- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-11
- Bylos Nr.
- 1A-907-116-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-82-1-00052-2014-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vaclovas Iždonas (pirm.), Boleslovas Kalainis, Bronius Zalaga
- Nukentėjusysis
- E. D.
- Nuteistasis
- A. M.
- Advokatai
- Vida Povilaitienė
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 9 mėnesiams, pritaikius BK 64¹ straipsnį, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta bausmė – laisvės atėmimas 6 mėnesiams,
pagal BK 286 straipsnį nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams, pritaikius BK 64¹ straipsnį, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta bausmė – laisvės atėmimas 10 mėnesių.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirta bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su Raseinių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausme ir galutinė subendrinta bausmė A. M. paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 5 (penkiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu 65 straipsniu, į atliktos bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas, vieną kardomojo kalinimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo parai nuo 2014 m. sausio 20 d. iki 2014 m. sausio 22 d.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. M. nuteistas už tai, kad 2014 m. sausio 20 d., apie 19.15 val., (duomenys neskelbtini), prekybos centre „M.“ esančioje picerijoje „T. p.“, viešoje vietoje, picerijoje buvusių asmenų M. V., J. J. akivaizdoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (2,72 promilės) ir narkotinių medžiagų, įžūliu elgesiu, grasinimais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką: be jokios aiškios priežasties plūdo E. D., vadino jį necenzūriniais žodžiais, grasino su juo susidoroti bei bandė kelis kartus ranka suduoti E. D. į veidą.
Be to, A. M. nuteistas už tai, kad 2014 m. sausio 20 d., apie 20.10 val., (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato ilgalaikio sulaikymo patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (2,72 promilės), asmens kratos metu aktyviais veiksmais pasipriešino tarnybines pareigas ėjusiam (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio postiniui M. G.: nusirengęs viršutinius rūbus, jais mėtė į M. G., savo galva sudavė vieną smūgį M. G. į galvą, tokiu būdu sukeldamas jam fizinį skausmą, bei sugriebė rankomis M. G. už tarnybinės uniformos, jį stumdė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti nesant nusikaltimų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje ir BK 286 straipsnyje, sudėties.
Skunde apeliantas nurodo, kad bylą pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo neišsamiai, neįsigilinęs į esmines bylos aplinkybes, nepagrįstai buvo sutrumpintas įrodymų tyrimas, teismas neatsižvelgė į jo sunkią ligą. Be to, teismas jį pripažino kaltu, nesant nusikaltimų, už kurių padarymą jis buvo nuteistas, sudėties.
Dėl nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėties nebuvimo
Skunde pažymima, kad BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyta: „Tas, kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką“. Dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai, todėl teismo nuosprendyje turi būti nurodoma, kokie konkretūs veiksmai pripažįstami įžūliais, kokie – grasinimais, kokie - patyčiomis ar vandališkais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-335/2014 ir kt.). Apelianto teigimu, teismas nenustatė, kokie konkrečiai jo veiksmai buvo pripažinti įžūliais, kokie – grasinimais ir kokie veiksmai – nepagarba aplinkiniams. Dėl to mano, kad teismas neišsamiai įvertino aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiant tiek nusikaltimo sudėties buvimo klausimą, tiek nusikaltimo atribojimo nuo administracinio teisės pažeidimo klausimą, nes ATPK 174 straipsnis (nedidelis chuliganizmas) taip pat numato atsakomybę už viešosios tvarkos pažeidimą.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali. Teismų praktikoje pripažįstama, kad baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 straipsnio 1 dalį gali būti traukiama tik konstatavus, kad visuomenės rimtis ar tvarka buvo realiai sutrikdytos. „<...> visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas ir dėl to buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Tai vertinamieji požymiai ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių. Kiekvienu konkrečiu atveju reikia atsižvelgti į kaltininko veiksmų ypatybes, intensyvumą, trukinę, kilusius padarinius, viešosios tvarkos specifiką“ (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-397/2005, 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-513/2010, 2K-452/2011, 2K-429/2012 ir kt.).
Anot nuteistojo, pirmosios instancijos teismas neįvertino bylai reikšmingų aplinkybių, nes nesiaiškino, kiek laiko truko jo ir E. D. konfliktas picerijoje „T. p.“, neatsižvelgė į tai, kad jokia žala padaryta nebuvo, nebuvo nutrauktas žmonių darbas, nesutrikdyta normali picerijos ar parduotuvės veikla, nekilo jokia sumaištis, žmonėms išgąstis nebuvo sukeltas, neatsižvelgė į byloje esantį vaizdo įrašą, iš kurio matyti, kad ne jis puolė E. D., o pastarasis jį puolė, mušė, spardė, o jis tik iškėlęs rankas gynėsi, kol galiausiai buvo parverstas ant žemės ir spardomas. Mano, kad viešoji tvarka sutrikdyta nebuvo, nes teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų pripažinti realų viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymą.
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad picerijos darbuotojos ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog jie susistumdė picerijoje ir stumdydamiesi išėjo į parduotuves „M.“ patalpas, picerijos darbas nebuvo sutrikdytas, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis sutrikdė viešąją tvarką ir rimtį, yra neteisinga, neatitinkanti bylos aplinkybių. A. M. teigimu, iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad tuo metu, kai jį mušė E. D., žmonės ėjo pro šalį, jokio žmonių sambūrio aplink juos ar jų išgąsčio dėl jų konflikto nebuvo, kasininkės dirbo įprastai. Be to, apeliantas teigia, kad teismas neatsižvelgė ir į liudytojų parodymuose esančius prieštaravimus, nes E. D. nurodė, kad jis (A. M.) kabinėjosi prie picerijos darbuotojos, pilsčiusios alų, o abi picerijos darbuotojos parodė, kad jis (A. M.) su E. D. susistumdė picerijoje ir iš jos išėjo. Daugiau picerijos darbuotojos nieko nežinojo. Mano, kad tai yra svarbi aplinkybė, siekiant išsiaiškinti jo veiksmų intensyvumą, taip pat aplinkybę, ar jis apskritai trukdė picerijos darbuotojoms dirbti, ar sutrikdė jų darbą ir pan. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į picerijos “T. p.”, kaip viešos vietos specifiką. Pažymi, kad minėtoje picerijoje prekiaujama alkoholiniais gėrimais, t. y. alumi, tai nėra įstaiga, institucija ar pan. Nurodo sutinkantis, kad picerija ar parduotuvė yra viešoji vieta, tačiau kartu teigia, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad buvo sutrikdyta viešoji rimtis ar tvarka, nuosprendyje teismas nemotyvavo, kuo konkrečiai pasireiškė viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. A. M. įsitikinimu, esant tokioms aplinkybėms, teismo išvada, kad jis sutrikdė viešąją rimtį ir tvarką, yra nepagrįsta jokiais įrodymais. Taigi, mano, kad jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėties, nes visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas yra būtinasis ir svarbus objektyvusis požymis nusikalstamą veiką kvalifikuojant pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.
Šalies argumentai
Skunde apeliantas taip pat nurodo, kad konflikto metu jokia žala nei asmenims, nei turtui padaryta nebuvo, konfliktas kilo vos keletui minučių, picerijos ar parduotuvės darbas sutrikdytas nebuvo, žmonėms išgąsčio ar sumaišties jis nesukėlė, todėl mano, kad jo veiksmai galbūt galėtų būti vertinami kaip administracinis teisės pažeidimas, o ne kaip nusikaltimas. Mano, kad jo veiksmai pagal pavojingumo laipsnį nesiekė baudžiamosios atsakomybės ribų.
Dėl nusikaltimo, numatyto BK 286 straipsnyje, sudėties nebuvimo
Skunde pabrėžiama, kad pasipriešinimas valstybės tarnautojui galimas dviem alternatyviais būdais: 1) jis turi būti padaromas panaudojant fizinį smurtą, arba 2) grasinant tuoj pat jį panaudoti. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog asmens kratos metu jis aktyviais veiksmais pasipriešino tarnybines pareigas ėjusiam postiniui: nusirengęs viršutinius rūbus, jais mėtė į M. G., galva sudavė vieną smūgį M. G. į galvą, tokiu būdu sukeldamas jam fizinį skausmą, bei sugriebė rankomis M. G. už tarnybinės uniformos, jį stumdė. Teigia, kad šio nusikaltimo padarymu jis buvo pripažintas kaltu nepagrįstai, nesant byloje neabejotinų jo kaltės įrodymų. Pripažįsta, kad atliekant jo asmens kratą, jis nusirengė viršutinius rūbus, tačiau teigia, kad juos metė ant žemės, o ne į pareigūną. Teigia, jog neatmetama galimybė, kad jo rūbai galėjo kliudyti pareigūną, nes jis turi sunkią regėjimo ligą, labai silpnai mato, dėl šios ligos yra nedarbingas 90 procentų, be to, jis buvo išgėręs, todėl net nematė, kur tiksliai nukrito jo rūbai. Pareigūną jis galbūt vadino įžeidžiančiais žodžiais, tačiau smurto prieš jį tikrai nenaudojo. Nors nukentėjusysis M. G. parodė, kad jis policijos komisariate sulaužė spyną, apelianto teigimu, byloje nėra jokių duomenų, kad spyna buvo sulaužyta, nebuvo pateikta nei spyna, nei jos fotonuotraukos. Jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 286 straipsnį nepagrįstai, jo kaltė buvo įrodyta išimtinai tik policijos pareigūnų parodymais, kurie yra kolegos, kartu dirba. Teigia, kad daugiau jokių duomenų, įrodančių jo kaltę, nėra, pareigūnas jokių sužalojimų nepatyrė, jo tarnybinė uniforma nesuplėšyta ir pan., pareigūnas ieškinio nereiškė. Kartu nuteistasis pažymi, kad policijos pareigūnų tarnybos specifika yra tokia, kad kasdien tenka tramdyti teisės pažeidėjus, smurtautojus ir pan., tai yra jų kasdienybė, jie yra fiziškai apmokyti kovinių veiksmų, turi reikalingas priemones, be to, įvykio vietoje buvo net trys pareigūnai. Esant tokioms aplinkybėms, A. M. mano, kad jie turėjo jį sutramdyti, jei jis prieš pareigūną smurtavo, nors su tuo jis nesutinka. Teigia, kad jei visiems teisės pažeidėjams, su kuriais kasdien susiduria policijos pareigūnai, būtų keliamos baudžiamosios bylos, susiklostytų nenormali, iškreipta situacija.
Pasak nuteistojo, pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą, nesurinko pakankamai įrodymų jo kaltei pagrįsti, nes nesiaiškino, ar policijos komisariate yra filmuojama, ar yra išlikęs vaizdo įrašas ir jo nepareikalavo. Teigia, kad filmuota medžiaga iš policijos yra neabejotinas įrodymas, patvirtinantis ar paneigiantis liudytojų – policijos pareigūnų parodymus, tuo pačiu ir jo kaltumą ar nekaltumą. Nurodo, kad iš liudytojų, pareigūnų V. G. ir T. M. parodymų akivaizdu, jog jie matė, kaip jis (A. M.) sudavė pareigūnui M. G. savo galva į jo galvą, jį stumdė, griebė už tarnybinės uniformos. Apeliantas pažymi, kad teismas nesiaiškino, ką šie pareigūnai veikė, kai jis neva smurtavo prieš M. G. ir kodėl nei jie, nei M. G. neatliko savo tarnybinių pareigų laiku ir nesiėmė jokių veiksmų jį sutramdyti, kad jis nepatirtų sužalojimų, kuriuos patyrė: jam buvo praskelta lūpa, į labai ligotas akis pripurkšta dujų ir pan., tuo tarpu pareigūnas jokios žalos, nei fizinės, nei turtinės, nepatyrė. Dar kartą pažymi kad policijos pareigūnai yra specialios profesijos, fiziškai pasirengę, todėl teigia nesuvokiantis, kaip trys pareigūnai negalėjo jo sutramdyti. Mano, kad tai leidžia daryti išvadą, jog jis prieš pareigūną nesmurtavo, jo nestumdė ir netampė už tarnybinės uniformos – priešingu atveju trys buvę pareigūnai jį iš karto būtų nuraminę.
Esant paminėtoms aplinkybėms, apeliantas nurodo manantis, kad jis kaltu pagal BK 286 straipsnį buvo pripažintas nepagrįstai, nesant neabejotinų įrodymų, patvirtinančių, kad jis smurtavo prieš pareigūną M. G.. Tokie jo veiksmai, kaip rūbų mėtymas ar necenzūrinių žodžių vartojimas pareigūno atžvilgiu nesiekia baudžiamosios atsakomybės ribų, ir galbūt galėtų būti vertinamas kaip administracinis teisės pažeidimas (ATPK 187 straipsnio 2 dalis).
Dėl nepagrįstai sutrumpinto įrodymų tyrimo
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutrumpino įrodymų tyrimą byloje, nes įrodymų tyrimas buvo sutrumpintas vadovaujantis vien ta aplinkybe, kad jis prisipažino kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 286 straipsnyje.
Skunde pažymima, kad BPK 273 straipsnis numato procesinę galimybę bylą nagrinėti sutrumpinus įrodymų tyrimą esant šioms sąlygoms: asmuo nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, kaltinamasis prisipažįsta kaltas ir sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, su sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas, nusikalstamos veikos aplinkybės nekelia abejonių. A. M. nurodo, kad jis prisipažino esąs kaltas todėl, kad jam taip patarė jo advokatė, o dėl įrodymų tyrimo sutrumpinimo jis neprieštaravo, nes nesuprato, kokia apimtimi bus sutrumpintas įrodymų tyrimas, kaip vyksta toks baudžiamasis procesas. Teigia, kad jis nežinojo, jog į teismo posėdį nebus kviečiami liudytojai, nebus žiūrima filmuota medžiaga ir pan. Mano, kad pirmosios instancijos teismas jo sutikimu sutrumpino įrodymų tyrimą nepagrįstai, nes nėra sąlygos, kuri būtina bylą nagrinėjant sutrumpinus įrodymų tyrimą, t. y. nusikalstamos veikos aplinkybės turi nekelti abejonių, o šiuo atveju abejonių yra daug ir jos minimos šiame skunde. Pasak apelianto, vien jo prisipažinimo padarius nusikalstamas veikas ir sutikimo su sutrumpintu įrodymų tyrimu nepakanka. Nuteistojo įsitikinimu, veikos padarymo aplinkybės yra neaiškios, todėl sutrumpintas įrodymų tyrimas negalėjo būti taikomas. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas liudytojai J. J. nutartimi skyrė 50 litų baudą už neatvykimą į teismo posėdį, ir tai, A. M. teigimu, rodo, kad liudytojų parodymai yra svarbūs, be to, jis turėjo liudytojams klausimų, tačiau neturėjo galimybės jų užduoti esant sutrumpintam įrodymų tyrimui ir nežinodamas kaip vyksta procesas, kuriame įrodymų tyrimas sutrumpintas.
Dėl paskirtos bausmės
A. M. taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam realią vienerių metų ir penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, neatsižvelgė į jo sunkią regėjimo ligą, į tai, kad jis beveik nemato, jam reikalinga nuolatinė priežiūra ir globa (tai patvirtina byloje esantys dokumentai), taigi, atlikti realią laisvės atėmimo bausmę jam būtų per sunku, tai dar labiau kenktų jo sveikatai, jam reikalingas žmogus, kuris nuolat juo rūpintųsi. Teigia, kad pirmosios instancijos teismui jis nurodė, jog gydosi nuo alkoholio vartojimo, jo nebevartoja, tačiau teismas į tai neatsižvelgė, taip pat neatsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, į tai, kad abu nusikaltimai yra nesunkūs, turtinė žala nepadaryta, taigi, bausmės tikslai būtų pasiekti ir netaikant jam realios laisvės atėmimo bausmės, o taikant bausmės vykdymo atidėjimo institutą, numatytą BK 75 straipsnyje, bei paskiriant jam baudžiamojo poveikio priemones.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė nuteistojo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl A. M. kaltės padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje ir BK 286 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas
Pažymima, kad BK 284 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės veikos padarymo motyvai. Jie gali būti ir chuliganiški, ir asmeniniai. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį apsprendžia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta yra viešoji vieta. Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Nors šis Baudžiamojo kodekso straipsnis ima apsaugon tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas. Todėl papildoma vertybė, saugoma BK 284 straipsnio, yra žmogaus sveikata bei nuosavybė. Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, sugadinama ar sunaikinama nuosavybė. Tačiau iš visų galimų sveikatos sutrikdymų šis BK straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Kilus šiems padariniams veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu jeigu sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip idealioji dviejų nusikalstamų veikų sutaptis, t. y. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 135 ar 138 straipsnio atitinkamą dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249/2009).
Pagal ATPK 174 straipsnį nedidelis chuliganizmas – tai necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį.
Tiek BK 284 straipsnio 1 dalies, tiek ATPK 174 straipsnio dispozicijose numatytos veikos yra panašios savo pavojingumo pobūdžiu, nes kėsinamasi į vieną ir tą pačią vertybę – viešąją tvarką. Tačiau jos skiriasi pavojingumo laipsniu. ATPK 174 straipsnyje įtvirtinta administracinio teisės pažeidimo – nedidelio chuliganizmo – sudėtis neįvardija padarinių, o tik konkrečius veiksmus, būtent necenzūrinius žodžius, gestus viešosiose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių ir kitus panašius veiksmus. BK 284 straipsnio 1 dalis įvardija platesnį veikų sąrašą (įžūlų elgesį, grasinimus, patyčias, vandališkus veiksmus). Be to, vienas iš nusikalstamos veikos ir administracinio teisės pažeidimo atribojimo kriterijų yra padariniai. Tam, kad veiką būtų galima laikyti nusikaltimu ir kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, yra būtinas šio nusikaltimo sudėtyje įtvirtintų padarinių kilimas. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. dėl kaltininko veiksmų, kuriais demonstruojama nepagarba aplinkiniams, kyla baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai – sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25/2013).
BK 286 straipsnyje numatyta atsakomybė tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Šiame BK straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-525/2011).
ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatyta administracinė atsakomybė ir tam, kas nevykdė policijos pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo, taip pat įžeidė jo garbę ir orumą žodžiu ar kūno gestais, įžeidžiančiu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu.
Pažymima, kad pagrindinis kriterijus atribojant BK 286 straipsnyje ir ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatytas veikas yra kaltininko veiksmų pobūdis ir intensyvumas. Atribojant turi reikšmės ir nukentėjusiojo statusas. Pasipriešinimas teisėtai veikiančiam policijos pareigūnui, išreikštas fiziniu smurtu arba grasinimu jį panaudoti, paprastai užtraukia baudžiamąją atsakomybę.
Nors apeliaciniame skunde nuteistasis A. M. neigia padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje ir BK 286 straipsnyje, jo kaltę padarius šiuos nusikaltimus patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma.
Kaip matyti iš nukentėjusiojo E. D. parodymų, duotų apeliacinės instancijos teisme, jis nurodė, kad tąkart jam atėjus į piceriją “T. p.”, ten jau buvęs A. M. pradėjo elgtis agresyviai, pastarojo draugas jį ramino, jis (E. D.) picerijoje sėdėjo „su baime“, norėjo kuo greičiau pavalgyti, nes matė, kad tai geruoju nesibaigs. A. M. išsirengė iki pusės nuogai ir sudavė picerijoje buvusiam vyriškiui į veidą. Tuomet jis (E. D.) puolė jų skirti, A. M. atžvilgiu panaudojo fizinį veiksmą ir jį paguldė ant žemės. Tada apsaugos darbuotojų jis paprašė iškviesti policiją. Atvykus policijos pareigūnams, jis A. M. perdavė pastariesiems. Taip pat pažymėjo, kad A. M. necenzūriniais žodžiais plūdo barmenę, paprašytas taip nesielgti pasakė, kad grįžo iš kalėjimo, yra „kietas“. Nurodė manantis, kad A. M. savo veiksmais pažeidė viešąją tvarką. Į prokuroro klausimą atsakė, kad toks A. M. elgesys jį šokiravo, po šio įvykio picerijose jis nebevalgo. Konfliktas truko apie 30 min., A. M. norėjo jam suduoti, stumdėsi. Šiuos nukentėjusiojo E. D. parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl abejoti minėtų parodymų teisingumu nėra pagrindo.
Liudytoja M. V. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad 2014 m. sausio 20 d. į piceriją “T. p.” atėjo A. M. su draugu, jie abu buvo neblaivūs. A. M. vartojo necenzūrinius žodžius, jis pradėjo muštis su kitu picerijoje buvusiu vaikinu, po to jie perėjo į „M.“ teritoriją. Jai šio įvykio metu buvo nemalonu, A. M. kabinėjosi ir prie jos, bandė kabintis prie barmenės.
Liudytoja J. J. posėdžio metu patvirtino, kad 2014 m. sausio 20 d. picerijoje “T. p.” jai dirbant su M. V., vakarieniauti atėjo nukentėjusysis E. D., o A. M. tuo metu gėrė alų. E. D. nebuvo agresyvus, agresyviai elgėsi A. M. – jis kabinėjosi prie E. D.. Tarp jų kilo konfliktas, kuris baigėsi muštynėmis. Toks atvejis picerijoje “T. p.” buvo pirmas. Nurodė, kad tokie konfliktai trukdo pavalgyti ateinantiems žmonėms, pažymėjo, kad ji labai išsigando.
Kompaktinio disko apžiūros protokole užfiksuota, kad vaizdo įraše matosi iki pusės nuogas A. M., kuris grumiasi, stumdosi su nukentėjusiuoju E. D.. E. D. pargriauna A. M. ant grindų prie įėjimo į prekybos centrą “M.”, A. M. atsikėlęs nueina į piceriją “T. p.” (25-26 b. l.).
Liudytojas V. G. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad tąkart iš Operatyvaus valdymo poskyrio buvo gautas pranešimas, jog picerijoje “T. p.”, esančioje (duomenys neskelbtini), triukšmauja du jaunuoliai. Jiems nuvykus į šią vietą, priėję prekybos centro „M.“ darbuotojai paprašė jaunuolius išprašyti iš picerijos, motyvuodami tuo, kad pastarieji triukšmavo, šūkavo. Apie 20 val. pristačius A. M. į (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatą, Operatyvaus valdymo poskyrio postiniui M. G. atliekant A. M. asmens kratą, pastarasis pradėjo nusirenginėti, viršutinius rūbus ėmė mėtyti į M. G.. Rūbus mėtė specialiai, kadangi buvo agresyvus, megztinį metė stipriai. Į M. G. prašymą nusiraminti A. M. nereagavo, priešingai, pradėjo elgtis dar agresyviau, priėjusiam M. G. sudavė į galvą savo galva. Po to A. M. suėmė M. G. už tarnybinės uniformos ir jį pastūmė. Kai A. M., stovėdamas priešais M. G., užsimojo ranka norėdamas jam suduoti, M. G. panaudojo kovinių imtynių veiksmus. A. M. nugriuvo ant betono dangos ir taip jam buvo praskelta viršutinė lūpa. Šiuos liudytojo V. G. parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.
Tai, kad policijos komisariate atliekant A. M. kratą, pastarasis nusirengęs viršutinius rūbus, juos metė į policijos pareigūną M. G., paprašius nusiraminti, ėmė elgtis dar agresyviau: savo galva trenkė M. G. į galvą, rankomis sugriebęs už rūbų stūmė, bandė suduoti ranka į veidą, nurodyta ir (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato pareigūnų M. G. ir V. G. tarnybiniuose pranešimuose (5, 18 b. l.). M. G. tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, kad patalpinus A. M. į ilgalaikio sulaikymo kamerą, jis pradėjo spardyti kameros grotas ir taip sulaužė grotų spyną.
Tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotas aplinkybes patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, kad apžiūrint (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato sulaikymo patalpas prie fotelių ant betoninių grindų rasti juodos spalvos striukė ir pilkos spalvos džemperis. Sulaikymo kameros Nr. 2 metalinių grotų įleidžiama spyna apatinėje dalyje išstumta iš metalinio rėmo (12-14 b. l.).
Iš teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad A. M. kaltu padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas prisipažino visiškai ir nurodė, kad tąkart picerijoje jis buvo išgėręs, bandė suduoti E. D., jie apsistumdė. Konfliktuoti ir stumdytis pradėjo jis (A. M.). Nurodė, kad dėl to, jog E. D. į jį pažiūrėjo, jis pastarojo paklausė: „Ko čia į mane taip žiūri“, užkabino E. D., pavadino jį gaidžiu. Atvykus policijos pareigūnams jis sušuko „gaidy“ ir buvo pristatytas į policijos komisariatą. Ten nusirengęs drabužius jis metė ant policijos pareigūno, po to su juo apsistumdė, galėjo jam suduoti galva (134-135 b. l.).
Esant išdėstytoms aplinkybėms teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad A. M. viešoje vietoje įžūliu elgesiu, t. y. necenzūriniais žodžiais, bandymu suduoti nukentėjusiajam, jo stumdymu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, taip pat aktyviais veiksmais (mėtydamas į policijos pareigūną savo rūbus, suduodamas jam į galvą, stumdamas) pasipriešino tarnybines pareigas ėjusiam policijos pareigūnui, t. y. įvykdė BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 286 straipsnyje numatytus nusikaltimus. A. M. veiksmuose nustačius BK 284 straipsnio 1 dalyje ir BK 286 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų požymius, tenkinti apelianto prašymą ir kvalifikuoti jo veiksmus kaip administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 174 straipsnyje ir ATPK 187 straipsnio 2 dalyje, nėra teisinio pagrindo.
Esant byloje nustatytoms aplinkybėms apelianto skundo argumentai, kad ne jis puolė E. D., o pastarasis jį, kad nekilo jokia sumaištis, išgąstis niekam nebuvo sukeltas, nebuvo sutrikdyta normali picerijos veikla atmetami kaip nepagrįsti. Kaip jau minėta, liudytoja M. V. parodė, kad ji įvykio metu jautėsi nemaloniai, liudytoja J. J. nurodė, kad tokie konfliktai trukdo pavalgyti ateinantiems žmonėms, pažymėjo, kad ji labai išsigando. Aplinkybę, kad konfliktą pradėjo A. M., nurodė ne tik nukentėjusysis, minėtos liudytojos, bet ir pats nuteistasis. Tai, kad A. M. veiksmais žala asmenims ar turtui padaryta nebuvo, jo kaltės padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje ir BK 286 straipsnyje numatytus nusikaltimus nepaneigia.
Nuteistojo skundo argumentą, kad jis rūbus metė ne į policijos pareigūną, o ant žemės, smurto prieš jį nenaudojo, paneigia anksčiau minėti liudytojo V. G. parodymai, policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuoti duomenys bei paties A. M. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai.
Neteisus apeliantas teigdamas, kad byloje nėra duomenų, tarp jų ir nuotraukų, patvirtinančių, kad jis policijos komisariate sulaužė spyną – šią aplinkybę patvirtina ne tik policijos pareigūno M. G. tarnybinis pranešimas (5 b. l.) bet ir įvykio vietos apžiūros protokolas bei prie jo pridėtos fotonuotraukos (12-14 b. l.).
A. M. kaltės padarius BK 286 straipsnyje nurodytą nusikaltimą nepaneigia ir jo skundo teiginys, kad policijos pareigūnų darbo specifika yra tokia, kad jiems kasdien tenka tramdyti pažeidėjus. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas asmuo privalo laikytis įstatymų ir jų nepažeidinėti, jokie konfliktai negali būti sprendžiami priešingais teisei veiksmais.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismui visiškai pakako byloje surinktų įrodymų A. M. kaltės klausimui išspręsti, todėl nebuvo jokio pagrindo aiškintis, ar policijos komisariato patalpos buvo filmuojamos, ar yra išlikęs vaizdo įrašas, taip pat ką tuo metu veikė kiti policijos pareigūnai.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas ne visiškai laikėsi BPK 305 straipsnio reikalavimų, tačiau tuo pačiu sprendžia, kad šis pažeidimas nelaikytinas esminiu Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu ir nėra pagrindas naikinti skundžiamą nuosprendį.
Dėl atlikto sutrumpinto įrodymų tyrimo
BK 64¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu, o 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas.
Pagal BPK 273 straipsnio 1 dalies nuostatas, jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs šio Kodekso 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius šio Kodekso 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas.
Iš bylos medžiagos matyti, kad A. M., kaltintas padaręs du nesunkius nusikaltimus, prokurorei perskaičius kaltinamąjį aktą, teismui pareiškė, jog jis savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų pripažįsta visiškai ir sutiko su sutrumpintu įrodymų tyrimu, kiti proceso dalyviai su sutrumpintu įrodymų tyrimu taip pat sutiko (133-137 b. l.). Esant tokioms aplinkybėms konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą bylą nagrinėti sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė.
Atsakant į apelianto skundo argumentą, kad jis nesuprato kaip vyksta procesas atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą, atkreipiamas dėmesys, kad A. M. ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme gynė advokatė O. B. (55 b. l.), taigi pastarasis turėjo galimybę prašyti savo gynėjos atsakyti į jam kylančius teisinius klausimus. Duomenų, patvirtinančių A. M. teiginį, kad jis prisipažino kaltu dėl to, jog taip jam patarė advokatė, nėra, todėl šis nuteistojo teiginys vertinamas kaip deklaratyvus ir atmetamas. Be to, akivaizdu, jog sprendimą atlikti byloje sutrumpintą įrodymų tyrimą teismas priėmė padaręs išvadą, kad nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės abejonių nekelia. Tai, kad pirmosios instancijos teismas 2014 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi liudytojai J. J. už neatvykimą į teisiamąjį posėdį buvo paskyręs 50 L baudą, taip pat nėra pagrindas teigti, kad teismas pažeidė BPK 273 straipsnio reikalavimus. Be to, siekiant objektyviai nustatyti esmines bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas – apklausti nukentėjusysis E. D. bei liudytojai V. G., M. V. ir J. J.. Akivaizdu, kad nuteistasis savo teise dalyvauti teismo posėdyje ir proceso dalyviams užduoti klausimus nepasinaudojo, nors skunde pažymėjo, jog liudytojų parodymai jam yra svarbūs ir jis pastariesiems turi klausimų.
Dėl paskirtos bausmės
BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas turinčias reikšmės bausmei skirti aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. M. bausmę, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje. Teismas atsižvelgė į tai, kad A. M. padarė du nesunkius nusikaltimus (BK 284 straipsnio 1 dalis, 286 straipsnis, 11 straipsnio 3 dalis), nusikalto būdamas anksčiau teistas 8 kartus, neišnykus teistumui, lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laikotarpiu (71-78, 81-82 b. l.), yra baustas administracine tvarka (88-97 b. l.), yra neįgalus, jo darbingumo lygis – tik 10 procentų (69, 98, 100 b. l.). A. M. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis teismas pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsiprašė nukentėjusiųjų (59 straipsnio 2 dalis). Nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pagrįstai pripažino tai, kad A. M. nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad įvertinęs visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai A. M. gali būti pasiekti tik paskyrus jam griežčiausias BK 284 straipsnio 1 dalies ir BK 286 straipsnio sankcijose numatytas bausmes – laisvės atėmimą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliantui paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra mažesnės negu minėtų straipsnių sankcijose numatyti laisvės atėmimo bausmių vidurkiai, taigi nėra per griežtos. Be to, bausmės, pritaikius BK 64¹ straipsnį, sumažintos vienu trečdaliu. Teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė į tai, kad A. M. nusikaltimus, už kuriuos yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė neatlikęs Raseinių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės (81-82, 85-87 b. l.), ir abiem minėtais nuosprendžiais pastarajam paskirtas bausmes subendrino vadovaudamasis BK 64 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Galutinė subendrinta bausmė taip pat nėra per griežta.
Kaip jau minėta, teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, be kita ko atsižvelgė ir į tai, kad A. M. yra neįgalus, jam nustatytas tik 10 procentų darbingumas, todėl sutikti su apelianto skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo ligą, į tai, kad jam reikalinga nuolatinė priežiūra (100 b. l.), nėra pagrindo. Duomenų, kad A. M. dėl sveikatos būklės negalėtų atlikti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės, byloje nėra. Kartu pažymima, kad įstatymai suteikia kalinamiesiems teisę gauti reikalingą gydymą laisvės atėmimo vietose.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis BPK 338 straipsnio 1 dalies 1 punktu, tuo atveju, kai asmuo, nuteistas viešaisiais darbais, laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu, serga sunkia liga, kliudančia atlikti bausmę, nuosprendžio vykdymas gali būti atidėtas, kol nuteistasis pasveiks. Nuosprendžio vykdymą dėl sunkios nuteistojo ligos galima atidėti tik tuomet, kai liga trukdo nuteistajam atlikti paskirtą bausmę. Faktas, kad asmuo serga sunkia liga, turi būti patvirtintas oficialia gydymo įstaigos pažyma arba gydytojų komisijos aktu su juose nurodyta nuteistojo ligos diagnoze. Nuosprendžio vykdymas atidedamas nuosprendžiui įsiteisėjus, nuosprendžio vykdymo atidėjimo klausimą nuteistojo, jo gynėjo, šeimos narių arba artimųjų giminaičių prašymu išsprendžia nuosprendį priėmęs teismas (BPK 338 straipsnio 3 dalis).
BK 75 straipsnio nuostatos leidžia teismui atidėti bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams, tačiau bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tada, kai yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Įstatymas suteikia teismui teisę (galimybę), o ne pareigą taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi išnagrinėti visas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe. Teismas savo išvadą turi formuluoti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.
Kolegijos nuomone, atsižvelgiant į visas anksčiau minėtas aplinkybes, taip pat į tai, kad naujas nusikalstamas veikas, už kurias yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, A. M. padarė būdamas anksčiau 8 kartus teistas, neišnykus teistumui, lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laikotarpiu, nors ankstesniais nuosprendžiais pripažinus jį kaltu nusikalstamų veikų padarymu jam buvo skiriamos švelnesnės negu laisvės atėmimas bausmės – baudos, tai teigiamo poveikio jam nepadarė, pastarasis toliau pažeidinėjo įstatymus, BK 75 straipsnio taikymas A. M. yra netikslingas BK 41 straipsnio prasme.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu apeliantui paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinkanti BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, nėra aiškiai per griežta, todėl švelninti paskirtą bausmę skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Atmesti nuteistojo A. M. apeliacinį skundą.