- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-08
- Bylos Nr.
- TA-765-556/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01680-2020-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas
- Pareiškėjas
- R. Ž.
- Atsakovas
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Ž. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas R. Ž. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas, atsakovas) direktoriaus 2020 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. 2S-1577 (toliau – ir Sprendimas); 2) patenkinti pareiškėjo prašymus, kuriuos jis išdėstė skunduose Kalėjimų departamentui; 3) R. Ž. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, priteisti 2 428 Eur turinei ir 1 821 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimu nesutinka, kadangi atsakovas neatsižvelgė ir neįsigilino į jo skunde išdėstytus prašymus, kuriais R. Ž. skundė Lietuvos probacijos tarnybos vadovo 2020 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. S-512 „Dėl skundo išnagrinėjimo“, pateikė informaciją, kuri jau buvo nurodyta Lietuvos probacijos tarnybos vadovo ir Lietuvos probacijos tarnybos Panevėžio regiono skyriaus sprendimuose, išsamiai neišnagrinėjo jo prašymų bei neatsižvelgė į susidariusią situaciją.
3. Pareiškėjas nurodė, kad atsakymuose jis įžvelgė išsisukinėjimą nuo konkrečiai užduodamo klausimo, kuris buvo susijęs su darbu. R. Ž. pažymėjo, kad pagal įstatymą jis turi teisę rinktis, kokia individualia veikla užsiimti bei kaip ją vykyti. Akcentavo, kad valstybės lygio ekstremalios situacijos bei karantino Lietuvos Respublikoje paskelbimas yra laikinas ir negali būti priežastimi neleisti vykdyti pareiškėjo pasirinktos individualios veiklos. R. Ž. nuomone, Kalėjimų departamento veiksmais (neveikimu) jam buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala. Pareiškėjas teigė, kad turtinę žalą patyrė dėl to, jog nuo 2020 m. sausio 16 d. negalėjo ir negali užsiimti individualia veikla bei darbo reikalais išvykti į užsienį ir dėl to patiria nuostolių.
4. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
5. Kalėjimų departamentas paaiškino, kad R. Ž. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2019 m. liepos 4 d., buvo lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos ir jam buvo nustatyta intensyvi priežiūra, vykdoma Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo nustatyta tvarka, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsniu, pareiškėjui buvo nustatyti įpareigojimai.
6. Kalėjimų departamentas pažymėjo, kad gavęs R. Ž. 2020 m. kovo 29 d. skundą dėl Lietuvos probacijos tarnybos direktoriaus 2020 m. kovo 23 d. sprendimo Nr. S-512, išnagrinėjęs visą su pareiškėjo skundu susijusią dokumentinę medžiagą, nustatė, jog Lietuvos probacijos tarnybos direktoriaus sprendime buvo išsamiai ir motyvuotai atsakyta į R. Ž. skundą, priimtame sprendime yra nurodyti motyvuoti ir teisės aktais pagrįsti argumentai, todėl pareiškėjo skundas pagrįstai nebuvo tenkinamas, o sprendimas buvo priimtas nepažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 ir 31 straipsniuose nustatytų reikalavimų.
Atsiliepimas
7. Atsakovai su R. Ž. prašoma priteisti turtine ir neturine žala nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjas prašomos priteisti turtinės ir neturtinės žalos nepagrindė, nepateikė jokių žalą patvirtinančių įrodymų, o rėmėsi tik abstrakčiais ir subjektyviais faktais, neįrodė esant būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, todėl ir šis jo prašymas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimu pareiškėjo R. Ž. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
9. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. birželio 20 d. nutartimi, vadovaudamasis Baudžiamojo proceso kodekso 360 ir 364 straipsniais bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 157 straipsniu, patvirtino Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos taikymą nuteistajam R. Ž. ir jam nustatė intensyvią priežiūrą, kuri bus vykdoma Probacijos įstatymo nustatyta tvarka. Vadovaudamasis Baudžiamojo kodekso 75 straipsniu, teismas R. Ž. nustatė intensyvios priežiūros laikotarpiu per 6 mėnesius nuo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje, per vieną mėnesį nuo lygtinio paleidimo iš pataiso įstaigos dienos pradėti dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) arba tęsti mokslus. Pasibaigus intensyvios priežiūros terminui, vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 75 straipsniu iki 2021 m. liepos 24 d. teismas įpareigojo pareiškėją neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, arba mokytis, neišvykti iš gyvenamosios vietos mieto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
10. Teismas taip pat nustatė, kad vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 75 straipsniu, pareiškėjui 2019 m. liepos 5 d. buvo sudarytas individualios probuojamojo priežiūros planas Nr. 3DN-129. R. Ž. su 2020 m. sausio 16 d. prašymais kreipėsi į Lietuvos probacijos tarnybos Panevėžio regiono skyrių ir prašė leisti išvykti į Prancūziją dalyvauti žmonos gimdyme, kadangi ji blogai jaučiasi, jai reikalinga pagalba, jis taip pat prašė leisti darbo reikalais išvykti į Prancūziją (nurodė, kad 2019 m. gruodžio 12 d. pradėjo vykdyti individualią veiklą, veiklos rūšis: 45110 – automobilių ir lengvųjų variklių transporto priemonių pardavimas). Lietuvos probacijos tarnybos Panevėžio regiono skyriaus viršininko 2020 m. vasario 11 d. sprendimais Nr. 3S-1406 ir Nr. 3S-1407 pareiškėjo prašymai nebuvo tenkinti. R. Ž., vadovaudamasis Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos probacijos tarnybos Panevėžio regiono skyriaus viršininko sprendimus 2019 m. vasario 27 d. apskundė Lietuvos probacijos tarnybos direktoriui, kuris 2020 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. S-512 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ pareiškėjo skundo netenkino. 2020 m. kovo 29 d. R. Ž. Lietuvos probacijos tarnybos direktoriaus sprendimą apskundė Kalėjimų departamento direktoriui, kuris išnagrinėjęs visą su jo skundu susijusią dokumentinę medžiagą, nustatė, kad Lietuvos probacijos tarnybos direktorius sprendime išsamiai ir motyvuotai atsakė į pareiškėjo skundą, todėl sprendimas buvo paliktas nepakeistas.
11. Aptaręs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pateiktus išaiškinimus ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1R-58 patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų 8.31 punkto bei Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 4/07-31 patvirtinto Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos darbo reglamento 130 ir 131 punktų nuostatas ir įvertinęs Sprendimo turinį bei ginčo klausimą reguliuojančius teisės aktus, teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamentas visiškai ir išsamiai pareiškėjui paaiškino tokio savo sprendimo teisinį pagrindą, individualiai vertino kiekvieno ginčijamų Lietuvos probacijos tarnybos ir jos Panevėžio regiono skyriaus sprendimų argumentus bei faktines aplinkybes. Sprendimas yra pasirašytas Kalėjimų departamento Resocializacijos skyriaus patarėjo, atliekančio vedėjo funkcijas, yra nurodyta šio sprendimo apskundimo tvarka, sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, jis yra pagrįstas išanalizuotais faktiniais duomenimis, teisingai pritaikant aktualias teisės aktų nuostatas. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą ir įvertinęs visą surinktą medžiagą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti R. Ž. skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
12. Aptaręs su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą, teismas pažymėjo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog Lietuvos probacijos tarnyba, vykdydama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartį, vadovaudamasi Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio nuostatomis, 2019 m. liepos 5 d. sudarė individualios probuojamojo priežiūros planą Nr. 3DN-129. Teismas pažymėjo, kad R. Ž. buvo taikyta intensyvi priežiūra, kuri buvo vykdoma teisės aktų nustatyta tvarka; pareiškėjas savo parašu patvirtino, kad yra supažindintas su probacijos vykdymo ir jos vengimo vykdyti teisinėmis pasekmėmis ir su nustatytu planu sutiko.
13. Remdamasis Baudžiamojo proceso kodekso 346 straipsnio 1 dalies nuostata, teismas pažymėjo, kad 2019 m. birželio 20 d. nutartis įsiteisėjo 2019 m. liepos 4 d., todėl tiek R. Ž., tiek Lietuvos probacijos tarnybai yra privaloma vykdyti. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas teismo sprendimo neskundė.
14. Atsižvelgęs į išdėstytus motyvus, teismas sprendė, kad Kalėjimų departamentas teisingai pažymėjo, jog Lietuvos probacijos tarnybos vadovo sprendime išsamiai pagal pareiškėjo skundžiamas aplinkybes yra išdėstyti motyvuoti ir teisės aktais pagrįsti argumentai bei suteikta informacija apie apylinkės teismo kompetenciją prieš terminą nutraukti vykdomą probuojamojo priežiūrą pagal Lietuvos probacijos tarnybos teikimą, vadovaujantis Probacijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostatomis.
15. Pacitavęs Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ 1 straipsnio 4 punkto ir 33 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas, teismas pažymėjo, kad kaip matyti iš byloje esančių duomenų, R. Ž. prašė jam leisti išvykti į Prancūziją darbo reikalais, nes ketino prekiauti automobiliais Prancūzijoje, aplankyti žmoną, dalyvauti gimdyme, skunde nurodė gyvenamosios vietos adresą Prancūzijoje, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymus dėl probacijos sprendimų perdavimo vykdyti kitoms Europos Sąjungos narėms. Teismo nuomone, R. Ž. buvo žinoma, apie jam taikomus įpareigojimus, todėl Kalėjimų departamentas ir Lietuvos probacijos tarnyba teisingai pažymėjo, kad pareiškėjui už sunkų nusikaltimą buvo skirti patys griežčiausi draudimai, kurie yra susiję su asmens judėjimo laisvės suvaržymu laiko ir vietos atžvilgiu, todėl jo pasirinktas darbas, susijęs su ilgalaikėmis išvykomis iš gyvenamosios vietos, yra siekis išvengti, įpareigojimo būti namuose tam tikru paros metu ir kontrolės. Teismas pažymėjo, kad R. Ž. išvykus už Lietuvos Respublikos ribų, nurodytas įpareigojimas būtų nekontroliuojamas, liktų neužtikrintas nuosprendžio vykdymas, o nuosprendis būtų neįvykdytas.
16. Teismas su pareiškėjo teiginiais, kad jis turi teisę rinktis, kokia veikla užsiimti ir kaip ją vykdyti, sutiko, tačiau pažymėjo, kad vykdydamas veiklą, R. Ž. turi atsižvelgti į jam taikomus ribojimus. Teismas pareiškėjo teiginius, kad karantinas negali būti priežastimi neleisti vykdyti jo pasirinktos individualios veiklos, atmetė kaip nepagrįstus ir pabrėžė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ bei 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ visoje šalyje dėl naujojo koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės buvo paskelbta valstybės lygio ekstremali situacija, bei Lietuvos Respublikos piliečių išvykimas iš šalies yra griežtai ribojamas.
17. Teismas sprendė, kad nenustačius Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo tenkinti R. Ž. reikalavimo jam atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, atitinkamai nėra pagrindo ir tenkinti pareiškėjo išvestinio reikalavimo patenkinti prašymus, kuriuos jis išdėstė skunduose atsakovui, kadangi teismas konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas nurodė, kad R. Ž. prašymas jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, priteisti 2 428 Eur turinei žalai ir 1 821 Eur neturtinei žalai atlyginti negali būti tenkinamas, kadangi Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.
III.
18. Pareiškėjas R. Ž. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimą panaikinti ir jo skundo reikalavimą panaikinti Sprendimą tenkinti, o skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
19. Pareiškėjas paaiškina, kad laikotarpiu po intensyvios priežiūros pabaigos, t. y. nuo 2020 m. sausio 4 d. iki 2021 m. liepos 24 d., jam galioja šie įpareigojimai: 1) neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu; 2) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų; 3) dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, arba mokytis; 4) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. R. Ž. teigia, kad nei vienas šių draudimų nėra susijęs su negalimumu išvykti į užsienio šalį, todėl Lietuvos probacijos tarnyba turi teisę jam leisti išvykti bet kur už gyvenamosios vietos Panevėžio miesto ribų, taip pat ir už Lietuvos Respublikos ribų. Nurodo, kad tokie leidimai pagal trukmę nėra ribojami, o reikalavimas neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val. taip pat nėra susietas su konkrečios gyvenamosios vietos adresu.
20. Pareiškėjas pažymi, kad Probacijos įstatymas nenustato, į kokias aplinkybes Lietuvos probacijos tarnyba privalo atsižvelgti, spręsdama, leisti ar neleisti jam išvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų, tai yra Lietuvos probacijos tarnybos diskrecijos teisė, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog administracinės institucijos diskrecijos teisė suprantama kaip galia, suteikianti administravimo subjektui tam tikrą veiklos laisvę priimant sprendimus, įgalinanti jį iš keleto teisiškai galimų elgesio variantų pasirinkti tą, kuris, jo nuomone, yra tinkamiausias. Diskrecijos teisė neturi būti aiškinama kaip absoliučiai nemotyvuotas ir niekuo nesaistomas pasirinkimas. Diskrecijos teisė teisinėje valstybėje negali būti absoliuti, ja besinaudojantys subjektai yra suvaržyti bendrijų teisėtumo principo reikalavimų ir kriterijų. Įgyvendindamos diskrecines galias, viešojo administravimo institucijos, be kita ko, turi nepiktnaudžiauti joms suteiktais įgaliojimais, laikytis objektyvumo ir nešališkumo, lygybės prieš įstatymą ir proporcingumo principų. Diskrecija turi būti pagrindžiama objektyviais faktais bei bendraisiais teisės principais – įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, numatytais Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje. R. Ž. nuomone, nagrinėdamas jo skundą, pirmosios instancijos teismas neturėjo apsiriboti vertinimu, ar atsakovas neperžengė savo kompetencijos ribų, bet turėjo įvertinti ir ar institucija savo kompetencija naudojosi tinkamai.
21. Remdamasis Probacijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir 12 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjas teigia, kad Lietuvos probacijos tarnyba ir teismas turėjo atsižvelgti į tai, ar neleidimas jam išvykti į Prancūziją atitinka jose įtvirtintus principus. Nurodo, kad iš Probacijos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies išplaukia, kad draudimas išvykti į užsienio šalį R. Ž., kaip probuojamam asmeniui, galėjo būti nustatytas tik įstatyme ar teismo nuosprendyje (nutartyje), o tai reiškia, kad Lietuvos probacijos tarnyba jo negalėjo primesti savo nuožiūra. Pareiškėjas akcentuoja, kad išvykti į Prancūziją prašė tikrai ne tam, kad išvengtų su probacija susijusių apribojimų; prašyme jis nurodė išvykos tikslus bei adresą užsienio šalyje. R. Ž. teigia, kad jeigu gabendamas automobilį nuo 22.00 val. iki 6.00 val. jis ir nebūtų namuose, tai būtų susiję su darbu, o kiekvienam tokio pobūdžio išėjimui atskiras leidimas nėra būtinas.
22. Pareiškėjas pažymi, kad draudimas piliečiams išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos dėl paskelbto karantino galiojo nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. gegužės 3 d., o Lietuvos probacijos tarnybos Panevėžio regiono skyriaus viršininkas jo pirminį prašymą leisti išvykti į Prancūziją dalyvauti žmonos gimdyme ir pirkti automobilių atmetė dar 2020 m. vasario 11 d. Be to, nurodomu pusantro mėnesio laikotarpiu draudimas išvykti buvo taikomas visiems piliečiams, nepriklausomai, ar jie yra prižiūrimi Lietuvos probacijos tarnyboje.
23. R. Ž. atkreipia dėmesį, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas yra Kalėjimų departamento direktoriaus 2020 m. balandžio 28 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas ir pareiškėjas neprašė, kad teismas Įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ nustatyta tvarka jo probavimą perduotų kompetentingoms Prancūzijos institucijoms; jis taip pat neprašė, kad probacijos vykdymas būtų nutrauktas prieš terminą; visa, ko jis prašė, buvo tik leidimas išvykti į Prancūziją dalyvauti žmonos gimdyme bei individualios veiklos vykdymo tikslais, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo R. Ž. skundą atmesti motyvuojant tuo, esą nėra pagrindo nei nutraukti probacijos proceso, nei perduoti jos vykdymą pareiškėjo pasirinktai užsienio šaliai.
Šalies argumentai
24. Pareiškėjas nurodo, kad probacijos terminas jam baigiasi 2021 m. liepos 24 d., ir, žinant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo užimtumą, yra akivaizdu, kad iki to laiko jo apeliacinis skundas dar nebus išnagrinėtas, tačiau išnagrinėjimo rezultatai aktualumo R. Ž. nepraras ir pasibaigus probacijos terminui, kadangi kartu su reikalavimu panaikinti administracinius sprendimus, jis kelia ir reikalavimus dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo, o Sprendimo pripažinimas neteisėtu bus aktualus sprendžiant ir dėl žalos atlyginimo.
25. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas savarankiškų argumentų dėl konkrečių jo nurodomų žalos dydžių pagrįstumo / nepagrįstumo neišsakė, o tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad yra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 145 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas pagrindas bylos dalį dėl reikalavimo atlyginti žalą perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo – teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus, todėl apeliacinės instancijos teismo negalima prašyti spręsti dėl to, ko teismas nesprendė, nagrinėdamas bylą.
26. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
27. Kalėjimų departamentas pažymi, kad R. Ž. faktiškai nenurodo jokių pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo neteisėtumo bei nepagrįstumo pagrindų ir apeliaciniame skunde dėsto tuos pačius argumentus bei aplinkybes, kurios buvo nurodytos jo pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde bei teismo buvo visapusiškai ir išsamiai ištirtos; R. Ž. tik nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, neišdėstė savarankiškų argumentų dėl pareiškėjo nurodytų žalos dydžių pagrįstumo (nepagrįstumo). Atsakovų nuomone, teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje pareikštus reikalavimus, taip pat ir reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo; teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad nenustačius neteisėtų Kalėjimų departamento veiksmų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kadangi Sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas ir nėra būtinųjų Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų. Konstatavus būtinųjų žalos atlyginimo sąlygų nebuvimą, pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo ir būtinybės nagrinėti bei vertinti pareiškėjo prašomos atlyginti žalos dydžių pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
28. Kalėjimų departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei jų visumą ir tai padarė laikydamasis įstatymo nuostatų. Teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu bei teisingumo ir protingumo kriterijais, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
29. Kalėjimų departamentas pažymi, kad R. Ž. apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo šios kategorijos bylose suformuotos teismų praktikos.
30. Kalėjimų departamentas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais remdamasis, teismas priėmė ginčijamąjį sprendimą, ir teigia, kad remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, jo nėra pagrindo naikinti ar keisti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
31. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo Kalėjimų departamento 2020 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 2S-1577 teisėtumo bei pagrįstumo ir turtinės bei neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su neteisėtais Kalėjimų departamento pareigūnų veiksmais (neveikimu), netinkamai išnagrinėjus jo prašymą leisti išvykti į Prancūziją darbo reikalais ir dalyvauti žmonos gimdyme, atlyginimo.
32. Padaręs išvadą, kad atsakovo atstovas tinkamai išnagrinėjo R. Ž. prašymą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, bei nenustatęs neteisėtų Kalėjimų departamento veiksmų, teismas pareiškėjo skundą atmetė. R. Ž. su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir prašo jo skundo reikalavimą panaikinti Sprendimą tenkinti, o skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjo nuomone, nagrinėdamas jo skundą, pirmosios instancijos teismas neturėjo apsiriboti vertinimu, ar atsakovas neperžengė savo kompetencijos ribų, bet turėjo įvertinti ir ar institucija savo kompetencija naudojosi tinkamai. Be to, teismas savarankiškų argumentų dėl konkrečių jo nurodytų žalos dydžių pagrįstumo / nepagrįstumo nepateikė.
33. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 str.), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 str.) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 str.), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos jam padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
34. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje R. Ž. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Kalėjimų departamento – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jeigu jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.
35. Kaip jau minėta, pareiškėjas pirmiausia nesutinka su Kalėjimų departamento 2020 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 2S-1577.
36. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. birželio 20 d. nutartimi patvirtino Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos 2019 m. gegužės 27 d. nutarimą Nr. 59-104 dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos taikymo nuteistajam R. Ž. ir jam nustatė intensyvią priežiūrą: per 6 mėnesius nuo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje, per vieną mėnesį nuo lygtinio paleidimo iš pataiso įstaigos dienos pradėti dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje arba tęsti mokslus. Pasibaigus intensyvios priežiūros terminui, iki 2021 m. liepos 24 d. pareiškėjas buvo įpareigotas neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nėra susiję su darbu ar mokslu, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, arba mokytis, neišvykti iš gyvenamosios vietos mieto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (b. l. 56–59). Administracinėje byloje nėra jokių įrodymų, kad su šiais įpareigojimais R. Ž. nesutiko ir juos teisės aktų nustatyta tvarka ginčijo. 2019 m. liepos 5 d. buvo sudarytas individualios probuojamojo priežiūros planas Nr. 3DN-129 (b. l. 60–76). Pareiškėjas su 2020 m. sausio 16 d. prašymais kreipėsi į Lietuvos probacijos tarnybos Panevėžio regiono skyrių ir prašė leisti išvykti į Prancūziją dalyvauti žmonos gimdyme, kadangi ji blogai jaučiasi, jai reikalinga pagalba, bei keletą savaičių po gimdymo prižiūrėti naujagimį, taip pat R. Ž. prašė leisti jam darbo reikalais išvykti į Prancūziją (b. l. 15, 16). Lietuvos probacijos tarnybos Panevėžio regiono skyriaus viršininko 2020 m. vasario 11 d. sprendimais Nr. 3S-1406 ir Nr. 3S-1407 pareiškėjo prašymai nebuvo tenkinti, motyvuojant tuo, kad pareiškėjas teismo nuosprendžiu yra nuteistas už sunkų nusikaltimą, todėl tam tikros jo teisės ir laisvės lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu teismo yra apribotos, o Lietuvos probacijos tarnybos Panevėžio regiono skyrius neturi įgaliojimų priimti sprendimų, susijusių su teismo skirtų įpareigojimų ar draudimų vykdymu, kitokių nei nustatyta įstatymuose. Minėtuose sprendimuose taip pat pažymėta, kad įpareigojimo būti namuose nustatytu laiku kontrolės nutraukimas privalo būti būtinąja sąlyga, t. y. draudimo kontrolė būti namuose tam tikru laikotarpiu gali būti nutraukta, jeigu probuojamasis dirba ar mokosi. Lietuvos probacijos tarnybos Panevėžio regiono skyriaus nuomone, R. Ž. pasirinktos individualios veiklos forma, kai darbas yra susijęs su ilgalaikėmis išvykomis iš gyvenamosios vietos, yra siekis išvengti įpareigojimo būti namuose tam tikru paros metu kontrolės, o tokia padėtis sudarytų galimybę pakartotiniems nusikaltimams daryti, kadangi dalis ankstesnių nusikalstamų veikų buvo įvykdytos Prancūzijoje; be to, darbo veiklos turinys neapima darbo nakties metu, o šią veiklą galima taip pat sėkmingai vykdyti ir Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepažeidžiant teismo skirtų įpareigojimų (b. l. 11, 12–13). Lietuvos probacijos direktorius 2020 m. kovo 23 d. sprendime S-512 pripažino, kad Lietuvos probacijos tarnybos Panevėžio regiono skyriaus viršininko 2020 m. vasario 11 d. sprendimai Nr. 3S-1406 ir Nr. 3S-1407 yra teisėti bei pagrįsti. Šiame sprendime taip pat buvo nurodyta, kad Vyriausybės nutarimais visoje šalyje dėl naujojo koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės paskelbta valstybės lygio ekstremali situacija, todėl Lietuvos Respublikos piliečių išvykimas iš šalies yra griežtai ribojamas (b. l. 7–8). Atkreiptinas dėmesys, kad šių sprendimų pareiškėjas teismui neginčija, nors būtent Lietuvos probacijos tarnybos Panevėžio regiono skyriaus viršininko 2020 m. vasario 11 d. sprendimai jam sukelia tiesiogines teisines pasekmes; iš esmės R. Ž. nesutinka su Kalėjimų departamento 2021 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 2S-1577, kuriame jo prašymas dėl leidimo vykti į Prancūziją buvo išnagrinėtas ikiteismine tvarka.
37. Nustatyta, kad Kalėjimų departamentas 2020 m. balandžio 28 d. sprendime pripažino, jog Lietuvos probacijos tarnybos vadovo 2020 m. kovo 23 d. atsakymas yra teisėtas ir pagrįstas teisės aktais bei buvo pateiktas nepažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 bei 31 straipsniuose nustatytų reikalavimų; Lietuvos probacijos tarnyba, vykdydama R. Ž. teismo nuosprendžiu paskirtų įpareigojimų kontrolę, atsižvelgė į jo situaciją, tinkamai pateikė informaciją apie probacijos vykdymą. Sprendime taip pat nurodyta, kad Lietuvos probacijos tarnybos vadovo sprendime yra išsamiai pagal pareiškėjo skundžiamas aplinkybes išdėstyti motyvuoti ir teisės aktais pagrįsti argumentai bei suteikta informacija apie apylinkės teismo kompetenciją prieš terminą nutraukti vykdomą probuojamojo priežiūrą pagal Lietuvos probacijos tarnybos teikimą vadovaujantis Probacijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Ginčijamame Kalėjimų departamento sprendime taip pat pažymėta, kad atsakovo atstovas neįžvelgė tyčiojimosi iš R. Ž. apraiškų, kai Lietuvos probacijos tarnyba papildomai jį informavo apie Lietuvos Respublikos teismų priimtų sprendimų dėl su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės ir sprendimų dėl probacijos perdavimo vykdyti kitoms Europos Sąjungos narėms reguliavimą, tačiau pabrėždama, kad Vyriausybės paskelbtu karantino metu Lietuvos Respublikos piliečių išvykimas iš šalies yra griežtai ribojamas (b. l. 2–4).
38. Įvertinusi pirmosios instancijos teismo aptartą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutinki su teismo padaryta išvada, kad Kalėjimų departamentas R. Ž. išsamiai paaiškino priimto sprendimo teisinį pagrindą, individualiai vertino kiekvieno ginčijamų Lietuvos probacijos tarnybos ir jos Panevėžio regiono skyriaus sprendimų argumentus bei faktines aplinkybes. Kalėjimų departamentas, kaip ginčą ikiteismine tvarka išnagrinėjusi institucija, tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, Sprendimas yra pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, jis yra pakankamai aiškus ir motyvuotas bei buvo priimtas laikantis teisės aktuose nustatytos tvarkos ir pasirašytas įgalioto asmens.
39. Pareiškėjo argumentas, kad nei vienas iš jam nustatytų draudimų nėra susijęs su negalimumu išvykti į užsienio šalį, negali būti laikomas pagrįstu. Kaip nepagrįstas atmetamas ir R. Ž. teiginys, kad draudimas išvykti į užsienio šalį jam, kaip probuojamam asmeniui, galėjo būti nustatytas tik įstatyme ar teismo nuosprendyje (nutartyje). Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjui už sunkų nusikaltimą buvo skirti griežti draudimai, kurie yra susiję su asmens judėjimo laisvės suvaržymu laiko ir vietos atžvilgiu, o asmeniui išvykus už Lietuvos Respublikos ribų, jam nustatyti įpareigojimai negalėtų būti kontroliuojami ir taip nebūtų užtikrinamas teismo paskirto nuosprendžio vykdymas. Taip pat nebūtų buvę įmanoma įvertinti, ar pareiškėjas R. Ž. nuo 22.00 val. iki 6.00 val. nėra namuose būtent dėl su darbu susijusių priežasčių. Pareiškėjo argumentas, kad išvykti į Prancūziją prašė tikrai ne tam, jog išvengtų su probacija susijusių apribojimų, fakto dėl galimybės kontroliuoti jo judėjimą išvykus į užsienį negalimumo nepaneigia.
40. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjui nustatytas ribojimas bei su tuo susijęs atsisakymas jam leisti vykti į Prancūziją negali būti laikomas jo teisės rinktis, kokia individualia veikla užsiimti bei kaip ją vykyti ribojimu, pareiškėjui nėra draudžiama apskritai užsiimti individualia veikla, tačiau pasirinkdamas ir vykdydamas ją, jis privalo laikytis teismo nustatytų įpareigojimų. Pažymėtina ir tai, kad administracinėje byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas individualios veiklos negalėtų vykdyti būdamas Lietuvoje ir nepažeisdamas teismo skirtų įpareigojimų, o dalyvavimas žmonos gimdyme ir pagalba jai nėra susiję su aplinkybėmis, kurioms esant, nustatyti ribojimai gali būti netaikomi.
41. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo argumentai, susiję su draudimu piliečiams išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos dėl paskelbto karantino ir R. Ž. prašymo probavimo vykdymą perduoti vykdyti užsienio šalies kompetentingoms institucijoms nebuvimo yra pertekliniai ir neturi teisinės reikšmės tarp šalių kilusiam ginčui teisingai išspręsti.
42. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nebuvo nustatyti. Apeliantas nustatytas aplinkybes paneigiančių duomenų nepateikė. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo argumentai yra grindžiami ne objektyviais duomenimis, o subjektyviu jo įsitikinimu apie Kalėjimų departamento pareigūnų veiksmų neteisėtumą. Nesant pagrindo konstatuoti neteisėtus Kalėjimų departamento veiksmus ar neveikimą, nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei bei R. Ž. priteisti turtinę ir (ar) neturtinę žalą. Pareiškėjo subjektyvus manymas, kad Kalėjimų departamento darbuotojai elgėsi neteisėtai, nesudaro teisinio pagrindo žalai atlyginti. Tai reiškia, kad R. Ž. reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, negali būti tenkinamas, taigi pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą pareiškėjo skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti. Nenustačius pareiškėjui Kalėjimų departamento neteisėtais veiksmais padarytos žalos, pagrįstai nebuvo sprendžiamas ir jos atlyginimo bei pareiškėjo nurodyto dydžio jai atlyginti pagrįstumo klausimai.
43. Patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, ir neturi pagrindo nesutikti su teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylą ir tinkamai nustatė byloje taikytinas teisės normas. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kuriais remiantis, pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus reikėtų vertinti kitaip, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą. R. Ž. naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
44. Atmetus pareiškėjo R. Ž. apeliacinį skundą, nėra teisinio pagrindo spręsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d., 42 str. 1 d., 137 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.