Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-88/2011

Teisėja Tatjana Juvko Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.7.2.7;

1.1.8.2; 1.1.8.6.2; 1.1.8.7.1; 1.1.8.10.1;

1.1.8.10.3; 1.1.11.10; 1.2.14.3.2.2;

1.2.14.3.2.3; 1.2.26.2.1; 2.4.6.3.1.

2011 m. sausio 24 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą nuteistųjų A. I. (A. I.), A. L. (A. L.), R. I. (R. I.) ir V. I. (V. I.) apeliacinius skundus dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. I. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu trims mėnesiams, pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d. 180 str. 2 d. laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė bausmė A. I. paskirta laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams vienam mėnesiui, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d. 180 str. 2 d. laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d. 180 str. 3 d. laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtosios bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė bausmė A. L. paskirta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams dviem mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. L. pagal Lietuvos Respublikos BK 253 str. 1 d. išteisintas, nesant jo veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

V. I. nuteistas pagal Lietuvos respublikos BK 25 str. 2 d. 180 str. 2 d. laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. I. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d. 180 str. 2 d. laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d. 180 str. 3 d. laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, pagal Lietuvos Respublikos BK 253 str. 1 d. laisvės atėmimu trims mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 4 d., paskirtosios bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė bausmė R. I. paskirta laisvės atėmimas trejiems metams trims mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. I., V. I., R. I. ir A. L. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupėje, įvykdė plėšimą, t. y. jie 2008 m. lapkričio 28 d., apie 20.00 val., Lobos kaime, Dieveniškių sen., Šalčininkų r. sav., veikdami kartu bendrininkų grupėje bei iš anksto susitarę apiplėšti A. I., V. I. ir R. I. močiutę Z. I., tuo metu kai V. I. laukė L. I. priklausančiame automobilyje „Mazda 323“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) o R. I., tikslu apsaugoti vykdomą nusikalstamą veiką likus prie namo, A. I. papurškęs Z. I. ašarinių dujų į akis bei A. L. užčiaupiant ranka Z. I. burną, kad pastaroji nešauktų pagalbos, A. I. įsibrovė į Z. I. gyvenamąjį namą, kur aiškiai žinodamas, kur saugomi pinigai, iš po kambaryje esančio kilimo pagrobė nukentėjusiajai priklausantį turtą –2500 Lt grynųjų pinigų, ir tokiu būdu juos bendrai pagrobė.

Taip pat A. I. nuteistas už tai, kad padarė viešosios tvarkos pažeidimą, t. y. iš chuliganiškų paskatų viešojoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, t. y. jis 2008 m. rugpjūčio 2 d., apie 20.00 val., Žižmų kaime, Dieveniškių sen., Šalčininkų r. sav., išlipęs kartu su asmeniu, kurio byla išskirta į atskirą bylą, iš automobilio „Rover 827“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priėjęs prie J. Š. automobilio „Ausi 80“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) per nuleistą durelių lango stiklą bandė suduoti J. Š., tačiau pastarasis ranka atmušė jo ranką, o asmuo, kurio byla išskirta į atskirą bylą, sudavė J. Š. vieną kartą ranka į veidą. J. Š. iš karto pasuko į Žižmų kaimą bei sustojo G. G. kieme, tačiau A. I. kartu su asmeniu, kurio byla išskirta į atskirą bylą, atvažiavo automobiliu „Rover 827“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) iš paskos ir vėl priėjo prie J. Š. automobilio „Audi 80“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kur per nuleistą durelių lango stiklą asmuo, kurio byla išskirta į atskirą bylą, sudavė vieną kartą J. Š. kumščiu į nosį, dėl ko J. Š. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Taip pat R. I. ir A. L. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupėje, įvykdė plėšimą, t. y. jis 2009 m. sausio 13 d., apie 20.00 val., Šalčininkėlių kaime, Šalčininkų sen., Šalčininkų r. sav., veikdami kartu bendrininkų grupėje, užsidėję kaukes, įėjo į J. R. įmonei priklausančią parduotuvę, kur A. L. iš savadarbiu būdu perdirbto (pašalinus pertvarą) pramoninės gamybos 9 mm kalibro dujinio revolverio OLYMPIC 38, Nr. 000237 (Italija), pritaikyto šaudyti savadarbiais neunitariniais šoviniais, susidedančiais iš pramoninės gamybos 9 mm (.380) kalibro garsinių (signalinių) revolverinių šovinių ir 8,0-9,0 mm skersmens guminių grankulkių arba 7,5 mm skersmens metalinių grankulkių, vieną kartą iššovė į orą, o antrą kartą iššovė nukentėjusiajai pardavėjai J. R. į kairį skruostą, padarydamas jai šautinį kairio skruosto sužalojimą ir taip nesunkiai sutrikdydamas nukentėjusiajai J. R. sveikatą, o tuo metu R. I., priėjęs prie kasos aparato „EURO 2000 TALPHA“, išplėšė kasos stalčių ir tokiu būdu užvaldė J. R. priklausančios įmonės turtą – 436,00 Lt grynųjų pinigų.

Taip pat R. I. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo šaunamuoju ginklu, t. y. jis 2007 m. rugsėjo 21 d., įsigijęs parduotuvėje „Vilniaus ginklai“ 9 mm kalibro dujinį revolverį „OLYMPIC 38“, Nr. 000237, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, neturėdamas leidimo savadarbiu būdu perdirbo minėtą dujinį revolverį - pašalino pertvarą ir taip pritaikė jį šaudyti savadarbiais neunitariniais šoviniais, susidedančiais iš pramoninės gamybos 9 mm (.380) kalibro garsinių (signalinių) revolverinių šovinių ir 8,0-9,0 mm skersmens guminių grankulkių arba 7,5 mm skersmens metalinių grankulkių. Minėtą savadarbiu būdu perdirbtą revolverį laikė L. I. priklausančiame automobilyje „Mazda 323“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) iki 2009 m. sausio 15 d., 21.20 val., kol gabenant jį iš Vilniaus miesto į Dieveniškių miestelį, Šalčininkų r. sav., R. I. Širvių atraminiame punkte sulaikė VSAT prie LR VRM Vilniaus rinktinės G. Žagunio užkardos pareigūnai.

A. L. taip pat buvo kaltinamas neteisėtu disponavimu šaunamuoju ginklu, t. y., kad jis 2009 m. sausio 13 d., apie 20.00 val., Šalčininkėlių kaime, Šalčininkų sen., Šalčininkų r. sav., neteisėtai, neturėdamas leidimo, paėmė L. I. priklausančiame automobilyje „Mazda 323“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) buvusį savadarbiu būdu - pašalinus pertvarą perdirbtą pramoninės gamybos 9 mm kalibro dujinį revolverį „OLYMPIC 38“, Nr. 000237 (Italija), pritaikytą šaudyti savadarbiais neunitariniais šoviniais, susidedančiais iš pramoninės gamybos 9 mm (.380) kalibro garsinių (signalinių) revolverinių šovinių ir 8,0-9,0 mm skersmens guminių grankulkių arba 7,5 mm skersmens metalinių grankulkių, minėtą revolverį nešiojo ir panaudojo daromame nusikaltime – apiplėšiant J. R. individualiai įmonei priklausančią parduotuvę.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. padarymą privalėjo atsižvelgti į tai, kad nusikaltimo padarymo iniciatorius buvo R. I., kitų nuteistųjų veiksmai darant nusikaltimą buvo žymiai aktyvesni nei apelianto.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad įvertinus visas baudžiamosios bylos aplinkybes, nuteistojo atžvilgiu yra pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 str. 1 d. ir 3 d. 3 p. nuostatas. Apeliantas pažymi, jog jis privalo prižiūrėti savo senyvo amžiaus motiną, tęsti mokslus, o atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, to padaryti negalės. Taigi, už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. padarymą jam turėtų būti paskirta laisvės apribojimo bausmė, o už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. padarymą švelnesnė nei minėto BK straipsnio sankcijoje numatyta bausmė.

Be to, nuteistasis prašo atsižvelgti ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu jam buvo paskirta griežčiausia kardomoji priemonė, todėl jis suprato, kokį poveikį daro laisvės atėmimo bausmė.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas A. L. bausmę, privalėjo įvertinti kaip ši bausmė paveiks teigiamus nuteistojo socialinius ryšius. Nurodoma, kad A. L. šiuo metu mokosi Dieveniškių technologijų ir verslo mokykloje, susirado nuolatinį darbą, o gaudamas lėšų teisėtu būdu suvokė, jog gali sąžiningai užsidirbti pragyvenimui. Skunde pažymima, jog laisvės atėmimo bausmės vykdymas neigiamai paveiks nuteistojo teigiamus socialinius ryšius, t. y. jis neteks darbo, neįgis išsilavinimo, o patekus į laisvės atėmimo vietą, nuteistasis dėl savo jauno amžiaus ir besiformuojančios asmenybės gali būti neigiamai paveiktas nusikalstamo pasaulio atstovų.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismai, spręsdami jų kompetencijai priskirtus klausimus privalo vadovautis susiformavusia teismų praktika analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Apeliantas skunde atlieka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties (2K-266/2010), susijusios su bausmės skyrimu nepilnamečiui analizę ir tvirtina, jog toje byloje nagrinėta situacija yra analogiška jo situacijai. Nuteistasis dar kartą pažymi, jog jis mokosi, dirba, prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, atlygino nuketėjusiesiems padarytą žalą, beveik du metus nenusikalto, susirado naujų draugų, užmezgė teigiamus socialinius ryšius, charakterizuojamas teigiamai, padeda savo motinai. Visos šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis po nusikaltimų padarymo iš esmės pasikeitė. Taigi skirti jam laisvės atėmimo bausmę nėra tikslinga.

Apeliantas tvirtina, kad jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis turėtų būti pripažinta ir tai, kad jis yra jauno amžiaus, jo asmenybė dar nėra visiškai susiformavusi ir ilgam patekęs į laisvės atėmimo vietą, jis galutinai savo gyvenimą susies su nusikalstamu pasauliu. Tokiu būdu, nebus pasiekta viena iš bausmės paskirčių – paveikti bausmę atliekančius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Be to, įvertintina ir tai, kad nuteistasis suvokė savo elgesio pobūdį, nuo 2009 metų pradžios daugiau nėra padaręs jokių teisės pažeidimų.

Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad nei kaltinamajame akte, nei nuosprendžio aprašomojoje dalyje nėra aiškiai nurodyta, kokius veiksmus V. I. atliko nusikaltimo padaryme. Apeliantas teigia, kad iš nuosprendžio turinio galima suprasti, jog ir jis betarpiškai dalyvavo užpuolime, tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių tokius teiginius baudžiamojoje byloje nėra.

V. I. kategoriškai neigia savo kaltę ir tvirtina, kad apie nusikaltimo padarymą jis sužinojo vėliau. Pažymi, kad nei prieš važiuojant į Lobos kaimą, nei pakeliui, jokios kalbos apie Z. I. apiplėšimą nebuvo.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad A. I., R. I. ir A. L. pirmosios instancijos teisme parodymus davė laisvai, niekieno nespaudžiami, todėl nuteistajam neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas rėmėsi nuteistųjų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, o ne teisminio bylos nagrinėjimo metu.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo aiškinamasi, kada kilo būtinybė nuteistiesiems imtis smurtinio pobūdžio priemonių dėl Z. I. turto pagrobimo, nėra jokių duomenų, ar jie planavo panaudoti smurtą visais atvejais, ar tik nuketėjusiosios pasipriešinimo metu, kokie buvo jų ketinimai dėl pinigų pagrobimo iš pat pradžių.

Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad skundžiamame nuosprendyje nėra nurodyta, kokius konkrečius veiksmus darant nusikaltimą jis atliko. Taip pat pažymi, kad jis viso proceso metu davė nuoseklius parodymus, kurių nepaneigia, jokie kiti byloje surinkti patikimi įrodymai.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė V. I. pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d. 180 str. 2 d. Nuteistojo kaltumą dėl jam inkriminuotos veikos padarymo patvirtina įrodymai, surinkti ikiteisminio tyrimo metu, patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu, aptarti nuosprendyje.

Motyvuojamoji dalis

Priešingai nei teigiama V. I. apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi R. I., A. L. bei A. I. ikiteisminio tyrimo duotais parodymais.

Ikiteisminio tyrimo metu R. I. paaiškino, jog V. I. pasakė jam, kad reikalingi pinigai, tuomet R. I. pasiūlė V. I. pagrobti pinigus iš Z. I.. Susitikus su A. I., grobti pinigus iš Z. I. buvo pasiūlyta ir jam. Pastarasis sutiko su pasiūlymu. Grobti pinigus turėjo A. I. bei R. I.. Toks planas R. I. netiko. Vėliau dalyvauti pinigų pagrobime buvo pasiūlyta A. L. bei dar kartą A. I.. Važiuojant į Lobos kaimą, buvo susitarta, kad pinigus grobs A. L. ir A. I.. Atvažiavus į įvykio vietą, V. I. pasiliko automobilyje, o kiti asmenys nuėjo prie nukentėjusiosios namų. Pagrobus pinigus, A. I., A. L. bei R. I. bėgo link automobilio. R. I. bėgo paskutinis. Kai visi įsėdo į automobilį, V. I. jau buvo jį užvedęs. Nuvažiavę prie A. L. namų visi pasidalino pinigus (t. 1, b. l. 179-180). Šiuos parodymus R. I. patvirtino ir duodamas parodymus 2009 m. rugsėjo 14 d. vykusios apklausos metu (t. 1, b. l. 191-192). Pažymėtina, kad abiejų apklausų metu, R. I. duotų parodymų teisingumą patvirtino savo parašu, be to, apklausose dalyvavo nuteistojo gynėjas, kuris jokių pastabų dėl apklausų eigos bei parodymų fiksavimo neturėjo.

A. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog jam važiuojant kartu su R. I. ir V. I., pastarieji pasiūlė apiplėši jų močiutę. Plėši Z. I. buvo pasiūlyta ir A. I.. Grobti pinigų ėjo trise, t. y. pats A. L., R. I. ir A. I.. A. L. užsidėjo V. I. odines pirštines, o savo megztas pirštines atidavė A. I.. Po plėšimo pinigus pasidalino prie A. L. namų. Kiekvienas gavo po 600,00 Lt (t. 2, b. l. 63-64). A. L. savo parodymų teisingumą patvirtino parašu, be to, apklausoje dalyvavo jo gynėjas, kuris jokių pastabų dėl apklausos eigos bei užfiksuotų parodymų turinio neturėjo.

Akistatos su V. I. metu, A. L. keitė savo parodymus, tačiau apklausos, vykusios 2009 m. rugsėjo 14 d. metu, nurodė, jog akistatos metu pakeitė savo parodymus, kadangi norėjo padėti V. I. išvengti bausmės. Tvirtino, kad pirminiai parodymai yra tiksliausi (t. 2, b. l. 75). Šių teiginių teisingumas taip pat patvirtintas paties nuteistojo parašu bei jo gynėjo parašu.

Pirmosios instancijos teisme R. I. ir A. L. jau teigė, kad V. I. nežinojo apie Z. I. plėšimą, jam girdint apie nusikaltimo darymą nebuvo kalbama. Visgi, abu nuteistieji nesugebėjo nurodyti, dėl kokių priežasčių pakeitė savo parodymus ir galiausiai patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus kaip atitinkančius tikrovę (t. 4, 145-146). Taigi. iš aptartų parodymų matyti, jog nors R. I. bei A. L. pirmosios instancijos teisme pakeitė parodymus, t. y. nurodė, kad V. I. nežinojo, jog bus vykdomas Z. I. plėšimas, tačiau tos pačios apklausos metu patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodydami, kad tuo metu nurodė tikrovę atitinkančius faktus. Netikėti tokiais nuteistųjų paaiškinimais nėra jokio pagrindo.

A. I. ikiteisminio tyrimo metu davė iš esmės analogiškus parodymus, kaip ir A. L. bei R. I., jis taip pat tvirtino, kad pagrobtus pinigus pasidalino tarpusavyje po 600,00 Lt (t. 1, b. l. 83-84). A. I. šių parodymų teisingumą dar kartą patvirtino apklausimas 2009 m. rugsėjo 14 d., taip pat nurodė, jog ankstesnės apklausos metu viską geriau atsiminė, kadangi nuo nusikalstamos veikos padarymo buvo praėję mažiau laiko (t. 1, b. l. 90).

Pirmosios instancijos teisme A. I. teigė, kad V. I. nežinojo apie nusikaltimo padarymą. Šis nuteistasis taip pat kaip ir R. I. bei A. L. pirmosios instancijos teisme teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu geriau atsiminė visas aplinkybes ir prašė vadovautis ikiteisminio tyrimo duotais parodymais (t. 4, b. l. 145). Vertinant A. I. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, teismas remiasi būtent ikiteisminio tyrimo metu išsakytais teiginiais, kadangi pats nuteistasis nurodė, jog šie parodymai yra teisingi. Pastebėtina, kad nors ir A. I. ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose nėra tiesiogiai nurodyta, kad V. I. žinojo apie nusikalstamos veikos darymą, tačiau iš jų bendro turinio matyti, jog jis ne tik žinojo apie plėšimą, bet ir dalyvavo jame kaip padėjėjas. Tokius teiginius akivaizdžiai patvirtina aplinkybė, jog pagrobtus pinigus visi nuteistieji dalinosi lygiomis dalimis, o A. I. ikiteisminio tyrimo metu nėra nurodęs, jog pinigai V. I. būtų perduoti kaip skolos grąžinimas.

Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad R. I., A. I. ir A. L. ikiteisminio tyrimo metu galėjo duoti neteisingus parodymus dėl sąlygų, kurioms esant nuteistieji buvo apklausti. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, jog nuteistieji buvo apklausti, pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK reikalavimus. Kaip jau minėta, patys nuteistieji pirmosios instancijos teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistieji ir ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ankstesnių apklausų metu duotų parodymų teisingumą.

Nepagrįstas V. I. apeliacinio skundo teiginys, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nėra aišku, kokius veiksmus jis atliko nusikaltimo padaryme. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje aiškiai įvardinti V. I. veiksmai, t. y. V. I. laukė L. I. priklausančiame automobilyje „Mazda 323“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kol kiti nuteistieji grobė svetimą turtą. Be to, kitų aukščiau aptartų nuteistųjų parodymai leidžia teigti, jog būtent V. I. buvo atsakingas už operatyvų pasišalinimą iš įvykio vietos. Įvertinus tai, kad V. I. neatliko jokių veiksmų, kurie atitiktų objektyvius Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. numatyto nusikaltimo požymius, jis veikė kaip padėjėjas, todėl jo veiksmai kvalifikuotini kaip padėjėjo, t. y. prie nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d., nurodant Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu analogiškai kvalifikuotina ir R. I. nusikalstama veika, kadangi šis nuteistasis taip pat nerealizavo jokių nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d., sudėties objektyviųjų požymių. R. I. išsuko lemputę bei stebėjo aplinką, o A. I. bei A. L. atliko veiksmus, atitinkančius objektyviuosius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d., požymius. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas.

Nagrinėjamu atveju nekyla jokių abejonių, kad V. I. bei kiti nuteistieji žinojo, kad grobiant Z. I. turtą, bus naudojamas smurtas. Tokį teiginį patvirtina R. I. parodymai, t. y. jis nurodė, jog buvo susitarta, jog A. L. laikys močiutę, o A. I. grobs pinigus. Aplinkybę, kad visi nuteistųjų veiksmai buvo suderinti, patvirtina ir sklandus nusikaltimo darymas, t. y. V. I. laukė automobilyje ir po nusikaltimo visiems nuteistiesiems padėjo pasišalinti iš įvykio vietos (tuo metu kai R. I. įlipo į automobilį, jis jau buvo užvestas), R. I. stebėjo aplinką ir išsuko lemputę, A. L. laikė nukentėjusiąją, o A. I. papurškė nukentėjusiajai dujų į veidą bei paėmė pinigus.

V. I. viso proceso metu neigė savo kaltę, teigė, jog nežinojo apie nusikaltimo darymą bei dalyvavimą jame, tačiau tokius jo teiginius paneigia aukščiau aptarti įrodymai. Vien tai, kad nuteistasis nuosekliai neigė savo kaltę, nėra pagrindas teigti, jog jis yra nekaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad V. I. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog prieš vykstant pas Z. I., visi nuteistieji buvo susirinkę A. L. namuose, gėrė arbatą, vėliau buvo sugalvota įsigyti alkoholio bei jį išgerti. Visgi, tokių V. I. teiginių nepatvirtina jokie kiti nuteistųjų parodymai. Taigi, ši aplinkybė dar kartą parodo, jog V. I. duoda sau palankius parodymus ir taip bando išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 28 str., nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika yra padaryta fizinės, turtinės ar moralinės žalos. Asmuo pripažįstamas nukentėjusiuoju ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi. Akivaizdu, kad Z. I. vaikams nebuvo padaryta nei fizinė, nei turtinė žala (turtinė žala buvo atlyginta dar nukentėjusiajai esant gyvai (t. 4, b. l. 120)), jie nesikreipė nei į teismą, nei į prokurorą, nei į ikiteisminio tyrimo pareigūnus dėl pripažinimo nukentėjusiaisiais, taigi teigtina, jog jiems nebuvo padaryta ir neturtinė žala. Kita vertus, bylos nagrinėjimas galimas ir jame nedalyvaujant nukentėjusiajam, o žalos atlyginimas galimas ne tik baudžiamojoje byloje. Taigi teigti, jog nepripažįstant nukentėjusiaisiais Z. I. vaikų, buvo pažeistos jų ar nuteistųjų teisės nėra jokio pagrindo. Atkreiptinas V. I. dėmesys, kad Z. I. vaikams niekas netrukdė atvykti į pirmosios instancijos teismo posėdžius ir išsakyti savo pozicijas dėl nuteistųjų.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. I. bausmes, Lietuvos Respublikos BK 41 str., 54 str. nuostatų nepažeidė. Nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad sunkus nusikaltimas padarytas bendrininkų grupėje. Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir dėl jų gailisi, susitaikė su nukentėjusiuoju J. Š., atlygino nukentėjusiajai Z. I. padarytą žalą. Dar kartą atsižvelgti į šias aplinkybes nėra jokio pagrindo.

Skirdamas A. I. bausmes, teismas atsižvelgė į tai, kad jis administracine tvarka nebaustas, tačiau anksčiau teistas, nagrinėjamu atveju padarė dvi nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama prie nesunkių ir viena prie sunkių nusikaltimų. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir į nuteistojo asmenybę, nusikalstamų veikų pobūdį bei pavojingumą.

Apeliaciniame skunde A. I. teigia, kad jis nebuvo aktyvus nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. vykdytojas, tačiau toks nuteistojo teiginys yra nepagrįstas. Iš J. Š. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme matyti, jog A. I. pirmasis bandė nukentėjusiajam suduoti smūgį, tada pradėjo keiktis necenzūriniais žodžiais. Paties nukentėjusiojo vertinimu, A. I. pradžioje veikė aktyviau nei asmuo, kurio byla išskirta į atskirą bylą (t. 4, b. l. 89). Liudytoja D. D. taip pat parodė, jog būtent A. I. pirmasis bandė suduoti nukentėjusiajam smūgį (t. 4, b. l. 91). Šie parodymai leidžia teigti, jog A. I. veiksmų intensyvumas darant nusikalstamą veiką. numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. keitėsi, tačiau jie neleidžia daryti išvados, jog nuteistasis veikė pagal asmens, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą bylą, nurodymus ar nuteistojo veiksmai nelaikytini aktyviais. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. padarymą A. I. paskyrė minimalią laisvės atėmimo bausmę. Taigi teigti, kad nuteistajam paskirta aiškiai per griežta bausmė nėra jokio pagrindo. Švelninti nuteistajam paskirtąją bausmę atsižvelgus į jo veiksmų intensyvumą, nėra jokio pagrindo.

A. I. mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo veiksmų intensyvumą darant nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. Šis apeliacinio skundo teiginys yra nepagrįstas. A. I. buvo nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d., vienas iš vykdytojų. Jo veiksmai niekaip negali būti vertinami kaip mažiau aktyvūs nei kitų nuteistųjų. Pažymėtina, kad nuteistasis, jam pasiūlius padaryti nusikalstamą veiką, iš karto su šiuo pasiūlymu sutiko, net nurodė, jog žino, kur močiutė slepia pinigus, be to, plėšimo metu būtent jis papurškė savo močiutei ašarinių dujų į akis, pagrobė pinigus. Taigi, jis buvo aktyvus nusikalstamos veikos dalyvis. Vertinant nuteistajam paskirtąją bausmę, atsižvelgtina ir į tai, kad nusikaltimą nuteistasis padarė prieš savo senyvo amžiaus močiutę. Ši aplinkybė rodo, jog visuomenėje puoselėjamos bei saugomos vertybės jam nėra svarbios, jos vertinamos atsainiai. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad paskirtosios laisvės atėmimo bausmės dydis yra ženkliai mažesnis nei Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis.

Taikyti nuteistojo atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 62 str. 1 d., 3 d. 3 p. nuostatas nėra jokio pagrindo.

Lietuvos Respublikos BK 62 str. 1 d. nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Nėra jokio pagrindo teigti, jog nuteistasis pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, todėl jo atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 62 str. 1 d. nuostatos negali būti taikomos. Kita vertus, įvertinus tai, kad nuteistasis padarė du tyčinius nusikaltimus, kurių vienas priskiriamas prie nesunkių, o vienas prie sunkių, ankstesnį teistumą, jo vaidmenį nusikaltimų padaryme, net ir esant visoms Lietuvos Respublikos BK 62 str. nustatytoms sąlygoms, skirti A. I. švelnesnę, negu įstatymo nustatyta bausmė, nebūtų tikslinga.

Apeliantas yra teisus nurodydamas, kad jo atžvilgiu nuosprendžio priėmimo metu nebuvo nagrinėjamos jokios kitos baudžiamosios bylos. Visgi, įvertinus visa, kas aptarta anksčiau, konstatuotina, jog tokia pirmosios instancijos klaida neturėjo įtakos bausmių skyrimui.

Aplinkybės, kad nuteistojo atžvilgiu buvo taikomos procesinės prievartos priemonės, jis daugiau nėra nusikaltęs, nėra pagrindai dar labiau švelninti paskirtąsias bausmes.

Visgi, pirmosios instancijos teismas, bendrindamas nuteistajam A. I. paskirtąsias bausmes, nesilaikė Lietuvos Respublikos BK 63 str. nustatytų reikalavimų. Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika yra priskiriama prie nesunkių nusikaltimų, o nusikaltimas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai. Taigi, bendrinant A. I. paskirtąsias bausmes, turėjo būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 2 p. ir taikomas bausmių apėmimas, kadangi nuteistojo padaryti nusikaltimai labai skiriasi pagal savo pavojingumą ir priskiriami skirtingoms kategorijoms. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas.

A. L. yra nuteistas už dviejų tyčinių sunkių nusikaltimų nuosavybei padarymą, jo atžvilgiu Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme 2010 m. balandžio 19 d. buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. padarymo, šis nusikaltimas buvo padarytas 2008 m. gruodžio 27 d., t. y. tarp dviejų nusikaltimų, už kuriuos A. L. yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Atsižvelgtina ir į tai, kad abejais atvejais A. L. buvo aktyvus nusikaltimų vykdytojas, be to, jis buvo plėšimo, vykusio 2009 m. sausio 13 d. iniciatorius (šią aplinkybę nurodė R. I. (t. 4, b. l. 84), jos neneigė ir pats nuteistasis (t. 4, b. l. 85)), šio nusikaltimo darymo metu sužalojo asmenį.

Pirmosios instancijos teismas A. L. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad sunkūs nusikaltimai padaryti bendrininkų grupėje. Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir dėl jų gailisi, atlygino nukentėjusiosioms J. R. ir Z. I. padarytą žalą.

Aptartos aplinkybės rodo, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė tinkamo dydžio laisvės atėmimo bausmes.

A. L. nusikaltimų padarymo metu buvo nepilnametis, o Lietuvos Respublikos BK 91 str. 2 d. imperatyviai nustato, jog teismas, skirdamas nepilnamečiui bausmę, privalo vadovautis ne tik bendraisiais bausmių skyrimo pagrindas, bet ir atsižvelgti į nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, nepilnamečio sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas į paminėtas aplinkybes neatsižvelgė, tinkamai jų neįvertino.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog A. L. po 2009 m. sausio 13 d. padaryto nusikaltimo daugiau nebenusikalto, nuo nusikalstamų veikų padarymo iki apkaltinamojo nuosprendžio praėjo nemažas laiko tarpas (beveik dveji metai), nuteistasis nusikaltimų padarymo metu nebuvo teistas. Šiuo metu nuteistasis dirba, mokosi. Darbe A. L. apibūdinamas kaip sąžiningas, tvarkingas darbuotojas, atsakingai atliekantis jam pavestą darbą, kolektyve draugiškas, lengvai bendraujantis. Mokymosi įstaigos administracijos nuteistasis yra apibūdinamas kaip savarankiškas, pareigingas, darbštus, aktyviai dalyvaujantis mokyklos renginiuose, vidutinių gabumų mokinys, besidomintis informacinėmis technologijomis. Charakteristikoje taip pat pažymima, jog A. L. labai gerai išlaikė 2010 m. gegužės mėnesio technologijos brandos egzaminą. Šios aplinkybės rodo, jog A. L. po nusikalstamų veikų padarymo pakeitė savo elgesį, o tuo pačiu ir požiūrį į socialines vertybes. Nuteistojo elgesys po nusikalstamų veikų padarymo leidžia daryti išvadą, jog jis siekia įsitvirtinti visuomenėje socialiai naudingu būdu.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme liudytoja J. K. parodė, jog ji yra nuteistojo A. L. močiutė. Liudytoja paaiškino, jog A. L. gyvena su ja, o nuteistojo motina gyvena su sugyventiniu Vilniuje. Liudytoja tvirtino, jog A. L. jos klauso, aiškino, jog jį išlaiko jo motina (t. 4, b. l. 93). Taigi, iš šios liudytojos parodymų matyti, jog A. L. ir namuose yra iš esmės apibūdinamas teigiamai. Taip pat iš šių parodymų matyti, jog nuteistojo socializacijos procesas nėra visiškai pilnavertis, kadangi jis gyvena atskirai nuo motinos.

Kolegijos nuomone, įvertinus aptartų aplinkybių visumą konstatuotina, jog A. L. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, nes realios bausmės paskyrimas nutrauktų susiklosčiusius pozityvius nuteistojo socialinius ryšius bei jo elgesį, kuriuos atstatyti po bausmės atlikimo įkalinimo vietoje būtų sunkiai įmanoma. Taigi, paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymas A. L. atidėtinas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 92 str., paskiriant jam poveikio priemonę.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. I. bausmes, Lietuvos Respublikos BK 41 str., 54 str. nuostatų nepažeidė. Nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad sunkūs nusikaltimai padaryti bendrininkų grupėje. Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir dėl jų gailisi, atlygino nukentėjusiosioms J. R. ir Z. I. padarytą žalą. Dar kartą atsižvelgti į šias aplinkybes nėra jokio pagrindo. Nėra jokio pagrindo nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Iš byloje esančių R. I. apklausos protokolų matyti, jog R. I. savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo neigė (t. 1, b. l. 74-75, 165-166). Pirmosios instancijos teisme epizode dėl Z. I. plėšimo nuteistasis keitė parodymus, t. y. teigė, jog plėšime nedalyvavo V. I.. Aptarti faktai leidžia tvirtinti, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nekonstatavo, kad R. I. padėjo išaiškinti nusikalstamas veikas ar jose dalyvavusius asmenis.

Nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti nuteistojo jauną amžių nėra jokio pagrindo. Jaunas amžius nei lengvina, nei sunkina nuteistojo padėties. Atsižvelgus į nusikaltimų pobūdį teigtina, jog net jaunas amžius jam negalėjo sutrukdyti suvokti savo veikų pavojingumo bei priešingumo teisei.

Niekuo nepagrįstas nuteistojo skundo teiginys, jog atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, nuteistasis savo gyvenimą susies su nusikalstamu pasauliu.

R. I. yra nuteistas už vieno apysunkio ir dviejų sunkių nusikaltimų padarymą, jo atžvilgiu Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme 2010 m. balandžio 19 d. buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl dviejų nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. padarymo. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis atsainiai vertina visuomenėje nusistovėjusią tvarką, nesugeba visuomenėje įsitvirtinti socialiai naudingu elgesiu. Pažymėtina, kad už sunkių nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. ir 3 d. padarymą nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra ženkliai mažesnės nei atitinkamų straipsnių sankcijose numatyti šių bausmių vidurkiai, o už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 253 str. 1 d. padarymą paskirta minimali laisvės atėmimo bausmė. Taigi teigti, jog nuteistajam paskirtos aiškiai per griežtos bausmės, nėra jokio pagrindo.

Pažymėtina, kad įvertinus visas aptartas bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, net ir konstatavus, kad R. I. buvo padėjėjas Z. I. plėšimo epizode, nėra jokio pagrindo jam dar labiau švelninti paskirtosios bausmės šiame epizode.

Kolegija atkreipia nuteistojo V. I. dėmesį į tai, kad jam skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė taip pat nėra keistina, net ir konstatavus, kad jis Z. I. epizode veikė kaip padėjėjas. V. I. bausmės paskyrimo neginčija, todėl kolegija jam paskirtosios bausmės tinkamumo klausimo detaliau neaptaria, tačiau pažymi, jog įvertinus visas bausmei reikšmingas aplinkybes konstatuotina, jog nuteistajam paskirta tinkamos rūšies ir dydžio bausmė.

Esant tokioms aplinkybėms, nuteistųjų A. I., R. I. ir V. I. apeliaciniai skundai atmestini, nuteistojo A. L. apeliacinis skundas tenkintinas. Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.,nusprendžia : nuteistųjų A. I., R. I., V. I. apeliacinius skundus atmesti, A. L. apeliacinį skundą tenkinti. Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį pakeisti: R. I. ir V. I. nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d. 180 str. 2 d., kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d. 24 str. 6 d. 180 str. 2 d.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 2 p., A. I. paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinę bausmę nustatyti laisvės atėmimą dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 92 str. 1 d., 2 d., A. L. paskirtos subendrintos trejų metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti trejiems metams. Nustatyti A. L. elgesio apribojimus dvylikai mėnesių, įpareigojant A. L. būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, tęsti mokslą bei darbą, uždraudžiant be elgesio apribojimo priemonės vykdymą kontroliuojančios institucijos žinios keisti gyvenamąją vietą. Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Kolegijos pirmininkė Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė Teisėjai Leonarda Gurevičienė