilnai, priteisiant pareiškėjui 1 020 Eur iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimo (CK 6.271 straipsnis, 6.250 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132, 133, 134 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. A. skundą tenkinti.

Priteisti pareiškėjui A. A. 1 020 Eur (vieną tūkstantį dvidešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo už laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 13 d. iki 2016 m. birželio 29 d.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas Arūnas Kaminskas