Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja R. Patackienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-748-562/2013

Teisėja I. Gavelytė-Kalytienė Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00085-2012-9

2013 m. lapkričio 18 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Mindaugo Bliuvo ir nukentėjusiojo V. G. atstovo advokato Dariaus Stalionio apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 182 straipsnio 2 dalį, kadangi, neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Nukentėjusiojo V. G. pareikštas civilinis ieškinys atmestas.

Nuspręsta daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – USB atmintinę SanDisk Cruzer Blade 4 GB, kuri buvo pateikta prie V. G. 2011-11-29 pareiškimo, palikti saugoti prie baudžiamosios bylos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G. buvo kaltinamas pagal BK 182 str. 2 d. tuo, kad jis panaudodamas apgaulę, savo ir kitų asmenų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent: jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, veikdamas per tuometinės VšĮ „V“ (duomenys pakeisti) direktorių M. M., 2008 m. liepos mėn. pradžioje pažadėjo UAB „A“ (duomenys pakeisti) direktoriaus pavaduotojui ir vienam pagrindinių akcininkų V. Gr. sudaryti mirusiųjų palaikų saugojimo paslaugos pirkimo sutartį su Klaipėdos miesto savivaldybe, kuri pirktų šią paslaugą iš UAB „A“ (duomenys pakeisti) arba iš VšĮ „V“ (duomenys pakeisti), ir tuo tikslu Klaipėdos teritorinė lavoninė būtų įsteigta būtent UAB „A“ (duomenys pakeisti) patalpose, išspręsti klausimus su konkurentais, kad šie netrukdytų UAB „A“ (duomenys pakeisti) veiklai, bei pristatyti į UAB „A“ (duomenys pakeisti) šaldytuvus mirusiųjų kūnams laikyti ir automobilį su šaldymo įranga. Už tai V. Gr. turėjo jam per M. M. perduoti 200.000 Lt grynųjų pinigų. Vykdydamas bendrą susitarimą, V. Gr. per tris kartus perdavė M. M. grynuosius pinigus: 2008-07-21 dienos metu, apie pietus, nenustatytoje vietoje Vilniaus mieste 50.000 Lt, 2008-07-29 apie 11.30 val. automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Rinktinės g., prie „Žalgirio“ stadiono, Vilniuje, 100.000 Lt ir 2008-07-30 tarp 10.00 val. ir 12.00 val. (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, UAB „A“ (duomenys pakeisti) patalpose, 50.000 Lt, t.y. viso 200.000 Lt grynųjų pinigų. M. M., būdamas V. G. suklaidintas ir tikėdamas, kad pastarasis įvykdys V. Gr. duotus pažadus, atidavė V. G. iš V. Gr. gautus pinigus: 2008-07-21 dienos metu nenustatytoje vietoje Vilniaus mieste 50.000 Lt, 2008-07-29 apie 12.00 val. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, UAB „Vi“ (duomenys pakeisti) patalpose, 100.000 Lt ir 2008-07-30 po 16.00 val. Viršuliškių g. 40, Vilniuje, prekybos centre „Mada“, 50.000 Lt, t.y. viso 200.000 Lt grynųjų pinigų. V. G., siekdamas apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, nesiėmė jokių veiksmų V. Gr. duotiems pažadams įvykdyti, t.y. teritorinei lavoninei Klaipėdoje, UAB „A“ (duomenys pakeisti) patalpose, įsteigti, taip pat nepristatė UAB „A“ (duomenys pakeisti) šaldytuvų mirusiųjų kūnams laikyti bei automobilio su šaldymo įranga, o gautus grynuosius pinigus užvaldė, tuo apgaule savo naudai įgydamas didelės vertės svetimą turtą bei padarydamas V. Gr. 200.000 Lt turtinę žalą.

Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Mindaugas Bliuvas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti V. G. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 2 d., ir skirti jam 4 metų laisvės atėmimo bausmę. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms bei dėl padarytų esminių BPK pažeidimų.

Byloje surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių V. G. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 2 d., padarymo. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad paskutinis aspektas, kuriuo teismas motyvuoja nepagrįsta išvadą dėl M. M. parodymų prieštaringumo - tai, kad M. M. iniciavo 200000 Lt gavimą iš V. Gr., šiuos pinigus pats paėmė, V. Gr. duotų įsipareigojimų neįvykdė bei V. Gr. pareikalavus, minėtų pinigų jam negrąžino. Apeliantas mano, kad ši teismo išvada taip pat neatitinka bylos aplinkybių, nes tiek iš M. M., tiek iš V. Gr. parodymų aiškiai matyti, kad V. G., siekdamas neteisėtai užvaldyti svetimą didelės vertės turtą, pats asmeniškai to daryti negalėjo dėl priešiškų V. Gr. ir V. G. tuo metu buvusių tarpusavio santykių. Tiek M. M. parodė, kad V. G. nurodė neminėti jo bendraujant su V. Gr., tiek V. Gr. parodė, kad jei būtų žinojęs, kad visas šitas reikalas daromas V. G. užsakymu, jis pinigų nebūtų davęs.

Apeliantas pažymi, kad taip pat ir kaltinamajam V. G. inkriminuojamo kaltinimo esmė yra tai, kad V. G. sukčiavo veikdamas per tuometinės VšĮ „V“ (duomenys pakeisti) direktorių M. M.. Priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, M. M. ėmėsi tam tikrų veiksmų (vykimas į Klaipėdos savivaldybę, pokalbiai su Klaipėdos TMI vadovu), kad būtų įvykdyti pažadai, duoti V. Gr.. Pasak apelianto, tai, kad M. M. pasirašė vekselį V. Gr. dėl 200000 Lt grąžinimo, pasirašė įsipareigojimus, rodo, kad M. M. ėmėsi veiksmų dėl pinigų paėmimo fakto pripažinimo ir jų grąžinimo. Apeliantas mano, kad įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, taip pat M. M. parodymų visapusiškumą, jo parodymų išsamumą, darytina išvada, kad nukentėjusiojo parodymai nėra prieštaringi ir jie atitinka kitus byloje surinktus duomenis.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad BPK 303 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu išteisinamasis nuosprendis priimtas remiantis BPK 303 str. 5 d. 2 p. (ką nurodė pirmosios instancijos teismas), o nusikalstamą veiką padaręs asmuo lieka nenustatytas, teismas po nuosprendžio įsiteisėjimo bylą perduoda prokurorui, kad šis imtųsi priemonių tam nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti. Pasak apelianto, akivaizdu, kad šio imperatyvaus reikalavimo pirmosios instancijos teismas nepaisė, nes išteisindamas V. G. BPK 303 str. 5 d. 2 p. pagrindu nenurodė, ar yra nustatytas kitas asmuo, padaręs sukčiavimą V. Gr. atžvilgiu, ar toks asmuo nenustatytas, ir byla po nuosprendžio įsiteisėjimo bus perduota prokurorui, kad šis imtųsi priemonių tą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti.

Vilniaus apygardos prokuratūros ir nukentėjusiojo V. Gr. atstovo advokato Dariaus Stalionio apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išteisinamuoju nuosprendžiu, teigia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas netinkamai bei neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir įrodymus, neįvertino nukentėjusiojo M. M. parodymų nuoseklumo bei visapusiškumo, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliantų nuomone, byloje surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių V. G. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 2 d., padarymo. Apeliantai mano, kad įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, taip pat M. M. parodymų visapusiškumą, jo parodymų išsamumą, darytina išvada, kad nukentėjusiojo parodymai nėra prieštaringi ir jie atitinka kitus byloje surinktus duomenis.

Pažymėtina, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytą reglamentavimą teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal teismų praktika, taikydamas BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, teismas turi įsitikinti, ar byloje esantys įrodymai yra patikimi, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ir tai, kad turi būti įvertinti kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą. Aprašydamas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, teismas privalo padaryti vienareikšmes išvadas apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Nagrinėjamu atveju taip pat aktualu pastebėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Atsižvelgdama į BPK 20 straipsnyje išdėstytas įrodymų vertinimo taisykles ir jų turinio aiškinimą teismų praktikoje bei pagal paduotus apeliacinius skundus patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. G. turi būti išteisintas BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, pagrįsta išsamiu ir nešališku BPK numatyta tvarka gautų įrodymų išnagrinėjimu ir jų visumos vertinimu, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio nuostatos. Tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą pagrindžia byloje esančių ir išnagrinėtų duomenų visetas.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad ikiteisminio tyrimo bei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu išteisintasis V. G. kaltu neprisipažino ir nurodė, kad jis nežinojo, jog M. M. paėmė pinigus iš V. Gr. galimai Vilniaus teritorinės lavoninės filialams kituose miestuose steigti, jokių pinigų iš M. M. jis nėra gavęs. Apie tai, kad M. M. lankėsi pas V. Gr., sužinojo iš paties V. Gr., kuris jam pasakė, jog davė pinigų M. M., bet M. M. jokių klausimų, kuriuos turėjo išspręsti, nesprendžia. Vėliau V. G. kalbėjo apie tai su M. M., bet jis nieko nepaaiškino, kadangi tuo metu jų santykiai buvo blogi ir pokalbis nepavyko. Taip pat nurodė, kad kol jis buvo laisvėje, V. Gr. jokių pretenzijų jam dėl tų 200 000 Lt nereiškė, neprašė atiduoti tuos pinigus, o pretenzijas pradėjo reikšti tik tuomet, kai V. G. buvo sulaikytas. V. G. taip pat nebuvo žinoma, kad M. M. pasirašė vekselį V. Gr., apie tai M. M. su juo nesikalbėjo. Nurodė, kad nei V. Gr., nei kitų miestų laidojimo paslaugas teikiančių bendrovių vadovams nesiūlė kurti morgų, jis tik sakė, kad yra žmogus, kuris tuo klausimu užsiima Vilniuje ir galbūt, jeigu Vilniuje pavyks šį klausimą išspręsti, bus galima šį klausimą išspręsti ir kituose miestuose (1 t. b. l. 129-131, 134, 2 t. b. l. 146-149).

Nukentėjusysis M. M. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad V. G. nurodymu jis vyko pas V. Gr. su pasiūlymu išspręsti mirusiųjų kūnų saugojimo klausimą Klaipėdos regionui, įsteigiant teritorinę lavoninę UAB „A” (duomenys pakeisti) patalpose, išspręsti paslaugos pirkimą Klaipėdos miesto savivaldybėje bei klausimus su vietinėmis kompanijomis, kad jos nemaišytų „A” (duomenys pakeisti) veiklai. Nukentėjusysis M. M. taip pat nurodė, kad jo vizitai į Klaipėdą buvo derinami su V. G. ir visus iš V. Gr. gautus 200 000 Lt atidavė V. G. (1 t. b. l. 86-92). Nors apeliantai nurodo, kad M. M. parodymai nėra prieštaringi ir jie atitinka kitus byloje surinktus duomenis, tačiau nagrinėjamu atveju jokių kitų įrodymų, patvirtinančių šias nukentėjusiojo M. M. nurodytas aplinkybes, byloje nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtina atsižvelgti į tai, kad pagal inkriminuojamą kaltinimą V. G. sukčiavo veikdamas per tuometinį VšĮ „V“ (duomenys pakeisti) direktorių M. M.. Todėl šiuo atveju M. M. procesinė padėtis bei jo vaidmuo nagrinėjamojoje situacijoje įpareigojo teismą M. M. parodymų patikimumą ir įrodomąją reikšmę vertinti atsižvelgiant į jų turinio vidinį nuoseklumą bei atitikimą kitiems savarankiškiems įrodymų šaltiniams.

Nukentėjusysis V. Gr. pirmosios instancijos teisme parodė, kad M. M., kaip (duomenys neskelbtini) direktorius, atvažiavo pas V. G. ir pasiūlė įrengti lavoninę Klaipėdoje bendrovėje „A“ (duomenys pakeisti). Jis buvo nuvažiavęs į Klaipėdą, apžiūrėjo patalpas ir pažadėjo išspręsti klausimus su konkurentais, kad šie netrukdytų UAB „A“ (duomenys pakeisti) veiklai, bei pristatyti į UAB „A“ (duomenys pakeisti) šaldytuvus mirusiųjų kūnams laikyti ir automobilį su šaldymo įranga. Po savaitės M. M. paskambino V. Gr. ir pasakė, kad viskas yra suderinta, bet reikia 200 000 Lt. V. Gr. atsakė, kad jokių problemų nėra, kad, kai jie atliks visus darbus ir pateiks sąskaitą, ją apmokės, tačiau M. M. pasakė, kad jam reikia grynųjų pinigų, maždaug savaitės bėgyje ir, jeigu jie atsisako mokėti 200 000 Lt, tai jie perkelia lavoninę į Šilutę, kuri yra maždaug 45 km nuo Klaipėdos. V. Gr., pasitaręs su direktore bei kita akcininke, nutarė, kad reikia tuos pinigus M. M. sumokėti ir perdavė jam 200 000 Lt per tris kartus. Pirmą kartą - 2008-07-21, dienos metu, Vilniuje, kažkur mieste, perdavė namuose turėtus 50 000 Lt, 2008-07-29 apie 11.30 val. Rinktinės g., prie „Žalgirio“ stadiono, Vilniuje, automobilių stovėjimo aikštelėje perdavė 100 000 Lt, kuriuos turėjo banko sąskaitos depozite, ir galiausiai 2008-07-30 tarp 10.00 val. ir 12.00 val. (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, UAB „A“ (duomenys pakeisti) patalpose, dalyvaujant direktorei V. R. bei kitai akcininkei G. V., perdavė likusius 50 000 Lt, kuriuos buvo pasiskolinęs iš UAB „A“ (duomenys pakeisti) kasos. Taip pat nukentėjusysis V. Gr. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad visus pažadus dėl prekių ir paslaugų už šiuos pinigus suteikimo jam davė M. M., kuris neminėjo, kad V. G. dalyvauja šiame sandėryje, apskirtai jokios kalbos apie V. G. dalyvavimą šiame sandėryje nebuvo. Nukentėjusysis V. Gr. parodė, kad tik po to, kai M. M., paėmęs iš V. Gr. 200 000 Lt, neįvykdė V. Gr. duotų įsipareigojimų ir negrąžino jo perduotų pinigų bei pradėjo slapstytis, M. M. parašė vekselį ir papasakojo V. Gr., kad iš jo gautus 200 000 Lt atidavė V. G., bet kodėl, kokiu tikslu nepaaiškino. M. M. iki to laiko kol atnešė vekselį, neaiškino, kodėl neįvykdė savo įsipareigojimų. Kai M. M. išdavė V. Gr. vekselį, jis paaiškino, kad, kadangi jis iš V. Gr. pinigus paėmė, jis privalo juos ir grąžinti. Nukentėjusiojo V. Gr. nuomone, pinigus jam grąžinti turėtų M. M., kadangi būtent jam jis pinigus už tam tikrus pažadus davė. Be M. M., V. Gr. niekas tiesiogiai nepatvirtino, kad tie pinigai buvo perduoti V. G.. V. Gr. pirmosios instancijos teisme taip pat nurodė, kad vieną kartą buvo pas V. G. 2008 metais, prieš gaunant vekselį iš M. M., ir paprašė V. G., kadangi jis bendrauja su M. M., kuris paėmė iš V. Gr. 200 000 Lt, kad jis pasakytų, kad M. M. privalo tuos pinigus grąžinti. V. G. nusišaipė iš V. Gr., pasakė, kad reikėjo pasitarti su juo prieš tuos pinigus duodant, tačiau vėliau V. G. atvežė pasiklausyti garso įrašą, kuriame buvo įrašytas pokalbis tarp V. G. ir M. M., kur V. G. kalbėjo, kad V. Gr. kelia triukšmą, reikalauja pinigų, sakoma M. M., kad jis atiduotų V. Gr. pinigus, nes kitaip jis paduos jį į teismą. Tai, V. Gr. nuomone, buvo kaip įrodymas, kad V. G. perdavė jo žodžius M. M.. Nukentėjusysis nurodė, kad į prokuratūrą dėl šio įvykio kreipėsi tris kartus, pirmus du kartus prokurorų buvo pasiūlyta kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka. Trečią kartą advokatas paruošė medžiagą ir pareiškimas buvo priimtas. V. Gr. pareiškime pagrindinis prašymas buvo, kad patrauktas atsakomybėn būtų M. M., nes, V. Gr. nuomone, jis buvo bendrininkas visame šitame reikale (2 t. b. l. 28-34).

Liudytojos V. R. bei G. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad matė, kaip V. Gr. perdavė M. M. 50 000 Lt bei patvirtino iš V. Gr. žinančios, kad V. Gr. M. M. taip pat yra perdavęs dar 150 000 Lt. Iš liudytojų V. R. bei G. V. parodymų nustatyta, kad visus teritorinės lavoninės įsteigimo klausimus su jais derino ir pinigų prašė M. M., kuris V. G. apskritai neminėjo ir nebuvo jokios informacijos apie V. G. (2 t. b. l. 133-139). Taigi nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo V. Gr., liudytojų V. R. bei G. V. parodymai patvirtina, kad sudaryti mirusiųjų palaikų saugojimo paslaugos pirkimo sutartį su Klaipėdos miesto savivaldybe, ir tuo tikslu Klaipėdos teritorinė lavoninė būtų įsteigta UAB „A“ (duomenys pakeisti) patalpose, išspręsti klausimus su konkurentais, kad šie netrukdytų UAB „A“ (duomenys pakeisti) veiklai, bei pristatyti į UAB „A“ (duomenys pakeisti) šaldytuvus mirusiųjų kūnams laikyti ir automobilį su šaldymo įranga, buvo derinama su M. M., tačiau byloje nėra įrodymų, kad nukentėjusysis veikė V. G. nurodymu. Liudytoja G. V. patvirtino, kad tik tuomet, kai M. M. neįvykdžius savo įsipareigojimų, V. Gr. pradėjo reikalauti grąžinti pinigus, M. M. pasakė, kad pinigų jis neturi, pinigų pats niekur nepanaudojo, o visus iš V. Gr. gautus pinigus iš karto perdavė V. G.. Pažymėtina, kad tiek nukentėjusysis V. Gr., tiek ir liudytoja V. R. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad M. M. darė jiems tam tikrą spaudimą reikalaujant pinigų (2 t. b. l. 29, 134). Nukentėjusysis V. Gr. parodė, kad tik po to, kai M. M., paėmęs iš V. Gr. 200 000 Lt, neįvykdė V. Gr. duotų įsipareigojimų ir negrąžino jo perduotų pinigų bei pradėjo slapstytis, M. M. parašė vekselį ir papasakojo V. Gr., kad iš jo gautus 200 000 Lt atidavė V. G., bet kodėl, kokiu tikslu - nepaaiškino. Nagrinėjamu atveju nei nukentėjusiojo V. Gr., nei liudytojų V. R. bei G. V. parodymuose nėra duomenų, kad gauti pinigai buvo perduoti V. G.. Pažymėtina, kad sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui įgyti. Todėl sprendžiant sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos padarymą, turi būti nustatytas svetimo turto (pinigų) įgijimo faktas. Nagrinėjamu atveju įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo M. M. nurodytą aplinkybę, kad visus iš V. Gr. gautus 200 000 Lt perdavė V. G., byloje nėra. Minėta, kad išteisinamasis taip pat neigia, jog šiuos pinigus būtų gavęs iš V. Gr. ar M. M.. Taigi teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nepakanka vienintelių M. M. parodymų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui, nesant jokių kitų V. G. kaltę patvirtinančių įrodymų, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrįsta. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad nukentėjusysis M. M., apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė, kad santykiai su V. G. pašlijo 2008 m. pabaigoje, nes V. G. įtarinėjo M. M., kad jis turi savų interesų užimti jo vietą (duomenys neskelbtini) įmonėje, perimti visą veiklą įmonėje „V“ (duomenys pakeisti), kad yra susitarimai su valstybės pareigūnais, jog įmonė bankrutuotų. 2009 m. M. M. pradėjo galvoti apie pasitraukimą iš įmonės veiklos ir 2009 m. kovo mėnesį buvo užpultas ir sumuštas, dėl šio sumušimo M. M. vienareikšmiškai įtarinėja V. G., nes daugiau priešų neturėjo (1 t. b. l. 86-92). Taigi šie parodymai patvirtina išteisinamojo V. G. ir prieš jį parodymus duodančio nukentėjusiojo M. M. sudėtingus tarpusavio santykius. Todėl pagrįstai šių aplinkybių kontekste teismo buvo vertinami M. M. parodymų patikimumas bei jų įrodomoji reikšmė. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad V. Gr. 2010-10-10 pateikė pareiškimą Lietuvos Respublikos Generaliniam prokurorui dėl M. M. veiksmų, tai yra dėl to, kad jis imdamas iš V. Gr. pinigus (200 000 Lt) turėjo tikslą apgaulės būdu užvaldyti jo didelės vertės turtą, o po to pasislėpti, todėl savo tikslų įgyvendinimui, kad nukentėjusysis nesikreiptų į teisėsaugos organus – išdavė paprastąjį vekselį, o vėliau panaudojo ir kitus veiksmus. Šiuo pareiškimu V. Gr. prašė pradėti ikiteisminį turimą pagal BK 182 str. 2 d. (t. 2, b. l. 63-65). Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Pirmojo nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus prokurorė J. J. K. 2010-10-25 nutarimu „Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą“ nutarė nepradėti ikiteisminio tyrimo dėl V. Gr. 2010-10-10 pareiškime išdėstytų aplinkybių - M. M. galimo sukčiavimo pasisavinant 200 000 Lt, išaiškinant pareiškėjui, kad šis nutarimas gali būti skundžiamas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui. 2010-10-25 nutarime prokurorė J. J. K. nurodė, kad baudžiamajai atsakomybei reikia asmens suklaidinimo, laikomo apgaule, tačiau nėra duomenų, kad M. M. būtų pateikęs melagingą informaciją, pažymėjo, jog V. Gr. pareiškime išdėstytos aplinkybės neduoda pagrindo manyti, kad buvo ar galėjo būti padaryta kokia nors LR BK numatyta ir šiuo kodeksu uždrausta nusikalstama veika (t. 2, b. l. 75-76). V. Gr. 2011-11-29 pareiškimu kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pagal BK 182 str. 2 d. V. G. ir M. M. atžvilgiu, šiame pareiškime nurodydamas, jog M. M., veikdamas grupėje su V. G., imdamas iš nukentėjusiojo 200000 Lt, turėjo tikslą apgaulės būdu užvaldyti nukentėjusiojo turtą, po to pasislėpti, todėl savo tikslų įgyvendinimui išdavė paprastąjį vekselį, kurio niekada nesiruošė mokėti. Nukentėjusysis šiame pareiškime teigė, jog M. M. vykdė su V. G. suderintą planą, nurodė, kad M. M. susitikimo metu jam tvirtino, kad visus pinigus atidavė V. G. (t. 1, b. l. 10-11). Todėl tokios aplinkybės reikalauja, kad teismas atsargiau vertintų M. M. parodymus bei skirtų didesnį dėmesį įvertindamas tokio asmens parodymų savarankiškumą bei objektyvumą, – šiuo atveju įrodymais galima pripažinti tik tokius parodymus, kuriuos tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtintų ir kita bylos medžiaga. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pripažinti V. G. kaltu nėra pagrindo ne tik todėl, kad tam nepakanka vienintelio nuketėjusiojo M. M. parodymų, bet ir todėl, kad tų parodymų patikimumas nagrinėjamu atveju kelia abejonių. Šių išvadų nepaneigia ir nustatyta aplinkybė, kad M. M. parodymus davė ikiteisminio tyrimo teisėjui, nes šie parodymai taip pat turi būti vertinami visete su kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Todėl ir proceso dalyviams nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Kitas, apeliantų nuomone, nepagrįstai teismo neįvertintas įrodymas yra liudytojos S. T. parodymai. Pasak apelianto Vilniaus apygardos prokuratūros, teismas nepagrįstai ir neargumentuotai nuosprendyje pažymėjo tik tai, kad S. T. parodymai savaime nepatvirtina, jog V. G., veikdamas per tuometinės VšĮ „V“ (duomenys pakeisti) direktorių M. M., apgaule savo naudai įgijo 200.000 Lt iš nukentėjusiojo V. Gr.. Apeliantas pažymi, kad priešingai nei teigiama nuosprendyje, būtent šios liudytojos parodymai iš tiesų aiškiai parodo, kad pinigų reikalavimo iš teritorinių morgų steigimo padalinių iniciatorius buvo ne M. M., o V. G.. Apeliantas nukentėjusysis V. Gr. taip pat akcentuoja, kad S. T. parodymai netiesiogiai įrodo V. G. kaltę. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad S. T. aiškiai ir nedviprasmiškai parodė, kad pinigų – 15 .000 Lt už Panevėžio teritorinio morgo steigimą būtent jos bendrovės patalpose pareikalavo V. G., ir tik pačiu pinigų paėmimo faktu rūpinosi M. M., kuriam neįtikinus S. T. dėl reikalaujamų pinigų juridinio pagrindo buvimo, ji pinigų niekam neperdavė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atmesdama apeliantų skundo teiginius dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo liudytojos S. T. parodymų vertinimo, visų pirma pažymi, kad įrodymais gali būti laikomi tik tokie duomenys, kurie yra susiję su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis. Nagrinėjamu atveju liudytoja S. T. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad V. G. jai pasakė, jog pas ją atvažiuos M. M. dėl teritorinio morgo įsteigimo, o atvažiavęs M. M. jai teigė, jog šiam reikalui reikia apie 150 000 Lt, be to pokalbis dėl 150 000 Lt vyko ir su V. G. Olandų gatvėje esančiuose laidojimo namuose (2 t. b. l. 143-144). Pirmosios instancijos teismas vertindamas šiuos parodymus, nurodė, kad jie savaime nepatvirtina, jog V. G., veikdamas per tuometinės VšĮ „V“ (duomenys pakeisti) direktorių M. M., apgaule savo naudai įgijo 200 000 Lt iš nukentėjusiojo V. Gr.. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Šiuo aspektu pastebėtina, kad netiesioginiais įrodymais gali būti grindžiama kaltė, kai jais nustatomos viena kitą logiškai ir nuosekliai papildančios, teisingam bylos išnagrinėjimui svarbios aplinkybės, kurios sudaro vientisą įrodymų grandinę leidžiančią padaryti neabejotiną išvadą įrodinėjamos aplinkybės tikrumu. Nagrinėjamu atveju minėtos liudytojos parodymai nepatvirtina jokių įrodinėjimo dalyką šioje byloje sudarančių aplinkybių, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojos S. T. parodymų įrodomąją vertę, LR BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Priešingas vertinimas būtų tik prielaidomis grindžiamos išvados, tačiau, kaip jau minėta, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8. punktas). Pažymėtina, kad teismo posėdžio metu liudytojas S. M. taip pat nenurodė jokių inkriminuojamam kaltinimui reikšmingų aplinkybių. Tai, kad UAB „L“ (duomenys pakeisti), kurios vienas iš akcininkų yra liudytojas S. M., įsigyjant šaldymo įrangą, pirkimo – pardavimo klausimus derino su V. G., nesudaro pagrindo išvadai, kad ir nagrinėjamu atveju V. G. dalyvavo, veikdamas per Všį „V“ (duomenys pakeisti) direktorių M. M. (2 t. b. l. 139).

Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad M. M. 2008-07-31 į VšĮ „D“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitą įnešė 39 050 Lt (t. 2, b. l. 54). Tačiau M. M. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad visus pinigus, gautus iš V. Gr., perdavė V. G. (t. 1, b. l. 88). Pažymėtina, kad kaltinamajame akte taip pat nurodyta, kad M. M., būdamas V. G. suklaidintas ir tikėdamas, kad pastarasis įvykdys V. Gr. duotus pažadus, atidavė V. G. iš V. Gr. gautus pinigus: 2008-07-21 dienos metu nenustatytoje vietoje Vilniaus mieste 50.000 Lt, 2008-07-29 apie 12.00 val. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, UAB „Vi“ (duomenys pakeisti) patalpose, 100.000 Lt ir 2008-07-30 po 16.00 val. Viršuliškių g. 40, Vilniuje, prekybos centre „Mada“, 50.000 Lt, t.y. iš viso 200.000 Lt grynųjų pinigų. Todėl vien faktas, kad M. M. įnešė pinigus į VšĮ „D“ (duomenys pakeisti) (buvusi VšĮ „V“ (duomenys pakeisti)) sąskaitą, neleidžia daryti išvados, kad pinigai realiai buvo perduoti V. G. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Vilniaus apygardos prokuratūra argumentuoja, kad „ iš teismo padarytų išvadų neaišku, ar apskritai sukčiavimas V. Gr. atžvilgiu nebuvo padarytas, ar sukčiavimas V. Gr. atžvilgiu buvo padarytas, tačiau nenustatyta, kad V. G. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką“. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu šie argumentai yra nepagrįsti. Remiantis bylos įrodymų visuma neabejotinai nustatyta, kad V. Gr. per tris kartus perdavė M. M. 200 000 Lt grynųjų pinigų, tačiau, atsižvelgiant į bylos duomenis bei jų įrodomąją reikšmę, patikimumą, pirmosios instancijos teismas negalėjo daryti vienareikšmiškų ir neabejotinų išvadų, kad V. G. dalyvavo padarant ginčijamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, taigi neturėjo pakankamai teisinių argumentų paneigti in dubio pro reo principo taikymo šioje byloje. Kartu pažymėtina, kad vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima (in dubio pro reo) (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros ir nukentėjusiojo V. Gr. atstovo advokato Dariaus Stalionio apeliacinius skundus atmesti.