Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei A. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. Ž. ir R. Ž. skundus atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Skundai atmestini.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus AVMI, VMI bei MGK sprendimų, kuriais pareiškėjams apskaičiuoti papildomai mokėtini mokesčiai, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus AVMI, po atliktų mokestinių tyrimų atlikusi pareiškėjų GPM apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimus 2010-2014 m. laikotarpiu nustatė, kad pareiškėjų 2012-2014 m. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 1 365 054,94 Lt (2012 m. – 343 726,95 Lt, 2013 m. - 671 970,70 Lt, 2014 m. - 349 357,29 Lt) ir pripažino, kad patirtoms išlaidoms padengti pareiškėjai naudojo pinigines lėšas iš įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų šaltinių. Mokesčių administratorius mokesčius pareiškėjams apskaičiavo vadovaudamasis MAĮ 70 str. pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikant išlaidų metodą. Pareiškėjų 2012-2014 m. papildomai gautas pajamas pripažino kiekvienam sutuoktiniui lygiomis dalimis po 682 527,47 Lt (1 365 054,94 Lt/2). Taip pat mokesčių administratorius nustatė, kad Pareiškėjas sudaręs beprocentinių paskolų sutarčių 1 050 000 Lt sumai gavo 257 965 Lt pajamų natūra, nuo kurių pagal GPMĮ 6 str. 1 d. nuostatas Pareiškėjui papildomai apskaičiavo 11 207 Eur GPM.

Inspekcija, išanalizavusi patikrinimo metu nustatytas aplinkybes bei įrodymus, įvertinusi pateiktas pareiškėjų pastabas, 2016-10-27 sprendimais Nr. (4.65) FR0682-625 ir Nr. (4.65) FR0682-624 ir jų patikslinimais patvirtino patikrinimo aktus ir juose nurodytas pareiškėjams sumokėti papildomas GPM, šio mokesčių delspinigių ir baudų sumas. Pareiškėjui – pagal MAĮ 70 str. nuostatas - 29 648 Eur GPM, 8112 Eur GPM delspinigių ir 2965 Eur GPM baudą, pagal GPMĮ nuostatas 13 327 Eur GPM, 2646 Eur GPM delspinigių ir 1333 Eur GPM baudą. Pareiškėjai - 29 393 Eur GPM, 7 229,94 Eur GPM delspinigių, 2 939 Eur GPM baudą (b. l. 15-35, 76-85, 30-47,60-65).

Pareiškėjai VMI sprendimus apskundė Komisijai, tačiau pastaroji 2017-04-24 sprendimai Nr. S-93 (7-40/2017) ir Nr. S-89 (7-41/2017) pareiškėjų skundų taip pat netenkino (b. l. 38-62, 10-28).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019-04-30 nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-456-438/2019, pareiškėjos apeliacinį skundą tenkino iš dalies, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 20107-07-05 sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (II t. b.l. 21-29). Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019-06-10 nutartimi administracinės bylos pagal pareiškėjų skundus buvo sujungtos (II t. 41-42).

Kaip matyti iš skundų argumentų, Pareiškėjas nesutinka su mokesčių administratoriaus ir Komisijos pateiktu GPMĮ nuostatų, reglamentuojančias pajamų, gautų natūra, apmokestinimą, aiškinimu. Taip pat pareiškėjai nesutinka su mokesčių administratoriaus paskaičiavimais, nes fiziniai asmenys privalo saugoti dokumentus už einamuosius ir penkis praėjusius metus, mokesčių administratorius neįvertino visų galimai medienos pajamas išmokėjusių juridinių asmenų ir fizinių asmenų, nepagrįstai nepripažino kitų pareiškėjų pajamų (22 000 Lt gautų iš pareiškėjo tėvo A. Ž., pareiškėjos buvusio vyro V. K. po mirties paliktų piniginių lėšų (180 000 Lt) ir pareiškėjos mamos I. K. paliktų piniginių lėšų (20 000 Eur) gautų iki tikrinamojo laikotarpio pradžios (2010-01-01), nepagrįstai atsisakė vertinti V. Š. ir A. D. paaiškinimų dėl paskolos nesuteikimo, M. T. paaiškinimo dėl paskolos grąžinimo. Taip pat neteisingai apskaičiavo pareiškėjo turėtas pajamas iki skyrybų su buvusia sutuoktine A. Ž., todėl neteisingai įvertino pareiškėjo grynųjų piniginių lėšų likutį. Kadangi tikrinamuoju laikotarpiu ginčo pajamos gautos asmeniškai pareiškėjo, mokesčių administratorius nepagrįstai mokestines prievoles nustatė ir pareiškėjai.

Dėl GPMĮ nuostatų, reglamentuojančias pajamų, gautų natūra, apmokestinimą

Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas pagal paskolos sutartis 2006-2007 m. iš 4 fizinių asmenų gavo 1 050 000 Lt paskolų be palūkanų: 2006-01-15 iš R. R. iki 2015 m. pasiskolino 50 000 Lt grynais pinigais; 2006-01-15 iš G. P. iki 2015-01-02 pasiskolino 50 000 Lt grynais pinigais; pagal 2015-09-15 patvirtinimą Pareiškėjas 2006 m. iš A. B. pasiskolino 600 000 Lt grynais pinigais; pagal 2015-09-15 patvirtinimą 2007 m. Pareiškėjas iš Z. D. 2007 m. pasiskolino 350 000 Lt grynais pinigais. Inspekcija nustatė, kad 2014-12-31 paskolos nebuvo grąžintos (išskyrus G. P. paskolą, kuri sugrąžinta 2014-07-27). Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas nemokėdamas palūkanų už jam suteiktas 1 050 000 Lt paskolas gavo naudos, t.y. 257 965 Lt pajamų natūra, kurias priskyrė pareiškėjo pajamoms, apmokestinamoms pagal GPMĮ 6 str. 1 d. nuostatas, taikant 15 proc. pajamų mokesčio tarifą ir nuo kurių už 2010-2014 m. laikotarpį apskaičiavo 11 207 Eur GPM.

GPMĮ 2 str. 14 d. pajamos apibrėžiamos, kaip pozityviosios pajamos, priskiriamos Europos ekonominių interesų grupės pajamos, nutraukus gyvybės draudimo sutartis ar išstojus iš pensijų fondo grąžinamos įmokos (ar jų dalis), atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita nauda pinigais ir (arba) natūra, išskyrus šioje dalyje nurodytas išimtis. Pajamos natūra GPMĮ 2 str. 15 d. apibrėžiamos, kaip neatlygintinai, mainais arba lengvatine kaina (konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesne negu tikroji rinkos kaina) gautas nuosavybėn arba naudoti (neįgyjant nuosavybės teisės) turtas arba gautos paslaugos, taip pat kita gauta nauda (jei naudos davėjas turėjo tikslą naudą duoti konkrečiam asmeniui), kai gauto turto, paslaugų ar kitos naudos ekvivalentas pinigine išraiška pagal šio Įstatymo nuostatas būtų priskiriamas pajamoms neatlygintinai, mainais arba lengvatine kaina (konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesne negu tikroji rinkos kaina) gautas nuosavybėn arba naudoti (neįgyjant nuosavybės teisės) turtas arba gautos paslaugos, taip pat kita gauta nauda (jei naudos davėjas turėjo tikslą naudą duoti konkrečiam asmeniui), kai gauto turto, paslaugų ar kitos naudos ekvivalentas pinigine išraiška pagal šio Įstatymo nuostatas būtų priskiriamas pajamoms. GPMĮ 9 str. 1 d. (redakcija galiojanti nuo 2010-01-01) nustato išimtis, kada gyventojo nauda nėra pripažįstama pajamomis gautomis natūra.

Teismas sutinka su Komisijos sprendime pateikiamu vertinimu, jog įstatymo nuostata dėl interesų ir sandorių įtakos sietina su „lengvatinės kainos“ sąvoka. Pažymėtina, jog tokia Komisijos išvada padaryta įvertinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2016-01-04 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-763-602/2015 pasisakė dėl GPMĮ pateikiamos lengvatinės kainos“ sąvokos, nurodydama, jog GPM įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje sąvoka „lengvatinė kaina“ papildomai apibrėžiama, kaip „<...> konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesne negu tikroji rinkos kaina <...>“. Aiškinant šios (cituotos) nuostatos turinį konstatuotina, kad nepakanka vien nustatyti, jog įgyto turto ar (ir) gautų paslaugų kaina yra mažesnė negu reali rinkos vertė. Tam, kad ši kaina būtų pripažinta lengvatine aptariamos nuostatos prasme, papildomai būtina konstatuoti, kad turto ir (ar) paslaugų davėjas konkrečiam gyventojui turtą mažesne negu tikroji rinkos kaina atlygintinai perdavė (pardavė) dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos.

Pažymėtina, jog LVAT išplėstinė kolegija pateikdama GPMĮ 2 str. 15 d. nuostatų aiškinimą, nuostatą dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos siejo būtent su „lengvatinės kainos“ sąvoka, nurodydama, jog tokiu būtu, papildomai apibrėžiama, kaip konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesne negu tikroji rinkos kaina, lengvatinės kainos sąvoka. Todėl negalima sutikti su Pareiškėjo argumentais, jog Komisija šią nuostatą aiškino netinkamai. Pažymėtina, kad galiojantys teismų precedentai, t. y. pateiktas teisės aktų, įskaitant įstatymų, kuriais reguliuojami mokestiniai santykiai, nuostatų aiškinimas saisto ne tik teismus, tačiau ir teisę taikančius subjektus, įskaitant mokesčius administratorių, ikiteismines ginčų nagrinėjimo institucijas, mokesčių mokėtojus. Kitoks aiškinimas būtų nesuderinamas su konstituciniais imperatyvais, sudarančiais konstitucinį teisinės valstybės principą. Todėl Komisija ne tik galėjo, bet ir privalėjo vadovautis LVAT išplėstinės kolegijos nutartyje pateiktu aiškinimu.

Negalima sutikti su Pareiškėjo argumentais, jog Komisija, vertindama pajamas natūra, nukrypo nuo mokesčių administratoriaus GPMĮ komentare pateikto aiškinimo. Komisija, remdamasi komentare pateiktu aiškinimu akcentavo, jog pajamos natūra nepripažįstamos, jeigu jos gautos bendražmogiškojo bendradarbiavimo santykių pagrindu, t.y., jei nebūtų identifikuojamas ekonominiais dėsniais pagrįstas siekis duoti ar gauti naudos. Įvertinęs mokestinio ginčo metu nustatytų su pareiškėjo gautomis paskolomis susijusių aplinkybių visumą, mokesčių administratorius ir Komisija pareiškėjo be palūkanų gautas paskolas pripažino pareiškėjo ekonomine nauda ir su šiuo vertinimu teismas sutinka. Kaip matyti iš mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių pareiškėjui paskolos buvo suteiktos ilgam laikotarpiui (7 - 9 metams), paskolų sumos ženklios (nuo 50 000 iki 600 000 Lt), todėl ilgą laiką naudodamasis šiomis be palūkanų gautomis paskolomis, jis nepatyrė išlaidų, kurias būtų patyręs, jei kaip įprasta paskoliniuose santykiuose, būtų mokėjęs palūkanas, todėl gavo ekonominės naudos. Negalima sutikti su pareiškėjo teiginiu, jog paskolos pareiškėjui buvo suteiktos dėl bendražmogiškų sąlygų (nelaimės, ligos ir pan. atvejais). Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju yra reikšmingos ir gautų paskolų panaudojimas. Mokesčių administratorius nustatė, jog paskolos buvo panaudotos nekilnojamojo turto įsigijimui, vartojimo išlaidų dengimui, A. Ž. banko sąskaitų papildymui. Taip pat nustatyta, jog gautomis iš paskolų lėšomis pareiškėjas 2007-11-30 notaro patvirtinta sutartimi pareiškėjas iki 2009-11-30 suteikė 600 000 Lt paskolą grynais pinigais UAB „Action Work“. Šios paskolos užtikrinimui buvo įkeistas sklypas ir pastatas, esantys Kalnėnų g. 92, Vilniuje, šį turtą įvertinant 600 000 Lt suma. Taip pat nustatyta, jog pagal 2012-02-02 turto perdavimo aktą bankrutuojanti bendrovė šį turtą pareiškėjui perdavė už 425 000 Lt sumą. Teismas pažymi, jog šiuo atveju nėra reikšmingos pareiškėjo nurodomos aplinkybės, jog jam perduoto turto vertė buvo mažesnė, nei suteikta paskola, nes jos nepaneigia aplinkybės, jog siekio gauti ekonominės naudos nebuvo, nes 2007 m. suteikus paskolą dvejiems metams ir ją užtikrinus turto įkeitimu, šio turto vertė galėjo ir didėti.

Įvertinus mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių visumą, pripažintina, kad Inspekcija, VMI ir Komisija pagrįstai pripažino, jog , kad pareiškėjas nemokėdamas palūkanų už jam suteiktas paskolas gavo ekonominės naudos, t.y. pajamų natūra, ir kurias priskyrus pareiškėjo pajamoms, jos pagrįstai buvo apmokestintos 15 proc. pajamų mokesčio tarifu.

Dėl MAĮ 70 str. 1 d. nuostatų taikymo

Bylos medžiaga nustatyta, jog mokesčių administratorius, atlikęs sutuoktinių I. Ž. ir R. Ž. mokestinį patikrinimą, nustatė, kad pareiškėjų 2012-2014 m. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 1 365 054,94 Lt (2012 m. – 343 726,95 Lt, 2013 m. - 671 970,70 Lt, 2014 m. - 349 357,29 Lt). Byloje nustatyta, jog 2010 m., 2011 m. ir 2012 m. pareiškėjų išlaidos atitiko gautas pajamas.

Mokesčių administratorius nustatęs, kad pareiškėjų patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 1 365 054,94 Lt, konstatavo, kad pareiškėjai tikrinamuoju laikotarpiu gavo po 682 527 Lt kitų pajamų, kurių GPMĮ nustatyta tvarka nedeklaravo, nuo jų neskaičiavo ir nesumokėjo GPM. Inspekcija, skaičiuodama patirtų išlaidų, kurios viršijo pareiškėjo gautas pajamas, sumas vadovavosi MAĮ 70 straipsniu 1 dalimi, Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 „Dėl Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“, nuostatomis, taikant išlaidų metodą.

Pareiškėjai nekelia ginčo dėl MAI 70 str. 1 d. ir Taisyklių nuostatų vertinimo, o nesutinka su tokiais esminiais mokestinės bylos aspektais: dėl neįvertintų pajamas išmokėjusių juridinių ir fizinių asmenų, dėl neįvertintų pajamų gautų po pareiškėjo tėvo, pareiškėjos buvusio sutuoktinio ir motinos mirties, neįvertintų paaiškinimų dėl paskolos nesuteikimo ir paskolos grąžinimo, dėl nepagrįstai nustatyto buvusios A. Ž. grynųjų pinigų likučio iš veiklos gautų pajamų, kadangi medienos pardavimo veiklą Pareiškėjas vykdė asmeniškai, dėl nepagrįstai nustatytos mokestines prievoles pareiškėjai.

Pareiškėjai skunde nurodo, jog mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu nepagrįstai vertino duomenis už 20 metų laikotarpį, nes jie nėra išlikę pasibaigus saugojimo laikotarpiui, kai pagal MAĮ 68 str. dokumentų saugojimas fiziniams asmenims yra privalomas 5 metus.

Teismas pažymi, jog šiame pareiškėjų minimo MAĮ 68 str. 1 d. nustatyta, kad Jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Šiame straipsnyje yra pasisakoma dėl mokesčių apskaičiavimo (perskaičiavimo) 5 metų termino, kuris nėra siejamas su mokesčių mokėtojų dokumentų saugojimo terminais. Pažymėtina, jog teismų praktikoje yra nurodyta, jog nei MAĮ, nei kiti įstatymai nenumato jokių apribojimų tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį remtis (vadovautis) papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui). Tokiais atvejais, vertinant šią įrodomąją medžiagą bei nustatant jos reikšmę, vadovaujamasi ne MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bet atsižvelgiama į bendrąsias įstatymuose įtvirtintas įrodinėjimo taisykles (vertinama, ar ši medžiaga atitinka įrodymų sampratą, nustatomas įrodymų leistinumas, sąsajumas ir panašios aplinkybės (LVAT 2017-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr.A-196-438/2017).

Siekdamas nustatyti pareiškėjų tikrinamo mokestinio laikotarpio pradžioje (2010-01-01) turėtų lėšų likutį, mokesčių administratorius atliko pareiškėjų pajamų ir išlaidų tyrimą už ankstesnius laikotarpius. Jį atlikdamas mokesčių administratorius rėmėsi pareiškėjų 2015-03-17 pateiktais paaiškinimais ir nustatė, kad Pareiškėjas negalėjo sukaupti 490 000 Lt, o Pareiškėja – 200 000 Lt 2015-03-17 paaiškinimuose nurodytų piniginių lėšų likučių. 2015-03-17 paaiškinime pareiškėjas nurodė, jog už 1996-2008 m. parduotą medieną gavo 1 403 358 Lt pajamų. Mokesčių administratorius atliko pareiškėjo ir jo buvusios sutuoktinės A. Ž. medienos pardavimo pajamų tyrimą. Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas iki 2002 m. neteikė Fizinių asmenų pajamų mokesčio deklaracijų, o 2003-2007 m. teiktose GPM deklaracijose išimtinai deklaravo tik iš juridinių asmenų gautas pajamas, apie kurias šie asmenys privalo pranešti mokesčių administratoriui. Tuo tarpu pagal bankų sąskaitų išrašus mokesčių administratorius nustatė, kad pajamos buvo gaunamos ir iš fizinių asmenų. Atlikęs pareiškėjo paaiškinime nurodytų aplinkybių tyrimą (patikrinimo akto 17-19 l., priedai Nr.16-17) pagrindė 1996-2008 m. nustatyta 1 325 925 Lt medienos pardavimo pajamas.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019-04-30 nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-456-438/2019, perduodamas pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo nurodė, jog byloje nagrinėjamu atveju yra reikšmingo ir Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo nuostatos, nes byloje yra vertinamos aplinkybės, susijusios su pareiškėjos ir jos sutuoktinio I. Ž. patirtų išlaidų ir gautų pajamų apskaičiavimu iki 2005-05-01. m. gegužės 1 d. Pagal Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 ir 4 straipsnių nuostatas Lietuvos gyventojas iki 2005-05-01 tik pateikęs deklaraciją, ir joje deklaravęs duomenis apie turtą, kurį jis turėjo 2003-12-31 galėjo grįsti vėlesnius kito turto įsigijimus. Ir priešingai, asmuo neatlikęs tokių veiksmų negalėjo grįsti vėlesnių turto įsigijimų lėšomis, kurias įgijo iki 2003-12-31. Šiuos aspektu pažymėtina, kad bylos duomenimis pareiškėjai minėtos deklaracijos nėra pateikę, todėl mokesčio administratoriaus atliktas turėtų pajamų įvertinimas, atsižvelgiant į tai, jog deklaracija yra tik tas įrodymas, kuris patvirtina teisiškai reikšmingą aplinkybę, apie 2003-12-31 turėtą turtą (lėšas), yra itin palankus.

Pareiškėjai nurodo, jog mokesčių administratorius neįvertino visų galimai medienos pardavimo pajamas išmokėjusių juridinių asmenų (UAB „Kuerkus“, UAB „Nemenčinės mediena“, UAB „Uksma“, UAB „Amber Forest“, UAB „Aleknatis“) ir fizinių asmenų (V. L., M. Ž., D. Š.). Su šiais pareiškėjo teiginiais galima sutikti tik iš dalies.

Kaip matyti iš bylos medžiagos mokesčių administratorius vertino iš visų šių asmenų gautas pajamas, tačiau ne visas jų pripažino pagrįstomis. Šios aplinkybės buvo įvertinos sprendžiant mokestinį ginčą. Tai, kad mokesčių administratorius ir Komisija nustatytas faktines aplinkybes vertino ne taip, kaip jas vertina pareiškėjai, nereiškia, kad jos nebuvo vertintos, ar į jas nebuvo atsižvelgta, kaip teigiama skunduose teismui.

Mokesčių administratorius pagrįstai nepripažino pareiškėjo nurodomų aplinkybių apie tai, jog 1994-1997 m. jis gavo pajamų iš UAB „Kuerkus“, UAB „Nemenčinės mediena“. Kaip teisingai pažymėjo mokesčių administratorius 2016-10-25 pateiktas UAB „Kuerkus“ pateiktas paaiškinimas leidžia spręsti tik apie galimai vykdytą medienos pardavimą, tačiau niekaip nepagrindžia pareiškėjo gautų pajamų dydžio. Taip pat pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie iš UAB „Nemenčinės mediena“ gautas pajamas.

Dėl pareiškėjo argumentų apie iš UAB „Uksma“, UAB „Amber Forest“ pareiškėjo gautas pajamas, šios pajamos (atitinkamai 12 240 Lt ir 120 000 Lt sumai) buvo įvertintos skaičiuojant pajamų ir išlaidų balansus tiek mokesčio administratoriaus 2005-09-30 atlikto tyrimo už 2001-2004 m., tiek patikrinimų metu (2005-09-30 tyrimo ataskaitos Nr.26-97-13, priedas Nr.2, patikrinimo akto 12 l., 34 l,, priedas Nr.17).

Taip pat mokesčių administratorius įvertino ir pareiškėjo pateiktus UAB „Aleknatis“ išrašytus kasos pajamų orderio kvitus (LAB, Nr.9107373, 9107397, 9107431 ir 9107443) ir nustatė, jog jie pagrindžia ne pareiškėjo pajamas, o jo turėtas išlaidas. Atitinkamai įvertinęs pareiškėjo gautas pajamas gautas 2010 m. pagal medienos pirkimo - pardavimo sutartis su M. Ž., D. Š., mokesčių administratorius pripažino, jog pareiškėjo pajamų ir išlaidų balansui šios nustatytos pajamų ir išlaidų sumos įtakos nedaro, kadangi yra labai artimos (3 893 Lt ir 3 996 Lt).

Dėl pareiškėjų argumentų, jog mokesčių administratorius nepagrįstai atsisakė vertinti sutartį su V. L., nes ši sudarant sutartį buvo nepilnametė. Pareiškėjai sutinka, jog sudarant sutartį V. L. buvo nepilnametė, tačiau pažymi, jog faktiškai medieną pirko jos senelis, t.y. atsiskaitė taip pat senelis, o sutartį įformino anūkės vardu. Minėta tarp pareiškėjo ir V. L. sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis vertintina mokestine teisine prasme, t.y. nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar iš šio sandorio pareiškėjai gavo pajamų. Teismo posėdžio metu liudijęs D. L. paaiškino, kad su pareiškėju pažįstami ilgą laiką, medieną ir pareiškėjo pirko dukrai, nes ruošėsi jai statyti namą. Paaiškino, kad sutartį sudarė jis kaip įstatyminis atstovas. Medieną panaudojo dalinai, nes pastatė pirtį, kadangi dukra išvyko mokytis į Daniją. Pažymėtina, jog pareiškėjų skunde ir liudytojo paaiškinimuose yra nesutapimų. Skunde nurodoma, jog medieną pirko V. L. senelis, o posėdžio metu liudytojas (V. L. tėvas) paaiškino, kad medieną pirkęs jis. Be to, nėra aišku kuris iš asmenų atsiskaitė su pareiškėjais, kas nepatvirtina pajamų pagal šį sandorį gavimo fakto. Įvertinus šias aplinkybes nėra pagrindo pripažinti, jog pagal šį sandorį buvo gauta pajamų.

Pareiškėjai taip pat nurodo, jog mokesčių administratorius nepagrįstai nepripažino pareiškėjo tėvo A. Ž. (A. Ž.) 2000 m. po mirties paliktų piniginių lėšų (220 000 Lt), taip pat pareiškėjos buvusio sutuoktinio V. K. po mirties (2002-08-12) paliktų piniginių lėšų (180 000 Lt) ir pareiškėjos motinos I. K. paliktų piniginių lėšų (20 000 Lt). Pirmiausia pažymėtina, jog mokesčių administratorius nustatė (patikrinimo akto 16-17 l, 31-32 l.), jog minėti asmenys neturėjo finansinių galimybių perduoti ginčo sumų pareiškėjams. Pažymėtina, jog reikšminga aplinkybė yra ta, jog mokesčių administratorius nustatė, kad šie asmenys neteikė pajamų ir turto deklaracijų, taip pat neteikė Brangų turtą įsigijusio Lietuvos Respublikos gyventojo deklaracijų. Pareiškėjai taip pat nedeklaravo gautų pajamų. Taip pat pažymėtina, kad gyloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjų po palikėjų mirties paveldėtas pinigines lėšas. Teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovas nurodo, jog notarai negalėjo pateikti palikimo priėmimą patvirtinančių dokumentų, kadangi šie duomenys yra archyve, tačiau pažymėtina, jog ir šie teiginiai (apie kreipimąsi į notarus dėl tokių dokumentų pateikimo) taip pat nėra paremti įrodymais.

Dėl pareiškėjų skunde nurodytų aplinkybių, jog mokesčių administratorius nepagrįstai nepripažino M. T. paaiškinimo dėl jai suteiktos paskolos grąžinimo. Patikrinimo metu nustatyta, jog Pareiškėjas iš jam priklausančios banko sąskaitos, buvusios AB banke „Snoras“ 2007-12-07 mokėjimo pavedimu M. T. pervedė 35 000 Eur (120 848 Lt) sumą. Ši suma buvo įvertinta apskaičiuojant pareiškėjo pinigų likutį 2009-01-01. Mokesčių administratorius nustatė, jog duomenų apie paskolos grąžinimą patikrinimo metu nebuvo pateikta. Su pastabomis dėl akto buvo pateiktas M. T. paaiškinimas, kad paskola grąžinta 2008 m. Kadangi M. T. paaiškinimas buvo pateiktas po mokestinio patikrinimo, o kitų objektyvių įrodymų apie realų lėšų sugrąžinimą nebuvo pateiktas, mokesčių administratorius ir Komisija pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog paskola buvo sugrąžinta. Teismo posėdžio metu liudijusi M. T. nurodė, jog pinigus skolinosi 2007 m. skolinosi. Grąžino 2008 m., tačiau nelabai gerai atsimena. Paaiškino, kad pinigus gavo pavedimu, o grąžino grynaisiais iš vyro uždirbtų pinigų. Iš Gruzijos grįžo į Lietuvą mėnesio bėgyje po paskolos suteikimo ir iš karto grąžino. Skolinosi pinigų, nes norėjo kurti verslą Gruzijoje, tačiau jis nepavyko. Paaiškino, kad dalį pinigų vežėsi su savimi, kur ir kokią dalį paliko negalėjo pasakyti. Teismas pažymi, jog M. T. liudijimas apie pinigų grąžinimą nėra įtikinamas ir pagrįstas objektyviais duomenimis. Kaip paaiškino liudytoja jis pinigus skolinosi verslui Gruzijoje, tačiau jam nepavykus, po mėnesio juos sugrąžino iš vyro uždirbtų pinigų. Taip pat ji nurodė, jog dalį pinigų grynais iš Gruzijos po mėnesio parsivežė į Lietuvą, tačiau negalėjo paaiškinti, ar parvykdama į Lietuvą juos deklaravo. Šie liudytojos paaiškinimai yra prieštaringi ir negali pagrįsti teiginių, jog paskola buvo sugrąžinta 2008 m. sausio mėnesį, kaip nurodė liudytoja.

Taip pat pareiškėjai nurodo, jog mokesčių administratorius ir Komisija nepagrįstai neįvertino V. Š. ir A. D. paaiškinimų dėl paskolos nesuteikimo, t.y., kad sandoriai realiai nevyko ir pareiškėjas šiems asmenims paskolų 98 000 Lt sumai (po 48 000 Lt) nesuteikė. Teigė, kad paskolų sutartys buvo sudarytos siekiant ateityje užtikrinti V. Š. ir A. D. priklausančio turto nekilnojamojo turto perdavimo pareiškėjui. Teisme liudijęs V. Š. paaiškino, kad iš pareiškėjo norėjo pirkti sklypą, bet su atidėjimu ir sąlyga, kad jeigu pavyks įgyvendinti planus pirks sklypą, jei ne tai perrašys atgal per tam tikrą laiką. Dėl kokios sumos tarėsi neatsimena. Atsiskaitymo pagal sutartį nebuvo. Žemės sklypas šiuo metu priklauso V. Š.. Susitarimas galioja iki 2020 m. pradžios arba 2019 m. pabaigos. Teismas pažymi, jog pareiškėjo paaiškinimai dėl šių paskolų suteikimo aplinkybių mokestinio ginčo nagrinėjimo metu kito, 2015-04-07 paaiškinime pareiškėjas paskolų suteikimo faktą, o jų suteikimą pradėjo neigti tik 2016-10-03. Byloje yra V. Š. ir A. D. su pareiškėju sudarytos notarinės sutartis, kurios, be kita ko, buvo pratęstos ilgesniam laikotarpiui. Šios sutartys, jų grąžinimo termino pratęsimas, bei šių trečiųjų asmenų pirminiai paaiškinimai mokesčių administratoriui apie gautas paskolas, kaip tik patvirtina, jog paskolos realiai buvo suteiktos, o jų grąžinimas užtikrintas turtu. Pažymėtina, jog mokesčių administratorius pagrįstai rėmėsi pirminiais pareiškėjo ir V. Š. bei A. D. paaiškinimai, o pozicijos pasikeitimą pagrįstai vertino kaip gynybinę, pasikeitusią mokestinio patikrinimo metu.

Teismas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, jog mokesčių administratorius nepagrįstai nustatė buvusios A. Ž. grynųjų pinigų likutį iš veiklos gautų pajamų, kadangi medienos pardavimo veiklą pareiškėjas vykdė asmeniškai. Su šiais pareiškėjo teiginiais negalima sutikti. Mokestinėje byloje esančioje 2005-10-29 mokestinio tyrimo ataskaitoje Nr.26-97-39 užfiksuota, kad buvusi pareiškėjo sutuoktinė A. Ž. 2001-2003 m. vykdė medienos pardavimo veiklą, atitinkančią GPMĮ 2 str. 7 d. įtvirtintus individualios veiklos požymius, gavo iš jos pajamų, 2003 m. gautas pajamas deklaravo ir sumokėjo jai apskaičiuotą 5719 Lt PVM.

Dėl pareiškėjų argumentų, jog tikrinamuoju laikotarpiu ginčo pajamos yra gautos asmeniškai pareiškėjo, ne iš bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio turto, todėl nepagrįstai mokesčių administratorius mokestines prievoles nustatė ir pareiškėjai, pažymėtina, jog mokesčių administratorius abu pareiškėjus pripažindamas gavusius pajams lygiomis dalimis, vadovavosi patikrinimo metu (2015-04-01) jų pateiktais paaiškinimais apie bendrai gautas pajamas ir patirtas išlaidas. Taip pat mokesčių administratorius patikrinimo metu nustatė, jog pagal 10 nekilnojamojo turto sandorių turtas buvo įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Šios aplinkybės, taip pat duomenų apie pareiškėjų sudarytą vedybinę sutartį nebuvimas, mokesčių administratoriui leido spręsti, jog nėra pagrindo nukrypti nuo CK 3.117 str. 1 d. nustatytos prezumpcijos, jog gautos pajamos sutuoktiniams tenka lygiomis dalimis.

Pažymėtina, jog pagal MAĮ 67 str. įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Teismo vertinimu, Vilniaus AVMI išsamiai išanalizavo pareiškėjų šeimos pajamas ir išlaidas ir padarė motyvuotas išvadas šiuo aspektu. Tačiau pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių duomenų bei įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes, atliktus skaičiavimus.

Apibendrinant konstatuotina, kad tiek mokesčių administratorius ginčijamuose sprendimuose, tiek Komisija savo sprendime išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo ginčo faktines aplinkybes, detaliai atsakė į visus pareiškėjų iškeltus klausimus, savo išvadas tinkamai pagrindė aktualiomis teisės aktų nuostatomis ir teismų suformuotomis teisės taikymo ir aiškinimo taisyklėmis. Taigi, teismo vertinimu, Vilniaus AVMI pagrįstai pareiškėjų išlaidas, viršijusias pagrįstas pajamas, laikė B klasės pareiškėjų pajamomis ir nuo jų paskaičiavo papildomai mokėtiną GPM, šio mokesčio delspinigius bei baudas, taip pat pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas gavo pajamų natūra ir nuo jų apskaičiavo GPM ir su juo susijusias sumas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčijami Vilniaus AVMI, VMI ir Komisijos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo jų panaikinti, taigi pareiškėjų skundai atmetami kaip nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str., 86–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d. ir 133 str.,

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjų I. Ž. ir R. Ž. skundus kaip nepagrįstus.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.