Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Kaltinamasis V. G. kaltinamas tuo, kad jis panaudodamas apgaulę, savo ir kitų asmenų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent: jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, veikdamas per tuometinės VšĮ „V.L.“ direktorių M. M., 2008 m. liepos mėn. pradžioje pažadėjo UAB „A.“ direktoriaus pavaduotojui ir vienam pagrindinių akcininkų V. G. sudaryti mirusiųjų palaikų saugojimo paslaugos pirkimo sutartį su Klaipėdos miesto savivaldybe, kuri pirktų šią paslaugą iš UAB „A.“ arba iš VšĮ „V.L.“, ir tuo tikslu Klaipėdos teritorinė lavoninė būtų įsteigta būtent UAB „A.“ patalpose, išspręsti klausimus su konkurentais, kad šie netrukdytų UAB „A.“ veiklai, bei pristatyti į UAB „A.“ šaldytuvus mirusiųjų kūnams laikyti ir automobilį su šaldymo įranga. Už tai V. G. turėjo jam per M. M. perduoti 200.000 Lt grynųjų pinigų. Vykdydamas bendrą susitarimą, V. G. per tris kartus perdavė M. M. grynuosius pinigus: 2008-07-21 dienos metu, apie pietus, nenustatytoje vietoje Vilniaus mieste 50.000 Lt, 2008-07-29 apie 11.30 val. automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Rinktinės g., prie „Žalgirio“ stadiono, Vilniuje, 100.000 Lt ir 2008-07-30 tarp 10.00 val. ir 12.00 val. Joniškės g., 38, Klaipėdoje, UAB „A.“ patalpose, 50.000 Lt, t.y. viso 200.000 Lt grynųjų pinigų. M. M., būdamas V. G. suklaidintas ir tikėdamas, kad pastarasis įvykdys V. G. duotus pažadus, atidavė V. G. iš V. G. gautus pinigus: 2008-07-21 dienos metu nenustatytoje vietoje Vilniaus mieste 50.000 Lt, 2008-07-29 apie 12.00 val. Olandų g. 22, Vilniuje, UAB „Vilniaus laidojimo rūmai“ patalpose, 100.000 Lt ir 2008-07-30 po 16.00 val. Viršuliškių g. 40, Vilniuje, prekybos centre „Mada“, 50.000 Lt, t.y. viso 200.000 Lt grynųjų pinigų. V. G., siekdamas apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, nesiėmė jokių veiksmų V. G. duotiems pažadams įvykdyti, t.y. teritorinei lavoninei Klaipėdoje, UAB „A.“ patalpose, įsteigti, taip pat nepristatė UAB „A.“ šaldytuvų mirusiųjų kūnams laikyti bei automobilio su šaldymo įranga, o gautus grynuosius pinigus užvaldė, tuo apgaule savo naudai įgydamas didelės vertės svetimą turtą bei padarydamas V. G. 200.000 Lt turtinę žalą.

Apklaustas teisiamajame posėdyje kaltinamasis V. G. kaltu neprisipažino, nurodė, jog tiek su V. G., tiek su M. M. jį siejo darbiniai santykiai. Kaip kaltinamasis suprato iš teisme išgirstų liudytojų parodymų, M. M. prisiėmė sau kažkokią iniciatyvą, paėmė iš V. G. pinigus ir tuo apkaltino kaltinamąjį V. G.. Apie tai, kad M. M. užsiiminėjo tokio pobūdžio dalykais, kaltinamajam nebuvo žinoma ir jam M. M. jokių pinigų nedavė. Kaltinamasis M. M. pristatė Laidojimo ir ritualinių paslaugų asociacijos valdybos susirinkime, kuris vyko V. G. priklausančiose patalpose, t.y. „Bajorų užeigoje“. Kaltinamasis M. M. pristatė kaip žmogų, kuris organizavo ar bandė organizuoti teritorinio morgo veiklą Vilniuje. Kaltinamojo kolegos žinojo, kad kažkokie veiksmai ta linkme vyksta, buvo rašyta spaudoje, kad tarp kažkokios kompanijos, esančios Olandų g. 22, Vilniuje, Vilniaus miesto savivaldybės ir teismo medicinos ekspertizės administracijos vykdomos derybos. Tuo metu teismo medicinos ekspertizės institutas turėjo problemų dėl mirusiųjų kūno saugojimo ir M. M. apsiėmė šią problemą kartu su Vilniaus miesto savivaldybe išspręsti. Kolegos domėjosi kas konkrečiai šią problemą sprendžia, kaltinamasis pasakė, kad jis šių klausimų nesprendžia bei teigė, jog kaltinamasis jiems pristatys asmenį, kuris būtent ir užsiima šio klausimo sprendimu, būtent dėl to M. M. ir buvo pristatytas kaltinamojo kolegoms per Asociacijos valdybos posėdį. Kaltinamasis paaiškino, kad M. M. visu šiuo reikalu užsiėmė savarankiškai, būtent jis bendravo su žmonėmis, kurie galėjo priimti atitinkamus sprendimus, tuo tarpu kaltinamasis tik išsakydavo prašymus ar mintis, koks sprendimas jį tenkintų arba kokiu būdu jie galėtų išspręsti vieną ar kitą klausimą, tačiau visus veiksmus M. M. atliko pats, visiškai savarankiškai, niekieno neįtakojamas ir neverčiamas. Kaltinamasis nurodė, jog jis nežinojo, kad M. M. važiuos pas V. G.. Apie tai, kad M. M. lankėsi pas V. G., kaltinamasis sužinojo iš paties V. G., kai V. G. jam pasakė, kad davė M. M. pinigų. Kaltinamasis į tai V. G. atsakė, kad jis pasielgė kvailai. Kaltinamojo nuomone, V. G., jam tai sakė dėl to, kad kaltinamasis ilgą laiko tarpą su M. M. bendravo mirusiųjų saugojimo klausimais Vilniuje, V. G. matė, kad jie kažkuo užsiima, todėl ir kreipėsi į kaltinamąjį. Be to, V. G. buvo Vilniaus laidojimo namų bendrovės valdybos narys ir akcininkas. Ką tada V. G. papasakojo, kas vyko tarp jo ir M. M. kaltinamasis tiksliai nebeatsimena, bet V. G. pasakė, kad jis davė pinigų M. M., bet M. M. jokių klausimų, kuriuos turėjo išspręsti, nesprendžia. Kaltinamasis V. G. pasakė, kad tai jo, o ne kaltinamojo problemos. Vėliau kaltinamasis kalbėjo apie tai su M. M., bet jis nieko nepaaiškino, kadangi tuo metu jų santykiai buvo blogi ir pokalbis nepavyko. Kol kaltinamasis buvo laisvėje, V. G. jokių pretenzijų jam dėl tų 200 000 Lt nereiškė, kaltinamojo atiduoti tuos pinigus neprašė, o pretenzijas pradėjo reikšti tik tuomet, kai kaltinamasis buvo sulaikytas. Kaltinamajam nebuvo žinoma, kad M. M. pasirašė vekselį V. G., apie tai M. M. su juo nesikalbėjo. Kaltinamasis neprašė M. M., kad jis iš V. G. paimtų tuos 200 000 Lt ir apskritai su M. M. nekalbėjo apie tai, kad reikia tuos pinigus paimti ir kad reikia kažkaip V. G. padėti Klaipėdoje. Kaltinamasis apskritai nežinojo, kad M. M. važiuoja pas V. G.. Be to, tuo metu, kai vyko šis veiksmas, kaltinamajam gimė sūnus, kaltinamasis buvo su savo žmona ligoninėje ir apie mėnesį buvo su šeima, o tuo laiku visą jo darbą atliko kaltinamojo pavaduotoja. Greičiausiai dėl to, kad M. M. su kaltinamuoju glaudžiai bendravo ir jam padedant buvo sumontuoti nauji šaldytuvai Olandų gatvėje, jis, matyt, pasinaudojęs kaltinamojo nebuvimu darbe, taip pat pasinaudojo kompanijos „Vilniaus laidojimo namai“ resursais, kadangi jis turėjo galimybę gauti visa, kas jam reikalinga bet kuriuo metu. M. M. turėjo galimybę pasinaudoti bendrovės resursais, t.y., jeigu jis sakė, kad to reikia ir tai būtina, tai būdavo daroma. Tuo metu kaltinamasis M. M. visiškai pasitikėjo, kadangi jis bandė padaryti arba bent jau sudarė vaizdą, kad daro taip, jog kaltinamojo verslas geriau sektųsi. M. M. tuo metu dirbo VšĮ „VIS Lt“, ši kompanija 2007 teikė mirusiųjų kūno saugojimo paslaugas Vilniuje ir buvo sukurta būtent jam. Kaltinamasis nežino, ką M. M. žadėjo V. G. padaryti jų susitikimo metu. Kaltinamasis nei V. G., nei kitų miestų laidojimo paslaugas teikiančių bendrovių vadovams nesiūlė kurti morgų, jis tik sakė, kad yra žmogus, kuris tuo klausimu užsiima Vilniuje ir galbūt, jeigu Vilniuje pavyks šį klausimą išspręsti, bus galima šį klausimą išspręsti ir kituose miestuose. Kaltinamasis su M. M. nekalbėjo apie tai, kad jis apskritai iš ko nors imtų pinigus, todėl kaltinamajam neaišku, ar M. M. apie kažkokius pinigus kalbėjosi su S. T., ar ne. Vienintelis atvejis, kai kaltinamasis dalyvavo ir tarėsi, kad M. M. būtų duodama pinigų VšĮ „V.L.“ veiklai, buvo atvejis su A. L., tuomet kaltinamasis buvo garantas ir atstovavo kompanijos interesus, o A. L. dirbo Vilniaus miesto savivaldybėje ir buvo tas žmogus, kuris turėjo padėti M. M. išpildyti jo įsipareigojimus. Kai A. L. suprato, kad su juo niekas neatsiskaitys, jis kreipėsi į kaltinamąjį ir kaltinamasis, kaip laiduotojas, apmokėjo visas skolas.

Kaltinamasis teisme nurodė, jog, kai buvo kuriama VšĮ „V.L.“, M. M. dirbo kompanijoje, kuri vadinosi „Laisva linija“, tačiau joje M. M. turėjo kažkokių finansinių problemų ir, kai jis pažadėjo, kad gali sutvarkyti kaltinamojo reikalus, jis paprašė, kad jam būtų sukurta kompanija. Kompanija buvo įkurta. M. M. kaltinamasis pakvietė po to, kai jis pasakė, kad turi gerų ryšių Teismo medicinos ekspertizės institute ir Vilniaus miesto savivaldybėje. Kaltinamasis papasakojo M. M. problemą, situaciją, su kuria susiduria laidojimo verslas, ir tada M. M. paaiškino, kad jis gali išspręsti tas problemas už atitinkamą atlygį. Kadangi kaltinamasis žinojo, jog šiame versle galima uždirbti nemažus pinigus, kaltinamojo nedomino, kokio atlygio užsimanys valdininkai už tai, kad jie padarys tai, kas būtina, todėl M. M. ir atsidūrė šiame versle. Po to, kai M. M. išėjo iš UAB „Laisva linija“, jis perėjo dirbti į kaltinamojo sukurtą VšĮ „V.L.“. Iki VšĮ „V.L.“ įsteigimo kaltinamasis su M. M. bendravo apie 5 metus, santykiai buvo draugiški, be to pasitikėjimą juo kėlė tai, kad jis artimai bendravo su teismo medicinos ekspertizės instituto direktoriumi, o nuo šio žmgaus priklausė, kaip bus išspręstas mirusiųjų kūnų saugojimo klausimas Vilniaus mieste. Kai M. M. buvo paskirtas VšĮ „V.L.“ direktoriumi, jis turėjo pilnas teises veikti savo vardu, jokių klausimų jis su kaltinamuoju derinti neprivalėjo, taip pat jis visus finansinius reikalus galėjo tvarkyti ir tvarkė savarankiškai. M. M. galėjo pats savarankiškai sudarinėti sutartis su bet kokiais kitais ūkio subjektais, jo laisvės šiais klausimais niekas nevaržė. Kai M. M. įnešdavo pinigus į VšĮ „V.L.“ sąskaitą banke, kaltinamasis nedalyvavo. Jokiose VšĮ „V.L.“ finansinėse operacijose kaltinamasis nedalyvavo, jos buhalterijos nesekė. Apie M. M. turimus namus, mašinas, kaltinamasis sužinojo tik tada, kai buvau sulaikytas ir, kai jam buvo pareikšti įtarimai. Tuo laiku kaltinamasis manė, kad tai M. M. gyvenimo stilius. Iš kur jis gaudavo tam pinigų, kaltinamasis nežino, jokių nurodymų apie tai, kad jam reikia pirkti kažkokias mašinas M. M. nedavė, juo labiau nenurodinėjo, kaip ir kur jam gyventi. Kaltinamasis M. M. duodavo grynų pinigų, nepasirašant jokių dokumentų. Kaltinamasis finansavo M. M. dėl klausimų, susijusių su Vilniaus teritorinio morgo sukūrimu, sprendimo, veiksmai, kuriuos darė M. M. buvo ne visiškai skaidrūs, M. M. sakė, kad turi ryšių savivaldybėje ir kitose institucijose, kurios gali padėti išspręsti jiems reikalingus klausimus. Kaltinamasis davė M. M. 300 000 Lt grynais tuo metu, kai savivaldybė niekaip nenorėjo pasirašyti sutarties su jo kompanija, M. M. aiškino, kad, jeigu jis kažkokiems žmonėms sumokės 300 000 Lt, tai su juo bus pasirašyta sutartis ir sumokėti pinigai, kuriuos kompanija skolinga už paslaugas. Kam konkrečiai M. M. turėjo sumokėti, kaltinamasis nežino, tačiau dėl šio pinigų perdavimo kaltinamasis yra kreipęsis į teisėsaugos institucijas, bet kol kas jokio rezultato nėra. Apie tai, kad M. M. leido tuos pinigus sau, kaltinamasis sužinojo per vėlai, kai kaltinamasis sužinojo, kad jis nieko nedaro, o visi pinigai jau išleisti, su M. M. išsiskyrė ir nebebendravo.

Ikiteisminio tyrimo metu V. G. kaltu neprisipažino ir parodė, kad 2007 m. jam kilo mintis įsteigti Vilniuje teritorinę lavoninę. Jam padėti pasisiūlė tuometinis jo geras draugas M. M., kuris sakė turįs tam reikalingų ryšių. Vilniaus teritorinei lavoninei steigti buvo įkurta VšĮ „V.L.“, kurios direktoriumi iškart paskirtas M. M.. Pinigus steigimui (viso apie 200.000-300.000 Lt) asmeniškai M. M. davė jis (V. G.). Gal 2008 m. jis pristatė M. M. Ritualinių paslaugų asociacijos nariams kaip asmenį, kuris tvarko Vilniaus teritorinės lavoninės steigimo reikalus. Buvo sakoma, kad jeigu pavyks šį projektą įgyvendinti Vilniuje, analogiškos lavoninės bus įsteigtos ir kituose miestuose, dėl to bus galima kreiptis į M. M.. Apie tai, kad M. M. paėmė pinigus iš V. G. galimai Vilniaus teritorinės lavoninės filialams kituose miestuose steigti, jam nėra žinoma. Tai M. M. darė be jo žinios. Jokių pinigų iš M. M. jis nėra gavęs. Be to, teritorinės lavoninės kituose miestuose būtų buvę steigiamos tik pilnai pradėjus veikti lavoninei Vilniuje, o to padaryta nebuvo. Jam nėra žinoma, ar M. M. žadėjo V. G. šaldytuvus mirusiųjų kūnams laikyti ar automobilį su šaldymo įranga. Tuo metu jo santykiai su M. M. buvo geri, todėl pastarasis galėjo naudotis Vilniaus laidojimo rūmų paslaugomis ar paimti įrangą. Jis galėjo duoti M. M. leidimą taip elgtis neklausdamas, kur tai bus panaudota. Jo teigimu, V. G. jį apkalba ir nepagrįstai kaltina sukčiavimu keršydamas už 2009 m. pradėtą ikiteisminį tyrimą (V. G. 2009 m. buvo kreipęsis su pareiškimu į teisėsaugos institucijas dėl turto prievartavimo, V. G. buvo pareikštas įtarimas, tačiau vėliau baudžiamoji byla nutraukta), o M. M. jį kaltina sukčiavimu pats vengdamas atsakomybės už savo paties padarytą nusikaltimą – 200.000 Lt užvaldymą apgaule iš V. G.. Be to, kiek jam žinoma, M. M. gyvenimo būdas sąlygojo žymiai didesnes išlaidas nei jo gaunamos pajamos (1 t. b.l. 129-131, 134).

Nukentėjusysis V. G. teisme nurodė, jog kaltinamąjį V. G. pažįsta nuo 2000 metų, nuo 2004 metų jie kartu dirbo, nukentėjusysis buvo vienas iš Vilniaus laidojimų rūmų akcininkų ir jie su V. G. buvo verslo partneriai. Jie 2004 m. Vilniuje buvusią laidojimo kompaniją „A.“ sujungė su kita kompanija, kuri buvo laidojimo rūmuose ir įkūrė bendrą įmonę Vilniaus laidojimo rūmus, todėl jo su V. G. interesai buvo darbiniai. Santykiai su V. G. nebuvo nei geri, nei blogi, per tuos darbo metus visko buvo, konfliktų taip pat, akcininkų ir V. G., kuris buvo administracijos direktoriaus, interesai ne visuomet sutapdavo. Su V. G. jie nesutarė verslo klausimais, jokio žmogiško priešiškumo jis V. G. atžvilgiu neturėjo, tačiau, V. G. teigimu, V. G. įtarė, kad V. G. gali būti susijęs su nukentėjusiojo sumušimu 2010-03-22. V. G. nurodė, jog nukentėjusįjį M. M. pažįsta, pirmą kartą jį pamatė 2008 m. pavasarį, kai buvo Lietuvos ritualinių paslaugų asociacijos suvažiavimas, kuriame V. G. visiems asociacijos nariams pristatė M. M. kaip Vilniaus teritorinės lavoninės direktorių. M. M. buvo pristatytas kaip oficialus įmonės vadovas, nukentėjusysis priėmė jį kaip verslininką, kaip atsakingą asmenį. V. G. paaiškino, kad UAB „A.“ turėjo Klaipėdoje savo filialą, o, kai 2004 m. jie susijungė su laidojimo rūmuose buvusia bendrove, Vilniuje „Aternos“ nebeliko, todėl nukentėjusiojo pagrindinis verslas buvo Klaipėdoje. Tuo metu Klaipėdoje vyko teismo medicinos ekspertizės patalpų remontas. Praėjus maždaug savaitei po M. M. pristatymo, M. M. pats susirado V. G. ir kreipėsi jį su verslo pasiūlymu. Pas laidojimu verslu užsiimančius verslininkus yra interesas, kad mirusieji būtų kažkur greta laidojimo paslaugas teikiančios bendrovės, todėl M. M., kaip lavoninės direktorius, buvo naudingas, su juo buvo tikslinga užmegzti draugiškus ir bendradarbiavimo santykius, be to, jis sudarė patikimo žmogaus įspūdį. M. M., kaip Vilniaus teritorinės lavoninės direktorius, atvažiavo pas V. G. ir pasiūlė įrengti lavoninę Klaipėdoje bendrovėje „A.“. Jis buvo nuvažiavęs į Klaipėdą, apžiūrėjo patalpas, jam viskas tiko ir jis pažadėjo išspręsti klausimus su konkurentais, kad šie netrukdytų UAB „A.“ veiklai, bei pristatyti į UAB „A.“ šaldytuvus mirusiųjų kūnams laikyti ir automobilį su šaldymo įranga. Po savaitės M. M. paskambino V. G. ir pasakė, kad viskas yra suderinta, bet reikia 200 000 Lt. V. G. atsakė, kad jokių problemų nėra, kad, kai jie atliks visus darbus ir pateiks sąskaitą, ją apmokės, tačiau M. M. pasakė, kad jam reikia grynųjų pinigų ir staigiai, maždaug savaitės bėgyje ir, jeigu jie atsisako mokėti 200 000 Lt, tai jie perkelia lavoninę į Šilutę, kuri yra maždaug 45 km nuo Klaipėdos. V. G. žinojo, kad Šilutės laidojimo rūmai turi galimybių įsirengti lavoninę, todėl nenorėdamas prarasti galimybęs turėti lavoninę Klaipėdoje, pasitaręs su direktore bei kita akcininke, nutarė, kad reikia tuos pinigus M. M. sumokėti. Tuomet V. G. M. M. perdavė 200 000 Lt per tris kartus. Pirmą kartą - 2008-07-21, dienos metu, Vilniuje, kažkur mieste, perdavė namuose turėtus 50.000 Lt, 2008-07-29 apie 11.30 val. Rinktinės g., prie „Žalgirio“ stadiono, Vilniuje, automobilių stovėjimo aikštelėje perdavė 100.000 Lt, kuriuos turėjo banko sąskaitos depozite, ir galiausiai 2008-07-30 tarp 10.00 val. ir 12.00 val. (duomenys neskelbtini), UAB „A.“ patalpose, dalyvaujant direktorei V. R. bei kitai akcininkei G. V., perdavė likusius 50.000 Lt, kuriuos buvo pasiskolinęs iš UAB „A.“ kasos. M. M. jokių dokumentų, kad paėmė pinigus, nedavė, bet V. G. paprašė, jog jis parašytų V. G. užrašų knygelėje, kad tuos pinigus gavo, o, kai jau visus klausimus išspręs, jis duos dokumentą. M. M. V. G. užrašų knygelėje parašė, kad gavo 50 000 Lt, 100 000 Lt ir 50 000 Lt, nurodydamas, kad tai skolos grąžinimas (t. 1, b.l. 40). Iš pradžių V. G. į tai nelabai kreipė dėmesį, bet paskui, kaip jis pats prisipažino, toks įrašas buvo specialiai padaryta tam, kad nebūtų aišku, ar tuos pinigus M. M. davė V. G. ir jis juos privalo grąžinti, ar atvirkščiai. Taip tie pinigai atsidūrė pas M. M., o kur jis šiuos pinigus dėjo V. G. nežino, tame procese nedalyvavo. Faktas tas, kad, kaip M. M. ir žadėjo, šaldytuvus į Klaipėdą atvežė, tačiau šie šaldytuvai buvo seni, anksčiau priklausę „A.i“, todėl V. G. atsisakė juos priimti. Tuo metu jam kilo mintis, kad tie šaldytuvai atvežti iš Vilniaus laidojimo rūmų, kadangi juos atvežė Vilniaus laidojimo rūmų automobilis, o taip pat kilo tam tikras įtarimas, kad apie turi žinoti V. G.. Vėliau M. M. daugiau jokių šaldytuvų nedavė. M. M. pradėjo slapstytis, jam buvo labai sunku prisiskambinti, o, jeigu pavykdavo prisiskambinti, jis sakydavo, kad neturi laiko, kad perskambins vėliau, bendravimas su juo tapo labai sudėtingas. Galiausiai V. G. jam pasakė, kad, jei jis negali ar nesugeba įvykdyti pažadų, tegu grąžina pinigus arba jis kreipsis į teismą. Toks jų su M. M. bendravimas tęsėsi apie pusę metų, iki 2008 metų pavasario. Kadangi 200 000 Lt nemaža suma, teismui reikėtų mokėti nemažą žyminį mokestį, o V. G. per privatų detektyvą išsiaiškino, kad M. M. neturi visiškai jokio turto, todėl tas kreipimasis į teismą pasirodė beprasmiškas, nes jam tektų sumokėti už bylinėjimąsi nemažus pinigus, o iš M. M. nieko neprisiteistų. Tada V. G. vėl bandė su M. M. tartis geruoju, prašė, kad jis tuos pinigus grąžintų nors dalimis, sakė, kad sutinka laukti tam tikrą laikotarpį. Tuomet M. M. po kažkurio laiko, neaiškinęs jokių motyvų, kodėl ir kaip, atnešė vekselį ir garantinį raštą, kad jis per du metus įsipareigoja grąžinti tuos pinigus – pinigais, darbu ar kokiais kitokiais teisėtais būdais - ir vėl dingo pusmečiui (t. 1, b. l. 30-31). Paskui V. G. jį vėl vargais negalais pagavo, pasakė, kadangi jis pats jokių pinigų pagal savo pateiktą vekselį nemoka, kad V. G. sudarė skolos mokėjimo grafiką, pagal kurį jis turėtų skolą grąžinti per du metus. V. G. paprašė, kad M. M. pasirašytų tą grafiką, tačiau M. M. grafiko nepasirašė, bet jį pasiėmė, pasakęs, kad turi tą grafiką su kažkuo suderinti, ir vėl dingo. Po šio susitikimo jie su M. M. daugiau ir nekalbėjo, jis prapuolė ir galiausiai paaiškėjo, kad jis užsienyje. Iki šiol minėtų pinigų V. G. niekas negrąžino. Nukentėjusysis neturi tiesioginių įrodymų, kad šiame procese dalyvavo V. G., šituo klausimu su V. G. tiesiogiai jis jokių ryšių neturėjo, be to, jeigu jis būtų žinojęs, kad visas šitas reikalas daromas V. G. užsakymu, jis pinigų nebūtų davęs, kadangi didelio pasitikėjimo V. G. nebuvo. Kai V. G. M. M. davė tuos 200 000 Lt, jokios kalbos apie V. G. dalyvavimą šitame reikale nebuvo, viskas, kad M. M. žadėjo ėjo M. M. lūpų. M. M. neminėjo, kad V. G. dalyvauja šitame sandėryje. Tik vėliau, po to, kai nukentėjusysis suprato, kad yra apgautas, kai M. M. neįvykdė savo pažadų ir negrąžino pinigų bei pradėjo slapstytis, M. M. parašė vekselį ir papasakojo V. G., kad iš jo gautus 200 000 Lt atidavė V. G., bet kodėl, kokiu tikslu nepaaiškino. M. M. iki to laiko kol atnešė vekselį, neaiškino, kodėl neįvykdė savo įsipareigojimų. Kai M. M. išdavė V. G. vekselį, jis paaiškino, kad, kadangi jis iš V. G. pinigus paėmė, jis privalo juos ir grąžinti. Nukentėjusiojo nuomone, pinigus jam grąžinti turėtų M. M., kadangi būtent jam jis pinigus už tam tikrus pažadus davė. Be M. M., V. G. niekas tiesiogiai nepatvirtino, kad tie pinigai buvo perduoti V. G., tačiau po to, kai V. G. jau buvo perdavęs 200 000 Lt M. M., Panevėžio laidojimo bendrovės direktorė paskambino jam ir pasakė, kad ji važiuoja pas V. G., kuris jai pažadėjo įkurti lavoninę Panevėžyje ir tam, kad ta lavoninė būtų įkurta, jis prašo sumokėti 100 000 Lt, tuomet V. G. jai pasakė, kad ji jokiu būdu jokių pinigų nemokėtų, kad jis jau 200 000 Lt M. M. atidavė ir niekas nieko nepadarė ir pinigų negrąžino. V. G. paaiškino, jog vieną kartą buvo pas V. G. 2008 metais, prieš gaunant vekselį iš M. M., ir paprašė V. G., kadangi jis bendrauja su M. M., kuris paėmė iš V. G. 200 000 Lt, kad jis pasakytų, kad M. M. privalo tuos pinigus grąžinti. V. G. nusišaipė iš V. G., pasakė, kad reikėjo pasitarti su juo prieš tuos pinigus duodant, tačiau vėliau V. G. atvežė pasiklausyti garso įrašą, kuriame buvo įrašytas pokalbis tarp V. G. ir M. M., kur V. G. kalbėjo, kad V. G. kelia triukšmą, reikalauja pinigų, sakoma M. M., kad jis atiduotų V. G. pinigus, nes kitaip jis paduos jį į teismą. Tai, V. G. nuomone, buvo kaip įrodymas, kad V. G. perdavė jo žodžius M. M.. Nukentėjusysis nurodė, kad į prokuratūrą dėl šio įvykio kreipėsi tris kartus, pirmus du kartus prokurorų buvo pasiūlyta kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka. Trečią kartą advokatas paruošė medžiagą ir pareiškimas buvo priimtas. V. G. pareiškime pagrindinis prašymas buvo, kad patrauktas atsakomybėn būtų M. M., nes, V. G. nuomone, jis buvo bendrininkas visame šitame reikale.

Teisiamajame posėdyje liudytoja V. R. nurodė, kad V. G. pažįsta, kadangi abu dirbo laidojimo versle, V. G. buvo Ritualinių paslaugų asociacijos prezidentas, tačiau asmeninių santykių su V. G. neturėjo. Nukentėjusįjį V. G. pažįsta, jis yra jų įmonės – laidojimų namų UAB „A.“ darbuotojas, savininkas, akcininkas, o liudytoja yra šios įmonės direktorė, samdoma darbuotoja. Su V. G. yra darbiniai santykiai. Su nukentėjusiuoju M. M. teko susidurti 2008 metų vasarą, jis buvo atvykęs pas juos į Klaipėdoje esančius laidojimo namus. Liudytoja keletą kartų buvo su juo susitikusi, bendravo, tačiau asmeniškai jo nepažįsta. Liudytoja M. M. pirmą kartą pamatė 2008 m., kai jis atvažiavo pas juos į UAB „A.“ patalpas su pasiūlymu įkurti teritorinę lavoninę. Prieš M. M. atvykstant į Klaipėdą, liudytoja kalbėjo su valdybos nariais – V. G. ir G. V., kad yra įkurta įmonė, kad kuriama teritorinė lavoninė ir kad pas juos atvyks tos įmonės direktorius, tačiau su kuo M. M. buvo įkūręs tą viešąją įstaigą, apie kurią buvo kalbama, liudytoja nežinojo. Su kuo bendravo V. G. iki M. M. atvažiuojant į Klaipėdą, ar tik su M. M., ar ir su V. G., liudytoja nežino. M. M. atvykus, jis jokių dokumentų, kad yra įmonės „V.L.“ direktorius nepateikė, tačiau jį liudytojai pristatė valdybos nariai, jie, matyt, žinojo, kad jis yra minėtos viešosios įstaigos direktorius. M. M. liudytojai atrodė pakankamai kompetentingas, jaunas, patikimas žmogus. M. M. buvo atvykęs pas juos dėl teritorinių lavoninių kūrimo ir, kadangi Lietuvoje šis klausimas yra neišspręstas, tai M. M. mintis, kad reikia įkurti teritorinę lavoninę Klaipėdoje, jiems buvo tikrai priimtina. M. M. domėjosi, ar jie gali suteikti tinkamas sąlygas šiai teritorinei lavoninei. Tuo metu, kai M. M. atvyko, jie aprodė jam savo patalpas, jis jas apžiūrėjo. Pirmą kartą M. M. nepriėmė jokio sprendimo, tik žadėjo informuoti, ar tikrai tinka jų patalpos teritorinei lavoninei. Paskui M. M. buvo atvykęs dar po keleto savaičių ir pasakė, kad jų patalpos tinka ir, kad dabar tik yra klausimas, ar jie tikrai nori kurti teritorinę lavininę. Valdyba – liudytoja, V. G. ir G. V. sprendė, ar sutinkti, kad pas juos būtų kuriama teritorinė lavoninė ir buvo toks lyg ir spaudimas, kad turi kurti, nes M. M. paaiškino, jog, jeigu jie nesutiks, tai teritorinė lavoninė gali būti įkurta Šilutėje. Liudytoja nurodė, jog jų įmonei buvo aktualu turėti lavoninę, M. M. jiems siūlė šaldytuvus saugoti mirusiesiems, kurių tuo metu jie dar neturėjo, ir mašiną – šaldytuvą. Jie susitiko, kad pas juos būtų įkurta teritorinė lavoninė, bet už tai M. M. prašė pinigų - 200 000 Lt - visai šitai įrangai. Liudytoja neatsimena, ar ji girdėjo, kaip buvo prašoma, bet ji žinojo, kad tų pinigų buvo prašoma. Už šiuos 200 000 Lt M. M. buvo prižadėjęs pateikti įrangą – šaldytuvus, mirusiesiems saugoti ir mašiną – šaldytuvą. Ši įranga būtų buvusi reikalinga planuotai įsteigti teritorinei lavoninei. M. M. pinigus mokėjo V. G. iš savo asmeninių lėšų, liudytoja žino, kad pinigai buvo duodami per kelis kartus. Pirmus kartus liudytoja nežino, kaip ir kada buvo perduoti pinigai M. M., nes ji to nematė, tik V. G. minėjo, kad jis per du kartus perdavė M. M. 150 000 Lt. V. G. norėjo, kad būtų liudininkų, kurie matytų, kaip yra duodami pinigai M. M., todėl paskutinis, trečias pinigų perdavimas įvyko Klaipėdoje, jų laidojimo namų patalpose, tuomet V. G. perdavė M. M. 50 000 Lt. Tačiau UAB “A.“ patalpose teritorinė lavoninė įsteigta nebuvo, automobilis su šaldymo įranga mirusiesiems pervežti nebuvo pristatytas, šaldytuvai buvo atvežti, tačiau jie buvo labai prastos būklės, sena įranga, todėl jie jų neėmė, o kitų šaldytuvų jiems niekas neatvežė. Liudytoja nematė, kad M. M. būtų grąžinęs pinigus V. G., tik yra girdėjusi, kad jis V. G. pasirašė kažkokį raštą. Liudytoja nurodė, jog ji yra atsakinga už įmonės operatyvinį valdymą, teigė, kas ji sudaro ir pasirašo sutartis bei sprendžia, su kokiomis įmonėmis jas pasirašyti. Liudytoja paaiškino, jog su VšĮ „V.L.“ buvo planuojama vėliau sudaryti rašytinę sutartį, kodėl tai nebuvo padaryta iš karto, liudytoja negali įvardinti. Liudytojos nuomone, šiuo atveju tarp UAB „A.“ ir VšĮ „V.L.“ buvo sudaryta žodinė sutartis, tačiau jie nebandė įrodinėti faktinės sutarties egzistavimo fakto teismo keliu, kodėl to nedarė, negali atsakyti. Liudytoja nurodė, kad M. M. prisistatė viešosios įstaigos „V.L.“ direktoriumi ir jis su jais derino visus teritorinės lavoninės įsteigimo reikalus, o pinigai buvo duoti M. M. teritorinės lavoninės įsteigimui. M. M. šitame veiksme V. G. neminėjo, V. G. pas juos nė karto nebuvo atvykęs, su jais 2008 metais tais klausimais visiškai nekontaktavo ir nebuvo jokios informacijos, kad šiuose reikaluose gali kokiu nors būdu dalyvauti V. G.. Liudytojos bendravimo su M. M. metu nė karto nebuvo paminėta V. G. pavardė.

Teisiamajame posėdyje G. V. nurodė, kad V. G. pažįsta, jis buvo Laidojimų rūmų direktorius, o ji - UAB „A.“ akcininke, šias įmones sujungus buvo įkurta įmonė UAB „Vilniaus laidojimo rūmai“, kuriuose liudytoja dirbo apie metus, o vėliau buvo atleista. Santykiai su V. G. buvo normalūs, darbiniai. Nukentėjusįjį V. G. pažįsta, su juo UAB „A.“ steigėjai ir akcininkai, su V. G. juos sieja darbiniai santykiai jau 20 metų. Šiuo metu liudytoja yra UAB „A.“ direktoriaus pavaduotoja finansams ir šios įmonės steigėja bei akcininkė. Nukentėjusįjį M. M. pažįsta, pirmiausiai jį jai apibūdino V. G., kai grįžo iš vieno iš Ritualinių paslaugų asociacijos susirinkimų, tuomet V. G. pasakojo, kad yra kuriamas respublikinis teritorinis morgas ir M. M. tame susirinkime buvo pristatytas kaip to morgo direktorius. Taip pat M. G. paminėjo, kad bus steigiami respublikinio morgo padaliniai visuose didmiesčiuose. Jie Klaipėdoje turi laidojimo namus, todėl su V. G. pakalbėjo, kad tikriausiai respublikinio morgo padalinys turėtų būti įkurtas ir Klaipėdoje. Po kiek laiko, 2008 m. vasarą, M. M. atvyko į UAB „A.“ būstinę Klaipėdoje. M. M. liudytojai buvo pristatytas kaip tos įmonės, „V.L.“ vadovas. Jis apžiūrėjo jų patalpas, pasakė, kad patalpos labai geros ir kad jose būtų galima įsteigti respublikinio teritorinio morgo Klaipėdos filialą. Kai V. G. pasakė, kad Vilniuje jau įsteigtas respublikinis teritorinis morgas, liudytoja patikėjo, kad tai viskas realu, todėl manė, kad įsteigs ir padalinius. Vėliau M. M. užsiminė, kad teritorinio morgo filialas gali būti perkeltas į Šilutę, minėjo, kad yra sprendžiamas klausimas dėl dviejų miestų – Klaipėdos ir Šilutės. Tąkart tuo viskas ir pasibaigė. M. M. išvažiavo. Gal po savaitės, liudytoja tuo metu buvo Klaipėdoje, jai paskambino V. G. ir paaiškino, kad jis Vilniuje susitiko su M. M., ir, kad reikalingi 200 000 Lt teritorinio morgo Klaipėdoje steigimui. Liudytoja nurodė, jog V. G. sakė, kad pinigų reikalauja M. M., V. G. apie V. G. dalyvavimą šiame reikale neminėjo. V. G. klausė liudytojos patarimo, kaip jam pasielgti, tuomet liudytoja su direktore V. R. pasitarė ir nusprendė, kad jų verslui pakenktų, jeigu morgas būtų perkeltas į Šilutę, todėl nutarė tuos pinigus duoti. Liudytoja nurodė, jog M. M. paprašė pinigų Vilniuje, klausimą dėl pinigų davimo reikėjo išspręsti labai greitai, jie negalėjo taip greitai iš Klaipėdos nuvykti į Vilnių ir net nepamąstė apie tai, kad sudaryti sutartį, o tiesiog pasakė V. G., kad jis duotų reikalaujamą pinigų sumą M. M., o paskui UAB „A.“, kai gaus šaldytuvus ir kitą įrangą, jam pinigus grąžins. M. M. irgi nelabai norėjo sudaryti sutarties, nors jie jam siūlė sudaryti sutartį iš karto, tačiau jis sakė, kad sutartį reikia gerai paruošti, kad dar nėra paruošta morgo padalinio Klaipėdoje įsteigimo sutartis. Apie tą būsimą veiklą nebuvo daug kalbama, kalbėjo, kad viskas bus aprašyta sutartyje, kai M. M. pateiks šaldytuvus ir katafalką. Dalį pinigų V. G. M. M. perdavė Vilniuje, liudytoja su direktore tame perdavime nedalyvavo. Po kelių dienų į Klaipėdą atvažiavo M. M. ir V. G.. M. M. paminėjo, kad 150 000 Lt jis jau yra gavęs, kad jam dar trūksta 50 000 Lt. Tuomet tuos trūkstamus 50 000 Lt, iš savų pinigų, V. G. liudytojos ir direktorės V. R. akivaizdoje, perdavė M. M.. Kai pinigai buvo perduoti, V. G. padavė M. M. savo knygutę ir liepė pasirašyti, kad gavo pinigus ir M. M. ten kažką parašė, ką konkrečiai, liudytoja nematė, bet suprato, kad jis pasirašo už gautus pinigus. Pinigus davė V. G. iš savo asmeninių lėšų. Taip jie M. M. perdavė 200 000 Lt, tuo metu tiesiog patikėję, kad jis už tuos pinigus nupirks šaldytuvus mirusiųjų kūnams laikyti ir automobilį su šaldymo įranga mirusiųjų pervežimui, tačiau jokia įranga kūnams laikyti, joks automobilis su šaldymo įranga UAB „A.“ perduoti nebuvo, taip pat nebuvo įsteigta ir teritorinė lavoninė Klaipėdoje. Liudytoja manė, kad ta įranga būtų UAB „A.“ nuosavybė. Liudytoja nurodė, kad M. M., kai jam buvo duodami pinigai ir, apskritai, tame procese V. G. pavardės neminėjo. UAB “A.” jokios įrangos negavo, todėl jie negalėjo iš UAB „A.“ lėšų grąžinti tų pinigų V. G.. Kadangi žadėta įranga nebuvo jiems pristatyta, V. G. pradėjo reikalauti M. M. grąžinti pinigus. Viename iš tokių pokalbių dalyvavo ir liudytoja bei girdėjo, kaip M. M. pasakė, kad jokių pinigų jis neturi, kad jis tų pinigų pats niekur nepanaudojo, kad jis visus tuos pinigus, kuriuos gavo iš V. G., iš karto perdavė V. G., ar taip buvo iš tiesų liudytoja nežino. V. G. teritorinės lavoninės, šaldytuvų pirkimo klausimais su nei su liudytoja, nei su kitais valdybos nariais, nekontaktavo.

Teisiamajame posėdyje liudytojas S. M. nurodė, kad kaltinamąjį V. G. pažįsta labai seniai, kartu dirbo laidojimo versle, santykiai su V. G. buvo geri. V. G. pažįsta apie 20 metų, jie kartu įkūrė UAB „A.“ ir UAB „Lakrima“ bei kartu dirbo. Liudytojas yra AB „Lakrima“ vienas iš akcininkų. Su V. G. santykiai geri. M. M. pažįsta, M. M. buvo sukurtos įmonės „V.L.“ direktorius, santykiai su juo buvo normalūs. Liudytoją su M. M. supažindino V. G., susipažino tada, kai buvo kalba apie šaldymo įrangos įsigijimą, maždaug 2007 - 2008 metais. Liudytojas nurodė, kad apie šaldymo įrangos įsigijimą kalbėjo tiek su V. G., tiek su M. M.. Ketindamas pirkti šaldytuvus, iš pradžių bendravo ir šaldytuvų pirkimo klausimą derino su Vitalijumi, tik sutarus dėl pirkimų sąlygų atsirado M. M.. UAB „Lakrima“ su M. M. atstovaujama įmone pasirašė sutartį dėl įrangos - 120 vietų šaldytuvų tiekimo mirusiųjų kūnams laikyti, kuriuos ta įmonė įsipareigojo pateikti, o liudytojas įsipareigojo tą įrangą įsigyti. Ši sutartis buvo įvykdyta – šaldytuvai buvo pristatyti ir sumontuoti, už šaldytuvus pinigus mokėjo Vilniaus banko lizingas, kadangi šaldymo įrangą įsigijo lizingo būdu, asmeninių lėšų M. M. liudytojas nedavė. Sudarant šitą sutartį, V. G. dalyvavo, dirbo kartu, kadangi šie šaldytuvai turėjo būti sumontuoti Vilniaus laidojimo rūmuose. Liudytojo įmonė su Vilniaus laidojimo rūmais niekaip nesusijusi, tačiau, liudytojo supratimu, VšĮ „V.L.“ susijusi su Vilniaus laidojimo rūmais, jie ten turėjo ar nuomojosi patalpas ir todėl tie šaldytuvai ten buvo sumontuoti. Liudytojo vaidmuo šioje istorijoje buvo toks, kad jis, pasirašęs lizingo sutartį, iš karto tuos šaldytuvus išnuomojo VšĮ „V.L.“. Liudytojas tarėsi su V. G., kad įsigytus šaldytuvus iš karto išnuomos VšĮ „V.L.“ ir veiklą toliau vykdys VšĮ „V.L.“. Panašiu metu, kai buvo pasirašyta šaldytuvų nuomos sutartis, UAB „Lakrima“ paskolino apie 400 000 Lt VšĮ „V.L.“. Pinigai buvo pervesti sudarius paskolos sutartį, V. G. prašymu į VšĮ „V.L.“ sąskaitą bankiniais pavedimais per kelis kartus, ir skirti teritorinei lavoninei steigti. Teritorinė lavoninė įsteigta, šiuo metu ji vadinama mortuariumu (laikino mirusiųjų saugojimo vieta) ir yra veikianti. Lavoninės įsteigimui paskolintų pinigų VšĮ „V.L.“ liudytojui negrąžino, pinigų grąžinimo terminai jau yra praėję, tačiau jis niekur dėl pinigų grąžinimo nesikreipė, kalbėjosi su Vitalijumi, kad vis dėlto teritorinės lavoninės organizavimo darbai buvo atlikti ir liudytojas niekam jokių pretenzijų neturi. Liudytojas nurodė, kad V. G. jam niekada nesiūlė perdavinėti pinigų grynais, nesudarant sutarčių. Liudytojas nurodė, jog su Vitalijumi apie respublikinę lavoninę kalbos nebuvo, tačiau tuo metu Vilniaus mieste teismo ekspertizė nustojo saugoti mirusiųjų kūnus, todėl liudytojas, savo įmonės vardu, 2007 m. kreipėsi į merą su pasiūlymu, kad šią problemą būtų galima išspręsti gavus šaldymo įrangą, apie tai jie kalbėjosi su Vitalijumi, kadangi pas juos buvo neeksploatuojamos kavinės patalpos, jos tiko įrengti teritorinei lavoninei. Apie M. M. ir V. G. bendravimą žino iš paties V. G., kadangi po pasikėsinimo, po jo sužalojimo, liudytojas buvo užvažiavęs pas jį į „Bajorų užeigą“ ir jie ta tema kalbėjo, to pokalbio metu, kaip vieną iš priežasčių, dėl kurių galbūt galėjo įvykti tai, V. G. minėjo, kad yra paskolinęs pinigų ar tai „V.L.“, ar V., ar M., tiksliai liudytojas negali pasakyti. Pats asmeniškai liudytojas nematė, kad V. G. būtų davęs kam nors pinigus. V. G. ir V. G. santykiai 2007-2008 metais buvo kaip partnerių, V. G., kaip valdybos narys, savo statusu turėjo kontroliuoti V. G. veiksmus, V. G. buvo administracijos vadovas, todėl santykiai jų buvo kaip kontroliuojančio ir vykdančio.

Teisiamajame posėdyje S. T. nurodė, kad kaltinamąjį V. G. pažįsta, liudytoja buvo Laidojimo ir ritualinių paslaugų asociacijos ir valdybos narė, o V. G. buvo šios asociacijos prezidentas. Santykiai su V. G. buvo dalykiški. Nukentėjusįjį V. G. taip pat pažįsta, santykiai taip pat dalykiški, kadangi jie visi dirbo toje srityje ir buvo Laidojimo ir ritualinių paslaugų asociacijos valdybos nariai. M. M. pažįsta labai mažai, jį matė gal du kartus, asmeninių santykių su juo neturėjo. Pirmą kartą M. M. pamatė Asociacijos valdybos posėdyje, kur V. G. buvo jį atsivedęs ir pristatė kaip žmogų, kuris organizuos teritorinio morgo steigimą. Kada tai buvo, tikrai nepasakys, gal prieš kokius trejus metus. Tame Asociacijos susirinkime dalyvavo visi valdybos nariai, tarp jų ir V. G.. Nuo M. M. pristatymo Asociacijos valdybos posėdyje praėjus gal kokiems 3-4 mėnesiams, V. G. paskambino liudytojai ir pasakė, kad pas ją atvažiuoja M. M.. Po šio skambučio M. M. atvažiavo pakankamai greitai, nors ir ne tą pačią dieną. M. M. atvyko pas liudytoją į Panevėžį, į laidojimo namus „Ramybės takas“, kurių direktorė liudytoja yra, pasižiūrėti patalpų ir, kaip Vitalijus pasakė, pristatyti, kaip ta teritorinio morgo veikla bus vykdoma. To Asociacijos susirinkimo metu buvo kalbama, kad daugumoje Europos šalių yra teritoriniai morgai, kad reikia juos steigti ir Lietuvoje, bet su tuo įsteigimu buvo nemažai problemų, kadangi buvo reikalaujama licenzijų, šaldytuvų, atitinkamų mašinų. Liudytojos įmonė turėjo tą licenziją išsipirkę, turėjo dideles patalpas, įsirengė 12 šaldytuvų ir pagal europinius reikalavimus galėjo įsteigti teritorinį morgą Panevėžyje. V. G. liudytojai pasakė, kad M. M. atvažiuos ir jie pasikalbės, kaip tą padaryti, kaip įsteigti teritorinį morgą. M. M. atvažiavo, papasakojo, kad tam visam dalykui reikia apie 150 00 Lt, tiksliai sumos liudytoja nebeatsimena. M. M. sakė, kad morgas bus įrengtas liudytojos įmonės patalpose, bus naudojami liudytojos šaldytuvai, bet tam, kad įeiti į tą visą teritorinių morgų sistemą, turėtų jiems mokėti pinigus ir išlaikyti jų darbuotojus. M. M. atvažiavęs apžiūrėjo patalpas, patalpos jam tiko, jis išdėstė savo kažkokią programą, liudytoja iš viso to suprato, kad liudytojos įmonės patalpose atsidaro dar viena įmonė ir jie jai turi mokėti už tai, kad ji yra. Pokalbio su liudytoja metu M. M. kalbėjo kaip teritorinio morgo vadovas, sakė, jog 150 000 Lt reikalingi naujai besikuriančiai įmonei, bet M. M. nieko liudytojai nepateikė, jokių įmonės dokumentų, jokių įgaliojimų, tai buvo tik toks pokalbis, kuris nieko taip ir nedavė. M. M. paprašė duoti tuos 150 000 Lt, bet nieko nepasiūlė, jokios sutarties, buvo paprašyta tiesiog tuos pinigus duoti. Liudytojai M. M. neatrodė patikimas žmogus, kadangi rimtas žmogus neatvažiuoja paprašyti 100 000 – 150 000 Lt visai be nieko. Liudytojai tai nepatiko ir tuo jų pokalbis pasibaigė. M. M. jokio spaudimo dėl pinigų nedarė. Kaip liudytoja suprato iš M. M. paaiškinimų, 150 000 Lt reikėjo, sumokėti, kad liudytojos įmonė įeitų į tų teritorinių morgų sistemą, bet liudytoja su juo bendraudama suprato, kad tam nėra jokio juridinio pagrindo, nes M. M. jokių juridinių dokumentų, patvirtinančių, kad tas teritorinis morgas egzistuoja nepateikė, ir liudytoja tų pinigų nedavė. Liudytoja žinojo, kad Vilnius, Klaipėda jungiasi į tą teritorinių morgų sistemą, kad planuojama ir liudytojos įmonę įtraukti, kadangi ji atitiko reikalavimus, todėl liudytoja nuvažiavo pas V. G. ir tiesiai paklausė, ar kas nors juda su tuo teritorinio morgo steigimu, ar tai juridiškai pagrįsta, kadangi 150 000 Lt yra dideli pinigai. V. G. pasakė, kad niekas nevyksta, niekas nejuda, kad jie patys bando kažką spręsti, todėl liudytoja galutinai nusprendė M. M. tų pinigų neduoti. Liudytoja nežinojo, ar kiti tame morgų steigime dalyvaujantys asmenys mokėjo pinigus M. M., tik V. G. jai pasakė, kad mokėjo pinigus, tačiau kokiam konkrečiai žmogui šiuos pinigus sumokėjo, nepasakė. Liudytoja nurodė, kad M. M. buvo pristatytas kaip asmuo, kuris organizuoja teritorinių morgų steigimą, jeigu M. M. nebūtų pristatytas tame susirinkime, apie teritorinio morgo steigimą su juo liudytoja nebūtų kalbėjusi. V. G. yra buvęs keletą kartų Panevėžyje, o, ar buvo šiuo klausimu atvykęs, liudytoja neprisimena, tačiau V. G. jų patalpas žinojo, pas juos ne kartą Panevėžyje lankėsi. Apie pinigus, apie tai, kad reikia jų duoti, Vitalijus užsiminė kažkokiame susitikime, po to, kai buvo pristatytas M. M. ir prieš M. M. atvažiuojant pas liudytoją į Panevėžį. Liudytoja sakė, jog susitvarkė patalpas, šaldytuvus, gavo licencijas, visus leidimus, tada Vitalijus pasakė, kad bus daromi tie morgai, kad Vilniuje ir Klaipėdoje yra jie daromi, o Panevėžyje darys liudytoja ir, kad reikia 150 000 Lt. Vitalijus paaiškino, kad tų pinigų reikia kuriantis naujai įmonei, kad reikės šaldytuvų, reikės valdymo sistemų, tačiau konkrečiai kam reikės tų pinigų, jis nepasakė. Pokalbis su V. G. apie 150 000 Lt vyko Olandų gatvėje esančiuose laidojimo namuose. V. G. nevertė duoti tų pinigų, tik pasakė sumą. Apie šių dalykų įforminimą liudytoja su V. G. nekalbėjo. Liudytoja po susitikimo su M. M. viską pergalvojo ir suprato, kad tie pinigai už nieką. Liudytoja suprato, jog M. M., atvažiavęs veikė kaip V. G. atstovas. Liudytoja po pokalbio su V. M. susisiekusi su V. G. nebuvo, V. G. taip pat nebuvo su ja susisiekęs.

Iš 2012-11-05 Daiktų, dokumentų pateikimo protokolo nustatyta, kad nukentėjusysis V. G. pateikė šiuos dokumentus: 2009-06-11 paprastojo vekselio kopiją, pagal kurį M. M. įsipareigoja grąžinti jam 200 000 Lt, 2009-06-11 įsipareigojimo grąžinti skolą kopiją, skolos grąžinimo grafiko kopiją, sąskaitų aktyvumo ataskaitos kopiją – patvirtinančią, kad UAB „A.“ jam suteikė 90 000 Lt paskolą, 2008-07-29 prašymo išmokėti grynuosius pinigus Nr. 285146722 kopiją, patvirtinančią grynųjų pinigų paėmimo iš sąskaitos faktą (1 t. b. l. 29-35), taip pat 2008-07-21 valiutos keitimo sertifikatą bei užrašų knygelę su M. M. rankraštiniais įrašais apie pinigų gavimą (1 t. b. l. 29).

Iš 2009-06-11 įsipareigojimo nustatyta, jog šiame įsipareigojime M. M. parašė, kad jis įsipareigoja dėti visas pastangas, kad kaip galima greičiau būtų grąžinta skola V. G., nurodė, jog skolą pagal 2009-06-11 išrašytą vekselį grąžins per 24 mėn. nuo šio įsipareigojimo išrašymo dienos. Šis įsipareigojimas patvirtintas M. M. parašu (t. 1, b. l. 31).