Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Leono Jachimavičiaus (kolegijos pirmininkas), Žibutės Budžienės (pranešėja), Dalės Burdulienės rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Elepsa“ apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2010-598/2011 pagal ieškovo UAB „Inkomsta“ ieškinį atsakovui UAB „Elepsa“ (buvusi UAB „Sienojus“), dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Dėl pagrindinės skolos priteisimo pagal 2010-07-02 Statybos rangos sutartį

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl prievolės įvykdymo sustabdymo pagal 2010-07-02 Statybos rangos sutartį, netinkamai įvertino šioje sutartyje nustatytas sąlygas, bei netinkamai aiškino šios sutarties nuostatas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą šioje dalyje. Apelianto nuomone, ieškovui nepateikus garantinio rašto pagal sutarties 6.1 p. jis turėjo teisę sulaikyti 10 proc. apmokėjimo už darbus sumos ir 5 proc. pagal sutarties 3.5 p., viso 15 proc. nuo sutarties kainos.

Iš 2010 m. liepos 2 d. Statybos subrangos sutarties Nr. 10/07/02-001/73-2010-9351-R (T.1, b.l. 10-16) matyti, kad pagal atliktų darbų aktą subrangovui (UAB „Inkomsta“) sumokama 95 proc. atliktų darbų vertės. Galimiems defektams ir kitiems trūkumams pašalinti bei galimiems nuostoliams padengti likusios dalies – 5 proc. – sumokėjimas sulaikomas. Likusioji nesumokėta dalis (5 proc.) sumokama per 3 mėnesius pašalinus visus defektus ir objektą priėmus eksploatacijon (3.5 p.).

Nagrinėjamo ginčo atveju šalys sudarytoje Statybos rangos sutartyje (T.1, b.l. 10-16) nustatė užsakovo atsiskaitymo su rangovu tvarką bei eiliškumą, rangovui nustatė draudimo poliso garantiniam laikotarpiui pateikimo sąlygą, taip pat susitarė dėl vadinamosios „sulaikymo“ sąlygos (sutarties 3.5 p.; 6.1 p.). Sutarties 3.5 p. aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtintas šalių susitarimas, kuriuo statybos rangos sutarties šalys 5 proc. užsakovo mokėtinos už atliktus darbus sumos sumokėjimą susieja su tam tikrų veiksmų atlikimu – galimų defektų ir kitų trūkumų šalinimu, galimų nuostolių atlyginimu ir objekto priėmimu eksploatacijon, t.y. baigiamojo darbų atlikimo akto pasirašymu. Toks šalių susitarimas įstatymo leidžiamas ir laikytinas vienu iš įstatyme nenumatytų, tačiau šalių susitarimu nustatytų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2011). Taigi, sutartyje užfiksuotas sutarties šalių susitarimas dėl 5 proc. mokėtinos sumos sulaikymo neprieštarauja bendriesiems teisės principams, viešajai tvarkai ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, dėl jų, minėta, buvo galima sutartyje susitarti, todėl sutarties šalims jie yra privalomi (CK 6.189 str. 1 d.).

Sutarties 6.1 p. nustatyta, kad subrangovas (UAB „Inkomsta“) privalo per 10 kalendorinių dienų nuo sutarties pasirašymo pateikti 10 proc. nuo sutarties kainos dydžio sutarties įvykdymo draudimo bendrovės užtikrinimą (garantiją). Apeliantas nurodo, kad vadovaujantis šiuo punktu, nepateikus įvykdymo užtikrinimo, atsakovas turėjo teisę papildomai sulaikyti 10 proc. darbų kainos mokėjimus. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu kolegija nesutinka. Sutarties 6.1 p. nustatyta, kad subrangovas privalo per 10 kalendorinių dienų po sutarties pasirašymo pateikti 10 proc. nuo sutarties kainos dydžio sutarties įvykdymo draudimo bendrovės užtikrinimą (garantiją). Sutarties 3.6 p. subrangovo garantinio laikotarpio draudimo bendrovės laidavimo raštas, pateikiamas prieš galutinį apmokėjimą už statybos darbus.

Byloje nėra pateikta duomenų apie tai, kad buvo nustatyti darbų trūkumai, reikštos pretenzijos, taip pat apie tai, kad jei buvo nustatyti trūkumai – jie buvo šalinami. Kadangi bendra atliktų darbų vertė su PVM yra 314550,79 Lt, todėl atsakovas turėjo teisę sustabdyti prievolės įvykdymą 5 proc. sumos ribose, t.y. 15727,54 Lt.

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovas nurodė, kad ieškovas tokio laidavimo rašto nepateikė, ieškovo atstovas šį faktą patvirtino, nurodydamas, kad tokio laidavimo rašto nėra. Teismas įvertino šias aplinkybes ir padarė išvadą, kad ieškovas savo prievoles pagal 2010-07-02 Statybos subrangos sutartį įvykdė ne visa apimtimi, todėl antra šalis turi teisę pasinaudoti savigynos forma ir iš dalies sustabdyti prievolės įvykdymą. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad esminės sutarties sąlygos buvo įvykdytos, t.y. atlikti ir perduoti sutartyje numatyti darbai, liko tik neperduotas garantinio laikotarpio draudimo bendrovės laidavimo raštas, nesant darbų trūkumų, todėl atsakovas turėjo teisę sulaikyti prievolės įvykdymą, tačiau neviršijančią šalių sutartyje (3.5 p.) nustatyto 5 proc. dydžio sulaikymo sumos.

Kitoks teisinis tarp šalių susiklosčiusios situacijos traktavimas (taip kaip apeliaciniame skunde teigia atsakovas, t.y. jo teisės sulaikyti 15 proc. mokėtinos sumos) šiame ginče iš esmės neatitiktų CPK 2 straipsnyje įtvirtintų civilinio proceso tikslų, nes būtų paneigiama sutartyje įtvirtina šalių pareiga laikytis teisėtai sudarytos sutarties sąlygų (CK 6.189 str. 1 d.).

Tai, kad atsakovas susidariusio įsiskolinimo neginčijo, matyti iš 2010-12-31 Tarpusavio atsiskaitymo suderinimo akto (T.1, b.l. 34), kuriame šalys patvirtino, kad susidariusi skola – 153032,96 Lt. Kadangi ieškovo pateiktuose dokumentų kopijose nurodyta bendra atliktų darbų vertė (su PVM) – 314550,79 Lt (T.1, b.l. 29-30, 32, 34), teismas pagrįstai sprendė, jog tokiu atveju atsakovas galėjo sustabdyti vykdymą tik 5 proc. sumos ribose, t.y. 15 727,54 Lt. PVM sąskaitose-faktūrose (T.1, b.l. 29-30, 32) nurodyta suma apmokėjimui atėmus iš jos sulaikymo (5 proc.) sumas (be PVM), o 2010-12-31 Tarpusavio atsiskaitymo suderinimo akte (T.1, b.l. 34) bendra atsakovo įsiskolinimo suma paskaičiuota jau įskaičiavus į ją nurodytą sulaikymo sumą, t.y. skaičiavimas atliktas atsižvelgiant į bendrą atliktų darbų vertę, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinys pagrįstas tik dalyje dėl 24 821,15 Lt priteisimo, o dalyje dėl 15 727,54 Lt priteisimo netenkintinas.

Dėl pagrindinės skolos pagal 2010-12-20 Statybos rangos sutartį

Apeliantas skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir motyvais, kuriais pripažįstama, kad ieškovas pažeidė sutartyje nustatytas prievoles, tačiau laikė, kad šį pažeidimą pašalina atsakovo primygtinis nereikalavimas šias prievoles vykdyti, nes tai prieštarauja pamatiniams sutarčių teisės principams (pacta sunt servanda ir t.t.). Atsakovo nuomone, šalims sutarus dėl sutarties sąlygų, kiekviena iš sutarties šalių turi pareigą laikytis sutarties, atitinkamai nė viena iš šalių neturi pareigos priminti kitai šaliai jos pareigas, tuo labiau - prisiimti riziką už tokios pareigos privalomo vykdymo nepriminimą sutartį pažeidusiai šaliai. Šiuo atveju sutartį pasirašiusi šalis prievoles turi vykdyti ir nesant aktyvaus kitos sutarties šalies priminimo dėl prievolės pagal sutartį tinkamo įvykdymo, ypatingai atsižvelgiant į tai, jei pačioje sutartyje yra numatytos pasekmės dėl atitinkamų prievolių pagal sutartį neįvykdymo.

Iš 2010 m. gruodžio 20 d. Statybos rangos sutarties Nr. 10/12-28-001 (T.1, b.l. 21-25) matyti, kad rangovas (UAB „Inkomsta“) įsipareigojo visoms atliekamoms vidaus ir lauko inžinerinėms komunikacijoms, kartu su bandymų aktais, pateikti geodezines išpildymo schemas, patikrintas ir pasirašytas užsakovo (UAB „Sienojus“, dabar – UAB „Elepsa“) techninės priežiūros tarnybų, dengtų darbų aktus bei panaudotų medžiagų ir įrengimų identifikavimo dokumentus (10.18 p.), visą darbų eigą nuosekliai fiksuoti registruotame darbų žurnale, tvarkingai pildant išimtinai visus jo skyrius (10.19 p.), visų panaudotų medžiagų, gaminių, gaminių konstrukcijų bei įrengimų pasus ir sertifikatus pateikti valstybine kalba arba pridėti juridiškai patvirtintus vertimus (10.20 p.), pateikti įmonės kvalifikacijos atestatus, akreditavimo pažymėjimus, darbų vadovo kvalifikacijos atestatus. Užsakovas turi teisę neapmokėti už darbus, kol nepateikta sutarties 10.18, 10.19, 10.20, 10.22 punktuose nurodyta išpildymo dokumentacija (12.9 p.). Apeliantas laiko, kad nepateikus šių dokumentų jie turėjo teisę sustabdyti apmokėjimą už darbus, todėl ieškovo reikalavimas priteisti 20150,84 Lt pagal 2010-12-20 sutartį yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių tai, kad rangovas dėl to fakto, jog ieškovas nevykdė sutarties 12.9 p. nustatytų sąlygų, negali naudotis sukurtu objektu ir jį perduoti užsakovui, o užsakovas negali šio objekto pripažinti tinkamu naudoti eksploatacijai. Tai, kad darbai buvo priimti nenurodžius trūkumų, pirmosios instancijos teismo vertinimu sukūrė užsakovui pareigą atsiskaityti už atliktus darbus. Byloje yra duomenys apie tai, kad ieškovas 2011-03-25 išsiuntė atsakovui pretenziją dėl skolos sumokėjimo (T.1, b.l. 38, 40), tačiau byloje nėra duomenų, jog atsakovas reagavo į šią pretenziją ar informavo ieškovą, kad prievolės jis nevykdo būtent dėl prievolės įvykdymo sustabdymo.

Pripažįstant atliktų darbų perdavimo ir priėmimo aktą ir pažymą (T.1, b.l. 53, 64) netinkamais rangos sutarties įvykdymui ir atitinkamai pareigos atsiskaityti už atliktus darbus neatsiradimui konstatuoti, taip pat tarp ginčo šalių susiklosčiusią situaciją vertinant formaliuoju aspektu, tektų pripažinti, kad rangovas neturi reikalavimo teisės, o užsakovas neturi pareigos galutinai atsiskaityti už darbus, atliktus pagal statybos rangos sutartį. Minėta, kad darbų pagal statybos rangos sutartį rezultatu atsakovas naudojasi nuo 2010 m. gruodžio mėn. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką galimi atvejai, kai pareiga mokėti už atliktus darbus atsiranda pradėjus faktiškai naudotis darbais ir nėra siejama tik su abišaliu atliktų darbų perdavimo – priėmimo akto pasirašymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2005; 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2007). Taip pat kasacinio teismo praktikoje akcentuojama šalių pareiga vykdant rangos sutartį laikytis šalių bendradarbiavimo (kooperavimosi) principo. Ši pareiga vienodai svarbi abiem sutarties šalims, ir viena iš šalių, pati nesilaikiusi bendradarbiavimo pareigos, neturi teisės panaudoti kitos šalies bendradarbiavimo stokos prieš ją kaip pagrindo atsisakyti vykdyti savo prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005; 2004 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-685/2004). Dėl to nagrinėjamoje byloje nepaneigiant darbų perdavimo ir priėmimo akto ir pažymos, kaip sąlygos tinkamam sutarties įvykdymui konstatuoti ir atitinkamai pareigos atsiskaityti už atliktus darbus svarbos, atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo sprendime išanalizuotą komunikavimo tarp šalių dėl darbų perdavimo ir priėmimo pobūdį, kas rodo ir atsakovo bendradarbiavimo pareigos vykdymo stoką, kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo poziciją išsprendžiant šį ginčą iš esmės ir taip siekiant įgyvendinti CPK 2 str. įtvirtintus proceso tikslus. Teismo nustatytos aplinkybės, pagal pirmiau nutartyje išdėstytus argumentus, leidžia daryti išvadą, kad ieškovas (rangovas) turi teisę į reikalavimo patenkinimą, t.y. jo reikalavimas pripažintinas pagrįstu pagal įstatymą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino šį ieškovo reikalavimą.

Dėl delspinigių dydžio

Atsakovas nesutinka su teismo priteistų delspinigių dydžiu nurodydamas, kad teismas priteisdamas 0,1 proc. dydžio delspinigius nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo suformuotų precedentų, nustatant delspinigių dydį.

CK 6.73 str. 2 d. numatyta, kad tais atvejais, kai netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo.

CK 6.189 str. 1 d. įtvirtinta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią ir sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. CK 6.71 str. 1 d. nustatyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba įvykdyta netinkamai. Susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis (CK 6.72 str.). Remiantis šalių sudarytos 2010 m. liepos 2 d. sutarties 12.10 p. rangovas įsipareigojo nepagrįstai uždelsęs nustatytu laiku atsiskaityti už atliktus darbus, mokėti subrangovui 0,1 proc. nuo uždelstos sumokėti sumos dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną. Bendra delspinigių suma negali viršyti 10 proc. nuo visos objekto (sutarties) kainos įskaitant PVM. Nepagrįstu uždelsimu nelaikoma situacija, kai rangovas laiku atsiskaityti negali dėl to, kad nėra numatyta pinigų nustatyta tvarka patvirtintoje einamųjų metų užsakovo pajamų ir išlaidų sąmatoje statomam objektui ir kai sustabdomas sutarties vykdymas. 2010 m. gruodžio 20 d. Statybos rangos sutartimi nustatytas 0,02 proc. dydžio delspinigių dydis (12.7 p.).

Atmestini apelianto argumentai dėl Sutartyje numatytų 0,1 proc. dydžio delspinigių sumažinimo, kadangi tai nėra aiškiai per didelės netesybos, tokio dydžio delspinigiai numatyti sutartyse laisva šalių valia, neprieštarauja imperatyviosios teisės normoms, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas, atitinka formuojamai teisminei praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-08-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2007-11-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007 ir pan.) (CK 1.136 str., 6.3 str., 6.70 str. 1 d., 6.156 str. 4 d., 5 d.). Atsižvelgtina į tai, kad atsakovas yra juridinis asmuo, ilgą laiką nevykdantis savo įsipareigojimų ieškovui, nesumokėjęs didelės sumos už atliktus darbus pagal rangos sutartį. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad sutartyje numatytas delspinigių dydis pagrįstai pirmosios instancijos teismo nelaikytinas neprotingu ir neprieštarauja formuojamai kasacinio teismo praktikai. Iš bylos medžiagos matyti, kad apylinkės teismas, vadovaudamasis CK 1.125 str. 5 d., pritaikė įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą dėl netesybų išieškojimo ir sumažino prašomus priteisti delspinigius pagal 2010-08-31 PVM sąskaitą-faktūrą INK Nr. 10000171 nuo 15615,11 Lt iki 12011,63 Lt (T.1, b.l. 41), pagal 2010-07-02 sutartį vietoje 24264,96 Lt priteisė 20661,47 Lt delspinigių, o pagal 2010-12-20 sutartį – 311,60 Lt delspinigių (T.1, b.l. 42) (iš viso - 20973,07 Lt delspinigių). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad priteistas delspinigių dydis atsižvelgiant į darbų apimtis, nesumokėtą sumą, uždelstą atsiskaityti laiką, laikytinas pagrįstu.

Dėl procesinių palūkanų

Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų, todėl ieškovui atsirado teisė prašyti priteisti procesines palūkanas.

Atsakovas pirmos instancijos teisme, atsikirsdamas į ieškovo ieškinio reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo prašė teismo vadovaujantis CPK 3 str. 5 d. ir Veikimo sutarties 267 str. stabdyti civilinę bylą ir kreiptis į Europos Teisingumo Teismą su prašymu priimti preliminarų nutarimą tokiais klausimais: 1) ar Direktyva (2000/35/EB „dėl kovos su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose“) turi būti suprantama kaip leidžianti valstybei narei laisvai pasirinkti Direktyvoje nurodytiems „delspinigiams“ taikomą nacionalinį rėžimą, t. y. perkelti juos į nacionalinę teisę kaip palūkanas? 2) ar Direktyva turi būti suprantama kaip leidžianti valstybei narei apskaičiuoti „delspinigių“ palūkanų normą remiantis ne centrinio banko refinansavimo operacijoms taikoma palūkanų norma, o komercinių bankų tarpusavio skolinimuisi taikoma palūkanų norma? 3) ar Direktyvoje nurodytas terminas „visus tuos šešis mėnesius“ turi būti suprantamas kaip neribojantis valstybės teisės nustatyti ilgesnį nei šešių mėnesių senaties terminą reikalavimams dėl Direktyvos nustatytų delspinigių? Pirmos instancijos teismas šio prašymo netenkino, todėl atsakovas šį prašymą palaiko ir apeliaciniame skunde jei apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, laikytų nepagrįstais atsakovo argumentus dėl galutinio teismo sprendimo panaikinimo.

Pirmosios instancijos teismas 2011 m. lapkričio 25 d. nutartimi šį prašymą atmetė nurodydamas, kad Direktyvos išaiškinimo klausimo išnagrinėjimas nėra būtinas, kad būtų priimtas sprendimas byloje (T.2, b.l. 29-31). Toks pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepažeidžia CPK nuostatų ir teisminės praktikos. Vadovaujantis CPK 3 str. 5 d. teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, preliminariais nutarimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. Teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

Bylos aplinkybės, leidžia konstatuoti, jog atsakovas UAB Elepsa” (buv. UAB “Sienojus”) yra privatus juridinis asmuo, jis užsiima komercine ūkine veikla ir siekia iš jos pelno, todėl pagal veiklos pagrindą jis laikomas ūkio subjektu, kurio atžvilgiu už netinkamą prievolių vykdymą gali būti skaičiuojamos procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo pagal Lietuvos Respublikos Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą (2003 m. gruodžio 9 d. Nr. IX-1873) (CK 6.37 str. 2 d). CK 6.210 str. nustato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas, o jei abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys – šešių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Šiuo atveju Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas numato palūkanas už pavėluotus mokėjimus pagal komercinius sandorius, t.y. vieno mėnesio VILIBOR palūkanų norma padidinta 7 procentiniais punktais (Įstatymo 2 str. 3 d.), taip pat šių palūkanų mokėjimo terminus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad minėtas Įstatymas yra specialusis įstatymas, turintis pirmenybę prieš CK 6.210 str. nustatant palūkanas už atliekamus pagal komercinius sandorius pavėluotus mokėjimus (CK 1.3 str. 3 d.). Pažymėtina, jog šalys galėjo susitarti kitaip apskaičiuoti palūkanų dydį, tačiau šiuo atveju to nepadarė. Tokiu būdu, atsižvelgiant į tai, kad kreditorius reikalauja taikyti Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nustatytas palūkanų normas, šis specialusis įstatymas turi pirmenybę prieš CK 6.210 str., teismas pagrįstai taikė šio įstatymo nustatytas palūkanas ir nematydamas kliūčių priimti sprendimą byloje nesikreipė į Europos Teisingumo Teismą su prašymu priimti preliminarų nutarimą byloje procesinių palūkanų taikymo klausimu.

Remdamasi nagrinėjamoje byloje pateiktais įrodymais bei anksčiau išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino civilinėje byloje pateiktus įrodymus, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,

nutaria:

Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.