Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-47/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-01-03
Bylos Nr.: 2A-47/2014
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Artūras Driukas, Donatas Šernas, Nijolė Piškinaitė
Ieškovas: akcinės bendrovės „SEB lizingas“
Atsakovas: V. Z.
Advokatai: Antanas Jonikaitis, Nerijus Šmitas

Kategorijos

36.1pavadinimo nepavyko patikrinti
42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
50.10pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-47/2014Procesinio sprendimo kategorija: 36.1, 42.11.1, 44.5.1, 50.10 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. sausio 3 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Marijai Zubrickienei,dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Nerijui Šmitui,atsakovo atstovui advokatui Antanui Jonikaičiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „SEB lizingas“ (teisių perėmėjas AB SEB bankas) bei atsakovų V. Z. ir bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Kiaunė“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-39-450/2012, pagal ieškovo akcinės bendrovės „SEB lizingas“ ieškinį atsakovams bankrutuojančiai akcinei bendrovei „Kiaunė“, V. Z. dėl skolos, delspinigių ir nuostolių priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas AB „SEB lizingas“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dėl skolos, delspinigių ir nuostolių priteisimo, kuriuo prašė iš atsakovo UAB „Kiaunė“ ir subsidiariai iš V. Z. priteisti 2 641 200,49 Lt įsiskolinimą pagal finansinio lizingo sutartis Nr. L2004-060029, Nr. L2004-070025, Nr. L2005-010048, Nr. L2005-090025, Nr. L2005- 090026, Nr. L2006-020035, Nr. L2006-030108, Nr. L2006-030109, Nr. L2006-100065, Nr. L2006-110020, Nr. L2007-010103, Nr. L2007-040064, Nr. L2007-090007, Nr. L2007-110098, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodė, kad atsakovas UAB „Kiaunė“ nuo 2009 m. kovo mėn. ėmė nevykdyti savo sutartinių įsipareigojimų ir nebemokėjo priklausančių mokėjimų Lizingo sutartyse nustatyta tvarka ir laikantis mokėjimo grafikų. 2009 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. 02-5555 dėl sutarčių nutraukimo atsakovas buvo įspėtas, tačiau įsiskolinimai nebuvo padengti ir tuo pagrindu finansinio lizingo sutartys buvo nutrauktos nuo 2009 m. lapkričio 17 d. Ieškovo teigimu, realizavęs susigrąžintą turtą, jis patyrė nuostolių, papildomų išlaidų, todėl šias sumas kartu su įsiskolinimu prašė priteisti iš atsakovų. Atkreipė dėmesį, kad 2009 m. gruodžio 7 d. V. Z. IĮ „Kiaunė“ buvo pertvarkyta į UAB „Kiaunė“, todėl vadovaujantis LR CK 2.104 straipsnio 2 dalimi, IĮ „Kiaunė“ savininkas V. Z. yra subsidiariai atsakingas pagal IĮ „Kiaunė“ prievoles.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gegužės 25 d. preliminariu sprendimu AB „SEB lizingas“ ieškinį patenkino visiškai: priteisė ieškovo AB „SEB lizingas“ naudai iš atsakovo UAB „Kiaunė“ ir subsidiariai iš V. Z. 2 641 200,49 Lt įsiskolinimą, 5 proc. dydžio palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovai UAB „Kiaunė“ ir V. Z. pateikė prieštaravimus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 25 d. preliminaraus sprendimo ir prašė pakeisti preliminarų sprendimą, sumažinant ieškovo prašomų priteisti nuostolių dydį bei atmetant ieškovo reikalavimą priteisti 35 088,34 Lt delspinigių. Nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kokiu pagrindu buvo nustatyta tokia maža susigrąžintų transporto priemonių pardavimo kaina. Pagal didžiausio transporto skelbimų portalo duomenis, analogiškos transporto priemonės yra parduodamos už žymiai didesnę kainą. Anot atsakovų, prieš parduodamas transporto priemones, ieškovas privalėjo atlikti jų vertinimą ir nustatyti jų vidutinę rinkos vertę. Pardavinėdamas turtą, ieškovas visiškai nebendradarbiavo ir neteikė jokios informacijos apie turto vertinimo eigą, pardavimo procedūras, todėl nebuvo galimybės daryti įtakos parduodamo turto kainos nustatymui. Atsakovai teigė, jog ieškovas yra antrinė banko įmonė, todėl paaiškėjus, kad ieškovas yra iš dalies atsakingas dėl atsiradusių nuostolių, mažintini prašomi priteisti nuostoliai. Atsakovų teigimu, reikalavimas priteisti delspinigius atmestinas, nes prašoma priteisti nuostolių suma yra didesnė, o netesybos įskaitomos į nuostolių sumą.

Šalies argumentai

Ieškovas AB „SEB lizingas“ su prieštaravimais nesutiko ir prašė preliminarų sprendimą palikti nepakeistą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 9 d. nutartimi civilinė byla pagal ieškovo AB „SEB lizingas“ ieškinį atsakovams UAB „Kiaunė“ ir V. Z. dėl skolos, delspinigių ir nuostolių priteisimo sustabdyta ir perduota UAB „Kiaunė“ bankroto bylą nagrinėjančiam Vilniaus apygardos teismui.

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartimi civilinės bylos nagrinėjimas atnaujintas.

Šalies argumentai

Ieškovas AB „SEB lizingas“ pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo prašė: priteisti iš atsakovo UAB „Kiaunė“ ir subsidiariai iš V. Z.: 23 668,11 Lt nesumokėtų vertės dengimų, 158 377,51 Lt nesumokėtų palūkanų, 19 869,20 Lt nesumokėtų turto draudimo išlaidų ir nekilnojamojo turto mokesčio kompensavimą, 35 088,34 Lt delspinigių, 4 083 220,36 Lt nuostolį iš turto realizavimo, 206 381,82 Lt negrąžinto turto likutinės vertės bei 111 758,68 Lt papildomų išlaidų, iš viso 4 473 735,85 Lt ; priteisti iš atsakovų 5 proc. dydžio metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo ir 1 478,51 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teigė, kad finansinio lizingo sutartys buvo nutrauktos dėl atsakovo UAB „Kiaunė“ kaltės, todėl atsirado atsakovo sutartinė civilinė atsakomybė. Pažymėjo, kad po Lizingo sutarčių nutraukimo atsakovas negrąžino ieškovui nuosavybės teise priklausančio turto, o būtent Renault Premium 420.24 S 6x2, tentinio kėbulo, 2 priekabų ZREMB WROCLAW PC130, todėl iš atsakovų priteistina negrąžinto turto likutinė (neišpirkta) vertė, kuri sudaro 206 381,82 Lt. Ieškovas taip pat teigė, kad realizavęs susigrąžintą likusį Lizingo sutarčių dalyku buvusį turtą, jis patyrė papildomą 1 776 614,50 Lt nuostolį, kuris buvo apskaičiuotas iš likusios neišmokėtos lizinguoto turto vertės (be PVM) atėmus šio turto realizavimo kainą be PVM. Anot ieškovo, nekilnojamojo turto realizavimui buvo pasirinkta aukciono procedūra, skelbimus apie aukcioną patalpinant viešai adresu www.ober-haus.lt., taigi turtas buvo pardavinėjamas viešai ir neribojant pirkėjų rato. Ieškovo teigimu, visgi didžiausia pasiūlyta kaina buvo 442 000 Lt, todėl būtent už šią sumą ir buvo parduotas turtas. Buvo patirtos ir papildomos išlaidos, susijusios su šio turto pardavimu, transportavimu, paruošimu pardavimui ir kt., viso – 111 758,68 Lt, kurios priteistinos iš atsakovų.

2012 m. balandžio 5 d. vykusio teismo posėdžio metu buvo pateiktas ieškovo AB „SEB lizingas“ pareiškimas dėl patikslinto ieškinio reikalavimo sumažinimo - reikalavimo dėl 206 381,82 Lt negrąžinto turto likutinės vertės sumažinimo iki 41 771,65 Lt. Teismas pareiškimą dėl ieškinio sumažinimo priėmė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 19 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 25 d. preliminarų sprendimą pakeitė - priteisė ieškovui AB „SEB lizingas“ iš atsakovo BUAB „Kiaunė“ ir subsidiariai iš atsakovo V. Z.: 23 668,11 Lt vertės dengimų, 158 377,51 Lt palūkanų, 19 869,20 Lt išlaidų, 3 187 144,97 Lt nuostolių iš turto realizavimo, 41 771,65 Lt negrąžinto turto likutinės vertės, 95 213,47 Lt papildomų išlaidų. Taip pat priteisė iš atsakovų BUAB „Kiaunė“ ir V. Z. ieškovo AB „SEB lizingas“ naudai 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos (3 526 044,91 Lt) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme (2010 m. gegužės 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei priteisė iš ieškovo AB „SEB lizingas“ atsakovui V. Z. 660 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad tarp ginčo šalių AB „SEB lizingas“, kaip lizingo davėjo, ir UAB „Kiaunė“ (buvusi V. Z. IĮ „Kiaunė“), kaip lizingo gavėjo, buvo sudaryta 15 finansinio lizingo sutarčių, kurių pagrindu buvo lizinguojamas atsakovo UAB „Kiaunė“ veiklai reikalingos specialios transporto priemonės bei kitas turtas. Pažymėjo, kad ginčo, jog ieškovas netinkamai perdavė ar neperdavė atsakovui UAB „Kiaunė“ lizingo objektu buvusį turtą, byloje nėra. Byloje atsakovai neginčijo vienašalį sutarčių nutraukimą pagal lizingo davėjo AB „SEB lizingas“ pareiškimą.

Rašytinių įrodymų pagrindu ir atsakovui neginčijant teismas nustatė, kad UAB „Kiaunė“ pažeidė savo sutartines prievoles, numatytas Lizingo sutarčių Bendrųjų sąlygų 3.1p., 3.3 p., 8.1.3 p. - prievoles mokėti iš lizingo sutarčių kylančius mokėjimus pagal mokėjimų grafikus.

Teismas pažymėjo, jog esant sutarties pažeidimo faktui ir šiuo pagrindu nutraukus lizingo sutartis, ieškovas įgijo teisę į iki sutarčių nutraukimo susidariusių pradelstų atsakovo mokėjimų atlyginimą (LR CK 6.574 str.; Bendrųjų sąlygų 18.6.3 p.). Pagal patikslinto ieškinio reikalavimus buvo prašoma priteisti 23 668,11 Lt nesumokėtų vertės dengimų bei 158 377,51 Lt nesumokėtų palūkanų. Pagal ieškovo pateiktus patikslintus išrašus iš buhalterinės apskaitos programos, PVM sąskaitas-faktūras (117-247 b.l., 5 t.) teismas nustatė pradelstų lizingo mokėjimų bei nesumokėtų palūkanų nurodytoms sumoms pagrįstumą ir šias sumas teismas nusprendė priteisti iš lizingo gavėjo ieškovo naudai.

Teismas taip pat nustatė, kad nutraukus lizingo sutartis, ieškovas 2010 m. balandžio 20 d. raštu Nr. 02-2369 pareikalavo, kad atsakovas grąžintų lizingo objektu buvusį turtą, primindamas lizingo gavėjo pareigą atlyginti lizingo bendrovės nuostolius (CK 6.574 str. 1 d., bendrųjų sutarčių sąlygų 18.6.4. p.). Didžiąja dalimi ieškovo reikalavimai grąžinti lizinguojamą turtą buvo įvykdyti ir šias aplinkybes patvirtina į bylą pateikti 2009 m. lapkričio 30 d. – 2010 m. gruodžio 2 d. priėmimo-perdavimo aktai (Bendrųjų sąlygų 19.4). Teismas pažymėjo, jog atitinkamu priėmimo-perdavimo aktu nebuvo įformintas priekabos ZREMB WROCLAW PC 130, indent. Nr. (duomenys neskelbtini), grąžinimas ieškovui, nes kaip paaiškino atsakovas V. Z. teismo posėdžio metu, pastaroji priekaba sudegė, tačiau atsakovas neturi pareigos atlyginti šio turto vertės, nes ieškovas gavo draudimo išmoką. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Bendrųjų sąlygų 19.3 p. tuo atveju, jeigu lizingo gavėjas nesilaiko sutartyje nustatytų turto perdavimo-grąžinimo terminų, tokiu atveju turto susigrąžinimo išlaidos ir rizika tenka klientui. Atsakovui neįrodžius, jog šio turto nustatytais terminais jis negalėjo perduoti dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių ar dėl paties ieškovo kaltės, šio turto žuvimo rizika, teismo vertinimu, tenka atsakovui. Teismas sprendė, jog ieškovui išmokėta 53 800 Lt draudimo išmoka neatleidžia atsakovo nuo atsakomybės ieškovo atžvilgiu, nes gauta išmoka panaudota padengti pradelstiems BUAB „Kiaunė“ įsipareigojimams. Nustatęs, kad likusi neišmokėta priekabos ZREMB WROCLAW PC 130 vertė lygi 41 771,65 Lt (be PVM), šią sumą teismas priteisė iš atsakovo ieškovui.

Teismas pažymėjo, jog atsakovo UAB „Kiaunė“ neteisėti veiksmai buvo sutartinių įsipareigojimų mokėti įmokas lizingo bendrovei nevykdymas - pagal patikslintus ieškovo skaičiavimus jo patirti nuostoliai, kuriuos skaičiuoja iš lizinguojamo turto likutinės vertės (be PVM) atėmus šio turto realizavimo kainą (be PVM), lygūs 4 083 220,36 Lt. Teismo vertinimu, yra pagrindas konstatuoti ir tai, kad būtent atsakovo neteisėti veiksmai, nesilaikant sutartinių įsipareigojimų, sąlygojo ieškovo nuostolius. Spręsdamas dėl atsakovo kaltės, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, teismas sutiko, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė kaltės forma, tačiau sprendė, jog šiuo atveju civilinė atsakomybė atsakovui negali būti taikoma visa apimtimi, dėl patirtų itin didelių nuostolių dydžio iš dalies pripažįstant ir paties ieškovo kaltę (LR CK 6.248 str. 4 d.). Teismas pažymėjo, kad nors ieškovo teisė savo nuožiūra disponuoti turtu, kuris susigrąžinamas po lizingo sutarčių nutraukimo, numatyta Bendrųjų sąlygų 19.3 p., tačiau nėra sąžininga ir teisinga (LR CK 1.5 str. 4 d.) visą iš ieškovo realizuoto turto atsiradusią nuostolių naštą perkelti atsakovui. Teismas teigimu, neginčytina, kad 2009 – 2010 metų laikotarpiu, kai ieškovui buvo grąžinamas ir tuo pačiu realizuojamas šis turtas, buvo ekonominė (finansų) krizė tiek Lietuvos, tiek pasaulio rinkose- susidariusi sunki ekonominė situacija atitinkamai sąlygojo prekių rinkos paklausos ir pasiūlos pasikeitimus, jų svyravimus. Pažymėjo, kad konkretaus turto kainą rinkoje bei galimybes jį realizuoti sąlygoja ne tik tokio turto paklausa ir pasiūla rinkoje, tačiau ir kiti faktoriai: daikto būklė, pardavėjo įgūdžiai marketingo srityje ir kt. Teismo teigimu, nagrinėjamu atveju byloje pateikti turto priėmimo-perdavimo aktai patvirtina, kad didžioji dalis atsakovo ieškovui grąžinto kilnojamojo turto buvo normalios būklės. Iš teismui pateiktų PVM sąskaitų-faktūrų, kurios ieškovo buvo išrašytos pirkėjams, teismas sprendė, kad turto pirkimo-pardavimo sandoriai buvo sudaryti vos 2-3 mėnesių laikotarpyje nuo tokio turto susigrąžinimo ir didžioji dalis turto buvo parduota per aukcioną. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant lizingo gavėjui priteistinų nuostolių pagrįstumo klausimą, be minėtų aplinkybių teisiškai reikšmingos aplinkybės tokiam klausimui teisingai išspręsti yra ir sugrąžinto lizingo dalyko rinkos vertė bei turto pardavimo kaina.

Teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad realizuotas kilnojamasis turtas buvo parduotas rinkos kainomis ar bent jau kaina, kuri artima rinkos kainai, ieškovas nepagrindė būtinumo kilnojamąjį turtą parduoti užsienio rinkose ir būtent aukcionu būdu, atsižvelgiant itin didelius šio turto transportavimo į aukcioną kaštus - rašytiniais įrodymais neįrodyta, kad tą patį turtą nebuvo galimybės parduoti Lietuvoje ar parduoti už analogiškas kainas, kuriomis turtas buvo realizuotas per aukcioną. Šių aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad ieškovas nesistengė kuo ekonomiškiau realizuoti susigrąžintą turtą bei išvengti ar sumažinti galimų savo nuostolių dydį.

Teismas pažymėjo, kad nors byloje nėra duomenų, jog dėl aptariamo turto atsakovai turėjo potencialių pirkėjų, tačiau ieškovas neįrodė, kad nepažeidė bendradarbiavo su atsakovu pareigos, pranešė lizingo gavėjui apie turto realizavimo eigą (Bendrųjų sąlygų 20.1 p.), galiausiai siūlė pačiam atsakovui ar jo pasiūlytam pirkėjui įsigyti tokį turtą. Nemažiau svarbi aplinkybė, teismo vertinimu, yra ir tai, kad ieškovas, reikalaudamas nuostolių atlyginimo, rėmėsi pirkėjams išrašytomis PVM sąskaitomis-faktūromis, tačiau nepateikė įrodymų, kad PVM sąskaitose-faktūrose nurodyta kaina buvo realiai gauta. Atsižvelgęs į išdėstytų aplinkybių visumą, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovas tinkamai pagrindė bei įrodė nuostolius 2 688 224,71 Lt sumai, kurie ieškovo skaičiavimais susidarė realizavus kilnojamąjį turtą, ieškovas neįrodė, kad negalėjo išvengti arba protingai sumažinti tokių nuostolių dydį, pasirenkant racionaliausius turto realizavimo būdus ir bendradarbiaujant su atsakovu, todėl teismas yra teisinis pagrindas ieškovo prašomų nuostolių dydį sumažinti trečdaliu - nuo 2 688 224,71 Lt sumos iki 1 792 149,32 Lt (LR CK 6.248 str. 4 d.).

Spręsdamas dėl ieškovo patirtų nuostolių, realizuojant nekilnojamąjį turtą, esantį Gaurės g. 27, Tauragėje, teismas pažymėjo, kad pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis šio turto pardavimo pirkėjui UAB „Litectus“ metu bendra šio turto vidutinė rinkos vertė sudarė 4 116 000 Lt. Teismas nustatė, kad šis turtas aukciono būdu 2010 m. gruodžio 22 d. už bendrą 442 000 Lt sumą buvo parduotas pirkėjui UAB „Litectus“, kuri priklauso tai pačiai AB SEB banko grupei, tačiau vien iš pastarosios aplinkybės nėra pagrindo konstatuoti ieškovo nesąžiningumo.

Bylos duomenų pagrindu nustatęs, kad pirkėjas UAB „Litectus“ įsigytą nekilnojamąjį turtą pardavė kitam pirkėjui UAB „Herantas“ už 420 000 Lt kainą plius 88 200 Lt PVM, pažymėjo, kad nors kitas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoris buvo sudarytas 2012 m. sausio 24 d. (praėjus metams po šio turto įsigijimo UAB „Litectus“), tačiau vėlgi parduotas už 9 kartus mažesnę nei masinio vertinimo būdu nustatytą kainą ir netgi mažesnę kainą, kurią mokėjo UAB „Litectus“ pardavėjui AB „SEB lizingas“. Šių aplinkybių pagrindu padarė išvadą, kad netgi dviejų metų laikotarpyje nurodytą turtą realizuoti didesne kaina, nei ji buvo gauta, nebuvo galimybės. Teismas taip pat pažymėjo, jog nėra teisinga ieškovui primesti visą riziką dėl šio turto realizavimo ateityje, vertinant turto saugojimo kaštus bei tikintis didesnės šio turto paklausos ir kainos augimo, nesant jokių garantijų dėl teigiamo nekilnojamojo turto rinkos svyravimo pokyčių. Todėl ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo 1 394 995,65 Lt nuostolių, atsiradusių iš nekilnojamojo turto realizavimo, teismas pripažino pagrįstu ir jį patenkino.

Teismas pažymėjo, jog nors ieškovo reikalavimas dėl 111 758,68 Lt sumos priteisimo įvardijamas patirtomis papildomomis išlaidomis, tačiau teismas tokias išlaidas vertino kaip kreditoriaus patirtus nuostolius LR CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme. Bendrosiomis sutarčių nuostatomis šalys buvo nustatę, kad turto konservavimo, demontavimo, pakavimo, transportavimo, saugojimo bei kitos su turto perdavimu lizingui susijusios išlaidos ir visa rizika tenka klientui (19.6 p.). Ieškovo sudarytų papildomų išlaidų suvestinių bei byloje esančių PVM sąskaitų-faktūrų pagrindu teismas nustatė, kad ieškovo papildomas išlaidas sudarė: išlaidos tarpininkams už turto pardavimą, turto saugojimo, eksponavimo, transportavimo išlaidos, remonto paslaugos, antstoliui užmokestis už faktinių aplinkybių konstatavimą. Sutikdamas su atsakovų motyvais, teismas sprendė, kad nėra pagrindo atlyginti ieškovo patirtas išlaidas tarpininkams už turto pardavimą. Pažymėjo, jog nors pagrindinė ieškovo, kaip lizingo davėjo, veikla yra finansinė, teikiant išperkamosios nuomos (lizingo) paslaugas, tačiau pagal UAB „SEB lizingas“ įstatus transporto priemonių bei kito turto, įskaitant nekilnojamojo turto, pardavimas yra ieškovo ūkinės veiklos objektas. Svarstydamas kitų išlaidų pagrįstumą, teismas konstatavo, kad ieškovas, prašydamas papildomų išlaidų atlyginimo pagal nurodytas PVM sąskaitas-faktūras, visų išlaidų tinkamai nepagrindė (CPK 178 str., 179 str.), todėl prašomą atlyginti 111 758,68 Lt papildomų išlaidų sumą sumažino iki 95 213,47 Lt.

Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal CK 6.73 straipsnio 1 dalies nuostatas, kai pareiškiamas reikalavimas atlyginti nuostolius, netesybos įskaitomos į nuostolių atlyginimą. Netesybų įskaitymo esmė, pasak teismo, yra ta, kad kreditoriui reikalaujant netesybų ir nuostolių bei pagrindus savo reikalavimą, jam priteisiama didesnioji priklausanti suma, kuri apima mažesniąją. Ieškovo prašoma priteisti delspinigių (netesybų) suma buvo 35 088,34 Lt. Teismas, pripažinęs pagrįstu ieškovo reikalavimą dėl bendros 3 187 144,97 Lt (1 792 149,32 + 1 394 995,65) nuostolių sumos priteisimo, padarė išvadą, kad priteistinų nuostolių suma žymiai viršija netesybų sumą, todėl vadovaudamasis CK 6.73 straipsnio 1 dalimi 35 088,34 Lt delspinigių sumą įskaitė į nuostolių sumą. Teismas sutiko su ieškovo motyvais, kad už UAB „Kiaunė“ prievoles atsakomybė tenka tiek pačiai įmonei, kaip lizingo gavėjui, tiek jos savininkui V. Z., nes, pertvarkius neribotos civilinės atsakomybės V. Z. IĮ „Kiaunė“ į UAB „Kiaunė“, buvęs pertvarkomos įmonės savininkas V. Z. trejus metus yra subsidiariai atsakingas už pertvarkytos UAB „Kiaunė“ prievoles (CK 2.104 str. 2 d.; 2.50 str. 4 d.). Teismas pažymėjo, kad nauja UAB „Kiaunė“ teisinė forma buvo įregistruota 2009 m. gruodžio 7 d., ieškovo ieškinys teisme gautas 2010 m. gegužės 20 d., t. y. 3 metų terminas nebuvo praleistas. Kadangi UAB „Kiaunė“ ir jos savininko V. Z. atsakomybė ieškovo AB „SEB lizingas“ atžvilgiu yra subsidiari, aukščiau nurodytas sumas teismas priteisė iš UAB „Kiaunė“ ir subsidiariai iš V. Z..

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas AB „SEB lizingas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 19 d. galutinio sprendimo dalį, kuria buvo atsisakyta iš atsakovų priteisti 896 075,39 Lt nuostolį iš atsiimto kilnojamojo turto pardavimo, 15 546,21 Lt papildomų išlaidų ir 35 088,34 Lt delspinigių, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – šią ieškinio dalį tenkinti visiškai.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas, sumažindamas iš atsiimto kilnojamojo turto pardavimo ieškovo patirtą nuostolį nuo 2 688 224,71 Lt iki 1 792 149,32 Lt (skirtumas 896 075,39 Lt), netinkamai taikė įrodinėjimo pareigą reglamentuojančias teisės normas. Būtent atsakovas turi pareigą įrodyti, kad lizingo bendrovės parduoto turto kaina neatitinka realios jo rinkos vertės. Anot ieškovo, mažinti prašomų priteisti nuostolių dydį teismas galėjo tik tokiu atveju, jei atsakovai būtų ketinę išsipirkti turtą ar būtų suradę pirkėjų, kurie turtą būtų nupirkę už didesnę kainą, nei pardavė pats ieškovas.

2. Teismo atsisakymas priteisti tarpininkavimo išlaidas (15 546,21 Lt papildomų išlaidų) prieštarauja tiek visiškam nuostolių atlyginimo principui, tiek ir teisminei praktikai – lizingo gavėjas privalo atlyginti visus lizingo davėjo patirtus nuostolius, kurie priežastiniu ryšiu susiję su lizingo gavėjo neteisėtais veiksmais. Teismas netinkamai vertino ieškovo pateiktus įrodymus, teigdamas, kad negalima identifikuoti, jog ieškovas apmokėjo PVM sąskaitas faktūras. Ieškovo teigimu, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad į bylą pateiktais mokėjimo pavedimais ieškovas mokėjo iš karto už keletą UAB „Trastila“ arba UAB „Krasta Auto“ išrašytų sąskaitų.

Šalies argumentai

3. Ieškovo teigimu, įvertinus tai, kad vien tik iš finansinio lizingo sutarties Nr. L2007-110098 jo patirti nuostoliai (negautos palūkanos) sudaro 441 658,46 Lt, prašomi priteisti delspinigiai (35 088,34 Lt) laikytini protingais ir pagrįstais.

Apeliaciniu skundu atsakovas BUAB „Kiaunė“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Vermosa“, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimą, t. y.:

1. Ieškinį dalyje dėl 1 394 995,65 Lt nuostolių, patirtų ieškovui iš atsakovo susigrąžinus ir realizavus nekilnojamąjį turtą, atmesti;

2. Sumažinti iš atsakovo priteistinų nuostolių, kuriuos patyrė ieškovas iš atsakovo susigrąžinęs ir realizavęs transporto priemones, dydį iki 1 075 289,88 Lt.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Šalies argumentai

1. Ieškovo prašomų priteisti nuostolių sumažinimas trečdaliu nuo 2 688 224,71 Lt sumos iki 1 792 149,32 Lt yra neproporcingas ieškovo atliktiems pažeidimams. Anot atsakovo, ieškovui visiškai nebendradarbiaujant, neatlikus susigrąžintų transporto priemonių vertinimo, itin skubiai (per 2-3 mėnesius) parduodant turtą, turto pardavimui pasirenkant aukcioną ir dėl visų šių veiksmų turtą realizavus už daug mažesnę, nei rinkos, kainą buvo esmingai pažeisti atsakovo interesai, todėl dėl tokio ieškovo elgesio atiradę nuostoliai didžiąja dalimi negali būti perkeliami atsakovui. Apelianto teigimu, ieškovui turėtų tekti didesnė jo patirtų nuostolių prisiėmimo našta, nei atsakovams, todėl vadovaujantis CK 6.248 straipsnio 4 dalimi ir 6.259 straipsniu, iš atsakovo priteistinų nuostolių dydis turėtų būti sumažintas 60 procentų, t.y. iki 1 075 289,88 Lt.

2. Nepagrįsta teismo išvada dėl 1 394 995,65 Lt nuostolių, patirtų ieškovui realizavus atsiimtą nekilnojamąjį turtą, priteisimo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovo susigrąžintas nekilnojamasis turtas buvo parduotas nekilnojamojo turto agentūros UAB „Ober-Haus“ organizuotame aukcione už 442 000,00 Lt antrinei ieškovo įmonei UAB „Litectus“. Atsakovo į bylą pateikto išrašo iš Nekilnojamojo turto registro duomenimis vidutinė šio turto rinkos vertė 2011 m. buvo 4 116 000 Lt, nekilnojamojo turto registro duomenimis vidutinė šio turto rinkos vertė 2012 m. buvo 3 926 000 Lt (2012 m. sausio 10 d. atlikto vertinimo duomenys). Apelianto teigimu, įstatymas nustato, kad viešo registro duomenys yra tikri, kol nenuginčyti nustatyta tvarka. Registrų centro nustatytos vertės nei pradinis savininkas AB „SEB lizingas“, nei vėlesni savininkai UAB „Litectus“ ir UAB „Herantas“ niekada neginčijo, todėl ji yra galiojanti. Anot atsakovo, ieškovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad aukcione parduodamo nekilnojamojo turto kaina buvo pagrįsta rinkos verte ar bent jau jai artima, todėl parduodamas nekilnojamą turtą už žymiai mažesnę kainą, nei jo rinkos vertė, kreditorius veikė savo rizika ir negali šios rizikos perkelti atsakovui.

3. Nekilnojamąjį turtą kreditorius įsigijo iš atsakovo už 4 500 000,00 Lt ir vėliau sudarė „grįžtamojo“ lizingo sutartį su atsakovu, pagal kurią atsakovas įsipareigojo išsipirkti turtą už 5 164 040,55 Lt. Atsakovo teigimu, jis yra sumokėjęs kreditoriui už šį turtą 3 327 044,90 Lt, turto likutinė vertė sudarė 1 836 995,65 Lt. Jeigu kreditorius būtų realizavęs susigrąžintą turtą už jo rinkos kainą, tai būtų ne tik padengta turto likutinė vertė, bet kreditoriui tektų pareiga grąžinti atsakovui turto likutinę vertę viršijantį gautos kainos likutį. Dėl šios priežasties ieškovui nebuvo paranku vykdyti skaidrų turto pardavimą ir šį turtą parduoti už realią rinkos kainą.

Apeliaciniu skundu atsakovas V. Z. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimą: 1. Ieškinį dalyje dėl 1 394 995,65 Lt nuostolių, patirtų ieškovui iš atsakovo susigrąžinus ir realizavus nekilnojamąjį turtą, atmesti; 2. Sumažinti iš atsakovo priteistinų nuostolių, kuriuos patyrė ieškovas, iš atsakovo susigrąžinęs ir realizavęs transporto priemones, dydį iki 1 075 289,88 Lt.

Apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovas BUAB „Kiaunė“.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinius atsakovų skundus ieškovas AB „SEB lizingas“ prašo atmesti apeliacinius skundus kaip nepagrįstus ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimo dalį, kuria šį teismo sprendimą ginčija atsakovai, palikti nepakeistą. Ieškovas nesutinka su tuo, kad jis neįrodė, jog kilnojamasis turtas buvo realizuotas rinkos kaina. Ieškovas turėjo įrodyti, kad turtas buvo parduotas, o lizingo gavėjas – pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad turto pardavimo kaina galėjo būti didesnė. Ieškovas taip pat nesutinka su atsakovų prašymu dėl nuostolių sumažinimo 60 proc., ir teigia, kad vertinant priežastinį ryšį tarp nuostolių ir ginčo šalių veiksmų, aiškiai matyti, kad būtent atsakovo BUAB „Kiaunė“ neteisėti veiksmai lėmė nuostolių atsiradimą (BUAB „Kiaunė“ netinkamai vykdė finansinio lizingo sutartis). Ieškovo teigimu, priešingai, nei teigia atsakovai, teismas jo nuostolius pagrįstai vertino, atsižvelgdamas ne į masinio vertinimo metu nustatytas ir registre skelbiamas vidutines rinkos vertes, bet pagal realiai įvykusius sandorius. Anot ieškovo, atsakovai į bylą nepateikė jokių įrodymų, susijusių su turto nuoma, taip pat įrodymų, patvirtinančių, kad turtą būtų buvę tikslinga pardavinėti vėliau.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą bei į atsakovo V. Z. apeliacinį skundą atsakovas BUAB „Kiaunė“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Vermosa“, prašo ieškovo skundą atmesti, atsakovo V. Z. skundą – patenkinti. Teigia, jog ieškovo reikalavimas dėl 896 075,39 Lt nuostolių iš atsiimto kilnojamojo turto pardavimo neturi būti tenkinamas, kadangi tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek ir teismo posėdžio metu ieškovas ne kartą nurodė, jog jokių turto vertinimų ar kitų veiksmų nustatyti tikrą parduodamo turto rinkos kainą nesiėmė, nes, pasak jo, lizingo davėjas su atsiimtomis transporto priemonėmis galėjo elgtis kaip tinkamas ir turėjo teisę jas realizuoti už bet kokią paties pasirinktą kainą. Atsakovo teigimu, teismas pagrįstai pripažino pagrįstu ieškovo reikalavimą dėl bendros 3 187 144,97 Lt nuostolių sumos priteisimo ir padarė išvadą, kad priteistinų nuostolių suma žymiai viršija netesybų sumą ir 35 088,34 Lt delspinigių sumą įskaitė į nuostolių sumą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, t. y. tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „SEB lizingas“ (teisių perėmėjas AB SEB bankas) bei atsakovų V. Z. ir bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Kiaunė“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais, o taip pat ir CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Dėl ieškovo AB „SEB lizingas“ apeliacinio skundo

Savo apeliaciniu skundu ieškovas AB ,,SEB lizingas“ skundžia tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesta jo ieškinio dalis, kuria buvo prašoma priteisti iš atsakovų 35 088,34 Lt delspinigių, 15 546,21 Lt papildomų išlaidų ir 896 075,39 Lt nuostolio iš atsiimto kilnojamojo turto pardavimo.

Byloje nustatyta, kad ieškovas AB ,,SEB lizingas“ šioje byloje pareikštu ieškiniu, jį patikslinęs, be kita ko, prašė priteisti iš atsakovų 4 083 220,36 Lt nuostoliams, patirtiems iš turto realizavimo, atlyginti, o iš šios sumos 2 688 224,71 Lt, ieškovo teigimu, sudaro nuostoliai, patirti realizuojant lizinguotą kilnojamąjį turtą.

Šią ieškinio dalį pirmosios instancijos teismas patenkino iš dalies: padaręs išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovas tinkamai įrodė ir pagrindė nuostolius, atsiradusius dėl nekilnojamojo turto realizavimo, bei to, kad jis negalėjo išvengti arba protingai sumažinti tokių nuostolių dydį, pasirinkdamas racionaliausius turto realizavimo būdus ir bendradarbiaudamas su atsakovu, teismas, vadovaudamasis CK 6.248 straipsnio 4 dalimi, prašomų priteisti nuostolių dydį sumažino trečdaliu.

CK 6.248 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. Ši taisyklė taikytina ir tais atvejais, kai kreditorius tyčia arba dėl neatsargumo prisidėjo prie prievolės neįvykdymo ar dėl netinkamo jos įvykdymo padarytų nuostolių padidėjimo, taip pat kai kreditorius tyčia arba dėl neatsargumo nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013).

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuostolių, kuriuos ieškovas patyrė, dėl atsakovo kaltės nutraukus lizingo sutartis parduodamas lizingo objektu buvusį kilnojamąjį turtą, pažymėjo, kad nėra sąžininga ir teisinga visą iš ieškovo turto realizavimo atsiradusią nuostolių naštą perkelti atsakovui, kad 2009 – 2010 metų laikotarpiu, kai ieškovui buvo grąžinamas ir tuo pačiu realizuojamas šis turtas, buvo ekonominė (finansų) krizė, tiek Lietuvos, tiek pasaulio rinkose- susidariusi sunki ekonominė situacija atitinkamai sąlygojo prekių rinkos paklausos ir pasiūlos pasikeitimus, jų svyravimus.

Su tokiu vertinimu nėra pagrindo nesutikti.

Pirmosios instancijos teismas byloje pateiktų turto priėmimo-perdavimo aktų ir PVM sąskaitų-faktūrų pagrindu nustatė, kad didžioji dalis ieškovui grąžinto kilnojamojo turto buvo normalios būklės, o turto pirkimo-pardavimo sandoriai buvo sudaryti vos 2-3 mėnesių laikotarpyje nuo tokio turto susigrąžinimo ir didžioji dalis turto buvo parduota per aukcioną. Įvertinęs šias aplinkybes bei tai, kad kilnojamasis turtas buvo parduodamas aukciono būdu užsienio rinkose, dėl ko žymiai padidėjo transportavimo kaštai, pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas tokio turto pardavimo būdo būtinybės neįrodė. Teismas, sumažindamas priteisimus nuostolius, taip pat įvertino ir aplinkybę, kad apie turto realizavimo eigą nebuvo pranešta lizingo gavėjui (atsakovui).

Nesutikdamas su šiais skundžiamo teismo sprendimo argumentais, ieškovas teigia, kad teismas, sumažindamas iš atsiimto kilnojamojo turto pardavimo ieškovo patirtą nuostolį, netinkamai taikė įrodinėjimo pareigą reglamentuojančias teisės normas. Pasak jo, būtent atsakovas turi pareigą įrodyti, kad lizingo bendrovės parduoto turto kaina neatitinka realios jo rinkos vertės.

Su tokiais ieškovo teiginiais sutikti nėra pagrindo.

Bylos nagrinėjimo metu ieškovas neginčijo aplinkybės, kad jokių turto vertinimų ar kitų veiksmų, siekiant nustatyti tikrą parduodamo turto rinkos kainą, jis nesiėmė. Savo atsiliepime į atsakovų prieštaravimus ieškovas teigė, kad jis, kaip lizingo davėjas, atsiėmęs lizinguotą turtą, įgijo teisę juo disponuoti savo nuožiūra, o lizingo gavėjas neturi jokio pagrindo reikšti kokias nors pretenzijas dėl šio turto pardavimo (2 b. l., 4 t.). Nei savo apeliaciniame skunde, nei atsiliepime į atsakovų apeliacinius skundus ieškovas AB „SEB lizingas“ neginčija aplinkybės, kad jis neatliko jokio turto vertinimo, o apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pripažino, kad pasiūlymų surasti lizinguoto turto pirkėją lizingo gavėjui (atsakovui) jis neteikė, ir teigė, kad pats atsakovas turi būti suinteresuotas turto pardavimu. Pažymėtina, kad aplinkybę, jog jokios informacijos apie turto pardavimą ieškovas neteikė, patvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas V. Z. (85 b. l.,6 t.).

Pažymėtina, kad pagal CK 6.200 straipsnio 1 dalies nuostatą, vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti. Ši pareiga neišnyksta, ir nutraukus sutartį, siekiant išvengti dėl šio veiksmo galinčių atsirasti neigiamų pasekmių, tarp jų ir nuostolių, arba jas sumažinti. Pagal CK 1.5 straipsnio 1 dalies nuostatą, civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovas, realizuodamas jam grąžintą lizingo objektu buvusį kilnojamąjį turtą, pažeidė bendradarbiavimo su atsakovu, kaip lizingo gavėju, pareigą, jo atžvilgiu elgėsi ne visiškai sąžiningai, todėl pagrįstai pripažino, kad dėl nuostolių, kurie atsirado pardavus kilnojamąjį turtą, iš dalies kaltas ir pats ieškovas, kaip lizingo davėjas ir kreditorius, ir pagrįstai atlygintinus nuostolius sumažino proporcingai kreditoriaus kaltei, t. y. CK 6.248 straipsnio nuostatą aiškino ir taikė tinkamai.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovo reikalavimo dėl 111 758,68 Lt papildomų išlaidų priteisimo, sutikdamas su atsakovų argumentais, padarė išvadą, kad nėra pagrindo atlyginti ieškovo patirtas išlaidas tarpininkams už turto pardavimą. Teismas pažymėjo, kad pagal ieškovo įstatų 5.2 punktą, transporto priemonių bei kito turto, įskaitant nekilnojamąjį, pardavimas yra ieškovo ūkinės veiklos objektas.

Nesutikdamas su šiais pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, ieškovas teigia, kad teismo atsisakymas priteisti tarpininkavimo išlaidas prieštarauja tiek visiškam nuostolių atlyginimo principui, tiek ir teisminei praktikai – lizingo gavėjas privalo atlyginti visus lizingo davėjo patirtus nuostolius, kurie priežastiniu ryšiu susiję su lizingo gavėjo neteisėtais veiksmais. CK 6.251 straipsnio, kuriame yra įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas, pirmojoje dalyje, nustatyta, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Pagal CK 6.574 straipsnio nuostatą, kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Taigi, nagrinėjamu atveju visiško nuostolių atlyginimo principas reiškia, kad nutraukus lizingo sutartį, lizingo gavėjui turi būti atlyginama nuostolių tiek, kad po jų atlyginimo jis gautų tokias pačias pinigų sumas, kurias jis būtų gavęs, jeigu sutartis būtų įvykdyta tinkamai.

Reikšdamas reikalavimą dėl kitų (papildomų) išlaidų, susijusių su sugrąžinto turto pardavimu, ieškovas į šias išlaidas įtraukė ir išlaidas tarpininkams už turto pardavimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad taikant visiško nuostolių atlyginimo principą, nagrinėjamu atveju turi būti atlyginamos tik tos išlaidos, kurios yra būtinos ir neišvengiamos parduodant nuosavybės teisėmis valdomą turtą. Negalima nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ieškovas, kurio vienas iš ūkinės veiklos objektų yra ne tik finansinė išperkamoji nuoma (lizingas), bet ir turto pardavimas (variklinių transporto priemonių, nekilnojamojo turto), išlaidos turto pardavimo tarpininkams nėra būtinos ir negali būti pripažįstamos pagrįstomis. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti šią ieškinio dalį yra pagrįstas ir teisėtas, o ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytas teiginys, kad teismo atsisakymas priteisti tarpininkavimo išlaidas prieštarauja visiškam nuostolių atlyginimo principui, yra nepagrįstas ir nesudaro pagrindo panaikinti šią skundžiamo sprendimo dalį.

Ieškovas taip pat nesutinka ir su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas netenkino jo reikalavimo priteisti 35 088,34 Lt delspinigių, ir teigia, kad įvertinus tai, jog vien tik iš finansinio lizingo sutarties Nr. L2007-110098 jo patirti nuostoliai (negautos palūkanos) sudaro 441 658,46 Lt, prašomi priteisti 35 088,34 Lt delspinigiai laikytini protingais ir pagrįstais.

Atsižvelgdama į šiuos apelianto teiginius, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.73 straipsnio 1 dalies nuostatą, tuo atveju, kai pareiškiamas reikalavimas atlyginti nuostolius, netesybos įskaitomos į nuostolių atlyginimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl šios normos yra pasisakęs, jog ši CK 6.73 straipsnio 1 dalies nuostata reiškia, kad tais atvejais, kai kreditorius prašo už prievolės netinkamą įvykdymą ir nuostolių, ir netesybų, tai netesybos įskaitomos į nuostolių atlyginimą: priteisiamas nuostolių atlyginimas, o jų dydžiu sumažinama netesybų suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2007). Šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovas CK 6.574 straipsnyje numatytu pagrindu prašė priteisti iš viso 4 473 735,85 Lt nuostolių, patirtų nutraukus lizingo sutartis, įskaitant ir 35 088,34 Lt delspinigių bei 158 377,51 Lt nesumokėtų palūkanų. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui iš viso 3 526 044,91 Lt nuostolių atlyginimui, įskaitant į juos ir 158 377,51 Lt palūkanų. Taigi, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovui nuostolių, patirtų dėl lizingo sutarčių nutraukimo, atlyginimą, ieškovui prašant už prievolės netinkamą įvykdymą ir nuostolių, ir netesybų, netesybas pagrįstai įskaitė į nuostolių atlyginimą, t. y. priteisė nuostolių atlyginimą, kaip tai ir nustatyta CK 6.73 straipsnio 1 dalyje.

Dėl atsakovų BUAB „Kiaunė“ ir V. Z. apeliacinių skundų

Savo apeliaciniais skundais atsakovai BUAB „Kiaunė“ ir V. Z. ginčija tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš jų priteistos nuostolių, patirtų dėl turto realizavimo, sumos.

Atsakovų teigimu, ieškovo prašomų priteisti nuostolių sumažinimas trečdaliu nuo 2 688 224,71 Lt sumos iki 1 792 149,32 Lt yra neproporcingas ieškovo atliktiems pažeidimams. Anot atsakovų, ieškovui visiškai nebendradarbiaujant, neatlikus susigrąžintų transporto priemonių vertinimo, itin skubiai (per 2-3 mėnesius) parduodant turtą, turto pardavimui pasirenkant aukcioną ir dėl visų šių veiksmų turtą realizavus už daug mažesnę, nei rinkos, kainą buvo esmingai pažeisti jų interesai. Todėl ieškovui turėtų tekti didesnė jo patirtų nuostolių prisiėmimo našta, nei atsakovams.

Su tokiu atsakovų teiginiu teisėjų kolegija negali sutikti.

Šioje nutartyje jau nustatyta, kad ieškovas, realizuodamas jam grąžintą lizingo objektu buvusį kilnojamąjį turtą, pažeidė bendradarbiavimo su atsakovu, kaip lizingo gavėju, pareigą, jo atžvilgiu elgėsi ne visiškai sąžiningai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad dėl nuostolių, kurie atsirado pardavus kilnojamąjį turtą, iš dalies kaltas ir pats ieškovas, kaip lizingo davėjas ir kreditorius, ir pagrįstai atlygintinus nuostolius sumažino proporcingai kreditoriaus kaltei. Tačiau atsakovų teiginys, kad ieškovui turėtų tekti didesnė jo patirtų nuostolių prisiėmimo našta, nei atsakovams, todėl iš atsakovo priteistinų nuostolių dydis turėtų būti sumažintas 60 procentų, niekuo nepagrįstas. Teisėjų kolegijos vertinimu, didžiąja dalimi ieškovo nuostolius lėmė atsakovo BUAB „Kiaunė“ neteisėti veiksmai, netinkamai vykdant finansinio lizingo sutartis. Savo pažeidimų, vykdant finansinio lizingo sutartis, atsakovas neginčija, kaip neginčija ir sutarčių nutraukimo pagrįstumo. Nei ieškovas, nei atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kokios iš tiesų buvo ieškovui grąžinto ir parduoto kilnojamojo turto rinkos kainos šio turto grąžinimo ieškovui ir pardavimo metu. Taigi, negalima nustatyti, kokią tiksliai realios rinkos kainos dalį ieškovas gavo, parduodamas jam grąžintas transporto priemones. Vien aplinkybė, kad realizuodamas jam grąžintą lizingo objektu buvusį kilnojamąjį turtą, ieškovas pažeidė bendradarbiavimo su atsakovu, kaip lizingo gavėju, pareigą, jo atžvilgiu elgėsi ne visiškai sąžiningai, nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovui turėtų tekti didesnė jo patirtų nuostolių prisiėmimo našta, nei atsakovams. Taigi, atsakovų apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti pirmosios instancijos sprendimo dalį ir priteistą nuostolių, patirtų dėl kilnojamojo turto realizavimo, sumą sumažinti labiau, negu sumažino pirmosios instancijos teismas (CPK 178 str.).

Ginčydami pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovui priteista 1 394 995,65 Lt nuostolių, patirtų ieškovui realizavus atsiimtą nekilnojamąjį turtą, atsakovai teigia, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ieškovo susigrąžintas nekilnojamasis turtas buvo parduotas aukcione už 442 000,00 Lt antrinei ieškovo įmonei UAB „Litectus“, kai į bylą pateikto išrašo iš Nekilnojamojo turto registro duomenimis vidutinė šio turto rinkos vertė 2011 m. buvo 4 116 000 Lt, nekilnojamojo turto registro duomenimis vidutinė šio turto rinkos vertė 2012 m. buvo 3 926 000 Lt. Atsakovų teigimu, ieškovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad aukcione parduodamo nekilnojamojo turto kaina buvo pagrįsta rinkos verte ar buvo bent jau artima rinkos vertei.

Iš tiesų, faktinių bylos duomenų pagrindu yra nustatyta, kad atsakovas BUAB „Kiaunė“ (tuo metu buvusi V. Z. individuali įmonė) nekilnojamąjį turtą, esantį Tauragėje, Gaurės gatvėje Nr. 27, 2008 m. sausio 2 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įsigijo iš ieškovo už 4,5 mln. Lt (neskaičiuojant PVM) (194 b. l., 4 t.), o 2010 m. gruodžio 22 d. šis turtas aukcione buvo parduotas UAB ,,Litectus“ už 442 000 Lt (201 b. l., 4 t., 88 b. l., 5 t.). Tačiau byloje taip pat nustatyta, kad 2012 m. sausio 24 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu tas pats nekilnojamasis turtas buvo perparduotas UAB ,,Herantas“ už 420 000 Lt (be PVM) (68 b. l., 6 t.). Taigi, negalima nesutikti su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog net praėjus dvejiems metams po pirminio pardavimo (po to, kai ieškovas realizavo jam grąžintą nekilnojamąjį turtą, parduodamas jį UAB ,,Litectus“), galimybės jį realizuoti didesne kaina, nei buvo gauta, nebuvo. Atsakovai nepateikė jokių leistinų įrodymų (turto vertinimo ataskaitų ar kt.), įrodančių, kad nekilnojamojo turto grąžinimo ieškovui metu ar jo pardavimo metu reali jo rinkos kaina buvo didesnė, nei ta kaina, už kurią ieškovas jį pardavė, o vien nekilnojamojo turto registro duomenys apie šio turto rinkos vertę negali būti pripažįstami pakankamais įrodymais, nes juose atsispindi tik masinio, o ne individualaus nekilnojamojo turto vertinimo metu atlikto vertinimo duomenys. Tuo tarpu įrodymai, kuriais vadovavosi pirmosios instancijos teismas, įrodo realaus ir nevienkartinio turto pardavimo metu nustatytą kainą. Taigi, atsakovų apeliaciniuose skunduose išdėstyti teiginiai, kad jeigu kreditorius (ieškovas) būtų realizavęs susigrąžintą turtą už jo rinkos kainą, tai būtų ne tik padengta turto likutinė vertė, bet kreditoriui tektų pareiga grąžinti atsakovui turto likutinę vertę viršijantį gautos kainos likutį, nėra pagrįsti jokiais leistinais įrodymais ir nesudaro pagrindo naikinti jų skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuostolių atlyginimo klausimus, ir padarė pagrįstas išvadas, todėl bylą iš esmės išsprendė teisingai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 19 d sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Artūras DriukasNijolė PiškinaitėDonatas Šernas