- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-15
- Bylos Nr.
- 1A-175-870/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-05340-2021-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ernestas Rimšelis, Virginija Liudvinavičienė, Vitalija Norkūnaitė
- Nuteistasis
- K. P.
- Advokatai
- Algirdas Gurauskas
- Kategorijos
- 1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vitalijos Norkūnaitės ir Ernesto Rimšelio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo K. P. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir jam paskirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės atlikimo laiką įskaitytas K. P. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2021 m. vasario 20 d. iki 2021 m. vasario 22 d.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės
1. K. P. pripažintas kaltu dėl to, kad nužudė savo artimą giminaitį – sūnų A. P., o būtent: jis 2021 m. vasario 20 d., apie 12 val., gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), virtuvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su savo sūnumi A. P. metu tyčia kaire ranka sugriebė pastarajam už kaklo ir spaudė kaklą alkūne, kuomet abu griuvo koridoriuje ant grindų. Po to, savo kūnu užgulęs A. P., toliau stipriai spausdamas kaire ranka jo kaklą, sudavė jam ne mažiau kaip 5 smūgius kumščiu į galvą, tuo padarydamas A. P. poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, nosyje, kaktoje su odos nubrozdinimais, kraujosruvas kaktos, nosies, skruostų audiniuose, kairės akies obuolyje, nosies kaulų ir kremzlių bei kairės akiduobės lūžimą, odos nubrozdinimą kaktos dešinėje pusėje, dešiniame žande, dėl to nuo mechaninės asfikcijos suspaudus kaklą A. P. įvykio vietoje mirė.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Nuteistasis K. P. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę bausmę – trejus metus laisvės atėmimo.
3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis pripažįsta kaltę ir nuoširdžiai gailisi, kas buvo pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Atsakomybę sunkinančia aplinkybe buvo pripažinta tai, kad nusikaltimą jis padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Vis dėlto, apelianto teigimu, svarbu įvertinti ir tai, kad įvykio metu neblaivus buvo ir jo sūnus A. P.. Nukentėjusysis elgėsi agresyviai ir pirmas sudavė smūgius nuteistajam, ką patvirtino liudytojų parodymai. Būdamas apsvaigęs, K. P. netinkamai reagavo ir taip pat smūgiavo A. P., tačiau jo tikslas buvo ne nužudyti sūnų, o jį nuraminti, kad pastarasis nebepultų. Nuteistasis nesutinka su teismo išvada, kad jis veikė neapibrėžta tyčia. Jo teigimu, nusikaltimas buvo padarytas dėl staiga kilusios apibrėžtos tyčios. Konflikto metu K. P. ne kartą nurodė kartu buvusiems asmenis, kad sūnų reikia „išjungti“, t. y. reikia, kad jis prarastų sąmonę ir nebesmurtautų.
4. Kaip nurodo apeliantas, supratęs, kad sūnus mirė, jis pats iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Policijos pareigūnams nurodė netikslias aplinkybes, nes buvo apsvaigęs ir patyręs šoką. Vėliau savo kaltę pripažino ir iki šiol išgyvena neigiamas emocijas dėl sūnaus netekties, supranta, kad pasielgė netinkamai, todėl stengiasi keisti savo gyvenimą ir nebevartoja alkoholio. K. P. dirba UAB „S. m.“ staklininko pareigose, darbdavio charakterizuojamas teigiamai. Kadangi po sūnaus mirties anūkui, kuriam šiuo metu yra 7 metai, yra reikalingas išlaikymas, tam apeliantas skiria pusę savo darbo užmokesčio. Išlaikyti anūką nuteistasis yra pasiryžęs iki jo pilnametystės. K. P. taip pat materialiai padeda savo sutuoktinei, kuri nedirba, kadangi prižiūri savo neįgalią motiną, ką daryti padeda ir nuteistasis. Šiuo metu yra sprendžiamas rūpybos nustatymo klausimas.
5. Apelianto teigimu, įvertinus jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, taip pat nukentėjusiųjų prigimtinius ir kitus svarbius socialinius interesus, kurie baudžiamajame įstatyme nėra įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės, yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti jam mažesnę bausmę nei BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcijoje nustatyta minimali bausmė. Ilgalaikis nuteistojo atskyrimas nuo darbo, šeimos ir visuomenės gali neigiamai paveikti jo socialinius ryšius. Šiuo metu apeliantui yra 59 metai. Laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu jis negalės padėti savo anūkui, sutuoktinei ir jos motinai, o kai išeis į laisvę – jau bus pensininkas. Būnant pensijoje, turint teistumą ir atlikus realią laisvės atėmimo bausmę susirasti darbą ir padėti artimiesiems bus itin sudėtinga. Esant šių aplinkybių visumai, apelianto vertinimu, jam paskirta bausmė savo dydžiu prieštarauja teisingumo principui, todėl turi būti švelninama.
6. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
7. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistojo K. P. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Kauno apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
8. Nuteistasis neneigia atlikęs kaltinime nurodytus veiksmus, tačiau nesutinka veikęs netiesiogine neapibrėžta tyčia. Apelianto teigimu, tikslo nužudyti sūnų jis neturėjo, o smurtinius veikmus atliko, siekdamas nuraminti A. P., kad pastarasis nebesmurtautų.
9. Vadovaujantis BK 15 straipsnio 3 dalimi, nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti nusikalstami padariniai, nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Nepaisant to, kad nuteistasis ėmė smurtauti prieš nukentėjusįjį, nesiekdamas jo nužudyti, vis dėlto, ranka sugriebdamas pastarajam už kaklo ir spausdamas kaklą alkūne bei tuo pačiu metu smūgiuodamas į galvos sritį, jis neabejotinai numatė, kad gali ne tik sunkiai, bet ir mirtinai sužaloti A. P., tačiau savo elgesio nekeitė, buvo abejingas tokioms pasekmėms ir leido joms atsirasti. Suaugęs, normalaus protinio išsivystymo žmogus, spausdamas kito žmogaus kaklą tol, kol pastarasis netenka sąmonės ir nustoja priešintis, negali nesuprasti, kad nuo tokio pavojingo veikimo kitas žmogus gali mirti, turint omenyje ir tuo pačiu metu suduodamus smūgius į galvos sritį bei nukentėjusiojo būklę (sunkų girtumo laipsnį). Taigi, nagrinėjamu atveju tyčinis gyvybės atėmimo pobūdis byloje nustatytas teisingai ir baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant K. P. veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, pritaikytas tinkamai.
10. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo nuteistojo gynybinę versiją dėl pavojingo paties nukentėjusiojo elgesio ir argumentuotai ją paneigė. Baudžiamojo proceso metu nustatyta, kad įvykio metu A. P. buvo stipriai apsvaigęs – jo lavono kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 3,39 promilių etilo alkoholio, šlapime – 3,30 promilių etilo alkoholio, kas atitinka sunkų girtumo laipsnį (t. 1, b. l. 77–86). Kaip nustatė ekspertas, toks girtumo laipsnis neabejotinai apsunkino nukentėjusiojo galimybę priešintis ar atlikti kokius nors veiksmus (t. 1, b. l. 99–101). Nors baudžiamojo proceso metu nebuvo kategoriškai paneigta versija, kad išgertuvių metu tarp tėvo ir sūnaus buvo kilęs konfliktas, tačiau, įvertinus A. P. būklę, jo elgesys negalėjo būti tiek pavojingas, kad K. P. kaip atsaką galėtų atlikti smaugimo veiksmus, tuo pačiu metu ne mažiau nei penkis kartus smūgiuodamas kumščiu nukentėjusiajam į galvos sritį. Svarbu pažymėti ir tai, kad baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma (nukentėjusiosios A. L., liudytojų J. P., G. P. parodymai) patvirtina, kad tarp tėvo ir sūnaus, ypač kai jie būdavo apsvaigę nuo alkoholio, ir praeityje kildavo konfliktai. Atsižvelgiant į tai, eilinio kilusio konflikto K. P. neturėjo pagrindo interpretuoti, kaip realaus jam kylančio pavojaus, ir esamomis aplinkybėmis nuo tokio pavojaus gintis, atliekant kaltinime nurodytus veiksmus. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas įvertino nusikaltimo padarymo aplinkybes, skirdamas nuteistajam bausmę.
11. Liudytojas N. J., buvęs įvykio vietoje, parodė, kad K. P. sudavė nukentėjusiajam ne vieną ir ne du smūgius į galvos sritį, viena ranka laikė apkabinęs kaklą, kita ranka smūgiavo, A. P. gulėjo ant grindų, o K. P. buvo užkritęs ant jo, A. P. šaukėsi pagalbos, tačiau liudytojui nepavyko nuo jo nutraukti nuteistojo (t. 3, b. l. 63). Tai, kad K. P. smūgiai kumščiu buvo pakankamai stiprūs, patvirtina nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų pobūdis – be kraujosruvų su odos nubrozdinimais veido srityje, A. P. nustatytas ir nosies kaulų, kremzlių bei kairės akiduobės lūžis, o jo mirties priežastimi buvo mechaninė asfikcija suspaudus kaklą. Nukentėjusioji A. L. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad laidotuvių metu A. P. atrodė baisiai – jo veidas buvo deformuotas (t. 3, b. l. 58). Parodymų patikrinimo vietoje metu pats nuteistasis nurodė, kad norėjo sūnų „išjungti“, t. y. padaryti taip, kad jis netektų sąmonės (t. 3, b. l. 22–24), taip sakęs pripažino ir apeliaciniame skunde, kas reiškia, kad jis suvokė savo veiksmų pobūdį, tai buvo sąmoningas pastarojo elgesys. Po atliktų smurtinių veiksmų K. P. paliko nukentėjusįjį gulėti ant grindų, nepaisant to, kad pastarasis nebejudėjo, ir toliau vartojo alkoholinius gėrimus. Į bendrąjį pagalbos centrą apeliantas kreipėsi tik praėjus kuriam laikui (apie dviem valandoms), kai A. P. kūnas jau buvo atšalęs, paskambinęs pats nuteistasis nurodė, kad greitosios medicinos pagalbos jau nebereikia, nukentėjusysis miręs (t. 2, b. l. 119–121). Šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad nuteistasis suvokė savo veiksmų pavojingumą, tačiau buvo visiškai abejingas tokių veiksmų padariniams.
12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys).
13. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam K. P. bausmę, tinkamai vadovavosi bausmės individualizavimo principu bei atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. K. P. padarė vieną baigtą tyčinį nusikaltimą, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis), savo veiksmais sukėlė negrįžtamas pasekmes – atėmė gyvybę savo sūnui. Kaip nustatyta nutarties 9–11 punktuose, apeliantas veikė netiesiogine tyčia. Nors apeliaciniame skunde K. P. nurodo, kad jis pats iškvietė greitąją medicinos pagalbą, tačiau į bendrąjį pagalbos centrą nuteistasis kreipėsi, kai nukentėjusiojo kūnas jau buvo atšalęs, paskambinęs savo kaltės nepripažino, nurodė neteisingas įvykio aplinkybes (t. 2, b. l. 119–121).
14. Be kita ko, baudžiamojoje byloje surinkti duomenys patvirtina, kad nuteistasis K. P., ypač būdamas neblaivus, smurtaudavo ir prieš sutuoktinę. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. S. parodė, kad iš kalbų žino, jog K. P., kai būna neblaivus, būna piktas ir neprognozuojamas (t. 2, b. l. 21). Liudytojas M. J. nurodė, kad A. P. sakydavo, jog tėvas vartoja alkoholinius gėrimus, kai tarp tėvų būdavo „kipišas“, A. P. bandydavo tai suvaldyti. M. J. iš kaimyno buvo girdėjęs, kad A. P. net iš Tauragės buvo grįžęs suvaldyti tarp tėvų kilusio konflikto. Pastaruoju metu taip pat girdėjo, kad A. P. tėvai konfliktuodavo, o pastarasis juos skirdavo (t. 3, b. l. 64). Nuteistojo dukra J. P. parodė, kad tėvai dažnai vartodavo alkoholį, vaikystėje teko girdėti tėvų konfliktus, tėtis būdavo agresyvus, kai išgerdavo didelį kiekį alkoholinių gėrimų (t. 1, b. l. 131). Liudytojui V. B. yra tekę girdėti, kad K. P. sutuoktinė nukentėdavo nuo nuteistojo, buvo jo mušama (t. 2, b. l. 5). Nukentėjusiosios A. L. teigimu, A. P. gindavo motiną, kai K. P. ją mušdavo, ji pati kelis kartus yra mačiusi, kaip pastarasis šaukdavo ant sutuoktinės, ją koneveikė (t. 3, b. l. 57– 58). Liudytoja G. P. nurodė, kad jos vyras, kai būna blaivus, yra geras, rūpestingas ir darbštus, tačiau padauginęs alkoholinių gėrimų ima triukšmauti, yra ją pastūmęs (t. 1, b. l. 147). Visuma aptartų įrodymų neleidžia K. P. nusikalstamų veiksmų laikyti atsitiktiniais, išprovokuotais nukentėjusiojo elgesio. Šeimoje buvo piktnaudžiaujama alkoholiniais gėrimais, kildavo konfliktai, o nuteistasis būdavo aktyvus jų dalyvis.
15. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad K. P. praeityje buvo teistas, tačiau nusikalstamos veikos padarymo metu teistumas buvo išnykęs (t. 2, b. l. 143–144), administracine tvarka baustas nebuvo (t. 2, b. l. 145). Nuteistasis dirba, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, tačiau charakteristikoje pažymėta, kad K. P. yra linkęs neatvykti į darbą be pateisinamos priežasties (t. 2, b. l. 153; t. 3, b. l. 117), yra vedęs. Nors baudžiamojoje byloje nėra pareikštas civilinis ieškinys, tačiau nukentėjusioji A. L. nurodė patyrusi didelę moralinę žalą, jie su A. P. buvo sudarę investicinę gyvybės draudimo sutartį, pagal kurią mirties atveju išmokama 15 000 Eur suma. Kaip nurodė A. L., ypatingai sunku yra jų su A. P. sūnui, kurio santykiai su tėvu buvo labai geri, nors jie su A. P. kartu negyveno, tačiau pastarasis padėjo išlaikyti sūnų (t. 1, b. l. 108, t. 3, b. l. 57–58;). Teigiamai vertintina tai, kad K. P. išlaiko ne tik savo šeimą, bet padeda išlaikyti ir tėvo netekusį anūką, sutiktina, kad dėl laisvės atėmimo bausmės atlikimo gali nukentėti nuteistojo socialiniai ryšiai su artimaisiais, tačiau tokie padariniai yra natūrali neteisėto elgesio pasekmė, kurią K. P. turėjo įvertinti prieš nusikalsdamas. Byloje nustatyta viena nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, t. y. tai, kad nusikaltimą jis padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), ir viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, t. y. tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
16. Atsižvelgiant į aptartų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu paskirta minimalaus dydžio BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcijoje įtvirtinta laisvės atėmimo bausmė yra proporcinga padarytai nusikalstamai veikai bei nuteistojo K. P. asmenybei, atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra per griežta. Nepagrįstai paskyrus švelnią bausmę, kaltininko sąmonėje susiformuoja nebaudžiamumo jausmas, o tai prieštarauja ne tik bausmės tikslams, bet ir baudžiamosios teisės prigimčiai.
17. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Taikyti ar ne BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas yra teismo teisė, o ne pareiga. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 86-942/2015, Nr. 2K-209-222/2018 ir kt.). Iš nuteistojo K. P. apeliacinio skundo turinio negalima suprasti, kokias aplinkybes pats nuteistasis laiko išimtinėmis, sąlygojančiomis BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą, tokių aplinkybių neįžvelgia ir apeliacinės instancijos teismas. Nuteistojo amžius, jo socialiniai ryšiai ir turtinė padėtis, vertinant visumoje su kitomis nutarties 13 punkte nurodytomis aplinkybėmis, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje negali būti laikomos išimtinėmis BK 54 straipsnio 3 dalies prasme. Prie šių aplinkybių negali būti priskiriama ir K. P. sveikatos būklė. Kaip matyti iš apelianto pateiktų medicininių dokumentų, dalis sveikatos sutrikimų jam buvo diagnozuoti iki šioje byloje nagrinėjamo įvykio (t. 3, b. l. 135, 136), tačiau dėl to pasirinkto gyvenimo būdo jis nekeitė. Pastaruoju metu apeliantui nustatyti emocinės būsenos sutrikimai yra natūrali nusikalstamos veikos pasekmė (t. 3, b. l. 139).
18. Taigi, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų. K. P. paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra aiškiai neteisinga ar per griežta, jos švelninti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo, nes ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo K. P. apeliacinį skundą atmesti.