Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Gintauto Vileikio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžio, kuriuo M. J. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 2 dalį – laisvės apribojimu 1 metams 5 mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės laikotarpį būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, dirbti arba būti registruotam darbo biržoje,

pagal BK 187 straipsnio 3 dalį – laisvės apribojimu 3 mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės laikotarpį būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, dirbti arba būti registruotam darbo biržoje.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir subendrinta bausmė M. J. skirta – laisvės apribojimas 1 metams 5 mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės laikotarpį būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, dirbti arba būti registruotam darbo biržoje.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. liepos 29 d. nuosprendžiu, ir galutinė bausmė M. J. skirta – laisvės apribojimas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant per visą bausmės laikotarpį būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, dirbti arba būti registruotam darbo biržoje.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, M. J. į atliktą bausmę įskaityta visas bausmės, atliktos pagal Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. liepos 29 d. nuosprendį, laikas.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 9 punktu, 3 dalimi, 72² straipsniu, M. J. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant šią priemonę įvykdyti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (dėl 2015-03-23 veikos), pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (dėl 2015-03-24 grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti E. Š. sveikatą), pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (dėl 2015-03-24 grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti K. K. sveikatą) – išteisintas.

Priteista iš M. J. nukentėjusiajai E. Š. 140 Eur turtinei žalai atlyginti ir 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. J. nuteistas už tai, kad 2015-03-23, apie 14.00 val., adresu: (duomenys neskelbtini), bute, tyčia, sugyventinei E. Š. laikant mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy S2“ rankoje, spaudė jos ranką tol, kol telefono aparatas sulūžo per pusę, tuo sukeldamas E. Š. fizinį skausmą, toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, jis tyčia vartojo fizinį smurtą ir sugyventinei E. Š. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus: poodines kraujosruvas kairiame žaste, kairiame dilbyje, kairėje krūtinės ląstos pusėje ir dešinėje šlaunyje.

Be to, jis nuteistas už tai, kad tyčia sugadino nedidelės vertės svetimą, E. Š. priklausantį, turtą, padarydamas jai 140 eurų materialinę žalą, o būtent: 2015-03-23, apie 14.00 val., adresu: (duomenys neskelbtini), bute, tyčia, sugyventinei E. Š. rankoje laikant mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy S2“, spaudė jos ranką tol, kol telefono aparatas „Samsung Galaxy S2“, 140 eurų vertės, sulūžo per pusę.

M. J. kaltinamas tuo, kad 2015-03-23, apie 14.00 val., adresu: (duomenys neskelbtini), bute, sakydamas sugyventinei E. Š.: „nebeturėsi dantų“, „duosiu taip į nosį, kad nosis į kitą pusę nusisuks“, „aš tave padėsiu į vietą“, „tu negyvensi“, pasiėmęs nuo stalo virtuvinius peilius, du kartus metė į nukentėjusiąją E. Š., sakydamas: „džiaukis, kad nemoku peilių mėtyti“, po to nukentėjusiajai surinkus numestus peilius ir nunešus juos į virtuvinę plautuvę, paėmė vieną peilį ir metė į nukentėjusiąją, tokiais savo veiksmais sudarė pakankamą pagrindą nukentėjusiajai E. Š. manyti, kad grasinimas ją nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą gali būti įvykdytas, taip grasino nužudyti E. Š. ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą.

Be to, jis kaltinamas tuo, kad 2015-03-24, apie 12.00 val., kelyje (duomenys neskelbtini), sugyventinei E. Š. vairuojant automobilį „Peugeot 407“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) sakydamas: „aš negyvensiu ir jūs negyvensit“, „įsivaizduoji kaip būtų „faina“, jei visi palįsime po fūra?“, pasukdamas automobilio vairą priešais važiuojantį sunkvežimį bei kitus kelyje pravažiuojančius automobilius, tokiais savo veiksmais sudarė pakankamą pagrindą nukentėjusiajai E. Š. manyti, kad grasinimas ją nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą gali būti įvykdytas, taip grasino nužudyti E. Š. ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą.

Be to, jis kaltinamas tuo, kad 2015-03-24, apie 12.00 val., kelyje (duomenys neskelbtini), E. Š. vairuojant automobilį „Peugeot 407“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) o K. K. sėdint ant galinės sėdynės, sakydamas: „aš negyvensiu ir jūs negyvensit“, „įsivaizduoji kaip būtų „faina“, jei visi palįsime po fūra?“, pasukdamas automobilio vairą priešais važiuojantį sunkvežimį bei kitus kelyje pravažiuojančius automobilius, tokiais savo veiksmais sudarė pakankamą pagrindą nukentėjusiajam K. K. manyti, kad grasinimas jį nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą gali būti įvykdytas, taip grasino nužudyti K. K. ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą.

Taigi apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Pagal BPK 305 straipsnio 3 dalies nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus, vidinis įsitikinimas, turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Pažymėtina ir tai, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis susideda iš įžanginės, aprašomosios ir rezoliucinės dalių. Teisėjų kolegija pažymi, kad visos šios dalys turi būti suderintos, nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai bei teismo išvados nuosprendyje išdėstomi nuosekliai ir turi sudaryti logišką visumą.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimuose taip pat yra ne kartą yra pabrėžęs Teismo priimto sprendimo (baigiamojo teisės akto) ypatingąją svarbą. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnio kitų Konstitucijos nuostatų, inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, tinkamo teisinio proceso, teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo principų, pažymėjo, kad „teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, kad teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais. Tai inter alia reiškia, kad oficialiai skelbiant teismo nuosprendį (kitą baigiamąjį teismo aktą) jame turi būti išdėstyti visi argumentai, kuriais jis grindžiamas.“ Taip pat minimame nutarime nurodoma, kad „iš Konstitucijos kylantis baigiamojo teismo akto vientisumo reikalavimas reiškia ir tai, kad tokio akto rezoliucinę dalį visuomet, be jokių išimčių, privalu grįsti aplinkybėmis ir argumentais, expressis verbis išdėstytais aprašomojoje ir (arba) motyvuojamojoje dalyse (jeigu pagal įstatymus turi būti atskira aprašomoji arba motyvuojamoji dalis)“.

Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime taip pat konstatavo: „Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.“

BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvusis požymis – grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Pagal teismų praktiką grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-12/2011, 2K-26/2010, 2K-341/2010).

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji E. Š. parodė, kad 2015 m. kovo 24 d. jai ir M. J. važiuojant į (duomenys neskelbtini) parsivežti jos patėvio K. K., M. J. jau nuo pat (duomenys neskelbtini) pradėjo gerti alų ir vis agresyviau elgėsi, pradėjo ją gąsdinti, kad, jei ji nesustos degalinėje ir nenupirks jam alaus, tai jis „šoks“ iš automobilio, ir visa tai tęsėsi iki pat (duomenys neskelbtini). Taip pat parodė, kad (duomenys neskelbtini), pasiėmus K. K., M. J. vėl pradėjo agresyviai elgtis, vėl teko sustoti degalinėje, o važiuojant autostrada (duomenys neskelbtini) jis pradėjo grasinti, sakė: „kaip būtų faina atitrenkti į fūrą“, ir, kai ji nesustojo degalinėje, kuri buvo paskutinė pasisukant į (duomenys neskelbtini) kelią, jis pradėjo „durniuoti“ – griebė už rankenos, grasino, kad jis iššoks, suko vairą ir sakė: „bijai, bijai, ar ne“, „aš negyvensiu ir jūs negyvensite“, jis ne vieną kartą buvo pasukęs vairą priešais atvažiuojantį vilkiką, jai buvo šokas, pirmą kartą labai išsigando ir vos spėjo sulaikyti vairą. E. Š. automobilis buvo ne vieną kartą išvažiavęs į priešingą eismo juostą dėl to, kad M. J. suko vairą, ji įjungė avarinį signalą ir su avariniu signalu jie parvažiavo į (duomenys neskelbtini). Dėl tokių M. J. veiksmų ji patyrė didžiulį šoką, išgąstį (2 t., 4–8 b. l.).

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis K. K. parodė, kad jam, M. J. ir E. Š. važiuojant iš (duomenys neskelbtini), M. J. visą kelią priekabiavo prie E. Š., kabinėjosi, griebė už vairo, liepė nupirkti alaus. Sakė pats nusižudys ir jį su E. Š. nužudys. Taip kalbėjo iki (duomenys neskelbtini) likus 10 km, kelyje (duomenys neskelbtini) keletą kartų griebė už vairo, ir juos išgelbėjo tik E. Š. budrumas. Kai M. J. griebė už vairo, labai susinervino, nes nieko padaryti negalėjo, sėdėjo gale, o ranka išoperuota. Pavojus buvo, o grasinimai atrodė realūs (2 t., 23 b. l.).

Taigi, nors M. J. ir neigia 2015 m. kovo 24 d. grasinęs nužudyti ar sunkiai sutrikdyti E. Š. ir K. K. sveikatą, tačiau, kaip matyti iš vienas kitą atitinkančių nukentėjusiųjų E. Š. ir K. K. parodymų, M. J. veiksmai, kai jis po žodinių grasinimų nužudyti nukentėjusiuosius, vėliau ėmėsi ir konkrečių veiksmų – ne vieną kartą važiuojant automobiliui suko automobilio vairą į priešingą eismo juostą, kurioje tuo metu važiavo sunkiasvorės transporto priemonės – vilkikai, dėl to E. Š. vairuojamas automobilis buvo ne vieną kartą išvažiavęs į priešingą eismo juostą, neabejotinai tiek nukentėjusiajai E. Š., tiek nukentėjusiajam K. K. sudarė pakankamą pagrindą manyti, jog grasinimai nužudyti yra realūs. Aplinkybę, kad nukentėjusieji turėjo objektyvų pagrindą manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti, be anksčiau jau nurodytų M. J. veiksmų, pagrindžia ir tai, kad nukentėjusioji E. Š. dėl tokių M. J. veiksmų į (duomenys neskelbtini) grįžo su įjungtu avariniu signalu. Vadinasi, pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes nukentėjusieji pagal M. J. grasinimo išraišką turėjo pakankamą pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o M. J. norėjo būtent tokios nukentėjusiųjų būsenos.

Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau išdėstytų ir išanalizuotų įrodymų visumą, daro išvadą, M. J. padaryta veika – 2015 m. kovo 24 d. grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti E. Š. ir K. K. sveikatą, pagal nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinka nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėtį.

Ir nors apeliaciniu skundu prokuroras prašo M. J. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 145 straipsnio l dalį kaip už dvi atskiras nusikalstamas veikas – dėl 2015 m. kovo 24 d. grasinimo nužudyti E. Š. ir dėl 2015 m. kovo 24 d. grasinimo nužudyti K. K., vis dėlto, ką pagrindžia ir paties prokuroro M. J. suformuluotų kaltinimų turinys, šios, prokuroro įsitikinimu, atskiros nusikalstamos veikos, kurios padarytos tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje ir tais pačiais veiksmais, sudaro vieną nusikalstamą veiką, ir todėl ši veika – 2015 m. kovo 24 d. grasinimas nužudyti E. Š. ir K. K., kuri prokuroro buvo kvalifikuota kaip du atskiri nusikaltimai, kvalifikuotina kaip viena nusikalstama veika.

Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje visiškai įrodyta, kad M. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 24 d. grasinimas nužudyti E. Š. ir K. K.), ir konstatuoja, kad:

M. J. 2015 m. kovo 24 d., apie 12.00 val., kelyje (duomenys neskelbtini), E. Š. vairuojant automobilį „Peugeot 407“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) sakydamas: „aš negyvensiu ir jūs negyvensit“, „įsivaizduoji kaip būtų „faina“, jei visi palįsime po fūra?“, pasukdamas automobilio vairą priešais važiuojantį sunkvežimį bei kitus kelyje pravažiuojančius automobilius, tokiais savo veiksmais sudarė pakankamą pagrindą E. Š. ir K. K. manyti, kad grasinimas juos nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jų sveikatą gali būti įvykdytas, taip grasino nužudyti E. Š. ir K. K. ar sunkiai sutrikdyti jų sveikatą.

Remiantis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl M. J. išteisinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (dėl 2015 m. kovo 24 d. grasinimo nužudyti E. Š. ir dėl 2015 m. kovo 24 d. grasinimo nužudyti K. K.) naikintina ir dėl šios dalies priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 2 p.), ir ši M. J. inkriminuota nusikalstama veika, kvalifikuota kaip du atskiri nusikaltimai, kvalifikuotina kaip viena, ir sprendžiama, kad M. J. padarė vieną nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 24 d. grasinimas nužudyti E. Š. ir K. K.).

Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais, kuriais teigiama, kad byloje yra surinkta pakankamai duomenų, kad M. J. 2015 m. kovo 23 d. apie 14.00 val., adresu: (duomenys neskelbtini), bute, sakydamas E. Š.: „nebeturėsi dantų“, „duosiu taip į nosį, kad nosis į kitą pusę nusisuks“, „aš tave padėsiu į vietą“, „tu negyvensi“, pasiėmęs nuo stalo virtuvinius peilius du kartus metė į nukentėjusiąją E. Š., sakydamas: „džiaukis, kad nemoku peilių mėtyti“, po to nukentėjusiajai surinkus numestus peilius ir nunešus juos į virtuvinę plautuvę, paėmė vieną peilį ir metė į nukentėjusiąją, ir tokiais savo veiksmais sudarė pakankamą pagrindą nukentėjusiajai E. Š. manyti, kad grasinimas ją nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą gali būti įvykdytas, ir taip grasino nužudyti E. Š. ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą.

Apylinkės teismo posėdžio metu M. J. ir pagal šį jam pareikštą kaltinimą savo kaltės nepripažino. Nurodė, kad peilių į nukentėjusiąją nemėtė (2 t., 2–4 b. l.).

Apylinkės teismo posėdžio metu nukentėjusioji E. Š. parodė, kad 2015 m. kovo 23 d. M. J. pradėjo „durniuoti“ ir pradėjo į ją mėtyti peilius. Metė peilį vieną kartą, bet nepataikė, paskui metė iš kito peilio, ji buvo gal 4–5 metrų atstumu. Mesdamas minėjo žodžius, tai tuos pačius, kurie nurodyti kaltinime, jis daug jų sakė, bet nukentėjusiajai pagrindiniai žodžiai įstrigo: „gausi į nosį ir nebeturėsi tų gražių dantų“. Grasinimai buvo pasakyti, kaip ji nurodė: „kad aš nebegyvensiu“, ji bijojo. Sugyventinis sakė: „džiaukis, kad aš mėtyti nemoku“, grasino ją nužudyti. Paskui po tų visų peilių mėtymo jis atsistojo ir eidamas ant jos visokius žodžius sakė, kad ji tokia, anokia ir kitokia, po to puolė ir jai sudavė į ranką iš dešinės rankos kumščio, tris, keturis ar daugiau kartų, paskui spyrė į šoną. Parodė, kad jai buvo toks šokas, kad nemoka net pasakyti, buvo tikrai labai išsigandusi ir nežinojo ką daryti (2 t., 4–8 b. l.).

Visgi, nors kiti byloje esantys duomenys – įvykio vietos apžiūros protokolas (1 t., 12–14 b. l.), tarnybinis pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje fakto (1 t., 15–18 b. 1.), parodymų patikrinimo vietoje protokolas (1 t., 29–36 b. 1.), valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvada Nr. G405/15(04) (1 t., 40 b. 1.), daiktų pateikimo protokolas (1 t., 41 b. 1.), daiktų apžiūros protokolas (1 t., 42–45 b. 1.), mažamečio liudytojo D. Š. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui (1 t., 69–70 b. 1.), mažametės liudytojos M. Š. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui (1 t., 71–72 b. 1.) ir patvirtina nukentėjusiosios parodymus, kad M. J. jai grasino, mėtė peilius, ir po to jos atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, tačiau iš nukentėjusiosios parodymų matyti ir tai, kad ji kitą dieną po jos atžvilgiu išsakytų grasinimų ir panaudoto fizinio smurto pati kvietė M. J. kartu važiuoti į (duomenys neskelbtini) ir po to viena mašina leidosi su juo į kelionę.

Vadinasi, nors nukentėjusioji E. Š. ir nurodė, kad po M. J. grasinimų ir panaudoto fizinio smurto jai buvo šokas, kad buvo labai išsigandusi, tačiau byloje esanti medžiaga neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad nukentėjusioji M. J. veiksmus 2015 m. kovo 23 d. suvokė ir vertino ne tik kaip prievartą, o kaip ir realius grasinimus, nes akivaizdu, kad toks neigiamas M. J. poelgis nukentėjusiosios nebaugino – po šio įvykusio konflikto E. Š. policijos nekvietė, su M. J. bendrauti nenustojo, kitą dieną pati prašė jo vykti kartu į (duomenys neskelbtini) ir po to viena mašina leidosi su juo į kelionę.

Todėl teisėjų kolegija ir nemato objektyvaus pagrindo tenkinti prokuroro apeliacinio skundo reikalavimo ir, vadovaujantis prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, pripažinti kaltu ir nuteisti M. J. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (dėl 2015 m. kovo 23 d. grasinimo nužudyti E. Š. ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą). Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms teisėjų kolegija daro išvadą, kad M. J. dėl kaltinimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje (dėl 2015 m. kovo 23 d. grasinimo nužudyti E. Š. ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą), išteisintas pagrįstai, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Tačiau, atsižvelgus į tai, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė išteisinimo pagrindo (BPK 307 str. 4 d. 2 p.), ir ši skundžiamo nuosprendžio dalis keistina dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 4 p.).

Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja ir tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados dėl M. J. pareikšto kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį neatitinka bylos aplinkybių, bei kad yra netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 140 straipsnio 2 dalis.

Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad M. J. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis tyčia vartodamas fizinį smurtą sugyventinei E. Š. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus. Šeimos nario sąvoka, pateikta BK 248 straipsnyje, esančiame BK XXXIV skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai teisingumui“, remiamasi ir bylose dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-381/2013, 2K-487/2013). Pagal BK 248 straipsnio 2 dalį nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą asmenys, bendrai gyvenantys neįregistravę santuokos (partnerystės), t. y. sugyventiniai, taip pat pripažįstami šeimos nariais.

Remiantis Konstitucinio Teismo jurisprudencija konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d., 2012 m. birželio 4 d. nutarimai). Vertinant konkrečių asmenų santykių turinį ir sprendžiant dėl šeimos santykių fakto, svarbios tokios aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vienas kitam, o vien faktas apie asmenų bendrą gyvenimą viename būste nėra pagrindas besąlygiškai išvadai, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių, pavyzdžiui, sugyventinių santykiai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-6/2012, 2K-487/2013, 2K-525/2013).

Pirmosios instancijos teismo posėdžio M. J. nurodė, kad su nukentėjusiąja gyveno kartu neseniai, „kažkur“ gal pusantro mėnesio. Jis nedirbo, tačiau bendras gyvenimas buvo, nes valgė kartu prie vieno stalo (2 t., 4 b. l.). Nukentėjusioji E. Š. apylinkės teismo posėdžio metu nurodė, kad ji su M. J. buvo sugyventiniai, nes M. J. valgė jos pirktą maistą, vedė bendrą ūkį (2 t., 5 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji E. Š. nurodė, kad su M. J. kartu gyveno septynias savaites (1 t., 27–28 b. l.). Taigi byloje nustatyta, kad nukentėjusioji E. Š. su M. J. kartu gyveno labai trumpai – tik apie du mėnesius. Antra, nors nukentėjusioji ir nurodė, kad kartu su M. J. vedė bendrą ūkį, tačiau kartu nurodė ir tai, kad jis nedirbo, pinigų bendro ūkio išlaikymui neskyrė, maistą pirkdavo ji. Vadinasi, nėra jokio pagrindo daryti išvados, kad tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo buvo susiformavę tvirti santykiai, kurie būdingi šeimos nariams. Taip pat byloje nustatyta, kad M. J. dažnai girtaudavo, dėl to kildavo tarpusavio konfliktai, bei M. J. net kažkurį laikotarpį buvo išėjęs gyventi pas savo buvusią draugę, o byloje nėra jokių duomenų, kad jie būtų turėję ketinimų susituokti.

Taigi išdėstyti bylos faktai rodo, kad tarp E. Š. ir M. J. susiklostę santykiai negali būti vertinami kaip pastovūs, pagrįsti tarpusavio atsakomybe, savanoriškais abipusiais įsipareigojimais (finansiniais ir kitokiais), tvirtu emociniu prieraišumu, siekiu sukurti šeiminius santykius, todėl savo turiniu nebuvo būdingi šeimos nariams. Pažymėtina ir tai, kad pagal teismų praktiką vien formalaus gyvenimo kartu faktas, lydimas nuolatinių išgertuvių, nesant kitų aplinkybių, kurios neabejotinai patvirtintų asmenų tarpusavio santykių turinį, panašų į šeimą, negali būti vertinamas kaip šeimos (atitinkančios partnerystės formą) susiformavimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-6/2012, 2K-525/2013).

Atsižvelgdama į aptartų bylos faktinių aplinkybių, susijusių su kartu gyvenusių E. Š. ir M. J. santykių turiniu, visumą, šeimos nario sampratos aiškinimą teismų praktikoje, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusioji E. Š. nebuvo nuteistojo M. J. šeimos narys, todėl pirmosios instancijos teismas, nuteistojo M. J. nusikalstamą veiką kvalifikuodamas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl ir ši skundžiamo nuosprendžio dalis keistina (BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.), o iš M. J. perkvalifikuotų kaltinimų pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį, šalintina aplinkybė, kad nukentėjusioji buvo nuteistojo sugyventinė.

Maža to, kaip pagrįstai skunde nurodė ir prokuroras, iš skundžiamo nuosprendžio nėra aišku, kokius M. J. suduotus smūgius teismas pripažino kaip fizinį smurtą, ar visus kaltinime nurodytus M. J. veiksmus teismas įvertino kaip nusikalstamus, ar juos iš M. J. kaltinimo pašalino.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad prokuroro surašytu kaltinamuoju aktu M. J. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad 2015 m. kovo 23 d., apie 14.00 val., adresu: (duomenys neskelbtini), bute, tyčia, sugyventinei E. Š. laikant mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy S2“ rankoje, spaudė jos ranką tol, kol telefono aparatas nelūžo per pusę, tuo sukeldamas E. Š. fizinį skausmą, toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, jis tyčia kumščiu sudavė tris kartus į kairę ranką bei spyrė vieną kartą į kairį šoną sugyventinei E. Š., tuo padarydamas nukentėjusiajai E. Š., nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus: poodines kraujosruvas kairiame žaste, kairiame dilbyje, kairėje krūtinės ląstos pusėje ir dešinėje šlaunyje.

Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nenurodant jokių faktinių aplinkybių šalinimo motyvų, M. J. buvo nuteistas už tai, kad 2015 m. kovo 23 d., apie 14.00 val., adresu: (duomenys neskelbtini), bute, tyčia, sugyventinei E. Š. laikant mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy S2“ rankoje, spaudė jos ranką tol, kol telefono aparatas nelūžo per pusę, tuo sukeldamas E. Š. fizinį skausmą, toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, jis tyčia vartojo fizinį smurtą ir sugyventinei E. Š. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus: poodines kraujosruvas kairiame žaste, kairiame dilbyje, kairėje krūtinės ląstos pusėje ir dešinėje šlaunyje.

Taigi apylinkės teismas iš šio M. J. pareikšto kaltinimo, nenurodydamas, ar M. J. inkriminuojami veiksmai – smūgių nukentėjusiajai sudavimas – liko neįrodyti, ar jų buvimo ar nebuvimo nepatvirtina bylos medžiaga, šiuos M. J. inkriminuotus veiksmus pašalino iš M. J. kaltinimo, nors tokio sprendimo nuosprendyje net nesuformulavo.

Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo posėdžio metu M. J. pripažino sudavęs du smūgius nukentėjusiajai kumščiu į ranką ir petį (2 t., 2–4 b. l.). Nukentėjusioji E. Š. teismo posėdžio metu nurodė, kad M. J. jai sudavė kumščiu tris, keturis ar daugiau kartų į ranką, bei vieną kartą spyrė į šoną (2 t., 4–8 b. l.). Tai, kad nukentėjusiajai E. Š. sužalojimai buvo padaryti ne mažiau kaip keturiais trauminiais poveikiais, konstatuota ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. G405/15(04), kurioje nurodyta, kad E. Š. padaryti tokie sužalojimai: poodinės kraujosruvos kairiame žaste, kairiame dilbyje, kairėje krūtinės ląstos pusėje ir dešinėje šlaunyje. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku. Sužalojimai padaryti ne mažiau kaip keturių trauminių poveikių pasėkoje kietais bukais daiktais paveikus kairį žastą, kairį dilbį, kairę krūtinės ląstos pusę ir dešinę šlaunį. E. Š. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Visumoje sužalojimai nėra būdingi griuviminei traumai. Tikėtina, kad sužalojimai padaryti tiesioginiais trauminiais poveikiais (1 t., 40 b. 1.).

Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad:

M. J., 2015 m. kovo 23 d., apie 14.00 val., adresu: (duomenys neskelbtini), bute, tyčia, nukentėjusiajai E. Š. laikant mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy S2“ rankoje, spaudė jos ranką tol, kol telefono aparatas nelūžo per pusę, tuo sukeldamas E. Š. fizinį skausmą, toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, jis tyčia kumščiu sudavė tris kartus į kairę ranką bei spyrė vieną kartą į kairį šoną nukentėjusiajai E. Š., tuo padarydamas nukentėjusiajai E. Š. nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus: poodines kraujosruvas kairiame žaste, kairiame dilbyje, kairėje krūtinės ląstos pusėje ir dešinėje šlaunyje.

Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dar ir dėl teismo nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 3 p.).

Kolegija, skirdama bausmes M. J., už nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje, padarymą, atsižvelgia į jo padarytų nusikalstamų veikų kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, pažeisto teisinio gėrio svarbą, jo asmenybę, bei apeliacinio skundo ribas.

M. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Atsakomybe sunkinančia aplinkybe pripažįstama ta aplinkybė, kad nusikalstamas veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jų padarymui. Įvykdė du nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamus nusikaltimus, šias nusikalstamas veikas padarė būdamas anksčiau ne kartą teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, nusikalto teistumui neišnykus, todėl vadovaujantis BK 27 straipsniu – recidyvistas.

Įvertinus prieš tai nurodytas bausmei skirti turinčias reikšmės aplinkybes, M. J. už nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje, padarymą, skirtinos jo padarytų nusikalstamų veikų straipsnio sankcijose numatytos griežčiausios bausmės – laisvės atėmimas, kurių dydis nustatytinas artimas sankcijose numatytam laisvės atėmimo bausmių vidurkiui.

Taigi ir ši skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio dalis keistina dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 2 p.), konstatuojant, kad M. J. skundžiamu sprendimu net už sunkesnę nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, kuri šiuo sprendimu perkvalifikuojama į BK 140 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiant į šiame sprendime anksčiau nurodytas bausmei skirti turinčias reikšmės aplinkybes, buvo paskirta aiškiai per švelni bausmė – laisvės apribojimas.

Taip pat prokuroras apeliaciniu skundo prašo priteisti visą E. Š. pareikštą civilinį ieškinį. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad išskyrus deklaratyvų prokuroro skundo reikalavimą apeliaciniame skunde apeliantas nepateikė nė vieno šį reikalavimą galinčio pagrįsti motyvo, šis prokuroro reikalavimas pripažįstamas deklaratyviu ir nepateikus jį pagrindžiančių argumentų atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 3, 4 punktais, 329 straipsnio 2 punktu, 332 straipsniu,

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžio dalį, kuria M. J. išteisintas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (dėl 2015 m. kovo 24 d. grasinimo nužudyti E. Š. ir dėl 2015 m. kovo 24 d. grasinimo nužudyti K. K.), panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują apkaltinamąją nuosprendį:

M. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje (dėl 2015 m. kovo 24 d. grasinimo nužudyti E. Š. ir dėl 2015 m. kovo 24 d. grasinimo nužudyti K. K.), ir šią nusikalstamą veiką, kvalifikuotą kaip du atskirus nusikaltimus, kvalifikuoti kaip vieną nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 24 d. grasinimas nužudyti E. Š. ir K. K.), ir nuteisti jį laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nuosprendį pakeisti:

M. J. veiką, kvalifikuotą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį ir skirti jam laisvės atėmimą 7 (septyniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose;

nustatyti, kad M. J. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (dėl 2015 m. kovo 23 d. grasinimo nužudyti E. Š. ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą) išteisintas todėl, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, šiuo nuosprendžiu M. J. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį skirtą bausmę – laisvės atėmimą 7 (septyniems) mėnesiams – bausmių apėmimo būdu subendrinti su Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžiu pagal BK 187 straipsnio 3 dalį paskirta bausme – laisvės apribojimu 3 mėnesiams, ją keičiant laisvės atėmimu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir subendrintą bausmę M. J. paskirti laisvės atėmimą 7 (septyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, šiuo nuosprendžiu M. J. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį skirtą bausmę – laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) mėnesių subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu su šiuo nuosprendžiu paskirta subendrinta laisvės atėmimo 7 (septyniems) mėnesiams bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir subendrintą bausmę M. J. paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, šiuo nuosprendžiu M. J. paskirtą subendrintą laisvės atėmimo 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams bausmę subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu su Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. liepos 29 d. nuosprendžiu paskirta bausme – laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, ją keičiant laisvės atėmimu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir galutinę subendrintą bausmę M. J. paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į M. J. paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo 1 (vieneriems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams bausmės atlikimo laiką įskaityti visą jo bausmės laiką, atliktą pagal Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. liepos 29 d. nuosprendį.

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 9 punktu, 3 dalimi, 72² straipsniu, M. J. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant šią priemonę įvykdyti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, panaikinti.

Bausmės pradžią M. J. skaičiuoti nuo faktinio M. J. sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.

Kitą Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.