Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, dalyvaujant pareiškėjos atstovui Vyteniui Puišiui, atsakovės atstovui Pauliui Gaveliui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos AB „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja AB „Lietuvos draudimas“ (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybė), 13 449 Lt žalos atlyginimą ir 5 procentus metinių palūkanų, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Skunde nurodė, kad 2010-06-24 Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ant automobilio „Audi A4“, priklausančio G. N., užvirto medis, kuris apgadino transporto priemonę. Dėl automobilio sugadinimo buvo padaryta 13 449 Lt dydžio žala. Pažymėjo, kad pareiškėja įvykį pripažino draudžiamuoju ir išmokėjo 13 449 Lt dydžio draudimo išmoką. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263, 6.271, 6.1015 straipsnių pagrindu išmokėjusi draudimo išmoką, pareiškėja įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalą asmenį – Savivaldybę. 2010-07-15 pareiškėja raštu kreipėsi į atsakovę su pretenzija dėl 13 449 Lt žalos atlyginimo

Pažymėjo, kad Vilkpėdės seniūnijos teritorijos aplinką, jos želdinių ir medžių priežiūrą vykdo bei už ją yra atsakinga Savivaldybė. Nurodė, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 26 punktą, 32 str. 2 d. 17 punktą, savivaldybės teritorijoje esančių želdynų, želdinių apsauga ir tvarkymas yra savivaldybių funkcija. Šią funkciją detalizuoja Želdynų įstatymas, kuriame nustatyta, kad želdynai turi nekelti pavojaus žmonėms, statiniams, saugiam eismui gatvėse. Pareiškėjos teigimu, savivaldybėms yra pavesta spręsti jų teritorijoje esančių medžių persodinimo, kirtimo, kitokio pašalinimo, genėjimo, gydymo klausimus, vykdyti želdinių būklės kontrolę. Pabrėžė, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008-01-18 įsakymu Nr. D1-45 patvirtintas Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisykles (toliau – ir Taisyklės), Vilniaus miesto savivaldybės administracija privalėjo prižiūrėti jos teritorijoje esančius medžius, nes Taisyklėmis vadovaujasi savivaldybės, kurioms, be kita ko, tenka pareiga patikrinti, ar Savivaldybės prižiūrimoje teritorijoje augantys medžiai nekelia pavojaus asmenims bei turtui ir, jei reikia, turi juos pašalinti. Tvirtino, kad Želdynų įstatymo 15 straipsnyje nustatyta, kad želdynų ir želdinių valdytojai, savininkai privalo tinkamai juos tvarkyti. Želdynų ir želdinių savininkas – valstybė, savivaldybė, fizinis asmuo ar juridinis asmuo, Lietuvos Respublikos įsteigtas Europos Sąjungos valstybėje narėje ar kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje įsteigusios įmonės filialas, taip pat užsienio valstybėje įsteigta organizacija, neturinti juridinio asmens statuso, tačiau turinti civilinį teisnumą pagal tos valstybės įstatymus (toliau – ir fizinis ir juridinis asmuo) įstatymų nustatyta tvarka įgiję nuosavybės teisę arba į žemę, kurioje yra želdynų, želdinių, arba tik į želdinius. Rėmėsi Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsniu bei Aplinkos ministerijos priimtais norminiais aktais aplinkos apsaugos klausimais ir darė išvadą, kad savivaldybės organizuoja visoje savivaldybės teritorijoje esančių želdinių ir želdynų inventorizavimą, apskaitą, apsaugą, pertvarkymą, priežiūrą, vykdo jų būklės stebėseną, neatsižvelgiant į žemės nuosavybės formą, nepaisant to, kas yra želdynų ir želdinių savininkai ir valdytojai. Aplinkybę, kad Želdynų įstatymo 15 straipsnyje nustatyta želdinių ir želdynų savininkų ir valdytojų pareiga tinkamai tvarkyti želdinius ir želdynus, neeliminuoja to paties įstatymo savivaldybei nustatytų pareigų organizuoti savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą, apskaitą, apsaugą, pertvarkymą ir priežiūrą, vykdyti būklės stebėseną, nustatyti konkretaus medžio fiziologinę būklę (gyvybinę funkciją).

Nurodė, kad CK 6.271 str. 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto, nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Neteisėtu aktu pagal CK 6.271 str. 3 dalį laikomas ir neteisėtas veikimas ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams. Tvirtino, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pareiškėjos teigimu, vadovaujantis CK 6.37 str. 2 dalies ir 6.210 straipsnio nuostatomis, ji turi teisę į 5 procentus metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą tenkinti visą. Papildomai pažymėjo, kad iš esmės analogišką situaciją, skiriasi tik automobiliai, yra išnagrinėjęs Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. Nr. I-1014-437/2013. Pabrėžė, kad minėtoje administracinėje byloje buvo nagrinėjamas ginčas dėl tame pačiame kieme Vaduvos g. 30 C, Vilniuje, tą pačią dieną apgadinto automobilio „Hyundai i30“. Pažymėjo, kad automobilis „Hyundai i30“ stovėjo šalia automobilio „Audi A4“, todėl darė išvadą, kad būtina remtis minėtoje administracinėje byloje nustatytomis aplinkybėmis.

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atsiliepime į skundą su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigė, kad pareiškėja neįrodė Savivaldybės veiksmų neteisėtumo, nes pats žalos atsiradimo faktas dar to neįrodo. Atkreipė dėmesį, kad valdžios veiksmai yra laikomi neteisėtais tik tada, kai pažeisti specialūs teisės aktai, numatantys veikimo turinį ir formą. Abejojo, ar skundo teisiniu pagrindu galėjo būti Želdynų įstatymas, nes jis taikomas tik ne miškų ūkio paskirties žemėje esančių želdinių apsaugai ir tvarkymui. Nurodė, kad pareiškėja skunde tiksliai nenurodė įvykio (tikslios užkritusio medžio buvimo) vietos, o Vaduvos gatvėje, prie namo Nr. 30 C, yra suformuoti bei įregistruoti keli žemės sklypai, taip pat ir valstybinis miškas.

Pabrėžė, kad net jei ir įvykio tiksli vieta nebūtų priskirta valstybinio miško teritorijai, nepagrįsta bei neprotinga būtų suabsoliutinti savivaldybės pareigą želdinių priežiūros srityje iki absoliučios pareigos prižiūrėti kiekvieną medį, esantį savivaldybės teritorijoje. Atkreipė dėmesį, kad žemės sklypas Vaduvos g. 30 C nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o patikėjimo teise jį valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba), todėl jai ir tenka pareiga tinkamai prižiūrėti šį žemės sklypą kartu su jame esančiais želdiniais. Papildomai pažymėjo, kad 2010-06-23 Savivaldybė perdavė Vilniaus miesto miško parkų apsaugą, tvarkymą ir priežiūrą AB „Tukompa“ ir UAB „Ainava“, atstovaujamai UAB „Tukompa“, todėl ji turi savo sąskaita atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl netinkamo paslaugų teikimo.

Savivaldybė laikė nepagrįstu pareiškėjo prašomą priteisti žalos dydį, tvirtindama, jog ta aplinkybė, kad pareiškėjas draudėjui išmokėjo 13 449 Lt atsiradusiai žalai atlyginti, dar nepagrindžia iš tiesų tokio dydžio žalą buvus. Teigė, kad pareiškėjo pateikti įrodymai nėra aiškūs, nes Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus m. antrojo policijos komisariato Vilkpėdės policijos nuovados (toliau – ir Vilkpėdės policijos nuovada) 2010-06-29 nutarime nurodyta, kad įvykio metu buvo apgadintos automobilio „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galinė ir priekinė pusės, automobilio stogas ir priekiniai sparnai, tačiau minėtame nutarime nėra nurodyta, kad automobilis sugadintas taip, kad jo negalima būtų eksploatuoti, taip pat nebuvo pateikta ir kompetentingo eksperto išvada apie tai. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, kad dėl žalos atsiradimo būdo ir dydžio nustatymo kreipėsi į ekspertus.

Tvirtino, kad Savivaldybės veiksmai negali būti laikomi neteisėtais, o tai reiškia, kad nesama ir priežastinio ryšio tarp Savivaldybės neveikimo ir pareiškėjos atsiradusių nuostolių. Nepagrįstu Savivaldybė laikė ir pareiškėjo prašymą priteisti 5 procentų metines palūkanas, nes nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjo ir atsakovo nebuvo susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.210 straipsnio nuostatas.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti. Papildomai paaiškino, kad teismui nusprendus, jog pareiškėja patyrė žalą, prašė taikyti senaties terminą.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėja padavė skundą, kuriuo pateikė reikalavimą priteisti atlyginti turtinę žalą regreso tvarka iš Savivaldybės, kurią pareiškėja patyrė atlyginusi nuostolius asmeniui, kurio transporto priemonė buvo apgadinta ant jos nuvirtus medžiui.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja sudarė su G. N. transporto priemonių draudimo sutartį, kuria buvo apdraustas draudėjo automobilis „Audi A4“, identifikacinis Nr. WAUZZZ8EZ1A026907 (toliau – ir Automobilis) (draudimo liudijimo galiojimo laikotarpis: 2009-09-29 – 2010-09-28) (Vilkpėdės policijos nuovados medžiaga, b. l. 4). 2010-06-24 Vilniaus apskrities VPK gavo G. N. pranešimą, kad Vaduvos g., prie namo Nr. 30D, Vilniuje, ant jo Automobilio užvirto medis ir smarkiai jį apgadino (Vilkpėdės policijos nuovados medžiaga, b. l. 3). Kadangi Automobilis įvykio dieną buvo apdraustas AB „Lietuvos draudimas“ Transporto priemonių kasko draudimu, ši draudimo bendrovė, vykdydama draudimo sutarties sąlygas, kompensavo G. N. jo patirtus nuostolius – 13 449 Lt sumą (b. l. 93). Patyrusi nuostolių, vadovaudamasi CK 6.115 straipsniu, pareiškėja regreso tvarka kreipėsi į, jos manymu, atsakingą už žalos padarymą asmenį – Savivaldybę, prašydama pervesti 13 449 Lt sumą į draudimo bendrovės sąskaitą (b. l. 7).

Byloje atsakovė neginčija paties įvykio fakto, jog medis nuvirto ant Automobilio, tačiau iš esmės ginčija savo atsakomybę dėl žalos atlyginimo nuvirtus medžiui.

Vadovaujantis CK 6.271 str. 1 dalies norma, žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto, nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Pagal CK 6.271 str. 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

CK 6.263 str. 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala (taip pat ir neturtinė žala) turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnis yra speciali teisės norma, reglamentuojanti teisinius santykius dėl žalos atlyginimo, kai prašoma atlyginti žala atsirado dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Kita vertus, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2005-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010). Taigi, pareiškėjos reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius neteisėtus Savivaldybės veiksmus, žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Šios bylos nagrinėjimo kontekste svarbu pažymėti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2013-03-27 išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-1014-437/2013 pagal pareiškėjo ERGO Insurance SE Lietuvos filialas skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo (įsiteisėjo 2013-12-16 LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1826/2013). Iš administracinės bylos medžiagos bei priimto VAAT sprendimo matyti, kad teismas ginčą išnagrinėjo dėl automobilio „Hyundai i30“ apgadinimo, kuris 2010-06-24 stovėjo Vaduvos g. 30C/30D, Vilniuje, kieme, šalia automobilio „Audi A4“. Taigi, iš pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad 2010-06-24 automobilių aikštelėje, esančioje Vaduvos g. 30 C, Vilniuje, nuvirtęs medis apgadino automobilį „Hyundai i30“ (VAAT 2013-03-27 sprendimas) ir automobilį „Audi A4“, dėl kurio apgadinimų pareiškėja pateikė reikalavimą priteisti atlyginti turtinę žalą regreso tvarka iš Savivaldybės šioje administracinėje byloje (Vilkpėdės policijos nuovados medžiaga).

VAAT 2013-03-27 sprendime konstatavo, kad nukritęs medis augo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Panerių girininkijos valstybinio miško žemės 13 kvartale, esančiame šalia Vaduvos g. 30 C, Vilniuje, ir vadovaudamasis Miškų įstatymo nuostatomis padarė išvadą, kad būtent Savivaldybė buvo atsakinga už valstybiniame miške augančius medžius, tačiau neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 str. 2 dalimi, sprendžia, kad būtent Savivaldybei (jos institucijoms) pareigą rūpintis patikėjimo teise valdomu mišku ir jame augančiais medžiais, kad jie nekeltų pavojaus aplinkiniams, aiškiai nustatė teisės aktų nuostatos, todėl plačiau dėl atsakovės argumentų, kad įvykio vieta netiksli, kad valstybinės žemės sklypo valdytojui taip pat tenka pareiga rūpintis želdiniais, kad atsakovė yra perdavusi valstybinės reikšmės miško parkų priežiūrą ir tvarkymą kitiems ūkio subjektams, nepasisako.

Atsakovė privalėjo prižiūrėti minėtą medį, augusį miško teritorijoje šalia stovėjimo aikštelės, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Panerių girininkijos valstybinio miško žemės 13 kvartale, ir galėjo bei privalėjo numatyti savo neveikimo pasekmes, t. y. galimą žalą dėl tinkamo pareigų nevykdymo, tačiau to nepadarė, o tai reiškia, kad neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo) – buvimas yra nustatyti.

Taip pat byloje nustatyta, kad AB „Tukompa“ ir UAB „Ainava“ 2010-06-23 su Savivaldybės administracija sudarė Atlygintinų paslaugų teikimo sutartį Nr. A64-69(3.10.22-UK) (b. l. 41–44) pagal Savivaldybės administracijos nurodymus atlikti Vilniaus miesto miškų parkų apsaugą, tvarkymą ir priežiūrą. Sutarties IV dalies 3.1 punktas nustato, kad tiekėjas, t. y. AB „Tukompa“ ir UAB „Ainava“ šioje sutartyje sutartas paslaugas įsipareigoja teikti, vadovaujantis Miškų įstatymu ir kitais teisės aktais bei Vilniaus miesto tarybos 2009-07-01 sprendimu Nr. 1-118 patvirtintomis Vilniaus miesto tvarkymo ir švaros taisyklėmis ir techninėje specifikacijoje nurodyta tvarka, būdais bei terminais. Tuo tarpu Techninės specifikacijos 16 punkte nustatyta, kad medžio kirtimo darbų būtinumą ir eiliškumą nustato Savivaldybės atsakingi specialistai (b. l. 49).

Byloje nėra pateikta duomenų, kad Savivaldybė būtų davusi nurodymą 2010-06-23 ar 2010-06-24 AB „Tukompa“ ar UAB „Ainava“ atsakingiems asmenims nukirsti kokius nors medžius Panerių girininkijos valstybinio miško žemės 13 kvartale, esančio šalia Vaduvos g. 30 C, Vilniuje, todėl teismas laiko nepagrįstu Savivaldybės argumentą, jog nustačius, kad užvirtęs medis priklauso parko teritorijai, teismas turi spręsti AB „Tukompa“ bei UAB „Ainava“ atsakomybės klausimą.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, kad teisės aktai aiškiai nustatė atsakovei Savivaldybei, atstovaujamai Savivaldybės administracijos, pareigą rūpintis, kaip tretieji asmenys atlieka miško parkų apsaugą, tvarkymą ir priežiūrą, kad nekiltų pavojaus aplinkiniams. Todėl atsakovė privalėjo prižiūrėti medį, augusį šalia stovėjimo aikštelės, esančios Vaduvos g., prie namo Nr. 30 C, Vilniuje, o tuo pačiu galėjo ir turėjo numatyti savo neveikimo pasekmes, t. y. galimą žalą dėl tinkamo pareigų nevykdymo. Žala atsirado, nes nuvirtęs medis kliudė Automobilį, o medis nuvirto dėl atsakovės neteisėtos veikos (neveikimo). Neteisėta veika, žala, priežastinis ryšys – sąlygos civilinei atsakomybei kilti šioje byloje yra įrodytos ir teismui nekeliančios abejonių. Tokios pat pozicijos, nagrinėdamas panašias bylas, laikosi ir LVAT (2011-06-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A62-932/2011; 2009-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1485/2009).

Atsakovės argumentus, kad pareiškėjas draudėjui išmokėjo 13 449 Lt atsiradusiai žalai atlyginti, dar nepagrindžia iš tiesų tokio dydžio žalą buvus, kad pareiškėjo pateikti įrodymai nėra aiškūs, nes Vilkpėdės policijos nuovados 2010-06-29 nutarime nurodyta, kad įvykio metu buvo apgadintos Automobilio galinė ir priekinė pusės, automobilio stogas ir priekiniai sparnai, tačiau minėtame nutarime nėra nurodyta, kad automobilis sugadintas taip, kad jo negalima būtų eksploatuoti, kad pareiškėja dėl žalos atsiradimo būdo ir dydžio nustatymo nesikreipė į ekspertus, vertina kaip visiškai nepagrįstus. Pažymėtina, kad pareiškėja pateikė teismui rašytinius įrodymus, detaliai nurodydama, kokie Automobilio sugadinimai buvo nustatyti, pateikė išvadą apie transporto priemonės likutinę vertę bei remonto sąmatą (b. l. 8–21), tačiau, priešingai, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad paneigtų pareiškėjos pateiktus žalos dydį pagrindžiančius įrodymus, todėl pareiškėjos skunde prašomas priteisti žalos dydis laikytinas pagrįstu, o Savivaldybės teiginiai dėl įrodymų nepatikimumo, nepateikiant objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų daromos priešingos išvados, atmestini.

Atsakovė taip pat pareiškė prašymą taikyti ieškinio senatį.

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 str. 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Bylos rašytinė medžiaga patvirtina, kad Automobilis buvo apgadintas 2010-06-24, (Vilkpėdės policijos nuovados medžiaga), pareiškėja į teismą kreipėsi 2013-06-25 (b. l. 25). Pažymėtina, kad 2013-06-24 buvo nedarbo diena, todėl pareiškėja, 2013-06-25 išsiųsdama paštu teismui skundą, ieškinio senaties nepraleido. Atsižvelgiant į tai, atsakovės prašymas dėl ieškinio senaties taikymo atmestinas.

Pareiškėja pateikė teismui prašymą priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pagal LVAT jurisprudenciją, bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (2010-12-02 sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011-12-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012-06-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012). Teismas vadovaudamasis CK 6.2 straipsnyje, 6.37 str. 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis priteisia pareiškėjai iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2013-06-25 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 str. 5 punktu, 127 ir 129 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškėjos AB „Lietuvos draudimas“ skundą tenkinti.

Priteisti AB „Lietuvos draudimas“ naudai iš Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, 13 449 litų (trylika tūkstančių keturis šimtus keturiasdešimt devynis litus) (3895 Eur (tris tūkstančius aštuonis šimtus devyniasdešimt penkis eurus)) turtinei žalai atlyginti ir 5 (penkis) procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo 2013-06-25 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.