- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-22
- Bylos Nr.
- e2A-905-790/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Asta Radzevičienė, Danguolė Martinavičienė
- Atsakovas
- akcinės bendrovės SEB banko
- Ieškovas
- T. E.
- Kategorijos
- 2.6.10.2.1Neteisėta veika
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danguolės Martinavičienės ir Astos Radzevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės SEB banko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimo ir 2020 m. kovo 18 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. E. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei SEB bankui dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas T. E. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės (toliau – ir AB) SEB banko 61 486,73 Eur nuostoliams atlyginti ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo.
2. Ieškovas nurodė, kad 2007 m. gegužės 29 d. sudarė su atsakove investicijų portfelio valdymo konsultavimo pagrindais ir privačios bankininkystės paslaugų teikimo sutartis. 2007 m. birželio 29 d. ieškovas įsigijo 4 832 GILD investicinio fondo vienetus už 122 973,46 Eur. 2007 m. gruodžio 28 d. GILD investicinius fondus valdanti AS „GILD Arbitrage“ buvo restruktūrizuota į „GILD Arbitrage Risk Capital Fund“ investicinį fondą, kuris pradėjo veiklą 2008 m. vasario 1 d., kai jam perėjo AS „GILD Arbitrage“ turtas ir įsipareigojimai. Visi investuotojų turėti AS „GILD Arbitrage“ investicinio fondo vienetai buvo konvertuoti į „GILD Arbitrage Risk Capital Fund“ investicinio fondo vienetus, o šio fondo valdymas buvo perduotas Estijoje registruotai bendrovei AS „GILD Fund Management“. Į GILD investicinio fondo vienetus buvo investuojama tokia tvarka – per finansų tarpininko įmonę buvo perkami investicinio fondo vienetai, kurie vėliau turėjo būti išpirkti už didesnę kainą.
3. 2008 m. lapkritį fondą valdanti bendrovė AS „GILD Fund Management“ priėmė sprendimą sustabdyti prekybą GILD investicinio fondo vienetais ir neišpirkti jų iš investuotojų iki 2009 m. gegužės 3 d., vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2009 m. lapkričio 3 d. 2013 m. vasario 8 d. investicinį fondą valdančiai bendrovei buvo iškelta bankroto byla, o 2016 m. rugsėjo 8 d. ieškovas gavo pranešimą iš atsakovės apie tai, kad pagal 2016 m. rugpjūčio 31 d. Estijos centrinio vertybinių popierių depozitoriumo pateiktą informaciją, AS „GILD Arbitrage“ vertybinių popierių emisija buvo uždaryta. Tokiu būdu ieškovas prarado visas į šį fondą investuotas pinigų sumas. Ieškovas įsigijo GILD investicinio fondo vienetų už 122 973,46 Eur, todėl ši suma sudaro ieškovo nuostolius, tačiau, atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką, ieškovas prašo priteisti pusę investuotos sumos, t. y. 61 486,73 Eur.
Šalies argumentai
4. Ieškovas nurodė, kad GILD investicinio fondo vienetų platinimas buvo skirtas profesionaliems investuotojams, nes fondą valdanti įmonė orientavosi į didesnės rizikos investicijas, o ieškovas nėra profesionaliu investuotoju. Įsigydamas fondo vienetus, ieškovas nebuvo supažindintas su fondo taisyklėmis ir jam nebuvo atskleistos su investavimu į fondo vienetus susijusios rizikos. Atsakovė taip pat neatskleidė ieškovui, kad, rekomenduodama jam įsigyti fondo vienetų, veikė turėdama interesų konfliktą – ji buvo sudariusi kelias distribucijos sutartis, pagal kurias fondą valdanti įmonė įsipareigojo mokėti atsakovei atlyginimą už jos klientams išplatintus fondo vienetus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir papildomo sprendimo esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 25 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė ieškovui iš atsakovės 61 486,73 Eur nuostoliams atlyginti. 2020 m. kovo 18 d. papildomu sprendimu teismas priteisė ieškovui 5 proc. palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
6. Teismas, atsižvelgęs į atsakovės paaiškinimus, kad GILD investicinio fondo lėšos buvo pavogtos, fondas investavo jas į aukso kasyklas Armėnijoje ir negali susigrąžinti, padarė išvadą, jog ieškovas neturi galimybės susigrąžinti investuotų lėšų iš bankrutavusio fondo ir jam atsirado nuostoliai.
7. Teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad investuoti į GILD investicinio fondo vienetus gali tik profesionalūs investuotojai, todėl atsakovė neturėjo teisės siūlyti jam įsigyti šio fondo vienetų. Teismas pripažino, kad atsakovė išplatino neprofesionaliam klientui (ieškovui) fondo vienetus, tačiau, įvertinęs rizikos kapitalo fondo „GILD Arbitrage“ taisykles, nustatė, jog jose nėra draudimo platinti fondo investicinius vienetus neprofesionaliems investuotojams.
8. Teismas nustatė, kad ieškovas ketino investuoti į mažos rizikos fondą, nes konsultavimo anketoje jis nurodė, jog jo investicinis portfelis gali sumažėti 10 proc. Ieškovo lėšos buvo investuotos į didelės rizikos fondą, todėl atsakovė turėjo pareigą informuoti ieškovą, kad jis kreiptųsi dėl investicinių vienetų išpirkimo. 2008 m. lapkritį buvo priimtas sprendimas sustabdyti prekybą GILD investicinio fondo akcijomis, todėl atsakovės netinkamai atlikta konsultavimo pareiga (atsakovė nepasiūlė ieškovui kreiptis dėl investicinių vienetų išpirkimo) ir ieškovui kilę nuostoliai yra susiję priežastiniu ryšiu.
9. Teismas nurodė, kad atsakovė neatskleidė ieškovui su investavimu į GILD investicinio fondo vienetus susijusių rizikų (nepranešė, kad fondą valdanti įmonė gali nuspręsti sustabdyti prekybą fondo vienetais ir nutraukti jų išpirkimą iš investuotojų), todėl ieškovas sutiko su atsakovės pasiūlymu ir investavo savo lėšas. Ieškovas nebuvo supažindintas su fondo taisyklėmis, kuriose buvo nurodyta, kad tai didelės rizikos fondas. Tai galėjo nulemti ieškovo apsisprendimą investuoti.
10. Teismas sutiko su atsakove, kad sandorį sudariusio asmens išsilavinimas, patirtis investuojant ir asmeninės savybės turi būti įvertintos siekiant nustatyti, ar asmuo galėtų suprasti įgyjamų vertybinių popierių rizikos laipsnį. Įvertinęs kasacinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose, teismas nurodė, kad ieškovo patirtis investuojant ir veikla verslo srityje nėra pakankamomis siekiant konstatuoti, jog jis, nebūdamas tinkamai informuotas apie rizikas, privalėjo suprasti investavimo rizikos laipsnį.
11. Teismas nurodė, kad sudarydama su ieškovu sutartis, kurių pagrindu jam atsirado žala, atsakovė veikė kaip finansų maklerė. Atsakovė buvo sudariusi platinimo sutartis su fondą valdančia įmone, kuriose buvo nustatytas valdymo mokestis, mokamas atsakovei už išplatintus fondo vienetus, o jo dydis buvo siejamas su išplatintų fondo vienetų verte. Atsakovė buvo suinteresuota išplatinti kuo daugiau ir didesnės vertės fondo vienetų, kad gautų didesnį atlyginimą. Neatskleisdama informacijos apie interesų konfliktą, atsakovė pažeidė jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, bendrąją pareigą veikti sąžiningai, teisingai, profesionaliai ir geriausiomis klientui sąlygomis. Ieškovas nurodė, kad žinodamas, jog atsakovė gauna atlygį iš AS „GILD Arbitrage“, jis nebūtų sudaręs sutarties. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad ji informavo ieškovą apie interesų konfliktą. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė, neinformavusi ieškovo apie interesų konfliktą, yra kalta dėl jam atsiradusių nuostolių.
12. Teismas nurodė, kad ieškovas nesuformulavo ieškinyje prašymo priteisti jam 5 proc. palūkanas nuo priteistos sumos, tačiau šį prašymą išdėstė dublike. Ieškinio dalykas ar pagrindas gali būti patikslintas iki tol, kai bus priimta nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje, todėl šis reikalavimas turėjo būti nagrinėjamas. Atsakovė, teikdama tripliką, turėjo galimybę pateikti savo argumentus dėl dublike nurodyto naujo reikalavimo, todėl jos procesinės teisės nebuvo pažeistos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Apeliaciniame skunde atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimą ir 2020 m. kovo 18 d. papildomą sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
13.1. Teisės aktuose nėra nustatyta, kad finansų tarpininkas privalo atskirai informuoti klientą apie riziką, jog investicinio fondo vienetų išpirkimas bus sustabdytas. Investicinio fondo vienetų išpirkimo sustabdymas yra vienas iš visiems investiciniams fondams būdingų veiklos ypatumų, todėl jis nėra vertinamas kaip specifinė rizika, be to, šias aplinkybes buvo galima suprasti iš šalių sudarytų sutarčių. Fondo valdytojui priėmus sprendimą sustabdyti finansinių priemonių išpirkimą, jokie sandoriai, susiję su šiais investiciniais vienetais, nebuvo galimi, todėl atsakovė negalėjo pasiūlyti ieškovui juos išpirkti. Rizika, kad investicinis fondas taps nemokus ir prekyba jo vienetais bus nutraukta, yra akivaizdi ir suprantama net asmenims, iš esmės nesusidūrusiems su tokiais santykiais.
13.2. Investicijų portfelio valdymo konsultavimo pagrindais sutartis – tai rizikos sutartis, kurią sudarydamas klientas nežino, ar jis gaus finansinės naudos. Klientas prisiima galimų nuostolių riziką. Finansų tarpininkas turi pareigą siekti geriausio rezultato, o atsakomybė už sutarties pažeidimą jam gali būti taikoma, jeigu jis nedėjo pastangų, kurių analogiškomis aplinkybėmis imtųsi protingas, atidus ir rūpestingas asmuo.
13.3. Aplinkybės, susijusios su fondo lėšų investavimu į kasyklas Armėnijoje, dėl kurių, teismo teigimu, ieškovas patyrė nuostolių, atsirado vėliau, nei ieškovas įgijo fondo vienetus, todėl atsakovė negalėjo apie jas informuoti ieškovo. 2005–2006 metais fondas veikė sėkmingai ir nebuvo jokio pagrindo manyti, kad jis susidurs su likvidumo problemomis.
13.4. Pagal Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymą (toliau – ir FPRĮ), finansų tarpininkas turi pareigą atskleisti interesų konfliktą tik tuo atveju, jeigu nesiima veiksmingų organizacinių ir administracinių prevencinių priemonių tam, kad nebūtų padaryta žala klientų interesams. Aplinkybę, kad finansų tarpininkas nesiima minėtų priemonių, turėtų konstatuoti kompetentinga priežiūros institucija, tačiau Lietuvos bankas niekada nėra nustatęs, kad atsakovė nesilaikė tokios pareigos. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo taikyti FPRĮ 21 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta finansų maklerio įmonės pareiga atskleisti klientui interesų konfliktą. Tai, kad ieškovui nebuvo atskleistos aplinkybės, susijusios su galimu interesų konfliktu, nėra susiję nei su ieškovo apsisprendimu įsigyti fondo vienetus, nei su fondo likvidumo problemomis, dėl kurių buvo sustabdyta ir nutraukta prekyba fondo vienetais.
13.5. Teismas nesprendė, ar egzistuoja atsakovės kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga. Atsakovė neatliko jokių kaltų veiksmų, nes teikdama finansines paslaugas ji elgėsi taip, kaip analogiškomis aplinkybėmis elgtųsi bet kuris kitas profesionalus subjektas.
Žemesnės instancijos teismas
13.6. Teismas nustatė atsakovės veiksmus ir ieškovui kilusią žalą siejantį priežastinį ryšį remdamasis ieškovo deklaratyviais teiginiais, kad gavęs iš atsakovės informaciją apie tai, jog prekyba fondo vienetais gali būti sustabdyta, jis nebūtų investavęs. Tačiau abejotina, ar atsakovei aptarus su klientais įstatyme nustatytą investavimo subjektų teisę stabdyti ar nutraukti investavimo vienetų išpirkimą, tai galėtų nulemti klientų sprendimą atsisakyti įgyti finansines priemones, nes klientai, formuodami savo investicinius portfelius, didžiausią dėmesį kreipia į finansinius rodiklius, kurie, įsigyjant fondo vienetus, buvo labai geri. Vėlesnė ieškovo investavimo praktika (ieškovas investavo į rizikingas SME obligacijas ir informuotiems investuotojams skirtus investicinius fondus) taip pat patvirtina esant labiau tikėtina, kad jis būtų priėmęs sprendimą investuoti.
13.7. Ieškovo nuostoliai atsirado ne dėl to, kad jam nebuvo pateikta tam tikra informacija, o dėl finansų krizės ir fondo valdytojų neteisėtų veiksmų. Šios aplinkybės nepriklauso nuo atsakovės ir ji negali būti laikoma už jas atsakinga.
13.8. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovui buvo priimtinos tik mažos rizikos investicijos. Ieškovas ne kartą buvo nurodęs, kad jam priimtinos vidutinės ir didelės rizikos investicijos. 2005–2006 metais ieškovas įsigijo daug finansinių priemonių, todėl, priešingai nei nurodė teismas, jis galėjo būti laikomas patyrusiu investuotoju, be to, jis priskiriamas informuoto investuotojo kategorijai. Ieškovo investicinio portfelio suma buvo labai didelė, jis ir toliau aktyviai investuoja. Ieškovas daugiau nei 25 metus eina bendrovės, kuri gauna 50–100 mln. Eur pajamų per metus, generalinio direktoriaus pareigas, yra jos akcininkas. Tai leidžia daryti prielaidas, kad ieškovas turi žinių investavimo srityje, gali savarankiškai nuspręsti dėl konkrečių investavimo būdų ir suvokti atitinkamas su investavimu susijusias rizikas. Šiuo metu, atsižvelgiant į ieškovo anketose atnaujintą informaciją apie jo žinias ir patirtį finansų rinkose, toleruojamą investavimo riziką, finansinę padėtį ir investavimo tikslus, investicijoms skirtą sumą ir investavimo laikotarpį, ieškovui rekomenduota parduoti turimas finansines priemones, nes jos nebėra jam tinkamos, tačiau ieškovas nesivadovauja atsakovės rekomendacija ir neparduoda turimų finansinių priemonių.
Atsiliepimas
14. Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
14.1. Atsakovės pareiga tinkamai informuoti ieškovą apie galimas investavimo rizikas kyla iš teisės aktų, teismų praktikos ir šalių sudarytos sutarties. Atsakovė, kaip finansų tarpininkė, privalo atskleisti visas potencialiai įmanomas su investavimu susijusias rizikas, įskaitant ir mažai tikėtinas. Tačiau jos pateiktame pasiūlyme dėl investicijų buvo nurodyta labai palanki informacija apie GILD investicijų fondą, savo ruožtu informacija apie fondo verčių svyravimo riziką buvo sumenkinta, o apie riziką, jog fondo vienetų išpirkimas gali būti neribotam laikui sustabdytas arba fondo vienetai gali būti nurašyti, nebuvo užsimenama. Atsakovė tinkamai neįvykdė pareigos atskleisti ieškovui su investavimu į fondo vienetus susijusių rizikų, todėl ieškovas įsigijo fondo vienetų nesuprasdamas šių rizikų, o kai jos realizavosi, prarado visas investuotas lėšas.
14.2. Fondo nemokumo priežastys, atsiradusios 2008 metų viduryje, nebuvo susijusios vien tik su pasauline ekonomikos krize. Jo likvidumo problemas, be kita ko, nulėmė netinkamas fondo lėšų panaudojimas. Atsakovė turėjo galimybę gauti informaciją apie fondo vykdomą veiklą, investicijas, jų kryptį, todėl ji galėjo nustatyti tokių investicijų rizikas ir informuoti apie jas ieškovą.
14.3. FPRĮ nuostatas detalizuojančiuose teisės aktuose nebuvo nustatyta, kad finansų makleris turi teisę neatskleisti neprofesionaliam klientui informacijos apie interesų konflikto turinį, net jeigu finansų maklerio įmonė ėmėsi pakankamų priemonių siekdama užtikrinti žalos klientų interesams prevenciją. Šiuose teisės aktuose buvo nustatytas draudimas finansų maklerio įmonei teikti investicines paslaugas, jeigu klientas aiškiai neišreiškė savo sutikimo, kad investicinės paslaugos būtų teikiamos esant interesų konfliktui.
14.4. Atsakovė buvo sudariusi kelias distribucijos sutartis su GILD investicinio fondo atstovais, pagal kurias fondą valdanti įmonė įsipareigojo mokėti jai atlyginimą už atsakovės klientams išplatintus fondo vienetus. Toks mokestis buvo išreikštas procentine išraiška nuo fondą valdančiai įmonei mokamo fondo valdymo mokesčio. Dėl šios priežasties atsakovė buvo suinteresuota išplatinti kuo daugiau fondo vienetų ir nebuvo suinteresuota, kad ieškovas reikalautų juos išpirkti, nes tokiu atveju proporcingai mažėja ir atsakovei mokamas platinimo mokestis. Teikdama investavimo rekomendacijas ieškovui dėl fondo vienetų įsigijimo ir nerekomenduodama jam kreiptis dėl tokių fondo vienetų išpirkimo, atsakovė turėjo interesų konfliktą, nes ieškovui rekomenduota investavimo strategija atitiko atsakovės ir fondo turtinius interesus. Atsakovė neinformavo ieškovo apie nurodytas aplinkybes, todėl jis buvo suklaidintas dėl atsakovės tikslų jai rekomenduojant ieškovui investuoti į fondo vienetus.
14.5. Ieškovas nesiekė įsigyti finansinių priemonių, į kurias investavus būtų galima prarasti visą investuotą kapitalą. Jo investavimo tikslas buvo gauti didesnę pensiją ir sutaupyti pinigų. Investavimas į fondo vienetus buvo pasirinktas dėl to, kad atsakovė pristatė tai kaip saugią (saugiausią iš viso siūlomo investicijų portfelio) investavimo kryptį, kurios rizika yra minimali, o galimas pelnas – vienas didžiausių. Ieškovui nebuvo pateikti duomenys, kad atsakovė gauna finansinę naudą ne tik parduodama fondo vienetus, tačiau ir dėl to, jog ieškovas nereikalauja jų išpirkti, todėl jis negalėjo tiksliau įvertinti, ar atsakovės teikiamos investavimo rekomendacijos yra objektyvios. Tai rodo, kad atsakovės veiksmus ir kilusią žalą sieja priežastinis ryšys.
Šalies argumentai
14.6. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo duomenis apie ieškovo asmenines savybes ir patirtį bei galimą jų įtaką ieškovo sprendimui įsigyti fondo vienetų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, analogiško pobūdžio bylose klientams yra priteisiama tik 50 proc. visų į fondą investuotų ir prarastų lėšų, o ieškovas, vadovaudamasis teismų praktika, jau teikdamas ieškinį prašė priteisti tik 50 proc. visų jo patirtų nuostolių.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės
16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar atsakovė, kaip finansines paslaugas ieškovui teikęs profesionalus subjektas, tinkamai atliko jos kompetencijai priskirtas funkcijas ir savo veiksmais (neveikimu) nesukėlė jam žalos.
17. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2007 m. gegužės 29 d. ieškovas ir atsakovė sudarė privačios bankininkystės paslaugų teikimo sutartį, kuria atsakovė įsipareigojo teikti ieškovui privačios bankininkystės paslaugas. Pagal privačios bankininkystės paslaugų teikimo sutarties bendrosios dalies nuostatas, atsakovė, be kita ko, turėjo priskirti klientui (ieškovui) Privačios bankininkystės departamento darbuotoją, kuris aptarnautų ieškovą jam naudojantis visomis atsakovės teikiamomis paslaugomis, konsultuotų asmeninių finansų planavimo ir tvarkymo, investavimo į vertybinius popierius, taupymo, kreditavimo ir kitais klausimais, taip pat turėjo pasiūlyti ieškovui specialias, individualius jo poreikius atitinkančias paslaugas, įskaitant investicijų portfelio valdymo konsultavimo pagrindais paslaugą, kurią teikdama atsakovė konsultuotų ieškovą dėl jo turto valdymo, o sprendimus dėl konkrečių paslaugų ir operacijų priimtų pats ieškovas (privačios bankininkystės paslaugų teikimo sutarties bendrosios dalies 3.1.1, 3.1.3.2 papunkčiai). Tą pačią dieną ieškovas sudarė su atsakove investicijų portfelio valdymo konsultavimo pagrindais sutartį, kuria atsakovė įsipareigojo pagal individualią ieškovo investavimo strategiją teikti jam konsultacijas dėl jo investuojamo turto valdymo ir kitais su investavimu susijusiais klausimais (investicijų portfelio valdymo konsultavimo pagrindais sutarties bendrosios dalies 3.1 papunktis).
18. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė, siūlydama ieškovui konkretų investavimo modelį, pasiūlė jam investuoti į GILD investicinio fondo vienetus, o ieškovas su šiuo pasiūlymu sutiko. 2007 m. birželio 29 d. atsakovė, vykdydama ieškovo 2007 m. birželio 5 d. pavedimą, įgijo jam 4 832 fondo vienetus, kurių bendra vertė sudarė 121 156,12 Eur. Iš byloje esančių atsakovės pranešimų matyti, kad 2008 metų lapkričio pradžioje GILD investicinį fondą valdanti bendrovė sustabdė šio fondo vienetų išpirkimą iš investuotojų. Pranešime nurodyta, kad prekybą fondo vienetais buvo ketinama atnaujinti 2009 metų gegužės 5 d., tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas, o 2016 m. rugsėjo 8 d. atsakovė informavo ieškovą, kad pagal 2016 m. rugpjūčio 31 d. Estijos centrinio vertybinių popierių depozitoriumo pateiktą informaciją, bendrovės AS „GILD Arbitrage“ vertybinių popierių emisija yra uždaryta. Tokiu būdu ieškovas prarado į GILD investicinio fondo vienetus investuotas lėšas. Ieškovas prašo, kad atsakovė atlygintų dalį jo patirtų nuostolių.
19. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu patenkino ieškovo reikalavimus. Teismas nurodė, kad atsakovė tinkamai neatskleidė ieškovui visų aktualių duomenų, susijusių su investavimu į GILD investicinio fondo vienetus – atsakovė neinformavo ieškovo apie tai, jog GILD investicinis fondas gali sustabdyti prekybą fondo vienetais ir nutraukti jų išpirkimą iš investuotojų, nesupažindino ieškovo su šio fondo taisyklėmis, kuriose yra apibūdintas fondo rizikos mastas, neatskleidė ieškovui, kad siūlė jam investuoti į GILD investicinį fondą turėdama interesų konfliktą. Teismas vertino, kad žinodamas visas nurodytas aplinkybes, ieškovas galėtų priimti sprendimą neinvestuoti į GILD investicinį fondą, todėl atsakovė, tinkamai neatskleidusi ieškovui visų reikšmingų, jo apsisprendimą dėl galimų investicijų galėjusių nulemti aplinkybių, turi atlyginti jo patirtą žalą.
20. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad ji tinkamai atliko savo įsipareigojimus ieškovui, o žala ieškovui kilo ne dėl jos veiksmų (neveikimo), bet dėl to, kad materializavosi su investavimu susijusi rizika. Atsakovės teigimu, ji neprivalėjo informuoti ieškovo apie tai, kad investicinis fondas galėjo sustabdyti fondo vienetų išpirkimą, nes tokia rizika nėra specifinė, ji yra akivaizdi ir būdinga visiems fondų platinamiems investavimo vienetams. Atsakovė taip pat nurodo, kad ji neturėjo informuoti ieškovo apie iškilusį interesų konfliktą. Tokia pareiga, anot atsakovės, jai galėtų kilti tik tuo atveju, jeigu jos taikomos prevencinės priemonės būtų nepakankamai veiksmingos siekiant užtikrinti žalos klientų interesams prevenciją, o tokių aplinkybių nebuvo nustatyta. Atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neįvertino jos argumentų, patvirtinančių, jog atsakovės veiksmų ir ieškovui kilusios žalos nesieja net netiesioginis priežastinis ryšys. Atsakovės manymu, teismas neįvertino ir argumentų, kad atsakovės veiksmuose nėra kaltės, nes ji elgėsi taip, kaip analogiškoje situacijoje elgtųsi bet kuri finansines paslaugas teikianti bendrovė, neįvertino ieškovo asmeninių savybių, jo patirties investuojant ir priimant verslo sprendimus, turėjusių įtakos jam apsisprendžiant investuoti į konkrečias priemones.
21. Taigi, apeliaciniame skunde atsakovė įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas ir nepagrįstai įpareigojo ją atlyginti ieškovo patirtus nuostolius, dėl kurių riziką prisiėmė pats ieškovas. Esant tokioms aplinkybėms, nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka, visų pirma, turi būti nustatyta, ar šiuo atveju yra pagrindas vertinti, kad atsakovė atliko neteisėtus, jos veiklą reglamentuojantiems teisės aktams prieštaraujančius veiksmus. Tuo atveju, jeigu nagrinėjamoje byloje būtų nustatyta, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, turi būti įvertinta, ar šie veiksmai galėjo tiesiogiai ar netiesiogiai įtakoti žalos ieškovui atsiradimą, taip pat ar šiuo atveju nebuvo paneigta atsakovės kaltės prezumpcija.
Dėl atsakovės atliktų neteisėtų veiksmų
22. Bendrieji finansų maklerių įsipareigojimai klientų atžvilgiu yra išdėstyti FPRĮ. Vadovaujantis šio įstatymo (2007 m. sausio 18 d. įstatymo redakcija) 22 straipsnio 1 dalimi, finansų maklerio įmonė, teikdama klientui investicines paslaugas ir (arba) papildomas paslaugas, turi sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, laikydamasi šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų. FPRĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, turi būti teisinga, aiški ir neklaidinanti. Finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis).
23. FPRĮ įstatyme išdėstyti finansų maklerio veiklai keliami reikalavimai ginčui aktualiu laikotarpiu buvo detalizuoti Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo vykdymo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22. Šiose taisyklėse, be kita ko, buvo išvardinti duomenys apie siūlomas finansines priemones, kuriuos finansų makleris privalėjo pateikti investuotojams. Aptariamų taisyklių 33 punkte buvo nustatyta, kad finansų maklerio įmonė privalo pateikti klientams ir potencialiems klientams apibendrintą finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, atsižvelgdama į klientų kategoriją, kuriai klientas priskirtas (neprofesionalusis ar profesionalusis klientas), ir kitas aplinkybes. Tokiame aprašyme turi būti paaiškintas konkretaus finansinių priemonių tipo pobūdis ir šiam finansinių priemonių tipui būdinga rizika, kad klientas galėtų priimti pagrįstą investicinį sprendimą. Taisyklių 34 punkte nustatyta, kad rizikos aprašymas turi atitikti konkretų finansinės priemonės tipą, taip pat kliento padėtį ir jo žinių lygį, o jų 34.1 papunktyje buvo nurodyta, kad atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, klientui turi būti pateikiama informacija apie rizikas, būdingas to tipo finansinei priemonei, įskaitant sverto principo (leverage) paaiškinimą ir jo poveikį, bei riziką, kad visas investuotas kapitalas gali būti prarastas.
24. Aptartos teisės aktų nuostatos suponuoja išvadą, kad finansų makleris turi veikti taip, kad geriausiai užtikrintų kliento interesus, laikytis profesinės veiklos standartų, pateikti klientui išsamius ir objektyvius duomenis, susijusius su jo teikiamomis paslaugomis. Finansų makleriui kyla pareiga atskleisti klientui tokią informaciją, kurios pagrindu investuotojas galėtų priimti jo investavimo tikslus atitinkantį investicinį sprendimą, taip pat pareiga pakankamai atskleisti atitinkamai investavimo paslaugai ar finansinei priemonei būdingą riziką. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad konkrečios finansinės priemonės rizikos mastas – tai vienas iš svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliajam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga. Šis aspektas neprofesionaliam investuotojui turi būti atskleistas aiškiai, išsamiai ir suprantamai. Tinkamas finansinių produktų informacijos atskleidimas neprofesionaliesiems investuotojams lemia tinkamą produkto pasirinkimą atsižvelgiant į riziką, asmeninius poreikius ir kitus aspektus. Tinkamos informacijos atskleidimo pareigos įvykdymas yra vienas iš instrumentų, saugančių investuotoją nuo netinkamų produktų pasirinkimo ir galimų nuostolių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014, 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2014).
25. Atsakovės pareiga veikti ieškovo interesais, suteikti jam išsamią ir objektyvią informaciją apie siūlomas investavimo priemones kilo ne tik iš teisės aktų nuostatų, tačiau ir iš šalių pasirašytos investicijų portfelio valdymo konsultavimo pagrindais sutarties. Šios sutarties bendrosios dalies 3.1 papunktyje yra nurodyta, kad atsakovė įsipareigojo pagal individualią ieškovo investavimo strategiją teikti ieškovui konsultacijas dėl jo investuojamo turto valdymo (įskaitant konsultacijas dėl jo investuojamo turto formavimo ir valdymo, konkrečių vertybinių popierių, rinkų, regionų parinkimo, tinkamo pirkimo (pardavimo) laiko) ir kitais su investavimu susijusiais klausimais. Sutarties bendrosios dalies 4.1 papunktyje nustatyta, kad teikdama konsultacijas dėl ieškovo investuojamo turto valdymo, atsakovė įsipareigoja veikti protingai, atidžiai ir sąžiningai, siekti didžiausios naudos ieškovui. Iš investicijų portfelio valdymo konsultavimo pagrindais sutarties bendrosios dalies 4.2 papunkčio ir šios sutarties specialiosios dalies 3 punkto matyti, kad atsakovė privalėjo informuoti ieškovą apie galimą su investuojamo turto valdymu susijusią riziką, o ieškovas patvirtino žinąs apie investavimo riziką, jos atsiradimo galimybę ir pasekmes.
26. Nors, kaip minėta, atsakovė privalėjo atskleisti ieškovui visą informaciją, reikšmingą siekiant priimti pagrįstą sprendimą dėl konkrečių investicijų, iš byloje esančių duomenų matyti, kad siūlydama ieškovui įgyti GILD investicinio fondo vienetų atsakovė neinformavo jo apie tai, jog investicinį fondą valdanti bendrovė gali priimti sprendimą sustabdyti prekybą fondo vienetais ir nutraukti jų išpirkimą iš investuotojų. Atsakovė neinformavo ieškovo, kad investuodamas į šio fondo vienetus jis gali netekti visų investuotų lėšų. Tai reiškia, kad atsakovė neatskleidė ieškovui visų duomenų, reikalingų siekiant priimti pagrįstą sprendimą dėl investavimo į konkrečias finansines priemones. Pažymėtina, kad atsakovė nagrinėjamoje byloje iš esmės neginčija neatskleidusi ieškovui minėtų rizikų, tačiau ji nurodo, jog investicinio fondo vienetų išpirkimo rizika yra akivaizdi ir būdinga visiems investiciniams fondams, todėl nėra vertinama kaip specifinė rizika, kurią ji privalėjo atskleisti investuotojui. Kitaip tariant, atsakovės vertinimu, ji neturėjo pareigos informuoti ieškovą apie tai, kad GILD investicinis fondas gali sustabdyti prekybą fondo vienetais. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė, viena vertus, pagrįstai nurodo, kad rizika, jog investicinių vienetų išpirkimas gali būti nutrauktas, yra būdinga ir kitiems investiciniams fondams. Kita vertus, ji nepagrįstai teigia, kad pirmiau minėta aplinkybė eliminuoja jos pareigą informuoti investuotoją apie šią riziką ar pašalina jos atsakomybę už investuotojui kilusią žalą jam praradus investuotas lėšas. Tokia atsakovės pozicija prieštarauja kasacinio teismo praktikai analogiškose bylose.
27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas investuotojų reikalavimus atlyginti žalą, patirtą jiems praradus į GILD investicinį fondą investuotas lėšas, nurodė, kad bankas, neinformuodamas kliento apie riziką, jog klientų įsigyjamų investicinių vienetų išpirkimas gali būti sustabdytas ar atsisakyta juos išpirkti, pažeidžia FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį, 4 dalies 2 punktą, ir tokie banko veiksmai kvalifikuoti kaip neteisėti. Kasacinis teismas nurodė, kad vien tik apibendrintas rizikos nurodymas, nesant aiškaus paaiškinimo dėl ieškovo siekiamų įsigyti GILD investicinio fondo vienetų išpirkimo sustabdymo arba nutraukimo galimybės, neatitinka reikalavimo atskleisti neprofesionaliajam investuotojui informaciją nedviprasmiškai, išsamiai ir suprantamai, suteikiant visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jis galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Teismas nurodė, kad informacijos apie investicinių vienetų sustabdymo ar neišpirkimo galimybę nepateikimas negali būti pripažįstamas veikimu geriausiomis klientui sąlygomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2014, 2018 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-525-687/2018).
28. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes ir argumentus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė, neinformavusi ieškovo apie galimą investicinio fondo vienetų išpirkimo sustabdymą, pažeidė jai, kaip finansines paslaugas teikiančiam subjektui, įstatyme nustatytas pareigas, neveikė taip, kad būtų kuo geriausiai užtikrinti ieškovo interesai. Veikdama tokiu būdu, atsakovė atliko neteisėtus veiksmus ieškovo atžvilgiu, kurie, nustačius kitas civilinės atsakomybės sąlygas, galėtų įtakoti jos pareigą atlyginti ieškovui kilusią žalą. Atsakovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad investicijų portfelio valdymo konsultavimo pagrindais sutartis pagal pobūdį gali būti vertinama kaip rizikos sutartis, todėl atsakovė, sudarydama šią sutartį, neįgijo pareigos pasiekti tam tikrą rezultatą; kad ieškovas, pasirašydamas investicijų portfelio valdymo konsultavimo pagrindais sutartį, patvirtino suvokiantis ir prisiimantis su investavimu susijusias rizikas; kad aplinkybės, sukėlusios investicinio fondo nemokumą, atsirado po to, kai ieškovas įgijo investicinio fondo vienetus, todėl atsakovė negalėjo informuoti apie jas ieškovo, nėra reikšmingi sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą. Šios aplinkybės galėtų būti aktualios sprendžiant dėl atsakovės neteisėtų veiksmų tuo atveju, jeigu ieškovas jos atsakomybę sietų su vertybinių popierių kainų sumažėjimu ir pan. aplinkybėmis, dėl kurių jis negavo siekiamo pelno ar prarado dalį investicijų, tačiau jos nepaneigia, kad atsakovė turėjo pareigą tinkamai atskleisti ieškovui visus duomenis, būtinus tam, kad jis galėtų objektyviai įvertinti situaciją ir priimti turima informacija pagrįstą sprendimą dėl investavimo, ir šios pareigos neįvykdė.
29. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė atliko neteisėtus veiksmus ne tik tinkamai neatskleisdama ieškovui su investavimu į GILD investicinio fondo vienetus susijusių rizikų, tačiau taip pat ir neinformuodama ieškovo apie jai kilusį interesų konfliktą. Tokia atsakovės pareiga kilo iš FPRĮ 21 straipsnio ir šį įstatymą detalizuojančių žemesnės galios teisės aktų nuostatų.
30. FPRĮ 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad finansų maklerio įmonė privalo imtis visų reikalingų priemonių, skirtų nustatyti interesų konfliktus, kylančius tarp įmonės, jos vadovų, darbuotojų, agentų, taip pat kitų su įmone tiesiogiai ar netiesiogiai kontrolės ryšiais susijusių asmenų ir įmonės klientų arba vien tik tarp įmonės klientų, kai interesų konfliktai kyla įmonei teikiant investicines paslaugas, papildomas paslaugas arba jų derinį. Šio straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad tuo atveju, jei priemonės, kurių finansų maklerio įmonė ėmėsi vadovaudamasi šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi, yra nepakankamos užtikrinti žalos klientų interesams prevenciją, finansų maklerio įmonė, prieš pradėdama teikti investicines ir (arba) papildomas paslaugas, turi aiškiai atskleisti klientui interesų konflikto turinį ir šaltinį. Vadovaujantis FPRĮ 26 straipsniu, šio skirsnio nuostatas turėjo detalizuoti Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija priimdama atitinkamus žemesnės galios teisės aktus.
31. Priemonės, kurių turi imtis finansų makleris esant interesų konfliktui yra detaliau apibūdintos FPRĮ nuostatas įgyvendinančiuose teisės aktuose – ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiose Finansų maklerių įmonių veiklos organizavimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 1K-17, taip pat Vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų ir valdymo įmonių veiklos vidaus kontrolės organizavimo ir vykdymo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2003 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 13. Abiejuose aptariamuose teisės aktuose buvo išdėstyta iš esmės analogiška nuostata (žr. atitinkamai jų 75 ir 19 punktus) dėl finansų maklerio įmonės pareigos informuoti klientą apie kilusį interesų konfliktą. Pagal aptariamą reglamentavimą, esant interesų konfliktui, finansų maklerio įmonė, prieš teikdama investicinę paslaugą, privalėjo aiškiai, suprantamai (atsižvelgdama į kliento supratimą apie finansinių priemonių rinkas) ir pasirašytinai informuoti kiekvieną klientą apie atsiradusį interesų konfliktą ir finansinių priemonių rinkos kainą, kuri finansinėms priemonėms buvo nustatyta paskiausiai. Investicinė paslauga galėjo būti teikiama tik tuo atveju, jei klientas aiškiai išreiškia savo sutikimą dėl investicinės paslaugos teikimo esant interesų konfliktui.
32. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, atsakovė buvo sudariusi kelias platinimo sutartis su GILD investicinio fondo atstovais (žr. byloje pateiktas 2007 m. vasario 7 d., 2007 m. rugpjūčio 27 d., 2008 m. sausio 1 d. sutartis), kuriomis jai buvo suteikta teisė platinti GILD investicinio fondo vienetus ir buvo nustatytas atlyginimas už teikiamas platinimo paslaugas. Iš šių sutarčių prieduose išdėstytų duomenų matyti, kad atsakovė, platindama GILD investicinio fondo vienetus, galėjo nustatyti platinimo mokestį, kurį jai turėjo sumokėti fondo vienetus įgiję klientai, taip pat ji turėjo gauti atlygį iš savo kontrahentės, kurio dydis buvo išreikštas procentine išraiška ir priklausė nuo išplatintų fondo vienetų kiekio. Išdėstytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad atsakovė platino ieškovui GILD investicinio fondo vienetus turėdama interesų konfliktą – atsakovė buvo suinteresuota, kad ieškovas įgytų GILD investicinio fondo vienetų, nes tai sudarė sąlygas atsakovei gauti atlygį už išplatintus vienetus iš šį fondą valdančios bendrovės.
33. Pagal šioje nutartyje aptartą ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, atsakovė, veikdama esant interesų konfliktui, privalėjo aiškiai informuoti apie tai ieškovą, o pastarasis turėjo išreikšti sutikimą, kad atsakovė teiktų jam investicines paslaugas nepaisant jai kilusio interesų konflikto. Vis dėlto byloje nėra jokių įrodymų, kad tokie veiksmai buvo atlikti. Tokių aplinkybių neįrodinėjo ir pati atsakovė. Apeliaciniame skunde ji neigia turėjusi pareigą informuoti ieškovą apie kilusį interesų konfliktą, kadangi, atsakovės vertinimu, tokia pareiga jai galėtų kilti tik tada, jei kompetentingos institucijos būtų konstatavusios, kad ji nesiėmė tinkamų prevencijos priemonių siekdama nepažeisti ieškovo interesų. Tačiau pažymėtina, kad tokia atsakovės pozicija neatitinka šios nutarties 30–31 punktuose išdėstytų teisės aktų nuostatų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė, neinformavusi ieškovo apie kilusį interesų konfliktą, nesilaikė teisės aktuose nustatytų reikalavimų ir atliko neteisėtus veiksmus.
Dėl neteisėtus veiksmus ir ieškovui kilusią žalą siejančio priežastinio ryšio bei atsakovės kaltės
34. Nepaisant to, kad atsakovė atliko veiksmus, kurie, civilinės atsakomybės prasme yra vertintini kaip neteisėti, ši aplinkybė pati savaime nesuponuoja atsakovės pareigos atlyginti ieškovo patirtus nuostolius. Tam, kad atsakovei kiltų tokia pareiga, turi būti nustatyta, jog atsakovės atlikti neteisėti veiksmai turėjo įtakos tam, kad šie nuostoliai atsirastų. Kitaip tariant, turi būti įvertinta, ar egzistuoja atsakovės neteisėtus veiksmus ir ieškovui kilusią žalą siejantis priežastinis ryšys.
35. Atsakovė nagrinėjamoje byloje įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė, jog jos atliktus veiksmus (neveikimą) ir ieškovui kilusią žalą sieja priežastinis ryšys. Atsakovės vertinimu, aplinkybės, kad investicinio fondo valdytojas gali priimti sprendimą sustabdyti fondo vienetų išpirkimą iš investuotojų ir kad atsakovė veikia esant interesų konfliktui, neturėjo reikšmės ieškovui apsisprendžiant dėl to, ar jis ketina investuoti į GILD investicinį fondą, kadangi priimant tokį sprendimą dažniausiai yra atsižvelgiama į fondo finansinius rodiklius, o jie ginčui aktualiu laikotarpiu buvo geri. Atsakovės teigimu, ieškovas neteko į GILD investicinį fondą investuotų lėšų ne dėl to, kad atsakovė neatskleidė jam pirmiau minėtų duomenų, bet dėl aplinkybių, kurioms atsakovė negalėjo daryti įtakos, t. y. dėl ekonominės krizės ir fondo valdytojų neteisėtų veiksmų. Atsakovė taip pat nurodo, kad ieškovas – tai patyręs verslininkas ir aktyvus investuotojas, todėl jam turėjo būti suprantamos su investavimu susijusios rizikos nepaisant to, ar atsakovė tinkamai jas atskleidė.
36. Vertinant šiuos atsakovės argumentus, visų pirma, pažymėtina, kad siekiant taikyti civilinę atsakomybę nėra būtina visais atvejais nustatyti, kad žala atsirado kaip tiesioginė neteisėtų veiksmų pasekmė. Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad teisine prasme priežastinis ryšys yra pripažįstamas tais atvejais, jeigu asmuo turėjo pareigą ką nors atlikti, kokiu nors būdu veikti, tačiau neveikė, ir toks jo neadekvatus susiklosčiusiai faktinei situacijai elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tiesiogiai sukeldamas žalingus padarinius arba sukurdamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti. Teisinis priežastinis ryšys gali būti nustatomas net ir nesant faktinio priežastinio ryšio, ir jo gali pakakti civilinei atsakomybei taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016). Tai reiškia, kad nepaisant to, jog atsakovės veiksmai (neveikimas) patys savaime nesukėlė ieškovo prašomos atlyginti žalos, jie galėjo reikšmingai prisidėti, kad ši žala atsirastų, o tai gali sudaryti pagrindą taikyti jai civilinę atsakomybę. Nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas dėl žalos, kilusios praradus į GILD investicinį fondą investuotas lėšas, priteisimo, kasacinis teismas išaiškino, kad taikant civilinę atsakomybę profesionalių paslaugų srityje, pažeidus pareigą informuoti laikoma, kad tarp neteisėtų veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys, nes ieškovas galbūt nebūtų priėmęs atitinkamo sprendimo, jei būtų žinojęs visą reikšmingą informaciją. Atsakovui tenka pareiga įrodyti priešingai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2014, 2018 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-525-687/2018).
37. Nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje esančius duomenis, galima daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovo apsisprendimą investuoti į GILD investicinio fondo vienetus galėjo įtakoti tai, kad atsakovė neatskleidė jam visos reikšmingos ir objektyviai būtinos informacijos apie investavimo į šį fondą rizikas, todėl ieškovas vertino šią investavimo kryptį kaip sąlyginai saugią ir atitinkančią jo poreikius. Ieškovo apsisprendimas investuoti į GILD investicinį fondą galėtų būti vertinamas kaip atsakovės neteisėtų veiksmų rezultatas.
38. Byloje yra pateikta ieškovo ir atsakovės sudaryta vertybinių popierių sąskaitos tvarkymo sutartis, kuri, anot atsakovės, buvo pasirašyta 2005 m. rugsėjo 5 d., ir jos priedas – ieškovo pildyta anketa, kurioje ieškovas nurodė, kad jo investavimo tikslas yra kapitalo prieaugis, o priimtina rizika – vidutinė. Šioje anketoje ieškovas nurodė, kad jam nėra tekę priimti investavimo sprendimų, o jo investavimo patirtis nesiekia net 1 metų. Byloje taip pat yra pateikta ieškovo anketa, užpildyta 2007 m. gruodžio 19 d., praėjus keliems mėnesiams po to, kai buvo įgyti GILD investicinio fondo vienetai, kurioje ieškovas pažymėjo, kad jo investicijų tikslas yra gauti didesnę pensiją, sutaupyti pinigų, kita; jo požiūrį į investavimą apibūdina teiginys, kad santaupos turi duoti stabilią grąžą per ilgą laikotarpį; planuojamų investicijų trukmė – nuo 1 iki 5 metų; investicinio portfelio vertė investavimo pabaigoje ir bet kuriuo investavimo laikotarpiu gali sumažėti 10 proc. Pildydamas šią anketą, ieškovas nurodė, kad jo investavimo patirtis nesiekia 3 metų. 2007 m. gegužės 29 d. ieškovo ir atsakovės pasirašytoje investavimo strategijoje nurodyta, kad ieškovo pageidaujama gauti investicijų grąža sudaro 20–30 proc., priimtina portfelio vertės svyravimo rizika – 15–20 proc., savo ruožtu 2008 m. balandžio 25 d. investavimo strategijoje nurodyta, kad ieškovo pageidaujama investicijų grąža sudaro 20–25 proc., o priimtina portfelio vertės svyravimo rizika nepakito. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas, nors ir nesirinko mažiausiai rizikingų investavimo krypčių, vis dėl to neketino investuoti į tas priemones, dėl kurių jo investicinio portfelio vertė galėjo labai reikšmingai sumažėti. Įvertinus ieškovo užpildytų anketų duomenis, nėra pagrindo daryti išvadą, kad jam buvo priimtinos finansinės priemonės, į kurias investavus egzistuoja rizika prarasti visas investuotas lėšas.
39. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovė pristatė ieškovui GILD investicinį fondą kaip pakankamai saugią ir pelningą investavimo priemonę. Atsakovė teigė, kad GILD investicijų fondas – tai alternatyvių investicijų fondas, kuris siekia patrauklios ilgalaikės investicijų grąžos nepriklausomai nuo tendencijų akcijų ir obligacijų rinkose, kad šis fondas gali puikiai papildyti bet kurį investicijų portfelį mažindamas jo bendrą riziką ir išlaikydamas arba net pagerindamas jo pajamingumą. Sudarydama ieškovui investicijų portfelio paskirstymo planą, atsakovė nurodė, kad investavus į GILD investicinio fondo vienetus, tikėtina investicijų grąža per metus vidutiniškai sudaro 11,6–27,2 proc. ir yra viena didžiausių vertinant visas atsakovės pasiūlytas investavimo kryptis, tuo tarpu vertės svyravimo rizika sudaro 8 proc. ir yra viena mažiausių iš kitų siūlomų investavimo krypčių. Ieškovo teigimu, atsakovė, pristatydama jam galimybę investuoti į GILD investicinį fondą, nurodė, kad ši investicija – tai saugiausias viso investicijų portfelio elementas, kuris galėtų kompensuoti svyravimus kitose investicinio portfelio pozicijose. Dėl šios priežasties, ieškovo teigimu, investicijos į GILD investicinio fondo vienetus sudarė didžiausią jo investicijų portfelio dalį.
40. Pristatydama šią investavimo kryptį, atsakovė nepateikė ieškovui informacijos, kad investavęs į GILD investicinį fondą ieškovas rizikuoja netekti visų jo investuotų lėšų, nes investicinį fondą valdanti bendrovė gali priimti sprendimą sustabdyti prekybą šio fondo vienetais ir nutraukti jų išpirkimą iš investavusių asmenų. Atsakovė taip pat nepateikė ieškovui duomenų, kad ji pati yra suinteresuota perduoti jam GILD investicinio fondo vienetus, nes tokiu būdu ji gautų piniginį atlygį ne tik iš ieškovo, bet ir pagal platinimo sutartį, sudarytą su šiuo fondu. Neturėdamas tokių duomenų, ieškovas negalėjo objektyviai įvertinti visų su investavimu susijusių aplinkybių ir nustatyti, ar ši investavimo priemonė iš tikrųjų atitinka jo poreikius. Išsamios informacijos stoka galėjo nulemti ieškovo sprendimą investuoti į GILD investicinio fondo vienetus, o kartu prisidėti prie to, kad vėliau jam kiltų žala. Tai reiškia, kad atsakovės neteisėtus veiksmus ir ieškovo patirtą žalą sieja teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys.
41. Pirmiau minėtos išvados nepaneigia atsakovės nurodytos aplinkybės, kad ieškovas dėl jo asmeninių savybių ir patirties turėjo suvokti su investavimu susijusias rizikas net ir nebūdamas atskirai apie jas informuotas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su atsakovės argumentais, kad ieškovas ginčui aktualiu laikotarpiu turėjo daug patirties investuojant ir jam neabejotinai turėjo būti žinomos visos su investavimu į tokio tipo investicinius fondus susijusios rizikos. Kaip buvo minėta pirmiau, 2005 metų anketoje ieškovas nurodė, kad jo patirtis investuojant nesiekia net 1 metų ir jam nėra tekę priimti investavimo sprendimų, o 2007 metų anketoje, užpildytoje praėjus keliems mėnesiams po to, kai buvo įgyti GILD investicinio fondo vienetai, jis nurodė, kad jo investavimo patirtis nesiekia 3 metų. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas jau anksčiau buvo įgijęs GILD investicinio fondo vienetų ar pasirinkęs kitą analogišką investavimo kryptį, kad jam jau buvo išaiškintos su investavimu į tokio pobūdžio finansines priemones susijusios rizikos ir pan. Nors ginčui aktualiu laikotarpiu ieškovas ir buvo investavęs į tam tikras finansines priemones, jo investavimo patirtis negali būti vertinama kaip labai reikšminga.
42. Ieškovo žinių investavimo į finansines priemones srityje savaime nepatirtina ir atsakovės nurodyti teiginiai, kad ieškovas jau daug metų yra didelį pelną generuojančios bendrovės direktoriumi ir akcininku. Kaip matyti iš atsakovės pateiktų duomenų, ieškovo valdoma bendrovė nesiverčia investavimu į finansines priemones, bet veikia iš esmės kitoje srityje. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovo įgytas išsilavinimas ar jo darbo patirtis kada nors buvo susiję su investavimu į finansines priemones. Ieškovas pateiktame dublike nurodo, kad jis yra įgijęs vaistininko kvalifikaciją.
43. Atsakovė, įrodinėdama, kad ieškovas, investuodamas į GILD investicinio fondo vienetus, turėjo reikšmingų žinių investavimo srityje ir galėjo suvokti visas rizikas, remiasi aplinkybėmis, kad ieškovas nuolat užsiima investavimu, turi informuotojo investuotojo statusą, yra įgijęs rizikingų SME obligacijų ir nepaisydamas atsakovės rekomendacijų, pateiktų atsižvelgiant į ieškovo pakeistą poziciją apie jo tikslus ir žinias investavimo srityje, neparduoda jam netinkamomis pripažintų finansinių priemonių. Tačiau šiuo atveju yra aktualu tai, kad visos šios aplinkybės įvyko vėliau, nei ieškovui buvo pasiūlyta investuoti į GILD investicinio fondo vienetus – informuoto investuotojo anketą ieškovas užpildė 2015 metais, SME obligacijas įgijo 2019 metais, atsakovės pasiūlymas parduoti turimas finansines priemones ieškovui buvo pateiktas taip pat 2019 metais, iš byloje pateiktų ieškovo vertybinių popierių sąskaitų išrašų matyti, kad didesnė dalis investavimo sandorių buvo sudaryta po to, kai ieškovas įgijo GILD investicijų fondo vienetų. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl priežastinio ryšio yra vertinama, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Todėl tokiu atveju svarbūs ir teisiškai reikšmingi yra tik tie skolininko neteisėti veiksmai, kurie atlikti iki žalos atsiradimo. Vertinant, ar žala kilo (padidėjo) dėl paties nukentėjusiojo asmens veiksmų (neveikimo), taip pat yra svarbus jo elgesys iki žalos atsiradimo (sužinojimo, kad ji neišvengiamai kils), o ne paskesni jo veiksmai. Kilus žalai atlikti veiksmai nėra jos priežastis, tai – jos padariniai, kurie gali būti nulemti tiek siekio žalą sumažinti ar ją pašalinti, tiek kitų su kilusia žala susijusių aplinkybių. Toks paskesnis elgesys negali būti pripažįstamas charakterizuojančiu skolininką ir apibūdinančiu jo elgesį įprastinėmis sąlygomis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-686/2017).
44. Taigi, atsakovės nurodytos aplinkybės, apibūdinančios ieškovą, nepatvirtina, kad jis ginčui aktualiu laikotarpiu žinojo visas su investavimu į GILD fondą susijusias rizikas ir priėmė išsamiais duomenimis pagrįstą sprendimą įgyti šio investicinio fondo vienetų. Atsakovės pateikti duomenys apie ieškovą nepaneigia atsakovės neteisėtus veiksmus ir ieškovui kilusią žalą siejančio priežastinio ryšio. Kita vertus, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, tokios ieškovą charakterizuojančios aplinkybės negali būti laikomos nereikšmingomis nagrinėjamos bylos kontekste. Ieškovas, atsižvelgdamas į savo asmenines savybes ir susiformavusią teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, pareiškė reikalavimą atlyginti ne visus jo patirtus nuostolius, o tik jų dalį (50 proc.).
45. Apeliaciniame skunde atsakovė įrodinėjo, kad jos veiksmuose nebuvo kaltės, nes teikdama finansines paslaugas ji elgėsi taip, kaip elgtųsi bet kuris kitas profesionalus subjektas esant analogiškoms aplinkybėms. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia atsakovės pozicija. Kaip savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose pripažinto pati atsakovė, ji turėjo pareigą dėti didžiausias pastangas tam, kad pasiektų ieškovui geriausius rezultatus. Šioje nutartyje įvertinus atsakovės elgesį teisėtumo aspektu buvo nustatyta, kad atsakovė pažeidė FPRĮ nuostatas ir nesiekė geriausiai užtikrinti savo kliento (ieškovo) interesus. Tokios aplinkybės įrodo ir atsakovės kaltus veiksmus, nes ji, teikdama ieškovui finansines paslaugas, nesielgė taip, kaip elgtųsi bet kuris kitas kvalifikuotas tapačias paslaugas teikiantis subjektas.
Dėl procesinės bylos baigties, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
46. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs susiklosčiusią situaciją ir pritaikęs teisės aktų nuostatas, pagrįstai patenkino ieškovo reikalavimus atlyginti jo patirtus nuostolius. Atsakovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Dėl šios priežasties apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
47. Teikdama apeliacinį skundą atsakovė prašė apeliacinės instancijos teismo panaikinti Vilniaus apygardos teismo papildomą sprendimą, kuriuo ieškovui iš atsakovės buvo priteistos 5 proc. metinės procesinės palūkanos. Šį reikalavimą atsakovė pareiškė kaip išvestinį reikalavimą, apeliaciniame skunde atsakovė nenurodė jokių argumentų dėl priimto papildomo teismo sprendimo neteisėtumo. Todėl teisėjų kolegijai netenkinus ieškovės reikalavimo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, jos reikalavimas panaikinti papildomą sprendimą taip pat atmetamas.
48. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, ieškovas įgijo teisę, kad būtų atlygintos jo bylinėjimosi išlaidos, patirtos nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė 2020 m. kovo 25 d. išrašytą sąskaitą ir 2020 m. balandžio 1 d. mokėjimo nurodymą, iš kurių matyti, kad ieškovo išlaidos nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme sudarė 2 420 Eur. Vadovaujantis Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Rekomendacijos), 8.11 papunkčiu, apskaičiuojant didžiausią priteistiną atlyginimą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, yra taikomas 1,3 koeficientas, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Šiuo atveju taikytinas 2019 metų ketvirtąjį ketvirtį galiojęs vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris sudarė 1 358,6 Eur. Didžiausia ieškovui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistina suma sudaro 1 766,18 Eur (1 358,6 Eur x 1,3).
49. Ieškovo prašoma priteisti 2 420 Eur suma viršija maksimalią pagal Rekomendacijas priteistiną sumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju byloje nebuvo nustatyta jokių ypatingų aplinkybių, sudarančių pagrindą nukrypti nuo Rekomendacijose nurodytos priteistinų bylinėjimosi išlaidų skaičiavimo tvarkos ir priteisti ieškovui jo prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą. Atsakovės apeliaciniame skunde nebuvo keliama naujų, anksčiau nenagrinėtų teisės klausimų, o byloje kilęs teisinis ginčas nebuvo ypatingai sudėtingas. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tinkamai atlygins Rekomendacijų pagrindu apskaičiuota 1 766,18 Eur suma, priteistina iš atsakovės.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimą ir 2020 m. kovo 18 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.
Priteisti ieškovui T. E. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės akcinės bendrovės SEB banko (juridinio asmens kodas 112021238) 1 766,18 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus šešiasdešimt šešis eurus 18 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.