Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Kazio Kailiūno ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. V. ir J. V. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutarties, kuria netenkintas atsakovų prašymas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, civilinėje byloje pagal ieškovo Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinį solidariems atsakovams A. V. ir J. V. dėl skolos ir delspinigių priteisimo. Trečiais asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Aljuma“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiama dėl sprendimo už akių panaikinimą ir bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

atsakovai nesiekė vilkinti proceso ar kitaip nesirūpinti bylos baigtimi. Atsakovai visada laiku įgyvendindavo savo teises, įskaitant ir teisę teikti prašymą raštu dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo (CPK 42 str. 1 d.). Atsakovų atstovas advokatas Giedrius Baziulis prašymas atidėti bylos nagrinėjimą dėl vykstančių derybų, siekiant sudaryti taikos sutartį, išfaksavo bei registruotu paštu išsiuntė teismui 2010 m. spalio 15 d., patys atsakovai šį prašymą pateikė teismui 2010 m. spalio 18 d.; atsakovai buvo suklaidinti dėl ieškovo kaltės, kuris pats buvo pasiūlęs kreiptis atsakovams į teismą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, siekiant sudaryti taikos sutartį, kurios projektas buvo persiųstas ieškovui paskutinę darbo dieną prieš teismo posėdį, bei teigė, kad neprieštaraus šiam prašymui, o posėdžio dienos rytą nurodė, kad nesutinka su atsakovų taikos sutarties projektu ir liepė atsakovams atvykti į posėdį, dėl ko atsakovų atstovas nespėjo pasiruošti bylai; teismas, priimdamas sprendimą už akių, užkirto kelią šalims bylą pabaigti taikos sutartimi. Rimtos derybos dėl taikos sutarties sudarymo prasidėjo tik 2010 m. spalio 15 d., kai ieškovas sutiko priimti pirmą taikos sutarties projektą, iki tol derybos nevyko dėl ieškovo kaltės; teismas nepagrįstai skolą priteisė iš abiejų atsakovų. Atsakovas pripažįsta skolą ieškovui kaip asmeninę, o ne kaip bendrą šeimos skolą, ir yra pasirengęs su ieškovu derėtis dėl skolos grąžinimo sąlygų. Atsakovai santuoką sudarė 1997 m. birželio 21 d., o A. V. komercinė įmonė įsteigta 1997 m. birželio 2 d., iš ko seka, kad A. V. komercinė įmonė, kuri buvo perorganizuota į UAB „Aljuma“ yra jo asmeninė nuosavybė ir atsakovė už šios įmonės prievoles tūrėtų atsakyti tik bendrąja jungtine nuosavybe įgytu turtu iš šios įmonės veiklos, o ne asmeniniu turtu (CK 3.88 str.).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Skundžiama nutartis naikinama.

Civilinio proceso kodekso normos leidžia bylą nagrinėjančiam teismui CPK numatytais atvejais ir tvarka priimti sprendimą už akių. Šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka (CPK 285 str. 5 d.), tačiau turi teisę sprendimą priėmusiam teismui paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo (CPK 287 str. 1 d.). Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. gruodžio 13 d. nutartimi atmetė atsakovų A. V. ir J. V. prašymą peržiūrėti 2010 m. spalio 18 d. sprendimą už akių.

CPK 288 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos dvi sąlygos, kurioms esant teismas naikina sprendimą už akių ir atnaujina bylos nagrinėjimą iš esmės. Pirma - konstatavus, kad šalis į teismo posėdį neatvyko dėl svarbių priežasčių, apie kurias teismui pranešti negalėjo. Antra – šalies pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodyti įrodymai gali turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Atskirajame skunde teigiama, kad atsakovai neketino vilkinti proceso, kad siekė sudaryti taikos sutartį, išsiuntė jos projektą ieškovui, kad ieškovas žadėjo šį projektą svarstyti ir tik teismo posėdžio išvakarėse pranešė, jos taikos sutarties nepasirašys. Skunde teigiama, kad teismas, priimdamas sprendimą už akių, užkirto galimybę bylą baigti taikiai.

Argumentas atmetamas. Apeliantai teisingai nurodo, kad Civilinio proceso kodekso normos (CPK 140 str., 159 str. 1 d., 231 str., 249 str. 1 d.) skatina taikų bylos išsprendimą. Galimybė sudaryti taikos sutartį CPK 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kaip šalių teisė. To paties straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, nurodanti šalims joms priklausančiomis teisėmis naudotis sąžiningai. Nagrinėjamu atveju 2010 m. birželio 15 d. teismo posėdyje bylos nagrinėjimas buvo atidėtas taip sudarant šalims sąlygas tartis dėl taikos sutarties. Kitas teismo posėdis, kuris turėjo įvykti 2010 m. rugpjūčio 24 d., taip pat buvo atidėtas dėl taikos sutarties. Į 2010 m. spalio 18 d. teismo posėdį nei atsakovai, nei jų atstovas neatvyko, o tik pateikė raštiškus prašymus bylos nagrinėjimą dar kartą atidėti ir vėl sudaryti galimybę derėtis dėl taikos sutarties. Pirmosios instancijos teismas šio prašymo netenkino pagrįstai. Pirma, teismas dėl šalies neatvykimo į teismo posėdį priežasties svarbumo sprendžia pačiame teismo posėdyje (CPK 246 str. 2 d.), todėl vien tik prašymo pateikimas nereiškia besąlygiško teismo posėdžio atidėjimo. Vadinasi nagrinėjamu atveju, atsakovų ir jų atstovo nurodyta priežastis, kuri fiziškai nekliudė jiems atvykti į teismą (kitaip nei liga, avarija ar pan.), neturi būti pripažinta svarbia, nes dėl galimybės sudaryti taikos sutartį turi pasisakyti abi tokios sutarties šalys. Kita vertus, skunde nurodoma, kad atsakovų pusė buvo suklaidinta ieškovo, nes dėl taikos sutarties ir jos sąlygų buvo nuolat susirašinėjama, ieškovo atsakymai buvo teigiami, ir tik paskutinę dieną atsakovas pareiškęs, jog atsakovų pateikto sutarties projekto nepasirašys. Tačiau teismui nepateikti jokie įrodymai, patvirtinantys nurodomas aplinkybes, nors susirašinėjimas (skirtingai nuo telefoninių pokalbių turinio) yra nesunkiai pateikiami duomenys (CPK 178 str.). Todėl atsakovų nurodoma aplinkybė negali būti pripažinta atitinkanti tikrovę. Esant tokiai procesinei situacijai pirmosios instancijos teismas atsakovų neatvykimo į teismo posėdį priežastį pagrįstai pripažino nesvarbia, o jų skunde išdėstyti argumentai nėra pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį.

Tačiau minėta, kad CPK 288 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta ir kita sąlyga, kuriai esant, už akių priimtas sprendimas turi būti peržiūrėtas - šalies pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo yra nurodyti įrodymai, kurie gali turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Atskirajame skunde teigiama, kad atsakovo A. V. komercinė įmonė, kuri buvo perorganizuota į UAB „Aljuma“ yra jo asmeninė nuosavybė ir atsakovė J. V. už šios įmonės prievoles atsako tik bendrąja jungtine nuosavybe įgytu turtu iš šios įmonės veiklos, o ne asmeniniu turtu.

Skundo argumentas pagrįstas. Atsakovai aplinkybę, kad įmonė buvo atsakovo A. V. asmeninė nuosavybė grindžia tuo, kad santuoką jie sudarė 1997 m. birželio 21 d., o A. V. komercinė įmonė įsteigta 1997 m. birželio 2 d. Ta pati aplinkybė buvo akcentuojama ir atsiliepime į ieškinį bei pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, tačiau teismas, ir priimdamas sprendimą už akių, ir skundžiamoje nutartyje apsiribojo formaliu konstatavimu, jog įmonei esant bendru sutuoktinių turtu, iš jo kylančios prievolės turi būti vykdomos iš abiejų sutuoktinių (atsakovų) turto (CK 3.91 str., 3.109 str. 1 d. 1 p.). Tuo tarpu CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo. Jeigu iki santuokos sudarymo įmonė nuosavybės teise priklausė vienam sutuoktiniui, tai bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė po santuokos sudarymo yra iš įmonės veiklos ar kitokio verslo gautos pajamos ir įmonės (verslo) vertės padidėjimas. Esant tokiai įstatymo nuostatai, teismų praktikoje galioja prezumpcija, kad po santuokos sudarymo vieno iš sutuoktinių įsteigta individuali (personalinė) įmonė yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Tai reiškia, kad kilus ginčui ir teigiant, jog tokia įmonė ir iš jos gautos pajamos yra asmeninė įmonę įsteigusio sutuoktinio nuosavybė, būtina įrodyti, kad verslu vertėsi išimtinai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios ar prieš jo valią ir verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesais. Tačiau minėta, kad nagrinėjamu atveju atsakovo A. V. komercinė įmonė įsteigta iki atsakovų santuokos, o iš Juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo matyti, jog A. V. yra vienintelis UAB „Aljuma“ akcininkas, todėl aptarta prezumpcija negalioja ir, nežiūrint į labai nedidelį laiko tarpą tarp įmonės įsteigimo ir atsakovų santuokos, būtina išaiškinti, iš kokių lėšų įmonė buvo įsteigta, kieno lėšomis buvo plėtojama jos veikla ir ar šios įmonės pelnas buvo naudojamas atsakovų šeimos reikmėms. Šios aplinkybės negali būti išsamiai nustatytos atliekant tik formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą (CPK 285 str. 2 d.), todėl esant atitinkamam pareiškimui, teismas turėjo panaikinti už akių priimtą sprendimą ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės (CPK 288 str. 4 d. ). To nepadaręs pirmosios instancijos teismas procesinės teisės normas pritaikė netinkamai, klausimą dėl proceso atnaujinimo išsprendė klaidingai ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 338 str., 329 str. 1 d.). Skundžiama nutartis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – už akių priimtas sprendimas naikinamas ir bylos nagrinėjimas iš esmės atnaujinamas (CPK 337 str. 2 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės.

Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. spalio 18 d. sprendimą už akių panaikinti ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

Civilinę bylą perduoti nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui.