- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-20
- Bylos Nr.
- e2A-1073-431/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-43691-2014-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Neringa Švedienė, Laima Gerasičkinienė
- Atsakovas
- M. S., L. Č.
- Ieškovas
- SĮ „Vilniaus miesto būstas“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Radzevičienės, Neringos Švedienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės M. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovėms L. Č. ir M. S. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovių L. Č. ir M. S. 7320,83 Lt (skola 7107,37 Lt, delspinigiai 213,46 Lt) skolos už būsto nuomą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), pagal VĮ „Registrų centras" Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2008 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-474 perdavė savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas" patikėjimo teise valdyti visas Savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas. 2002-03-27 Atsakovė L, Č. ir UAB „Verkių ūkis" sudarė Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 640 (toliau - Sutartis), kurios pagrindu nuomininkei L. Č. buvo suteikta gyvenamoji patalpa, esanti (duomenys neskelbtini). Minėtos Sutarties 2.2 p. Atsakovė L. Č. įsipareigojo kas mėnesį, bet ne vėliau kaip iki kito mėnesio 20 dienos, sumokėti buto nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius. Pažymėjo, kad CK 6.589 str. 1 d. įtvirtinta, kad nuomininko šeimos nariai turi tokias pat teises ir pareigas kaip ir nuomininkas, todėl atsakove įtrauktina ir atsakovės L. Č. šeimos narė M. S.. Sutarties 1 p. įtvirtinta, kad nuomotojas suteikia nuomininkui ir jo šeimos nariams neterminuotam naudojimui 54,70 kv. m. bendrojo (naudingojo) ploto gyvenamąją patalpą (duomenys neskelbtini). Tačiau atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis į bylą pateiktu Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, 2013-11-13 atlikti kadastriniai matavimai, patikslintas faktinis patalpų plotas, todėl atsakovėms nuo 2013-12-01 nuomos mokestis skaičiuojamas pagal patikslintą patalpų plotą, t.y. už 55,63 kv. m. Atsakovių įsiskolinimas už buto nuomą nuo 2012-07-01 iki 2014-10-31 sudaro 7107,37 Lt, taip pat už termino sumokėti praleidimą paskaičiuota 213,46 Lt delspinigių.
Atsiliepimas
Atsakovė L. Č. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu sutinka iš dalies. Nurodė, kad jai neteisingai skaičiuojamas nuomos mokestis, todėl yra per didelis. Taip pat nesupranta, kodėl atsakovu byloje yra M. S.. Mano, kad M. S. neturi jokių finansinių ir teisinių įsipareigojimų ieškovui.
Atsakovė M. S. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame su pareikštu ieškiniu nesutinka. Nurodė, kad ieškovui buvo pateikti visi įrodymai, kad ji faktiškai (duomenys neskelbtini), negyvena.
II.Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 7 d. sprendimu priteisė ieškovui SĮ „Vilniaus miesto būstas” solidariai iš atsakovių L. Č. ir M. S. 2120,25 Eur (7320,83 Lt) skolos su delspinigiais, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 2120,25 Eur sumą nuo 2014-12-18 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Atsiliepimas
Atsakovės teigia, kad atsakovė M. S. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), negyvena. Atsakovės nurodė, kad visi įrodymai, jog M. S. bute (duomenys neskelbtini), negyvena yra pateikti į bylą, tačiau teismas konstatavo, kad tokių įrodymų byloje nėra. Byloje yra tik atsakovės M. S. atsiliepimas, kuriame ji nurodė, kad gyvena (duomenys neskelbtini), tačiau teismui siunčiant teismo procesinius dokumentus šiuo adresu jie adresatės nepasiekdavo. Teismo teigimu, byloje esantys išrašai apie asmenį patvirtina, kad atsakovė L. Č. nuo 2002-05-13 deklaravo savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), o atsakovė M. S. deklaravo savo gyvenamąją vietą nuo 2002-07-26 (duomenys neskelbtini). Kitų įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė M. S. bute (duomenys neskelbtini), negyveno skolos susidarymo laikotarpiu, nėra.
Žemesnės instancijos teismas
Kadangi atsakovės byloje neįrodė, kad ieškovas neteisingai paskaičiavo atsakovėms nuomos mokestį bei atsakovė M. S. neįrodė, kad faktiškai bute, esančiame (duomenys neskelbtini), negyvena, o ieškovo pateikti įrodymai patvirtina , kad laikotarpiu nuo 2012-07-01 iki 2014-10-31 susidarė 7107,37 Lt skolą, todėl teismo teigimu yra pagrindas iš atsakovių priteisti 7107,37 skolą už socialinio būsto nuomą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė M. S. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-07-07 sprendimą dalyje, kurioje atsakovė M. S. įtraukta į šią civilinę bylą kaip solidari atsakovė panaikinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
1. Apeliantė jau daug metų negyvena (duomenys neskelbtini). Šiuo adresu gyvena tik jos motina L. Č.. Nors apeliantė ir buvo deklaravusi savo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), tačiau vien tik ši aplinkybė nesuteikia teisinio pagrindo konstatuoti apeliantės faktinės gyvenamosios vietos. Nurodo, jog deklaravimo faktas nebūtinai įrodo asmens nuolatinį gyvenimą deklaruotoje vietoje, todėl tik vienai iš prievolės reikalavimų sąlygų pagrįsti vien deklaravimo fakto nepakanka.
Atsiliepimas
2. Apeliantei nebuvo tinkamai išaiškintos procesinės teisės, o būtent, pirmosios instancijos teismas neužtikrino apeliantei apie tinkamo atstovavimo pasirūpinimą. Nors atsakovė ir pateikė atsiliepimą, tačiau teismas neišaiškino teisės teikti rašytinius įrodymus. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovei nebuvo išaiškintos procesinės teisės, tuo pagrindu, apeliantė nežinojo, todėl ir negalėjo teismui pateikti įrodymų apie savo faktinę gyvenamąją vietą. Tuo pagrindu, apeliantė prašo apeliacinio teismo leisti pateikti rašytinius įrodymus, kurie patvirtins, jog M. S. faktiškai gyvena kitoje vietoje, t.y. (duomenys neskelbtini).
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ prašo M. S. apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-07-07 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog atsakovė M. S. savo gyvenamąją vietą bute (duomenys neskelbtini) deklaruoja tik nuo 2015-05-29. Tuo tarpu CK 2.17 str. 3 d. nustatyta, jog fizinis asmuo privalo raštu pranešti kitai sandorio šaliai, taip savo kreditoriams ir skolininkams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Visi neigiami šios pareigos neįvykdymo padariniai tenka pačiam asmeniui ir jam tenka neigiamų nepranešimo padarinių rizika. Be to, kartu su apeliaciniu skundu pateiktos sutarčių su trečiomis šalimis kopijos nebuvo pateiktos teismui bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Ieškovo nuomone, šios sutarčių kopijos negali būti teismo priimtos ir vertinamos kaip įrodymai, kadangi tai yra nauji įrodymai, kurie galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
Motyvuojamoji dalis
III.Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 337 str. 1. 1p.)
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pateiktais įrodymais sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje pagrįstai nustatė, jog atsakovės, kurios deklaravo gyvenamąją vietą bute (duomenys neskelbtini), yra solidariai atsakingos dėl šio buto nuomos mokesčio susidariusio įsiskolinimo. Apeliaciniame skunde išdėstyti atsakovės teiginiai nepaneigia šių teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo.
Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei (b.l. 6). Pagal 2002 m. kovo 27 d. Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutarties Nr. 64 (b.l. 10,11) 2.2 p. nuostatas nuomininkė L. Č. įsipareigojo mokėti buto nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius (Sutarties 2.2 p.), o 5 p. numatyta, kad nuomininko šeimos nariai, gyvenantys kartu su juo, naudojasi tomis pačiomis teisėmis, kaip ir nuomininkas ir vykdo visas pareigas, kylančias iš nuomos sutarties, pilnamečiai šeimos nariai vienodai su nuomininku atsako pagal prievoles, kylančias iš nurodytos sutarties. Gyventojų registro duomenimis minėtame bute savo gyvenamąją vietą skolos susidarymo laikotarpiu buvo deklaravusios abi atsakovės (b.l. 8,9). Nagrinėjamu atveju abi atsakovės tinkamai nevykdė pareigos mokėti nuomos mokestį už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. ir susidarė 7107,37 Lt skola, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog už susidariusį įsiskolinimą yra solidariai atsakinga ne tik atsakovė L. Č., sudariusi minėtą nuomos sutartį dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), bet ir atsakovė M. S., deklaravusi savo gyvenamąją vietą skolos susidarymo laikotarpiu.
Apeliantė pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ją įtraukė į šią civilinę bylą kaip solidarią atsakovę kartu su L. Č.. Apeliantės teigimu, jos gyvenamoji vieta skolos susidarymo laikotarpiu tik deklaruota motinos Č. nuomojamame bute, adresu (duomenys neskelbtini), tačiau ji jau daug metų minėtose patalpose negyvena.
Atsakovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė šiuos rašytinius dokumentus: 2009-02-11 Elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartį, 2011-09-19 Interneto ir daugiakanalės televizijos paslaugų užsakymą Nr. 29306819, 2012-10-30 Paslaugų paketo užsakymą Nr. 7174701, 2014-10-31 Paslaugų rinkinio užsakymą, įrangos priėmimo perdavimo aktą prie Sutarties Nr. 09/02/0339, 2011-09-30 Darbų atlikimo aktą, 2014-09-02, 2014-10-02, 2014-11-05, 2015-02-05, 2015-05-06 detalias PVM sąskaitas – faktūras. Šiuos dokumentus atsakovė pateikė siekdama pagrįsti, jog skolos susidarymo laikotarpiu bute, adresu (duomenys neskelbtini), ji negyveno, tačiau nenurodė CPK 314 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti priimti su skundu pateikiami nauji įrodymai, tai yra atsakovė, teikdama aukščiau minėtus rašytinius dokumentus, nenurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kad šių dokumentų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė, teikdama naujus rašytinius įrodymus apeliacinės instancijos teismui, naujų įrodymų pateikimo būtinybę grindžia aplinkybe, jog teismas neišaiškino teisės teikti jai rašytinius įrodymus apie savo faktinę gyvenamąją vietą. Nors ši aplinkybė ir nepatenka į vieną iš dviejų pirmiau nurodytų atvejų, kai apeliacinės instancijos teismas priima naujus įrodymus, tačiau teisėjų kolegija, nesutikdama su šiuo atsakovės argumentu, dėl jo taip pat pasisako. Iš bylos dokumentų matyti, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-12-22 pranešime (b.l. 30) aiškiai atsakovei buvo nurodęs, kad atsiliepime į ieškinį papildomai turi būti nurodoma sutinkama ar ne su pareikštu ieškiniu, nesutikimo motyvai, bei įrodymai, kuriais yra grindžiami nesutikimo motyvai. Be to, teismas išaiškino atsakovei CPK 226 str., numatantį šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu. Taigi ši aplinkybė rodo, jog apeliantei buvo žinoma tai, kad asmuo, pateikdamas savo atsiliepimą į ieškinį, privalo jį pagrįsti ir pateikti įrodymus, kuriais yra grindžiami nesutikimo su ieškiniu motyvai. Įvertinus išdėstytas bylos eigos aplinkybes konstatuotina, kad įrodymų apie tai, jog atsakovė gyvena (duomenys neskelbtini), pateikimo būtinybė egzistavo dar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nuo pat atsakovės atsiliepimo į ieškinį pateikimo momento. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija atsisako priimti atsakovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktus pirmiau išvardytus naujus rašytinius įrodymus, nes nėra procesinių sąlygų nuspręsti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Paminėtų įrodymų pateikimo būtinybė egzistavo viso proceso pirmojoje instancijoje metu. Be to, apeliantei buvo išaiškinta pareiga atsiliepime į ieškinį nurodyti įrodymus, kuriais yra grindžiami nesutikimo su ieškiniu motyvai.
Pagal LR CK 2.16 str. 1 d. fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma ta vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Asmens, kuris gyvena keliose vietose, pagrindine gyvenamąja vieta pripažintina vieta, su kuria jis labiausiai susijęs (kur yra jo turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis ilgiausiai gyvena) (CK 2.16 str. 2 d.). Gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai suformuluoti CK 2.17 str., tačiau kai asmuo gyvena keliose vietose, būtina atsižvelgti į viešų registrų (Gyventojų registro) duomenis, t.y. kurią vietą jis deklaravo kaip savo gyvenamąją. Tokiu atveju preziumuojama, kad asmens gyvenamoji vieta yra Gyventojų registre nurodytu jo adresu. Kai asmuo nurodo teismui kitą gyvenamąją vietą, ši prezumpcija gali būti paneigta.
Be to, pagal CK 2.17 straipsnio 3 dalį fizinis asmuo privalo raštu pranešti kitai sandorio šaliai, taip pat savo kreditoriams ar skolininkams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jei šios pareigos asmuo neįvykdo, kita sandorio šalis ir kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje. Sutarties šalies nuo pareigos pranešti apie gyvenamosios vietos pasikeitimą neatleidžia kitos šalies žinojimas apie pasikeitusią gyvenamąją vietą, nes ši pareiga išlieka ir po sandorių sudarymo. Taip pat pažymėtina, kad pareiga pranešti apie gyvenamosios vietos pasikeitimą įtvirtinta ir Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, keičiantys gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ar išvykstantys iš Lietuvos Respublikos ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui, privalo deklaruoti gyvenamąją vietą.
Byloje nustatyta, kad skolos susidarymo laikotarpiu, t.y. nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d., atsakovės gyvenamoji vieta buvo deklaruota bute (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu bute, esančiame (duomenys neskelbtini) atsakovė M. S. savo gyvenamąją vietą deklaruoja tik nuo 2015-06-29 (b.l. 149). Duomenų apie tai, kad skolos susidarymo laikotarpiu atsakovė M. S. buvo sudariusi kitą gyvenamosios patalpos nuomos ar panaudos sutartį, kad ji buvo raštu informavusi ieškovą apie tai, kad bute (duomenys neskelbtini), negyvena ir nurodžiusi kitą savo adresą, byloje nėra. Kadangi atsakovė pareigos pranešti ieškovui apie gyvenamosios vietos pasikeitimą neįvykdė, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ji elgėsi nesąžiningai. Vadinasi, ieškovas turėjo pagrindą manyti, jog atsakovė faktiškai šiuo butu naudojasi.
Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismui siunčiant procesinius dokumentus atsakovės atsiliepime nurodytu adresu, t.y. (duomenys neskelbtini), jie adresato nepasiekdavo.
Taigi atsižvelgiant į tai, kad skolos susidarymo laikotarpiu atsakovė viešuosiuose registruose deklaruoja savo gyvenamąją vietą ginčo bute, taip pat skolos susidarymo laikotarpiu nebuvo ieškovo informavusi apie kitą savo gyvenamąją vietą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendimu pagrįstai nustatė, jog atsakovė yra solidariai atsakinga už susidariusį įsiskolinimą bute, esančiame (duomenys neskelbtini), dėl to Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012-07-07 sprendimo naikinti nėra pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus apeliacinį skundą, bylą pralaimėjusi šalis (apeliantė) neturi teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 str. 1 d.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.