- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-04
- Bylos Nr.
- 2-1216/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00092-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rimvydas Norkus
- Atsakovas
- H. R., H.
- Ieškovas
- Nordea Bank Finland Plc, Lietuvoje
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Rimvydas Norkus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės H. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 21 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovo Nordea Bank Finland Plc, Lietuvoje veikiančio per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, ieškinį atsakovei H. R. dėl skolos pagal laidavimo sutartį, palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. R..
Aprašomoji dalis
n ustatė:
I. G. esmė
Ieškovas Nordea Bank Finland Plc kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės H. R. ieškovo naudai 136 420,26 EUR ir 117,78 Lt skolos sumą, sutartyje nustatyto dydžio (16 %) metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas už priteistą skolą (nuo 83 261,65 EUR sumos, kurią sudaro negrąžintas kreditas ir nesumokėtos palūkanos už kredito naudojimą), skaičiuojant palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovei H. R. nuosavybės teise priklausančių ir pas atsakovę H. R. ir/ar trečiuosius asmenis esančių piniginių lėšų, turtinių reikalavimo teisių, nekilnojamojo ir kilnojamojo turto areštą 136 420,26 EUR ir 117,78 Lt (ekvivalentas 471 149,65 Lt) sumai, pavedant surasti areštuojamą turtą ir taikyti areštą ieškovo pasirinktam antstoliui. Ieškovas nurodė, kad pareikšto reikalavimo suma yra labai didelė – 136 420,26 EUR ir 117,78 Lt. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad atsakovė skolos ieškovui nesumoka, ieškovas neturi jokių duomenų apie atsakovės realias finansines galimybes grąžinti skolą tuo atveju, jei teismo sprendimas bus palankus ieškovui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 21 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino – areštavo atsakovei H. R. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, uždraudė disponuoti areštuotu turtu, paliko teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis, o nekilnojamojo ir kilnojamojo turto nesant ar esant nepakankamai, areštavo atsakovės pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, uždraudžiant disponuoti areštuotomis lėšomis, paliekant teisę įnešti pinigus į sąskaitas. Teismas nurodė, kad bendra areštuoto turto vertės ir lėšų suma turi savo verte atitikti 136 420,26 EUR ir 117,78 (ekvivalentas 471 149,65 Lt) sumą.
Teismas, įvertinęs pareikšto reikalavimo sumą, kuri yra 471 149,65 Lt, konstatavo, kad minėta ginčo suma atsakovui yra didelė, ir tai sudaro pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu apeliantė H. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 21 d. nutartį ir ieškovo reikalavimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
1. 2007 m. spalio 8 d. būsto kreditavimo sutartis Nr. BK 07/01/40J yra užtikrinta ne tik atsakovės H. R. laidavimu, bet ir buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), hipoteka. Apeliantės teigimu, minėto buto rinkos kainos užteko V. R. įsiskolinimams padengti. Nutartis areštuoti apeliantės turtą priimta neatsižvelgus į įkeitimą hipoteka.
2. Ieškovas turėjo tikėtinai pagrįsti savo ieškinio reikalavimą. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad bankas reikalauja nepagrįstai didelių 16 % įsipareigojimų nevykdymo palūkanų (Kredito sutarties bendrosios dalies 8.2 p.). Kadangi kredito sutartis yra vartojimo sutartis, teismas turėjo tai įvertinti, nes per didelės palūkanos reiškia, kad kreditorius neįrodė savo ieškinio sumos.
3. Skolos išieškojimas užsitęsė 5 metus dėl objektyvių priežasčių, kadangi H. R. paveldėjo 20 žemės sklypų, kurių paveldėjimo ir suformavimo reikalų tvarkymas užtruko ne vienerius metus. Apeliantės teigimu, turto areštas yra vienas iš stabdžių išspręsti užsitęsusius kredito grąžinimo santykius su ieškovu, sustojo visi žemės sklypų pardavimui būtini veiksmai.
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. R., vadovaudamasis CPK 309 straipsniu, pareiškė, kad prisideda prie atsakovės H. R. atskirojo skundo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas Nordea Bank Finland Plc prašo atsakovės atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Ieškovas atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Abejoti, kad šioje byloje galimas ieškovui palankus teismo sprendimas, nėra pagrindo, to neginčija ir pati atsakovė ir prie atskirojo skundo prisidėjęs trečiasis asmuo V. R.. 2012 m. kovo 19 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-5504-728, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas V. R. ir H. R. ieškinį dėl Kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu atmetė ir konstatavo, kad bankas pagrįstai nutraukė Kredito sutartį. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-2610-590/2012 V. R. ir H. R. apeliacinį skundą dėl 2012 m. kovo 19 d. sprendimo atmetė ir paliko galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą. Taigi įsiteisėjusiu sprendimu yra konstatuota, kad bankas pagrįstai vienašališkai nutraukė Kredito sutartį nuo 2009 m. vasario 12 d. Tai reiškia, kad atsakovė privalo grąžinti visą skolą bankui solidariai su pagrindiniu skolininku V. R.. Esant prima facie pagrįstam ieškiniui, teismas pagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones.
2. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, atspindinčių jos realią finansinę padėtį, kuri paneigtų didelės ieškinio sumos prezumpciją kaip pagrindą taikyti jos atžvilgiu turto areštą. Tarp šalių kilusio ginčo pobūdis (didelė skola, kuri yra negrąžinama nuo 2009 m. vasario 12 d.), patvirtina, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovė gali perleisti turtą tretiesiems asmenims, tokiu būdu objektyviai apsunkinant ar padarant neįmanomu ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Be to, pati atsakovė atskirajame skunde teigia, kad ji ketino ar ketina pardavinėti jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą.
3. Laidavimo sutarties 2.8 punkte numatyta, kad tuo atveju, jei atsiranda ieškovo teisė patenkinti savo reikalavimo teises pagal Kredito sutartį iš prievolių vykdymą užtikrinančių priemonių, laiduotojas sutinka ir suteikia ieškovui teisę savo nuožiūra pasirinkti konkrečią prievolių įvykdymą užtikrinančią priemonę. Minėta nuostata suteikia teisę ieškovui be laiduotojų sutikimo pasirinkti tokį savo teisių pagal kredito sutartį įgyvendinimo būdą, koks ieškovo nuožiūra yra tinkamas, t. y. atsakovė laidavimo sutartyje atsisakė teisės reikalauti pirmiausia nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą. Be to, banko reikalavimo (ar jo dalies) patenkinimo neužtikrina vien tik įkeisto daikto buvimas arba vien tik šio daikto rinkos vertė.
4. Ieškinio reikalavimų suma ekvivalentu litais yra 471 149,65 Lt (neskaičiuojant 16 % dydžio metinių įsipareigojimų nevykdymo palūkanų). Prievolės įvykdymas užtikrintas apytiksliai 170 000 Lt rinkos vertės turto (buto) įkeitimu. Šiai dienai nėra nustatyta tiksli įkeisto buto rinkos vertė. Jei būtų daroma prielaida, kad buto rinkos vertė yra 170 000 Lt, butas greičiausiai nebūtų parduodamas už rinkos kainą, kadangi būtų pardavinėjamas varžytynėse. Tai reiškia, kad bankas atgautų mažesnę sumą nei yra rinkos vertė. Taigi akivaizdu, kad įkeisto turto vertės bet kokiu atveju nepakaks banko reikalavimų patenkinimui. Be to, jei iš atsakovės skola būtų išieškota pirmiau, įkeisto turto pardavimo klausimas nekiltų.
5. Atsakovė turi pareigą mokėti kredito sutarties bendrosios dalies 8.2 punkte numatytas 16 % įsipareigojimų nevykdymo palūkanas (kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas už mokėjimo prievolių vykdymo pažeidimus) iki bus padengta visa skola. 16 % metinių palūkanų yra 0,04 % delspinigių, o tai savo esme yra protingas dydis taikyti atsakovei, kuri, būdama solidaria skolininke, faktiškai nuo 2009 m. vasario 12 d. nepadengia skolos bankui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d. 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinis teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra pagrindo.
Atskiruoju skundu nėra ginčijamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, išskyrus aplinkybę, susijusią su Kredito sutarties bendrosios dalies 8.2 punkte numatytu 16 % palūkanų dydžiu, kurį apeliantė laiko pernelyg dideliu. Įvertinęs atskirajame skunde ir atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytus argumentus, Lietuvos apeliacinis teismas nenustatė aplinkybių, iš kurių jau šioje bylos nagrinėjimo stadijoje būtų akivaizdžiai matyti, kad ieškinio dalis dėl palūkanų priteisimo negalėtų būti tenkinama, todėl nėra pagrindo daryti išvados dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negalimumo.
Apeliantė taip pat siekia paneigti grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, nurodydama, kad ieškovo reikalavimų patenkinimas yra užtikrintas nekilnojamojo turto (buto) įkeitimu.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovas su skolininku V. R. 2007 m. spalio 8 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. BK 07/10/40J, kurios pagrindu bankas suteikė V. R. 81 094 EUR dydžio kreditą. Šios prievolės įvykdymo užtikrinimui įkeistas turtas – butas (duomenys neskelbtini) Vilniuje (Kredito sutarties specialiosios dalies 3.1 p., b.l. 23). Taigi dalis ieškovo pareikštų reikalavimų masto yra užtikrinta kredito gavėjo V. R. ir laiduotojos H. R. turto įkeitimu kredito davėjui. Pardavus įkeistą skolininko turtą, hipotekos kreditorius turi pirmumo teisę prieš kitus skolininko kreditorius į visišką jo reikalavimų patenkinimą iš sumos, gavus pardavus tokį turtą (CK 4.192 str. 1 d.). Kai ieškovo reikalavimų ar atitinkamos jų dalies suma yra pakankamai užtikrinta turto įkeitimu tam pačiam subjektui (ieškovui), nėra objektyvaus ir būtino pagrindo tai pačiai reikalavimų sumai taikyti papildomus ribojimus laikinųjų apsaugos priemonių instituto pagalba. Nors hipoteka nėra laikinoji apsaugos priemonė ir ji taikoma skolinio įsipareigojimo, bet ne ieškinio reikalavimų ir teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, prievolės užtikrinimas įkeitimu (hipoteka) iš esmės atitinka tuos pačius tikslus, kurie keliami taikant laikinąsias apsaugos priemones.
Esant solidariai skolininkų pareigai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek visą prievolę, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d., 6.76 str. 1 d.). Taigi esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip. Tokiu atveju, kai pagrindinio skolininko prievolės, kilusios iš kredito sutarties, įvykdymas yra užtikrintas jo nekilnojamojo turto įkeitimu bei atsakovės laidavimu pagal sutartį, įtvirtinančią jos solidariąją prievolę, kredito bei laidavimo sutartyse yra nustatyta kreditoriaus teisė pasirinkti, kokiu eiliškumu ir kokias prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones realizuoti, ieškovas (kreditorius) turi teisę reikalauti, kad prievolę (jos dalį) įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas, kuris kartu yra ir įkaito davėjas, tiek laiduotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010). Taigi ieškovas iš principo teisus nurodydamas, kad jis gali pasirinkti, ar nukreipti išieškojimą į įkeistą pagrindinio skolininko turtą, ar reikalauti prievolės įvykdymo iš laiduotojos. Tačiau nagrinėjamos bylos atveju išieškojimo veiksmai iš įkeisto nekilnojamojo daikto yra pradėti – antstolis vykdo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2009 m. gruodžio 9 d. išduotą vykdomąjį raštą priverstinai parduoti iš varžytynių nekilnojamąjį daiktą – 67,05 kv. m. bendro ploto butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį pagrindiniam skolininkui V. R. ir laiduotojai H. R.. Šią aplinkybę patvirtina į bylą pateikti antstolio I. G. 2010 m. gruodžio 1 d., 2013 m. sausio 17 d. patvarkymai (b. l. 67, 72), Centrinės hipotekos įstaigos išrašas (b. l. 60). Duomenų, kad ieškovas išieškojimo iš įkeisto turto būtų atsisakęs ir ketintų siekti reikalavimo patenkinimo vien iš laiduotojos, į bylą nėra pateikta.
Iš minėtų antstolio patvarkymų turinio matyti, kad eksperto nustatyta įkeisto turto vertė sudaro 170 000 Lt. Nors apeliantė teigia, kad buto vertės visiškai pakaktų pagrindinio skolininko įsipareigojimams įvykdyti, tačiau ji nepaneigė duomenų apie nustatytą įkeisto turto vertę, užfiksuotą vėliausiai atlikto (pagal minėtus duomenis byloje) vertinimo momentu. Areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones (CPK 681 str. 1 d.). Pirmosiose varžytynėse parduodamo turto nustatoma pradinė kaina sudaro aštuoniasdešimt procentų nustatytos turto kainos (CPK 718 str.). Ieškovas nurodo, kad neaišku, už kokią kainą turtas bus parduotas varžytynėse, tačiau atsižvelgiant į tai, kad varžytynių dalyviai gali didinti kainą ir nesant duomenų apie kitokią įkeisto buto rinkos vertę, apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi antstolio pasitelkus ekspertus nustatyta įkeisto turto verte, kuri sudaro 170 000 Lt.
Kadangi reikalavimo dalis dėl 170 000 Lt sumos užtikrinta nekilnojamojo turto įkeitimu, išieškojimo iš įkeisto turto veiksmai yra pradėti, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovei dėl šios reiškiamo reikalavimo dalies. Pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti išsamūs duomenys apie kitus ieškovo turimus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus, todėl teismas turėjo pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones viso pareikšto reikalavimo ribose. Tačiau pateikus duomenis apie turto įkeitimą ir pradėtą išieškojimą iš įkeisto turto, papildomas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visa apimtimi laiduotojos atžvilgiu nebeatitiktų ekonomiškumo principo (CPK 145 str. 2 d.). Esant nurodytoms aplinkybėms, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovei H. R., keičiama sumažinant atsakovei H. R. teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą nuo 136 420,26 EUR ir 117,78 Lt (ekvivalentas 471 149,65 Lt) iki 301 149,65 Lt sumos.
Kiti atskirojo skundo argumentai apie užtrukusį paveldėjimo ir žemės sklypų tvarkymą nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
n utaria:
Atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 21 d. nutartį pakeisti. Sumažinti teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą nuo 136 420,26 EUR ir 117,78 Lt (ekvivalentas 471 149,65 Lt) iki 301 149,65 Lt sumos.
Nutartį išsiųsti turto arešto aktų registrų tvarkytojui – Centrinei hipotekos įstaigai.