- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Data
- 2011-03-14
- Bylos Nr.
- 2A-73/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Alė Bukavinienė, Marytė Mitkuvienė
- Trečiasis asmuo
- Danske Bank, Danske Bank A
- Ieškovas
- D. B., R. B.
- Atsakovas
- J. V.
- Kategorijos
- 42.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio,
viešame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų D. B. ir R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr. 2-886-553/2009 pagal ieškovų D. B. ir R. B. ieškinį atsakovui J. V. dėl pirkimo-pardavimo sutarties patvirtinimo, tretieji asmenys – Danske Bank A/S (buvęs AB SAMPO bankas), veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, J. K..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai D. B. ir R. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė:
1) patvirtinti 2006 m. balandžio 20 d. tarp ieškovų ir atsakovo sudarytą buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio J. V., pirkimo-pardavimo sutartį už bendrą 395000 Lt sumą;
2) patvirtinti 2006 m. balandžio 20 d. tarp ieškovų ir atsakovo sudarytą buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį šio buto perdavimo – priėmimo aktu, patvirtinančiu nuosavybės teisės į butą perėjimą ieškovams;
3) patvirtinti mokėjimo tvarką pagal 2006 m. balandžio 20 d. tarp ieškovų ir atsakovo sudarytą buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį: 390000 Lt dydžio likusi mokėti sutarties kaina mokama lygiomis dalimis kiekvienais metais, t.y. po 39000 Lt per metus, mokant iki einamųjų metų gruodžio 31 d., pradedant mokėti nuo teismo sprendimo, patvirtinančio sutartį, įsiteisėjimo dienos;
4) priteisti iš atsakovų visas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovai nurodė, kad 1995 m. gegužės 12 d. pirkimo – pardavimo sutartimi jie iš atsakovo tėvo K. V. įsigijo butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kurį 2004 m. gegužės 28 d. ieškovai perleido K. V. ir R. V.. 2004 m. gegužės 29 d. ieškovas R. B. su K. V. sudarė paskolos sutartį Nr. 1 dėl 225000 Lt paskolos sumos ir nurodyto buto nuomos neterminuotam laikui. 2005 m. spalio 1 d. sutarties šalys sudarė priedą prie paskolos sutarties, kuria sutarė, kad buto nuomos mokestis neskaičiuojamas iki 2006-12-01 ir pradėjo derybas dėl šio buto išpirkimo sąlygų. 2005 m. balandžio 19 d. K. V. dovanojimo sutartimi butą perleido atsakovui J. V.. 2006 m. balandžio 20 d. ieškovė D. B. su atsakovu sudarė Preliminariąją buto pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovai sumokėjo dalį Sutarties kainos – 5000 Lt ir įsipareigojo per 10 metų laikotarpį, t.y. iki 2016 m. balandžio 20 d. išpirkti butą už 395000 Lt kainą, mokant lygiomis dalimis kiekvienais kalendoriniais metais, o atsakovas įsipareigojo buto neparduoti, kitaip neperleisti, neįkeisti, neprisiimti jokių įsipareigojimų, galinčių sukelti apribojimus buto atžvilgiu ir kitaip nesuvaržyti buto trečiųjų asmenų teisėmis iki faktinio buto perdavimo ieškovei. Atsakovas J. V. 2006 m. liepos 19 d. iš L. L. pasiskolino 140000 Lt, šiai sumai pasirašydamas paprastąjį vekselį. 2006 m. gruodžio 1 d. antstolė B. P., vykdydama vykdomąją bylą dėl minėtos skolos išieškojimo iš atsakovo, surašė turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, (toliau – 2006 m. gruodžio 1 d. Aktas) kuriuo butas pagal atsakovo prašymą perleistas J. K. už 200000 Lt. Nei atsakovas, nei antstolė neinformavo ieškovų apie ketinimą realizuoti butą už atsakovo skolas. Ieškovai, nesutikdami su antstolės veiksmais, kreipėsi į teismą dėl 2006 m. gruodžio 1 d. akto panaikinimo. Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje konstatavo, kad antstolės veiksmai yra neteisėti ir panaikino 2006 m. gruodžio 1 d. aktą ir ginčo buto registraciją J. K. vardu bei iš atsakovo AB Sampo bankas naudai priteisė 200000 Lt. Siekdami išspręsti kilusį ginčą taikiai, ieškovai atsakovui 2008 m. kovo 17 d. pateikė siūlymą perimti atsakovo prievolę AB Sampo bankui bei pilnai įvykdyti 2005-04-19 Preliminariąją buto pirkimo – pardavimo sutartį, tačiau atsakovas 2008-03-31 pateikė atsakymą, kuriame prašo ieškovų išsikelti iš ginčo buto. Tokie atsakovo veiksmai, ieškovų nuomone, patvirtina jo vengimą sudaryti buto pirkimo – pardavimo sutartį 2005 m. balandžio 19 d. Preliminarioje buto pirkimo – pardavimo sutartyje suderintomis sąlygomis notarine tvarka. Ieškovai savo teisę prašyti teismo patvirtinti ginčo buto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymą grindžia išvada, kad 2005 m. balandžio 19 d. Preliminariosios buto pirkimo – pardavimo sutarties sąlygos atitinka būtinosioms pirkimo – pardavimo sutarties sąlygoms, Sutartyje šalys aiškiai išreiškė valią sudaryti ginčo buto pirkimo – pardavimo sutartį, po 2005 m. balandžio 19 d. Preliminariosios buto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo atsakovas suteikė teisę ieškovams gyventi bute, mokėti komunalinius mokesčius, butą naudoti kaip ieškovų šeimos turtą, registruoti jį kaip ieškovų ir jų vaikų gyvenamąją vietą. Sutarties šalių valia buvo pirkti ir parduoti butą, o ne sudaryti preliminarų susitarimą LR CK 6.165 straipsnio prasme ir pasekmėmis. Dėl šalių sudarytos 2005 m. balandžio 19 d. Preliminariosios buto pirkimo – pardavimo sutarties kvalifikavimo pasisakė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006. Ieškovai teigia, kad atsakovas pažeidė 2005 m. balandžio 19 d. Preliminariosios buto pirkimo – pardavimo sutarties sąlygas dėl draudimo prisiimti bet kokius įsipareigojimus, sukuriančius apribojimus ginčo butui ir nepaisė pareigos raštu informuoti ieškovus apie tokių aplinkybių atsiradimą.
Atsakovas J. V. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad atsakovui 2005 m. balandžio 19 d. dovanojimo sutartimi įgijus ginčo butą nuosavybės teise, ieškovams nebuvo suteikta teisė gyventi jame nuomos ar panaudos teise, jokie susitarimai tarp atsakovo ir ieškovų nebuvo sudaryti. Atsakovas nebuvo paskolos sutarties šalimi, taip pat nesudarė ir priedo prie paskolos sutarties, kurio pagrindu galėjo susiklostyti ginčo buto panaudos teisiniai santykiai, tokia sutartis nebuvo įregistruota viešajam registre. 2005 m. balandžio 19 d. Preliminarioji buto pirkimo –pardavimo sutartis atitinka visus preliminariosios sutarties požymius. Esminės bet kurios pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties sąlygos – daikto perdavimo preliminarioje sutartyje nebuvo numatyta, buto perdavimas galimas tik pilnai atsiskaičius už jį. Ieškovai savo įsipareigojimo sumokėti už perkamą turtą neįvykdė, jų sumokėti 5000 Lt neatliko mokėjimo - atsiskaitymo funkcijos, o tik užtikrino šalies ketinimus ateityje sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį. Atsakovas, 2006 m. liepos 19 d. pasirašydamas paprastąjį vekselį, negalėjo numatyti, kad nesugebės įvykdyti savo kreditorinio įsipareigojimo, todėl jo veiksmai negali būti vertinami kaip nesąžiningi ir neteisėti veiksmai. Atsižvelgiant į Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-207/2008, atsakovas negali su ieškovais sudaryti buto pirkimo – pardavimo sutarties iki AB Sampo bankui nebus grąžinta 200000 Lt paskola pagal 2006 m. gruodžio 13 d. Kredito sutartį Nr. BP1017060330, nors atsakovas nėra kredito gavėjas pagal minėtą Kredito sutartį.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo Danske Bank A/S, veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir nurodė, kad ieškovai negali reikalauti nuosavybės teisės į ginčo butą perėjimo, iki bus įvykdytos atsakovo J. V. prievolės trečiajam asmeniui Danske Bank A/S, kilusios iš įsiteisėjusios 2008 m. kovo 12 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties, kuria iš atsakovo J. V. AB Sampo bankui (dabar – Danske Bank A/S) priteista 200000 Lt ir uždėtas areštas ginčo butui. 2006 m. gruodžio 13 d. tarp kreditoriaus AB Sampo banko ir tuometinės buto savininkės J. K. buvo sudaryta kredito sutartis Nr. BP1017060330, pagal kurią bankas yra sąžiningas turtinių teisių ir turtinių pareigų įgijėjas. Remiantis šia sutartimi, skolininkei J. K. buvo suteikta paskola, o jos grąžinimui užtikrinti buvo įkeistas skolininkei tuo metu nuosavybės teise priklausantis ginčo turtas. Trečiojo asmens Danske Bank A/S turtinės teisės yra užtikrintos nekilnojamojo turto hipoteka, todėl visais atvejais bankas išsaugo teisę į įkeistą turtą. Ieškovai neįrodinėja trečiojo asmens Danske Bank A/S nesąžiningumo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimu ieškinio netenkino ir nurodė, kad siekiant teisingai kvalifikuoti ginčo sutartinius santykius, sutartis turi būti aiškinama, nustatant tikruosius jos šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, sudarymo aplinkybes, taip pat į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Teismas sprendė, kad 2006 m. balandžio 20 d. sutartimi išreikšta šalių valia aiškiai rodo jų susitarimą ateityje sudaryti kitą – pagrindinę sutartį, todėl sprendė, jog buvo sudaryta preliminarioji sutartis. Teismas nurodė, kad ginčo sutarties turinys akivaizdžiai atskleidžia, kad buto nuosavybės teisės perėjimas buvo išimtinai siejamas su kainos sumokėjimu, paliekant ieškovei teisę nutraukti sutartį, jeigu buto atžvilgiu atsirastų kokių nors apsunkinimų. Tokiu atveju atsakovas įsipareigojo grąžinti visas atliktas įmokas (Sutarties 13 p.). Tačiau sutartyje nėra numatyta jokia atsakovo interesų apsauga, t. y. šalys neaptarė, kokias teises turi atsakovas tuo atveju, jeigu ieškovas nemokėtų sutartų einamųjų įmokų. Ši aplinkybė taip pat leidžia vertinti, kad šalys, sudarydamos ginčo sutartį, aiškiai suvokė, kad pagrindinės sutarties patvirtinimo sąlyga ir nuosavybės teisės perėjimas išskirtinai sietinas su kainos sumokėjimu, o sudaromo sandorio sąlygos atitinkamu būdu suteikia ir atsakovo interesų apsaugą – nesumokėjus iki sutartos 2016 m. balandžio 20 d. datos visos buto kainos, jam neatsiranda pareiga perleisti nuosavybės teisių į butą. 2006 m. balandžio 20 d. sutartyje buvo numatyta ieškovės D. B. pareiga sumokėti 5000 Lt sutarties pasirašymo momentu, o likusius 390000 Lt per dešimt metų lygiomis dalimis po 39000 Lt per metus. Kaip pažymėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006, iš Civilinio kodekso 6.165 straipsnyje pateiktos preliminariosios sutarties sampratos galima daryti išvadą, kad preliminariąja sutartimi piniginė prievolė nesukuriama, t. y. prievolė, kurioje pinigai atlieka mokėjimo – atsiskaitymo funkciją. Sutarčių laisvės principas, įtvirtintas Civilinio kodekso 6.156 straipsnyje, leidžia šalims susitarti dėl bet kokių sąlygų, neprieštaraujančių imperatyvioms įstatymų normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei. Todėl, pripažįstant, kad įsipareigojimas dėl pinigų perdavimo kitai šaliai išeina už preliminariosios sutarties ribų, jokiu būdu negalima vertinti, kad toks susitarimas prieštarauja imperatyvams ar savaime sudaro pagrindą preliminariąją sutartį kvalifikuoti pagrindine, esant aiškiai šalių išreikštai valiai dėl sudaromos sutarties pobūdžio. Nagrinėjamuoju atveju svarbu ir tai, kad ieškovai nevykdė jokių mokėjimų, išskyrus 5000 Lt perdavimą 2006 m. balandžio 20 d. sutarties pasirašymo momentu. Atsakovo teisė nutraukti preliminariąją sutartį dėl ieškovės eilinių įmokų nemokėjimo nenumatyta, vadinasi ši sutarties sąlyga ieškovų teisėms pagal preliminariąją sutartį jokios įtakos neturi. Ši aplinkybė sutarties šalims svarbi tik tuo aspektu, jeigu suėjus sutartam terminui sudaryti pagrindinę buto pirkimo- pardavimo sutartį ir ieškovams sutinkant mokėti sutartą kainą, atsakovas atsisakytų vykdyti savo įsipareigojimą todėl, kad ieškovai nevykdė prievolės mokėti periodinių įmokų. Tokiu atveju, sprendžiant klausimą, ar šalis pažeidė sutartinius įsipareigojimus, sąlygų, susijusių su mokėjimo funkcija, nevykdymas preliminariosios sutarties pagrindu, neturėtų būti vertinamas kaip pagrindas ieškovų atsakomybei atsirasti. Teismas nurodė, kad jokių įrodymų, jog atsakovas J. V. ginčo butą perdavė ieškovams, nėra, juolab, kad 6.393 straipsnio 4 dalies taikymui įstatymas reikalauja, kad toks perdavimo faktas būtų įformintas šio kodekso 6.398 straipsnio nustatyta tvarka (privalo būti įformintas šalių pasirašytu priėmimo – perdavimo aktu), aplinkybė, kad ieškovai gyvena ginčo bute ir naudoja jį kaip šeimos turtą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad ieškovams yra perėjusi nuosavybės teisė į ginčo butą. Teismas nurodė, kad ieškovai savo reikalavimus grindė Civilinio kodekso 6.309 straipsniu, kurio 3 dalis nustato, kad kai pirkti ar parduoti daiktą įsipareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą. Tačiau teismo manymu, atsakovas 2006 m. balandžio 20 d. sutartimi neprisiėmė įsipareigojimų perleisti ieškovams turtą, antra, pagrindinės sutarties sudarymas buvo sąlygotas sutartos kainos sumokėjimu. Todėl, net ir tokiu atveju, jeigu šią sutartį būtų pagrindas vertinti kaip daikto pirkimo – paradavimo išsimokėtinai sutartį, atsakovo pareiga patvirtinti sutartį notariškai atsirastų tik po to, kai ieškovai įvykdytų savo pareigą sumokėti visą perkamo objekto kainą. Ieškovė D. B. su tokia sąlyga sutiko, todėl visiškai nepagrįstas ieškovų reikalavimas, sumokėjus tik 5000 Lt iš sutartos 395000 Lt sumos, reikalauti patvirtinti buto pirkimo – pardavimo sutartį bei patvirtinti 2006 m. balandžio 20 d. tarp ieškovų ir atsakovo sudarytą buto, adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį šio buto perdavimo – priėmimo aktu, patvirtinančiu nuosavybės teisės į butą perėjimą ieškovams, ir patvirtinti mokėjimo tvarką pagal 2006 m. balandžio 20 d. tarp ieškovų ir atsakovo sudarytą buto pirkimo – pardavimo sutartį: 390000 Lt dydžio likusi mokėti sutarties kaina mokama lygiomis dalimis kiekvienais metais, t.y. po 39000 Lt per metus, mokant iki einamųjų metų gruodžio 31 d., pradedant mokėti nuo teismo sprendimo, patvirtinančio sutartį, įsitesėjimo dienos. Tokie reikalavimai iš esmės iškreipia šalių sulygtas ginčo sutarties sąlygas ir visiškai neatitinka preliminariojoje sutartyje aptartų ateityje numatomos pagrindinės sutarties sąlygų turinio. Todėl teismas vertino, kad pareikštų reikalavimų patenkinimo atveju būtų pažeistas pagrindinis civilinių santykių principas – sutarties laisvės principas ir nepagrįstai suteiktų ieškovams perdėtą pranašumą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį patenkinti. Ieškovai apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:
1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad šalys sudarė preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį. Siekiant teisingai kvalifikuoti sutartinius santykius, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius jos dalyvių ketinimus, sutarties esmę, tikslą, sudarymo aplinkybes bei šalių elgesį po sutarties sudarymo. Ieškovai ginčo bute gyvena nuo 1995 m. iki šios dienos. Atsakovas ginčo sutartimi įsipareigodamas parduoti butą ir perduodamas jį valdyti ieškovams, kartu prisiėmė ir pardavėjo teises ir pareigas, o atitinkamas atsakovo įsipareigojimas laikytinas buto pirkimu-pardavimu.
Žemesnės instancijos teismas
2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino sumokėtą pirmą įmoką pagal ginčo sutartį kaip avansą, sumokėta suma buvo dalies buto kainos sumokėjimas. Sutartyje numatyta, kad pirkėjas sumoka visą parduodamo daikto kainą, t.y. visiškai už jį atsiskaito, tiksliai apibrėžtas mokėjimų laikas ir tik ieškovams įvykdžius šią pareigą nustatytas buto perdavimas jo nuosavybėn. Teismų praktikoje tokia situacija kvalifikuojama kaip pirkimo-pardavimo sutartis išsimokėtinai.
3. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovai nepateikė jokių įrodymų, jog atsakovas suteikė teisę gyventi ieškovams bute, pavedė butą išlaikyti savo lėšomis. Byloje yra pateikti ieškovų mokėjimai už komunalines paslaugas, pažymos apie gyvenamosios vietos registravimą. Ieškovas nuo ginčo sutarties pradžios nepateikė ieškovams nei vieno reikalavimo nutraukti buto valdymą, ieškovams išsiregistruoti ar nutraukti mokėti komunalines paslaugas. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad jis nebuvo buto perdavęs valdyti ieškovams.
4. Teismas neatsižvelgė į vieną pagrindinių aplinkybių, kad ginčo sutartis iki šios dienos nėra nutraukta, ji yra galiojanti, saistanti šalis, atsakovas iki šios dienos nepasinaudojo savo teise nutraukti ginčo sutartį dėl įmokų uždelsimo ar tariamo ieškovų nemokumo. Todėl nepagrįsta teismo išvada, kad tenkinus ieškovų ieškinį būtų pažeistos atsakovo teisės.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą atsakovas grindžia šiais argumentais:
1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas nesuteikė ieškovams jokios teisės gyventi ginčo bute ir buto neperdavė, kaip to reikalauja CK 6.398 straipsnyje, t.y. priėmimo-perdavimo aktu. Pareiga perduoti daiktą yra būdinga tik pagrindinei pirkimo-pardavimo sutarčiai.
2. Ieškovai neįrodė, kad atsakovas atsisako įforminti sutartį įstatymu nustatyta tvarka. Bylos nagrinėjimo metu ne kartą buvo bandoma sudaryti taikos sutartį, tačiau pagrindinė kliūtis ją sudaryti – ieškovai neturi pinigų.
3. Teismas teisingai nurodė, kad ieškovai atsakovui sumokėjo tik 5000 Lt avansą, o kitų mokėjimų neatliko. Ši aplinkybė atskleidžia tikrąją, šiuo atveju pirkėjo valią.
Šalies argumentai
4. Ieškovai nepagrįstai teigia, kad atsakovas nuo ginčo sutarties pradžios nepateikė ieškovams nei vieno reikalavimo nutraukti buto valdymą, ieškovams išsiregistruoti ar nutraukti mokėti komunalines paslaugas. Atsakovas per atstovę 2008 m. kovo 31 d. kreipėsi į ieškovus prašydamas nedelsiant išsikelti iš savavališkai užimtos gyvenamosios patalpos, nes atsakovas buto ieškovams naudotis neperdavė, taip pat nesudarė buto nuomos sutarties.
5. Atsakovo butas yra areštuotas ir jis neturi teisės jo parduoti, kol negrąžins skolos bankui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo Danske Bank A/S prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą jis grindžia šiais argumentais:
1. Remiantis byloje pateiktais įrodymais nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad tarp ieškovų ir atsakovo buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis.
Šalies argumentai
2. Preliminariąja sutartimi ieškovai ir atsakovas nebuvo sutarę dėl nuosavybės teisės į ginčo butą perėjimo ieškovams iki pilno atsiskaitymo su atsakovu, tačiau ieškovai ieškiniu prašo ne tik patvirtinti 2006 m. balandžio 20 d. tarp ieškovų ir atsakovo sudarytą buto pirkimo-pardavimo sutartį už bendrą 395000 Lt sumą, bet ir patvirtinti pirkimo-pardavimo sutartį šio buto perdavimo-priėmimo aktu patvirtinančiu nuosavybės teisių perėjimą ieškovams. Toks ieškovų reikalavimas nepagrįstas. Nuosavybės teisių į ginčo butą perleidimas ieškovams teismo sprendimu pažeistų atsakovo, kuris netektų nuosavybės teisių į ginčo butą, o ieškovų įsipareigojimų sumokėti ginčo buto kainą įvykdymas nebūtų niekaip užtikrintas, interesus.
3. Tretysis asmuo Danske bankas, būdamas sąžiningu hipotekos kreditoriumi, visais atvejais išsaugo teisę nukreipti skolos išieškojimą į įkeistą turtą. Asmens, turinčio nuosavybės teises į įkeistą turtą pasikeitimas, negali įtakoti daikto įkeitimo, nes hipoteka visuomet seka paskui daiktą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Byloje tarp šalių yra kilęs ginčas dėl ikisutartinių ir sutartinių pirkimo-pardavimo teisinių santykių. Šalys skirtingai vertina 2006 m. balandžio 20 d. preliminariąją buto pirkimo-pardavimo sutartį (toliau – ginčo sutartis) (t. 1 b. l. 7-8). Ieškovai laiko, kad pagal paminėtą sutartį, nuo jos sudarymo dienos tarp šalių susiklostė buto pirkimo-pardavimo santykiai. Ginčo sutartis atitinka visas būtinąsias pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas. Ieškovai butu pradėjo naudotis sutarties pagrindu (LR CK 6.305 str.).
Atsakovo teigimu, tai yra preliminari buto pirkimo-pardavimo sutartis, kuria šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę buto pirkimo-pardavimo sutartį.
Pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos medžiagą, padarė teisingą išvadą, kad ieškovų reikalavimai ginčo sutartį laikyti buto pirkimo-pardavimo sutartimi, nėra pagrįsti, jų patenkinimo atveju būtų pažeistas pagrindinis civilinis santykių principas – sutarties laisvės principas ir nepagrįstai suteiktų ieškovams perdėtą pranašumą.
Teisėjų kolegija iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir išvadomis, negali sutikti su ieškovų apeliacinio skundo argumentais. Kilus ginčui tarp šalių dėl sutarties, būtina nustatyti tikruosius šalių ketinimus, šalių valią ir pagal tai kvalifikuoti susitarimą teisės taikymo požiūriu. Taip pat svarbu įvertinti šalių elgesį sąžiningumo aspektu.
Šalys 2006 m. balandžio 20 d. sudarytą buto pirkimo-pardavimo sutartį pavadino preliminariąja sutartimi (t. 1 b. l. 7-8). Sutarties 1 p. numatyta, jog pasirašydamos šią sutartį, šalys patvirtina, kad jos susitarusios dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, 2 p. numatyta, kad šioje sutartyje nurodytas turto pirkimo-pardavimo sąlygas šalys laiko privalomomis sąlygomis būsimai turto pirkimo-pardavimo sutarčiai. Sutarties 3 p. nustatyta, kad pardavėjas ir pirkėjas iki 2016 m. balandžio 20 d. įsipareigoja pasirašyti notaro tvirtinamą turto pirkimo-pardavimo sutartį ir pilnai atsiskaityti iki nurodytos datos. Paminėtų sutarties punktų analizė leidžia daryti išvadą, kad šalys preliminariai susitarė dėl buto pirkimo-pardavimo tam tikromis sąlygomis ir iki tam tikros datos, t. y. sudarė preliminarią buto pirkimo-pardavimo sutartį (CK 6.165 str.).
Tai, kad ginčo sutartimi nustatytas pakankamai ilgas (10 m) terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti, nereiškia, kad tokia sutartis turi būti laikoma pagrindine buto pirkimo-pardavimo sutartimi. Ginčo sutartimi šalys sutarė, kad per 10 metų pirkėjas dalimis sumokės visą sutartą buto kainą ir pilnai atsiskaičius iki sutartyje nurodytos datos, šalys sudarys notarinę buto pirkimo-pardavimo sutartį. Tokiu būdu, šalys susitarė dėl buto nuosavybės perėjimo pirkėjui momento, t. y. kai bus sumokėta visa sutartimi nustatyta buto kaina (sutarties 4, 6 p., b. l. 51). Tiek iš ginčo sutarties sąlygų, tiek ir iš kitų byloje esančių įrodymų, galima daryti išvadą, kad šalių valia buvo sudaryti preliminarią buto pirkimo sutartį, nustatant pakankamai ilgą terminą pagrindinei pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti, nes ieškovai neturėjo pakankamai lėšų sumokėti sutartą buto kainą, o atsakovas negaudamas buto kainos nenorėjo perleisti ieškovams nuosavybės teisių į butą. Visas ginčo sutarties turinys akivaizdžiai atskleidžia, kad buto nuosavybės teisės perėjimas siejamas su visos buto kainos sumokėjimu. Vertinant šalių veiksmus sąžiningumo aspektu, negalima teigti, kad bent kuri iš šalių sudarydama ginčo sutartį veikė nesąžiningai. Abi šalys siekė atitinkamų tikslų: ieškovai įsigyti butą, o atsakovas gauti jo vertę. Kadangi ieškovai neturėjo lėšų įsigyti butą, būtent tokia preliminaria buto pirkimo-pardavimo sutartimi jie užsitikrino sau teisę tą butą įsigyti po 10 metų, t. y. per tą laiką dalimis sumokėjus visą sutartą buto kainą.
Apeliacinio skundo teiginiai dėl to, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ginčo aplinkybes bei netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas niekuo nepagrįsti.
Apeliantų teigimu, atsakovas perduodamas apeliantams teisę naudotis butu, bei priimdamas dalį buto kainos, patvirtino pirkimo pardavimo sutarties sudarymą, o atsakovui vengiant įforminti sandorį notarine forma, apeliantai turi teisę reikalauti jį pripažinti galiojančiu (CK 6.309 str. 3 d.).
Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantai neteisingai aiškina CK 309 straipsnio 3 dalį atsižvelgiant į jų sudarytą ginčo sutartį. Ginčo sutartyje aiškiai nustatyti šalių įsipareigojimai bei notarinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo tvarka sutarties 3 p., 6 p. (t. 1 b. l. 7).
Apeliantai pagal ginčo sutarties 6 p. sumokėjo atsakovui 5000 Lt pasirašant sutartį (t. 1, b. l. 9). Jokių kitų mokėjimų nevykdė. Nurodytos 5000 Lt sumos sumokėjimas neįrodo pagrindinės buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Tai buvo tik preliminariąja sutartimi numatytų įsipareigojimų vykdymas tikslu ateityje sudaryti notarinę buto pirkimo-pardavimo sutartį. Faktas, kad apeliantai gyvena ginčo bute, taip pat nėra pagrindinis buto pirkimo-pardavimo sutarties buvimo įrodymas.
Be to, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, atsakovas neatliko jokių veiksmų, suteikiančių teisę apeliantams gyventi ginčo bute. Apeliantai ginčo bute apsigyveno dar prieš sudarant preliminarią buto pirkimo-pardavimo sutartį, t. y. atsakovo tėvui K. V. išnuomojus apeliantams ginčo butą. Atsakovui ginčo butą dovanojimo sutartimi perleido jo tėvas K. V..
Apeliantų nurodyti argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino kitų reikšmingų bylai aplinkybių, t. y. kad ginčo butas buvo parduotas varžytinėse, kad atsakovas skolingas trečiajam asmeniui ir yra reali grėsmė, kad reikalavimai gali būti nukreipti į ginčo butą, teisėjų kolegijos nuomone, jokios reikšmės neturi vertinant ginčo sutartį, todėl kolegija dėl jų nepasisako.
Nustačius, kad tarp šalių sudaryta preliminari buto pirkimo-pardavimo sutartis, netenkintini ieškovų reikalavimai dėl jos patvirtinimo pirkimo-pardavimo sutartimi, o taip pat ir reikalavimas patvirtinti mokėjimo tvarką pagal minėtą sutartį. Ginčo sutartis yra galiojanti ir joje yra nustatyta mokėjimų tvarka.
Reikalavimo patvirtinti 2006 m. balandžio 20 d. tarp ieškovų ir atsakovo sudarytą buto pirkimo-pardavimo sutartį šio buto perdavimo-priėmimo aktu, patvirtinančiu nuosavybės teisių perėjimą ieškovams, ieškovai atsisako. Atsisakymas priimtinas ir šioje bylos dalyje apeliacinis procesas nutrauktinas.
Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo jį naikinti.
CPK 93 ir 98 straipsnių pagrindu priteistinos bylinėjimosi išlaidos. Atsakovas pateikė įrodymus apie turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme 2000 Lt sumai. Ši suma priteistina iš ieškovų.
Tretysis asmuo pateikė įrodymus, kad sumokėjo 6472,29 Lt advokato pagalbai apmokėti, kuriuos prašo priteisti. Ieškovo atstovas ginčija išlaidų dydį. Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą bei Lietuvos Teisingumo ministro 2004 04 02 įsakymu Nr. IR -85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 03 26 nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, trečiajam asmeniui priteistina iš ieškovų 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.
Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 21 d. nutartimi ieškovams buvo atidėta iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme 1000 Lt žyminio mokesčio sumokėjimas, todėl ši suma iš ieškovų priteistina į valstybės biudžetą, taip pat į valstybės biudžetą iš ieškovų priteistina 9,45 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 308 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Apeliacinį procesą dėl reikalavimo patvirtinti 2006 m. balandžio 20 d. tarp ieškovų ir atsakovo sudarytą buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį šio buto perdavimo-priėmimo aktu, patvirtinančiu nuosavybės teises į butą perėjimą ieškovams nutraukti.
Priteisti iš D. B. ir R. B. lygiomis dalimis: į valstybės biudžetą 1000 Lt žyminio mokesčio ir 9,45 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; atsakovui J. V. 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, trečiajam asmeniui AB Danske Bank A/S 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.