Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 8 d. sprendimo priimto civilinėje byloje pagal ieškovo UAB ,,Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, tretieji asmenys UAB ,,Bendruva“, A. K., K. Ž.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas UAB ,,Vilniaus energija“ kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu prašydamas iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės priteisti 3 866,01 Lt skolos, 5 procentus procesinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas tiekė šilumos energiją butui, esančiam (duomenys neskelbtini). Minėtas butas nuosavybės teise priklauso atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei. Pagal 2002-04-01 nuomos sutartį ieškovui buvo perduotos SP AB ,,Vilniaus šilumos tinklai“ visos reikalavimo teisės į šilumos vartotojų skolas bei teisės į pajamas už tiekiamą šilumos energiją ir karštą vandenį. Nurodė, kad ginčas kilo dėl to, kas byloje turi būti tinkamu atsakovu, t.y. atsakovas, ar tretysis asmuo privalo mokėti tiekėjui. Ginčo butą nuomojosi iš atsakovo A. K. ir K. Ž., ieškovas apie tai atsakovo nebuvo informuotas. Su ieškovu nuomininkės nesudarė šilumos pirkimo-pardavimo sutarties, todėl vartotoju yra savininkas (Šilumos ūkio įstatymo 21 str. 1 d.). Apie nuomos sutartį ieškovas buvo informuota tik 2005 m., nurodant, kad ten gyvena tretieji asmenys, nuomos sutartis ieškovui nebuvo pateikta. Nurodė, kad skola susidarė už laikotarpį nuo 2001-10-01 iki 2006-07-31 (1 654,52 Lt) ir nuo 2006-10-01 iki 2008-02-29 (2 211,49 Lt).

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2008-10-08 sprendimu ieškinį patenkino. Priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 3 866,01 Lt skolos, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo 2006-08-04 teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 371,02 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB ,,Vilniaus energija“ naudai. Spręsdamas ieškinio pagrįstumo klausimą teismas vadovavosi CK 6.584 str. 1 d., Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtinta Tvarka, CK normomis, dėl energijos pirkimo-pardavimo sutarčių, šilumos ūkio įstatymu bei jį detalizuojančiais poįstatyminiais teisės aktais (Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintomis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis, 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-260 patvirtintomis Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinėmis sąlygomis, 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289 patvirtintomis Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinėmis sąlygomis). Atsižvelgiant į šių teisės normų analizę teismas padarė išvadą, kad pagal bendrą taisyklę šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir atitinkamai pastato butų savininkas-vartotojas, todėl nepaisant to, kas naudojasi patalpomis, kurioms tiekiama šiluma, šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis yra patalpų savininkas. Teismas sprendė, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes, kai nėra sudaryta rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl atsakovui nuosavybės teise priklausančių patalpų, laikytina, jog šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas tarp ieškovo tiekėjo ir atsakovo buto savininko nuo šilumos įrengimų prijungimo prie šilumos tinklų datos iki šalys nesudarė šilumos pirkimo-pardavimo sutarties pagal individualiai aptartas sąlygas. Byloje nenustatyta, kad su savininku ar nuomininke būtų buvusi sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis. Todėl vartotoju teisiniuose santykiuose, kylančiuose iš šilumos pirkimo-pardavimo sutarties laikytinas patalpų, į kurias tiekiama šiluma, savininkas, t.y. atsakovas, kuris ir privalo atsiskaityti už suvartotą jo bute šilumą. Teismas sprendė, kad atsakovo elgesys, kai jis neaptarė su nuomininke atsiskaitymo už šilumą ir kitas teikiamas paslaugas tvarkos, neatitinka rūpestingo ir atidaus šeimininko elgesio reikalavimų. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų įregistravęs įstatymų nustatyta tvarka nuomos sutartį viešajame registre, todėl negali panaudoti šios sutarties prieš trečiuosius asmenis, tame tarpe ir prieš šilumos tiekėją (CK 6.579 str. 4 d.). Be to, nors tarp ieškovo ir atsakovo nėra sudaryta individuali rašytinė šilumos pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais tarp ieškovo, kaip šilumos tiekėjo ir atsakovo, t.y. patalpų savininko, be to atsakovas su trečiuoju asmeniu buvo sudaręs patalpų nuomos sutartį, kurioje nėra aptartos nuostatos ir tvarka dėl atsiskaitymo už sunaudotą šilumos energiją, be to ši nuomos sutartis nėra įregistruota viešame registre, todėl negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis, šiuo atveju prieš ieškovą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008-10-08 sprendimą panaikinti ir priimti nauja sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas turėjo įvertinti tai, kas yra galutinis šilumos energijos vartotojas. Nors šis klausimas nebuvo vertinamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-30 nutartyje, kuria ieškovas grindžia savo reikalavimus bei kuria rėmėsi pirmos instancijos teismas priimdamas ginčijamą sprendimą, atkreiptinas dėmesys į tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylas, susijusias su energijos pirkimo-pardavimo teisiniais santykiais, yra suformavęs praktiką, jog būtina nustatyti galutinį energijos vartotoją (LAT 2008-02-02 nutartis civ.b. Nr. 3K-3-211/2007, taip pat LAT 2005-04-25 nutartis civ.b. Nr. 3K-3-269/2005). Apeliantas pažymi, kad teismui iš Konstitucijos kylanti pareiga vykdyti teisingumą suponuoja išvadą, jog teismui kyla pareiga teisingai išspęsti nagrinėjamą atvejį, įvertinus visas reikšmingas bylai aplinkybes. Tuo tarpu šioje byloje teismas tik perrašė 2008-01-30 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, visiškai neanalizuodamas konkrečios faktinės situacijos bei neatsižvelgdamas į tai, kad ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nėra vienareikšmiška tokio pobūdžio bylose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-01-30 nutartimi civ.b. Nr. 3K-3-3/2008 konstatavo, jog teisės aktuose dėl šilumos pirkimo-pardavimo nereguliuojama situacija, kai patalpų savininkas yra išnuomojęs patalpas nuomininkui ir šis yra faktinis vartotojas. Civilinėje teisėje galiojant sutarties laisvės principui, šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas, bet ir šių nuomininkas. Šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi. Nesant susitarimui tarp šilumos tiekėjo, patalpų savininko bei nuomininko, šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalis yra patalpų, kurioms tiekiama šiluma, savininkas. Taigi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje pripažino, jog šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimis gali būti energijos tiekėjas bei faktinis vartotojas - nuomininkas. Vadinasi, kiekvienu atveju reikia nustatyti, ar minėtas susitarimas buvo sudarytas, ar ne. Šiuo atveju pirmos instancijos teismas tik konstatavo, kad byloje nenustatyta, jog su savininku ar nuomininke būtų sudaryta šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis, todėl vartotoju laikytinas savininkas. Tačiau apeliantas mano, jog pirmos instancijos teismas tokią išvadą padarė neišanalizavęs visų į bylą pateiktų įrodymų. CK 1.17 str. 1 d. numato sandorių formas - sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais. CK 1.17 str. 2 d. detalizuoja sandorio sudarymą konkliudentiniais veiksmais ir numato, jog sandoris laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį. Taigi įvertinus UAB „Vilniaus energija“ veiksmus laikytina, kad UAB „Vilniaus energija“ šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi laikė buto nuomininką ir būtent tarp nuomininko ir UAB „Vilniaus energija“ konkliudentiniais veiksmais susiklostė sutartiniai šilumos pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai. Nors su buto nuomininku nebuvo sudaryta rašytinė energijos pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau šalių veiksmai rodė, kad tarp jų yra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai: ieškovas tiekė šilumos energiją butui, o nuomininkas ją vartojo, t.y. pripažino sandorį, todėl privalėjo vykdyti iš sandorio kylančią prievolę - už pateiktą šilumos energiją mokėti nustatytais terminais. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad tinkamu atsakovu byloje turi būti laikomas buto nuomininkas, kuris ir turi apmokėti už faktiškai sunaudotą šilumos energiją (CK 6.388 str.). Vyriausybė 2002-05-13 nutarimu Nr. 658 patvirtino Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarką. Pagal šios tvarkos 2 punktą, šiluminės energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkai, jeigu nuomos sutartyse nenumatyta kitaip, ir už gyvenamosiose patalpose faktiškai sunaudotą šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas ir šiluminę energiją atsiskaito pagal nustatyta tvarka įrengtų apskaitos prietaisų rodmenis butų nuomininkai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-01-30 nutartyje civ.b. Nr. 2-1420-728/2008 analizavo teisės normų, reglamentuojančių šilumos energijos pirkimo-pardavimo ir atsiskaitymo už patiektą šilumos energiją teisinius santykius. Taigi teismas nenagrinėjo fakto klausimų. Taip pat teismas nenurodė, koks konkrečiai turi būti susitarimas tarp šilumos tiekėjo ir nuomininko. Pažymėtina, kad tokiu susitarimu turėtų būti laikomas 1999-12-02 Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr. 2105V „Dėl mokesčių už šildymą ir karštą vandenį apskaičiavimo SP UAB „Bendruva“ eksploatuojamų bendrabučių gyventojams ir skolų už šilumos energiją grąžinimo SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“. Taigi laikytina, kad tarp SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ (bei jų teisių perėmėjos UAB „Vilniaus energija“) ir Vilniaus miesto savivaldybės yra sudarytas susitarimas, kad nuomininkas, o ne Vilniaus miesto savivaldybė, kaip patalpos savininkė, atsiskaitys su šilumos tiekėju. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-30 nutartimi, laikytina, jog esant minėtam susitarimui, nėra pagrindo įsiskolinimą priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės.

Kartu su apeliaciniu skundu atsakovas pateikė teismui prašymą Dėl kreipimosi į administracinį teismą su prašymu ištirti teisės norminio akto atitikimą įstatymui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimui. Šiuo prašymu prašoma ištirti, ar: Ūkio ministro 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 punktai, Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 punktas atitinka Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtinto Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašo 2, 5 punktus; Ūkio ministro 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 punktai, Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 punktas atitinka Šilumos ūkio įstatymo l str. 7 p., 25 p.; Ūkio ministro 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 punktų, Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 p. atitinka Civilinio kodekso 6.384 str. l d. Nurodo, kad Vyriausybės 2001-07-11 nutarimo Nr. 876 2 punkte yra įtvirtinta, kad šalto ir karšto vandens, elektros energijos, dujų ir šiluminės energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkai, jeigu nuomos sutartyse nenumatyta kitaip, ir už gyvenamosiose patalpose faktiškai sunaudotą šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas ir šiluminę energiją atsiskaito pagal nustatyta tvarka įrengtų apskaitos prietaisų rodmenis arba kita vartojimo ar nuomos sutartyse nustatyta tvarka. 5 punkte yra nurodyta, kad valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkai už sunaudotą šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir suteiktas komunalines paslaugas atsiskaito pasirinktu mokėjimo būdu. Taigi administravimo subjektas yra apibrėžęs ir nustatęs, kad už šilumos energiją turi atsiskaityti savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininkai. Tuo tarpu Ūkio ministro 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8 punkte yra numatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties šalys pagal šias sąlygas yra: šilumos tiekėjas ir pastato buto savininkas - buitinis šilumos vartotojas. Sąlygų 43 p. yra nustatyta, kad už suvartotą šilumą ir karštą vandenį buitinis šilumos ir karšto vandens vartotojas moka šilumos ir karšto vandens tiekėjui pagal apskaitos prietaisų rodmenis. Atsižvelgiant į tai, kad pagal 8 punktą šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartys yra sudaromos su butų savininkais - buitiniais šilumos vartotojais, tai galima daryti išvadą, kad ir pagal 43 p. tik buto savininkas yra laikomas buitiniu vartotoju turinčiu pareigą atsiskaityti už sunaudotą šilumos energiją. Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 p., kur numatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaroma tarp šilumos tiekėjo ir butų, kitų patalpų savininkų - buitinių šilumos vartotojų. Apeliantas mano, kad tokios Ūkio ministro 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų nuostatos bei Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatos prieštarauja minėtam Vyriausybės nutarimo Nr. 876 2 ir 5 punktui, kuriuose, kaip jau buvo minėta, yra numatyta, kad šalto ir karšto vandens, elektros energijos, dujų ir šiluminės energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro ir su jais atsiskaito valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkai. Tuo tarpu Ūkio ministro įsakymai, kurie yra žemesnės galios teisės aktas, iš esmės nereglamentuoja tos situacijos, kai valstybei ar savivaldybėms priklausantys butai yra išnuomoti ir tik imperatyviai nurodo, kad visais atvejais sutartys yra sudaromos tik su butų savininkais. Toks teisinis reglamentavimas yra ydingas, nes visiškai nėra atsižvelgiama į aukštesnės galios teisės aktų nuostatas ir nėra numatyta, kad tuo atveju, kai valstybės ar savivaldybių butai yra išnuomoti šalto ir karšto vandens, elektros energijos, dujų ir šiluminės energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties šalis yra ne butų savininkas, o butų nuomininkai, kurie yra buitiniai šilumos vartotojai. Civilinio kodekso 6.384 str. 1 d. yra numatyta, kad jeigu pagal sutartį abonentas yra fizinis asmuo - vartotojas, naudojantis energiją savo reikmėms, tai sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų. Taigi akivaizdu, kad ir Civiliniame kodekse įtvirtinta buitinio energijos vartotojo sąvoka nėra siejama su buto nuosavybe. Buitiniu energijos vartotoju yra laikomas asmuo, kuris faktiškai naudoja energiją savo reikmėms, o ne buto savininkas. Taigi dėl aukščiau išdėstytų motyvų Ūkio ministro 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 punkte, Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 punkte įtvirtinta buto savininko - buitinio šilumos vartotojo sąvoka prieštarauja Civilinio kodekso 6.384 str. 1 d.

Ieškovas 2009-01-07 pateikė teismui pranešimą dėl skundžiamo 2008-10-08 sprendimo įvykdymo, kuriame nurodė, kad tretysis asmuo A. K., atvykusi į UAB „Vilniaus energija“ patalpas, sumokėjo visas 2008-10-08 sprendimu ieškovo naudai priteistas pinigų sumas. Kadangi CK 6.50 str. 1 d. nuostata leidžia tretiesiems asmenims įvykdyti dalį ar visą prievolę už skolininką (šiuo atveju už Vilniaus miesto savivaldybę), todėl UAB „Vilniaus energija“ A. K. sumokėtas sumas laiko tinkamu prievolės už suteiktas šilumos tiekimo paslaugas įvykdymu. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, ieškovas laiko, kad apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama bylą turėtų būti nutraukta, kadangi UAB „Vilniaus energija“ ieškininiame pareiškime išdėstyti reikalavimai yra įvykdyti.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė 2009-01-16 pateikė teismui papildomus įrodymus, kuriuos prašo prijungti prie bylos. Nurodo, kad šie dokumentai įrodo, jog buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkė A. K. yra visiškai atsiskaičiusi su ieškovu UAB „Vilniaus energija“ už šilumos energiją, tiektą šiam butui. Nuomininkė 2008-11-14 padengė ne tik likusį įsiskolinimą, bet ir palūkanas bei bylinėjimosi teisme išlaidas. Taip pat nuomininkė kartu su 2008-11-14 kasos pajamų orderio kvitu pateikė bendrosios knygelės kvitą, iš kurio matyti, kad dar 2008-06-18 nuomininkė A. K. į UAB „Vilniaus energija“ sąskaitą pervedė 2 000 Lt skolos – 1 500 Lt už šilumos energiją bei 500 Lt už karštą vandenį. Pažymėtina, kad ieškovas UAB „Vilniaus energija“ šių duomenų, kad nuomininkė jau yra apmokėjusi dalį prašomo priteisti įsiskolinimo, nagrinėjant bylą pirmoje instancijoje nepateikė, taip piktnaudžiaudamas savo teisėmis ir klaidindamas teismą. Vilniaus miesto savivaldybė tokių duomenų neturėjo ir negalėjo turėti, nes nei nuomininkė, nei UAB „Vilniaus energija“ apie tai neinformavo. Šiuo metu nuomininkė yra padengusi visą prašomą priteisti skolą už šilumos energiją - ieškinys buvo paduotas 3 866,01 Lt sumai, nuomininkė 2008-06-18 sumokėjo 1 500 Lt, o 2008-11-14 2 475 Lt, iš viso 3 975,28 Lt. Taigi akivaizdu, kad šiuo atveju UAB „Vilniaus energija“ ieškinys, kuriuo prašoma priteisti įsiskolinimą už sunaudotą šilumos energiją iš Vilniaus miesto savivaldybės yra visiškai nepagrįstas, nes susidariusį įsiskolinimą padengė buto nuomininkė. Be to ši aplinkybė įrodo, kad šiuo atveju tarp nuomininko ir UAB „Vilniaus energija“ konkliudentiniais veiksmais buvo susiklostę sutartiniai šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai, šalių veiksmai rodo, kad tarp jų yra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, nes ieškovas tiekė šilumos energiją butui, o nuomininkas ją vartojo, t.y. pripažino sandorį, bei apmokėjo už suvartotą šilumos energiją, o ieškovas tokį mokėjimą priėmė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Ieškovo atstovo prašymas nutraukti bylą tuo pagrindu, kad tretysis asmuo A. K. sumokėjo priteistas sumas, vertintinas kaip atsisakymas nuo ieškinio. Nors ieškovo atstovas nenurodė, kokia civilinio proceso kodekso norma vadovaujantis ir kokiu pagrindu civilinė byla turėtų būti nutraukta, tačiau iš pateikto pareiškimo turinio matyti, jog ieškovas atsisako nuo ieškinio, prašo tuo pagrindu panaikinti sprendimą ir bylą nutraukti. Tuo atveju. kai ieškovo advokatas nenurodo pareiškime teisinio bylos nutraukimo pagrindo, tai turi padaryti bylą nagrinėjantis teismas. Tai, kad ieškovas bylą veda per advokatą, leidžia daryti išvadą, kad ieškovo atstovui yra žinomos ieškinio atsisakymo pasekmės. LR CPK 140 str. 1 dalyje nurodyta, jog tuo atveju, kai rašytiniame pareiškime nėra nurodyta, kad ieškovui žinomos ieškinio atsisakymo pasekmės, teismas išsiunčia pranešimą, kuriame nurodomos procesinio atsisakymo nuo ieškinio pasekmės. Nors teismas nėra išsiuntęs tokio pranešimo ieškovo atstovui, tačiau tuo atveju, kai byla vedama per advokatą, teismas neįpareigotas išaiškinti jiems šalių teises ir pareigas byloje ( LR CPK 158 str. 3 d. ). Tai, kad atsisakęs nuo ieškinio, ieškovas netenka teisės vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, yra nurodyta LR CPK 294 str. 2 d. kaip bylos nutraukimo pasekmė, ieškovo atstovui advokatui ši pasekmė turi būti žinoma, todėl raštiško pranešimo neišsiuntimas ieškovo atstovui apie atsisakymo nuo ieškinio pasekmes, negali būti kliūtimi nutraukti bylą, ieškovui atsisakius nuo ieškinio.

Ieškovo atsisakymas nuo ieškinio neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui (LR CPK 42 str. 2 d. ). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovė dėl ieškovo pateikto prašymo paaiškino, kad tuo atveju, jei ieškovo prašymas būtų įvertintas kaip atsisakymas nuo ieškinio, atsakovas neprieštarautų, kad byla būtų nutraukta, todėl pripažinus, kad ieškovas atsisako nuo ieškinio, tik netinkamai reiškia savo valią pranešime teismui, priimtinas atsisakymas nuo ieškinio.

Ieškovo prašymas kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti teisės norminio akto atitikimą įstatymui ir Vyriausybės nutarimui nenagrinėtinas, nes pripažinus, kad yra pagrindas nutraukti bylą, netikslinga svarstyti, ar tenkintinas šis prašymas.

Bylą nutraukus LR CPK 293 str. 1 d. 4 p. pagrindu, svarstytinas teismo išlaidų atlyginimo valstybei klausimas, nes atsakovas – Vilniaus m. savivaldybė buvo atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, paduodant apeliacinį skundą. Žyminis mokestis byloje, nuo kurio mokėjimo buvo atleistas atsakovas, sudarė 115,98 Lt. Ieškovui atsisakius nuo ieškinio ne dėl to, kad atsakovas patenkino ieškinį, bylinėjimosi išlaidas į valstybės biudžetą turi atlyginti ieškovas, nes ieškovui atsisakius nuo ieškinio ne dėl atsakovo veiksmų, bet dėl asmens, nepatraukto byloje atsakovu veiksmų, t.y. dėl trečiojo asmens patenkinimo ieškinio, atsakovas neturi patirti išlaidų žyminiam mokesčiui sumokėti, o vietoje atsakovo, atleisto nuo žyminio mokesčio, tokias išlaidas turėti valstybė. Atsakovas nėra atsakingas už tai, kad teismo sprendimas buvo panaikintas ne patenkinant jo apeliacinį skundą, bet kitu pagrindu. Sprendžiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, taikytina analogija LR CPK 96 str. 2 dalies, ir pripažintina, kad bylinėjimosi išlaidas valstybei turi atlyginti ieškovas, kurio reikalavimai nebuvo patenkinti byloje dėl to, kad jis atsisakė nuo ieškinio. Kadangi atsisakius nuo ieškinio grąžinama 75 procentai sumokėto žyminio mokesčio (LR CPK 87 str. 2 d. ), todėl ir šiuo atveju, pripažinus, kad atsakovas buvo atleistas nuo mokėjimo valstybei 115, 98 Lt žyminio mokesčio, 75 procentai šios sumos turėtų būti grąžinta, todėl iš ieškovo valstybei priteisiama 25 procentai žyminio mokesčio, nuo kurio mokėjimo atsakovas buvo atleistas, tai sudaro 29 Lt.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 5 p., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 8 d. sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti.

Priteisti iš ieškovo UAB „Vilniaus energija“ (į.k. 111760831) 29 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.