Kauno apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų B. P. ir N. P. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims G. P., M. S., R. S., A. S., A. Š., G. V., R. N. dėl pripažinimo rūsio patalpas butų priklausiniais.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys atmestinas.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad 1992-02-10 sutartis, kuria ieškovė B. P. įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini) (el. b. t. 1, l. 13–14). Pranešimas dėl apmokėjimo (el. b. t. 1, l. 15, 16). 2017-05-11 sutartimi, kuria G. P. ir N. P. įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini) (el. b. t. 1, l. 40–49). 1992-07-31 sutartis dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo (el. b. t. 1, l. 86–87) Nekilnojamojo turto registro išrašai (el. b. t. 1, l. 18–19, 20–24, 35–36, 37–39, 111). Buto, esančio (duomenys neskelbtini), techninės apskaitos byla (el. b. t. 1, l. 26–30). Kadastro ir registro dokumentų byla buto, esančio (duomenys neskelbtini) (el. b. t. 1, l. 50–55). Apskaitos kadastro duomenys, buto, esančio (duomenys neskelbtini) (el. b. t. 1, l. 147–152). Kauno miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo turto skyriaus 2018-06-28 raštai (el. b. t. 1, l. 11, 12). Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018-06-21 įsakymas Nr. A-2125 (tel. b. t. 1, l. 127–134).

Dėl daiktų pripažinimo priklausiniais kriterijų, priklausinių teisinio statuso ir priklausinių privatizavimo.

Teismas nurodo, kad CK 4.19 straipsnio 1 dalis nustato, kad priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Iš esmės analogiškai priklausiniai, kaip antraeiliai daiktai, apibrėžti ir 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje antraeiliais daiktais – priklausiniais – pripažįstami daiktai, kurių sąsajos su pagrindiniu daiktu pasireiškia per bendrą ūkinę paskirtį. Nustatant teisiškai reikšmingas sąsajas su pagrindiniu daiktu, svarbus ne fizinis, bet funkcinis daiktų ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi bei skirtas pagrindinio daikto poreikiams tenkinti. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažįstamas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu priklausinio tarnavimu pagrindiniam daiktui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2004; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2008). Antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutartis ar įstatymas nenustato kitaip (CK 4.14 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalis).Šis teisinis reguliavimas reiškia, kad priklausinio, kaip antraeilio daikto, likimas tiesiogiai priklauso nuo pagrindinio daikto likimo: pagrindinio daikto perleidimas ar kitoks šio daikto teisinės būklės pakeitimas lemia atitinkamą priklausinio, kaip antraeilio daikto, teisinės būklės pakeitimą, nebent įstatymas ar daikto perleidimo (kitokio teisinės būklės pakeitimo) sandoris nustato kitaip .Išlyga dėl kitokio, negu nustato pirmiau nurodytos materialiosios teisės normos, antraeilio daikto likimo turi būti expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtinta įstatyme ar sutartyje.

Teismo vertinimu, sprendžiant aplinkybę ar rūsio patalpos turėjo būti nurodomas pirkimo–pardavimo sutartyje, ar turėjo būti vertinamos, kaip daikto priklausinys, būtina įvertinti tuo metu galiojusius teisės aktus.

Siekiant nustatyti, kam privatizavimo metu perėjo nuosavybės teisė į patalpas daugiabučiuose namuose, būtina įvertinti, ar buto nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet ir kitomis patalpomis, turėjo teisę šias privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnį ir Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 7 punkto 5, 12 papunkčius. Buto nuomininkai turėjo šią teisę, jeigu rūsiuose įrengti sandėliukai, kūrybinės dirbtuvės ar kitos patalpos buvo įtrauktos į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai (Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. protokolo Nr. 304.2.1 punktas), o negyvenamosios patalpos, įrengtos privatizuojamų gyvenamųjų namų rūsiuose, pusrūsiuose ir palėpėse, įtrauktos į miesto (rajono) valdybų ir organizacijų balansą, galėjo būti privatizuojamos Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka (Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. protokolo Nr. 304.2.3 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2003; 2005 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2005; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2012 kt.). Faktinio pobūdžio aplinkybė, butas buvo privatizuotas su priklausiniu ar be, nustatoma iš privatizavimo sandorio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės valdyba v. G.Š.ir kt., bylos Nr. 3K-3-451/2003, 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba v. R.K., bylos Nr. 3K-3-418/2004).

Nagrinėjamu atveju ieškovai reiškia reikalavimą į patalpas pažymėtas indeksais 7-1 (9,42 kv. m); 7-2 (14,86 kv. m), 7-3 (8,44 kv. m), 7-4 (2,77 kv. m). Teismas nurodo, kad labai reikšminga aplinkybe, kad ieškovų prašomų pripažinti priklausiniais patalpų paskirtis yra gyvenamoji. Iš pateiktų duomenų, t. y. butų (patalpų) sąraše nurodomi septynios gyvenamosios patalpos (butai). Patalpa, įvardijama septintuoju numeriu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nurodo, kad priklauso Kauno miesto savivaldybei, paskirtis gyvenamoji (el. b. t. 1, l. 69). Atkreiptinas dėmesys, kad butai su žyma „su rūsiu“ nurodomi Nr. 1, Nr. 2, Nr. 2A, Nr. 3, Nr. 4. Ieškovai prašo pripažinti buto priklausiniu patalpą, kuri yra suformuota, kaip atskiras nekilnojamojo daikto objektas, kurio paskirtis nurodoma, kaip gyvenamoji, jam suteiktas unikalus numeris, jo nuosavybės teisė registruota Kauno miesto savivaldybei. Pastebėtina, kad nuosavybės teisė Kauno miesto savivaldybei registruota 1951-01-23 Nr. 45 DŽDT vykdomojo komiteto sprendimu, 1951-02-07 Nr. 20/239676. Duomenų, kad nuosavybės teisė atsakovei butų panaikinta, nėra pateikta, kad šis objektas būtų privatizuotas teisės aktų nustatyta tvarka taip pat nėra.

Nagrinėjamu atveju ieškovei B. P. nuosavybės teisė į butą, esantį (duomenys neskelbtini), registruota 1992-09-15 sutarties pagrindu. Šioje sutartyje nurodyta, kad pagal buto įkainavimo aktą patvirtintą valdybos 1992 m. rugsėjo mėn. 9 d., Nr. 70040 „pardavėjas“ pardavė, o „pirkėja“ nupirko dviejų kambarių butą Nr. 2, kurio bendras plotas 37,32 kv. m su rūsiu bei ūkinius pastatus 0,16 dalį medinio ūkinio pastato 4J1m, esančius (duomenys neskelbtini); taip pat naudojasi bendro naudojimo patalpa 1/6 a-1. Pagal inventorinės bylos duomenis ieškovei B. P. buto pirkimo sandoriui buvo atskirai įkainojama 0,16 perkamo ūkinio pastato dalis, kuri įkainojimo pažymėjime nurodyta 132,0 rb. Ieškovė su ieškiniu nepateikė duomenų, kad patalpos, kurias ji įvardija kaip rūsio, buvo atskirai įkainojamos, jos buvo įsigyjamos privatizacijos būdu, už jas sumokėta ir pan. Kadangi ieškovės nurodomos patalpos yra suformuotos, kaip atskiras nuosavybės teisės objektas, jų paskirtis nurodoma, kaip gyvenamoji, todėl atitinkamai, jos turėjo būti atskirai nurodomos privatizavimo sandoryje.

I. N. P. įsigijo butą 2017-05-11 pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, iš K. M.. Pastaroji butą, esantį (duomenys neskelbtini)įgijo paveldėjimo būdu iš C. P.. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime nurodyta, kad paveldimą turtą sudaro butas su rūsiu ir 16/100 pastato ūkinio pastato. 1992-03-27 sutartyje nurodyta, kad pagal buto įkainavimo aktą patvirtintą valdybos 1992 m. rugsėjo mėn. 27 d., Nr. 45211 „pardavėjas“ pardavė, o „pirkėja“ nupirko dviejų kambarių butą Nr. 3, kurio bendras plotas 35,12 kv. m su rūsiu bei ūkinius pastatus 0,16 dalį medinio ūkinio pastato 4I1m, esančius (duomenys neskelbtini). Pagal inventorinės bylos duomenis C. P. buto pirkimo sandoriui buvo atskirai įkainojama 0,16 perkamo ūkinio pastato dalis, kuri įkainojimo pažymėjime nurodyta 135,0 rb. Daugiau duomenų, kad patalpos, kurios ieškovo įvardijamos, kaip rūsio patalpos, buvo atskirai įkainojamos, jos buvo įsigyjamos privatizacijos būdu, už jas sumokėta ir pan. nėra pateikta. Kadangi ieškiniu nurodomos patalpos yra suformuotos, kaip atskiras nuosavybės teisės objektas, jų paskirtis nurodoma, kaip gyvenamoji, todėl atitinkamai, jos turėjo būti atskirai nurodomos privatizavimo sandoryje.

Darytina išvada, kad pirkimo–pardavimo sutartyje identifikuojamas butas bei ūkinio pastato dalis (ieškovei B. P. dar ir bendro naudojimo patalpos). Ta aplinkybė, kad standartinio tipo sutarties formoje buvo nurodyti žodžiai „su rūsiu“, nesudaro pagrindo pripažinti, kad kartu buvo įsigytos patalpos pažymėtos indeksais 7-1 (9,42 kv. m); 7-2 (14,86 kv. m), 7-3 (8,44 kv. m), 7-4 (2,77 kv. m). Pastebėtina, kad butas su žyma „su rūsiu“ buvo nurodoma ne tik ieškovų nuosavybės dokumentuose, tačiau ir butams Nr. 1, Nr. 2A ir Nr. 4. Teisminio bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad ginčo patalpomis naudojosi tik ieškovė, ir buvę savininkai buto Nr. 3. Ginčo patalpos, nors jų paskirti ir nurodoma, kaip gyvenamoji, niekada nebuvo apgyvendintos, niekas jokių reikalavimų ar pretenzijų nereiškė. Pagal bylos duomenis, duotus šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus laikytina, kad ieškovai šias patalpas naudojo, kaip rūsio patalpas, atitinkamai ten sandėliavo daiktus, laikė kurą šildymui ir pan. Iš šalių paaiškinimų pripažintina, kad tarp kaimynų buvo nusistovėjusi faktinio naudojimosi ginčo patalpomis tvarka, t. y. tik ieškovai (prieš tai buvę savininkai) šiomis patalpomis naudojosi ir jas prižiūrėjo. Pastebėtina, kad ieškovas N. P. butą įsigijo tik 2017 m. Pirkimo–pardavimo sutartyje nurodoma, kad butas „su rūsiu“ tačiau asmuo negali įgyti daugiau nuosavybės teisių nei turėjo prieš tai buvę savininkai. Pagal pateiktus duomenis nustatyta, kad ieškovė B. P. ginčo patalpose yra įrengusi savo buto šildymo sistemą, t. y. yra šildymo katilas ir pan. Teismo nuomone, vien ši faktinio pobūdžio aplinkybė, negali sukurti nuosavybės teisių, nes nėra pateikta duomenų, kada ir kokiu būdu buvo įrengtas toks ieškovės B. P. buto šildymo būdas, kad jis yra teisėtas. Be to, ieškovei neužkertamas kelias savo teise ginti kitais civilinių teisių gynimo būdais, pvz. dėl servituto nustatymo ir pan.

Dėl ieškinio senaties termino.

Atsakovė prašo taikyti ieškinio senaties terminą pareikštiems reikalavimams. Pagal pateiktus duomenis nustatyta, kad ieškovė B. P. butą įsigijo 1992-09-15, reikalavimas teismui pareikštas 2019-09-10.

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės, kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija).Ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniausapskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007; 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvos katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008).

Tiek pagal ginčo materialiųjų santykių atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 86 straipsnį, tiek pagal nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio 2000 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviuoju (teisės pažeidimo), o subjektyviuoju momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti.

Nagrinėjamu atveju ieškovė B. P. butą įsigijo 1992-09-15, reikalavimas dėl rūsio patalpų pripažinimo priklausiniu pareikštas 2018-09-10, t. y. beveik po dvidešimt šešerių metų. Darytina išvada, kad ji praleido ne tik 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje įtvirtiną 3 metų, bet ir CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą 10 metų ieškinio senaties terminą. Teismo vertinimu ieškovė buvo neapdairi, nerūpestinga, neatidi; sudarydama privatizavimo sutartį ji turėjo žinoti ir suprasti, kad patalpos Nr. 7, pažymėtos indeksais 7-1(9,42 kv. m), 7-4 (2,77 kv. m) neprivatizuotos kartu su gyvenamosiomis patalpomis. Išvada, kad asmuo, sudarydamas sutartį, turi susipažinti su jos tekstu, išsiaiškinti esmines sutarties sąlygas, laikoma atitinkančia asmens, veikiančio kaip bonus pater familias, standartą, ji neturėtų būti vertinama kaip nepagrįstai pasunkinanti sutartį sudariusio asmens padėtį ar nustatanti pernelyg aukštus reikalavimus turtą privatizuojantiems asmenims.

Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jei teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas terminas – atnaujinamas. Aiškindamas šią nuostatą, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V.K.ir kt. v. UAB „Alvora“, bylos Nr. 3K-3-516/2010; 2012 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M.Š.v. E.B., bylos Nr. 3K-3-321/2012; kt.). CK nenustatytas aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašas, taip pat nepateikti kriterijai, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis praleisto termino priežastimis. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M.V.v. UAB „Algesa“, bylos Nr. 3K-3-35/2012).

Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad egzistuotų svarbios priežastys, dėl kurių būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios, užkirtusių kelią laiku pradėti ginti savo pažeistas teises, ar duomenų, kad ieškovė buvo aktyvi ir siekė apginti savo teises.

Teismas nurodo, kad ieškinio senaties termino praleidimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškovės B. P. ieškinio reikalavimą.

I. N. P. butą įsigijo 2017-05-11, todėl bendras ieškinio senaties terminas pagal šią pirkimo–pardavimo sutartį nėra praleistas, tačiau šia sutartimi ieškovas neįgijo ginčo patalpų, todėl reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, atlygintinos jos turėto bylinėjimosi išlaidos. Ieškinį atmetus ieškovų turėtus bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Valstybė šioje byloje patyrė 38,09 Eur pašto išlaidų. Ieškinį atmestus šios išlaidos lygiomis dalimis priteistinos iš ieškovų valstybei.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės B. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 19 Eur pašto išlaidų. Ši suma turi būti sumokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Priteisti iš ieškovo N. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 19 Eur pašto išlaidų. Ši suma turi būti sumokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.