- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-31
- Bylos Nr.
- 2-2456/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00058-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Gasiūnienė
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo buvusio bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Agminas“ vadovo A. G. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 3 d. nutarties, kuria bankrotas pripažintas tyčiniu, priimtos uždarosios akcinės bendrovės „Agminas“ bankroto byloje Nr. B2-634-357/2013, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2013 m. vasario 19 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Agminas“; 2013 m. gegužės 24 d. nutartimi įmonę pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
Šalies argumentai
BUAB „Agminas“ bankroto administratorius UAB „Tytus“ kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti BUAB „Agminas“ bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad tikrinant įmonės dokumentus nustatyta, jog UAB „Agminas“ nuo 2009 m. rugsėjo 30 d. nebevykdė ekonominės veiklos ir bendrovės prašymu buvo išregistruotas iš PVM mokėtojų registro. 2010 m. sausio 29 d. Šiaulių valstybinė mokesčių inspekcija, atlikusi mokestinį patikrinimą, nustatė, kad 2008 – 2009 m. bendrovės atskaitingi asmenys nepildė avanso apyskaitų, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. kartą per mėnesį neatsiskaitė už jiems išmokėtas pinigines lėšas. Bendrovės direktorius nepatvirtino tvarkos ir terminų dėl atskaitingų asmenų atsiskaitymo už jiems išmokėtas pinigines lėšas. Pagal bendrovės pateiktą sąskaitos 2135 „Atskaitingi asmenys“ iššifravimą, atskaitingi asmenys bendrovei skolingi 418 656 Lt: M. N. – 194 043 Lt, A. G. – 224 613 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 3 d. nutartimi pripažino UAB „Agminas“ bankrotą tyčiniu.
Teismas nustatė, kad UAB „Agminas“ nuo 2009 m. rugsėjo 30 d. nebevykdė ekonominės veiklos ir dėl to buvo išregistruotas iš PVM mokėtojų registro. Iš byloje esančio 2010 sausio 29 d. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos mokestinio patikrinimo akto teismas nustatė, kad už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. UAB „Agminas“ atskaitingi asmenys nepildė avanso apyskaitų, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. kartą per mėnesį neatsiskaitė už jiems išmokėtas pinigines lėšas. Bendrovė pažeidė 2009 m. liepos 22 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 766 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimo Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ nuostatas, nes įmonės direktorius nepatvirtino tvarkos ir terminų dėl atskaitingų asmenų atsiskaitymo už jiems išmokėtas pinigines lėšas. Mokestinio patikrinimo akte taip pat nustatyta, kad pagal UAB „Agminas“ 2009 m. gruodžio 31 d. buhalterinės apskaitos duomenis (sąskaita 2135 „Atskaitingi asmenys“), atskaitingi asmenys bendrovei skolingi 418 656 Lt: M. N. – 194 043 Lt, A. G. – 224 613 Lt. Teismas konstatavo, jog duomenų, kad M. N. ir A. G. grąžino įmonei priklausančius pinigus, nėra.
Išanalizavęs Didžiosios knygos duomenis 2010 m. sausio 1 d. - 2010 m. sausio 28 d. laikotarpiu, teismas nustatė, kad bendrovės trumpalaikis turtas buvo 440 467,07 Lt, ilgalaikis – 7 785,59 Lt; mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 357 000 Lt, todėl vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 punkto nuostatomis padarė išvadą, kad jau 2010 m. įmonė buvo nemoki, tačiau UAB „Agminas“ vadovas A. G. į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nesikreipė. Nustatyta, kad įmonei esant nemokiai buvo sušauktas akcininkų susirinkimas ir priimtas sprendimas išmokėti M. N. 110 816 Lt, A. G. 135 700 Lt ir dar kartą A. G. 110 816 Lt. Tokiais tyčiniais veiksmais buvo prarasta galimybė atsiskaityti su kreditoriais.
Įvertinęs visas nustatytas aplinkybes teismas įžvelgė kryptingą A. G. ir M. N. veikimą priešingą įmonės ir jos kreditorių interesams, atsižvelgęs į esamą teismų praktiką padarė išvadą, kad įmonei faktiškai esant nemokiai, jos akcininkas ir vadovas nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, neišsaugojo ir neperdavė administratoriui bendrovės turto bei dokumentų, o išsimokėjo sau bendrovės lėšas, kas laikytina reikšmingais tyčinio bankroto požymiais. Dėl nustatytų aplinkybių teismas sprendė, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia (ĮBĮ 2 str. 12 d.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Buvęs BUAB „Agminas“ vadovas A. G. atskiruoju skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 3 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą dėl BUAB „Agminas“ bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas pažeidė CPK 163 straipsnio 3 punkto nuostatas, nes aplinkybės dėl piniginių sumų M. N. ir A. G. išmokėjimo bei pačių mokėjimų pagrįstumas ir teisėtumas nagrinėjami kitoje civilinėje byloje Nr. 2-863-194/13 pagal BUAB „Agminas“ ieškinį atsakovams A. G. ir M. N.; byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę sprendžiant nagrinėjamą bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, todėl nesustabdžius bylos nagrinėjimo buvo pažeistos imperatyvios proceso teisės normos.
2. Teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų ir tai sudaro absoliutų nutarties negaliojimo pagrindą (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Remdamasis CK 6.237 straipsnio 1 dalimi bei konstatuodamas, kad duomenų, jog M. N. ir A. G. grąžino įmonei priklausančius pinigus, nėra, teismas pasisakė dėl M. N. teisių ir pareigų, nors jis į šią bylą nebuvo įtrauktas.
3. Teismas nepagrįstai taikė CPK 130 straipsnį įteikdamas procesinius dokumentus apeliantui viešo paskelbimo būdu. Bylos duomenys rodo, kad nebuvo pagrindo konstatuoti, jog nežinoma A. G. gyvenamoji vieta, nes iš grąžinto laiško su procesiniais dokumentais matyti, kad apeliantas gyvenamosios vietos adresu nebuvo rastas, o ne nebegyvena. Nėra duomenų, trukdžiusių procesinius dokumentus įteikti apelianto sutuoktinei. Be to, byloje nėra duomenų, kad nebuvo galimybės paskirti kuratorių, nors CPK 130 straipsnyje nurodyto įteikimo būdui tai yra būtina sąlyga.
4. Skundžiamoje nutartyje teismas nepagrįstai nurodė, kad buvo iššvaistytas didelės vertės įmonės turtas, kas laikytina reikšmingais tyčinio bankroto požymiais. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pagal kasos išlaidų orderius bendrovės akcininkams buvo išmokėti dividendai. Apeliantas, kaip buvęs vadovas, jokių tyčinių veiksmų, kuriais siektų šios bendrovės bankroto, neatliko.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą BUAB „Agminas“ administratorius prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 3 d. nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismas, siekdamas teisingai pritaikyti CPK 163 straipsnio 3 punkte nustatytą privalomojo sustabdymo pagrindą, turi tinkamai nustatyti įrodinėjimo dalyką abiejose bylose; spręsdamas, yra tarp dviejų nagrinėjamų bylų tiesioginis teisinis ryšys ar ne, turi išsiaiškinti, kokie teisiškai reikšmingi faktai turi būti nustatyti prašomoje sustabdyti byloje ir byloje dėl kurios nagrinėjimo prašoma sustabdyti bylą. Pareiškimo dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu ir ieškinio dėl skolos priteisimo įrodinėjimo dalykai skiriasi, tarp jų neegzistuoja tiesioginis teisinis ryšys. Nagrinėjamoje byloje nustatinėjama, ar kryptingai buvo siekiama nemokumo, o kitoje byloje dėl buvusio vadovo ir akcininko skolos įmonei priteisimo, nustatinėjamos kitos aplinkybės – skolos faktas, dydis; tarp bylų nėra prejudicinio ryšio.
2. Nepagrįstas apelianto teiginys, kad skundžiama nutartimi nuspręsta dėl neįtraukto asmens teisių ir pareigų, kadangi administratoriaus pareiškime teismui nurodyti suinteresuoti asmenys ir A. G., ir M. N., pateikti jiems skirti pareiškimo egzemplioriai. Be to skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje tik pripažinta, kad BUAB „Agminas“ bankrotas buvo tyčinis, tačiau nepasisakyta dėl tiesioginių materialiųjų M. N. ar apelianto teisių ar pareigų, kurios atsirastų šios nutarties pagrindu.
3. Nesutinka su argumentais dėl nepagrįstai taikytų CPK 130 straipsnio nuostatų, nes apelianto registruotos gyvenamosios vietos adresu siųsti procesiniai dokumentai nebuvo įteikti neradus asmens. Apie kitas galimas įteikimo vietas bankroto administratorius informacijos neturėjo. Apelianto sutuoktinė susipažino su paliktu pranešimu apie neįteiktą korespondenciją, tai įrodo pateiktas raštas, informuojantis, kad A. G. išvykęs į užsienį. Taigi sutuoktinė nesiėmė priemonių dėl laiško atsiėmimo ir sutuoktinio informavimo. Tokie veiksmai vertintini kaip nesąžiningumas. Procesinių dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu buvo teisėtas ir pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria UAB „Agminas“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Apeliantas neteisus, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų ir tai sudaro absoliutų nutarties negaliojimo pagrindą (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Bylos duomenys liudija, kad teismui pateiktame pareiškime dėl BUAB „Agminas“ bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto administratorius suinteresuotais asmenimis nurodė tiek apeliantą A. G., tiek M. N., pateikė šiems asmenims skirtus pareiškimo egzempliorius (79-80 b. l., t. 1), perteklinių dokumentų byloje nėra, todėl darytina išvada, kad jie buvo išsiųsti. Tai paneigia skundo argumentus, kad M. N. nebuvo įtrauktas į bylos nagrinėjimą. 2013 m. gegužės 28 d. nutartimi klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu teismas skyrė nagrinėti žodinio proceso tvarka 2013 m. rugpjūčio 28 d. (119-120 b. l., t. 1). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių M. N. informavimą apie teismo posėdį, teismo posėdyje jis nedalyvavo, tačiau šiuo faktiniu pagrindu nutartis dėl absoliutaus jos negaliojimo gali būti naikinama tik tokiu atveju, jeigu skundžiasi tas asmuo, kuriam nebuvo pranešta apie bylos nagrinėjimą (CPK 329 str. 3 d. 1 p.). Apeliantas nėra įgaliotas atstovauti M. N. ir ginti jo teisių. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal bylos duomenis apie prasidėjusį apeliacinį procesą M. N. buvo informuotas (pranešimas 141 b. l., t. 2), tačiau savo procesinių teisių pateikti atskirąjį skundą bei atsiliepimą į apelianto atskirąjį skundą nerealizavo, todėl yra pagrindas teigti, kad šis proceso dalyvis nemanė, jog jo teisės buvo pažeistos, todėl jų ir negynė. Be to, spręstina, kad M. N. turėjo galimybę sužinoti apie paskirtąjį teismo posėdį ir nagrinėtą tyčinio bankroto klausimą, kadangi apie bylos nagrinėjimą buvo paskelbta viešai. Taigi, kaip minėta, absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Pareiškimas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjamas bankroto byloje. Bankroto bylų nagrinėjimo ypatumus nustato ĮBĮ. Bylos, kylančios iš bankroto teisinių santykių, nagrinėjamos pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato CPK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 str. 1 d.).
Apelianto teigimu, teismas privalėjo sustabdyti klausimo dėl tyčinio bankroto nagrinėjimą iki bus nustatytos piniginių sumų M. N. ir A. G. išmokėjimo bei mokėjimų pagrįstumo ir teisėtumo aplinkybės, kurios nagrinėjamos civilinėje byloje Nr. 2-863-194/2013 pagal BUAB „Agminas“ ieškinį atsakovams A. G. ir M. N. (CPK 163 str. 3 p.).
Civilinės bylos sustabdymo instituto paskirtis yra pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių buvimo teismas negali tinkamai išnagrinėti civilinės bylos. CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtinta, jog teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Kasacinio teismo išaiškinta, kad sustabdyti civilinę bylą nurodytu pagrindu galima tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2009; 2010 m. sausio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2010; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2011; kt.). Šis privalomojo civilinės bylos sustabdymo pagrindas taikomas tada, kai yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje ryšys, t. y. kai kitoje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje; negalimumas išnagrinėti civilinę bylą iki bus išnagrinėta kita byla paaiškinamas tuo, kad teismas pats negali nustatyti faktų, kurie nustatinėjami kitoje byloje, tačiau bus reikšmingi ir nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2008; 2012 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-332/2012). Jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito tiesioginio teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai. Tai, galima ar ne išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-268/2005; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2011; 2012 m. liepos 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2012; kt.). Taigi teismas, siekdamas teisingai pritaikyti CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtintą bylos privalomojo sustabdymo pagrindą, visų pirma turi tinkamai nustatyti įrodinėjimo dalyką abiejose bylose. Spręsdamas, ar yra (nėra) dviejų nagrinėjamų civilinių bylų tiesioginis teisinis ryšys, teismas turi išsiaiškinti, kokie teisiškai reikšmingi faktai turi būti nustatyti byloje, kurios nagrinėjimą prašoma sustabdyti, ir kokie nustatinėjami kitoje civilinėje byloje, dėl kurios prašoma sustabdyti bylą. Įrodinėjimo dalyką, taigi byloje nustatytinus faktus, lemia ginčo šalių reikalavimų ir atsikirtimų pagrindai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2008).
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl BUAB „Agminas“ bankroto pripažinimo tyčiniu. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas yra apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto tyčia (taikytina iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusi 2001-03-20 įstatymo Nr. IX-216 redakcija). Tyčinio bankroto požymiai yra aplinkybės, jog įmonė tyčia iššvaisto, dovanoja, perleidžia ar sunaikina savo turtą arba vykdo kitus tyčinius veiksmus, dėl kurių yra pagrindo manyti, kad iš likusio turto nebus galima įvykdyti įmonės finansinių įsipareigojimų. Pažymėtina, jog minėtų tyčinio bankroto požymių sąrašas nėra baigtinis, tyčinis bankrotas gali būti nustatytas ir esant kitoms nei nurodyta aplinkybėms. Be to, nagrinėdami klausimus dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, teismai neprivalo nustatyti konkrečių sandorių ar veiksmų, kurie leistų teigti, jog įmonės bankrotas buvo tyčinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2002 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2002; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Sprendžiant dėl tyčinio bankroto esminis faktorius yra nustatyti, ar įmonės vadovybės ar akcininkų tikslai buvo įmonės privedimas prie nemokumo, vienų kreditorių protegavimas prieš kitus ir kitos aplinkybės, tačiau šie veiksmai nebūtinai turi pasireikšti konkrečiai apibrėžtu sandoriu ar veiksmu, kadangi įmonės tyčinį bankrotą gali lemti sąmoningas blogas jos valdymas, kuris gali reikštis tiek aktyviais įmonės vadovų veiksmais, tiek neveikimu. Taigi, pagal teisinį reglamentavimą ir suformuotą teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, teismas nėra saistomas nustatytų tyčinio bankroto požymių, ir tam, kad pripažintų, jog įmonės nemokumas yra nulemtas sąmoningo elgesio, nebūtinai privalo nustatyti vieną iš aukščiau minėtų požymių bei neprivalo konkrečiai įvardinti, kuris iš įmonės vadovybės veiksmų ar kuris konkretus sandoris lėmė įmonės nemokumą, kadangi yra vertinami ne konkretūs įmonės valdymo organų veiksmai, o aplinkybių visuma. Kas ir buvo nagrinėjama bei nustatyta šioje byloje. Tuo tarpu, kaip matyti iš šalių nurodomų aplinkybių, bylos, dėl kurios nagrinėjimo prašoma stabdyti nagrinėjamą bylą, dalykas yra skolos – pagal avansinę apyskaitą gautų ir negrąžintų pinigų, priteisimas. Todėl nėra pagrindo stabdyti nagrinėjamą bylą vadovaujantis CPK 163 straipsnio 3 punktu.
Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, jog ĮBĮ 2 straipsnio 8 punkto prasme jau 2010 m. pradžioje UAB „Agminas“ buvo nemoki, t. y. pradelsti įsipareigojimai viršijo turimą turtą, tačiau jos vadovas A. G. į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nesikreipė. Byloje esantis 2010 m. sausio 4 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas patvirtina, kad net esant įmonei nemokiai akcininkai nusprendė išmokėti M. N. 110 816 Lt (sausio 4 d. kasos išlaidų orderis Nr. 3), A. G. 135 700 Lt (sausio 5 d. kasos išlaidų orderio Nr. 1), dar kartą A. G. 110 816 Lt (sausio 4 d. kasos išlaidų orderis Nr. 2). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog tokiais tyčiniais veiksmais buvo prarasta galimybė atsiskaityti su kreditoriais ir šiuos veiksmus įvertino kaip didelės vertės įmonės turto, kuris galėjo ir turėjo būti panaudotas kreditorių reikalavimams padengti, iššvaistymą, nes įmonės savininkai įmonei priklausančias lėšas išsimokėjo asmeniškai. Apeliantas teigia, jog tokiu būdu bendrovės akcininkams buvo išmokėti dividendai. Tačiau ši aplinkybė nepaneigia teismo išvados dėl įmonės privedimo prie bankroto tyčia, priešingai, ją patvirtina. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 59 straipsnio 6 dalies nuostatas visuotinis akcininkų susirinkimas negali priimti sprendimo skirti ir išmokėti dividendus, jei tenkinama bent viena iš šių sąlygų: 1) bendrovė turi neįvykdytų prievolių, kurių terminai yra suėję iki sprendimo priėmimo; 2) ataskaitinių finansinių metų paskirstytinojo pelno (nuostolių) suma yra neigiama (gauta nuostolių); 3) bendrovės nuosavas kapitalas yra mažesnis arba išmokėjus dividendus taptų mažesnis už bendrovės įstatinio kapitalo, privalomojo rezervo, perkainojimo rezervo ir rezervo savoms akcijoms įsigyti rezervo sumą. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad sprendimas dėl piniginių sumų akcininkams išmokėjimo buvo priimtas įmonei esant nemokiai, t. y. turint neįvykdytų prievolių, kurių terminai suėję.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo argumentai dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 9 punkto ir CK 6.237 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo bei duomenų apie įmonei priklausančių pinigų grąžinimą nebuvimo konstatavimas, vertintini kaip pertekliniai nagrinėjamoje byloje ir neturintys prejudicinės reikšmės skolos įmonei iš M. N. ir A. G. priteisimo bylai, nes sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto nebuvo nagrinėjami prievolių įmonei klausimai.
Apeliantas teigia, kad procesinių dokumentų jam įteikimas viešo paskelbimo būdu yra neteisėtas, motyvuodamas duomenų, trukdžiusių procesinius dokumentus įteikti apelianto sutuoktinei ar paskirti kuratorių, nebuvimu, nors CPK 130 straipsnyje reglamentuotam įteikimo būdui tai yra būtina sąlyga.
Bendrosios su kuratoriaus institutu susijusios nuostatos įvirtintos CPK 39 straipsnyje. Kuratorius gali būti paskirtas tik esant tam tikroms sąlygoms: 1) nėra žinoma šalies, kuriai turi būti paskirtas kuratorius, gyvenamoji ir darbo vieta; 2) būtina skubiai atlikti su šia šalimi susijusius procesinius veiksmus; 3) yra suinteresuotos šalies prašymas skirti kuratorių ir išankstinis apmokėjimas už kuratoriaus atstovavimą; 4) kuratoriumi gali būti skiriamas tik fizinis asmuo; 5) būtinas kuratoriumi skiriamo asmens sutikimas; 6) kuratoriumi paskirto asmens interesai neturi būti priešingi atstovaujamos šalies interesams. Atsižvelgiant į tai, jog kuratorius skiriamas tik priešingos šalies, kuri siekia atlikti skubius procesinius veiksmus, prašymu ir sąskaita, tai teismas gali tik pasiūlyti šaliai pasinaudoti kuratoriaus institutu, bet neturi teisės skirti jo savo iniciatyva. Vadinasi, jeigu nėra suinteresuoto asmens prašymo skirti kuratorių, laikytina, kad jo paskyrimas negalimas. Nagrinėjamoje byloje, bankroto administratorius neteikė prašymo skirti kuratorių. Vadovaujantis nuostata, kad asmens teisė kreiptis į teismą negali būti neproporcingai varžoma ir, atsižvelgiant į tai, kad kuratorius skiriamas priešingos šalies, kuri siekia atlikti procesinius veiksmus, prašymu (CPK 39 str. 1 d.), darytina išvada, kad jeigu ieškovas savo iniciatyva paskirti kuratoriaus neprašo, tai teismas, taikydamas ieškinio trūkumų šalinimo institutą, paprastai negali reikalauti iš ieškovo, prieš pateikiant prašymą procesinius dokumentus įteikti viešo paskelbimo būdu (CPK 130 str.), pateikti prašymą skirti kuratorių ir įrodymus, kodėl šis negali būti nepaskirtas. Remiantis tuo, kad be šalies prašymo kuratorius neskiriamas, ir nesant prašymo skirti kuratorių yra laikoma, kad nėra galimybės paskirti kuratorių (CPK 130 str. 1 d.), todėl procesinių dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu galimas.
Bylos duomenys liudija, kad apeliantui kaip bankrutavusios įmonės vadovui ne kartą buvo siųsti procesiniai dokumentai jo gyvenamosios vietos adresu Dvaro g. 43A-25, Šiauliai, tačiau jų nepavykdavo įteikti. Byloje yra 2013 m. gegužės 9 d. apelianto sutuoktinės pranešimas (71 b. l., t. 1), kuriuo teismui grąžinama apeliantui siųsta Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartis, paaiškinant, kad A. G. yra išvykęs, į Lietuvą turėtų grįžti 2013 m. gegužės mėn. pabaigoje. Taigi apelianto sutuoktinė, apeliantui skirtą korespondenciją nors ir buvo priėmusi, bet grąžino teismui. 2013 m. gegužės 20 d. apeliantas pats buvo atvykęs į teismą ir gavo 2013 m. balandžio 25 d. nutartį (72 b. l., t. 1), tačiau jokio kito adreso, kuriuo jam būtų galima įteikti procesinius dokumentus, nenurodė. Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutartys (nutartis dėl pareiškimo dėl tyčinio bankroto nagrinėjimo bei nutartis įpareigojanti A. G. perduoti įmonės dokumentus administratoriui), šaukimas bei pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu buvo siųsti apeliantui teismui žinomu jo gyvenamosios vietos adresu, tačiau grąžinti neįteikti (1 b. l., t. 2). Nurodytos aplinkybės sudarė pagrindą teismui spręsti dėl būtinumo minėtus procesinius dokumentus įteikti viešo paskelbimo būdu. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad byloje yra 2013 m. birželio 27 d. apelianto atstovo advokato D. N. pasirašytas prašymas dėl BUAB „Agminas“ dokumentų ir turto perdavimo (51-52 b. l., t. 2). Šio procesinio dokumento turinys leidžia preziumuoti, kad apelianto advokatas susipažino su bylos medžiaga, kadangi prašyme nurodomos teismo nutartys dėl kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo patvirtinimo bei įmonės pripažinimo bankrutavusia, kurios apeliantui nebuvo siunčiamos, todėl turėjo galimybę sužinoti ir apie paskirtą ginčo klausimo nagrinėjimą Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog procesinius dokumentus apeliantui įteikus viešo paskelbimo būdu apeliantas buvo tinkamai informuotas apie nagrinėjamą klausimą ir jo procesinės teisės šiuo aspektu nebuvo pažeistos. Taip pat paminėtina, jog gindamas savo teises apeliantas pateikė atskirąjį skundą, tačiau pagrįstų argumentų, paneigiančių teismo išvadą dėl UAB „Agminas“ bankroto pripažinimo tyčiniu, nenurodė.
Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta bei teisėta, naikinti ją atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 3 d. nutartį palikti nepakeistą.