Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.6.1; 2.4.2.3; 2.1.3.1; 2.1.5.2; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1

2020 m. liepos 1 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Gudynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Izoldos Nėnienės, Albinos Rimdeikaitės,

dalyvaujant ieškovui N. P., ieškovų atstovui advokatui V. M., teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų B. P. ir N. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-625-944/2019 pagal ieškovų B. P. ir N. P. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl rūsio patalpų pripažinimo butų priklausiniais, dalyvaujant tretiesiems asmenims G. P., M. S., R. S., A. S., A. Š., G. V., R. N.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai teismo prašė pripažinti rūsio patalpas, plane pažymėtas indeksais 7-1 (9,42 kv. m.) ir 7- 4 (2,77 kv. m.), esančias gyvenamajame name 1A2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausiniu; pripažinti rūsio patalpas, plane pažymėtas indeksais 7- 2 (14,86 kv. m.) ir 7-3 (8,44 kv. m.), esančias gyvenamajame name 1A2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausiniu; atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad ieškovei B. P. nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Įregistruojant butą pirkimo pardavimo sutartyje buvo nurodyta, kad butas įsigyjamas su rūsiu. Buto techninėje apskaitos byloje (inv. Nr. (duomenys neskelbtini)) taip pat nurodyta, kad butui priklauso rūsys. Nuo buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sutarties sudarymo B. P. naudojosi jai priklausančiu rūsiu, plane pažymėtu indeksais 7-1 (9,42 kv. m.) ir 7-4 (2,77 kv. m.), esančiu (duomenys neskelbtini), namo pusrūsyje. Šios rūsio patalpos nėra įregistruotos savininko vardu, nors Nekilnojamajame turto registro centrinio duomenų banko išraše matyti, kad butas įregistruotas su rūsiu. Ieškovui N. P. nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pirkimo pardavimo sutartyje nurodyta, kad N. P. bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), su rūsiu. Nuo pirkimo pardavimo sutarties sudarymo buto savininkas N. P. naudojosi (duomenys neskelbtini), esančiomis rūsio patalpomis, plane pažymėtomis indeksais 7-2 (14,86 kv. m.) ir 7-3 (8,44 kv. m.). Šios rūsio patalpos nėra įregistruotos savininko vardu, nors Nekilnojamajame turto registro centrinio duomenų banko išraše matyti, kad butas įregistruotas su rūsiu. Ieškovai rūsio patalpas naudoja, prižiūri, nors šios patalpos nėra registruotos kaip buto priklausiniai.

3. Atsakovė atsiliepimu prašė atmesti ieškinį kaip nepagrįstą, taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad ginčo patalpos nuosavybės teise nuo 1951 m. sausio 23 d. priklauso atsakovei. Šios patalpos buvo pripažintos netinkamomis (negalimomis) naudoti dėl fizinio nusidėvėjimo ir bus įtrauktos į Kauno miesto savivaldybės tarybos patvirtintą Viešajame aukcione parduodamo Kauno miesto savivaldybės nekilnojamojo turto ir kitų nekilnojamųjų daiktų sąrašą. Ieškovai nepagrįstai teigia, kad ginčo patalpos yra jiems priklausančių butų priklausiniai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2019 m. spalio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės B. P. valstybei 19 Eur pašto išlaidų, iš ieškovo N. P. valstybei 19 Eur pašto išlaidų.

5. Nurodė, kad siekiant nustatyti, kam privatizavimo metu perėjo nuosavybės teisė į patalpas daugiabučiuose namuose, būtina įvertinti, ar buto nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet ir kitomis patalpomis, turėjo teisę šias privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnį ir Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 7 punkto 5, 12 papunkčius. Reikšminga aplinkybe laikė tai, kad ieškovų prašomų pripažinti priklausiniais patalpų paskirtis yra gyvenamoji. Žymą „su rūsiu“ turi butai Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovai prašo pripažinti buto priklausiniu patalpą, kuri yra suformuota kaip atskiras nekilnojamojo daikto objektas, kurio paskirtis nurodoma kaip gyvenamoji, jam suteiktas unikalus numeris, jo nuosavybės teisė įregistruota Kauno miesto savivaldybės vardu. Nuosavybės teisė Kauno miesto savivaldybei registruota 1951 m. sausio 23 d. Nr. 45 DŽDT vykdomojo komiteto sprendimu 1951 m. vasario 7 d. Nr. (duomenys neskelbtini). Nėra duomenų, kad nuosavybės teisė atsakovei būtų panaikinta ar kad šis objektas būtų privatizuotas teisės aktų nustatyta tvarka. Ieškovei B. P. nuosavybės teisė į butą, esantį (duomenys neskelbtini), įregistruota 1992 m. rugsėjo 15 d. sutarties pagrindu. Šioje sutartyje nurodyta, kad pagal buto įkainavimo aktą Nr. 70040, patvirtintą Kauno m. valdybos 1992 m. rugsėjo 9 d., pardavėjas pardavė, o pirkėja nupirko dviejų kambarių butą Nr. (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 37,32 kv. m. su rūsiu, bei ūkinius pastatus – 0,16 dalį medinio ūkinio pastato 4J1m, esančius (duomenys neskelbtini); taip pat naudojasi bendro naudojimo patalpa 1/6 a-1. Pagal inventorinės bylos duomenis, ieškovei B. P. buto pirkimo sandoriui buvo atskirai įkainojama 0,16 perkamo ūkinio pastato dalis, kuri įkainojimo pažymėjime nurodyta 132,0 rb. Ieškovė nepateikė duomenų, kad patalpos, kurias ji įvardija kaip rūsio, buvo atskirai įkainojamos, kad jos buvo įsigyjamos privatizacijos būdu, už jas sumokėta ir pan. Kadangi ieškovės nurodomos patalpos yra suformuotos kaip atskiras nuosavybės teisės objektas, jų paskirtis nurodoma kaip gyvenamoji, atitinkamai jos turėjo būti atskirai nurodomos privatizavimo sandoryje. Ieškovas N. P. įsigijo butą 2017 m. gegužės 11 d. pirkimo pardavimo sutarties pagrindu iš K. M., kuri butą įgijo paveldėjimo būdu iš C. P. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime nurodyta, kad paveldimą turtą sudaro butas su rūsiu ir 16/100 pastato ūkinio pastato. 1992 m. kovo 27 d. sutartyje nurodyta, kad pagal buto įkainavimo aktą Nr. 45211, patvirtintą Kauno m. valdybos 1992 m. rugsėjo 27 d., pardavėjas pardavė, o pirkėja nupirko dviejų kambarių butą Nr. (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 35,12 kv. m. su rūsiu bei ūkinius pastatus – 0,16 dalį medinio ūkinio pastato 4I1m, esančius (duomenys neskelbtini). Pagal inventorinės bylos duomenis, C. P. buto pirkimo sandoriui buvo atskirai įkainojama 0,16 perkamo ūkinio pastato dalis, kuri įkainojimo pažymėjime nurodyta 135,0 rb. Daugiau duomenų, kad patalpos, kurios ieškovo įvardijamos kaip rūsio patalpos, buvo atskirai įkainojamos, kad jos buvo įsigyjamos privatizacijos būdu, už jas sumokėta ir pan., nėra pateikta. Kadangi ieškinyje įvardintos patalpos yra suformuotos kaip atskiras nuosavybės teisės objektas, jų paskirtis nurodoma kaip gyvenamoji, atitinkamai jos turėjo būti atskirai nurodomos privatizavimo sandoryje.

6. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog standartinio tipo sutarties formoje buvo nurodyti žodžiai „su rūsiu“, nesudaro pagrindo pripažinti, kad kartu buvo įsigytos patalpos, pažymėtos indeksais 7-1 (9,42 kv. m); 7-2 (14,86 kv. m), 7-3 (8,44 kv. m), 7-4 (2,77 kv. m). Buto žyma „su rūsiu“ buvo nurodoma ne tik ieškovų nuosavybės dokumentuose, bet ir butams Nr. (duomenys neskelbtini). Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad ginčo patalpomis naudojosi tik ieškovė ir buvę buto Nr. (duomenys neskelbtini) savininkai. Ginčo patalpos, nors jų paskirtis ir nurodoma kaip gyvenamoji, niekada nebuvo apgyvendintos, niekas dėl jų nereiškė jokių reikalavimų ar pretenzijų. Iš šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimų nustatė, kad tarp kaimynų buvo nusistovėjusi faktinio naudojimosi ginčo patalpomis tvarka, t. y. tik ieškovai (prieš tai – buvę savininkai) šiomis patalpomis naudojosi ir jas prižiūrėjo. Ieškovas N. P. butą įsigijo tik 2017 metais. Pirkimo-pardavimo sutartyje nurodoma, kad butas su rūsiu, tačiau asmuo negali įgyti daugiau nuosavybės teisių, nei turėjo prieš tai buvę savininkai. Pagal pateiktus duomenis nustatyta, kad ieškovė B. P. ginčo patalpose yra įrengusi savo buto šildymo sistemą. Teismo nuomone, vien ši faktinio pobūdžio aplinkybė negali sukurti nuosavybės teisių, nes nėra pateikta duomenų, kada ir kokiu būdu buvo įrengtas toks ieškovės B. P. buto šildymo būdas, kad jis yra teisėtas. Teismas konstatavo, kad ieškovai leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė, jog patalpos Nr. (duomenys neskelbtini) priskirtinos prie rūsio patalpų ir jas asmenys įsigijo privatizavimo pagrindu. Ieškovų nurodomas faktinio pobūdžio aplinkybes apie naudojimąsi ginčo patalpomis, jų priežiūrą bei tai, kad kiti asmenys į jas nereiškė pretenzijų, laikė nesukuriančiomis nuosavybės teisių nei pagal 1964 m., nei pagal šiuo metu galiojančio CK nuostatas.

7. Ieškovė B. P. butą įsigijo 1992 m. rugsėjo 15 d., reikalavimas dėl rūsio patalpų pripažinimo buto priklausiniu pareikštas 2018 m. rugsėjo 10 d., t. y. beveik po dvidešimt šešerių metų. Teismas padarė išvadą, kad ji praleido ne tik 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje įtvirtiną 3 metų, bet ir CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą 10 metų ieškinio senaties terminą. Teismo vertinimu, ieškovė buvo neapdairi, nerūpestinga, neatidi; sudarydama privatizavimo sutartį ji turėjo žinoti ir suprasti, kad patalpos Nr. 7, pažymėtos indeksais 7-1(9,42 kv. m), 7-4 (2,77 kv. m), neprivatizuotos kartu su gyvenamosiomis patalpomis. Teismas nenustatė svarbių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios, užkirto kelią laiku pradėti ginti savo pažeistas teises, taip pat nėra duomenų, kad ieškovė buvo aktyvi ir siekė apginti savo teises. Ieškinio senaties termino praleidimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškovės B. P. ieškinio reikalavimą.

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

8. Apeliaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovų ieškinį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į esminę aplinkybę, kad ginčo patalpos, kuriomis ieškovai naudojosi kaip pagalbinėmis (t. y. sandėliukais gyvenamojo namo rūsyje), buvo įtrauktos į butų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), inventorines bylas nurodant, kad prie konkretaus buto priklauso rūsys ir ūkinio pastato dalis, kaip tai buvo numatyta Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. protokolo Nr. 304 2.1 punkte, todėl ginčo patalpos atitiko visus reikalavimus, kuriais vadovaujantis jos buvo privatizuotos kartu su butais.

8.2. Byloje nustatyta, kad ieškovei B. P. nuosavybės teisė į butą (duomenys neskelbtini), registruota 1992 m. rugsėjo 15 d. sutarties pagrindu, kurioje nurodyta, kad butas Nr. (duomenys neskelbtini) jai parduotas su rūsiu bei 0,16 dalies medinio ūkinio pastato 4Jlm. Byloje buvo pateiktos buto (duomenys neskelbtini), 1992 m. rugpjūčio 31 d. privatizavimo sutartis Nr. 1-796, 2017-05-11 pirkimo - pardavimo sutartis Nr. 1-3324, kuriose nurodyta, kad butas įsigyjamas su rūsiu. Tokiu būdu privatizavimo ir buto pirkimo sandoriai patvirtina aplinkybę, kad ieškovai įsigijo butus su priklausiniais, t.y. su rūsio patalpomis.

8.3. Nesutinka su teismo išvada, kad ginčo patalpos turėjo būti atskirai nurodomos privatizavimo sandoryje, nes butų (duomenys neskelbtini), privatizavimo sutartys buvo ruošiamos standartinės formos, tuometinės Kauno miesto valdybos (t.y. pardavėjo, o ne pirkėjo) iniciatyva ir tvirtinamos notaro, jose (1 p.) buvo tik įrašas, kad butas su rūsiu bei ūkiniu pastatu, nedetalizuojant rūsio (t.y. nenurodant rūsio patalpos indekso, ploto), skirtingai nei ūkinio pastato. Teismui konstatuojant, kad ginčo patalpos turėjo būti atskirai nurodytos privatizavimo sandoryje, bylos nagrinėjimo metu turėjo būti išsiaiškinta, ar privatizuojant butus tuo laikotarpiu buvo suformuota praktika privatizavimo sandoriuose nurodyti kartu privatizuojamų rūsio patalpų indeksus ir plotus bei kodėl privatizavimo sutartyse net nepalikta vietos privatizuojamų rūsio patalpų detalizavimui.

8.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovai leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė, jog ginčo patalpos priskirtinos prie rūsio patalpų ir jas asmenys įsigijo privatizavimo pagrindu, kad ieškovų nurodomos faktinio pobūdžio aplinkybės laikytinos nesukuriančiomis nuosavybės teisių nei pagal 1964 m., nei pagal šiuo metu galiojančio LR CK nuostatas. Savo nuosavybės teises į ginčo patalpas ieškovai grindė ne tik naudojimosi jomis faktu, bet ir turto privatizavimo, įsigijimo sandoriais, kuriuose aiškiai nurodyta, kad butai parduodami kartu su rūsiais. Įsigydami butus su rūsio patalpomis ieškovai turėjo teisėtus lūkesčius, kurie ginčijamu teismo sprendimu yra paneigiami. Be to, išaiškėjus, kad pirkėjas įsigijo butą be rūsio, nors visuose nenuginčytuose galiojančiuose dokumentuose ir kituose informacijos šaltiniuose (įskaitant VĮ Registrų centro duomenis) nurodyta, kad butas su rūsiu, darytina išvada, jog butų pirkėjai buvo apgauti, kad butas įsigytas su trūkumu, kuris, vadovaujantis CK 6.217 straipsnio 2 dalimi bei teismų suformuota praktika, laikytinas esminiu, nes ieškovai negavo to, ko tikėjosi iš sutarčių, pagal kurias įsigijo butus.

8.5. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė B. P. praleido bendrąjį ieškinio senaties terminą, kad buvo neapdairi sudarydama privatizavimo sandorį. 1992 m. rugsėjo 15 d. privatizavimo sutartyje aiškiai parašyta, kad butas (duomenys neskelbtini), privatizuojamas su rūsiu ir ūkinio pastato dalimi. Ieškovei daugybę metu naudojantis ginčo patalpomis 7-1 ir 7-4, jose įsirengus šildymo katilą, kuriuo apšildomas jos butas, ir niekam dėl šių patalpų niekada nepareiškus pretenzijų maždaug 26 metus, jai negalėjo kilti pagrįstų abejonių dėl ginčo patalpų priklausymo pagrindo nebuvimo. Konstatuodamas praleistą ieškinio senaties terminą teismas neatsižvelgė į tai, kad tik 2018 m. kovo mėn. Kauno miesto savivaldybės atstovai pareiškė pretenzijas dėl ginčo patalpų ir tik Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. A-2125 jos buvo pripažintos nereikalingomis ir netinkamomis naudoti.

8.6. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjo privatizavimo sutarčių sudarymo aplinkybių dėl rūsio patalpų, atsakovo įprastos praktikos rūsio patalpų privatizavimo procesuose, šalių tikrųjų ketinimų sudarant nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sandorius dalyje dėl rūsio patalpų, todėl buvo pažeista CPK 185 straipsnio 1 dalies nuostata.

9. Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

9.1. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad ieškovų buto privatizavimo metu į privatizuojamą plotą nebuvo įtrauktas rūsio patalpų plotas, nors, remiantis Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 7 punkto 5 papunkčiu, į buto bendrąjį (naudingąjį) plotą buvo įtraukiamas kambarių, virtuvių, koridorių, tualeto, vonios, taip pat kūrybinių dirbtuvių ir kitų patalpų, turinčių su butais bendrą funkcinį ryšį, plotas. Pagal inventorizacinius duomenis, rūsio patalpos nebuvo priskirtos prie ieškovės buto. Byloje nėra įrodymų, kad rūsio patalpos teisės aktų nustatyta tvarka buvo suteiktos naudotis ieškovei ar kad ji būtų kreipusis dėl jų privatizavimo kartu su ginčo butu.

9.2. Kadangi pirminė ieškovo buto savininkė ginčo patalpų neįgijo, laikytina, kad kiti šio buto buvę ar esami savininkai tokios teisės taip pat neįgijo.

9.3. Nors ieškovai nurodo, kad jie vieninteliai naudojasi rūsio patalpomis, byloje nėra tai patvirtinančių įrodymų. Pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis, ginčo patalpos adresu (duomenys neskelbtini), yra suformuotos ir įregistruotos kaip atskiras turtinis vienetas, šio daikto pagrindinė naudojimo paskirtis yra gyvenamoji ir jis visuomet priklausė Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise, o savivaldybė neperdavė tretiesiems asmenims valdyti šių patalpų nuomos ar kitokiu pagrindu.

9.4. Ieškovai nepagrįstai nurodo, kad butų privatizavimo laikotarpiu patalpos nebuvo detalizuojamos, todėl jos gali būti ir buvo privatizuotos kartu su ginčo butais kaip jų priklausiniai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą konstatavo, kad, nesant teisinio pagrindo, suteikiančio teisę į pagalbines patalpas, techninis ir funkcinis patalpos ryšys su butu nesuteikia teisės reikalauti pripažinti rūsio patalpas buto priklausiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2003). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. birželio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-711/2000 nurodė, kad net ir tuo atveju, kai buto techninės apskaitos byloje ir buto pirkimo pardavimo sutartyje nurodoma, kad butas perkamas su rūsiu, tačiau nenurodant konkretaus rūsio šifro ir ploto, tai nėra tinkamas pagrindas rūsį pripažinti buto priklausiniu.

9.5. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ieškinio senaties terminas yra laiko tarpas, per kurį asmuo gali priverstinai įgyvendinti savo galimai pažeistas teises (1964 m. CK 83 straipsnio 1 dalis, 2000 m. CK 1.124 straipsnis). Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kada ieškovas sužinojo ar turėjo sužinoti, kad jo teisės yra pažeistos (CK 86 straipsnis, CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Ieškovė B. P. butą privatizavo dar 1992 m. rugsėjo 5 d., o ieškinį dėl galimai pažeistų teisių pareiškė tik 2018 m. rugsėjo 27 d., todėl ji praleido ne tik 3 metų, bet ir 10 metų ieškinio senaties terminą, numatytą galiojančiame CK.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė pripažinti butų priklausiniais rūsio patalpas.

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

12. Ieškinyje nurodytą reikalavimą ieškovai grindė nuosavybės teise, įgyta butų privatizavimo metu, todėl sprendžiant, ar rūsiai yra ieškovams nuosavybės teise priklausančių butų priklausiniai, apeliacine tvarka įvertintinos pirmosios instancijos teismo išvados apie tai, ar rūsio patalpos pagal Butų privatizavimo įstatymą buvo privatizuotos 1992 metais butų savininkams įsigyjant butus (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų ginčijamo sprendimo išvada, jog pastarojo fakto ieškovai neįrodė.

13. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad ginčo patalpos, kuriomis ieškovai naudojosi kaip pagalbinėmis (t. y. sandėliukais gyvenamojo namo rūsyje), buvo įtrauktos į butų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), inventorines bylas, nurodant, kad prie konkretaus buto priklauso rūsys ir ūkinio pastato dalis, kaip tai buvo numatyta Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. protokolo Nr. 304 2.1 punkte, todėl ginčo patalpos atitiko visus reikalavimus, kuriais vadovaujantis jos buvo privatizuotos kartu su butais.

14. Iš ieškovų butų inventorinių bylų, parengtų butų privatizavimui, matyti, kad bendras ieškovės buto Nr. (duomenys neskelbtini) plotas yra 37,32 kv. m., kuriame 22,39 kv. m. sudaro gyvenamieji kambariai, 14,93 kv.m. koridoriai, WC ir virtuvė. Grafoje „rūsiai ir kiti“ yra įrašai „rūsys, ūkinis past.“, tačiau patalpų eksplikacijoje rūsio patalpos nenurodytos (t. 1 b. l. 57, 123-125, 145). Analogiški žymėjimai yra C. P., privatizavusiai 35,12 kv. m. ploto butą Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios jį įsigijo ieškovas, buto privatizavimui parengtoje inventorinėje byloje. Iš gyvenamojo namo kadastro ir registro duomenų byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esančių įvairių metų nekilnojamojo turto registro išrašų matyti, kad ieškovams ir kitiems (duomenys neskelbtini) priklausančių nekilnojamųjų daiktų (butų (duomenys neskelbtini), išskyrus butus (duomenys neskelbtini)) aprašyme/pastabose butai žymimi su rūsiu, tačiau nei rūsio dalis, nei konkrečios patalpos nėra nurodytos, tuo tarpu ūkinio pastato Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės dalys po 16/100 pažymėtos kaip priklausančios šiems butams, įregistravimo pagrindu nurodant 1992-09-15 pirkimo pardavimo sutartis pagal LR 1991-05-28 įstatymą Nr. I-1374, Nr. I-4143 ir kitus įsigijimo sandorius. Pastebėtina ir tai, kad name (duomenys neskelbtini) rūsys neegzistuoja, ieškovų nurodomos patalpos yra pusrūsyje.

15. Ieškovai nepateikė duomenų, kad į jų butų inventorines bylas privatizuojant butus buvo įtrauktos pusrūsio patalpos, kurias jie prašo pripažinti butų priklausiniais. Ieškovai remiasi pusrūsio plano ištraukomis t. 1 b. l. 125, 145, tačiau pažymėtina, kad šis planas yra atsakovei nuo 1951 metų priklausančio pusrūsyje esančio buto Nr. (duomenys neskelbtini), parengtas 2002 m. kovo 22 d. Tai patvirtina adreso plane žymėjimas (duomenys neskelbtini) ir minėta namo kadastro duomenų byla, iš kurios matyti, jog jau pagal 1959 m. gegužės 26 d. atliktus kadastrinius matavimus (duomenys neskelbtini) butą sudarė pusrūsyje esančios patalpos, pažymėtos indeksais 7-1/9,42 kv. m., 7-2/14,6 kv. m., 7-3/8,44 kv. m. ir 7-4/2,77 kv. m. ( iš viso 35,49 kv. m), t. y. šį butą sudarančios patalpos nekito.

16. Atmestinas apeliantų teiginys, kad butų su ieškinyje nurodytais priklausiniais įsigijimą patvirtina butų privatizavimo sutartys.

17. Vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymo taikymo tvarką nustačiusių Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 7 punktu, privatizuojamo gyvenamojo namo, buto priklausiniai – pagalbiniai ūkiniai pastatai ir statiniai – įkainojami atskirai, vadovaujantis Lietuvos Ministrų Tarybos 1982 m. kovo 25 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintomis gyventojų pastatų Lietuvos kaimo ir miesto vietovėse įkainojimo normomis. Iš namo kadastro ir registro duomenų bylos matyti, kad privatizuojant ieškovų butus buvo įkainotas tik 1956 m. statybos ūkinis pastatas 4J1m. (b. l. 62, 64). Pagal tą patį taisyklių punktą, buto bendrąjį (naudingąjį) plotą sudaro kambarių, virtuvės, koridorių, tualeto, vonios, taip pat kūrybinių dirbtuvių ir kitų patalpų, turinčių su butais bendrą funkcinį ryšį, plotas, rūsiuose įrengtų sandėliukų plotas į namo, buto bendrąjį (naudingąjį) plotą neįskaičiuojamas. Tuo remiantis iš dalies sutiktina su apeliantais, kad atskirų rūsio patalpų neįvardijimas pirkimo pardavimo sutartyje ne visais atvejais reiškia jų neįgijimą nuosavybėn kartu su butu. Visgi pažymėtina, kad Centrinė privatizavimo komisija 1992 m. balandžio 8 d. protokolo Nr. 37 4.2 punktu išaiškino, jog rūsiuose, pusrūsiuose ir palėpėse esančios negyvenamosios patalpos Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka parduodamos valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamųjų namų, butų nuomininkams asmeninėn nuosavybėn kartu su privatizuojamu butu, jei šios patalpos yra rūsiuose įrengti sandėliukai, įtraukti į buto privatizavimo bylą kaip buto priklausiniai (4.2.1.1.papunktis). Minėta, kad į ieškovų butų privatizavimo bylas ieškinyje nurodytos pusrūsio patalpos nebuvo ir negalėjo būti įtrauktos, nes jos tuo metu buvo ir dabar yra įregistruotos kaip gyvenamosios patalpos atsakovės vardu. Jų plotas buvo apskaitomas kaip naudingas gyvenamasis, o ne namo rūsių (pusrūsių) plotas. Tuo remiantis sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju įrašas standartinio tipo sutarties formoje „su rūsiu“ nesudaro pagrindo pripažinti, kad ieškovai (ieškovas N. P. kaip pirminės įgijėjos C. P. nuosavybės teisių perėmėjas) kartu su butais nusipirko patalpas 7-1/9,42 kv. m., 7-2/14,6 kv. m., 7-3/8,44 kv. m. ir 7-4/2,77 kv. m. Ieškovas N. P. pirkimo pardavimo sutartimi negalėjo įgyti nuosavybės teisių daugiau, nei jų turėjo buto Nr. (duomenys neskelbtini) pardavėja.

18. Apeliantai nepateikė apeliaciniame skunde nurodomo Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. protokolo Nr. 30, kurio 2.1 punktu remiasi motyvuodami savo reikalavimą (toks įpareigojimas jiems buvo nustatytas apeliacinės instancijos teismo 2020 m. kovo 3 d. nutartimi), jų atstovas nurodė šio nutarimo neturintis. Teisėjų kolegijos manymu, įvardijant šį nutarimą, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime, nurodant Nr. 304.2.1 punktą, tiek apeliaciniame skunde yra padarytas rašymo apsirikimas. Centrinė privatizavimo komisija 1992 m. balandžio 8 d. protokolo Nr. 37 yra išaiškinusi, kad į inventorizavimo bylą įtrauktos rūsio patalpos parduotinos jas naudojusiems butų nuomininkams kartu su butu, o tos rūsio patalpos, kuriomis nebuvo naudotasi, galėjo būti priskiriamos butų savininkams protokole 2.2 punkte nustatyta tvarka. Apelianto nurodomas 2.1 punktas yra įžanginio pobūdžio 4.2.1 papunktis, nustatantis, kad „Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka parduodamos valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamųjų namų, butų nuomininkams asmeninėn nuosavybėn kartu su privatizuojamu butu, jeigu šios patalpos yra:“ Pagal cituojamo protokolo 4.2.2, 4.2.2.1 punktų išaiškinimą, jeigu rūsiuose, pusrūsiuose ir palėpėse yra patalpų, kurios pagal butų inventorizacijos bylas nepriklauso nei vienam butui, jos neatlygintinai perduodamos butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, kai visi butai gyvenamajame name yra privatizuoti, jeigu negyvenamosiose patalpose yra įrengti gyvenamojo namo eksploatavimui ir techninei priežiūrai būtini mechanizmai, įrengimai bei prietaisai ir tokia atitinkamų patalpų paskirtis (naudojimas) pažymėta namo techninės apskaitos byloje arba kituose namo statybos, rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto techniniuose dokumentuose. Sprendimus dėl negyvenamųjų patalpų perdavimo neatlygintinai butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise miesto, rajono valdyba priima butų savininkų prašymu, prie kurio turi būti pridėti išaiškinime nurodytas butų savininkų notariškai patvirtintas susitarimas dėl negyvenamųjų patalpų naudojimo bei kitų išaiškinime įvardintų sąlygų.

19. Apeliacine tvarka vertinamoje byloje nustatyta, kad kadastro duomenų byloje žymimas bendras namo (duomenys neskelbtini) pusrūsio plotas yra 92,27 kv. m. Pusrūsyje dar yra patalpų, žymimų indeksais P-1, P-2, P-3, P-4, P-5, P-6, P-7, kurių bendras plotas 51,92 kv. m. ir kurios nėra įregistruotos nei vieno name esančio buto priklausiniu. Kadangi bylos nagrinėjimo ribas nustato ieškinio pagrindas ir dalykas, o ieškovai butų priklausiniu prašo pripažinti ne pastarąsias, o atsakovei priklausančias pusrūsio patalpas, nutarties 17 punkte nurodyto protokolo 4.2.2, 4.2.2.1 punktų išaiškinimas nėra aktualus.

20. Apeliantė nurodė patalpoje 7-1 įsirengusi kieto kuro šildymo katilą, apeliantas patalpoje 7-2 įsidėjo langus. Byloje taip pat nustatyta, kad ginčo patalpos nepanašios ne tik į gyvenamąsias, bet ir į apskritai naudojamas (fotonuotraukos rodo, kad jos itin apleistos), tačiau tai nesudaro pagrindo apeliantų reikalavimams patenkinti.

21. Atsakovė nurodė, kad jai priklausantis butas Nr. (duomenys neskelbtini) namo pusrūsio patalpose 2018 m. birželio 21 d. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-2125 yra pripažintas netinkamu naudoti savivaldybės būsto nuomai ar kitoms reikmėms ir bus įtrauktas į Kauno m. savivaldybės tarybos patvirtintą viešame aukcione parduodavo savivaldybės nekilnojamojo turto ir kitų nekilnojamųjų daiktų sąrašą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, vien patalpų būklė nėra pagrindas pripažinti kitam asmeniui priklausantį turtą ieškovų butų priklausiniais.

22. Namo (duomenys neskelbtini) apšildymo būdas viešame registre žymimas kaip vietinis centrinis, bet tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Apeliantė pateikė 2019 m. birželio 27 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame nurodyta, jog vienoje pusrūsio patalpoje yra įrengta metalinė kieto kuro šildymo krosnelė, vamzdžiai iš jos nuvesti į viršutinį aukštą virš pusrūsyje esančios patalpos, toje patalpoje dar įrengtas vandens skaitiklis (atsakovė neginčija, kad šiuo būdu apšildomas ieškovės butas). Duomenų, jog naudojantis minėta krosnele apšildomi ir kiti butai, byloje nėra, be to, krosnelę apeliantė pusrūsyje įsirengė savavališkai. Nors 2018 m. birželio 12 d. atsakovei pateiktame prašyme t. 1 b. l. 107 ji nurodė, kad jos tėvai 1982 m. gavo leidimą įsirengti vietinį centrinį šildymą, taip pat priešgaisrinės apsaugos institucijos leidimą, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, juo labiau nepateikė įrodymų, kad tokie leidimai buvo išduoti šildymo krosnį įrengti ginčo patalpoje. Apeliantas teismo posėdyje paaiškino, kad jo ir kiti name esantys butai apšildomi kietu kuru butuose esančiomis krosnimis, naudojami dujų balionai, o jo pageidaujamas pripažinti buto priklausiniu pusrūsio patalpas parodė buto pardavėja. Taigi, ginčo patalpos negali būti vertinamos kaip viso namo centrinio apšildymo sistemos dalis.

23. Visi nurodyti duomenys paneigia apeliantų argumentą, kad sudarant pirmines butų privatizavimo sutartis butų pirkėjai buvo apgauti (šiuo pagrindu sandoriai nėra ginčijami) ir kad apeliantai ieškinyje nurodytas patalpas įsigijo kaip butų priklausinius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. balandžio 3 d. nutartyje, priimtoje byloje Nr. 3K-3-451/2003, konstatavo, kad nesant teisinio pagrindo, suteikiančio teisę į pagalbines patalpas, techninis ir funkcinis patalpos ryšys su butu nesuteikia teisės reikalauti pripažinti rūsio patalpos buto priklausiniu, o 2000 m. birželio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-711/2000 pažymėjo, jog net ir tuo atveju, kai buto techninės apskaitos byloje ir buto pirkimo pardavimo sutartyje nurodoma, kad butas perkamas su rūsiu, tačiau nenurodant konkretaus rūsio šifro bei ploto, tai nėra tinkamas pagrindas rūsį pripažinti buto priklausiniu.

24. Teisėjų kolegija pritaria apeliantės argumentams dėl pirmosios instancijos teismo nepagrįstai pritaikytų ieškinio senaties termino pasibaigimo pasekmių kaip savarankiško pagrindo ieškiniui atmesti (2018 m. birželio 12 d. savivaldybėje užregistruotas ieškovės prašymas R13-1040 apie rengimąsi „atimti jos rūsį“ pagrindžia, kad realiai apie neteisėtą naudojimąsi ginčo patalpomis ji sužinojo 2018 m., savivaldybės atstovams vietoje tikrinant duomenis apie savivaldybės turimą turtą), tačiau nustačius, kad ginčo patalpų ji neįsigijo kaip buto priklausinių butą privatizuojant, netinkamas CK 1.127 straipsnio 1 dalies pritaikymas neturi reikšmės vertinant galutinę pirmosios instancijos teismo išvadą.

25. Vadovaujantis nurodytais motyvais teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jis nekeistinas (CPK 263 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalis 1 punktas).

26. Apeliacinio proceso metu valstybė patyrė 72,45 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, kurios priteistinos iš ieškovų (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų B. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir N. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 36,22 (trisdešimt šešis eurus 22 ct) Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei, šias sumas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, pasirinktą biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660, mokėjimo paskirtis – žyminis mokestis ir bylinėjimosi išlaidos.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.