Kauno apylinkės teismo nuosprendis

dalyvaujant prokurorui O. S., nukentėjusiųjų D. K. ir D. K. atstovui advokato padėjėjui R. P., kaltinamajai L. K., jos gynėjai advokatei J. M., psichologei K. S., Kauno miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių tarnybos atstovėms E. T., V. Ž.,

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje,

L. K., a. k. (duomenys neskelbtini) gimusi (duomenys neskelbtini), lietuvė, Lietuvos Respublikos pilietė, vidurinio išsilavinimo, nedirbanti, esanti vaiko priežiūros atostogose, išsituokusi, deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), neteista, kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 3 d. (4 veikos).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

L. K. buvo kaltinama, kad 2015 m. gegužės mėnesio viduryje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) prie profesinės mokyklos, tyčia vieną kartą ranka sudavė į sprandą savo mažamečiui sūnui D. K. gimusiam 2005 metais, kas mažamečiui nukentėjusiajam D. K. sukėlė fizinį skausmą;

be to, 2015 m. birželio 12 d., apie 19.00 val., (duomenys neskelbtini)kieme, tyčia vieną kartą ranka sudavė į veidą savo mažamečiui sūnui D. K., gimusiam (duomenys neskelbtini) metais, kas mažamečiui nukentėjusiajam D. K. sukėlė fizinį skausmą;

be to, 2015 m birželio 18 dienos ryte, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, namuose (duomenys neskelbtini), tyčia kumščiu vieną kartą sudavė į nugarą savo mažamečiui sūnui D. K., gimusiam 2008 metais, tokiu būdu padarydama odos nubrozdinimą nugaroje, kas mažamečiui nukentėjusiajam D. K. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą;

be to, 2015 m birželio 18 d., apie 21.00 val., namuose (duomenys neskelbtini), tyčia kumščiu vieną kartą sudavė į nugarą savo mažamečiui sūnui D. K., gimusiam 2005 metais, o jam pargriuvus su laidu vieną kartą sudavė per kojas tokiu būdu padarydama odos nubrozdinimus kairio dilbio srityje bei poodines kraujosruvas dešinėje blauzdoje, kas mažamečiui nukentėjusiajam D. K. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą., t. y., kad šiais savo veiksmais galimai padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 3 d.

Teismo posėdžio metu L. K. nepripažino padarytos veikos bei paaiškino, kad išsiskyrė 2011 metais. Turi tris vaikus. D. K., D. K. ir M. M.. Po skyrybų jai vaikus paliko. Išlaikymą metus gerai teikė. Po metų visai nemokėjo, susidarė apie 13000 litų skola. Baudžiamoji byla buvo iškelta. Šiuo metu neatsiskaitęs. 2015 metų gegužės mėnesio viduryje E. paskambino ir paklausė, ar gali pasiimti vaikus. Sakė ateiti prie mokyklos. Pasakė vaikams. Aprengė M., D. su D. apsirengė, laukė prie profesinės mokyklos apie 10 - 15 minučių. D. su D. pradėjo stumdytis, D. pastūmė D., D. apspjovė. Paėmė už rankos ir tik sulaikė, kad to nedarytų. Egidijus apie 10 metrų sustojo nuo kelio iki ten, kur jie stovėjo. E. pašaukė vaikus. Vaikai pabučiavo, ji liko su M. prie profesinės. Atsisveikino. 2015 m. birželio 12 d., apie 19 val., kieme įvykio nebuvo. Sesė V. skrido į Angliją. D. paprašė nakvoti pas močiutę. D. norėjo krikšto mamą palydėti į oro uostą. Sakė, kad su D. ir M. eina namo. Apie 08.30 val. jie grįžo. Ji atsikėlusi buvo, D. su M. miegojo. D. grįžo, nuėjo miegoti. D. su M. atsikėlė. Pavalgė pusryčius. D. prie kompiuterio nuėjo žaisti. 13 val. D. paprašė išleisti į kiemą pažaisti. Apie 15 val. grįžo ir žaidė iki vakaro su kompiuteriu. Iki vėlumos vieno į lauką neišleidžia. 19 val. jau vėlu, vieno neleido. D. atsikėlė ir jie abu žaidė prie kompiuterio. 2015 m. birželio 18 d. ryte įvykio nebuvo, nes tą rytą jie pas tėtį buvo. Ji namie su Marku buvo. Birželio 13 ar 14 dieną jie išvažiavo pas tėtį, savaitę prabuvo ten. Grįžo tik 18 dienos vakare. Nubrozdinimas galėjo gal nuo treniruotės, gal nuo sūpynių būti. 18 dienos vakare atvyko D. pasikeisti apatinių kelnyčių. Buvo grįžę kartu su D.. Klausė, kodėl taip vėlai atėjo. Sakė, D. pritepliojo į kelnytes, atėjo pasikeisti. 20 val. jie vieni atėjo. Klausė, kaip jie vieni atėjo. Atsakė, kad D. juos atvežė, E. žmona. Ji laukė prie laiptinės. Pasakė, kad jų neišleis. Vaikai sakė, kad D. laukia. Pasakė, kad tegul laukia. Klausė, kodėl pas tėtį nesiprausė, atsakė, kad bijojo. Ji vaikų neišleido. Po 10 min. paskambino E., klausė, kodėl neleidžia vaikų. Pasakė, kad jo balsas nerišlus ir jau vakaras, galės ryte pasiimti. D. verkė, kad neišleidžia pas tėtį. Jis nuėjo pas ją į kambarį, jos telefonas buvo padėtas. Su kumščiu, laidu, vaikui netrenkė. Baudė juos tik žodžiais. Prieš vaiką smurto tikrai nevartojo.

D. K., apklausiamas psichologo, paaiškino, kad tie įvykiai namuose buvo. Buvo ir lauke, Vilkijoje, prie mamos namo. Prie profkės. Mama ir brolis mažiukas, M., kartu buvo. Laukė, kol tėtis pasiims. D. pas tėtį buvo. Su juo buvo M. ir mama, laukė tėčio. Spjovė ant žemės ir jam trenkė mama. Matė įvykį tėtis. Tėtis šalia buvo atvažiavęs. Žmonių aplink daugiau nematė. Telefoną mobilų turi. Atvažiavo tėtis iš darbo su darbininkais. Su autobusiuku atvažiavo. Tėčio autobusiukas. Asmenys autobusiuke įvykio negalėjo matyti. Nepamena ar daugiau tų atvejų buvo. Namuose buvo. Jie su broliu žaidė su „xbox“ ir jiems sakė sumažinti garsą. Juos mušė su kompiuterio laiduku. Dar buvo kai broliui bėgo kraujas iš kažkur. Mama dar yra skriaudusi. Tiksliai nepamena, nes seniai buvo.

Nukentėjusysis mažametis D. K., apklaustas teisme pas ikiteisminio tyrimo teisėją (1 tomas, 104 - 105 b. l.), paaiškino, kad mama mušasi, dėl to tėtis sakė, kad neleis mamai jų skriausti. Mama skriaudžia su diržu, ir vieną kartą davė jam į nugarą. Mama vieną kartą davė jam iš kuloko į nugarą iš dešinės rankos (nukentėjusysis ištiesia dešinį kumštį ir parodo kas yra „kulokas“ ir kaip jam sudavė). Įvykis buvo seniai. Nestipriai dar davė per veidą. Tai atsitiko, kai mama skuto bulves, o M. atsikėlė, jie žaidė be garso, tada atėjo mama ir sudavė. Dėl ko taip padarė, nesakė. Jam skaudėjo, kai trenkė į nugarą, dar buvo žymės. Tas žymes dar matė daktarė. Kai mama mušė, buvo namie. Kad mama mušė, matė brolis D.. Ir apie tai sakė tėčiui. Daug sykių mama jį mušė. Mano, kad mama specialiai trenkė. Verkė kai trenkė, jam skaudėjo. Kai susipyksta su broliu, tai tėtis atima iš jų žaislą, o mama muša. Mama mušė su diržu ir per žandą. Matė, kai mama davė broliui su diržu. D. bėgo kraujas iš dantų smegenų, nes mama jam įdrėskė su nagais. Žiūrėjo vieną naktį televizorių, rėkavo, tada mama išgirdo iš virtuvės, nes plonos sienos, dar Markas nemiegojo, bet atėjo mama su diržu ir jiems su broliu davė per kaldrą ir liko žymės.

D. K., apklausiamas psichologo, paaiškino, kad praeitą sykį neapmena apie ką kalbėjo. Viešoje vietoje nebuvo mušamas, namuose tik. Kad kas matytų nemušė, o brolį mušė, kai tėtis atvažiavo pasiimti, mama broliui trenkė per veidą. Prie mokyklos tai įvyko. Jis buvo šalia brolio. Brolis spjovė ant jo, o mama jam trenkė per veidą. Telefoną mobilųjį turi. Kalbėjo su tėčiu, kad jei kas atsitiktų, kad paskambintų. Jis jam sakydavo, kad mama jį muša, dėl to ir nupirko telefoną. Pats tėčiui sakydavo.

Nukentėjusysis mažametis D. K., apklaustas teisme pas ikiteisminio tyrimo teisėją (1 tomas, 106 - 108 b. l.), paaiškino, kad mama jį mušė su kabeliuku nuo kompo per kojas. Dar vieną kartą mušė su nagais, griebė prie barzdos. Vieną kartą mušė per kojas su kabeliuku, tai buvo labai seniai, jam buvo 9 metai, tada buvo pas mamą, kai grįžo iš tėčio. Mama supyko, kad taip grįžo, sakė, kad išleis, bet neišleido važiuoti pas tėtį. Tada paskambino tėtis ir paklausė, kodėl neišleidžia, tai tada mama paėmė telefoną, ir trenkė per dešinę koją. Kitas kartas buvo, kai mama įdrėskė, tai buvo dar anksčiau. Atvažiavo pas mamą apsirengti gražius drabužius, tėtis paskambino mamai ir paklausė, kodėl neperengė, o ji pasakė, kad rūbai yra pas tėtį ir jie susipyko. Mama pasakė, kad neišleis. Jis paprašė, kad išleistų, tai mama jam griebė už dantų smegenų su nagu. Brolis tuo metu jau buvo išėjęs. Skaudėjo, kai mama jam taip padarė, buvo užaugęs guzas ir kai valgydavo sriubą jam skaudėjo. Tą patį vakarą, kai mama jam su kabeliuku davė, bėgdamas pargriuvo, užsigavo alkūnę. Mama jį tada laikė su ranka už kaklo, už rūbų. Tą patį vakarą tėtis paskambino mamai ir paklausė, kodėl jo neišleido, tai mama pasakė, kad „ne tavo reikalas“, tada tėtis iškvietė policiją. Mama vėl trenkė su kabeliuku, niekas to nematė. Kai mama susinervuoja, susipyksta su tėčiu, tai todėl taip įvyksta, o kai nesusipyksta, tai tada būna viskas gerai. Brolį mama irgi muša, davė per veidą, kad spjaudo. Kai brolis spjovė jam į veidą, tada mama jam trenkė į veidą, kad jis spjovė. D. taip pat mušė su kabeliuku. Kabeliuką ji pasidėjusi stalčiuje laiko. Jis sėdėjo prie „kompo“, o brolis jį erzino, tada mama supyko, atėjo ir jam trenkė. Tėtis jo su broliu nemuša, paskiria bausmes, neleidžia prie „kompo“. Mamą myli.

Liudytojas E. K. paaiškino, kad D. ir D. yra jo sūnūs. L. K. buvusi žmona. Pragyveno 5 metus santuokoje. 2010 metais spalio mėnesį išsiskyrė. Po skyrybų buvo palikti vaikai su mama. 2015 metais jam D. paskambino iš savo telefono. Jis paskambinimo apie 9 valandą vakaro, suriko, kad gelbėtų, kad jį daužo. Išgirdo dar Lauros balsą ir ryšys nutrūko. Iš karto policijai skambino. Jis ir policija nuvažiavo pas vaikus, bet jo neįleido. Policininkai paaiškino, kad vaikai miega. Penktadienį po vaikų futbolo treniruotės vaikai atėjo pas jį į namus. Pamatė randus ant vaikų kojų, rankų, nugaros. Ant Deivido rankos ir kelio nubrozdinimai buvo, ant kurių nepamena. D.- ant nugaros atsilupusi oda. Jie sakė, kad mama juos vakar mušė už tai, kad D. pridarė į kelnes, o D. pasimaišė po ranka. Policija priėmė jo pareiškimą. Sužalojimus matė jo artimieji, tėvas A., mama Birutė, brolis S. K., žmona D. K.. Penktadienį, gegužės mėnesį, jau buvo susiskambinęs su L., kad stabtels prie mokyklos pasiimti vaikus savaitgaliui. Bestabdant matė kaip L. iš delno trenkė D. per žandą. Vaikas verkė. Klausė jos, ką ji čia daro. Atsakė, kad jis spjaudo ant brolio. Viskas vyko prie pat kelio. Tai dar matė E. J., Laimis, T. J., M. J.. Du trys kartai tikrai buvo iki to esminio įvykio. Tikslių datų nepamena. Vaikai skambindavo, verkdavo, kad pasiimtų. 2015 metų birželį vaikai abu ir ne vieną kartą gavo. Tą vakarą kaip suprato vaikai kabeliu nuo kompiuterio ne kartą gavo. Matė kaip D. dantenas apdraskė. Vaikas skundėsi, kad mama griebė už veido ir nagais pradrėskė dantenas. Pasirašė, kad mokės vaikų išlaikymui po 700 litų į mėnesį. Kiek galėjo tiek mokėjo. Buvo įsiskolinimas per 5 metus susikaupęs 10000 litų. Jam buvo iškelta baudžiamoji byla dėl išlaikymo mokėjimo vengimo. Prie profesinės mokyklos viskas vyko, čia tas ne esminis įvykis. Atvažiavo, laukė vaikų. Po darbo, apie 5 - 7 vakaro galėjo viskas būti. Jau buvo susitaręs su Laura, kad paims vaikus. Laura su draugėmis buvo, ji atėjo link jo, o ten kažkas liko ant suoliuko sėdėti. Ji lydėjo vaikus link jo mašinos. D. lakstė, o D. ramiai ėjo. Laura paėjo link D. ir trenkė D. į sprandą, ir patempė vaiką link jo, vaikas ašarojo, bet be balso. Jam į sprandą davė, matėsi, kad raudonas, nestiprus plėmas. Į medikus nesikreipė. Iš treniruotės atėjo pas jį vaikai, papasakojo, kad mama juos mušė kabeliuku. Davė iš kumščio į nugarą mažajam, o vyresniajam su kabeliuku mušė per kojas, mušė iš vakaro. Juos sumušė namuose, (duomenys neskelbtini) bute. Sumušė koridoriuje tarp kambario ir vonios. D. turėjo tokią problemą su šlapimu, tai gal dėl to mušė, nežino tiksliai dėl ko mušė. Reikia tikėti ankstesniais parodymais, jie šviežesni. Matė ant D. nugaros stuburkaulio pailgą dėmę. O ant Deivido rankos, kelio ir blauzdos matė žymes pailgas. Kaip nuo rykštės. Tikėti ankstesniais parodymais. 2015 m. birželio 12 d. nežino kas ten tiksliai įvyko. Tai tas įvykis, kad jis stovėjo su mašina ir darbininkais gatvėje, o į sprandą sudavė berods prieš šį įvykį, negali atsakyti. Įrašas darytas kai vaikas skambino iš savo telefono, nerodo datos, nes perkeltas iš kito telefono. Jo iniciatyva daryti įrašai, nes pirmo ikiteisminio tyrimo niekas netyrė, turėjo rinkti įrodymus. Vaikas skambino ir prašė pagalbos. Jis tik atsiliepė ir išgirdo šaukimą. Jis daro įrašą, kad jį nustotų traumuoti.

Liudytojas E. J. paaiškino, kad netoli gyvena, Pavilkijos miestelyje. 2015 metais atvažiavo E. K. pasiimti vaikų pas Laurą. Nežino adreso, prie namo, Vilkijoje. Su juo ir dar broliu atvyko, jau vakaras buvo. Sau vaikus norėjo pasiimti. Dar keli darbuotojai buvo, nepamena jų. Egidijus vairavo. Jis 3 vaikus turi. Čia du ir dar nuo kitos moters vienas. Matė Deividą ir D. K. prie namų. Automobilio priekyje sėdėjo, šalia vairuotojo. Privažiavo prie pat bendrabučio. Lauke vaikai buvo, prie namo. Jie su mama Laura buvo. D. nusispjovė lauke. Laura trenkė jam per veidą. Per žandą su delnu. Apie 10 metrų atstumu nuo jo tai įvyko. Apsiverkė vaikas, juos pasiėmė. Egidijus važiavo namo, o juos paleido. Egidijus išlipęs abu vaikus įsisodino į automobilio galą. Vienas vaikas verkė, kitas nekalbėjo. Tėvas nuramino juos. Neatsimena į kurį žandą trenkė. Iš darbo važiavo, iš kokio objekto nepamena, nuo Kauno pusės. Padauguvoje gyvena. Jis labai skubėjo vaikų pasiimti, dėl to pirmiau vaikus važiavo pasiimti, o ne juos išleisti.

Liudytoja I. G. paaiškino, kad su K. byla teko susidurti. Nei vienai pusei jokio poveikio nedarė, bendravo tik su K..

Liudytoja V. V. paaiškino, kad su moterimi teko bendrauti apklausos metu dėl smurto artimoje aplinkoje, dėl mažamečių vaikų mušimo. Išsiaiškino, kad kol gyveno kartu, viskas gerai buvo. Kai prasidėjo alimentų mokėjimas, prasidėjo konfliktai. Tam įtaką turi ir dabartinė tėčio žmona. Bandė daryti jos apklausą, tik ji nebaigta. Pareiškėjas vengė ir nauja jo draugė vengė ateiti.

Liudytoja A. J. paaiškino, kad L. K. - jos dukra. 2015 metais birželio 18 dieną, vakare, vaikai grižo pas dukrą. Jie buvo savaitę pas tėtį, išsituokę yra. Vakare vaikai grįžo. Atėjo 21.15 val. Pamatė pareigūnus ir užėjo. Vaikai gulėjo savo kambaryje. Kai atėjo jie buvo atsigulę, užsikloję. Atrodė normaliai, neišsigandę. Klausė vaikų, ar viskas gerai. Vaikas sakė, kad viskas gerai. Su vyresniuoju kalbėjo. Jis sakė, kad grįžo persirengti, kad jam bėda atsitiko, grįžo nusiprausti. Jis pridarė į kelnes. Birželio 11 dieną vaikai pas ją valgė pietus, nes 12 dieną, 3 val. nakties turėjo keltis dėl skrydžio į Angliją. D. K. pas ją nakvojo. Birželio 11 dieną vaikas labai šlubavo. Klausė, kodėl šlubuoja. Jis nieko neatsakė. Kalbėjo su jaunesne dukra apie tai. Laura sakė, kad kai D. iš tėčio grįžo, pas jį buvo sužalojimai per blauzdą. L. K. minėjo, kad skambino Egidijui, kai pamatė sužalojimus ant vaiko. K. jai atsakė, kad įkrėtė. Pokalbis buvo, kad galėtų būti sužalojimai dėl treniruočių. Abu vaikai lankė futbolą. D. pradėjo lankyti birželio mėnesį. D. lankė ilgiau. Vaikai traumų neturėjo, bet mėlynių buvo. Matė mėlynes. Jie judrūs vaikai.

Liudytojas R. K. paaiškino, kad atsimena, kad iškvietimas dėl vaikų buvo. Atvykus į įvykio vietą, užėjo į namą, atidarė duris moteriškė. Triukšmo nesigirdėjo, jokio garso. Dar buvo vaikai, jų iš karto nematė. Daugiau nieko nebuvo. Prisistatė, pasakė, kad yra pranešimas, moteris nustebo, sakė, kad vaikai nuprausti, paguldyti. Pasakė, kad jos buvęs vyras bando keršyti, skambinėja dėl tokių dalykų. Namuose tvarkinga buvo. K. pas vaikus nuėjo. Matė vaikus. Neseniai paguldyti, šlapi plaukai buvo. Ant vaikų smurto žymių nebuvo. Nematė, kad jie būtų verkę. Kiek su mama bendravo, ji sakė, kad kai iš tėčio grįžta vaikai, su jais sunku būna, nes nustato vaikus prieš ją. Ji normaliai atrodė, tik atrodė sutrikusi, nebuvo išgėrusi, nebuvo jokio įtarimo. Ji susinervinusi buvo, nes jai skambinėjo vyras. Užtruko gal 15 - 20 minučių, paskui išėjo. Privažiavo vyras. Matėsi, kad vyras neblaivus. Mergina jį vežiojo. Pradėjo jis reikalauti, kad eitų tuos vaikus nuogus fotografuoti. Sakė, kad tokios teisės neturi. Vyras sakė, kad skųsis, nes nevykdo jo nurodymų, rašys raštus. Sakė nusiraminti jam, kad vaikai nemušami, kad išsiblaivęs aplankytų vaikus.

Liudytojas S. K. paaiškino, kad buvo iškvietimas, kad vaikas paskambino tėvui, jis paskambino pagalbos, kad mama jį muša. Rado butą, užėjo. Triukšmo jokio nebuvo, atidarė duris mama ir kita dar moteris. Moteris buvo nustebusi. Vaikai buvo atsigulę lovoje. Vaikai buvo ramūs, tvarkingi. Klausė vaikų, ar reikia pagalbos, sakė, kad viskas gerai. Grasinimų nebuvo, vaikai geranoriškai bendravo. Mušimo žymių nematė. Išėjo, priėjo tas vyras, pareiškėjas. Agresyvokas buvo. Negali pasakyti, ar jis buvo išgėręs. Lengvas alkoholio kvapas lyg tai buvo, bet teigti negali. Jį kažkas atvežė, nes automobilyje sėdėjo vairuotojas. Vyras pradėjo statyti savo sąlygas. Paaiškino, kad vaikai saugūs. Jis sakė, kad skųsis.

Liudytoja I. L. paaiškino, kad 2015 m. birželio 18 d. ryte atėjo pas L. K. kavos atsigerti. Nebuvo D. ir D.. L. sakė, kad jie pas tėvą. Tą patį vakarą paskambino Laura ir sakė, kad buvęs vyras policiją iškvietė. Paskambino apie 22 val. vakaro. Ir pasakė, kad vaikai grįžo namo, ji neišleido vaiko pas tėvą, nes dičkis vaikas grįžo apsikakojęs. Ji pasakojo, kad policija atvažiavo, buvo melagingas iškvietimas. Pareigūnai ją patikrino. Tuo ir baigėsi.

Liudytojas O. F. paaiškino, kad 2015 metų gegužės pabaigoje tėvas atvedė vaikus į treniruotę. Palaikė ryšį su tėvu. Tėvas informavo, kad vaikas gavo traumą namuose, sakė D. ranka sugipsuota. Treniruočių metu jiems traumų nebuvo. Rugsėjo mėnesį be traumų atėjo pas jį. Treniruočių metu negalėjo iš pat pradžių būti sužalojimų. Traumų galėjo būti nebent ant kojos, ant nugaros ne. Kontaktinį futbolą jie žaidžia, tokių traumų nugaroje negali būti. Apie kiekvieną mėlynę negali žinoti.

Liudytoja D. K. paaiškino, kad yra pati mačiusi, kad K. smurtavo prieš vaikus. Praeitais metais birželio mėnesį buvo penktadienis, jie (vaikai) po treniruotes atėjo pas juos. Ji buvo viena namie. A. Č. g. 146. Atėjo jie po 7 vakaro. Vaikai sakė, kad nenori eiti namo, nes mama muša. Jie atėjo su futbolininko drabužiais, sakė jiems sulaukti Egidijaus. Jų neapžiūrinėjo. Apsiverkę nebuvo, bet buvo be nuotaikos. Jie nešiojo apsaugas iki kelių, tai nematė sužalojimų. E. po pusvalandžio namo grįžo. Tada ir ji pamatė, kad pas vieną dryžis ant nugaros, plėmas. Sakė, kad su kumščiu trenkė į nugarą, o kitam ant kojos dryžis buvo, galbūt ant dešinės kojos, ant blauzdos, priekinės pusės, 15 - 20 cm. Egidijus norėjo, kad juos specialistai apžiūrėtų. Jis pasiskambino, bet jam pasakė, kad be pirmadienio jo priimti negali. Vaikai pasakojo, kad D. kažko nesirengė, o dėl D. ji nežino. E. dažnai su jais bendravo, jie dažnai skundėsi, kad juos muša mama, daugelį pokalbių girdėjo.

Teismo posėdžio metu buvo ištirta baudžiamojoje byloje esanti medžiaga.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada Nr. G1719/15(02) (1 tomas, 34 - 35 b. l.) nustatyta, kad D. K. konstatuota odos nubrozdinimas nugaroje. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu paveikus nugaros sritį ir galėjo būti padarytas tiriamojo nurodytu laiku.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada Nr. G1720/15(02) (1 tomas, 36 - 37 b. l.) nustatyta, kad D. K. konstatuota odos nubrozdinimai kairio dilbio srityje, poodinės kraujosruvos dešinėje blauzdoje. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis ir galėjo būti padaryti tiriamojo nurodytu laiku.

Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertės aktu Nr. 103MS-50/2016 (2 tomas, 69 - 75 b. l.), nustatyta, kad D. K., atsižvelgiant į jam būdingus amžiaus ir individualius-psichologinius ypatumus, galėjo suprasti konkrečias faktines įvykio aplinkybes, jas įsiminti bei vėliau atgaminti ir duoti apie tai parodymus. Jo parodymai yra realistiški, tačiau neabejotinai paveikti objektyvių aplinkybių (tėvų tarpusavio santykiai -aukšto konfliktiškumo). D. K., remdamasis turimomis žiniomis, galėjo pakankamai gerai suprasti su juo atliekamų veiksmų pobūdį bei iš dalies jų reikšmę, tačiau dėl savo būsenos (išgąstis, fizinis silpnumas) negalėjo (negalėtų) tokiems veiksmams aktyviau priešintis. D. K. nenustatyta tokių individualių ypatumų, dėl kurių jis negalėtų suprasti konkrečių faktinių aplinkybių bei jas įsiminti. Šiuo atveju D. K. duodamus parodymus neišvengiamai veikė konkrečios aplinkybės (parodymų davimo momentu gyveno su tėvu, kuris yra priešiškai nusiteikęs jo motinos atžvilgiu; brolio D. nuomonė atitinka tėvo nuomonę; skirtingos tėvų finansinės galimybės ir kt.). D. K., kaip ir jo tėvams, rekomenduojama psichologinė pagalba, orientuota į trauminių išgyvenimų (šiuo atveju, tėvų skyrybų) įveiką. Abiem tėvams taip pat rekomenduojami specialūs tėvystės įgūdžių lavinimo kursai.

Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertės akte Nr. 103MS-51/2016 (2 tomas, 76 - 83 b. l.), nustatyta, kad D. K., atsižvelgiant į jam būdingus amžiaus ir individualius-psichologinius ypatumus, galėjo suprasti konkrečias faktines įvykio aplinkybes, jas įsiminti bei vėliau atgaminti ir duoti apie tai parodymus. D. K. parodymai yra realistiški, tačiau neabejotinai paveikti objektyvių aplinkybių (tėvų tarpusavio santykiai - aukšto konfliktiškumo). D. K., remdamasis turimomis žiniomis, galėjo suprasti su juo atliekamų veiksmų pobūdį bei iš dalies -jų reikšmę, tačiau dėl savo būsenos (išgąstis, fizinis silpnumas) negalėjo (negalėtų) tokiems veiksmams aktyviau priešintis. D. K. nenustatyta tokių individualių ypatumų, dėl kurių jis negalėtų suprasti konkrečių faktinių aplinkybių bei jas įsiminti. D. K. duodamus parodymus neišvengiamai veikia konkrečios aplinkybės (parodymų davimo momentu gyveno su tėvu, kuris yra priešiškai nusiteikęs jo motinos atžvilgiu; skirtingos tėvų finansinės galimybės ir kt.). D. K., kaip ir jo tėvams, rekomenduojama psichologinė pagalba, orientuota į trauminių išgyvenimų (šiuo atveju, tėvų skyrybų) įveiką. Abiem tėvams taip pat rekomenduojami specialūs tėvystės įgūdžių lavinimo kursai.

Daiktų pateikimo protokolu (2 tomas, 11 - 21 b. l.) nustatyta, kad įtariamoji L. K. pateikė faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio „Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas“ trečioji dalis numato, kad tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali. Be to, padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais sukėlė fizinį skausmą mažamečiui ar jį susargdino, ir to norėtų. Kaltininko tyčia dėl padarinių gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, asmuo gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatydamas, kad pasekmės žmogaus sveikatai bus.

Motyvuojamoji dalis

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 19 straipsnyje numatyta, kad, siekiant apginti vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo, grubaus elgesio ar išnaudojimo, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens, turi būti imtasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas vaiką kankinti, žaloti, žeminti jo garbę ir orumą, žiauriai su juo elgtis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais. Įgyvendinant Konstitucijos 39 straipsnio ir kitų įstatymų nuostatas, valstybė įsipareigoja teisinėmis priemonėmis ginti nepilnamečius asmenis, taip pat ir nuo jiems artimiausių žmonių nusikalstamo veikimo ar neveikimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.155 straipsnyje nurodyta, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, kurioje išaiškinta, jog neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai, ypač mažamečio asmens.

Teismas gali remtis tik įrodymais, išnagrinėtais teisiamajame posėdyje, atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-429/2010).

Prokuroras pradėdamas savo baigiamąją kalbą bandė patosiškai kalbėti apie bendrą visuomenės opiniją dėl smurto vaiko atžvilgiu, apie fizinį ar psichologinį smurtą mažamečio asmens atžvilgiu, bet nepasirūpino, kad ikiteisminis tyrimas būtų atliekamas visapusiškai bei objektyviai.

Akivaizdu, kad L. K. ir E. K. buvę sutuoktiniai, kurie savo, suaugusių asmenų, problemas sprendžia prisidengdami vaikais.

Kauno rajono apylinkės teismas 2010 m. spalio 19 d. sprendimu (1 tomas, 47 b. l.) santuoką tarp L. K. (Janulevičiūtės) ir E. K., sudarytą 2005 m. balandžio 8 d., nutraukė abiejų sutuoktinių bendru sutikimu. Nutraukus santuoką, nepilnamečių vaikų D. K. ir D. K. gyvenamąsias vietas nustatė kartu su motina L. K., E. K. įsipareigoja teikti nepilnamečių vaikų naudai materialinį išlaikymą 700 litus per mėnesį.

Kauno apylinkės teismas 2014 m. sausio 9 d. nuosprendžiu (1 tomas, 48 – 50 b. l.), nustatęs, kad E. K. pagal 2010 m. spalio 19 d. Kauno rajono apylinkės teismo sprendimą, privalėdamas mokėti savo sūnų išlaikymui lėšas motinos L. K. naudai po 350 litų kas mėnesį periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui iki jų pilnametystės, laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. balandžio 2 d., nuo 2012 m. liepos 10 d. iki 2013 m. birželio 31 d. ir nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 11 d. be pateisinamų priežasčių visiškai nemokėdamas lėšų, o nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d. mokėdamas tik 300 litų, tai yra mažesnę negu teismo nustatytą dydį lėšų, vengė pareigos pagal teismo sprendimą mokėti lėšas vaikams išlaikyti, E. K., pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 164 str. ir paskyrė jam laisvės atėmimą 6 (šešiems) mėnesiams, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 str. 1 d., 3 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį pridėjo prie Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmės ir galutinę bausmę jam paskyrė 2 (dviejų) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. paskirtosios bausmės vykdymą atidėjo 2 (dvejiems) metams, įpareigojant jį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kaip patvirtino teismo posėdžio metu E. K. „buvo įsiskolinimas per 5 metus susikaupęs 10000 litų“.

Kad E. K. turėjo pagrindo kerštauti ir kerštauja, patvirtina ir jo pateikti garso įrašai (3 tomas, 45 b. l.), kurie buvo perklausyti teismo posėdžio metu, Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (2 tomas, 11 - 21 b. l.), kuriame užfiksuotos grasinančios E. K. žinutės L. K..

Tai, kad L. K. ir E. K. neturi tinkamų socialinių įgūdžių patvirtina ir Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertės aktų Nr. 103MS-50/2016 (2 tomas, 69 - 75 b. l.) bei Nr. 103MS-51/2016 (2 tomas, 76 - 83 b. l.) išvadose teikiamas nurodymas, kad D. K. ir D. K., kaip ir jų tėvams, rekomenduojama psichologinė pagalba, orientuota į trauminių išgyvenimų (šiuo atveju, tėvų skyrybų) įveiką. Abiem tėvams taip pat rekomenduojami specialūs tėvystės įgūdžių lavinimo kursai.

Apie tai, kad E. K. kerštauja, L. K. nurodė jau pirmų paaiškinimų teikimo metu (L. K. apklausa, 1 tomas, 43 – 46 b. l.).

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamas nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-490/2001, 2K-157/2006, 2K-268/2008, 2K-488/2009, 2K-P-218/2009, 2K-159/2011, 2K-281/2011) (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nuosprendis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-404/2014).

L. K. kaltinama keturių nusikalstamų veikų padarymu.

L. K. kaltinta galimai 2015 m. gegužės mėnesio viduryje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) gatvėje prie profesinės mokyklos, tyčia vieną kartą ranka sudavė į sprandą savo mažamečiui sūnui D. K. gimusiam 2005 metais, kas mažamečiui nukentėjusiajam D. K. sukėlė fizinį skausmą.

Kaltinimas grindžiamas (prokuroro baigiamoji kalba) L. K. parodymais, mažamečio D. K., E. K. parodymais.

L. K. nurodė, kad 2015 metų gegužės mėnesio viduryje E. paskambino ir paklausė, ar gali pasiimti vaikus. Laukė prie profesinės mokyklos. D. su D. pradėjo stumdytis, D. pastūmė D., D. apspjovė. Paėmė už rankos ir tik sulaikė, kad to nedarytų. E. apie 10 metrų sustojo nuo kelio iki ten, kur jie stovėjo. E. pašaukė vaikus. Vaikai pabučiavo, ji liko su M. prie profesinės ir atsisveikino.

Teismas aukščiau nurodė, kad E. K. parodymus būtina vertinti kritiškai. Be to, E. K. parodymai nenuoseklūs, prieštaraujantys vieni kitiems. Ikiteisminio tyrimo metu dėl šio įvykio teigė, kad „pats matė, kaip 2015 m. gegužės viduryje lauke, (duomenys neskelbtini)., prie profesinės mokyklos, L. K. D. K. sudavė vieną kartą su ranka per sprandą.“ (1 tomas, 22 - 24 b. l.). Vaikas verkė. Jis pasakė, kad L. K. apsiramintų, ji jam nieko neatsakė.“. Daugiau nieko neužfiksuota. Teismo posėdžio metu E. K. teigė, kad „po darbo, apie 5 - 7 vakaro galėjo viskas būti. Jau buvo susitaręs su Laura, kad paims vaikus. Laura su draugėmis buvo, ji atėjo link jo, o ten kažkas liko ant suoliuko sėdėti. Ji lydėjo vaikus link jo mašinos. D. lakstė, o D. ramiai ėjo. L. paėjo link D. ir trenkė D. į sprandą, ir patempė vaiką link jo, vaikas ašarojo, bet be balso. Jam į sprandą davė, matėsi, kad raudonas, nestiprus plėmas“, vėliau dar patikslino, kad „tai tas įvykis, kad jis stovėjo su mašina ir darbininkais gatvėje, o į sprandą sudavė berods prieš šį įvykį, negali atsakyti“. Teismo posėdžio metu, bandant pašalinti prieštaravimus, E. K. nurodė, kad tikėti reikia ankstesniais jo parodymais, bet juose net neužsimenama apie Lauros drauges, darbininkus. Teismo iniciatyva buvo bandyta nustatyti minėtus darbininkus. Liudytojas E. J. paaiškino, kad žino tik apie vasaros įvykį.

Teismas atkreipia dėmesį, kad prokuroras ikiteisminio tyrimo metu neatliko to, ką privalėjo atlikti pirmiausia. Žinodamas situaciją dėl E. K. ir L. K. santykių, žinodamas Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertės akto Nr. 103MS-51/2016 (2 tomas, 76 - 83 b. l.) išvadose teikiamą išvadą, kad D. K. parodymai yra realistiški, tačiau neabejotinai paveikti objektyvių aplinkybių (tėvų tarpusavio santykiai - aukšto konfliktiškumo), bei, kad D. K. duodamus parodymus neišvengiamai veikia konkrečios aplinkybės (parodymų davimo momentu gyveno su tėvu, kuris yra priešiškai nusiteikęs jo motinos atžvilgiu; skirtingos tėvų finansinės galimybės ir kt.), nepasirūpino, kad mažametis D. K. būtų izoliuotas nuo galimai įtaką darančių asmenų. Tuo labiau, kad nuo E. K. jis ir taip buvo izoliuotas jo paties sutikimu (skyrybų byloje vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su mama).

D. K., apklausiamas psichologo, paaiškino, kad viešoje vietoje nebuvo mušamas, tik namuose, bet vėliau prisiminė, kad prie mokyklos tai įvyko. Jis buvo šalia brolio. Brolis spjovė ant jo, o mama jam trenkė per veidą. T. y. ne jam mama trenkė, o broliui. Tą patį jis tvirtino ir apklaustas teisme pas ikiteisminio tyrimo teisėją: „brolį mama irgi muša, davė per veidą, kad spjaudo. Kai brolis spjovė jam į veidą, tada mama jam trenkė į veidą, kad jis spjovė“.

Teismo posėdžio metu buvo susipažinta ir su D. K. pirmąja apklausa (Nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 65 – At – 01276 – 13 dokumentų 12 b. l.) 2013 m. lapkričio 21 d., dalyvaujant Kauno miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių tarnybos atstovei E. T., kurioje D. K. nurodė: mama su tėčiu visą laiką pykstasi. <...> Mama manęs nemuša, tik bara, kad nevalgau, ar jos neklausau. <...> Tėčiui pasakiau, kad mama muša su pagaliu, nes pas jį labai noriu būti. Aš tėčiui pamelavau“.

D. K. parodymus teismas privalo vertinti kritiškai, atsižvelgdamas į Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertės išvadas dėl galimo poveikio jam ir negali jais vadovautis.

Nors prokuroras ir neminėjo D. K. dėl šio įvykio, teismas įvertina ir jo parodymus, nes D. K., apklausiamas psichologo, nurodė, kad buvo ir lauke, (duomenys neskelbtini), prie mamos namo, prie profkės. Kartu buvo mama ir mažiukas brolis M.. Laukė, kol tėtis pasiims. D. pas tėtį buvo. Su juo buvo M. ir mama, laukė tėčio. Spjovė ant žemės ir jam trenkė mama. Vėliau autobusiuku atvažiavo tėtis iš darbo su darbininkais, bet asmenys autobusiuke įvykio negalėjo matyti. Apklaustas teisme pas ikiteisminio tyrimo teisėją D. K. visai neminėjo šio įvykio.

Vėlgi prokuroras ikiteisminio tyrimo metu neatliko to, ką privalėjo atlikti pirmiausia. Žinodamas situaciją dėl E. K. ir L. K. santykių, žinodamas Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertės aktų Nr. 103MS-50/2016 (2 tomas, 69 - 75 b. l.) išvadose teikiamą išvadą, kad D. K. parodymai yra realistiški, tačiau neabejotinai paveikti objektyvių aplinkybių (tėvų tarpusavio santykiai - aukšto konfliktiškumo), bei, kad D. K. duodamus parodymus neišvengiamai veikia konkrečios aplinkybės (parodymų davimo momentu gyveno su tėvu, kuris yra priešiškai nusiteikęs jo motinos atžvilgiu; skirtingos tėvų finansinės galimybės ir kt.), nepasirūpino, kad mažametis D. K. būtų izoliuotas nuo galimai įtaką darančių asmenų. Tuo labiau, kad nuo E. K. jis ir taip buvo izoliuotas jo paties sutikimu (skyrybų byloje vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su mama).

D. K. parodymus teismas privalo vertinti kritiškai, atsižvelgdamas į Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertės išvadas dėl galimo poveikio jam ir negali jais vadovautis.

L. K. dėl to, kad 2015 m. gegužės mėnesio viduryje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) gatvėje prie profesinės mokyklos, galimai tyčia vieną kartą ranka sudavė į sprandą savo mažamečiui sūnui D. K. gimusiam 2005 metais, kas mažamečiui nukentėjusiajam D. K. sukėlė fizinį skausmą, išteisintina, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. 1 p.).

L. K. kaltinama, kad galimai 2015 m. birželio 12 d., apie 19.00 val., (duomenys neskelbtini), tyčia vieną kartą ranka sudavė į veidą savo mažamečiui sūnui D. K., gimusiam 2008 metais, kas mažamečiui nukentėjusiajam D. K. sukėlė fizinį skausmą.

Kaltinimas grindžiamas (prokuroro baigiamoji kalba) L. K. parodymais, mažamečių D. K. ir D. K., E. K., liudytojo E. J. parodymais.

L. K. nurodė, kad 2015 m. birželio 12 d., apie 19.00 val., kieme įvykio nebuvo.

Teismas aukščiau nurodė, kad E. K. parodymus būtina vertinti kritiškai. Be to, E. K. parodymai nenuoseklūs, prieštaraujantys vieni kitiems. Ikiteisminio tyrimo metu dėl šio įvykio teigė, kad „pats matė, kaip 2015 m. birželio 12 d., apie 19.00 val., (duomenys neskelbtini), lauke, L. K. trenkė ranka per veidą D. K..“ (1 tomas, 22 - 24 b. l.). Daugiau nieko neužfiksuota. Teismo posėdžio metu E. K. teigė, kad „tikslių datų nepamena“, vėliau dar patikslino, kad „2015 metų birželį vaikai abu ir ne vieną kartą gavo“. Teismo posėdžio metu, bandant pašalinti prieštaravimus, E. K. nurodė, kad tikėti reikia ankstesniais jo parodymais. Prokuroras nurodo, kad reikia atsižvelgti į liudytojo E. J. paaiškinimą. Bet liudytojas E. J. nurodydamas, kad įvykis buvo vasarą (kuo ir remiasi prokuroras) paaiškino, kad sėdėjo automobilio priekyje, šalia vairuotojo. Lauke vaikai buvo. D. nusispjovė lauke. Laura trenkė jam per veidą, per žandą su delnu, bet neatsimena į kurį žandą trenkė. Liudytojas E. J. nurodė, kad viskas vyko važiuojant jiems iš darbo Kaune, sustojus (duomenys neskelbtini), bet negalėjo paaiškinti, kodėl jo E. K. neišleido prie namų, pakeliui į (duomenys neskelbtini), o vežėsi jį toliau, į (duomenys neskelbtini). T. y. jis kalba apie galimai įvykusį įvykį 2015 metų gegužės mėnesio viduryje kaip kažkuris iš vaikų (dėl prieštaringų vaikų parodymų to nustatyti teismas neturi galimybių) spjovė ant kito ir mama subarė. Liudytojo E. J. parodymai vertinti kritiškai, kaip noras padėti savo darbų vadovui.

Teismas pasisakė dėl D. K. ir D. K. parodymų vertinimo, t. y., kad jų parodymus teismas privalo vertinti kritiškai, atsižvelgdamas į Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertės išvadas dėl galimo poveikio jiems, ir negali jais vadovautis, be to, apie 2015 m. birželio 12 d., apie 19.00 val., kieme, galimai įvykusį įvykį nieko ir nepasakojo nei apklausiami psichologo, nei apklausiami teisme pas ikiteisminio tyrimo teisėją.

L. K. dėl to, kad 2015 m. birželio 12 d., apie 19.00 val., (duomenys neskelbtini) 120 namo kieme, tyčia vieną kartą ranka sudavė į veidą savo mažamečiui sūnui D. K., gimusiam 2008 metais, kas mažamečiui nukentėjusiajam D. K. sukėlė fizinį skausmą, išteisintina, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. 1 p.).

L. K. kaltinta galimai 2015 m birželio 18 dienos ryte, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, namuose (duomenys neskelbtini), tyčia kumščiu vieną kartą sudavė į nugarą savo mažamečiui sūnui D. K., gimusiam 2008 metais, tokiu būdu padarydama odos nubrozdinimą nugaroje, kas mažamečiui nukentėjusiajam D. K. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kaltinimas grindžiamas (prokuroro baigiamoji kalba) L. K. parodymais, mažamečių D. K. ir D. K., E. K., D. K. parodymais.

L. K. nurodė, kad 2015 m. birželio 18 d. ryte įvykio nebuvo, nes tą rytą jie pas tėtį buvo. Ji namie su Marku buvo. Birželio 13 ar 14 dieną jie išvažiavo pas tėtį, savaitę prabuvo ten. Grįžo tik 18 dienos vakare.

Jos parodymus patvirtino liudytoja A. J. paaiškinusi, kad 2015 metais birželio 18 dieną, vakare, vaikai grižo pas dukrą, nes jie savaitę buvo pas tėtį, bei liudytoja I. L., kuri paaiškino, kad 2015 m. birželio 18 d. ryte atėjo pas L. K. kavos atsigerti, D. ir D. nebuvo, nes, kaip, nurodė L., jie buvo pas tėvą.

Teismas aukščiau nurodė, kad E. K. parodymus būtina vertinti kritiškai. Be to, E. K. parodymai nenuoseklūs, prieštaraujantys vieni kitiems. Ikiteisminio tyrimo metu dėl šio įvykio jis visai jokių parodymų nedavė (1 tomas, 22 - 24 b. l.), o teismo posėdžio metu nurodė, kad nežino kas ten tiksliai įvyko. Teismo posėdžio metu, bandant pašalinti prieštaravimus, E. K. nurodė, kad tikėti reikia ankstesniais jo parodymais, bet juose net neužsimenama apie 2015 m. birželio 18 d. įvykį. Prokuroras nurodė, kad reikia remtis liudytojos D. K. parodymais, bet liudytoja apie įvykius kalbėjo abstrakčiai. Jos parodymų įvertinimą teismas atliks prie paskutinės kaltinimo veikos.

Teismas pasisakė dėl D. K. ir D. K. parodymų vertinimo, t. y., kad jų parodymus teismas privalo vertinti kritiškai, atsižvelgdamas į Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertės išvadas dėl galimo poveikio jiems, ir negali jais vadovautis, be to, apie 2015 m. birželio 18 d. ryte galimai įvykusį įvykį nieko ir nepasakojo nei apklausiami psichologo, nei apklausiami teisme pas ikiteisminio tyrimo teisėją.

L. K. dėl to, kad 2015 m birželio 18 dienos ryte, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, namuose (duomenys neskelbtini), galimai tyčia kumščiu vieną kartą sudavė į nugarą savo mažamečiui sūnui D. K., gimusiam 2008 metais, tokiu būdu padarydama odos nubrozdinimą nugaroje, kas mažamečiui nukentėjusiajam D. K. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, išteisintina, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. 1 p.).

L. K. kaltinta galimai 2015 m birželio 18 d., apie 21.00 val., namuose (duomenys neskelbtini), tyčia kumščiu vieną kartą sudavė į nugarą savo mažamečiui sūnui D. K., gimusiam 2005 metais, o jam pargriuvus su laidu vieną kartą sudavė per kojas tokiu būdu padarydama odos nubrozdinimus kairio dilbio srityje bei poodines kraujosruvas dešinėje blauzdoje, kas mažamečiui nukentėjusiajam D. K. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kaltinimas grindžiamas (prokuroro baigiamoji kalba) L. K. parodymais, mažamečio D. K., E. K. parodymais.

L. K. nurodė, kad 18 dienos vakare, 20 val. atvyko D. pasikeisti apatinių kelnyčių. Klausė, kodėl taip vėlai atėjo. Sakė, D. pritepliojo į kelnytes, atėjo pasikeisti. Pasakė, kad jų neišleis. Vaikai sakė, kad D. laukia (nes atvežė). Pasakė, kad tegul laukia. Klausė, kodėl pas tėtį nesiprausė, atsakė, kad bijojo. Ji vaikų neišleido. Po 10 minučių paskambino E. ir klausė, kodėl neleidžia vaikų. Pasakė jam, kad jo balsas nerišlus ir jau vakaras, galės ryte pasiimti. D. verkė, kad neišleidžia pas tėtį. Su kumščiu, laidu, vaikui netrenkė.

Teismas aukščiau nurodė, kad E. K. parodymus būtina vertinti kritiškai. Be to, E. K. parodymai nenuoseklūs, prieštaraujantys vieni kitiems. Ikiteisminio tyrimo metu dėl šio įvykio teigė, kad „2015 m. birželio 18 d., apie 21.15 val., jam telefonu paskambino D. K. ir klykdamas ištarė „tėti gelbėk, mane daužo“. Išgirdo L. K. balsą ir telefoną išjungė. Jis paskambino į policiją.“ (1 tomas, 22 - 24 b. l.). Daugiau nieko neužfiksuota. Teismo posėdžio metu E. K. teigė, kad „vaikas skambino ir prašė pagalbos. Jis tik atsiliepė ir išgirdo šaukimą“. Teismo posėdžio metu, bandant pašalinti prieštaravimus, E. K. nurodė, kad tikėti reikia ankstesniais jo parodymais, bet juose net neužsimenama apie tai, kad vaikai buvo pas jį, o po to juos nuvežė pas mamą. Prokuroras nurodė, kad dėl šio įvykio gali paaiškinti liudytoja D. K.. Ikiteisminiame tyrime liudytoja D. K. nedavė pilnų parodymų (1 tomas, 115, 116, 117, 118 b. l.). Teismo posėdžio metu liudytoja D. K. paaiškino, kad yra pati mačiusi, kad K. smurtavo prieš vaikus. Šis teiginys net jos nepatvirtintas, nes nurodė sekančiai, kad praeitais metais birželio mėnesį, vaikai po treniruotes atėjo pas juos. Jų neapžiūrinėjo. Apsiverkę nebuvo, bet buvo be nuotaikos. E. grįžo namo po pusvalandžio. Tada ir ji pamatė, kad pas vieną dryžis ant nugaros, plėmas. E. norėjo, kad juos specialistai apžiūrėtų. Jis pasiskambino, bet jam pasakė, kad be pirmadienio jo priimti negali. Vaikai pasakojo, kad D. kažko nesirengė, o dėl D. ji nežino. E. dažnai su jais bendravo, jie dažnai skundėsi, kad juos muša mama, daugelį pokalbių girdėjo. Viską ką galėjo papasakoti liudytoja. Nei apie matytą mušimą, nei apie matytą smurto vartojimą, neužsimena, bet pagal jos pasakojimą galima suprasti, kad E. K. vaikus apžiūrėjo 2015 m. birželio 19 d. po vaikų treniruotės, nes nurodė, kad vaikai buvo po treniruotės ir su treniruočių apranga. Ir jos teigimu ji matė pas vieną dryžį ant nugaros, plėmą, o kitam ant kojos 15 - 20 cm dryžis buvo, galbūt ant dešinės kojos, ant blauzdos, priekinės pusės. Egidijus norėjo, kad juos specialistai apžiūrėtų. Jis pasiskambino, bet jam pasakė, kad be pirmadienio jo priimti negali. Vaikai pasakojo, kad D. kažko nesirengė, o dėl D. ji nežino. Liudytojos D. K. parodymai vertintini kritiškai, kaip noras padėti E. K. patvirtinti jo teiginius. Be to, priešingai prokuroro teiginiams jie paviršutiniški, nepilni, nenuoseklūs.

Priešingai prokuroro teiginiams, teismas atkreipia dėmesį, kad teismo posėdžio metu, teismo iniciatyva, buvo apklausti nesuinteresuoti, nešališki, ir, teismo manymu, objektyvus liudytojai, kurių parodymais netikėti teismas neturi pagrindo, policijos pareigūnai, atvykę 2015 m birželio 18 d., apie 21.00 val., į namus (duomenys neskelbtini). Liudytojas R. K. paaiškino, kad matė neseniai paguldytus šlapiais plaukai vaikus. Ant vaikų smurto žymių nebuvo ir nematė, kad jie būtų verkę. Liudytojas S. K. patvirtino, kad moteris (L. K.) buvo nustebusi. Vaikai buvo atsigulę lovoje. Vaikai buvo ramūs, tvarkingi. Klausė vaikų, ar reikia pagalbos, jie atsakė, kad viskas gerai. Grasinimų nebuvo, vaikai geranoriškai bendravo. Mušimo žymių nematė.

Teismas minėjo, kad prokuroras ikiteisminio tyrimo metu neatliko to ką privalėjo atlikti pirmiausia, nepasirūpino, kad mažamečiai D. ir D. K. būtų izoliuoti nuo galimai įtaką darančių asmenų. Bet prokuroras nepasirūpino ir, kad būtų rastas pagrindinis nusikaltimo įrankis minimas kaltinime – laidas, nors kaltinime nurodo, kad vaikui pargriuvus, su laidu, vieną kartą sudavė per kojas. Laiku neatliktos kratos, poėmiai, neatlikti procesiniai veiksmai teismui nesuteikia galimybės aktyviais veiksmais atlikti reikalingų veiksmų (ieškoti nusikaltimo įrankio).

D. K., apklaustas teisme pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad: „Atvažiavo pas mamą apsirengti gražius drabužius, tėtis paskambino mamai ir paklausė, kodėl neperengė, o ji pasakė, kad rūbai yra pas tėtį ir jie susipyko. Mama pasakė, kad neišleis. Jis paprašė, kad išleistų, tai mama jam griebė už dantų smegenų su nagu. Brolis tuo metu jau buvo išėjęs. Skaudėjo, kai mama jam taip padarė, buvo užaugęs guzas ir kai valgydavo sriubą jam skaudėjo. Tą patį vakarą, kai mama jam su kabeliuku davė, bėgdamas pargriuvo, užsigavo alkūnę. Mama jį tada laikė su ranka už kaklo, už rūbų. Tą patį vakarą tėtis paskambino mamai ir paklausė, kodėl jo neišleido, tai mama pasakė, kad „ne tavo reikalas“, tada tėtis iškvietė policiją. Mama vėl trenkė su kabeliuku, niekas to nematė“.

Iš šių parodymų bent jau akivaizdu, kad vaikas galėjo atvykti iš tėvo, priešingai E. K. ir D. K. teiginiams, persirengti, mama neišleido. Bet šiuo atveju D. K. teigimu mama jam griebė už dantų smegenų su nagu, o tik vėliau D. K. nurodo, kad tą patį vakarą, kai mama jam su kabeliuku davė, bėgdamas pargriuvo, užsigavo alkūnę, ir tada vėliau tėtis iškvietė policiją. Iš jo paaiškinimo kategoriškai teigti, kad L. K. tyčia kumščiu vieną kartą sudavė į nugarą savo mažamečiui sūnui D. K., gimusiam 2005 metais, o jam pargriuvus su laidu vieną kartą sudavė per kojas tokiu būdu padarydama odos nubrozdinimus kairio dilbio srityje bei poodines kraujosruvas dešinėje blauzdoje, negalima.

D. K. parodymus teismas privalo vertinti kritiškai, atsižvelgdamas į Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertės išvadas dėl galimo poveikio jam, ir negali jais vadovautis.

Teismas atkreipia dėmesį, kad liudytojai R. K. ir S. K. nurodė, kad po apsilankymo 2015 m birželio 18 d., apie 21.00 val., namuose (duomenys neskelbtini), jie bendravo ir su E. K., kuris jų teigimu galėjo būti neblaivus.

L. K. dėl to, kad 2015 m birželio 18 d., apie 21.00 val., namuose (duomenys neskelbtini), tyčia kumščiu vieną kartą sudavė į nugarą savo mažamečiui sūnui D. K., gimusiam 2005 metais, o jam pargriuvus su laidu vieną kartą sudavė per kojas tokiu būdu padarydama odos nubrozdinimus kairio dilbio srityje bei poodines kraujosruvas dešinėje blauzdoje, kas mažamečiui nukentėjusiajam D. K. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, išteisintina, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. 1 p.).

Liudytojų I. G. ir V. V. parodymai neesminiai, apie nusikalstamas veikas jokios informacijos nesuteikiantys.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada Nr. G1719/15(02) (1 tomas, 34 - 35 b. l.) nustatyta, kad D. K. konstatuota odos nubrozdinimas nugaroje, kad sužalojimas padarytas kietu buku daiktu paveikus nugaros sritį ir galėjo būti padarytas tiriamojo nurodytu laiku. Joje taip pat nurodyta, kad atliekant tyrimą dalyvavo ir apie įvykio aplinkybes pasakojo (specialisto paaiškinimas, 1 tomas, 128 b. l.) tėvas E. K., kuris (o ne tiriamasis) apie įvykį nurodė, kad 2015 m. birželio 18 d. ryte mama L. K. smūgiavo kumščiu į nugarą. Bet E. K. parodymai nenuoseklūs, prieštaraujantys vieni kitiems. Ikiteisminio tyrimo metu dėl šio įvykio jis visai jokių parodymų nedavė (1 tomas, 22 - 24 b. l.), o teismo posėdžio metu nurodė, kad nežino kas ten tiksliai įvyko. Teismo posėdžio metu, bandant pašalinti prieštaravimus, E. K. nurodė, kad tikėti reikia ankstesniais jo parodymais, bet juose net neužsimenama apie 2015 m. birželio 18 d. įvykį. Be to, liudytojas O. F. paaiškino, kad treniruočių metu jiems traumų nebuvo, bet tuo pačiu teigė, kad apie kiekvieną mėlynę negali žinoti, o liudytoja D. K., jeigu tikėti jos abstrakčiais paaiškinimais, nurodė, kad vaikai buvo pas ją atvykę po treniruotės ir ji matė dryžį ant nugaros (vieno iš vaikų). Teismas neatmeta galimybės, kad vaikai buvo susižaloję treniruočių metu.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada Nr. G1720/15(02) (1 tomas, 36 - 37 b. l.) nustatyta, kad D. K. konstatuota odos nubrozdinimai kairio dilbio srityje, poodinės kraujosruvos dešinėje blauzdoje. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis ir galėjo būti padaryti tiriamojo nurodytu laiku. Joje taip pat nurodyta, kad atliekant tyrimą dalyvavo ir apie įvykio aplinkybes pasakojo (specialisto paaiškinimas, 1 tomas, 128 b. l.) tėvas E. K., kuris (o ne tiriamasis) apie įvykį nurodė, kad 2015 m. birželio 18 d. vakare mama L. K. su nagais apdraskė nugarą, stūmė ir griūdamas susižalojo kairę ranką ir dešinę koją, sumušė su kompiuterio laidu. Bet E. K. parodymai nenuoseklūs, prieštaraujantys vieni kitiems. Ikiteisminio tyrimo metu dėl šio įvykio jis visai jokių parodymų nedavė (1 tomas, 22 - 24 b. l.), o teismo posėdžio metu nurodė, kad nežino kas ten tiksliai įvyko. Teismo posėdžio metu, bandant pašalinti prieštaravimus, E. K. nurodė, kad tikėti reikia ankstesniais jo parodymais, bet juose net neužsimenama apie 2015 m. birželio 18 d. įvykį. Be to, liudytojas O. F. paaiškino, kad treniruočių metu jiems traumų nebuvo, bet tuo pačiu teigė, kad apie kiekvieną mėlynę negali žinoti, o liudytoja D. K., jeigu tikėti jos abstrakčiais paaiškinimais, nurodė, kad vaikai buvo pas ją atvykę po treniruotės ir ji matė kitam ant kojos 15 - 20 cm dryžis buvo, galbūt ant dešinės kojos, ant blauzdos, priekinės pusės. Be to, pats kaltinimas prieštarauja Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoms, nes jame nurodoma, kad kumščiu vieną kartą sudavė į nugarą savo mažamečiui sūnui D. K., gimusiam 2005 metais, o jam pargriuvus su laidu vieną kartą sudavė per kojas tokiu būdu padarydama odos nubrozdinimus kairio dilbio srityje bei poodines kraujosruvas dešinėje blauzdoje, o Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje aprašant sužalojimus tai atitinka įvykį, kurį papasakojo E. K., kad D. K. griūdamas susižalojo kairę ranką ir dešinę koją. Teismas neatmeta galimybės, kad vaikai buvo susižaloję treniruočių metu.

Teismo posėdžio metu buvo pateiktas kompaktinis diskas (3 tomas, 45 b. l.), kuris buvo perklausytas teismo posėdžio, jo išklotinė pateikiama kaip Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (1 tomas, 80 – 83 b. l.). Iš įrašo aišku, kad E. K. daro psichologinį poveikį savo mažamečiui vaikui, įtikinėdamas jį pasakyti, kad mama smurtauja. Iš šių įrašų bei Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo (2 tomas, 15 – 21 b. l.) akivaizdu, kad, kaip teismas minėjo, L. K. ir E. K. neturi tinkamų socialinių įgūdžių, nejaučia vienas kitam pagarbos, neturi atsakomybės dėl vaikų D. ir D. K., mano, kad jie bei jų norai yra svarbiausi. Vaiko teisių tarnybos atstovai turėtų pasirūpinti D. ir D. K., turėtų pasirūpinti Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertų rekomendacijomis, kad abiem tėvams būtų pravesti specialūs tėvystės įgūdžių lavinimo kursai.

Pagal vaikų D. ir D. K. pasakojimus L. K. galimai galėjo vartoti smurtą (fizinį ir psichologinį) jų atžvilgiu, kaip ir E. K. galimai galėjo vartojo psichologinį smurtą, bet šioje byloje yra daugiau abejonių, negu neginčitinų įrodymų, todėl išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visos abejonės turi būti vertinamos traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai, draudžiama esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110/2013).

D. K. ir D. K. pareiškė civilinį ieškinį dėl 6000 eurų neturtinės žalos bei atstovavimo išlaidų priteisimo (2 tomas, 139 - 143 b. l.). Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 115 straipsnis „Civilinio ieškinio išsprendimas“ numato, kad, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką, civilinis ieškinys atmetamas.

Kadangi asmuo išteisintinas, neįrodžius, kad asmuo dalyvavo darant nusikalstamą veiką, D. K. ir D. K. civilinis ieškinys atmestinas.

L. K. paskirta kardomoji priemonė, rašytinis pasižadėjimas neišvykti (2 tomas, 7 - 10 b. l.), nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintina.

CD su informacija, esantis baudžiamojoje byloje (1 tomas, 109, 110 b. l., 3 tomas, 44, 45 b. l.), nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktinas saugoti baudžiamojoje byloje.

Nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 65 – At – 01276 – 13 dokumentai bei baudžiamoji byla Nr. 1–470–408/2014, nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžintinos pateikėjams.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. 1 p., 115 str., 302 – 305 str. ir 307 str.,

nusprendžia:

L. K., a. k. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 3 d. (2015 m. gegužės mėnesio veika) išteisinti, kadangi ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. 1 p.).

L. K., a. k. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 3 d. (2015 m. birželio 12 d. veika) išteisinti, kadangi ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. 1 p.).

L. K., a. k. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 3 d. (2015 m birželio 18 dienos ryto veika) išteisinti, kadangi ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. 1 p.).

L. K., a. k. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 3 d. (2015 m birželio 18 d., apie 21.00 val., veika) išteisinti, kadangi ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. 1 p.).

Kardomąją priemonę, rašytinį pasižadėjimą neišvykti, L. K., a. k. (duomenys neskelbtini) nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

D. K. ir D. K. civilinį ieškinį atmesti.

CD su informacija, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti baudžiamojoje byloje.

Nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 65 – At – 01276 – 13 dokumentus bei baudžiamąją bylą Nr. 1–470–408/2014, nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžinti pateikėjams.

Nuosprendžio kopijas susipažinimui siųsti Lietuvos generalinei prokuratūrai bei Kauno miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių tarnybai.

Nuosprendis proceso dalyvių per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Kauno apylinkės teismą.