Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Ž. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, žalos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 2S-1577 nenustatė pareiškėjo teisių pažeidimo, pareiškėjo skundą laikė nepagrįstu ir netenkino pareiškėjo prašymo panaikinti Probacijos tarnybos vadovo sprendimą (b. l. 2-4).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Byloje ginčas kilo dėl Kalėjimų departamento 2020 m. balandžio 28 d. Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kuri kildinama iš, pareiškėjo vertinimu, neteisėtų Departamento veiksmų.

5. Nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. birželio 20 d. nutartimi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 360 ir 364 straipsniais, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 157 straipsniu, patvirtino Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos taikymą nuteistajam R. Ž. (b. l. 56-59). Nustatė nuteistajam intensyvią priežiūrą, kuri bus vykdoma Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo nustatyta tvarka. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 75 straipsniu teismas nustatė Pareiškėjui intensyvios priežiūros laikotarpiu per 6 mėnesius nuo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje, per vieną mėnesį nuo lygtinio paleidimo iš pataiso įstaigos dienos pradėti dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje arba tęsti mokslus. Pasibaigus intensyvios priežiūros terminui, vadovaujantis BK 75 straipsniu iki 2021 m. liepos 24 d. įpareigojo pareiškėją neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, dirbti arba registruotis užimtumo tarnyboje arba mokytis, neišvykti iš gyvenamosios vietos mieto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (b. l. 56-59).

5.1. Pareiškėjui 2019 m. liepos 5 d. buvo sudarytas individualios probuojamojo priežiūros planas Nr. 3DN-129, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio nuostatas (b. l. 60-76).

5.2. Pareiškėjas 2020 m. sausio 16 d. prašymais kreipėsi į Lietuvos probacijos tarnybos Panevėžio regiono skyrių, prašydamas leisti išvykti į Prancūziją dalyvauti žmonos gimdyme, nes ji blogai jaučiasi, jai reikalinga pagalba, prašė leisti išvykti darbo reikalais į Prancūziją (nurodydamas kad 2019 m. gruodžio 12 d. pradėjo vykdyti individualią veiklą, veiklos rūšis: 45110 - Automobilių ir lengvųjų variklių transporto priemonių pardavimas) (b. l. 15-16).

5.1. Lietuvos probacijos tarnybos Panevėžio regiono skyriaus viršininko 2020 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 3S-1406 ir 2020 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 3S-1407 jo prašymai nebuvo tenkinti (b. l. 11-13).

5.2. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos probacijos tarnybos Panevėžio regiono skyriaus viršininko sprendimus 2019 m. vasario 27 d. apskundė Lietuvos probacijos tarnybos direktoriui (b. l. 9-10). Lietuvos probacijos tarnybos direktoriaus 2020 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. S-512 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ Pareiškėjo skundo netenkino (b. l. 7-8).

5.3. 2020 m. kovo 29 d. pareiškėjas Lietuvos probacijos tarnybos direktoriaus sprendimą apskundė Kalėjimų departamento direktoriui, kuris išnagrinėjęs visą su jo skundu susijusią dokumentinę medžiagą nustatė, kad Lietuvos probacijos tarnybos direktorius sprendime išsamiai ir motyvuotai atsakė į jo skundą, todėl sprendimas paliktas nepakeistas (b. l. 2-4, 6).

6. Pareiškėjo teigimu, Kalėjimų departamentas pasikartojo, neįsigilino į pareiškėjo skunde išdėstytus prašymus, kuriais skundė Lietuvos probacijos tarnybos vadovo 2020 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. S-512 „Dėl skundo išnagrinėjimo“, pateikė informaciją, kuri jau buvo nurodyta Lietuvos probacijos tarnybos vadovo, Lietuvos probacijos tarnybos Panevėžio regiono skyriaus sprendimuose, išsamiai neišnagrinėjo jo prašymų, neatsižvelgė į susidariusią situaciją.

7. Atsakovas su pareiškėjo teiginiais nesutinka, argumentuodamas, kad tinkamai, objektyviai išnagrinėjo visą su pareiškėjo skundu susijusią dokumentinę medžiagą ir nustatė, kad Lietuvos probacijos tarnybos direktoriaus sprendime išsamiai ir motyvuotai atsakyta į pareiškėjo skundą.

8. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės institucijos ir jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

9. Kalėjimų departamento funkcijas nustato Kalėjimų departamento nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1R-58, kurių 8.31 punkte įtvirtinta, kad Kalėjimų departamentas nagrinėja asmenų prašymus, skundus ir pranešimus, priskirtinus Kalėjimų departamento kompetencijai. Kalėjimų departamento darbo reglamento, patvirtinto 2006 m. sausio 27 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymo Nr. 4/07-31 130 punkte nustatyta, kad asmenys Kalėjimų departamente aptarnaujami, jų prašymai, skundai ir pranešimai nagrinėjami Viešojo administravimo įstatymo, Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Darbo reglamento 131 punkte nustatyta, kad nagrinėjant suimtųjų ir nuteistųjų prašymus, skundus ir pranešimus reglamento 130 punkte nurodytų teisės aktų nuostatos taikomos tiek, kiek to nereglamentuoja BVK, Suėmimo vykdymo įstatymas ir Probacijos įstatymas.

10. Įvertinus ginčijamo 2020 m. balandžio 28 d. sprendimo turinį, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus aiškiai matyti, kad Kalėjimų departamentas pilnai, išsamiai paaiškino pareiškėjui tokio savo sprendimo teisinį pagrindą, individualiai vertino kiekvieno ginčijamų Probacijos tarnybos ir Panevėžio skyriaus sprendimų argumentus, faktines aplinkybes. Ginčijamas Departamento sprendimas pasirašytas Resocializacijos skyriaus patarėjo, atliekančio vedėjo funkcijas, nurodyta šio sprendimo apskundimo tvarka, sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, jis yra pagrįstas išanalizuotais faktiniais duomenimis teisingai pritaikant aktualias teisės aktų nuostatas. Teismas sprendžia, kad pareiškėjo reikalavimas panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. 2S-1577 nėra teisinio pagrindo, Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą ir įvertinęs visą surinktą su tuo susijusią medžiagą, priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

11. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

12. Bylos duomenys patvirtina, kad Probacijos tarnyba, vykdydama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartį, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio nuostatomis 2019 m. liepos 5 d. sudarė individualios probuojamojo priežiūros planą Nr. 3DN-129. Pareiškėjui taikyta intensyvi priežiūra, kuri buvo vykdoma teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjas savo parašu patvirtino, kad supažindintas su probacijos vykdymo ir vengimo vykdyti teisinėmis pasekmėmis, sutiko su nustatytu planu.

13. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 346 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad „Įsiteisėję teismo nuosprendis ir nutartis yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje“, 2019 m. birželio 20 d. nutartis įsiteisėjo 2019 m. liepos 4 d., todėl tiek Pareiškėjui, tiek Lietuvos probacijos tarnybai privaloma vykdyti. Pareiškėjas teismo sprendimo neskundė.

14. Taigi teismas sprendžia, kad Kalėjimų departamentas teisingai pažymėjo, kad Lietuvos probacijos tarnybos vadovo sprendime išsamiai pagal Pareiškėjo skundžiamąsias aplinkybes išdėstyti motyvuoti ir teisės aktais pagrįsti argumentai bei suteikta informacija apie apylinkės teismo kompetenciją prieš terminą nutraukti vykdomą probuojamojo priežiūrą pagal Lietuvos probacijos tarnybos teikimą, vadovaujantis Lietuvos probacijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagal kurias Probacijos tarnybos teikimu apylinkės teismas gali prieš terminą nutraukti vykdomą probuojamojo priežiūrą, jam faktiškai atlikus ne mažiau kaip tris ketvirtadalius, o nepilnamečiui probuojamajam - du trečdalius probacijos termino, kai jo rizika ir elgesys probacijos vykdymo metu rodo, kad probacijos tikslai gali būti pasiekti be tolesnės probuojamojo priežiūros, jeigu probuojamasis nepažeidė probacijos sąlygų, nepadarė administracinių nusižengimų, nepadarė arba nėra įtariamas ar kaltinamas naujos nusikalstamos veikos padarymu.

15. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ 1 straipsnio 4 dalyje numatyta Lietuvos Respublikos teismų priimtų sprendimų dėl su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės ir sprendimų dėl probacijos perdavimo vykdyti kitoms Europos Sąjungos narėms tvarka ir sąlygos. Pagal minėto įstatymo 33 straipsnio 3 dalį Probacijos tarnybos teikimu arba savo iniciatyva teismas gali perduoti šio straipsnio 1 dalyje nurodytą sprendimą dėl su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės ar sprendimą dėl probacijos vykdyti kitai Europos Sąjungos valstybei narei, jeigu nuteistasis grįžo arba nori sugrįžti į šioje valstybėje narėje esančią savo gyvenamąją vietą bei 4 dalį Probacijos tarnybos teikimu arba savo iniciatyva teismas taip pat gali perduoti šio straipsnio 1 dalyje nurodytą sprendimą dėl su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės ar sprendimą dėl probacijos vykdyti kitai Europos Sąjungos valstybei narei, jeigu to prašo nuteistasis ir šios valstybės narės kompetentinga institucija sutinka su tokiu perdavimu.

16. Kaip matyti iš bylos duomenų pareiškėjas prašė leisti išvykti į Prancūziją darbo reikalais, nes ketino prekiauti automobiliais Prancūzijoje, aplankyti žmoną, dalyvauti gimdyme, skunde nurodė gyvenamosios vietos adresą Prancūzijoje, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymus dėl probacijos sprendimų perdavimo vykdyti kitoms Europos Sąjungos narėms. Teismo vertinimu, pareiškėjui buvo žinoma, apie jam taikomus įpareigojimus, todėl Kalėjimų departamentas ir Tarnyba teisingai pažymėjo, kad Pareiškėjui už sunkų nusikaltimą skirti patys griežčiausi draudimai, kurie yra susiję su asmens judėjimo laisvės suvaržymu laiko ir vietos atžvilgiu, todėl pareiškėjo pasirinktas darbas susijęs su ilgalaikėmis išvykomis iš gyvenamosios vietos, yra siekis išvengti, įpareigojimo būti namuose tam tikru paros metu, kontrolės, su tikslu likti nekontroliuojamam. Teismas pažymi, kad išvykus už Lietuvos Respublikos ribų šis įpareigojimas būtų nekontroliuojamas, tokiu būdu liktų neužtikrintas nuosprendžio vykdymas, nuosprendis būtų neįvykdytas.

17. Teismas sutinka su pareiškėjo teiginiais, kad jis turi teisę rinktis kokia individualia veikla užsiimti, kaip ją vykdyti, tačiau vykdydamas veiklą turi atsižvelgti į jam taikomus apribojimus. Todėl teismas atmeta jo teiginius, kad karantinas negali būti pretekstu neleisti vykdyti pareiškėjo pasirinktos individualios veiklos, kaip nepagrįstus, pabrėždamas, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ visoje šalyje dėl naujojo koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės buvo paskelbta valstybės lygio ekstremali situacija, bei Lietuvos Respublikos piliečių išvykimas iš šalies griežtai ribojamas.

18. Narinėjamu atveju nenustačius Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, atitinkamai nėra pagrindo ir tenkinti pareiškėjo išvestinio reikalavimo patenkinti prašymus, kuriuos išdėstė skunduose Kalėjimų departamentui, nes teismas konstatavo, kad atsakovo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Todėl pareiškėjo prašymas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, 2 428 Eur turinei žalai ir 1 821 Eur neturtinei žalai atlyginti, negali būti tenkinamas, nes Departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

19. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas, todėl nėra pagrindo įpareigoti departamentą išnagrinėti pareiškėjo skundų iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu bei 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.