Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-07-04 · Administracinė byla Nr. I-4032-423/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-07-04
Bylos Nr.
I-4032-423/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00504-2019-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Rimantas Giedraitis, Jolanta Medvedevienė, Asta Urbonienė
Pareiškėjas
V. J. K.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Kategorijos
  • 37.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 37.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-4032-423/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00504-2019-5Procesinio sprendimo kategorijos: 37.4; 37.5; (S) 55.1.1
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. liepos 4 d.Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės, Rimanto Giedraičio ir Astos Urbonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Neringai Musinienei,dalyvaujant pareiškėjui V. J. K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.J. K. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas. V. J. K. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyriaus (toliau – VSDFV Utenos skyrius) 2019-01-09 sprendimą Nr. (10.17) DV_S-847; panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) 2019-02-22 sprendimą Nr. (6.5) 1-1276; priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 42-76).

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – Laikinasis įstatymas) , nuo 2010-01-01 iki 2013-12-31 jam buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Siekdamas susigrąžinti neišmokėtą pensijos dalį, pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, tačiau šis skundžiamu raštu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą ir išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką.

Pareiškėjas teigė, kad VSDFV, vengdama parengti įstatymo projektą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies grąžinimo, diskriminuoja pareiškėją ir pažeidžia jo teises. Pažymėjo, kad nuo 2012-01-01 visiems socialinių išmokų gavėjams, išskyrus pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavėjus, Laikinasis įstatymas nebebuvo taikomas ir išmokų dydis buvo atstatytas į prieš krizinį lygį. Tokiu būdu buvo pažeidžiamas asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros principas. Pareiškėjo nuomone, valstybinės pensijos apskritai negali būti mažinamos, kadangi tai neatitinka konstitucinio proporcingumo principo. Vis dėlto, Laikinajame įstatyme buvo aiškiai numatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė įpareigojama nustatyti sumažintų pensijų grąžinimo mechanizmą, tačiau tai iki šiol nepadaryta. Tokiu būdu pareiškėjas patiria ir neturtinę žalą, pasireiškiančią pažeminimu, neigiamais dvasiniais išgyvenimais.

Atsiliepimas

Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 83-88). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2012-02-06 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybė pensija mažina dideliu mastu. Konstitucinio Teismo pateiktų išaiškinimų kontekste valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ne daugiau nei 20 procentų nelaikytinas valstybinės pensijos sumažinimu dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23,29,52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Lietuvos kariuomenės Gynybos štabas 2019-01-03 rašte Nr. S-2 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos V. J. K. mokėjimo“ nurodė, kad pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo mažinama nuo 2010-01-01 iki 2013-12-31 pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011-12-20 redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012-12-31 bei Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012-12-20 redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013-12-31, neprieštarauja Konstitucijai.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta, pareiškėjo skundas negali būti tenkintas, kadangi nuo 2010-01-01 iki 2013-12-31 jam buvo pagrįstai ir teisėtai mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, neprieštaraujančias Konstitucijai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo ir atsakovės Lietuvos valstybės atstovas VSDFV atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 116-122). Nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į VSDFV nesutikdamas su VSDFV Utenos skyriaus 2019-01-09 sprendimu, kuriuo atsisakyta tenkinti jo 2018-12-11 prašymą grąžinti 2010-2013 metais dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo negautą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

VSDFV, patikrinusi skundžiamą VSDFV Utenos skyriaus sprendimą, nustatė, kad šiuo sprendimu skyrius tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą: nurodė dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo 2010-2013 metais negautą pareigūnų pensijos dalį, išsamiai ir teisingai paaiškino dėl pareigūnų pensijos mokėjimo 2010-2013 metais, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, dėl Konstitucinio Teismo nutarimų, kuriais šis teismas yra ištyręs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų atitiktį Konstitucijai, Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų atitiktį Konstitucijai, akcentavo, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, kad įstatymai turi būti vykdomi tol, kol jie nėra pakeisti ar panaikinti arba nėra įstatymo nustatyta tvarka Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, nurodė teisingus atsisakymo grąžinti pareiškėjui 2010-2013 metais negautą pareigūnų pensijos dalį motyvus. Todėl VSDFV 2019-02-22 sprendimu konstatavo, kad VSDFV Utenos skyriaus sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjo teiginiai, kad Konstitucinis Teismas 2012-06-06 nutarimu pripažino Laikinojo įstatymo 4straipsnio nuostatas prieštaraujančias Konstitucijai, neatitinka faktinių aplinkybių. Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

Pareiškėjo skundo teiginiai, kad buvo pažeisti teisėtų lūkesčių, lygiateisiškumo bei nuosavybės neliečiamumo principai, nepagrįsti ir prieštarauja Konstitucinio Teismo išaiškinimams. Be to, nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, situacijos būtų vertinamos kitaip, nei pareiškėjo.

VSDFV Utenos skyrius ir VSDFV, priimdami šioje byloje skundžiamus sprendimus, veikė įstatymų nustatytose ribose ir vadovaudamasi teisės norminiais aktais, tad neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti jam 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimui taip pat nepagrįstas.

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, sumažintos pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio nuostatas, nuo 2010-01-01 iki 2013-12-31, priteisimo.

Pagal Lietuvos kariuomenės gynybos štabo 2018-12-05 pažymą (b. l. 29-31), pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėnesio dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų buvo mokama sumažinta pensija. Viso per minėtą laikotarpį susidarė 1893,28 Eur dydžio skirtumas tarp paskirtos ir realiai mokėtos pensijos.

2018-12-11 pareiškėjas kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių su prašymu paaiškinti, kodėl pareiškėjui nėra kompensuojama ši sumažintos pensijos suma ir prašė ją grąžinti (b. l. 90).

2019-01-09 sprendimu Nr. (10.34)DV_S-847 VSDFV Utenos skyrius nusprendė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą, o sumažinta pensija jam buvo mokama teisėtai ir pagrįstai (b. l. 96-98)

Pareiškėjui šį sprendimą apskundus VSDFV, 2019-02-22 sprendimu Nr. (6.5) 1-1276 pareiškėjo skundas buvo atmestas. VSDFV papildomai nurodė, kad teisės aktai nenustato valstybinių pensijų, perskaičiuotų pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, kompensavimo.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro VSDFV Utenos skyriaus 2019-01-09 sprendimo Nr. (10.34)DV_S-847 ir VSDFV 2019-02-22 sprendimo Nr. (6.5) 1-1276 teisėtumas bei pagrįstumas. Teismas turi nustatyti, ar nagrinėjamu atveju, priimant skundžiamus sprendimus, nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar skundžiamus sprendimus priėmę subjektai neviršijo kompetencijos, taip pat ar priimti sprendimai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių juos priėmusios institucijos buvo įsteigtos ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Byloje keliamas klausimas ir dėl VSDFV pareigos kompensuoti pareiškėjui Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu sumažintos ir per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėnesio mokėtos pensijos nepriemoką.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija per 2010-2013 metų laikotarpį buvo sumažinta tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį (b. l. 93-94). Nuo 2012-01-01 iki 2013-12-31 valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis šio įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013-12-31. Pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31, tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012-01-01 iki 2012-12-31 (2011-12-20 įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013-01-01 iki 2013-12-31 (2012-12-20 įstatymas Nr. XII-92). Taigi nuo 2012-01-01 iki 2013-12-31 valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas.

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012-02-06 nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštaravo Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2015-05-14 nutarime konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011-12-20 redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012-12-31, neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012-12-20 redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013-12-31, neprieštaravo Konstitucijai.

Atsižvelgdama į aptartus Konstitucinio Teismo 2012-02-06 ir 2015-05-14 nutarimus ir tai, kad juose konstatuota, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis bei aptartų nuostatų galiojimo pratęsimas neprieštarauja Konstitucijai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad mokant valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai taikyta Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos grąžinimo VSFDV Utenos skyrius atmetė pagrįstai.

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje, formuojamoje po Konstitucinio Teismo 2015-05-14 nutarimo, yra išaiškinęs, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteisiamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-07-01 nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2015-09-10 nutartį administracinėje byloje Nr. A-932-756/2015; 2015-09-16 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-945-525/2015; 2016-08-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1926-502/2016; 2016-11-03 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3609-520/2016; 2016-11-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1295-602/2016 ir kt.).

Teisėjų kolegija, vertindama skunde nurodytus argumentus dėl Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo pažeidimo, pažymi, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, įtvirtintą Konstitucijos 23 straipsnyje. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų.

Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo taikyti ir pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – naikinti skundžiamus VSDFV sprendimus, kuriuose pareiškėjui buvo išsamiai paaiškintos minėtos Laikinojo įstatymo, jo pakeitimų nuostatos ir pateikti Konstitucinio Teismo išaiškinimai.

Be to, nagrinėdamas iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra jau pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-03-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A502-659/2013; 2013-05-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A492-711/2013; 2016-11-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1295-602/2016; 2016-02-10 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1090-520/2016 ir kt.).

Konstitucinis Teismas 2007-10-24 nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjo, nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Atsižvelgus į pirmiau įvardytus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo spręsti, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo argumentus, jog nebuvo pagrindo 2012–2013 metams pratęsti pensijų mažinimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį ir kad skirtingas skirtingų kategorijų pensininkų traktavimas pažeidžia pareiškėjo teises, t. y. diskriminuoja jį kitų pensiją gaunančių asmenų atžvilgiu, jau yra įvertinęs Konstitucinis Teismas, kuris 2015-05-14 priimtame nutarime konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011-12-20 ir 2012-12-20 redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012-12-31 ir atitinkamai iki 2013-12-31, neprieštaravo Konstitucijai.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2015-05-14 nutarime pateiktą išaiškinimą, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV pareiškėjo prašymą išnagrinėjo išsamiai ir tinkamai, sprendimai priimti nepažeidus teisės aktų reikalavimų. Be to, juose nurodyta apskundimo tvarka ir išsamūs motyvai, faktiniai duomenys ir teisiniai argumentai, todėl jie atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio įtvirtintus reikalavimus. Naikinti skundžiamų aktų nėra nei faktinių, nei teisinių priežasčių.

Skunde pareiškėjas prašo priteisti 1000 Eur neturtinės žalos dėl neišmokėtos pensijos dalies nekompensavimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr. pvz. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atitinkamai nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų (neveikimo), t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo. V. J. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjai Jolanta MedvedevienėRimantas GiedraitisAsta Urbonienė