- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-10
- Bylos Nr.
- e2-142-790/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01984-2018-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Marius Bajoras
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Urbanistika“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bajoras
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Urbanistika“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 31 d. nutarties, kuria netaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Urbanistika“ ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl perkančiosios organizacijos priimtų sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Urbanistika“ kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovės Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos viešajame pirkime „LR teritorijos bendrojo plano rengimo etapo esamos būklės įvertinimo (3 sektorių) ir LR teritorijos bendrojo plano rengimo etapo bendrųjų sprendinių formavimo (koncepcijos) dalies parengimas“, pirkimo Nr. 389394 (toliau – ir pirkimas), 2018 m. spalio 12 d. priimtą sprendimą, 2018 m. spalio 1 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta vertinti ieškovės projektus Nr. 5–6, Nr. 8–15, Nr. 17–19, Nr. 21–24, Nr. 25, Nr. 26–41 ir traukti juos į ieškovės specialisto Nr. 8 patirties kriterijų T2, 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta vertinti ieškovės projektus Nr. 5–6, Nr. 8–15, Nr. 17–19, Nr. 21–24, Nr. 25, Nr. 26–41 ir traukti juos į ieškovės specialisto Nr. 8 patirties kriterijų T2; įpareigoti atsakovę iš naujo įvertinti ieškovės pasiūlymą ir suskaičiuoti pasiūlymui skiriamą ekonominio naudingumo balą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės teigimu, atsakovė netinkamai apskaičiavo ieškovės pasiūlymui skiriamą ekonominio naudingumo balą ir / ar nesuprato ieškovės pasiūlymo. Atsakovė nepagrįstai atsisakė vertinti ieškovės specialisto Nr. 8 projektus, kurie atitinka jiems keliamus reikalavimus, remdamasi nutylėtu reikalavimu dėl projektų atitikties darnaus vystymosi tikslams paaiškinimo detalumo ir formos. Be to, ieškovės paaiškinimai dėl projektų atitikties darnaus vystymosi tikslams, pateikti po atsakovės atlikto pateiktų pasiūlymų vertinimo, nekeičia pasiūlymo esmės.
2. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti atsakovę sustabdyti pirkimo procedūras ir įpareigoti nesudaryti pirkimo sutarties, o jei ji sudaryta, sustabdyti jos vykdymą iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas byloje. Nurodė, kad ieškinio preliminarų pagrįstumą patvirtina jo faktinių ir teisinių argumentų pobūdis, pateiktų įrodymų reikšmingumas. Realų ir neapsunkintą teismo sprendimo įvykdymą gali užtikrinti tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymas. Neužtikrinus pirkimo dalyvių sąžiningo varžymosi, nukentėtų viešasis interesas dėl ginčo pirkimo objekto ir racionalaus biudžeto lėšų naudojimo, kadangi byloje yra pateikti įrodymai apie abejones keliantį pirkimo skaidrumą. Be to, pirkimas yra vykdomas ne pirmą kartą ir tai patvirtina didelės skubos atlikti neužbaigtus darbus nebuvimą. Laikinųjų apsaugos priemonių nepritaikymas galimai lemtų žymiai didesnius atsakovės nuostolius, nes ji galimai įsigytų darbus ne iš ekonomiškai naudingiausio tiekėjo ir neskaidriai.
Atsiliepimas
3. Atsakovė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškinys nėra prima facie (liet. preliminariai) pagrįstas, kadangi pateiktas ieškovei praleidus ieškinio senaties terminą. Ieškovė, grįsdama grėsmę būsimo teismo sprendimo vykdymui, nepateikė argumentų, patvirtinančių, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys nebeįmanomas. Ieškovės argumentai yra abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio, grįsti prielaidomis. Naujai parengtas Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas bus pagrindinis šalies teritorijų planavimo dokumentas, kuriame bus numatoma ilgalaikė valstybės teritorijos vystymo perspektyva, koncepcijos etape suformuluoti sprendiniai galios iki 2050 metų, šio plano parengimas yra vienas iš Vyriausybės 2018– 2020 metų prioritetinių darbų ir jis turi būti parengtas iki 2020 metų. Plano nepatvirtinimas laiku gali sukelti labai nepalankių pasekmių sprendžiant dėl lėšų poreikio ir jų paskirstymo, sudaryti prielaidas ekonomiškumo, proporcingumo principų pažeidimui. Tokio lygmens teritorijų planavimo dokumento rengimas trunka mažiausiai 3 metus, todėl norint užtikrinti teritorijų planavimo politikos įgyvendinimo nenutrūkstamumą, jis turi būti rengiamas griežtai laikantis suplanuoto grafiko, nuo kurio jau atsiliekama 4 mėnesiais. Minėto dokumento neparengimas laiku turės neigiamas pasekmes valstybės valdymui, valstybės finansų sričiai, investavimui į šalies ūkį, sektorių vystymui, integravimuisi į tarptautines struktūras. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju atsakovė, be kita ko, netektų dalies valstybės biudžeto pirkimui skirtų lėšų.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 31 d. nutartimi atmetė ieškovės UAB „Urbanistika“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
5. Teismas sprendė, kad pritaikius ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, atsakovė neturės galimybės vykdyti savo funkcijų, susijusių su tinkamu Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano parengimu. Šiuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymu padaryta žala visuomenei gali būti didesnė už ieškovės ekonominį suinteresuotumą stabdyti viešojo pirkimo procedūras.
6. Nurodė, kad ieškovė neįrodė galimos grėsmės, susijusios su jai palankaus teismo sprendimo vykdymu, kilimo, o deklaratyvūs teiginiai apie tokio teismo sprendimo vykdymo negalimumą nelaikytini pakankamais. Atsakovė pagrindė skubų pirkimu įsigyjamų paslaugų poreikį, todėl šiuo atveju šalių interesų pusiausvyra bei viešojo intereso užtikrinimas būtų pasiektas laikinųjų apsaugos priemonių netaikius. Teismo vertinimu, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių nebūtų suvaržyti ieškovės interesai ar galimybės apginti savo teises, kadangi jai palankaus teismo sprendimo atveju ieškovė įgytų teisę reikalauti žalos, atsiradusios (jeigu ji atsirastų) dėl padarytų pažeidimų, atlyginimo.
7. Atsižvelgdamas į tai, kad spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, teismas pažymėjo, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje ieškinys nėra vertinamas iš esmės. Teismo išvados dėl ieškovės nurodytų argumentų apie jai abejones keliantį pirkimo skaidrumą ir atsakovės veiksmus bus padarytos išnagrinėjus bylą iš esmės.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Ieškovė UAB „Urbanistika“ atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 31 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Teismas nepateikė argumentų, kurie pagrįstų sprendimo teikti prioritetą pirkimo objektui teisėtumą, ir nepagrįstai nusprendė, kad turėtų būti teikiamas prioritetas atsakovės funkcijų vykdymui, nelaukiant nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo baigties. Vien tai, kad atsakovė paskelbė pirkimą dėl naujo Lietuvos Respublikos bendrojo plano parengimo ir susijusių paslaugų, negali reikšti, kad tokio pirkimo sustabdymas nėra galimas. Ir vien tai, kad atsakovės funkcijų, susijusių su tinkamu Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano parengimu, vykdymas sustos teisminės bylos nagrinėjimo laikotarpiui, iš esmės nepaneigia teismo galimybių taikyti laikinąsias apsaugos priemones viešųjų pirkimų bylose ir nagrinėjamu atveju.
8.2. Teismas nenustatė jokios neatidėliotinos skubos ir poreikio atsakovei įsigyti naujus Lietuvos Respublikos bendrojo plano sprendinius ir susijusias paslaugas. Šiuo metu patvirtintas valstybės teritorijos bendrasis planas galioja neterminuotai. Ginčo objektas tėra vienas iš daugelio Vyriausybės planų. Vien poreikis tikslinti valstybės teritorijos bendrąjį planą ir politinio pobūdžio siekiamybės negali būti teisėtu pagrindu atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
8.3. Atsižvelgus į tai, kad nauju bendruoju planu siekiama nustatyti valstybės teritorijos erdvinio vystymo kryptis bei teritorijų naudojimo funkcinius prioritetus net iki 2050 metų bei konkretizuoti bendrojo plano sprendinius iki 2030 metų, turėtų būti teikiamas prioritetas kokybiško tiekėjo atrankai, bet ne menamai skubai parengti naują Lietuvos Respublikos bendrąjį planą, juo labiau kai ankstesnės sutarties dėl Lietuvos Respublikos bendrojo plano vykdymas buvo nutrauktas dėl kokybinių vykdymo trūkumų.
8.4. Jeigu nesustabdžius pirkimo procedūrų atsakovė sudarytų pirkimo sutartį su pirkimo laimėtoju, ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas, kadangi atsakovė nebegalėtų būti įpareigota sugrįžti į pasiūlymų vertinimą ir ieškovė nebetektų teisės sudaryti pirkimo sutartį su atsakove ir ją realiai vykdyti. Žalos atlyginimo bylos inicijavimas prieš atsakovę neatstatys ieškovės prarastų teisių bei interesų pirkime. Ieškovė praras ne tik pajamas pagal pirkimo sutartį, bet ir reikšmingą profesinę patirtį (angl. know-how) vykdant Lietuvos Respublikos bendrojo plano rengimą. Taip pat turėtų būti papildomai sprendžiamas pirkimo sutarties galiojimo klausimas.
Atsiliepimas
9. Atsakovė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Remdamasi Lietuvos apeliacinio teismo praktika atsakovė nurodė, kad vien kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia ieškovei pranašumo ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises.
9.2. Teismui priėmus galimai ieškovei palankų sprendimą pirkimo sutartis būtų įvykdyta tik maža dalimi ir ji galėtų būti nutraukta. Be to, teismas, pripažinęs pirkimo sutartį prieštaraujančia imperatyvioms teisės normoms, turėtų ex officio (liet. pagal pareigas) pripažinti sandorį niekiniu ir negaliojančiu bei taikyti atitinkamus teisinius padarinius.
9.3. Laiku nepatvirtinus valstybės teritorijos bendrojo plano negalės būti įgyvendinti tarpvalstybiniai projektai („Rail Baltica“, giluminio jūrų uosto statyba), kuriems būtini nauji sprendiniai, bei bus sustabdytas Vyriausybės Strateginio planavimo ir biudžeto formavimo sistemos pertvarkos įgyvendinimo planas, darantis įtakos valstybės biudžeto ir investicijų (įskaitant Europos Sąjungos) planavimui.
9.4. Laiku neparengus Lietuvos Respublikos bendrojo plano valstybė neįvykdys savo funkcijų valdyme, finansų srityje, investuojant, vystant valdžios sektorius bei integravimąsi į tarptautines struktūras. Taip pat atsakovė neteks dalies valstybės biudžeto pirkimui skirtų lėšų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
11. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turi įvertinti, ar egzistuoja dvi sąlygos: 1) ar ieškinys prima facie yra pagrįstas; 2) ar egzistuoja reali grėsmė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas.
12. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimus viešųjų pirkimų bylose, be bendrųjų laikinąsias apsaugos priemones reglamentuojančių teisės normų, taikomų tokių bylų nagrinėjimui, yra taikomos specialiosios nuostatos, įtvirtintos CPK 423⁷ straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas priima motyvuotą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vadovaudamasis ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principais ir viešuoju interesu. Teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą.
13. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad viešojo intereso apsauga sprendžiant viešųjų pirkimų ginčus turi apimti abu jo aspektus – tiek visuomenės interesą dėl tam tikro pirkimo objekto (prekės, paslaugos, darbų rezultato) ir jo teikiamos naudos, tiek ir visuomenės interesą užtikrinti konkurso dalyvių sąžiningą varžymąsi – nė vienas iš jų a priori (liet. iš anksto) neturi pirmenybės vienas kito atžvilgiu; sprendimas ginti viešąjį interesą kaip visuomenės suinteresuotumą pirkimo objektu ir jo teikiama nauda turėtų būti grindžiamas realios ar realiai numatomos žalos visuomenei ar jos daliai, neigiamos įtakos žmonių gerovei pagrindu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinis teismas pastarojoje nutartyje taip pat yra nurodęs, kad pirmiau pažymėti pagrindai turėtų būti aiškinami ir taikomi siaurai bei apimti tik tam tikras išskirtines situacijas, inter alia (liet. be kita ko), atsižvelgiant į šiuos kriterijus: a) ar tam tikras visuomenės interesas dėl pirkimo objekto nebuvo tenkintas ilgą laiką arba niekada ir tokia situacija per se (liet. savaime) nėra ar anksčiau nebuvo laikoma kaip sukelianti realios žalos visuomenei; b) ar visuomenei nekyla akivaizdžios ir neištaisomos žalos, susijusios su svarbiausių konstitucinių gėrių apsauga (visuomenės saugumas, individų sveikata ir pan.); c) ar visuomenės intereso patenkinimas reikalauja ypatingos skubos, kuri pateisintų pirkimo objekto poreikio iškėlimą prieš sąžiningą tiekėjų konkurenciją, ir kt.
14. Vadinasi, teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą viešųjų pirkimų bylose, visų pirma, turi įvertinti, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja bendrosios CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos, kurioms esant yra priimamas sprendimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. preliminariai įvertinti pareikštų reikalavimų pagrįstumą ir nustatyti ar egzistuoja grėsmė galutiniu teismo sprendimu galimai patenkintų ieškinio reikalavimų įvykdymui, o nustatęs šios grėsmės egzistavimą – įvertinti, ar tokių laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas nepažeis viešojo intereso bei nesukels didesnės žalos, nei laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas.
15. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nenustatė, kad ieškinys yra preliminariai nepagrįstas, taigi, teismas laikė, kad egzistuoja pirmoji CPK 144 straipsnyje nustatyta sąlyga. Tačiau šiuo metu faktinė situacija pasikeitė – Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 4 d. sprendimu atmetė ieškovės UAB „Urbanistika“ ieškinį, kurio reikalavimams užtikrinti yra prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kaip pateiktą praleidus ieškinio senaties terminą. Vadovaujantis susiformavusia teismų praktika (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1582-370/2015, 2014 m. spalio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1937/2014), aplinkybė, kad ieškovės atžvilgiu yra priimtas nepalankus teismo sprendimas, nepriklausomai nuo to, kad minėtas teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs, sudaro pagrindą konstatuoti, kad pateiktas ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas, taigi, šiuo atveju yra paneigtas pirmosios CPK 144 straipsnyje nustatytos sąlygos buvimas.
16. Antra vertus, vien tik pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuris nėra įsiteisėjęs, negali būti laikomas pagrindu atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neįvertinus ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principų bei neatsižvelgus į viešąjį interesą, taip pat laikinųjų apsaugos priemonių taikymo žalos ir naudos santykį nagrinėjamoje situacijoje. Todėl toliau teismas įvertins, ar pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje tinkamai įvertino šiuos aspektus.
17. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įvertino tai, kad atsakovė siekia užtikrinti Lietuvos Respublikos bendrojo plano, kuriame bus nustatytos valstybės teritorijos naudojimo privalomosios nuostatos, efektyvumą, veiksmingumą ir kompleksiškumą, o pritaikius ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, atsakovė neturės galimybės vykdyti savo funkcijų, susijusių su tinkamu Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano parengimu. Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovė neįrodė galimos grėsmės, susijusios su galimai jai palankaus teismo sprendimo vykdymu, kilimo ir padarė išvadą, kad interesų pusiausvyra ir viešojo intereso užtikrinimas būtų pasiektas netaikius laikinųjų apsaugos priemonių. Ieškovė nesutinka su teismo pozicija, be kita ko, teigdama, kad atsakovė suklaidino pirmosios instancijos teismą dėl vykdomo pirkimo svarbos, kadangi šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos bendrasis planas galios neterminuotai ir atsakovei nėra skubaus poreikio įsigyti Lietuvos Respublikos bendrojo plano sprendinių parengimo ir susijusių paslaugų nesulaukus civilinės bylos baigties.
18. Vadinasi, nagrinėjamu atveju kilo visuomenės intereso iki Lietuvos Respublikos bendrajame plane nustatyto planavimo laikotarpio pabaigos, t. y. iki 2020 metų, parengti ir patvirtinti valstybės bendrąjį planą ir visuomenės intereso užtikrinti konkurso dalyvių sąžiningą varžymąsi konkurencija.
19. Šiame kontekste, visų pirma, atkreiptinas dėmesys į valstybės teritorijos bendrojo plano paskirtį, reikšmę ir vietą teritorijų planavimo dokumentų hierarchijoje. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – Teritorijų planavimo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalyje bendrasis planas apibrėžiamas kaip kompleksinio teritorijų planavimo dokumentas, kuriame pagal teritorijų planavimo lygmenį ir uždavinius nustatoma planuojamos teritorijos erdvinė struktūra ir teritorijos naudojimo privalomosios nuostatos ir reikalavimai bei apsaugos principai. Teritorijų planavimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad valstybės teritorijos bendruoju planu yra siekiama nustatyti Lietuvos Respublikos teritorijos erdvinio vystymo įgyvendinimo gaires, valstybės teritorijos erdvinę struktūrą ir jos elementus; nustatyti valstybės teritorijos naudojimo privalomąsias nuostatas; optimizuoti valstybinę urbanistinę struktūrą, inžinerinės ir socialinės infrastruktūros sistemas, rekreacines ir kitas teritorines struktūras; nustatyti principus racionaliam žemės ūkio naudmenų, miškų, žemės gelmių, kitų gamtos išteklių naudojimui ir ekologinei pusiausvyrai palaikyti, gamtiniam karkasui formuoti, gamtos ir nekilnojamajam kultūros paveldui, vertingam kraštovaizdžiui išsaugoti, optimizuojant saugomų teritorijų sistemą; numatyti valstybei svarbių projektų objektus. Vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 13 straipsnio 1 punktu, valstybės teritorijos bendrojo plano sprendiniai įgyvendinami detalizuojant jo sprendinius žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentuose, todėl kiti, žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentai neturi pažeisti valstybės teritorijos bendrojo plano sprendinių.
20. Kitaip tariant, valstybės bendrasis planas nustato bendras visos valstybės teritorijos vystymo kryptis ir prioritetus, užtikrina kitų, žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentų suderinamumą, todėl teismui nekyla abejonių, kad egzistuoja realus ir itin svarbus visuomenės interesas, kad valstybės teritorijos bendrasis planas būtų parengtas laiku ir atitiktų realią valstybėje susiklosčiusią situaciją. Nors ieškovė, vadovaudamasi Teritorijų planavimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi, teigia, kad šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos bendrasis planas galios neterminuotai, vis dėlto pažymėtina, kad minėtas bendrasis planas patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 29 d. nutarimu, todėl atsižvelgiant į pakankamai ilgą šio teritorijų planavimo dokumento galiojimo terminą ir jo galiojimo metu įvykusius pokyčius (be kita ko, demografinius, ekonominius ir kt. pokyčius), tam tikri šio teritorijų planavimo dokumento sprendiniai gali neatitikti per jo galiojimo laikotarpį pasikeitusios situacijos ir neužtikrinti darnios valstybės, konkrečių jos teritorijų, regionų plėtros, o tai sudaro pagrindą atnaujinti šį teritorijų planavimo dokumentą, juo labiau kad galiojančiame valstybės teritorijos bendrajame plane aiškiai nurodyta, kad jo sprendiniai galioja nustatytam planavimo laikotarpiui – iki 2020 metų. Priešingu atveju (neatnaujinus bendrojo plano sprendinių) gali būti užkirstas kelias valstybei svarbių projektų įgyvendinimui – pavyzdžiui, iš atsakovės pateiktų duomenų matyti, kad laiku nepatvirtinus naujojo valstybės teritorijos bendrojo plano, iškils grėsmė tarpvalstybinių projektų, tokių kaip „Rail Baltica“ ir giluminio jūrų uosto statyba, įgyvendinimui, kadangi galiojančiame bendrajame plane nėra tinkamai išspręsti su šiais projektais susiję klausimai.
21. Kartu pažymėtina, kad, kaip pagrįstai nurodo atsakovė, valstybės bendrojo plano parengimas – tai nuoseklus, ne vienerius metus trunkantis planavimo procesas. Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano planavimo darbų programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2017 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. D1-840, 16 punkte nustatyta, kad bendrojo plano rengimo procesas yra suskirstytas į 3 etapus (parengiamasis, rengimo ir baigiamasis), o iš atsakovės pateiktų duomenų matyti, kad valstybės teritorijos bendrąjį planą numatyta pradėti rengti 2017 m. ketvirtąjį ketvirtį, baigti – 2020 m. ketvirtąjį ketvirtį, pateiktame grafike konkrečiai išdėstant, kokie konkretūs darbai turi būti atliekami kiekvieną ketvirtį ir koks finansavimas yra skiriamas šiems darbams atlikti kiekvienais metais. Iš pateiktų duomenų taip pat matyti, kad jau šiuo metu atsakovė atsilieka nuo pateikto grafiko (projekto dalis „Esamos būklės analizė ir įvertinimas“ turėjo būti užbaigta 2018 m. antrąjį ketvirtį, o 2018 m. trečiąjį ketvirtį turėjo būti pradėta įgyvendinti projekto dalis „Koncepcija“, tačiau šiuo metu nėra užbaigta projekto dalis „Esamos būklės analizė ir įvertinimas“). Todėl nepaisant to, kad CPK nustatyti pakankamai trumpi bylų dėl viešųjų pirkimų nagrinėjimo terminai, pritaikius ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, galimybė laiku užbaigti planavimo procedūras (parengti ir patvirtinti valstybės teritorijos bendrąjį planą) būtų iš esmės eliminuota.
22. Išdėstytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas nagrinėjamu atveju gali sukliudyti atsakovei laiku (iki 2020 metų) parengti valstybės teritorijos bendrąjį planą, o tai savo ruožtu gali sąlygoti itin neigiamų padarinių atsiradimą, be kita ko, valstybei reikšmingų projektų neįgyvendinimą, valstybės ir konkrečių jos regionų vystymosi ir plėtros stabdymą, prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų vykdymo apsunkinimą. Todėl, teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai suteikė prioritetą visuomenės interesui turėti aktualų valstybės teritorijos bendrąjį planą ir nurodė, kad tuo atveju, jeigu nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių bus pažeistos ieškovės teisės, jos galės būti ginamos pareiškus reikalavimą dėl žalos, atsiradusios dėl padarytų pažeidimų, atlyginimo.
23. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje tinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją ir pritaikė teisės aktų nuostatas, o ieškovės atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.