Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algirdo Jaliniausko, teisėjų Giedriaus Endriukaičio ir Evaldo Gražio, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorui Ryčiui Kirkliauskui, nuteistajam V. B., jo gynėjai advokatei Marytei Vietaitei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje (2 epizodai), ir nuteistas:

- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (smurtavimas prieš N. R.-B. 2014 m. spalio 24 d.) – 5 (penkių) mėnesių laisvės apribojimu;

- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (smurtavimas prieš N. R.-B. 2014 m. gruodžio 3 d.) – 5 (penkių) mėnesių laisvės apribojimu;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 7 (septyni) mėnesiai laisvės apribojimo, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, taip pat būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B. nuteistas už tai, kad 2014 m. spalio 24 d., apie 10.45 val. (duomenys neskelbtini), V. B. IĮ patalpose, asmeninio konflikto su sutuoktine N. R.-B. metu apipylė jos veidą karšta kava, dėl ko nukentėjusiajai – šeimos nariui N. R.-B. sukėlė fizinį skausmą.

Be to, V. B. nuteistas už tai, kad 2014 m. gruodžio 3 d., apie 19.20 val. namuose, (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su sutuoktine N. R.-B. metu, bandydamas išmušti kairėje rankoje laikytą mobilaus ryšio telefoną, sudavė ranka vieną smūgį per jos kairės rankos plaštaką, dėl ko nukentėjusiajai – šeimos nariui N. R.-B. sukėlė fizinį skausmą.

Skunde nesutinkama ir su nuosprendyje nustatytomis 2014 m. gruodžio 3 d. epizodo aplinkybėmis, kurios, anot nuteistojo, nurodytos tendencingai ir neobjektyviai, nes jis prieš nukentėjusiąją nesmurtavo ir savo veiksmais nesukėlė jai fizinio skausmo, konstatuoto kaltinime. Nuteistasis tvirtina, kad nuosprendis šiame epizode paremtas tik pačios nukentėjusiosios parodymais bei dukros ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais. Teigia, kad nors jis dalyvavo dukros apklausoje, tačiau neturėjo gynėjo, o kadangi yra ukrainietis, lietuviškai kalba netaisyklingai, jam sunku reikšti mintis ir pateikti klausimus, pastabų apklausos metu nepareiškė. Mano, kad teismas, atmesdamas jo prašymą apklausti dukrą teisiamajame posėdyje, parodė išankstinę nuomonę dėl jo kaltės. Be to, teismas atsisakė prijungti prie bylos jo pateiktus dokumentus, kurie patvirtintų, jog dukros atžvilgiu jos mama, nukentėjusioji, taikė auklėjimo priemones, kurios galėjo įtakoti dukros parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad jis nepripažino tyčinio smurtavimo fakto 2014 m. gruodžio 3 d. nukentėjusiosios atžvilgiu nuo ikiteisminio tyrimo pradžios ir nurodė kitokias įvykio aplinkybes, tačiau teismas netyrė apeliantą teisinančių aplinkybių, pasirėmė tik nukentėjusiosios pateiktais faktais ir jos nurodytomis aplinkybėmis. Šiuo atveju nukentėjusioji pas teismo medicinos specialistą taip pat nesikreipė, o specialistas, teismo medicinos ekspertas, išvadoje nurodė, kad nesant objektyvių trauminio poveikio žymių aprašymo, nėra galimybės nustatyti sužalojimo padarymo mechanizmą, sužalojimo padarymo laiką, trauminių poveikių skaičių bei kvalifikuoti sveikatos sutrikdymo mastą; daryti išvadą dėl fizinio skausmo sukėlimo, remiantis tik nukentėjusiosios parodymais, taip pat nėra galimybės. Apeliantas mano, kad nesurinkta objektyvių, neabejotinų duomenų, jog būtent jo tyčiniai veiksmai sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajai.

Be to, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai paskyrė bausmę su įpareigojimais, kurie labai suvaržytų jo teises ir tėvo pareigas. Nurodo, kad teismo nutartimi su juo yra nustatyta dukros gyvenamoji vieta, todėl paskirtas įpareigojimas būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, sudarys kliūtis nuteistajam rūpintis jo dukra.

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kadangi teismas, priimdamas nuosprendį, vadovavosi įrodymų analize, išanalizavo visą bylos medžiagą, įrodymus vertino tarpusavyje. Teismas išanalizavo duomenis ir įvertino aplinkybes, kurios nurodytos apeliaciniame skunde. Skirdamas bausmę teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, apeliacinio proceso metu teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad prašoma patikrinti bylą dėl V. B. pripažinimo kaltu padarius BK 140 str. 2 d. numatytas nusikalstamas veikas.

Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, įvertinusi byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas baudžiamojo proceso normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas V. B. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nė vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nuteistojo V. B. argumentai, kuriais šis siekia būti išteisintas, yra nepagrįsti ir atmestini, nes jo kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas 140 str. 2 d., neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais.

Pagal BK 140 str. 2 d. atsakomybėn traukiamas tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, taigi inkriminuojant šią nusikalstamą veiką būtina nustatyti jos padarinius, t. y. kad žmogui buvo sukeltas fizinis skausmas ar jis buvo nežymiai sužalotas arba trumpam susargdintas ir nustatyti priežastinį ryšį tarp kaltininko veiksmų ir kilusių padarinių. Ši veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia.

Nuteistasis V. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme neigė padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas (t. 1, b. l. 18-19, 53-55, 182-183, 188-190, t. 2, b. l. 57-60), tačiau teisėjų kolegija tokią jo poziciją vertina kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokią išvadą teisėjų kolegijai leidžia daryti tai, jog ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme nukentėjusioji N. R.-B. nuo pat pradžių nuosekliai ir detaliai nurodė jai sukelto fizinio skausmo aplinkybes t. y. tai, kad V. B. 2014 m. spalio 24 d., apie 10.45 val. V. B. IĮ patalpose, konflikto su ja metu apipylė jos veidą karšta kava, taip pat, kad 2014 m. gruodžio 3 d., apie 19.20 val. namuose, (duomenys neskelbtini), kito konflikto su ja metu, bandydamas išmušti kairėje rankoje laikytą mobilaus ryšio telefoną, sudavė ranka vieną smūgį per jos kairės rankos plaštaką (t. 1, b. l. 13, 15-16, 26-29, 99, 118-119, 121-122, t. 2, b. l. 60-62).

Šiuos nukentėjusiosios parodymus iš dalies patvirtina ir paties nuteistojo parodymai, kur jis teigia, jog tuo pačiu laiku, kurį nurodo ir nukentėjusioji, t. y. 2014 m. spalio 24 d. ir 2014 m. gruodžio 3 d. atitinkamai V. B. IĮ patalpose bei jų namuose iš tiesų tarp sutuoktinių kilo konfliktai. Dėl pirmo epizodo jis nurodė, kad po to, kai įmonės buhalterijoje jis paprašė N. R.-B. išeiti iš gamybinių patalpų, jai nepaklusus ir po kiek laiko nuėjus į virtuvę, nusekė jai iš paskos su tikslu dar kartą paprašyti išeiti, nors jau buvo iškvietęs policiją. Tai rodo, kad nuteistasis galėjo išvengti tolimesnio konflikto, tačiau, būdamas agresyviai nusiteikęs, toliau jį rutuliojo. Pastebėtina, kad aplinkybę, jog būtent 2014 m. spalio 24 d. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas, patvirtina tiesiogiai įvykį mačiusio V. R. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, kad per virtuvės langą jis matė kaip nuteistasis kaire ranka siekė suimti nukentėjusiajai už plaukų, kaklo ar jai suduoti, tačiau, jai išsisukus, apipylė ją kava (t. 1, b. l. 34-35, 36-37, t. 2, b. l. 63). Nors apeliantas abejoja šių parodymų objektyvumu ir teisingumu, pažymėtina, kad šie liudytojo paaiškinimai yra nuoseklūs ir neprieštaringi, pateikti liudytojui būnant įspėtam už melagingų parodymų davimą, prisiekus ir pasirašius. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad bylos aplinkybės rodo, jog minėtas liudytojas nebuvo priešiškai nusiteikęs V. B. atžvilgiu, todėl vien faktas, kad V. R. yra nukentėjusiosios tėvas, nesudaro pakankamo pagrindo teigti, jog jis yra suinteresuotas. Kita vertus, tai, kad nukentėjusioji dėl apliejimo kava ir nudeginimo galėjo jausti fizinį skausmą, patvirtina ir kito liudytojo – A. T. paaiškinimai, jog atvykęs į įvykio jis matė nežymų paraudimą N. R.-B. kaklo srityje prie ausies, nukentėjusioji skundėsi, jog ją apliejo V. B. (t. 2, b. l. 62), taip pat duomenys, užfiksuoti įvykio dieną, jos sveikatos istorijoje (t. 1, b. l. 23). Apeliacino skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino prieštaravimų tarp liudytojo A. T. paaiškinimų ir nukentėjusiosios bei liudytojo V. R. parodymų, taip pat fakto, jog N. R.-B. kreipėsi į privačią medicinos įstaigą, o ne į polikliniką, atmestini kaip nepagrįsti. Aplinkybė, jog pareigūnas ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad nematė akivaizdžių paraudimų ant nukentėjusiosios veido (t. 1, b. l. 38-39), nepaneigia paties apliejimo kava fakto, juo labiau, kad liudytojas A. T., būdamas įspėtas už melagingų parodymų davimą, prisiekęs ir pasirašęs, teisme nurodė, jog matė nežymų paraudimą. Tai, kad nukentėjusioji kreipėsi ne į apelianto pageidaujamą medicinos įstaigą, taip pat nėra pakankamas pagrindas netikėti jos ir liudytojo V. R. parodymais. Taigi, minėti apelianto teiginiai yra deklaratyvūs, todėl atmestini.

Dėl antro epizodo nuteistasis neneigė sąlyčio su nukentėjusiąją fakto, tačiau nepripažino savo tyčios smurtauti ir nurodė, kad konfliktas su nukentėjusiąja kilo, kai jis atvežė dukras namo ir paėmė N. R.-B. adresuotą laišką, o šiai bandant atimti nurodytą laišką, jis staigiai pasisuko, po ko girdėjo, kaip iš jos rankų iškrito telefonas. Tokios konflikto aplinkybės neatitinka nukentėjusiosios paaiškinimų, kad V. B. ją sužalojo tyčia suduodamas kumščiu į jos ranką, siekdamas išmušti iš jos rankų telefoną, kuriuo ji filmavo nuteistąjį. Pastebėtina, kad tai, jog N. R.-B. filmavo nuteistąjį, dėl ko jis sudavė kumščiu jai į ranką, patvirtino nuteistojo ir nukentėjusiosios dukra – liudytoja S. B., buvusi įvykio vietoje (t. 1 b. l. 133-134). Nors apeliaciniame skunde pažymima, jog liudytoja S. B. nurodytus parodymus davė paveikta motinos, todėl šios liudytojos parodymai negalėjo būti vertinami kaip objektyvūs ir teisingi, tačiau teisėjų kolegija atmeta šį skundo argumentą kaip nepagrįstą. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytoja, būdama nepilnametė, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 186 str. tvarka buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Iš vaizdo įrašo, kuriame užfiksuota jos apklausa matyti, kad ji savo parodymus davė laisva valia, dalyvaujant psichologei, būdama atskiroje patalpoje nuo N. R.-B. ir V. B., pats nuteistasis pastabų dėl šios apklausos nepateikė, todėl nėra pagrindo teigti, jog ji buvo įtakojama nukentėjusiosios. Kaip anksčiau minėta, jos parodymai dėl esminių jai žinomų aplinkybių visiškai sutampa su nukentėjusiosios parodymais. Kolegija taip pat pažymi, jog tai, kad būtent nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis jai buvo sukeltas fizinis skausmas, patvirtina įvykio dieną užfiksuoti duomenys V. J. tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 100-103), taip pat medicinos dokumentuose nurodyta informacija, jog N. R.-B. skundžiasi kairės plaštakos skausmu, teigia, jog sumušta vyro, objektyviai nustatyti dauginiai kairės plaštakos sumušimai (t. 1, b. l. 113-115). Nors specialisto išvadoje konstatuota, kad neesant objektyvių trauminio poveikio žymių aprašymo, nėra galimybės nustatyti sužalojimo padarymo mechanizmo, sužalojimo padarymo laiko, trauminių poveikių skaičiaus bei kvalifikuoti sveikatos sutrikdymo mastą, taip pat daryti išvadą dėl fizinio skausmo sukėlimo remiantis tik nukentėjusiosios parodymais, tai nei paneigia, nei patvirtina N. R.-B. sumušimo fakto (t. 1, b. l. 113-115). Iš tokios išvados formuluotės matyti, jog medicininiai dokumentai, kurių pagrindu darytas tyrimas nebuvo pakankamai informatyvūs klausimams apie nukentėjusiosios sužalojimo padarymo mechanizmą, trauminių poveikių skaičių bei sužalojimo mastą nustatyti, tačiau pats dauginių kairės plaštakos sumušimų faktas buvo konstatuotas.

Nors apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikacija pabal BK 140 str. 2 d., t. y. kaip padarytų prieš šeimos narį, pažymėtina, kad vien aplinkybė, jog tarp V. B. ir N. R.-B. yra prasidėjęs santuokos nutraukimo procesas, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog veiksmai, numatyti BK 140 str. dispozicijoje, nėra atlikti prieš šeimos narį. Atkreiptinas dėmesys, kad net ir vykstant santuokos nutraukimo procesui, išlieka sutuoktinių susitaikymo galimybė, todėl kol nėra oficialių duomenų, jog jų santuoka nutraukta, nėra pagrindo tvirtinti, jog jie nėra šeimos nariai.

Taigi, nors skunde teigiama, jog priimant apkaltinamąjį nuosprendį abejonės nebuvo vertinamos kaltinamojo naudai, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti teismo argumentai, vertinant įrodymus, yra aiškūs ir įtikinantys. Byloje surinktų ir teismo patikrintų įrodymų visuma leido teismui daryti neabejotiną išvadą, kad V. B. yra padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Kolegija nerado jokių aplinkybių, patvirtinančių apelianto teiginius apie teismo išvadų pagrindimą prielaidomis, prieštaravimus ir pan..

Apeliacinį skundą nagrinėjančių teisėjų vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma yra pakankamas pagrindas V. B. kaltei dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 str. 2 d., pagrįsti, todėl abejoti priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu teisėtumu bei pagrįstumu, nėra pagrindo. Nuteistajam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 straipsnio, 41 straipsnio nuostatų, atitinka jo asmenybės pavojingumą ir yra adekvati (proporcinga) padarytoms nusikalstamoms veikoms. Aptartų aplinkybių pagrindu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistojo V. B. apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nuosprendis nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.