Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės, Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Urbonienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos 2025 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. 25S56447 teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, jog Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos pareigūnai patikrino pareiškėją ir nustatė, kad jis nėra deklaravęs gyvenamosios vietos ir nėra jokių duomenų ar dokumentų, patvirtinančių jo teisę ilgiau gyventi / būti Lietuvos Respublikoje. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinėje sistemoje nebuvo duomenų apie pareiškėjo teisėtą veiklą.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai, patikrinę pareiškėjo pasą ir jame esančius Šengeno valstybių atvykimo – išvykimo datos spaudus, nustatė, kad jis į Šengeno erdvę pateko teisėtai – 2021 m. sausio 3 d. per Lenkijos Respublikos ir Ukrainos sieną, turėdamas galiojančią vizą. Pareiškėjo pase buvo įklijuota Lenkijos Respublikos išduota nacionalinė D tipo viza, galiojusi nuo 2020 m. rugpjūčio 20 d. iki 2021 m. sausio 27 d. Pagal vizos sąlygas pareiškėjas galėjo teisėtai būti Šengeno valstybėse iki jos galiojimo pabaigos.

Atsižvelgiant į tai, kad Ukrainos piliečiams, netaikomas vizų režimas, t. y. pabaigus galioti pareiškėjo turimai vizai, pareiškėjui taip pat buvo leidžiama papildomai teisėtai būti Šengeno erdvėje dar 90 dienų per pusmetį, o būtent nuo 2021 m. sausio 27 d. pridedant minėtą laikotarpį. Patikrinimo metu nebuvo nustatyta jokių duomenų, kad pareiškėjas po 2021 m. sausio 3 d. būtų išvykęs iš Šengeno erdvės. Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai apskaičiavo, kad pareiškėjas Šengeno erdvėje išbuvo iš viso 1 491 dieną, iš kurių 1 401 dieną – neteisėtai (skaičiuojant nuo 2021 m. balandžio 27 d.)

Kadangi pareiškėjas nesilaikė teisės aktuose numatytų įpareigojimų, o būtent nuo 2021 m. balandžio 27 d. išbuvo 1 401 dieną Šengeno erdvėje, t. y. daugiau nei leidžia galiojantis teisinis reglamentavimas, todėl 2025 m. vasario 25 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 25S56447 grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Valstybės sienos apsaugos tarnybos 2025 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. 25S56447, kreipėsi į teismą dėl jo panaikinimo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) (redakcija, galiojusi nuo 2025 m. sausio 1 d. iki 2026 m. sausio 1 d.), kuris nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus.

UTPĮ 3 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatyta, jog užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, taip pat užsienietis teisėsaugos institucijos pareigūnų ar Migracijos departamento valstybės tarnautojų reikalavimu privalo pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą (kelionės dokumentą, leidimą gyventi ar kita), taip pat kitus dokumentus, kuriuose nurodytas buvimo valstybėje tikslas ir sąlygos ir kurie įrodo, kad jis Lietuvos Respublikoje yra teisėtai.

Pagal UTPĮ 11 straipsnį, užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį. UTPĮ 23 straipsnio 1 punkte nurodyta, jog užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį UTPĮ 11 straipsnio 2–9 bei 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo joje laiką.

UTPĮ 124 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki UTPĮ 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatyto buvimo laiko pabaigos, išskyrus atvejus, kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje. UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 6 punkte imperatyviai nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį UTPĮ 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką.

Pagal UTPĮ 127 straipsnio 1 dalį, sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. To paties straipsnio 3¹ dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos jam gali būti nustatytas trumpesnis negu 7 dienų terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, arba terminas savanoriškai išvykti nesuteikiamas, o 3² dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1, 3 dalyse nurodytas terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, gali būti pratęstas dėl UTPĮ 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ir 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytų aplinkybių. Taip pat šio straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar jo vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priima ir jo įvykdymą kontroliuoja institucija, nustačiusi užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas, jeigu: 1) Regionų administraciniam teismui priėmus nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kai sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos apskundžiamas teismui, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi būti išsiųstas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, o Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, jo šeimos narys arba kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, – dėl jo keliamos labai rimtos grėsmės valstybės saugumui; 2) užsienietį atsisako priimti užsienio valstybė, į kurią jis gali būti išsiųstas; 3) užsieniečiui reikia suteikti būtinąją medicinos pagalbą, kurios suteikimo reikalingumą patvirtina sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų konsultacinė komisija; 4) jo negalima išsiųsti dėl objektyvių aplinkybių (užsienietis neturi galiojančio kelionės dokumento, nėra galimybės gauti kelionės bilietų ir kita); 5) gaunamas Europos Žmogaus Teisių Teismo nurodymas taikyti laikinąją apsaugos priemonę pagal šio teismo Reglamento 39 taisyklę užsieniečio neišsiųsti.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 patvirtino Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašą (toliau – Aprašas) (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. kovo 7 d.).

Aprašo 4 punktas nustato, jog užsienietis įpareigojamas išvykti pagal UTPĮ 106 straipsnio 6 dalies ar 125 straipsnio 2 dalies nuostatas. Sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo priimamas UTPĮ 125 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais. Pagal Aprašo 9 punktą sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, grąžinimo ar išsiuntimo priimamas dėl kiekvieno neteisėtai Lietuvos Respublikoje esančio užsieniečio. Aprašo 22 punkte nurodyta, jog Valstybės sienos apsaugos tarnyba sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo priima, jeigu užsienietis yra sulaikytas, suimtas, jis atlieka arešto ar laisvės atėmimo bausmę arba jeigu Valstybės sienos apsaugos tarnyba, vykdydama savo funkcijas, nustato, kad yra UTPĮ 125 straipsnyje nustatytas pagrindas užsienietį įpareigoti išvykti ar grąžinti.

Nagrinėjamu atveju ginčijamas sprendimas, kuriuo nuspręsta pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę – Ukrainą, priimtas esant UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytam pagrindui. Kaip jau minėta, pareiškėjas į Šengeno erdvę atvyko su Lenkijos Respublikos išduota nacionaline D tipo viza, kurios galiojimo terminas baigėsi 2021 m. sausio 27 d. Kadangi pareiškėjas yra Ukrainos pilietis, jis, vadovaujantis 2017 m. birželio 11 d. įsigaliojusiu bevizio režimo taikymu Ukrainos piliečiams, galėjo teisėtai likti Šengeno erdvėje dar 90 dienų be vizos – iki 2021 m. balandžio 27 d. Tačiau teismas pažymi, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas po minėtos datos būtų išvykęs iš Šengeno erdvės. Priešingai, byloje nėra pateikta jokių įrašų apie jo išvykimą nei Lietuvos, nei kitų Šengeno valstybių pasienio kontrolės sistemose, taip pat nėra pateikta jokių kelionės dokumentų ar kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas bent kuriuo metu po 2021 m. balandžio 27 d. buvo išvykęs iš Šengeno erdvės teritorijos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pasibaigus 90 dienų laikotarpiui, per kurį Ukrainos piliečiai gali be vizos būti Šengeno erdvėje, pareiškėjas neturėjo jokio kito teisinio pagrindo likti Lietuvos Respublikoje. Jis nebuvo pateikęs prašymo dėl leidimo laikinai ar nuolat gyventi, nebuvo pateikęs prašymo suteikti prieglobstį, nedisponavo kita teisėto buvimo pagrindą patvirtinančia viza ar leidimu. Todėl nuo 2021 m. balandžio 28 d. jo buvimas Lietuvos Respublikoje laikytinas neteisėtu.

Ši neteisėto buvimo situacija tęsėsi ilgą laiką – nuo 2021 m. balandžio 28 d. iki jo sulaikymo 2025 m. vasario 26 d. iš viso praėjo net 1 401 diena, t. y. beveik ketveri metai, kai pareiškėjas, neturėdamas jokio teisėto pagrindo, gyveno Lietuvos Respublikoje, pažeisdamas užsieniečių teisinį reglamentavimą. Toks ilgas nepertraukiamas neteisėto buvimo laikotarpis negali būti vertinamas kaip atsitiktinis ar nežymus pažeidimas – priešingai, tai akivaizdžiai rodo sisteminį teisinio reglamentavimo nepaisymą ir sąmoningą pareigos laikytis teisėto buvimo sąlygų ignoravimą. Pažymėtina, kad užsieniečio pareiga turėti galiojantį teisėto buvimo pagrindą Lietuvos Respublikoje yra imperatyvi, o pareiškėjas, būdamas suaugęs veiksnus asmuo, privalėjo rūpintis savo teisiniu statusu, tačiau jokių teisinių veiksmų šiuo klausimu nesiėmė. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, leidžiančių manyti, jog pareiškėjas dėl objektyvių ar nuo jo valios nepriklausančių priežasčių negalėjo išvykti ar legalizuoti savo buvimo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, laikytina, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymus, reglamentuojančius užsieniečių teisinę padėtį, ir pagrįstai buvo pripažintas neteisėtai esančiu Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą užsienietis, siekiantis būti ar gyventi Lietuvoje, privalo turėti tam tikslui išduotą dokumentą – vizą, leidimą laikinai ar nuolat gyventi, sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo ar kitą teisę buvimui suteikiantį aktą. Tačiau pareiškėjas nei sprendimo priėmimo metu, nei skundo nagrinėjimo metu nepateikė jokių tokių dokumentų, kurie leistų daryti išvadą apie jo buvimo šalyje teisėtumą. Kaip jau minėta, byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl bet kokio teisinio statuso suteikimo Lietuvoje – jis nepateikė nei prieglobsčio prašymo, nei prašymo išduoti leidimą gyventi, nei jokių kitų veiksmų, kuriais būtų siekęs legalizuoti savo buvimą. Tai leidžia pagrįstai vertinti, jog pareiškėjas ne tik nesiekė įgyti teisėto statuso, bet ir sąmoningai ignoravo savo pareigą pasirūpinti buvimo teisiniu pagrindu. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų deklaravęs savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Teismo vertinimu, gyvenamosios vietos deklaracijos nebuvimas ne tik rodo pareiškėjo teisinio statuso neapibrėžtumą, bet ir apsunkina valstybės institucijų galimybes vykdyti įstatymais pavestas funkcijas, susijusias su užsieniečių kontrole ir viešojo saugumo užtikrinimu.

Svarbu pažymėti, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinę sistemą, pareiškėjas neturėjo jokių įrašų apie teisėtą darbą ar draudžiamąsias pajamas Lietuvoje. Tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog jis nebuvo įsitraukęs į teisėtus darbo santykius, už kuriuos būtų mokami mokesčiai ir socialinio draudimo įmokos, ir papildomai patvirtina jo buvimo šalyje neteisėtą pobūdį. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas ne tik neturėjo dokumentų, patvirtinančių jo teisę būti Lietuvoje, bet ir jokiomis aplinkybėmis neįrodė nei ketinimų legalizuoti savo buvimą, nei pastangų įsilieti į valstybės teisėtą santykių sistemą – jis nebuvo deklaravęs gyvenamosios vietos, neturėjo teisėto darbo, nedalyvavo socialinio draudimo sistemoje ir neinicijavo jokių teisinių procedūrų, kurios galėtų būti vertinamos kaip pagrindas buvimo legalizavimui.

Teismo vertinimu, sprendimas įpareigoti pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos laikytinas teisėtu, pagrįstu ir proporcingu, atitinkančiu tiek nacionalinių teisės aktų, tiek Europos Sąjungos teisės, ypač Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų standartų ir procedūrų valstybėse narėse grąžinant neteisėtai esančius trečiųjų šalių piliečius, nuostatas.

Pagal UTPĮ ir minėtą Direktyvą, sprendimas grąžinti trečiosios valstybės pilietį yra priimamas, kai nustatoma, kad jis šalyje gyvena neteisėtai ir nėra aplinkybių, kurios pagrįstų teisėtą buvimo pagrindą ar leistų taikyti išimtį nuo grąžinimo. Nagrinėjamu atveju šios sąlygos yra tenkintos – pareiškėjas ilgą laiką gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje neturėdamas jokio galiojančio dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi šalyje. Pareiškėjas taip pat nebuvo pateikęs prašymo nei dėl prieglobsčio, nei dėl laikino ar nuolatinio leidimo gyventi, nebuvo deklaravęs gyvenamosios vietos, nedirbo teisėtai, o valstybės socialinio draudimo duomenų bazėje nėra jokių įrašų apie jo teisėtą darbo veiklą.

Atsakovė, priimdama sprendimą dėl įpareigojimo išvykti, įvertino visas su pareiškėju susijusias individualias aplinkybes, kaip to reikalauja tiek nacionalinė teisė, tiek Europos Sąjungos teisė. Pareiškėjas nurodė, kad gyvena kartu su Lietuvos Respublikos piliete ir ketina su ja susituokti. Vis dėlto toks deklaratyvus teiginys, neturint jokių dokumentais pagrįstų duomenų apie registruotą partnerystę, santuoką ar pareiškėjo teisinį statusą šalyje, nesudaro pakankamo pagrindo laikyti jo buvimą teisėtu ar taikyti išimtį nuo grąžinimo. Vienintelis pareiškėjo išsakytas ketinimas ateityje sudaryti santuoką negali būti vertinamas kaip lemiantis veiksnys sprendžiant dėl grąžinimo proporcingumo, ypač kai nėra pateikta jokių papildomų duomenų apie ilgalaikio bendro gyvenimo trukmę, pareiškėjo integraciją į šalies socialinį ar ekonominį gyvenimą, finansinį savarankiškumą ar kitas reikšmingas socialines jungtis su Lietuvos Respublika.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nustatytos pareigos savanoriškai išvykti vykdymo našta tenka tik pačiam pareiškėjui. Jei šios pareigos įvykdyti neįmanoma dėl objektyvių aplinkybių, minimalūs atidaus ir rūpestingo elgesio standartai suponuoja tokius pareigos nevykdančio asmens veiksmus, kuriais būtų siekiama pagrįsti savo neveikimo teisėtumą. Tokie veiksmai – kreipimasis į atsakovą siekiant informuoti apie priežastis, trukdančias pareigos vykdymui, prašymas teikti informaciją dėl tolesnių galimų veiksmų ir pan. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2550-415/2021). Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, taip pat nesikreipė į atsakovę, prašydamas pratęsti nustatytą išsiuntimo terminą. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad vien deklaratyvus ryšio su Lietuvos piliečiu nurodymas, nesant teisiškai įtvirtinto ar realiai egzistuojančio šeimos gyvenimo fakto ar jo dokumentinio patvirtinimo, negali paneigti neteisėto buvimo fakto ir sustabdyti ar panaikinti grąžinimo procedūros. Be to, ir pats pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo buvimo šalyje legalizavimui – nepateikė prašymų, nedeklaravo gyvenamosios vietos, neteikė jokių įrodymų apie teisėtą darbą ar socialinį įsitraukimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyveno neteisėtai daugiau nei trejus metus, taip pat, kad jo buvimas nebuvo nei dokumentiškai įformintas, nei teisėtai pagrįstas, o vienintelis deklaruotas ketinimas sudaryti santuoką nebuvo įgyvendintas ar papildomai pagrįstas, konstatuotina, kad sprendimas dėl įpareigojimo išvykti atitinka teisėtumo, proporcingumo ir individualaus vertinimo principus.

Pareiškėjo pateikti argumentai, kuriais jis ginčija sprendimą dėl įpareigojimo išvykti, vertintini kaip deklaratyvūs, abstraktaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, todėl nelaikytini pakankamais paneigti institucijos nustatytą faktą dėl jo neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje. Nors pareiškėjas teigė, kad tam tikrais laikotarpiais neva buvo išvykęs iš Šengeno erdvės arba dirbo, šie jo paaiškinimai liko nepagrįsti jokiomis kelionę ar darbinius santykius patvirtinančiomis priemonėmis – jis nepateikė nei transporto bilietų, nei pasienio kirtimo duomenų, nei darbo sutarčių, nei išrašų iš banko ar kitų dokumentų, kurie leistų objektyviai įsitikinti teikiamų paaiškinimų tikrumu.

Teismų praktikoje akcentuojama, kad vien pareiškėjo žodiniai paaiškinimai ar subjektyvūs teiginiai, neturintys jokio materialaus pagrindimo, nesudaro pagrindo laikyti jų pakankamais ginčijamo sprendimo neteisėtumui konstatuoti. Be to, institucija, priėmusi skundžiamą sprendimą, turėjo pagrįstą pagrindą remtis prieinama informacija apie pareiškėjo faktinę padėtį, įskaitant tai, kad jis nebuvo deklaravęs gyvenamosios vietos, nebuvo pateikęs prašymų dėl leidimo gyventi ar prieglobsčio, nedirbo teisėtai, o valstybės institucijų žinioje nebuvo jokių duomenų, patvirtinančių jo buvimą užsienyje ar dalyvavimą teisėtoje ekonominėje veikloje. Tuo tarpu pareiškėjas, nors ir turėdamas galimybę pagrįsti savo poziciją bent minimaliais įrodymais, tokių veiksmų nesiėmė. Šiuo atveju darytina išvada, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės tėra subjektyvus situacijos vertinimas.

Galiausiai pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad tokie sprendimai pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-814-822/2016; 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-643-575/2019). Tuo atveju, jeigu užsienietis savanoriškai neišvyksta iš Lietuvos Respublikos, UTPĮ 126 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas teisinis pagrindas priimti sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo, kuris gali būti skundžiamas teismui ir reiškiamas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (UTPĮ 128 straipsnio 2 dalies 1 punktas), taip pat gali būti stabdomas išsiuntimo sprendimo vykdymas (UTPĮ 128 straipsnio 2 dalies 2–4 punktai; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-608-822/2023). Taigi, skundžiamas atsakovės sprendimas savaime nereiškia ir padarinių pareiškėjui kilimo, nes tam reikalingas kitas sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnyje nurodyta, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, t. y. jis turi būti motyvuotas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio (šiuo metu galiojančios redakcijos 10 straipsnis) nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010). Taigi, VAĮ 8 straipsnyje (šiuo metu galiojančios redakcijos 10 straipsnis) yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010). Taigi tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti trumpą faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011).

Įvertinusi byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas buvo Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį užsieniečiams nustatytą buvimo laiką. Teismas pažymi, jog nėra pagrindo teigti, kad skundžiamas sprendimas pažeidžia VAĮ nuostatas. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, atsakovė teisėtai ir pagrįstai priėmė skundžiamą sprendimą, vadovavosi aktualiomis galiojančiomis jo priėmimo dieną teisės aktų nuostatomis, jame yra nurodytos visos faktinės aplinkybės, teisinis priėmimo pagrindas, sprendimo motyvai yra aiškūs, jų išdėstymas adekvatus ir pakankamas. Be to, skundžiamas sprendimas atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus – jame nurodyti tiek objektas, subjektas, teisiniai ir faktiniai priėmimo pagrindai, taip pat, jis atitinka jo formai keliamus reikalavimus, todėl remiantis pareiškėjo nurodytais argumentais, sprendimo naikinti nėra pagrindo.

Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo A. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.