Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Danguolė Šiugždinytė Teisminio proceso Nr. 1-61-1-00753-2011-8 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.3.4.

2014 m. kovo 14 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorui Viktorui Kazlauskui, nuteistajam E. G., jo gynėjai advokatei Ingai Blaževičienei, nukentėjusiajam M. P., jo atstovei advokatei Sonatai Žukauskienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo M. P. ir nuteistojo E. G. bei jo gynėjos advokatės Ingos Blaževičienės apeliacinius skundus dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 22 d. nuosprendžio, kuriuo E. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams; pagal LR BK 187 straipsnio 3 dalį – 20 (dvidešimties) parų arešto bausme. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1, 2 p., 65 str. 1 d. 1 p. b pp, areštą pakeitus laisvės atėmimu, bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę ir skirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis LR BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant nuteistąjį dalyvauti elgesio pataisos programoje, per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sumokėti 10 MGL – 1300 (tūkstantį tris šimtus) litų į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Iš E. G. priteista M. P. 5 000 Lt (penki tūkstančiai litų) neturtinei žalai atlyginti ir 166 Lt (vieno šimto šešiasdešimt šešių litų) proceso išlaidos. Kita civilinio ieškinio dalis atmesta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. G. pagal LR BK 180 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis 2011-09-03 apie 2 val. sodų bendrijoje „Posūkis-1“, Krėslynų k., Užusalių sen., Jonavos r., prie Kaštonų g. sklypo Nr. 44, veikdamas kartu su trimis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį M. P. - sudavė jam ne mažiau kaip du smūgius rankomis į įvairias kūno vietas, nuo smūgių nukentėjusiajam nukritus ant žemės, įspyrė jam ne mažiau kaip tris smūgius į įvairias kūno vietas ir iš jo rankų pagrobė svetimą, M. P. priklausantį turtą: mobiliojo ryšio telefoną „NOKIA E71 Grey“ 1500 litų vertės kartu su „Labas“ SIM kortele, 6 litų vertės, ir piniginę, 50 litų vertės, su joje buvusiais pinigais -110 litų, taip padarė nukentėjusiajam M. P. 1666 litų turtinę žalą.

E. G. pagal LR BK 187 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad jis tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje - 2011-09-03 apie 2 val. sodų bendrijoje „Posūkis-1“, Krėslynų k., Užusalių sen., Jonavos r., prie Kaštonų g. sklypo Nr. 44, veikdamas kartu su trimis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, sugadino svetimą turtą, t. y. panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį M. P., suplėšė nukentėjusiojo drabužius – bliuzoną, 100 litų vertės, ir striukę, 100 litų vertės, taip padarė nukentėjusiajam 200 Lt turtinę žalą.

Nukentėjusysis apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog teismo sprendimas dėl proceso išlaidų klausimo taip pat negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teismas priteisė tik dalį turėtų bylinėjimosi išlaidų, motyvuodamas tuo, jog civilinis ieškinys buvo patenkintas tik iš dalies, t. y. bylinėjimosi išlaidas priteisė kaip civilinėje byloje, nors advokatė nukentėjusiajam atstovavo baudžiamojoje byloje ir išlaidos turėjo būti skaičiuojamos ne vien pagal atmestus ir patenkintus reikalavimus. Apeliantas pažymi, jog proceso metu turėjo 2 000 Lt išlaidas advokatės pagalbai apmokėti. Tai patvirtina byloje esantys dokumentai. E. G. buvo pripažintas kaltu dėl visų jam inkriminuotų veikų. Nuteistasis savo turtine padėtimi nemotyvavo nei neturtinės žalos mažesnės sumos priteisimo, nei bylinėjimosi išlaidų sumažinimo. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo turtinė padėtis nėra bloga, jis gauna pastovų darbo užmokestį, teismas nepagrįstai sumažino priteistinas nukentėjusiajam bylinėjimosi išlaidas ir tuo dar kartą patvirtino savo šališkumą byloje.

Nuteistasis ir jo gynėja apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus skundo argumentus, padarytus sužalojimus nukentėjusiajam, jų sunkumo laipsnį ir į teisminę praktiką tenkinant civilinius ieškinius tokio pobūdžio bylose, priteistina suma neturtinei žalai atlyginti neturėtų viršyti 3 000 Lt, todėl ši teismo nuosprendis dalis taip pat nepagrįsta.

Teismo posėdyje nukentėjusysis M. P. ir jo atstovė advokatė Sonata Žukauskienė prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo ir jo gynėjos apeliacinį skundą atmesti.

Prokuroras prašė nuteistojo ir jo gynėjos advokatės Ingos Blaževičienės apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiojo apeliacinio skundo dalį dėl civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti ir išlaidas už teisines paslaugas prašė tenkinti iš dalies.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo M. P. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nuteistojo E. G. ir jo gynėjos advokatės Ingos Blaževičienės apeliacinis skundas atmetamas.

Pažymėtina, jog pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apeliantų subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, išsamiai, visapusiškai įvertino surinktų duomenų visumą, todėl pagrįstai nustatė E. G. veikoje BK 180 straipsnio 1 dalyje bei BK 187 str. 3 d. numatytų veikų požymius, pripažino jį kaltu padarius šias nusikalstamas veikas ir skyrė teisingą bausmę.

Taip pat pažymėtina, jog pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką. Pagal BK 24 straipsnio 1-3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje). Būtinu bet kurios bendrininkavimo rūšies ar formos požymiu yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas).

Nukentėjusysis nei vieno iš atvykusių vaikinų anksčiau nepažinojo, su jais jokių santykių neturėjo, todėl pagrindo juos apkalbėti taip pat neturėjo. Be to, nukentėjusiojo parodymai neprieštarauja liudytojų M. M., M. R., N. G., I. Č., L. J. parodymams ir jie vertinant kartu sudaro nuoseklią, logišką įrodymų grandinę, patvirtinančią nukentėjusiojo nurodytą įvykių eigą, todėl jie laikytini patikimais duomenimis, ir teismas pagrįstai jais rėmėsi nustatydamas faktines bylos aplinkybes.

Bausmė nuteistajam taip pat skirta teisingai, LR BK 54 str., 55 str., 61 str. nuostatos nepažeistos, BK 75 straipsnio nuostatos aiškintos ir taikytos tinkamai, todėl apeliacinių skundų argumentai dėl neteisingai paskirtos bausmės atmetami kaip nepagrįsti.

Kolegija konstatuoja, kad skirdamas bausmes apeliantui, minėtas įstatymo nuostatas apylinkės teismas taikė tinkamai. Teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas aplinkybes - tiek nuteistojo asmenybę, tiek ir jo padarytų veikų bei jo paties pavojingumą apibūdinančias aplinkybes. Nuteistojo prisipažinimo teismas pagrįstai nelaikė atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-94/2010, 2K-579/2010, 2K-106/2011 ir kt.). Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta. Nuteistasis nepripažino veikos, kurią jis padarė, nei objektyviųjų, nei subjektyvių požymių, bendrininkavimo aplinkybės. Teigdamas, jog mobiliojo ryšio telefoną rado manydamas, kad jį pametė vienas iš kartu atvykusių asmenų, siekė sušvelninti savo padėtį, nebuvo nuoširdus, nesigailėjo, neatskleidė savo bendrininkų. Apeliantas bendrininkaudamas padarė tyčinį, savanaudišką, apysunkį, baigtą nusikaltimą bei baudžiamąjį nusižengimą, t. y. dvi nusikalstamas veikas, vedamas savanaudiškų tikslų. Nors jis dirba, studijuoja, Lietuvos kariuomenės karo policijos Kauno įgulos administracijos charakterizuojamas teigiamai, tačiau baustas administracine tvarka, 2007-11-03 buvo teistas Vokietijoje, todėl net ir įvertinus tai, kad Lietuvoje E. G. neteistas, aukščiau paminėtos aplinkybės - tai, kad padarytos dvi tyčinės nusikalstamos veikos, buvo vartotas smurtas, praeityje E. G. buvo teistas Vokietijoje, baustas administracine tvarka, pagrįstai leidžia teigti, jog BK 41 straipsnyje numatytiems tikslams pasiekti alternatyvi BK 180 straipsnyje numatyta bausmės rūšis, nesusijusi su laisvės atėmimu, būtų nepakankama, todėl teismas pagrįstai E. G. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį parinko laisvės atėmimo bausmę, o už BK 187 str. 3 d. numatytą nusikalstamą veiką – arešto bausmę.

LR BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas LR BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę, kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bausmių dydžius, teisėjų kolegijos manymu, šių taisyklių nepažeidė, tinkamai įvertino anksčiau aptartų aplinkybių visumą, kiekvienos iš jų reikšmę nustatant bausmės dydį ir pagrįstai už BK 180 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą skyrė laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei straipsnio sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis, o už BK 187 str. 3 d. numatytą baudžiamąjį nusižengimą – arešto bausmę, mažesnę už vidutinį šios bausmės dydį, kai ji skiriama už baudžiamąjį nusižengimą. Atsižvelgiant į tai, kad net ir nenustatęs atsakomybę lengvinančių aplinkybių, teismas skyrė bausmes, žymiai mažesnes nei jų vidurkiai, teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas BK 54 straipsnyje numatytas aplinkybes, todėl nelaikytina, jog paskirtosios bausmės būtų per griežtos. Kadangi nusikalstamos veikos sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį ir žymiai skiriasi pagal savo pavojingumą bei priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims, apylinkės teismas jas subendrindamas pagrįstai vadovavosi BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1, 2 p., taikė bausmių apėmimo būdą ir skyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 metams.

Teisėjų kolegijos manymu, teismas teisingai skyrė bausmę ir pagrįstai taikė bausmės vykdymo atidėjimą.

Pažymėtina, jog taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ar ne yra teismo teisė, o ne pareiga. Be to, bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tada, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šiuo atveju sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan., kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu - paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet bendrąją prevenciją (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-549/2007).

Vadovaujantis teismų praktika, sprendžiant, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo. Atsižvelgiama į tai, ar nuteistasis supranta padarytos veikos pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę ir neneigė jos ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, kad nelinkęs sukurti konfliktinių situacijų, kad padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas teismo išvadai, kad bausmės paskirtis bus įgyvendinta ir be realaus laisvės atėmimo, kad šiuo atveju pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius prevencinį poveikį.

E. G. atitinka formalias BK 75 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas – jis nuteistas už tyčinį apysunkį nusikaltimą ir baudžiamąjį nusižengimą laisvės atėmimo bausme, kuri yra trumpesnė nei 4 (ketveri) metai.

Be to, nuteistojo asmenybė, pavojingumas, padarytų veikų pavojingumas suteikia pagrindą manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realus bausmės atlikimo. Apylinkės teismas visas šias aplinkybes tinkamai įvertino ir motyvavo savo išvadą dėl BK 75 straipsnio taikymo. Nors apysunkis tyčinis nusikaltimas padarytas veikiant kartu su kitais asmenimis, vartojant fizinį smurtą, tuo pačiu metu buvo sugadinti ir nukentėjusiojo rūbai, tačiau vien šios aplinkybės nepaneigia galimybės taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Veikos pavojingumas, jos pobūdis įvertintas paskiriant atitinkamo dydžio bausmę. Be to, būtina pažymėti ir tai, jog atidėjus bausmės vykdymą asmuo neatleidžiamas nuo bausmės, jam skiriami įpareigojimai, draudimai, kurių nuteistasis privalo laikytis, ir juos pažeidęs nuteistasis būtų pasiųstas atlikti ne dalį, tačiau visą jam skirtą laisvės atėmimo bausmę, nepriklausomai nuo to, kiek laiko jis laikėsi skirtų draudimų bei įpareigojimų. Tokiu būdu jis patirtų neigiamus suvaržymus ir apribojimus netgi ilgesnį laikotarpį, nei iš karto vykdant bausmę. Pažymėtina, kad E. G. paskirta bausmė laisvės atėmimas, o BK 75 straipsnio pritaikymas ir bausmės vykdymo atidėjimas nėra bausmė.

Kaip matyti iš bylos duomenų, E. G. yra jauno amžiaus, Lietuvos Respublikoje neteistas, buvo teistas Vokietijoje, kaip pats E. G. nurodė, už mažareikšmį įvykį –marškinėlių vagystę iš parduotuvės, tačiau tai buvo jau seniai, t. y. 2007 metais, ir tai nesuteikia pagrindo nuteistojo asmenybę vertinti kaip pavojingą. Duomenų, kad po šio sprendimo E. G. būtų padaręs kitų nusikalstamų veikų Lietuvoje ar kitose šalyse, nėra. Lietuvoje E. G. nei iki to laiko, nei po šio įvykio teistas nebuvo, nusikalstamų veikų nebuvo padaręs, nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo vieną galiojančią administracinę nuobaudą, dirba, mokėsi universitete, atlygino turtinę žalą. Todėl net ir įvertinus tai, jog nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, teisėjų kolegijos manymu, aukščiau aptartos aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, jog bausmės tikslai E. G. atžvilgiu gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo. Dėl šių aplinkybių darytina išvada, jog bausmės vykdymas E. G. atidėtas teisėtai ir pagrįstai, todėl ši nukentėjusiojo apeliacinio skundo dalis atmetama kaip nepagrįsta.

Apeliaciniame skunde nukentėjusysis teigia, kad teismas buvo šališkas ir pažeidė rungimosi principą. Kolegija konstatuoja, kad ši apeliacinio skundo dalis nepagrįsta, todėl atmetama, nes tokių aplinkybių nenustatyta.

Nuteistasis skunde taip pat teigia, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, todėl nepagrįstai netaikė BK 40 str. nuostatų ir nenutraukė baudžiamosios bylos. Šie skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmetami. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius motyvus dėl BK 40 straipsnio netaikymo, teismo išvados pagrįstos išsamia surinktų duomenų analize, todėl aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo su jomis nesutikti.

Pažymėtina, kad BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalies 1-4 punktuose yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismas taiko BK 40 straipsnį tik esant visų šio straipsnio 2 dalyje išvardytų sąlygų visumai. Todėl BK 40 straipsnio taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga, kurią jis įgyvendina įvertinęs visus byloje esančius įrodymus.

Nors E. G. anksčiau Lietuvoje neteistas, jis padarė baudžiamąjį nusižengimą ir apysunkį tyčinį nusikaltimą, tačiau, kaip jau aptarta aukščiau, byloje pagrįstai ir teisėtai nenustatyta viena iš būtinųjų sąlygų – visiškas kaltės pripažinimas ir nuoširdaus gailėjimasis.

BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte esanti sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi „visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padarius nusikalstamą veiką“. Tokia kategoriška kaltės pripažinimo sąlyga nesutinkama jokiose kitose BK straipsniuose esančiose normose, reglamentuojančiose prisipažinimą padarius nusikaltimą (pvz., BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Toks visiškas kaltės pripažinimas neatsiejamas nuo to, kad kaltininkas besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus nusikalstamos veikos faktus, duoda teisingus parodymus, kurie sutampa su teismo nustatytomis esminėmis pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybėmis. E. G. nepripažino veikos, kurią jis, kaip nustatyta, padarė, objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių (nepripažino aplinkybės, kad dalyvavo pagrobiant svetimą turtą, kad matė kaip buvo pagrobta piniginė ir telefonas, nepripažino, kad suvokė dalyvavęs plėšime), bendrininkavimo aplinkybės. Jo parodymai, priešingai, nei teigiama skunde, prieštarauja nukentėjusiojo bei liudytojų parodymams. Tai, kad E. G. nebuvo nuoširdus, neatskleidė kitų asmenų, dalyvavusių nusikalstamoje veikoje, taip pat kelia pagrįstų abejonių dėl jo gailėjimosi. Todėl jau vien dėl šios priežasties E. G. BK 40 straipsnyje įtvirtintu pagrindu nuo baudžiamosios atsakomybės negali būti atleistas.

BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, kad atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo turi visiškai ar bent iš dalies atlyginti ir pašalinti žalą, jei ji buvo padaryta, arba įsipareigoti ją atlyginti, o šio straipsnio 4 punktas numato, kad turi būti nustatyti faktai ir aplinkybės, leidžiantys manyti, kad kaltininkas visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą. Tokie įstatymo reikalavimai sudaro prielaidas manyti, kad jau iki nuosprendžio nutraukti baudžiamąją bylą priėmimo turi būti išspręstas nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimas arba pasiektas kaltininko ir nukentėjusiojo susitarimas dėl tokio atlyginimo dydžio ir būdo ateityje. Nors turtinę žalą nukentėjusiajam E. G. atlygino, tačiau dėl neturtinės žalos atlyginimo su nukentėjusiuoju nesusitarė ir nė dalies šios žalos neatlygino, todėl teismas pagrįstai ir teisingai sprendė, kad neįvykdyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga, numatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

Nesant bent vienos iš būtinųjų paminėtų sąlygų, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negalimas. Šiuo atveju, kaip jau aptarta, nenustatytos net dvi būtinosios sąlygos. Be to, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu. Tik įvertinęs bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą teismas prieina prie išvados dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo kaltininkui galimybės (kasacinė nutartis Nr. 2K-319/2008). Kaip matyti iš bylos duomenų, apylinkės teismas, priimdamas sprendimą taikyti E. G. baudžiamąją atsakomybę, atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, motyvus, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę. Todėl įvertinus šiuos dalykus, iš BK numatytų teisinės atsakomybės formų laisvės atėmimo bausmės skyrimas atidedant bausmės vykdymą, kolegijos manymu, yra teisingas, nes atitinka padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, jų padarinius, nesumenkina nukentėjusiojo interesų ir užtikrina bausmės paskirtį, numatytą BK 41 straipsnio 2 dalyje.

Apeliaciniuose skunduose tiek nuteistasis ir jo gynėja, tiek ir nukentėjusysis nesutinka su teismo nustatytu neturtinės žalos dydžiu. Nuteistojo ir jo gynėjos manymu, atsižvelgiant į nukentėjusiajam padarytus sužalojimus, teisminę praktiką, neturtinė žala šiuo atveju neturėtų viršyti 3 000 Lt. Nukentėjusysis teigia, jog teismas, spęsdamas dėl civilinio ieškinio, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.250 str. nuostatas, netinkamai įvertino nusikaltimo pobūdį, sunkumą, kaltės formą, nuteistojo turtinę padėtį, nusikaltimu padarytą žalą, todėl nepagrįstai priteisė atlyginti tik 5 000 Lt dydžio neturtinę žalą, nors nuteistasis sutiko atlyginti 20 000 litų neturtinės žalos. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinių skundų argumentais, juos laiko nepagrįstais ir atmeta.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais (LR CK 6.250 str. 1 d.).

LR CK 6.283 straipsnio 1 dalyje (žalos atlyginimas sveikatos sužalojimo atveju) įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas. Jo taikymas reiškia, kad nukentėjusįjį reikia grąžinti į tokią padėtį, kokioje jis buvo iki nusikaltimo padarymo. Be turtinės, šiuo atveju atlyginama ir neturtinė žala (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Tačiau pažymima, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visos apimties, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Tuo pačiu negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai, nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Nukentėjusiojo - ieškovo padėtis negali būti nepagrįstai pagerinta, o kaltininko - atsakovo nepagrįstai pabloginta.

Byloje nėra duomenų, kad apylinkės teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydžio, būtų pažeidęs LR CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurioje nustatyta, jog spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus padarytų nusikaltimų pavojingumą, jų pobūdį, kaltės formą, konkrečias jų aplinkybes, nuteistojo kaltę, pasekmes nukentėjusiojo sveikatai, nuteistojo turtinę padėtį, asmenybę, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta piniginė kompensacija nėra aiškiai per didelė ar aiškiai per maža, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl pagrindo ją keisti nėra.

Byloje neginčytinai nustatyta, jog nukentėjusysis neabejotinai patyrė fizinį skausmą, buvo pažemintas, dėl to patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus ir tai buvo neteisėto nusikalstamo E. G. elgesio pasekmė. Iš bylos aplinkybių matyti, kad nukentėjusiajam plėšimo metu buvo suduotas ne vienas smūgis, nustatytas smegenų sukrėtimas, muštinės žaizdos. Nukentėjusiajam nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, dėl patirto smurto jis neabejotinai patyrė fizinį skausmą, tačiau negrįžtamų, ilgalaikių sveikatos pakenkimų nenustatyta. Nukentėjusysis sumuštas draugų akivaizdoje, jį sumušė ne vienas asmuo, iš jo buvo reikalaujama atiduoti turimus daiktus, todėl nukentėjusysis neabejotinai patyrė pažeminimą, baimę, stresą, tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo apylinkės teismas, nukentėjusysis gydytojo rekomendacijų nesilaikė, išrašytų vaistų nevartojo, pas psichologą nesilankė. Tai leidžia pagrįstai manyti, jog faktinė patirta neturtinė žala nebuvo labai didelė ir akivaizdžių rimtų neigiamų pasekmių nukentėjusiajam nesukėlė, todėl net įvertinus tai, kad nuteistasis sutiko atlyginti 20 000 Lt neturtinę žalą, tokio dydžio žala akivaizdžiai neatitiktų realiai patirtos žalos, jos pobūdžio, akivaizdžiai prieštarautų teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijams bei reikštų nepagrįstą nukentėjusiojo praturtėjimą ir neadekvatų, nepagrįstą nuteistojo padėties pabloginimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis dirba, yra jauno amžiaus, tačiau jo atlyginimas nėra didelis, nekilnojamojo turto neturi.

Kaip jau minėta, neturtinė žala yra skirta kompensuoti patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir negali būti pasipelnymo šaltiniu. Todėl atsižvelgiant į visas aptartas aplinkybes, konstatuojama, jog apylinkės teismas visapusiškai, tinkamai įvertino kriterijus, reikšmingus sprendžiant dėl piniginės neturtinės žalos piniginės kompensacijos dydžio, tinkamai aiškino ir taikė CK 6.250 str. 2 d. nuostatas ir nustatė teisingą savo dydžiu piniginę kompensaciją atlyginti neturtinę žalą, todėl apeliaciniai skundai šioje dalyje atmetami kaip nepagrįsti.

Apeliaciniame skunde nukentėjusysis teigia, jog apylinkės teismas nepagrįstai vadovaudamasis civilinio proceso nuostatomis reikalavimą dėl proceso išlaidų priteisimo tenkino atsižvelgdamas į patenkintų civilinio ieškinio reikalavimų dydį.

Teisėjų kolegija visiškai sutinka su šiuo skundo argumentu, laiko jį pagrįstu ir sprendžia, jog šioje dalyje nukentėjusiojo apeliacinis skundas turi būti tenkinamas.

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatas, teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį turi teisę nuspręsti iš jo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Baudžiamojo proceso įstatymas reglamentuoja šių išlaidų sprendimą, todėl civilinio proceso įstatymo nuostatos čia negali būti taikomos. Civiliniame procese įtvirtinti proceso išlaidų paskirstymo principai šiuo atveju taip pat negali būti taikomi dar ir dėl to, kad baudžiamojo proceso metu sprendžiami, nagrinėjami skirtingo pobūdžio klausimai. Civilinio proceso metu ginamas privatus interesas, šalys yra lygiateisės, turi daug galimybių susitarti dėl priimtino sprendimo ir taip įtakoti proceso baigtį. Tuo tarpu baudžiamojo proceso metu ginamas viešasis interesas, sprendžiamas klausimas dėl asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, kartu suteikiant galimybę nukentėjusiajam taip pat ginti savo interesus pasitelkiant advokato pagalbą. Be to, išlaidų advokato pagalbai atlyginti klausimas grindžiamas visiško žalos atlyginimo principu, todėl teismas šių išlaidų gali nepriteisti ar jas sumažinti tik atsižvelgęs į nuteistojo turtinę padėtį. Dėl šių aplinkybių, sprendžiant išlaidų advokato pagalbai apmokėti klausimą, atsižvelgiama į padarytos veikos pobūdį, pavojingumą, sunkumą, kaltės pobūdį, nukentėjusiajam padarytos žalos pobūdį ir dydį, suteiktos teisinės pagalbos kompleksiškumą, sugaištą laiką ir pan. Šioje byloje rašytiniais įrodymais (t. 1, b. l. 103, 193-197) nustatyta, jog nukentėjusysis turėjo 2 000 Lt išlaidas advokatės pagalbai apmokėti ir prašė jas priteisti. Tai išlaidos už ieškinio parengimą bei atstovavimą byloje pirmosios instancijos teisme. Įvertinus veikų, dėl kurių M. P. nukentėjo, kiekį (dvi nusikalstamos veikos), sunkumą bei pavojingumą (vienas apysunkis tyčinis nusikaltimas nuosavybei, kurio metu vartotas fizinis smurtas – suduotas ne vienas smūgis, padarytas bendrininkaujant su kitais asmenimis, kitas – tyčinis baudžiamasis nusižengimas), tai, kad nukentėjusiajam padaryta turtinė bei neturtinė žala, teisminis nagrinėjimas užtruko daugiau nei pusę metų, buvo surengtas ne vienas teismo posėdis, kuriuose dalyvavo ir nukentėjusiojo atstovė, nuteistasis yra jaunas, dirbantis asmuo, darytina išvada, jog prašomos priteisti išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra pagrįstos, adekvačios atstovo suteiktų paslaugų apimčiai, nėra aiškiai per didelės, todėl turi būti priteisiamos iš E. G..

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nukentėjusysis taip pat pateikė duomenis, jog turėjo 1000 Lt išlaidas advokato pagalbai pamokėti surašant apeliacinį skundą (t. 5, b. l. 74-75) ir 700 Lt už atstovavimą Kauno apygardos teisme (t. 5, b. l. 76-77). Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant nukentėjusiojo turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti klausimą apeliacinėje instancijoje taikomos tos pačios taisyklės, kaip ir pirmosios instancijos teisme. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-267/2009, 2K-272/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012). Nagrinėjamoje byloje apeliacinius skundus padavė nuteistasis bei jo gynėja ir nukentėjusysis. Nuteistojo ir jo gynėjos skundas atmestas, nukentėjusiojo yra tenkinamas iš dalies. Esant tokiai situacijai, kai skundą paduoda nuteistasis, nukentėjusiojo išlaidos advokatui iš dalies yra grindžiamos būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimą nuo nuteistojo skundo argumentų. Nustatant išieškotinos piniginės sumos dydį nukentėjusiojo išlaidoms advokato pagalbai apmokėti, atsižvelgtina į skundų išnagrinėjimo rezultatą, o būtent tai, kad nuteistojo skundas atmetamas, o nukentėjusiojo tenkinamas iš dalies, todėl nukentėjusiajam priteistina pusė jo prašomos sumos – 850 Lt.

Kadangi apeliacinės instancijos teismo kolegijos nuomone, nuosprendis iš esmės yra pagrįstas ir teisėtas, nėra įstatyminio pagrindo jį naikinti ar keisti E. G. ir jo gynėjos advokatės Ingos Blaževičienės apeliacinio skundo motyvais, todėl nuteistojo ir jo gynėjos apeliacinis skundas atmestinas.

Nukentėjusiojo M. P. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nes byloje esantys įrodymai patvirtina turėtų proceso išlaidų – išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme pagrįstumą, jų dydis atitinka protingumo reikalavimus, todėl ši suma pripažintina proceso išlaidomis ir priteistina iš nuteistojo (BPK 106 str.). Nuosprendžio dalis keistina BPK 328 straipsnio 4 punkto pagrindu. Kita nukentėjusiojo apeliacinio skundo dalis atmetama.

Taip pat nukentėjusiajam priteistinos 850 Lt turėtos išlaidos advokato pagalbai pamokėti apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu,

nutarė:

Nuteistojo E. G. ir jo gynėjos advokatės Ingos Blaževičienės apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiojo M. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 22 d. nuosprendį pakeisti.

Iš nuteistojo E. G. priteisti nukentėjusiajam M. P. 2 000 Lt (du tūkstančius litų) proceso išlaidas, turėtas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Iš nuteistojo E. G. priteisti M. P. 850 Lt (aštuonis šimtus penkiasdešimt litų) proceso išlaidas, turėtas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.