Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės R. B. ieškinį atsakovui V. B. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, išvadą duodanti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė R. B. (toliau – ieškovė) kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui V. B. (toliau – atsakovas) dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, išvadą duodanti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo

7. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008). Ieškovė su atskiruoju skundu, atsakovas 2020 m. sausio 8 d. (procesinių dokumentų trūkumai pašalinti 2020 m. sausio 13 d.) pateikė naujus įrodymus. Taip pat ieškovė 2020 m. sausio 7 d. pateikė rašytinius paaiškinimus. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad ginčas yra kilęs iš šeimos teisinių santykių, šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus ir tokiose bylose vyraujantį viešąjį interesą (CPK 376 straipsnis), priima šalių pateiktus naujus įrodymus, kadangi jie gali būti reikšmingi sprendžiant dėl atskirojo skundo argumentų, skundžiamos nutarties pagrįstumo, ir vertina juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl ieškovės atskirojo skundo

8. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

9. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu atsisakyta priimti ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

10. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui (jurisdikcija) yra viena sąlygų tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Nustatęs, kad byloje egzistuoja tarptautinis elementas, teismas turi nustatyti, su kokia valstybe jis yra susijęs, ir pagal tai parinkti taikytinus teisės aktus bylos teismingumo klausimui išspręsti.

11. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalių dukra A. B. gimė ir nuolat gyveno Jungtinėje Karalystėje, iki kol ieškovė su dukra 2019 metų liepos mėnesį dviem savaitėms grįžo atostogų į Lietuvą ir nusprendė negrįžti į Jungtinę Karalystę. Taigi byla turi tarptautinį elementą, susijusį su Jungtine Karalyste, todėl teismas turi patikrinti, ar ši byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams (CPK 782 straipsnis).

12. Tais atvejais, kai tarptautinis elementas yra susijęs su ES valstybe nare, išskyrus Daniją, taikomi ES reglamentai. Šeimos bylose su tarptautiniu elementu šiuo metu yra aktualūs du teisės aktai: klausimams dėl santuokos ir tėvų pareigų teismingumo – 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo (toliau – reglamentas ,,Briuselis II bis“), o klausimams dėl išlaikymo – 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – Išlaikymo reglamentas).

13. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė reikalavimus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, atsakovo bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, išlaikymo vaikui ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad klausimams, susijusiems su tėvų pareigomis vaikui (vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymu), taikomas reglamentas „Briuselis II bis“.

14. Reglamento ,,Briuselis II bis“ 8 straipsnio, kuriame įtvirtinta pagrindinė jurisdikcijos taisyklė bylose dėl tėvų pareigų, 1 dalyje nurodyta, kad Valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje.

15. Neteisėto vaiko išvežimo ar negrąžinimo atveju jurisdikcija nustatoma ne pagal bendrąją jurisdikcijos taisyklę, įtvirtintą reglamento ,,Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalyje, o pagal specialiąsias jurisdikcijos taisykles, įtvirtintas reglamento ,,Briuselis II bis“ 10 straipsnyje. Reglamento ,,Briuselis II bis“ 10 straipsnyje nustatyta, kad, vaiką neteisėtai išvežus ar negrąžinus, valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismai išlaiko savo jurisdikciją iki tol, kol vaikas įgyja nuolatinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje narėje ir: a) išvežimui ar negrąžinimui tylėjimu pritaria kiekvienas globos teises turintis asmuo, institucija ar kita organizacija; arba b) vaikas toje kitoje valstybėje narėje pragyvena bent vienerius metus nuo to, kai globos teises turintis asmuo, institucija ar kita organizacija sužinojo arba turėjo sužinoti apie vaiko buvimo vietą, ir vaikas susigyvena su nauja aplinka, ir įvykdoma bent viena iš sąlygų: i) per vienerius metus nuo to, kai globos teises turintis asmuo, institucija ar kita organizacija sužinojo arba turėjo sužinoti apie vaiko buvimo vietą, valstybės narės, kurioje vaikas buvo išvežtas ar yra laikomas, kompetentingoms valdžios institucijoms nebuvo pateiktas prašymas jį grąžinti; ii) globos teisių turėtojo prašymas grąžinti buvo atsiimtas ir per i papunktyje nustatytą laikotarpį nebuvo pateiktas naujas prašymas; iii) byla valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teisme buvo užbaigta pagal 11 straipsnio 7 dalį; iv) valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismai priėmė sprendimą dėl globos, nereikalaujantį vaiką grąžinti.

16. Kaip minėta, šalių dukra A. B. gimė ir nuolat gyveno Jungtinėje Karalystėje, iki kol ieškovė su dukra 2019 metų liepos mėnesį dviem savaitėms grįžo atostogų į Lietuvą ir nusprendė negrįžti į Jungtinę Karalystę. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių nepilnamečio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje (Jungtinėje Karalystėje) nei jo buvimo valstybėje (Lietuvoje), kadangi vaikas buvo neteisėtai negrąžintas į Jungtinę Karalystę, o su šia išvada susiję ieškovės atskirojo skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Kaip nurodo pati ieškovė, Romford šeimos bylų teisme 2019 m. balandžio 26 d. buvo priimtas įpareigojimas ieškovei dėl dukters A. B. neišvežimo į Lietuvą, išskyrus laikiną dviejų savaičių išvykimą 2019 m. rugpjūčio mėnesį aplankyti šeimos Lietuvoje, su sąlyga grįžti į Jungtinę Karalystę. Ieškovė atskirajame skunde teigia, kad Romford šeimos bylų teismo 2019 m. balandžio 26 d. sprendimas galiojo tik konkrečiai datai, t. y. dviejų savaičių atostogoms Lietuvoje rugpjūčio mėnesį. Kadangi ieškovė gavo pigesnius bilietus į Lietuvą liepos mėnesį, per ieškovės atstovą (advokatą) Jungtinėje Karalystėje atsakovas apie tai buvo informuotas. Atsakovas raštu per savo atstovą (advokatą) sutiko, kad ieškovė su dukra išvyktų į Lietuvą ne rugpjūčio mėnesį dviem savaitėms, kaip buvo nurodyta pasižadėjime, kurį patvirtino teismas, tačiau dviejų savaičių laikotarpiui nuo 2019 m. liepos 21 d. iki 2019 m. rugpjūčio 4 d. Ieškovės vertinimu, tai reiškė, kad pasižadėjimas teismui buvo anuliuotas arba nebegalioja, kadangi pasižadėjime teismui nurodytas laikotarpis buvo dvi savaitės rugpjūčio mėnesį, o atsakovas pats sutiko ir leido, jog vaikas būtų išvežtas liepos mėnesį. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu Romford šeimos bylų teismo 2019 m. balandžio 26 d. sprendimo aiškinimu. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, bet kokiu atveju, ar ieškovė su dukra į Lietuvą išvyko liepos ar rugpjūčio mėnesį, po dviejų savaičių atostogų Lietuvoje ji su dukra turėjo grįžti į Jungtinę Karalystę, tačiau to nepadarė. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė neteisėtai negrąžina dukros į jos nuolatinę gyvenamąją vietą Jungtinėje Karalystėje ir dėl to jurisdikciją nustatė pagal specialiąsias jurisdikcijos taisykles, įtvirtintas reglamento ,,Briuselis II bis“ 10 straipsnyje. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes kaip nepagrįsti atmestini ieškovės atskirojo skundo argumentai dėl būtinybės taikyti kitas reglamento ,,Briuselis II bis“ nuostatas, sprendžiant jurisdikcijos klausimą.

17. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atskirojo skundo argumentu, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta kreipimosi į pirmosios instancijos teismą metu buvo Lietuvos Respublika. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktikoje pažymima, kad, sprendžiant dėl nuolatinės gyvenamosios vietos, svarbūs yra šie kriterijai: 1) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje trukmė; 2) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje reguliarumas; 3) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje sąlygos; 4) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje priežastys; 5) pilietybė; 6) darbo vieta ir sąlygos; 7) kalbos mokėjimas; 8) šeimos ir socialiniai ryšiai; 9) kitos susijusios aplinkybės (ESTT 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje B. M. prieš R. C., C-497/10 PPU, 51 punktas); kūdikio, vaiko ir suaugusio žmogaus nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai dėl objektyvių priežasčių bei vaiko ryšio ir priklausomybės nuo tėvų nėra tapatūs (ESTT 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje B. M. prieš R. C., C-497/10, 41–57 punktai; 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje A., C-523/07, 37–42 punktai). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad ieškovės kreipimosi į pirmosios instancijos teismą momentu vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Lietuvoje: vaikas didžiąją gyvenimo dalį buvo pragyvenęs Jungtinėje Karalystėje, ten buvo abiejų jo tėvų nuolatinė gyvenamoji vieta, vaikas buvo išvykęs iš nuolatinės gyvenamosios vietos atostogų į Lietuvą su motina esant tik laikinam tėvo sutikimui, nuo išvykimo iš nuolatinės gyvenamosios vietos iki kreipimosi į teismą buvo praėję mažiau nei trys mėnesiai.

18. Ieškovė atskirajame skunde teigia, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas prieštarautų, jog šiuo metu ieškovė su dukra gyvena Lietuvoje, atsakovas būtų kreipęsis į atitinkamas institucijas Jungtinėje Karalystėje dėl vaiko grąžinimo ar jo neteisėto išvežimo. Atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė įrodymus, kad jis kreipėsi į Jungtinės Karalystės teismą, reikalaudamas grąžinti šalių nepilnametę dukrą į Jungtinę Karalystę. Šiuo pagrindu Jungtinės Karalystės teisme yra užvesta civilinė byla. Nurodyti duomenys paneigia ieškovės teiginius apie atsakovo neprieštaravimą dėl šalių nepilnametės dukros buvimo Lietuvoje, taip pat jie nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovas sutinka dėl Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcijos.

19. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, klausimams dėl išlaikymo priteisimo taikomas Išlaikymo reglamentas, todėl ir šio reikalavimo teismingumas turi būti nustatomas vadovaujantis šiame reglamente nustatytomis jurisdikcijos taisyklėmis. Bendroji jurisdikcija reikalavimui dėl išlaikymo nustatoma pagal atsakovo (skolininko) arba kreditoriaus nuolatinę gyvenamąją vietą (Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a, b punktai). Paprastai jurisdikciją dėl išlaikymo priteisimo turi kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos teismas, laikantis pozicijos, kad kreditoriaus, t. y. asmens, kuriam reikalingas išlaikymas, gyvenamojoje vietoje gali būti geriausiai įvertintos jam reikalingos gyvenimo sąlygos. Esant pareikštam ieškiniui dėl vaiko gyvenamosios vietos bei bendravimo tvarkos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, esminis klausimas sprendžiant dėl bylos teismingumo yra vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymas. Atsižvelgdamas į ją teismas priima ir atitinkamą procesinį sprendimą: 1) priima ieškinį, jei vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje; 2) atsisako priimti ieškinį, jei vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje ir Lietuvoje negyvena vaiko skolininkas, kaip nagrinėjamu atveju tėvas, arba sprendžia tik dėl išlaikymo reikalavimo priėmimo, jei vaiko skolininkas gyvena Lietuvoje; 3) palieka pareiškimą nenagrinėtą, jei teismas, priimdamas ieškinį dėl duomenų trūkumo ar netinkamo jų interpretavimo, neteisingai nustatė vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą ir iškėlė jam neteismingą bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis Nr. e3K-3-357-687/2018).

20. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą ir nustatęs, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje, pagrįstai atsisakė priimti jam neteismingą ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Ieškovė atskirajame skunde nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti trūkumų šalinimo institutą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gruodžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016 yra konstatavęs, kad atsisakymas priimti Lietuvos Respublikos teismams neteismingą ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), prieš tai nepritaikius trūkumų šalinimo instituto, taikomas tais atvejais, kai teismui iš pateikto ieškinio turinio ir kartu su juo pateiktų įrodymų akivaizdu, kad ieškinys nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams. Kadangi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių dėl ieškovės pareikšto ieškinio neteismingumo Lietuvos Respublikos teismams, jis pagrįstai netaikė trūkumų šalinimo instituto.

21. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė reglamentą „Briuselis II bis“, taip pat Išlaikymo reglamentą ir pagrįstai atsisakė priimti ieškovės pareikštą ieškinį kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Ieškovė atskirojo skundo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, todėl ji nekeistina (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 11 d. nutartį.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.