- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-05
- Bylos Nr.
- 2A-305-241/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Danutė Gasiūnienė, Konstantinas Gurinas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Tigusta“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Belfuel“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Tigusta“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-890-357/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Belfuel“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei draudimo bendrovei „Tigusta“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Belfuel“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Tigusta“ 143 518,08 Lt skolos, 7 151,98 Lt palūkanų, 6 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2013 m. birželio 27 d. tarp šalių sudarytos prekių pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu ieškovas tiekė prekes (durpių briketus) atsakovui. Atsakovas įsipareigojo priimti prekes ir apmokėti už jas per 20 bankinių dienų po sąskaitos faktūros išrašymo. Ieškovas 2013 m. liepos 3 d. pateikė atsakovui PVM sąskaitą–faktūrą 208 894,40 Lt sumai. 2014 m. gegužės 26 d. ieškovas, patikslinęs pateiktų prekių kiekius, pateikė atsakovui kreditinę PVM sąskaitą–faktūrą ir tokiu būdu sumažino atsakovo mokėtiną sumą iki 166 518,08 Lt. Atsakovas jokių pretenzijų dėl pateiktų prekių kokybės nepateikė, tačiau už pateiktas prekes daliniais mokėjimais iš viso sumokėjo tik 23 000 Lt, paskutinis mokėjimas atliktas 2014 m. sausio 14 d. Reaguodamas į ieškovo raginimą sumokėti skolą, atsakovas pateikė mokėjimų grafiką, kuriame pripažįsta 143 518,08 Lt įsiskolinimą, tačiau į mokėjimų grafiką nesutiko įtraukti skolos išieškojimo išlaidų bei delspinigių sumų.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad skolos tyčia nemokėjo, nes ieškovas ilgą laiką nereagavo į atsakovo prašymus dėl sąskaitos koregavimo ir kreipėsi į teismą nesuderinęs skolos likučio su atsakovu, atsakovo įsiskolinimas nesutampa su ieškovo reikalavimu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovo UAB „Tigusta“ ieškovui UAB „Belfuel“ 143 518,08 Lt skolos, 7 151,98 Lt kompensacinių palūkanų, 6 proc. metinių procesinių palūkanų nuo 150 670,06 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 4 013,00 Lt žyminio mokesčio, 2 420,00 Lt teisinės pagalbos išlaidų.
Teismas nustatė, kad 2013 m. birželio 27 d. tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta prekių pirkimo–pardavimo sutartis (toliau – Sutartis), kuria ieškovas įsipareigojo tiekti prekes atsakovui, o atsakovas įsipareigojo priimti prekes ir apmokėti už jas Sutartyje nustatyta tvarka. Pagal Sutarties priedo Nr. 1 3 punktą, atsakovas įsipareigojo už ieškovo patiektas prekes apmokėti per 20 bankinių dienų po sąskaitos–faktūros išrašymo. Ieškovas už perduotas prekes 2013 m. liepos 3 d. pateikė atsakovui PVM sąskaitą–faktūrą 208 894,40 Lt sumai. Ieškovas, patikslinęs pateiktų prekių kiekius, pateikė atsakovui kreditinę PVM sąskaitą–faktūrą ir tokiu būdu sumažino atsakovo mokėtiną sumą iki 166 518,08 Lt. Iš ieškovo pateiktos 2013-01-01 – 2014-03-13 detalios pirkėjo skolų suvestinės teismas nustatė, kad iš viso atsakovas už ieškovo pateiktas prekes apmokėjo tik 23 000 Lt, paskutinis atsakovo mokėjimas buvo atliktas 2014 m. sausio 14 d. Teismas pažymėjo, kad atsakovas skolos dydžio iš esmės neginčijo, tą patvirtina devynios įplaukos iš atsakovo sąskaitos į ieškovo sąskaitą ir atsakovo pasiūlymas pasirašyti skolos mokėjimo grafiką, kuriame atsakovas nurodo 142 330,43 Lt įsiskolinimą. Pasak teismo, atsakovo pateiktas 2014 m. balandžio 4 d. grafikas rodo, kad atsakovas ginčija nedidelę dalį susidariusios skolos, tačiau grafikas prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Atsakovas atsiliepime nepagrindė mažesnio skolos dydžio, tripliko nepateikė, todėl teismas vertino, kad atsakovas mokėjimo grafike skaičiuodamas skolos likutį suklydo. Atsakovo teiginius dėl skolos nesutapimo su ieškovo reikalavimu teismas atmetė kaip neįrodytas prielaidas. Priteisdamas įstatyme nustatyto dydžio kompensacines palūkanas, teismas konstatavo, kad atsakovas neneigė skolos mokėjimo termino praleidimo, o ieškovo kaltės dėl termino praleidimo neįrodė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas UAB „Tigusta“ prašo Šiaulių apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Šalies argumentai
1. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai bylą išnagrinėjo atsakovui nedalyvaujant. Atsakovas 2014 m. rugsėjo 3 d. pateikė teismui prašymą dėl civilinės bylos atidėjimo, nurodydamas, kad atsakovo atstovas direktorius G. N. 2014 m. rugsėjo 4 d. teismo posėdyje dalyvauti negali dėl ligos. Kartu su prašymui buvo pateikti tai patvirtinantys dokumentai. Teismas, netenkinęs atsakovo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, užkirto kelią atsakovui dalyvauti bylos nagrinėjime ir pažeidė atsakovo teisę būti išklausytam, kartu – teisę į teisingą teismo procesą, šalių lygiateisiškumo principus.
Atsiliepimas
2. Teismas formaliai vertino susidariusią situaciją, neatsižvelgė į teisės principus, šalių elgesį ir pasekmes, kurios kils dėl priimto sprendimo. Teismas netinkamai vertino atsakovo atsiliepimą.
Ieškovas UAB „Belfuel“ prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo sprendimą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Atsakovas ne tik neatvyko į paskirtą teismo posėdį, tačiau nepateikė ir parengiamųjų procesinių dokumentų, t. y. tripliko. Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo, dėl kokių priežasčių laiku nepateikė nurodyto dokumento.
2. Atsakovas nenurodo, į kokius teisės principus, šalių elgesį ir pasekmes neva neatsižvelgė pirmosios instancijos teismas, dėl kokių priežasčių atsakovas mano, kad teismas netinkamai vertino jo atsiliepimą. Atsakovas remiasi jokiais įrodymais nepagrįstais, nemotyvuotais deklaratyvaus pobūdžio teiginiais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 42 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, jog byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pateikti įrodymus, pranešti teismui apie ketinimą nedalyvauti teismo posėdyje ir nurodyti nedalyvavimo priežastis; kai šalys teismo posėdyje dalyvauti pageidauja, bet negali dėl svarbių priežasčių, turi iš anksto teismui pateikti prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, nurodyti svarbias priežastis ir pridėti tai patvirtinančius įrodymus. Pagal CPK 246 straipsnio 2 dalies nuostatą, bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas atsakovo ar jo atstovo prašymu, jeigu atsakovas iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis (atostogos, komandiruotė, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai nelaikomi svarbiomis priežastimis, taip pat svarbiomis priežastimis paprastai nelaikomas neatvykimas dėl ligos ir atstovo užimtumas kitose bylose); kitais atvejais teismas ieškovo prašymu priima sprendimą už akių; jeigu ieškovas neprašo priimti sprendimą už akių, teismas turi teisę arba atidėti bylos nagrinėjimą, arba bylą išnagrinėti iš esmės pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, taikydamas CPK 246 straipsnio 2 dalies normą, turi nustatyti, ar atsakovas neatvyko į teismo posėdį dėl svarbių priežasčių. Tai reiškia, kad teismas tam tikras priežastis įvertina pagal šį – svarbos – kriterijų. Įstatymo nuostata, kad jame išvardintos priežastys paprastai nelaikomos svarbiomis priežastimis, aiškintina taip, kad įvertinti tokias priežastis kitaip, t. y. pripažinti jas svarbiomis, teismas gali tik nustatęs tam tikras neįprastas, nepaprastas, išskirtines aplinkybes. Jų įvertinimas yra teismo prerogatyva (CPK 185 str.). Be to, teismas turi įvertinti, ar patenkinus prašymą atidėti bylos nagrinėjimą nebus pažeisti proceso operatyvumo ir koncentruotumo, draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2004; 2006 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2006; 2007 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2007).
Nagrinėjamoje byloje teismas, priėmęs ieškovo ieškinį ir gavęs atsakovo atsiliepimą į ieškinį, nutarė, jog pasirengimas bylos nagrinėjimui vyks paruošiamųjų dokumentų būdu, ir nustatė šalims terminus dublikui ir triplikui pateikti (61 b. l.). Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovo dublikas ir teismo nutartis bei pranešimas dėl tripliko pateikimo apeliantui buvo įteikti 2014 m. liepos 21 d. (93 b. l.), tačiau apeliantas per teismo nustatytą terminą tripliko nepateikė. Byla buvo paskirta nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka 2014 m. rugpjūčio 28 d. (82 b. l.). Teismo šaukimas apeliantui buvo įteiktas tinkamai (96 b. l.), tačiau apelianto atstovas į šį teismo posėdį neatvyko ir nepranešė teismui apie neatvykimo priežastis. Teismas nutarė pakartotinai pasiūlyti atsakovui pateikti tripliką, todėl atidėjo teismo posėdį 2014 m. rugsėjo 4 d. (90 b. l.). Teismo šaukimas į šį posėdį apeliantui buvo įteiktas 2014 m. rugsėjo 1 d. (94 b. l.). Apelianto direktorius 2014 m. rugsėjo 3 d. pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą dėl bylos atidėjimo, kuriame nurodė, kad 2014 m. rugsėjo 4 d. paskirtame teismo posėdyje jis negali dalyvauti dėl ligos, ir dėl tos pačios priežasties negalėjo susirasti advokato, todėl prašė atidėti teismo posėdį (97 b. l.). Prie šio prašymo apelianto direktorius pridėjo duomenis iš Sodros apie jam dėl ligos išduotą nedarbingumo pažymėjimą laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 5 d. (98 b. l.). Iš byloje esančios informacinės pažymos apie 2014 m. rugsėjo 4 d. teismo posėdį matyti, kad teismas atsakovo prašymo dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo netenkino ir nutarė nagrinėti bylą nedalyvaujant atsakovo atstovui (99 b. l.).
Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai apelianto atstovo neatvykimo į teismo posėdį priežastį laikė nesvarbia. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad buvo pažeista apelianto teisė būti išklausytam. Visų pirma, apeliantas pats neįvykdė savo procesinės pareigos per teismo nustatytą terminą pateikti tripliką, kuriame galėjo išdėstyti savo atsikirtimus į ieškovo dublike pateiktus argumentus. Antra, apelianto atstovas be svarbių priežasčių neatvyko į pirmąjį teismo posėdį, nors šis buvo atidėtas būtent dėl pirmiau nurodytos priežasties. Trečia, asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus (CPK 51 str. 1 d.). Apeliantas yra juridinis asmuo, todėl direktoriaus ligos atveju bylą įmonės vardu gali vesti direktorių laikinai pavaduojantis darbuotojas (CPK 55 str.) arba įmonės atstovas pagal pavedimą – advokatas, advokato padėjėjas (turintis jo praktikai vadovaujančio advokato rašytinį leidimą atstovauti konkrečioje byloje) arba darbuotojas, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą (CPK 56 str. 2 d.). Įmonės direktoriaus liga neturėtų būti laikoma pateisinančia priežastimi, dėl kurios nebuvo galima sudaryti atstovavimo sutarties su advokatu, juolab, kad teismui nėra pateikta duomenų, kokio pobūdžio ta liga.
Pažymėtina ir tai, kad apeliantas, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas užkirto jam kelią dalyvauti bylos nagrinėjime ir pažeidė jo teisę būti išklausytam, apeliaciniame skunde nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kurios patvirtintų skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą materialinės teisės normų taikymo aspektu. Apeliantas neargumentuoja, kaip teismas turėjo įvertinti jo atsiliepimą į ieškinį. Iš apelianto atsiliepime į ieškinį išreikštos pozicijos galima daryti išvadą, kad jis iš esmės sutinka, jog yra skolingas ieškovui už įsigytas prekes pagal Sutartį.
Atsiliepime į ieškinį apeliantas nurodė, kad įsiskolinimas nesutampa su ieškovo reikalavimu. Byloje nustatyta, kad ieškovas už perduotas prekes apeliantui išrašė 2013 m. liepos 3 d. PVM sąskaitą–faktūrą 208 894,40 Lt sumai (46 b. l.). Patikslinęs pateiktų prekių kiekį, ieškovas 2014 m. gegužės 26 d. pateikė apeliantui kreditinę PVM sąskaitą–faktūrą, taip sumažindamas apelianto mokėtiną sumą iki 166 518,08 Lt (45 b. l.). Remiantis ieškovo pateikta detalia pirkėjo skolų suvestine, apeliantas pagal 2013 m. liepos 3 d. PVM sąskaitą–faktūrą yra sumokėjęs iš viso 23 000 Lt, likusi skola – 143 518,08 Lt (47 b. l.). Apeliantas, atsakydamas į ieškovo raginimą sumokėti skolą, prašė leisti 142 330,43 Lt įsiskolinimą padengti dalimis pagal mokėjimų grafiką (40 b. l.). Taigi apelianto pripažįstama pagrindinės skolos suma yra šiek tiek mažesnė nei prašė priteisti ieškovas, tačiau apeliantas niekaip nepagrindė šio skirtumo, t. y. nepateikė jokių duomenų, kad yra apmokėjęs didesnę sumą nei nurodyta skolos suvestinėje ar kad apeliantui faktiškai buvo perduota mažiau prekių ar kad apeliantas buvo pareiškęs ieškovui kitokias pretenzijas, kurių pagrindu atsisakė sumokėti dalį prekių kainos (CPK 178 str.). Tokių duomenų nepateikta ir apeliacinės instancijos teismui. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovo nurodytą pagrindinės skolos sumą.
Atsiliepime į ieškinį apeliantas taip pat ginčijo ieškovo prašomas priteisti kompensacines palūkanas už laiku neapmokėtas prekes, motyvuodamas tuo, kad ieškovas ilgą laiką netikslino 2013 m. liepos 3 d. PVM sąskaitos–faktūros. Kolegijos vertinimu, toks argumentas yra nepagrįstas, nes pirma, apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovui buvo reiškiamos pretenzijos dėl minėtoje sąskaitoje nurodyto prekių kiekio neatitikimo faktiškai perduotų prekių kiekiui; antra, apeliantas neapmokėjo neginčijamos skolos dalies už perduotas prekes net ir po to, kai ieškovas, patikslinęs prekių kiekį, išrašė kreditinę sąskaitą. Taigi konstatuoti, kad piniginės prievolės įvykdymo terminą apeliantas praleido dėl ieškovo kaltės, nėra jokio pagrindo. Ieškovo priskaičiuotų palūkanų dydžio apeliantas neginčijo, todėl teismas pagrįstai priteisė ieškovo prašomą palūkanų sumą.
Kiti apeliacinio skundo teiginiai apie tai, kad teismas formaliai vertino susidariusią situaciją, neatsižvelgė į teisės principus, šalių elgesį ir sprendimo pasekmes, yra abstraktaus pobūdžio, nekonkretūs ir deklaratyvūs, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas skundžiamą sprendimą, jokių esminių procesinių teisės normų pažeidimų, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręstas šis ginčas, nepadarė (CPK 329 str. 1 d.). Teismas nustatė visas byloje reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, todėl naikinti skundžiamą sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kaip prašo apeliantas, nėra jokio pagrindo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 330 str.). Keisti skundžiamą teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentai taip pat nesudaro pagrindo, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau jokių šias išlaidas pagrindžiančių dokumentų apeliacinės instancijos teismui nepateikė, todėl šios išlaidos ieškovui nepriteistinos (CPK 98 str.).
Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad už apeliacinį skundą buvo sumokėtas žyminis mokestis (CPK 306 str. 3 d.). Turtiniuose ginčuose už apeliacinį skundą žyminio mokesčio dydis skaičiuojamas nuo ginčijamos sumos (CPK 80 str. 4 d.). Nagrinėjamu atveju apeliantas prašė panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl atmetus jo skundą, valstybei iš apelianto priteistinas už apeliacinį skundą mokėtinas 4 013 Lt, t. y. 1162 Eur, žyminis mokestis (CPK 96 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Tigusta“ (į. k. 301492970) 1 162 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą šešiasdešimt du eurus) žyminį mokestį valstybei.