- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-26
- Bylos Nr.
- A-970-602/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02213-2013-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas (pirm.), Audrius Bakaveckas, Veslava Ruskan (pran.)
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Pareiškėjas
- akcinės bendrovės ,,Lietuvos draudimas“
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės ,,Lietuvos draudimas“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“ (toliau – ir AB „Lietuvos draudimas“, pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas), 13 449 Lt žalai atlyginti ir 5 procentus metinių palūkanų, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Skunde nurodė, kad 2010 m. birželio 24 d. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ant automobilio „Audi A4“, priklausančio G. N., užvirto medis, kuris apgadino transporto priemonę. Dėl automobilio apgadinimo buvo padaryta 13 449 Lt dydžio žala. Pareiškėjas įvykį pripažino draudžiamuoju ir išmokėjo 13 449 Lt dydžio draudimo išmoką. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263, 6.271, 6.1015 straipsnių pagrindu išmokėjęs draudimo išmoką, pareiškėjas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalą asmenį – savivaldybę. 2010 m. liepos 15 d. pareiškėjas raštu kreipėsi į atsakovą su pretenzija dėl 13 449 Lt žalos atlyginimo.
Pareiškėjas pažymėjo, kad Vilkpėdės seniūnijos teritorijos aplinką, jos želdinių ir medžių priežiūrą vykdo bei už ją yra atsakinga Vilniaus miesto savivaldybė. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punktą, 32 straipsnio 2 dalies 17 punktą, savivaldybės teritorijoje esančių želdynų, želdinių apsauga ir tvarkymas yra savivaldybių funkcija. Šią funkciją detalizuoja Lietuvos Respublikos želdynų įstatymas, kuriame nustatyta, kad želdynai turi nekelti pavojaus žmonėms, statiniams, saugiam eismui gatvėse. Savivaldybėms yra pavesta spręsti jų teritorijoje esančių medžių persodinimo, kirtimo, kitokio pašalinimo, genėjimo, gydymo klausimus, vykdyti želdinių būklės kontrolę. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtintas Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisykles (toliau – ir Taisyklės) Vilniaus miesto savivaldybės administracija privalėjo prižiūrėti jos teritorijoje esančius medžius, nes Taisyklėmis vadovaujasi savivaldybės, kurioms, be kita ko, tenka pareiga patikrinti, ar prižiūrimoje teritorijoje augantys medžiai nekelia pavojaus asmenims bei turtui ir, jei reikia, juos pašalinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad pareiškėjas neįrodė atsakovo veiksmų neteisėtumo. Pareiškėjas skunde tiksliai nenurodė tikslios įvykio vietos, o (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), yra suformuoti bei įregistruoti keli žemės sklypai, taip pat ir valstybinis miškas. Todėl abejojo, ar skundo teisiniu pagrindu galėjo būti Želdynų įstatymas, nes jis taikomas tik ne miškų ūkio paskirties žemėje esančių želdinių apsaugai ir tvarkymui.
Paaiškino, kad net jei tiksli įvykio vieta nebūtų valstybinio miško teritorija, nepagrįsta bei neprotinga įpareigoti savivaldybę prižiūrėti kiekvieną medį, augantį savivaldybės teritorijoje. Atkreipė dėmesį, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o patikėjimo teise jį valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT), todėl jai ir tenka pareiga tinkamai prižiūrėti šį žemės sklypą kartu su jame esančiais želdiniais. Papildomai pažymėjo, kad 2010 m. birželio 23 d. savivaldybė perdavė Vilniaus miesto miško parkų apsaugą, tvarkymą ir priežiūrą akcinei bendrovei „Tukompa“ (toliau – ir AB „Tukompa“) ir uždarajai akcinei bendrovei „Ainava“ (toliau – ir UAB „Ainava“), atstovaujamai AB „Tukompa“, todėl ji turi atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl netinkamo paslaugų teikimo.
Aplinkybė, kad pareiškėjas draudėjui išmokėjo 13 449 Lt, nepagrindžia faktinio žalos dydžio. Pareiškėjo pateikti įrodymai nėra aiškūs, nes Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Vilkpėdės policijos nuovados (toliau – ir Vilkpėdės policijos nuovada) 2010 m. birželio 29 d. nutarime nurodyta, kad įvykio metu buvo apgadintos automobilio „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), galinė ir priekinė pusės, automobilio stogas ir priekiniai sparnai, tačiau minėtame nutarime nėra nurodyta, kad automobilis apgadintas taip, kad jo negalima būtų eksploatuoti, taip pat nebuvo pateikta ir kompetentingo eksperto išvada. Savivaldybės veiksmai negali būti laikomi neteisėtais, o tai reiškia, kad nesama ir priežastinio ryšio tarp savivaldybės neveikimo ir atsiradusių nuostolių.
Atsakovas nepagrįstu laikė ir pareiškėjo prašymą priteisti 5 procentų metines palūkanas, nes nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjo ir atsakovo nebuvo susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.210 straipsnio nuostatas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ skundą tenkino – priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo 13 449 Lt (3 895 Eur) turtinei žalai atlyginti ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo 2013 m. birželio 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1014-437/2013 nustatytomis aplinkybėmis (administracinėje byloje Nr. I-1014-437/2013 teismas sprendė dėl automobilio „Hyundai i30“ apgadinimo, kuris 2010 m. birželio 24 d. stovėjo (duomenys neskelbtini), šalia automobilio „Audi A4“).
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 27 d. sprendime konstatavo, kad nukritęs medis augo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Panerių girininkijos valstybinio miško žemės 13 kvartale, esančiame šalia (duomenys neskelbtini), ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo nuostatomis, padarė išvadą, kad savivaldybė buvo atsakinga už valstybiniame miške augančius medžius, tačiau neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
Taigi atsakovas privalėjo prižiūrėti medį, augusį miško teritorijoje šalia stovėjimo aikštelės, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Panerių girininkijos valstybinio miško žemės 13 kvartale, ir galėjo bei privalėjo numatyti savo neveikimo pasekmes, t. y. galimą žalą dėl tinkamo pareigų nevykdymo, tačiau to nepadarė, o tai reiškia, kad neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas) – yra nustatyta.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad AB „Tukompa“ ir UAB „Ainava“ 2010 m. birželio 23 d. su Vilniaus miesto savivaldybės administracija sudarė atlygintinų paslaugų teikimo sutartį Nr. A64-69(3.10.22-UK) (b. l. 41–44) pagal savivaldybės administracijos nurodymus atlikti Vilniaus miesto miškų-parkų apsaugą, tvarkymą ir priežiūrą. Sutarties IV dalies 3.1 punktas nustatė, kad tiekėjas, t. y. AB „Tukompa“ ir UAB „Ainava“, šioje sutartyje sutartas paslaugas įsipareigoja teikti vadovaudamasis Miškų įstatymu ir kitais teisės aktais bei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 1-118 patvirtintomis Vilniaus miesto tvarkymo ir švaros taisyklėmis ir techninėje specifikacijoje nurodyta tvarka, būdais bei terminais. Tuo tarpu Techninės specifikacijos 16 punkte nustatyta, kad medžio kirtimo darbų būtinumą ir eiliškumą nustato savivaldybės atsakingi specialistai (b. l. 49).
Byloje nėra pateikta duomenų, kad savivaldybė būtų davusi nurodymą 2010 m. birželio 23 d. ar 2010 m. birželio 24 d. AB „Tukompa“ ar UAB „Ainava“ atsakingiems asmenims nukirsti kokius nors medžius Panerių girininkijos valstybinio miško žemės 13 kvartale, esančiame šalia (duomenys neskelbtini), todėl teismas laikė nepagrįstu atsakovo argumentą, jog nustačius, kad užvirtęs medis priklauso parko teritorijai, teismas turi spręsti AB „Tukompa“ bei UAB „Ainava“ atsakomybės klausimą.
Atsakovas privalėjo prižiūrėti medį, augusį šalia stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), o tuo pačiu galėjo ir turėjo numatyti savo neveikimo pasekmes, t. y. galimą žalą dėl tinkamo pareigų nevykdymo. Neteisėta veika, žala, priežastinis ryšys – sąlygos civilinei atsakomybei kilti – šioje byloje yra įrodytos ir teismui nekeliančios abejonių.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė teismui rašytinius įrodymus, detaliai nurodydamas, kokie automobilio apgadinimai buvo nustatyti, pateikė išvadą apie transporto priemonės likutinę vertę bei remonto sąmatą (b. l. 8–21), todėl pareiškėjo skunde prašomos priteisti žalos dydis laikytas pagrįstu.
Bylos rašytinė medžiaga patvirtina, kad automobilis buvo apgadintas 2010 m. birželio 24 d., (Vilkpėdės policijos nuovados medžiaga), pareiškėjas į teismą kreipėsi 2013 m. birželio 25 d. (b. l. 25). Pažymėtina, kad 2013 m. birželio 24 d. buvo nedarbo diena, todėl pareiškėjas, 2013 m. birželio 25 d. paštu išsiųsdama teismui skundą, ieškinio senaties nepraleido. Atsižvelgiant į tai, atsakovo prašymas dėl ieškinio senaties taikymo atmestas.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012). Teismas, vadovaudamasis CK 6.2 straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2013 m. birželio 25 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
III.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir apeliantas), su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 7 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Apeliaciniame skunde dėstomi tokie pagrindiniais argumentai:
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas aiškino paslaugų sutarties nuostatas neatsižvelgdamas į įstatymuose įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles. Miško plotų priežiūros paslaugas sutarties pagrindu teikė AB ,,Tukompa“ ir UAB ,,Ainava“. Teismas, aiškindamas sutarties nuostatas, be pagrindo nesirėmė CK 6.193 straipsnio 1 ir 2 dalimis. Paslaugų tiekėjas, kaip atsakingas už Panerių girininkijos medžių priežiūrą asmuo, turėjo vadovautis Saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo atvejų, šių darbų vykdymo ir leidimų šiems darbams išdavimo, medžių ir krūmų vertės atlyginimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro įsakymu Nr. D1-87, pagal kurį, net ir neturėdamas Vilniaus miesto savivaldybės nurodymo kirsti konkretų medį, turėjo atlikti medžių sanitarinę priežiūrą, laiku pastebėti ir nustatyti skubiai kirstinus medžius. Mano, jog paslaugų sutarties 3.2 punktas eliminuoja apelianto pareigą atlyginti nuostolius dėl užvirtusio medžio.
2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad konkrečiu atveju egzistuoja visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos. Nagrinėjamu atveju neegzistuoja atsakovo neteisėti veiksmai – atsakovas veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Šiuo atveju buvo pasirinkta pavesti kitiems juridiniams asmenims vykdyti miško priežiūros darbus, taip buvo imtasi visų įmanomų priemonių, užtikrinančių nuolatinį miškų būklės stebėjimą ir jų priežiūrą.
Atsiliepimas
Pareiškėjas AB ,,Lietuvos draudimas“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodo, kad, administracinės bylos Nr. I-1014-437/2013 duomenimis, dar 2009 m. rugpjūčio 24 d. buvo pateiktas pranešimas dėl (duomenys neskelbtini) esančio medžio ir jo keliamos grėsmės. Taigi Vilniaus miesto savivaldybė dar iki 2010 m. birželio 23 d. sutarties su AB ,,Tukompa“ ir UAB ,,Ainava“ sudarymo buvo gavusi pranešimą dėl medžio keliamos grėsmės. Tačiau atsakovas nepateikė jokių įrodymų apie inicijuotus medžio kirtimo darbus. Pažymi, kad sanitariniai medžių kirtimai atliekami tik gavus savivaldybės leidimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pagal bylos aplinkybes nustatyta, jog 2010 m. birželio 24 d. (duomenys neskelbtini), ant automobilio „Audi A4“ užvirto medis, kuris apgadino transporto priemonę. Dėl automobilio apgadinimo buvo padaryta 13 449 Lt dydžio žala. Pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ įvykį pripažino draudžiamuoju ir išmokėjo 13 449 Lt dydžio draudimo išmoką.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, 13 449 Lt turtinei žalai atlyginti ir 5 procentus metinių palūkanų, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Pirmosios instancijos teismas 2014 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ skundą tenkino – priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo 13 449 Lt (3 895 Eur) turtinei žalai atlyginti ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo 2013 m. birželio 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Atsakovas pateiktame apeliaciniame skunde pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad konkrečiu atveju egzistuoja visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos. Taip pat mano, jog paslaugų sutarties nuostatos eliminuoja apelianto pareigą atlyginti nuostolius dėl užvirtusio medžio.
Teisėjų kolegija pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju administracinis ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios subrogacijos pagrindu pagal CK 6.1015 straipsnį, priteisimo. CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją) 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Atitinkamai, nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011).
ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
CK 6.271 straipsnis numato žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Toks reguliavimas atitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.
Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti, užtikrindamas miškų priežiūrą, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybės (CK 6.271 str. taikymo prasme – institucijos) veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia tuo, kad Vilniaus miesto savivaldybė neužtikrino jai priskirtų miškų priežiūros.
Byloje nustatyta, jog nuvirtęs medis augo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Panerių valstybinio miško žemės 13 kvartale (prijungta administracinė byla Nr. I-1014-437/2013, II t., b. l. 152). Pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Valstybinės reikšmės miškai – tai inter alia miestų miškai (4 str. 4 d. 2 p.), kurie yra suvokiami kaip miestų teritorijose esantys miškai (Miškų įstatymo 2 str. 5 d.). Pažymėtina, jog Vyriausybė ar jos įgaliota Aplinkos ministerija įgyvendina valstybinių miškų savininko teises ir pareigas (Miškų įstatymo 4 str. 5 d.), tačiau valstybinę miško žemę patikėjimo teise valdo miškų urėdijos, valstybinių rezervatų direkcijos, nacionalinių parkų direkcijos, savivaldybės, kitos valstybės įmonės ir organizacijos (Miškų įstatymo 4 str. 6 d.). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 154 „Dėl valstybinės reikšmės plotų patvirtinimo” 60 priedu yra patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės valstybinių miškų plotai ir juos administruojančios girininkijos, inter alia Vilniaus miesto savivaldybės Panerių girininkija. Pabrėžtina, jog žalą sukėlusio medžio augimo vieta, t. y. Panerių valstybinis miškas, buvo priskirta atsakovo priežiūrai (prijungta administracinė byla Nr. I-1014-437/2013, I t., b. l. 104).
Kaip minėta, atsakovui yra priskirta prižiūrėti Panerių valstybinį mišką, šiuo atveju atsižvelgus į žalą sukėlusio medžio augimo vietą, t. y. kad jis augo šalia daugiabučio, šalia automobilių stovėjimo aikštelės, be to, administracinėje byloje yra pateiktas 2009 m. rugpjūčio 24 d. pranešimas dėl medžio keliamos grėsmės (prijungta administracinė byla Nr. I-1014-437/2013, I t., b. l. 94), manytina, jog atsakovui yra taikoma ir bendroji CK 6.263 straipsnyje numatyta rūpestingumo pareiga. Atsižvelgiant į tai, atsakovas turėjo įvertinti šioje teritorijoje augusių medžių būklę, įvertinti, kad jie auga šalia gyvenamosios vietos ir juos pašalinti, kad asmenims ar jų turtui nebūtų keliamas pavojus, t. y. atlikti medžių kirtimus. Miško sanitarinės apsaugos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. D1-204, be kita ko, taip pat detaliai reguliuoja sanitarinius kirtimus, kai jų metu yra iškertami stipriai pažeisti, džiūstantys medžiai ir sausuoliai (4 d.), taip inter alia užtikrinant asmenų ir jų turto saugumą.
Teisėjų kolegija pastebi, jog iš esmės šią nurodytą atsakovo pareigą pripažįsta ir pats atsakovas, t. y. atsakovas buvo sudaręs atlygintinų paslaugų teikimo sutartį su AB „Tukompa” ir UAB „Ainava”, pagal kurią nurodytos įmonės įsipareigojo atlikti Vilniaus miesto miškų, miškų parkų apsaugą, tvarkymą ir priežiūrą, laikantis inter alia Miškų įstatymo nuostatų ir kitų jų priežiūrai taikytinų teisės aktų (sutarties IV dalies 3.1 p., Techninės specifikacijos 16 p.). Vienas iš sutartyje nurodymų miškų, kuriuo turėjo būti rūpinamasi, buvo Panerių valstybinis miškas (b. l. 41-53). Taigi nagrinėjamu atveju atsakovas turėjo teisės aktų nustatytą pareigą prižiūrėti jam priskirtus medžius, o grėsmės aplinkiniams atveju – medį nukirsti. Tačiau teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad Vilniaus miesto savivaldybė ėmėsi atitinkamų organizacinių priemonių, jog jai priskirtame valstybiname miške (jo pakraščiuose, prie gyvenamųjų namų) būtų vykdoma tinkama augančių medžių (taip pat ir nuvirtusio medžio) priežiūra, stebima jų būklė bei sprendžiama dėl grėsmę keliančio medžio pašalinimo. Minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog atsakingomis dėl medžių nepriežiūros turėtų būti laikomos AB „Tukompa“ ir UAB „Ainava“, nes su jomis buvo sudaryta atlygintinų paslaugų sutartis, kuri, anot atsakovo, eliminuoja apelianto pareigą atlyginti nuostolius dėl užvirtusio medžio. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas paduodamas skundą teismui atsakovu nurodė būtent Vilniaus miesto savivaldybę ir kilusią žalą kildino iš atsakovui priskirtų funkcijų netinkamo vykdymo viešojo administravimo srityje. Be to, pabrėžtina, jog teisės aktais yra nustatyta pareiga atsakovui pasirūpinti jo teritorijoje augančiais medžiais ir tai, kad atsakovas iš dalies šiai funkcijai vykdyti pasitelkia trečiuosius asmenis, jo atsakomybės nepanaikina. Tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir AB „Tukompa“ bei UAB „Ainava“ susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai, todėl atsakovas, manydamas, jog nurodytos bendrovės netinkamai vykdė savo sutartines prievoles, turi teisę kreiptis į teismą dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ir (ar) netinkamo jų vykdymo teisės aktų nustatyta tvarka. Tačiau minėtų sutartinių teisinių santykių vertinimas nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl atmestini atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog nagrinėjamu atveju teismas turėjo remtis CK įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 str. 1 ir 2 d.) ir pagal jas aiškinti byloje pateiktą atlygintinų paslaugų sutartį.
Dėl kitų deliktinės atsakomybės taikymo sąlygų – padarytos žalos ir priežastinio ryšio – teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovas nepateikė pagrįstų argumentų, leidžiančių abejoti padarytos žalos mastu. Taip pat byloje pagrįstai nustatyta, kad šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybė tinkamai nevykdė pareigos užtikrinti jos patikėjimo teise valdomo miško priežiūrą, o žala atsirado lūžus (duomenys neskelbtini) esančiam medžiui, taigi atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas) buvo pakankama priežastis žalai atsirasti. Pabrėžtina, jog atsakovas sąlygų (force majeure ar paties automobilio savininko kaltė), kurios leistų netaikyti atsakovui deliktinės civilinės atsakomybės, neįrodinėjo, dėl jų argumentų nepateikė.
Atsižvelgus į nurodytus argumentus, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo visų sąlygų, būtinų atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, buvimą, o atsakovo apeliaciniame skunde pateikti argumentai dėl konkrečiu atveju neegzistuojančių visų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų atmestini kaip nepagrįsti.
Pažymėtina ir tai, jog civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinę žalą, pagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančias, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinę situaciją reglamentuojančius teisės aktus, dėl ko priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.