Kauno apylinkės teismo nuosprendis

Kaltinamoji Z. S. teisiamajame posėdyje savo kaltę pripažino visiškai ir parodė, kad 2016 m. rugsėjo 14 d. važiavo iš darbo į namus Pramonės prospektu, privažiavus VI forto žiedą, iš žiedo išvažiavo antra juosta, o pravažiavus pirmą pėsčiųjų perėją, persirikiavo į trečią eismo juostą. Automobilių jos važiavimo kryptimi buvo nedaug, eismas neintensyvus, greitis nedidelis – apie 30 km/val. Eismo sąlygos buvo geros, oras gražus, kelio danga sausa. Artėdama link antros pėsčiųjų perėjos apsidairė, kliūčių nematė. Priartėjus prie perėjos ir pasisukus į kairę bei į dešinę, vėl atsisukdama į kairę staiga pamatė nuo salelės atbėgantį vaiką, kuris nežiūrėjo į kelią – jo galva buvo nusukta į priešingą pusę, jis kalbėjo telefonu. Vaikas staiga įšoko į gatvę ir atsitrenkė į automobilį, nukrito ant asfalto. Viskas įvyko labai staigiai, iš pradžių net nesuprato, ar tai buvo berniukas, ar mergaitė. Išbėgusi iš automobilio pamatė, kas įvyko, ištiko baisus šokas, žmonės ją nuvedė į automobilį, nes buvo bloga, saugojo ją, kad neišliptų. Atvykus greitajai ir policijai atvažiavo sutuoktinis, įformino įvykį. Tuomet su vyru išvažiavo į Klinikas, kur buvo išvežtas berniukas. Klinikose rado savo dukterį, kuri kalbėjo su berniuko mama. Ji (kaltinamoji) atsiprašė berniuko mamos dėl sukelto įvykio. Visą vakarą laukė, kol berniuką operavo, kad sužinotų, kokia jo būklė, tačiau nesulaukę išvažiavo namo. Po kelių dienų nuvažiavo į Klinikas, kad sužinotų, kaip laikosi berniukas, kokia jo būklė, bet jos į skyrių neįleido. Iškvietė I. M., kuri pasakojo, kokia berniuko būklė. Ji (kaltinamoji) paklausė, ar galėtų kuo nors padėti, prisidėti finansiškai, tačiau jai buvo atsakyta, kad šiuo metu pagalba nereikalinga. Paprašė nukentėjusiosios telefono numerio, kad galėtų bendrauti, paklausti apie berniuko savijautą. Kol berniukas buvo gydomas Klinikose, su nukentėjusiąja visą laiką susirašydavo žinutėmis. Kai berniukas grįžo iš Klinikų į namus, gavo mamos leidimą jį aplankyti. Nuvykusi pas berniuką siūlė savo pagalbą, klausė, kaip galėtų prisidėti, bet jai buvo pasakyta, kad pagalba nereikalinga, kad gydymą apmoka draudimas ir kad sumokės, kai teismas priteis. Vėliau buvo atvykusi aplankyti berniuko jo namuose dar kelis kartus. Po Kauno apygardos teismo nutarties bendravimas su nukentėjusiąja nutrūko – nukentėjusioji į skambučius nebeatsiliepdavo, į žinutes nebeatsakydavo. Tuomet nuvyko pas nukentėjusiąją į darbovietę, į „(duomenys neskelbtini)“. Nukentėjusioji paaiškino, kad turi problemų šeimoje, todėl pasikeitė telefono numerį, o dėl nuosprendžiu priteistų pinigų pervedimo dar norėtų pasitarti su advokatu ir tuomet su ja (kaltinamąja) susisieks. Nukentėjusiajai siūlė priteistą suma išmokėti dalimis, tačiau nukentėjusioji nesutiko, norėjo visos sumos iš karto, nes ketino pirkti butą. Tačiau ji (kaltinamoji) neturėjo finansinių galimybių visą sumą sumokėti iš karto. Po kiek laiko išgirdo, kad berniukas mirė, paskambino ir pareiškė nukentėjusiajai užuojautą. Prašė, kad atsiųstų sąskaitą, nes ketino pervesti dalį neturtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusioji nurodė sąskaitos numerį ir pasakė, kad baudžiamoji byla bus atnaujinta. Nukentėjusiajai pervedė 2 000 Eur dviem bankiniais pavedimais po 1 000 Eur. Su nukentėjusiuoju R. M. sudarė sutartį dėl žalos atlyginimo ir nukentėjusiojo patirtą žalą yra atlyginusi visiškai – sumokėjo grynais 2 500 Eur. Su nukentėjusiąja susitarti nepavyko. Nukentėjusiajam N. M. taip ir nesumokėjo jokios dalies iš teismo priteistos 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Su nukentėjusiosios pareikštu civiliniu ieškiniu sutinka iš dalies – pripažįsta, kad nukentėjusiajai buvo padaryta neturtinė žala, tačiau ne 70 000 Eur dydžio. Jos manymu, nukentėjusiajai buvo padaryta 10 000 Eur dydžio neturtinė žala, kuri ir buvo priteista Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 9 d. nuosprendžiu. Toks neturtinės žalos dydis turėtų būti paliktas nepakeistas. 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai jau yra sumokėjusi vykdydama ankstesnį teismo nuosprendį, todėl nauju teismo nuosprendžiu iš jos turėtų būti priteista 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Iki įvykio jos vairavimo stažas buvo 27 metai ir per tą laiką nėra turėjusi nei vieno eismo įvykio, nei karto nėra bausta už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Iš karto po įvykio ji pati turėjo nedarbingumą, o šiuo metu yra prasidėjusi depresija. Nustatytas darbingumo netekimas apie 45-50 procentų. Šiuo metu jos pajamos yra 400 Eur, o vairuotoju dirbančio sutuoktinio apie 700 Eur. Nors iš karto po įvykio manė, kad tiek jos, tiek berniuko veiksmai sąlygojo eismo įvykio kilimą, tačiau turėdama laiko viską apmąstyti ir įvertinti situaciją jau aprimus emocijoms, suvokė, kad būtent ji kalta, nes nesumažino greičio tiek, kad pėsčiųjų perėjoje pasirodžius kliūčiai spėtų sustabdyti automobilį. Pripažįsta, jog būtent jos veiksmai sąlygojo vaiko mirtį.

Kaltinamajai visiškai pripažinus savo kaltę, bylos dalyviai sutiko, kad būtų atliekamas sutrumpintas įrodymų tyrimas, todėl tiek teismui, tiek kitiems bylos dalyviams neabejojant dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, įrodymų tyrimas, įvykdžius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 291 straipsnio reikalavimus, buvo nutrauktas (BPK 273 straipsnis).

Kaltinamosios nusikalstamos veikos objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymius patvirtinančios aplinkybės be kaltinamosios parodymų nustatytos ir žemiau nurodytais byloje surinktais ir teisiamojo posėdžio metu sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka ištirtais įrodymais: nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu bylą nagrinėjant pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, specialistų paaiškinimais, rašytine bylos medžiaga.

Nukentėjusioji I. M. teisiamojo posėdžio metu 2017 m. rugsėjo 20 d. parodė, kad 2016 m. rugsėjo 14 d. sūnus grįžo iš mokyklos 15.00 val., paruošė pamokas, 18.00 val. jam turėjo būti treniruotė. Su juo kartu į treniruotę turėjo eiti klasiokas. Sūnus po 17.00 val. išėjo pas tą draugą, kuris gyveno VI forte netoli jų. Ji apie 17.50 val. skambino sūnui ir paklausė, kur jis yra, sūnus atsakė, kad „mama, aš tuoj, aš jau prie „Molo“ ir daugiau nieko negirdėjo, jų pokalbis baigėsi. Vaikas tuo keliu ėjo ne pirmą kartą, Tiesiog nesuprato, kad įvyko nelaimė. Ji bandė daugybę kartų skambinti, niekas neatsiliepė, paskui atsiliepė moteris ir pasakė, kad sūnus reanimacijoje. N. buvo slaugomas namuose, prižiūrimas, prie jo nuolat turėjo būti profesionalus žmogus, kuris mokėtų maitinti per zondą, nes sūnus kvėpavo per vamzdelį, ne natūraliai. Nukentėjusioji davė parodymus apie tai, kad pastoviai prižiūrėjo N. namuose, turėjo keisti sauskelnes, maitinti, suleisti vaistus, atsiurbinėti gleives, kurios kaupėsi plaučiuose (1 t., b. l. 186–188).

Nukentėjusysis R. M. teisiamojo posėdžio metu 2017 m. rugsėjo 20 d. parodė, kad jis buvo „Maxima“, pirko maisto ir nešė maistą namo, per balkoną pamatė mojančią mamą, kuri pasakė, kad N. klinikose. Nuvažiavo į reanimaciją, įleido, matė sūnų. Nukentėjusysis davė parodymus apie tai, kad įvykio metu ir po įvykio jis su I. M. kartu negyveno, N. gyveno su mama (1 t., b. l. 188).

Liudytojas D. K. teisiamojo posėdžio metu 2017 m. rugsėjo 20 d. parodė, kad 2016 m. rugsėjo 14 d. važiavo iš darbo su kolega nuo Dainų slėnio pusės į namus, prie VI forto žiedo buvo nemažas kamštis. Važiavo nuo Tunelio gatvės Baršausko gatve link žiedo trečia juosta. Apie 17.45 val. jų važiavimo kryptimi visos trys eilės buvo užimtos. Jis sėdėjo keleivio vietoje priekyje. Sustojo trečioje juostoje prie perėjos, jų automobilis buvo pirmas. Puikiai matė vaikinuką, kaip jis ėjo per perėją. Berniukas pusę perėjos praėjo žengdamas sparčiu žingsniu, kažkur pusantros juostos, po to kalbėjo telefonu ir žiūrėjo į „Molo“, t. y. į priešingą negu atvažiuoja mašinos pusę, likusią pusantros perėjos dalį, jis paspartino žingsnį. Vaikas ėjo spartesniu žingsniu pusantros juostos, o toliau iš veido mimikos suprato, kad telefonu jam kažkas kažką pasakė ir jis paspartino žingsnį bei pradėjo lengvai bėgti per likusią perėjos dalį. Kai įvyko atsitrenkimas, berniukas net nepastebėjo, kaip ant jo užvažiavo. Matė kitus automobilius važiuojant, kitoje pusėje nebuvo kamščio. Tas kamštis, kuris buvo jų pusėje, negalėjo užstoti matomumo, greičiau buvo, kad vakarinė saulė švietė tiesiai į akis. Matė, kaip vaikas buvo partrenktas, išlipo pasižiūrėti. Automobilis, kuris patrenkė, buvo „Renault“, greitis buvo apie 50 km/val. Trenkė šonu, užvertė ant priekinės automobilio dalies ir jis nukrito apie 10 metrų į priekį, matėsi, kad krito be sąmonės. Pribėgo žmonės, sveikatos priežiūros seselė, moteriškės su baltais chalatais žiūrėjo pulsą. Moteris vairuotoja nesiorientavo, jai buvo stresas, nežinojo, kad reikia pastatyti avarinį ženklą, nes automobiliai važiavo. Stabdymo garso nesigirdėjo. Bėgimą įvardino kaip lengvą – tai ne kaip startavimas. Berniukas žengė, paspartino žingsnį ir pradėjo bėgti. Viskas įvyko perėjos ribose (1 t., b. l. 189).

Liudytojas I. P. teisiamojo posėdžio metu 2017 m. rugsėjo 20 d. parodė, kad 2016 m. rugsėjo 14 d. apie 17-18 val. važiavo iš „Akropolio“ į Kaišiadoris Baršausko gatve – nuo „Akropolio“ ir pro „Molą“ link žiedo. Buvo susidariusi spūstis. Buvo keli automobiliai prieš jų automobilį, jie stovėjo trečioje juostoje. Jis sėdėjo priekyje keleivio pusėje ir matė per perėją einantį vaiką. Visos trys juostos buvo užimtos, bet perėja laisva ir ja ėjo vaikas. Berniukas buvo su kuprine, šviesi striukė, lygtais kalbėjo telefonu. Vaikas praėjo ir pamatė smūgį. Vaikas per tą spūstį greitai praėjo, ant tos salelės šiek tiek stabtelėjo ir vėl pradėjo eiti, bet neatsisuko ir nepasižiūrėjo. Partrenkė trečia juosta važiuojantis automobilis. Stabdymo garso negirdėjo, pamatė smūgį, vaikui trenkė į šoną ir tas vaikas nuskrido apie 10 metrų. Vaikas palengva bėgo per perėją, kad būtų greičiau. Tas buvo pirmoje perėjos dalyje, stabtelėjo ir tada antroje dalyje taip pat. Nematė, kad vaikas dairytųsi. Automobilis juodos spalvos, gali būti, kad „Renault“. Per perėją prieš vaiką ėjo moteris su vežimėliu. Moteris jau buvo perėjus per visą gatvę, tuo metu vaikas pradėjo eiti. Nuo VI forto link „Akropolio“ priešinga kryptimi nebuvo spūsties, tuščias kelias. Tuo metu kitoje pusėje važiavo keli, gal trys, automobiliai (1 t., b. l. 189–190).

Liudytojas M. P. teisiamojo posėdžio metu 2017 m. rugsėjo 20 d. parodė, kad 2016 m. rugsėjo 14 d. apie 17.50 val. važiavo nuo centro link Petrašiūnų vidurine antra juosta. Buvo kamštis į žiedo pusę link Petrašiūnų. Privažiavo perėją, sustojo automobiliai visose trijose juostose, ėjo žmonės, paskutinis ėjo berniukas. Jis sustojo pirmas prie perėjos vidurinėje juostoje. Ėjo moteris su vežimėliu, po to vaikas. Moteris perėjo ir tada ėjo berniukas. Berniuko ėjimą per perėją bėgimu negali pavadinti, jis ėjo greitu žingsnis. Matė berniuką tik einantį per pirmą juostą, vėliau pro jį, toliau nežiūrėjo, kaip ėjo pro trečią juostą ir pro žalią juostą. Dar stovint išgirdo smūgį ir iš karto suprato, kad partrenkė žmogų. Pasisukęs pamatė kažką skrendant, gal kuprinę. Automobilis, kuris nutrenkė, buvo priešpriešinėje trečioje juostoje. Jis iš karto išlipo iš automobilio, pamatė, kad partrenkė vaiką. Buvo daug žmonių, skambino „112“. Automobilis buvo tamsus „Renault Scenic“. Gulintis vaikas tikriausiai buvo be sąmonės. Stabdymo garso negirdėjo, tik smūgio garsą. Perėja buvo visa laisva. Oro sąlygos buvo geros, nebent saulė akino. Moteris su vežimėliu ir vaikas buvo atstumu per visą perėjos ilgį (1 t., b. l. 190–191).

Liudytoja I. Z.-L. teisiamojo posėdžio metu 2017 m. rugsėjo 20 d. parodė, kad 2016 m. rugsėjo 14 d. buvo prieš 18.00 val., nes vežė vaiką į Girstučio baseiną. Baršausko gatve važiavo link baseino nuo VI forto. Ties „Molu“ buvo didelė automobilių spūstis. Likus iki perėjos gal kokiems 4 automobiliams, pamatė, kad kažkas įvyko, žmonės išlipo iš automobilių. Jie labai lėtai riedėjo savo automobiliu ir ji kitoje gatvės pusėje, priešingoje eismo juostoje, gerokai už perėjos pamatė gulinį krūpčiojantį vaiką. Ji važiavo link žiedo trečia juosta prie pat žalios vejos. Vaiko einančio per perėją nematė, pačio įvykio irgi nematė. Stabdymo garso negirdėjo, smūgio garso negirdėjo (1 t., b. l. 191).

Specialistė L. L. teisiamojo posėdžio metu 2017 m. spalio 24 d. paaiškino, kad pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo Z. S. veiksmai. Kelių eismo taisyklės numato, kad vairuotojas turi pasirinkti tokį greitį, jog būtų galima sustoti iki iš anksto numatomos kliūties. Vairuotojas privalo duoti kelią per pėsčiųjų perėją einantiems pėstiesiems. Jeigu buvo priešpriešais kamštis, ar daugiau automobilių stovėjo, tai kažkiek ribojo matomumą, kažkuriuo momentu galėjo blogiau matytis arba nesimatyti, priklauso ir nuo fizinių pėsčiojo savybių – jis yra nepilnametis, automobilio aukštis 1,40 metro, visa tai išvadoje įvertinta. Byloje nustatyta, kad pėsčiasis ėjo nežiūrėdamas, nesustodamas, tai šiuo atveju vairuotojas matydamas, kad eina vaikas, turi būti ypatingai atsargus. Vairuotoja turėjo sumažinti greitį, duoti kelią pėsčiajam, jeigu jis žengtų. Kaip ir vairuotojui parašyta, kad turi stabdyti, taip ir pėsčiasis šiuo atveju eidamas per pėsčiųjų perėją, eidamas per skiriamą salelę taip pat turėjo pasižiūrėti, ar yra saugu įžengti. Todėl šiuo atveju išvada duota tokia, kad vairuotoja nedavė kelio einančiam per pėsčiųjų perėją pėsčiajam, o pėsčiasis neatsargiai elgėsi, kadangi nesustodamas žengė tiesiog į važiuojamąją dalį, jau kai vairuotoja nieko negalėjo padaryti. Pėsčiojo veiksmai šito įvykio atsitikimą tiek ir sąlygojo, kad jis įžengė į juostą tuo momentu, kai vairuotoja jau nieko negalėjo padaryti. Išvadoje įvertinti abiejų veiksmai. Pagrindinė sąlyga, kuri lėmė eismo įvykį, vairuotoja, nes tai yra pėsčiųjų perėja, jeigu tai būtų ne pėsčiųjų perėja, tai vertintų pėsčiojo veiksmus, kaip pagrindinę sąlygą. Vairuotoja turėjo prilėtinti greitį tiek, kad ji išvengtų susidūrimo, nes pėsčiasis jau buvo įžengęs į pėsčiųjų perėją. Jis ėjo iš kairės pusės, jau ilgą laiką buvo pėsčiųjų perėjoje, paskaičiavo, kad vairuotoja turėjo matyti jam artėjant prie pėsčiųjų perėjos. Jokių ypatingų oro sąlygų, kurios įtakotų situaciją, nebuvo. Saulės švietimo į akis nevertina, nevertintų ir dabar, nes jeigu akina saulė ir nesimato kelio, apskritai negalima važiuoti. Vidutinis važiavimo greitis apskaičiuotas tik pagal pėsčiojo nubloškimą, orientacinis nuo 35-38 km/val. Jeigu automobilio vairuotoja kažkiek pristabdė, greitis prieš partrenkimą galėjo būti ir 50 km/val. Greičio viršijimo nenustatė. Ji rašydama išvadą turėjo vairuotojos paaiškinime nurodytus duomenis, kad važiavo 20-30 km/val. greičiu. Jeigu daryti prielaidą, kad greitis buvo 20-30 km/val., tai galimybė išvengti susidūrimo būtų tik didesnė. Bet pagal nubloškimą, greitis turėjo būti ne mažiau kaip 35 km/val. kontakto metu, o prieš tai galbūt ir kiek didesnis buvo. Bylos duomenimis, priešpriešinėje juostoje buvo kamštis, pagal liudytojų parodymus pėsčiųjų perėja buvo laisva, ar važiuojant galėjo nesimatyti 10 m. berniuko – aiškindamasi šią aplinkybę ji vertino salelę ir iki salelės pusę metro nuo kairiojo krašto. Išvadoje yra priimtas bėgančio berniuko greitis. Ji parinko viską vairuotojos naudai, tačiau vis tiek gaunama išvada, kad vairuotoja turėjo galimybę išvengti. Vertino, kad kūnas slysta asfaltuota kelio danga. Kadangi tai priklauso ir nuo rūbų, todėl vertino 0,6-0,7 ribose, dėl to ir greitis yra 35-38 km/val., jis yra nepastovus ir gali šiek tiek kisti. Ji vertino berniuko greitį nuo 7,4 iki 10,4 km/val. Tokių metų tokiam vaikui toks greitis nustatomas pagal metodiką, kai vaikas bėga maksimaliai. 7,4 lėtesnis tempas, 10,4 greitesnis. Vertino dulkių nubraukimo pėdsaką ant automobilio variklio dangčio, nustatė, kad yra nubraukimas ir įlenkimas, kad šita dalimi yra partrenktas pėsčiasis. Iš tokio dulkių nubraukimo pėdsako vaiko judėjimo greičio ji nustatyti negali (2 t., b. l. 38–40).

Liudytoja S. B. teisiamojo posėdžio metu 2017 m. lapkričio 14 d. parodė, kad ji dirba kirpykloje (duomenys neskelbtini). Įvykio ji nematė, tik girdėjo garsus, stabdymą, atsitrenkimą. Suprato, kad atsitrenkė ne į automobilį, o į kažką kitą, kadangi girdėjo duslų bumbtelėjimą. Ji išėjo už kokių 5-10 min. Matė, kaip keli vyrai priėjo prie moters, ar stengėsi ją nuraminti, ar rėkė ant jos, ir matė gulintį vaiką. Kirpykla nuo tos perėjos yra gal 20 m atstumu. Garsą aiškiai girdėjo, vaizdo nematė. Pats automobilis buvo už perėjos, arba dalis automobilio buvo ant perėjos, bet tikrai ne prieš perėją. Partrenktas vaikas gulėjo dideliu atstumu (2 t., b. l. 50).

Asmuo, pateikęs konsultacinę išvadą, V. M. teisiamojo posėdžio metu 2017 m. lapkričio 14 d. paaiškino, kad automobilio greitis pėsčiojo partrenkimo metu buvo tarp 46-53 km/val. Tas metodas, kuris naudojamas, nėra absoliučiai tikslus, paklaida 3 km/val., todėl ribos 45-50 km/val. 7 paveikslėlyje 9,2 m atstumas, kuriuo buvo užfiksuotas kraujo pėdsakas, pagal schemą, kur gulėjo pėsčiasis po eismo įvykio. Raudona linija – automobilio judėjimas stabdant, o mėlyna – pėsčiųjų judėjimas, tai yra ribiniai duomenys. Kur susikerta tie grafikai, nuo tos vietos prasideda, kokiu atstumu ir kokiu greičiu buvo partrenktas pėsčiasis. Kadangi yra duomenų, kad tai įvyko pėsčiųjų perėjos ribose, tai nubraižyta ir nustatytos ribos, koks galėjo būti greitis, įvertinti duomenys, kad pėsčiasis buvo patrenktas pėsčiųjų perėjos ribose. 7 paveikslėlyje paskaičiuota pagal suaugusį. 9 paveikslėlyje manekenas yra vaikas, 30 kg svorio ir 135 cm ūgio. Vaikas yra lengvesnis ir žemesnis, vadinasi, esant tam pačiam greičiui mažesnio ūgio ir svorio pėsčiojo kritimas bus didesnis. Pagrindines eismo įvykio kilimo priežastis išnagrinėjo pagal tris galimus scenarijus. 8 paveikslėlyje galima matyti, kokiu greičiu prieš partrenkiant judėjo vaikas – greitis prilyginamas greitam bėgimui. 8 paveikslėlyje pėsčiojo greičio ribos nurodytos priklausomai nuo to, koks yra tas skersinis pėsčiojo poslinkis nuo pirminio kontakto iki tos vietos, kur pagal metodiką galvos atsitrenkimo į automobilį pėdsakas ir priklausomai nuo nustatyto automobilio greičio. Tai yra suaugusiam, o kadangi pėsčiasis vaikas, esant 40 cm skersiniam poslinkiui, vadinasi greitis turėtų būti dar didesnis. Pagal šitą grafiką ir padaryta išvada, kad pėsčiasis judėjo greičiu, kuris prilyginamas greitam judėjimui. Jis yra ekspertas trasologas. Trasologija – tai mokslas apie pėdsakus, visi pėdsakai, kurie susieti su transportu. Paėmė vidutinį automobilio greitį – 48 km/val. 40 cm tai yra skersinis poslinkis, kas yra objektyvu. Jis naudoja programą „PC-Crash“. Tai Austrijos firmos DSD sukurta programa, jo daryta tos programos lietuviška versija. „PC-Crash“ vertimas į lietuvių kalbą padarytas prieš 5 metus, šita programa yra matematinis įrankis, kaip ir kiekviena metodika. Šios programos patvirtinti ar sertifikuoti neįmanoma, kadangi prieštarautų laisvos rinkos sąlygoms. 8 paveikslėlis rodo, kad partrenkimo metu jo judėjimo tempas buvo greitas bėgimas. Čia yra taip pat grafikai suaugusiam, o kas susiję su vaiku, šita išvada yra dar labiau kategoriška. Galimos greito bėgimo ribos priklauso nuo amžiaus, svorio. Ribos yra nuo 11,5 iki 13,5 km/val. Pirmas variantas – partrenkimo metu greitas ėjimas, antras variantas – artėjant prie skiriamosios juostos greitas ėjimas, o patrenkimo metu greitas ėjimas, o trečias – partrenkimo metu greitas bėgimas. Šitie 3 variantai buvo išnagrinėti ir surašytos atitinkamos išvados. 5,55 m atstumas iki partrenkimo vietos, tai yra tas atstumas, kurį vairuotoja turėjo matyti. Specialisto išvadoje 5,75 m., jis paskaičiavo 0,2 m mažesnį, nes 3 m yra skiriamoji juosta, pusę metro yra atstumas kiek priešpriešinėje eismo juostoje buvo galima matyti iš už stovinčių automobilių, nuo kairio krašto būtent tokį atstumą įveikė pėsčiasis iki partrenkimo vietos, įvertinant automobilio galutinę padėtį ir įvertinant tą vietą, kur buvo partrenktas pėsčiasis. 3 paveikslėlyje aiškiai matosi, kad kontakto vieta yra ne per vidurį, o kairiau, todėl įvertino, kad kontakto vidurys 70 cm. 9-10 paveikslėliai atspindi modeliavimo rezultatą, kai paimta automobilio išorė ir paimtas manekenas, konkretaus vaiko ūgio 135 cm ir svorio 30 kg. Esant automobilio 46 km/val. ir pėsčiojo 12 km/val., kas atitinka greitą bėgimą, galutinė manekeno padėtis tuose 9-10 paveikslėliuose atsispindi ir artima užfiksuotam kraujo klanui. Šitas modeliavimas parodo, kad automobilio greičio ribos nuo 46-50 km/val. ir pėsčiojo judėjimas greitu tempu, rekonstruojama kompiuterio programa ir papildomai įvertinta, kaip manekenas juda nuo 12,5 iki 13,5 km/val. Pirmas variantas, jeigu pėsčiasis ėjo normaliu tempu link skiriamosios juostos, vadinasi vairuotoja turėjo techninę galimybę sustoti, jeigu bėgo, tai galėjo būti ir taip, ir kitaip, o jeigu bėgo artyn prie skiriamosios juostos, tai tada vairuotoja neturėjo techninės galimybės išvengti pėsčiojo partrenkimo. Viskas priklauso nuo tempo, kuriuo judėjo pėsčiasis artėjant prie skiriamosios juostos. Jeigu suaugęs žmogus būtų ėjęs, tai reikėtų vertinti situaciją pagal Kelių eismo taisyklių reikalavimus, vairuotojas privalo praleisti pėsčiąjį, jeigu yra jo važiuojamojoje dalyje. Kelių eismo taisyklės pasako, kad vaiko pasirodymas kelyje, tai jau yra pavojus. Vadinasi, jį pamačius, reikėjo mažinti greitį. Taip vairuotoja turėjo elgtis šioje situacijoje. Tas greitis 46-50 km/val. nereiškia, kad jis buvo nepriimtinas, nes jeigu pėsčiasis tokioje situacijoje būtų ėjęs, tai vairuotojas galėjo pamatyti ir net nestaigiai sustoti. Jeigu vairuotoja neturėjo techninės galimybės sustoti, tai jos veiksmai nebuvo priežastiniame ryšyje su eismo įvykiu. 2013 m. ekspertų komisija dėl tam tikrų priežasčių nepratęsė jam eismo įvykio eksperto kvalifikacijos, nes sprendė, kad jis neišmano automobilių dinamikos. Bylos medžiagoje konkrečių vaiko duomenų nėra užfiksuota, yra 9 metų vaikas, todėl jis ėmė iš interneto duomenis ir vidurkius. Ekspertizę darė turėdamas medžiagą, kuri išvardinta 11 skyriuje, kuri jam buvo pateikta. Rėmėsi skaičiavimais, tyrimais, kuriuos atliko panaudodamas konkrečius šaltinius, „PC-Crach“, kur yra modelis pėsčiojo ir toliau panaudojo modelį, kur automobilio susidūrimas, su kuriuo atspindi to vaiko parametrus. Jis ėmė vidutinius parametrus. Vaikas, nuo kurios vietos pradėjo bėgti nenurodė, jis ėmė pradinį tašką 5,55 m, pirmu atveju ėjimas, po to greitas ėjimas, o galutiniam taške greitas bėgimas, vadinasi nuo pirmo iki paskutinio taško imamas vidutinis greitis. Laikoma, kad greitis tolygiai didėjo (2 t., b. l. 50–55).

Kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole, prie jo esančiame plane, fotonuotraukose, užfiksuotas 2016 m. rugsėjo 14 d. apie 17.50 val. Kaune, K. Baršausko g., ties namu Nr. 83, įvykęs eismo įvykis (1 t., b. l. 10–17).

Transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokole užfiksuoti automobilio „Renault Megane Scenic“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išoriniai sugadinimo požymiai ir techninė būklė po eismo įvykio (1 t., b. l. 18).

Automobilio „Renault Megane Scenic“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė drausta akcinėje draudimo bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ADB „(duomenys neskelbtini)“) (1 t., b. l. 21).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 538/2017/(02) (tyrimas pradėtas 2017 m. vasario 24 d., tyrimas baigtas 2017 m. kovo 3 d.) konstatuota, kad eismo įvykio metu padaryti sužalojimai – kaukolės skliauto bei pamato kaulų lūžiai, galvos smegenų sumušimas N. M. sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą (1 t., b. l. 75–76).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. M 338/2019(02) (tyrimas pradėtas 2019 m. balandžio 16 d., tyrimas baigtas 2019 m. balandžio 18 d.) konstatuota, kad remiantis medicininiais dokumentais N. M. mirė nuo išsivysčiusios būklės po buvusios galvos smegenų traumos. Tai komplikavosi ūmiu kvėpavimo funkcijos nepakankamumu, asistolija. N. M. mirė 2019 m. balandžio 15 d. 08.15 val. Remiantis N. M. lavono tyrimu, pasisakyti apie traumos mechanizmą nėra galimybės. Remiantis pateiktais medicininiais dokumentais (LSMUL Kauno klinikų ligos istorija Nr. 2019-0230427) N. M. išsivysčiusi sunki būklė ir tuo pačiu mirtis yra susijusi su anksčiau patirta (2016 m. rugsėjo 14 d.) galvos smegenų trauma (3 t., b. l. 171–174).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. pM 18-M338/2019(02) (tyrimas pradėtas 2019 m. gruodžio 17 d., tyrimas baigtas 2019 m. gruodžio 18 d.) konstatuota, kad N. M. mirė nuo išsivysčiusios būklės po buvusios galvos smegenų traumos. Galvos trauma buvo patirta eismo įvykio metu 2016 m. rugsėjo 14 dieną. Šio eismo įvykio metu N. M. buvo padaryti kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžimai bei daugybiniai galvos smegenų ir kamieno sumušimai (kontuzijos). Šie sunkūs galvos sužalojimai ir yra tiesiogiai susiję su N. M. mirties priežastimi. N. M. mirė 2019 m. balandžio 15 d. 08.15 val. Po eismo įvykio metu patirtos traumos pagal pateiktus duomenis N. M. stacionare (LSMUL Kauno klinikose) gydėsi nuo 2016 m. rugsėjo 14 d. iki 2017 m. sausio 20 d., nuo 2018 m. balandžio 18 d. iki 2018 m. balandžio 30 d., nuo 2018 m. rugpjūčio 31 d. iki 2018 m. rugsėjo 19 d., nuo 2019 m. sausio 14 d. iki 2019 m. sausio 15 d. ir paskutinį kartą nuo 2019 m. balandžio 13 d. iki pat mirties 2019 m. balandžio 15 dieną. Visi šie gydymai yra tiesiogiai susiję su patirta galvos smegenų trauma ir jos padariniais. Iki patirtos galvos traumos N. M. nesirgo jokiomis ligomis, kurios būtų įtakoję jo mirtį. Prieš pat mirtį N. M. buvo paguldytas į LSMUL Kauno klinikas 2019 m. balandžio 13 dieną. Čia jam buvo taikomas jo būklę atitinkantis simptominis gydymas (Tab. Finlepsini 200 mg x 2, tab. Levetiracetami 250 mg, 500 mg, Sol. Ketonali 50 mg i/v p.r., Sol. Paracetamoli 300 mg i/v p.r., infuzoterapija). Remiantis ligos istorijoje darytais įrašais gydymosi stacionare metu bendra ligonio būklė blogėjo, ryškėjo sinusinė bradikardija, hipotenzija, stebėtas trinkantis kvėpavimas. Gaivinimo veiksmai buvo neefektyvūs ir išsekus gyvybinėms funkcijoms ligonis 2019 m. balandžio 15 d. 08.15 val. mirė (3 t., b. l. 192–195).

Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11-2766 (16) konstatuota, kad šio eismo įvykio mechanizmas buvo toks: automobilis „Renault Scenic“, vairuojamas Z. S., važiavo K. Baršausko g. link Studentų g., tuo metu automobiliui iš kairės pėsčiųjų perėja (ar šalia jos) ėjo (bėgo) pėsčiasis N. M.. Pėsčiasis tęsė judėjimą nuo skiriamosios juostos ir jam nuėjus (nubėgus) nuo skiriamosios juostos apie 2,25 m atstumą automobilis „Renault Scenic“ partrenkė jį priekinės dalies viduriu. Pėsčiasis buvo nublokštas ant važiuojamosios dalies 3-je eismo juostoje ir dar slydo į priekį į dešinę, o automobilis buvo sustabdytas 7,85 m atstumu už pėsčiųjų perėjos. Automobilis „Renault Scenic“, vairuojamas Z. S., prieš pėsčiojo partrenkimą važiavo ne mažesniu nei 35 km/val. greičiu. Tiksliai apskaičiuoti važiavimo greitį nėra galimybės. Tuo momentu, kai pėsčiasis ramiu tempu išbėgo iš už priešpriešinio eismo juosta važiuojančių automobilių, automobilis „Renault Scenic“ važiuodamas 35 km/h buvo 19,3-27,2 m atstumu nuo pėsčiojo partrenkimo vietos, o važiuodamas 50 km/val. – buvo apie 27,6-38,8 m atstumu nuo partrenkimo vietos. Susidariusioje situacijoje automobilio „Renault Scenic“ vairuotojos Z. S. veiksmai – artėdama prie kelio ženklais ir kelio ženklinimo linijomis pažymėtos pėsčiųjų perėjos, esant ribotam perėjos matomumui, nesulėtino važiavimo greičio tiek, kad turėtų techninę galimybę sustoti iki iš anksto numanomos kliūties – pėsčiojo pėsčiųjų perėjoje ir partrenkė pėsčiųjų perėja arba ties ja važiuojamąją dalį kirtusį N. M., – techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Šioje eismo situacijoje pėsčiojo N. M. veiksmai – į važiuojamąją dalį nuo skiriamosios juostos įžengė, kai automobilio „Renault Scenic“ vairuotoja jau neturėjo techninės galimybės sustoti, turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu (1 t., b. l. 80–84).

2017 m. birželio 8 d. eksperto išvadoje Nr. MV 2017-45, pateiktoje eksperto V. M., nurodoma, kad eismo įvykio, įvykusio 2016 m rugsėjo 14 d. apie 17.50 val. Kauno m., ties K. Baršausko g. 83 numeriu pažymėtu pastatu, kurio metu lengvasis automobilis „Renault Megane Scenic“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo Z. S., partrenkė pėsčiąjį N. M., kilimo eiga detalizuota tiriamojoje dalyje ir apibendrinta 2.7 punkte. Techniniu požiūriu negalima vienareikšmiškai atsakyti, ar susidariusioje prieš eismo įvykį kelio situacijoje automobilio „Renault Megane Scenic“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotoja turėjo techninę galimybę išvengti buvusio įvykio, kadangi šio eismo įvykio kilimas, o taipogi ir vairuotojos techninė galimybė išvengti eismo įvykio yra tiesiogiai sietini su pėsčiojo judėjimo tempu. Pėsčiojo N. M. veiksmai – įžengdamas į važiuojamąją dalį nuo skiriamosios juostos, neįvertino atstumo iki artėjančio automobilio „Renault“ bei neįsitikino, kad tai saugu, ir sudarė neišvengiamą kliūtį automobilio „Renault“ vairuotojai, techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir turėjo priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu. Automobilio „Renault Megane Scenic“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojos Z. S. veiksmų – partrenkė pėsčiųjų perėjoje arba ties jos ribomis pėsčiąjį N. M., priežastinis ryšis su šio eismo įvykio kilimu turi būti vertinamas sąryšyje su pėsčiojo judėjimo tempu, kuriuo jis judėjo kertant K. Baršausko g. važiuojamosios dalies pusę, kuria važiuojama nuo Pašilės g. (detalizavimas 2.4 punkte) (2 t., b. l. 23–35).

Pagal BK 281 straipsnio 5 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali – padarinių (žmogaus žūties) konstatavimas yra būtina baudžiamosios atsakomybės pagal aptariamą BK straipsnį sąlyga. Baudžiamoji atsakomybė už kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiančius veiksmus kyla, kai jie susiję priežastiniu ryšiu su šiame straipsnyje numatytais padariniais, vertinamu atveju – su žmogaus žūtimi.

Kaltinamajai inkriminuojamos nusikalstamos veikos objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymiai nustatyti ne tik pačios kaltinamosios parodymais bei prisipažinimu, bet ir liudytojų parodymais, tarp kurių esminių prieštaravimų nenustatyta, o taip pat ir byloje esančia Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada, ją pateikusios specialistės paaiškinimais bei Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialistų išvadomis.

Aplinkybes, kad kaltinamoji vairuodama kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo taisykles ir kad dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus, patvirtina byloje esantys objektyvūs duomenys: Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-2766 (16), kurioje nurodytas eismo įvykio kilimo mechanizmas, konstatuota, kad susidariusioje situacijoje automobilio „Renault Scenic“ vairuotojos Z. S. veiksmai – artėdama prie kelio ženklais ir kelio ženklinimo linijomis pažymėtos pėsčiųjų perėjos, esant ribotam perėjos matomumui, nesulėtino važiavimo greičio tiek, kad turėtų techninę galimybę sustoti iki iš anksto numanomos kliūties – pėsčiojo pėsčiųjų perėjoje ir partrenkė pėsčiųjų perėja arba ties ja važiuojamąją dalį kirtusį N. M., – techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti; Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. M 338/2019(02) (tyrimas pradėtas 2019 m. balandžio 16 d., tyrimas baigtas 2019 m. balandžio 18 d.) ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. pM 18-M338/2019(02) (tyrimas pradėtas 2019 m. gruodžio 17 d., tyrimas baigtas 2019 m. gruodžio 18 d.), kuriose konstatuota, kad 2016 m. rugsėjo 14 d. eismo įvykio metu N. M. buvo padaryti kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžimai bei daugybiniai galvos smegenų ir kamieno sumušimai (kontuzijos) ir šie sunkūs galvos sužalojimai ir yra tiesiogiai susiję su N. M. mirties priežastimi. Teismas neturi pagrindo nesivadovauti minėtomis specialistų išvadomis – į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kurie paneigtų jų teisingumą ar sukeltų pagrįstų abejonių dėl jų teisingumo.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo pateiktas kaltinamosios Z. S. prašymas atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant sutuoktinio A. S. atsakomybėn (4 t., b. l. 75–76). Taip pat pateiktas A. S. prašymas perduoti kaltinamąją jo atsakomybei pagal laidavimą be užstato (4 t., b. l. 86–88).

Teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinamosios sutuoktinis A. S. palaikė savo prašymą perduoti kaltinamąją pagal laidavimą jo žinion, atleidžiant kaltinamąją nuo baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina, kad prokuroras sutiko, kad kaltinamoji būtų atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, su tuo sutiko ir nukentėjusysis R. M.. Laidavimo instituto taikymui iš esmės neprieštaravo ir nukentėjusioji bei jos atstovė.

BK 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Kadangi šiuo konkrečiu atveju Z. S. kaltinama neatsargaus nusikaltimo padarymu, spręstinas jos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimas.

BK 40 straipsnyje numatytos sąlygos, kuomet asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Kaltinamoji nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą. BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte esanti sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką. Pagal teismų praktiką jos konstatavimas taikant BK 40 straipsnį reiškia, kad asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, gailėjimąsi išreiškia ne tik apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir panašiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-84/2010).

Iš bylos duomenų nustatyta, kad net ir pirminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, kuomet kaltinamoji neigė savo kaltę dėl eismo įvykio kilimo, ji iš karto po įvykio vyko į ligoninę, kad sužinoti, kokia berniuko būklė, atsiprašė berniuko mamos, su ja palaikė ryšį, išgyveno dėl skaudžių eismo įvykio padarinių, aplankė berniuką jo namuose. Kaltinamoji nebuvo abejinga vaiko ir jo artimųjų skausmui, davė išsamius parodymus apie įvykio aplinkybes. Tuo tarpu atnaujinus baudžiamosios bylos nagrinėjimą kaltinamoji nuo pat teisiamojo posėdžio pradžios pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi. Nukentėjusioji neneigė, kad kaltinamoji po eismo įvykio su ja komunikavo. Kaltinamoji net ir gaudama nedideles pajamas, deda pastangas atlyginti savo nusikalstama veika padarytą žalą: nukentėjusiajam R. M. padarytą žalą atlygino visiškai (4 t., b. l. 13–14), o nuketėjusiajai pervedė 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (4 t., b. l. 83–84). Nors nukentėjusioji teisminio bylos nagrinėjimo metu teigė, kad jos vertinimu kaltinamosios pervesti 2 000 Eur buvo skirti sūnaus laidotuvių išlaidų atlyginimui, tačiau mokėjimo nurodymuose įrašyta pavedimo paskirtis „žalos atlyginimui pagal teismo sprendimą Nr. 1-261-954/2018“, tokią nukentėjusiosios nuostatą paneigia. Kaltinamoji nebuvo įpareigota atlyginti N. M. laidotuvių išlaidų, be to, pati nukentėjusioji nurodė, kad jas atlygins draudimo bendrovė. Teismas tiki, kad kaltinamoji ir toliau dės pastangas atlyginti nukentėjusiajai nusikalstamais veiksmais padarytą neturtinę žalą. Kaltinamoji ne tik neteista, bet ir nei karto nebausta administracine tvarka (4 t., b. l. 69, 71), nors jai nustatytas tik 55 procentų darbingumas, tačiau ji turi pastovų darbą, darbdavio bei seniūnijos charakterizuojama teigiamai (4 t., b. l. 78, 85), su vyru šeimoje užaugino dvi šiuo metu jau mokslus pabaigusias dukras – paminėtos aplinkybės leidžia teismui pagrįstai manyti, kad kaltinamoji Z. S. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Prašymą būti laiduotoju pateikęs A. S. nurodė, kad su kaltinamąja kartu gyvena jau 34 metus, sutaria gerai, yra artimi. Kaltinamoji yra gera žmona ir mama, o jos sukeltą eismo įvykį vertina kaip didelę nelaimę. Apie įvykį sužinojo iš karto – jam paskambino pati kaltinamoji. Iš karto važiavo į įvykio vietą pas žmoną. A. S. neteistas (4 t., b. l. 95), administracine tvarka nebaustas (4 t., b. l. 96), dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, darbdavio charakterizuojamas teigiamai (4 t., b. l. 94). Iš visų šių aplinkybių darytina išvada, kad laiduotojas A. S. yra vertas teismo pasitikėjimo, savo asmeninėmis savybėmis, nepriekaištinga reputacija, darbine veikla darys teigiamą įtaką kaltinamosios pasitaisymui.

Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad yra visos būtinos BK 40 straipsnyje numatytos sąlygos Z. S. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, o A. S. skirti laiduotoju. Iš teismui pateiktų duomenų apie sutuoktinių turtinę padėtį matyti, kad jų gaunamos mėnesinės pajamos tik nežymiai viršija 1000 Eur (4 t., b. l. 97–98), be to, sutuoktiniai yra paėmę paskolą iš banko (4 t., b. l. 108), vienintelis turimas nekilnojamasis turtas – namų valda, kurioje jie gyvena, nekilnojamajam turtui nustatyta hipoteka (4 t., b. l. 100–107), todėl teismas sprendžia, kad yra pagrindas nustatyti laidavimą be užstato.

Nukentėjusioji I. M. bylą nagrinėjant pagal BK 281 straipsnio 5 dalį pateikė teismui naują civilinį ieškinį (4 t., b. l. 2–7). Civiliniame ieškinyje nukentėjusioji prašo teismo iš kaltinamosios Z. S. priteisti 70 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, penkių procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas išlaidas už advokato padėjėjos paslaugas. Nors civiliniame ieškinyje nurodoma, kad jis reiškiamas ne tik kaltinamajai bei ir civiliniam atsakovui ADB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau iš civilinio ieškinio turinio matyti, kad iš ADB „(duomenys neskelbtini)“ nei turtinės, nei neturtinės žalos neprašoma priteisti. Nukentėjusioji ir jos atstovė teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad nors ADB „(duomenys neskelbtini)“ nurodyta kaip civilinis atsakovas, tačiau jokių reikalavimų šiai bendrovei nereiškia.

Civiliniame ieškinyje dėl prašomos priteisti neturtinės žalos nurodoma, kad 2016 m. rugsėjo 14 d. eismo įvykio metu N. M. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, 2019 m. balandžio 15 d. berniukas mirė. Dėl neatsargių kaltinamosios veiksmų neatkuriamai pažeista vertybė – žmogaus gyvybė, todėl akivaizdu, kad nukentėjusioji patyrė stiprius dvasinius išgyvenimus, nerimą, stresą, tuštumos jausmą. N. visą jo gyvenimą rūpinosi mama, civilinė ieškovė I. M. – po skyrybų su sutuoktiniu R. M. sūnus liko gyventi su ja. Sūnų ir mamą siejo emociškai tvirtas ir nuoširdus ryšys. Dėl galimybės prižiūrėti N., kai jis mokėsi pirmoje klasėje, nukentėjusioji pradėjo dirbti mažesniu darbo krūviu ir daugiau laiko praleisdavo su sūnumi – lydėdavo jį į mokyklą, į treniruotes. Gimus jaunesniajam N. broliukui mama ir toliau daug laiko praleisdavo su N., padėdavo jam ruošti namų darbus, daug laiko praleisdavo lauke. Sužinojusi apie sūnaus sužalojimą, nukentėjusioji patyrė šoką ir didžiulį dvasinį sukrėtimą, iki šiol kenčia psichologinį skausmą, dvasinę tuštumą. Po eismo įvykio jos gyvenimas pasikeitė iš esmės, ji visą parą turėjo rūpintis neįgaliu sūnumi, kuris nesuvokė aplinkos, negebėjo atlikti elementarių veiksmų, pasirūpinti savimi (valgyti, nusiprausti, vaikščioti, sėdėti, kalbėti ir pan.). Du metus ir septynis mėnesius truko kasdieniai civilinės ieškovės išgyvenimai stebint, slaugant, prižiūrint visiškai neįgalų sūnų, kuris iki tol buvo sveikas, protingas ir sportiškas vaikas. Ją nuolat lydėjo baimė, kad sūnus uždus, niekada nepasveiks, mirs. Tai neišvengiamai paveikė psichologinę I. M. būseną. Ji pagalbos kreipėsi psichoterapeutą M. B.. Dėl nuolatinės sūnaus slaugos civilinė ieškovė neturėjo galimybės kreiptis į medikus ar ilgesniam laikui kažkur išvykti pailsėti, nes nebuvo kam palikti prižiūrėti sužalotą sūnų. Sūnaus mirtis civilinei ieškovei sukėlė gilius dvasinius išgyvenimus, skaudžias emocijas ir dvasines kančias, galutinai palaužė kaip žmogų, šeima neteko svarbaus šeimos nario. Šiuo metu ji tik valios pastangų dėka ir suvokimu, kad privalo rūpintis kitu mažamečiu sūnumi, bando gyventi pilnavertį gyvenimą.

Teisiamojo posėdžio metu dėl prašomo priteisti neturtinės žalos dydžio nukentėjusioji paaiškino, kad neturtinės žalos atlyginimui prašoma priteisti 70 000 Eur suma yra pagrįsta, kadangi įvykis visiškai pakeitė jos gyvenimą. Iš karto po įvykio N. mėnesį praleido reanimacijoje. Jai, kaip mamai, buvo baisu matyti prie visų prietaisų, prie kvėpavimo sistemos prijungtą sūnų. Iš pradžių ji net bijojo prie jo prisiliesti. Gydymo eigoje dėl vandenės sūnui pašalino kaktos kaulą – atėjusi aplankyti sūnų pamatė, kad nėra pusės vaiko galvos. Kuomet sūnų išrašė iš ligoninės prasidėjo laikas, kai ji turėjo skaičiuoti kiekvieną sūnaus įkvėpimą. Ir tai truko 2 metus 7 mėnesius. Buvo įstatytas maitinimo vamzdelis, kas taip pat reikalavo atitinkamos priežiūros. Reikėjo atsiurbti seiles. Teko samdytis profesionalią slaugę, kad padėtų. Parsivežusi sūnų iš Klinikų pasijuto visiškai viena, bejėgė, priklausoma nuo kitų žmonių, nes turėjo kiekvieną akimirką matyti savo vaiką. Negalėjo miegoti kitame kambaryje, negalėjo miegoti su savo vyru, su savo kitu sūnumi. Jai teko nuolat būti patalpoje, kurioje garsiai veikia vaikui gyvybiškai reikalingas atsiurbimo aparatas. Dėl susidariusios situacijos iširo jos antroji šeima – niekam nereikalinga moteris, kuri net negali išeiti iš namų. Kreipėsi į hospisą – jie padėjo savo atėjimu, leisdavo bent porai valandų išeiti iš namų ir įkvėpti oro, suteikė jai ir psichologinę pagalbą. Kol slaugė sūnų, pas ją niekas negalėjo ateiti į svečius, drauges ištikdavo šokas pamačius berniuką. Po N. mirties jai trūksta sūnaus, N. nuolat prisimena ir jo brolis. Po N. nelaimės, mažasis brolis net buvo nustojęs kalbėti. Kaltinamoji atlygino 2 000 Eur neturtinės žalos tik po N. mirties. N. buvo apdraustas draudimu nuo nelaimingų atsitikimų, todėl iš gautos draudimo išmokos galėjo susimokėti už sauskelnes, už vaistus, be to, N. reikėjo pirkti specialų maistą, kuris duodamas per zondą – jis nėra kompensuojamas, reikėjo vitaminų. Kaltinamoji atėjusi pas ją į darbą skųsdavosi, kad be raminamųjų vaistų negali užmigti, tuo tarpu ji (nukentėjusioji) negalėjo sau leisti gerti raminamųjų, kadangi turėjo visą naktį likti budri, kad girdėtų, kaip kvėpuoja vaikas. Po įvykio socialiniame tinkle „Facebook“ buvo paskelbta sąskaita – tai buvo N. tėčio idėja. Kaltinamoji tuo metu neigė savo kaltę, todėl N. tėtis bandė ieškoti išeičių, kad gauti finansinę paramą specializuotai N. priežiūrai, jo specialių poreikių tenkinimui. Buvo paaukota apie 15 000 Eur. Šiuo metu dirba „Senukuose“ 0,75 etato. Stengiasi mažajam savo vaikui kompensuoti laiką ir dėmesį, kurio negalėjo skirti slaugydama N..

Byloje nekilo ginčo dėl to, kad kaltinamosios padaryta nusikalstama veika, sukėlusia nukentėjusiosios sūnaus N. M. mirtį, nukentėjusiajai buvo padaryta neturtinės žalos. Tačiau kilo ginčas dėl nukentėjusiosios naudai iš kaltinamosios priteistinos neturtinės žalos dydžio. Nukentėjusioji savo patirtą neturtinę žalą vertina 70 000 Eur, tuo tarpu kaltinamosios įsitikinimu, nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydis turėtų būti paliktas toks pats, koks buvo priteistas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 9 d. nuosprendžiu, t. y. 10 000 Eur.

Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, nuo 2012 m. birželio 11 d. iki 2018 m. spalio 31 d. yra 5 000 000 Eur dėl žalos asmeniui (tarp jų 5 000 Eur dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 Eur dėl žalos turtui (3 punktas), nuo 2018 m. lapkričio 1 d. – 5 000 000 Eur dėl žalos asmeniui (įskaitant ir neturtinę žalą) ir 1 000 000 Eur dėl žalos turtui (4 punktas). 2017 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo Nr. IX-378 11, 14, 15, 19 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo Nr. XIII-769 6 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas atlygintinos žalos dydis taikomas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartims, sudarytoms nuo 2018 m. lapkričio 1 dienos.

CK 6.254 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos dydžio skirtumą atlygina apdraustasis asmuo, atsakingas už žalos padarymą.