Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Paštuolio ir Algirdo Remeikos,

asmeniui atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą D. V. ir jo gynėjui advokatui Ramūnui Gudašiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Linos Zakarauskaitės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2023 m. sausio 26 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, padarymo ir perduotas D. V. atsakomybei pagal laidavimą 1 (vieneriems) metams be užstato.

Išaiškinta D. V., kad jeigu jis laidavimo metu padarys naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas veikas. Jeigu jis laidavimo metu padarys naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustos galioti ir bus sprendžiama dėl baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.

Išaiškinta D. V., kad jis gali atsisakyti laidavimo. Tokiu atveju teismas, atsižvelgdamas į laidavimo atsisakymo priežastis, spręs dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, kito laiduotojo paskyrimo ar asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.

Nukentėjusios S. P. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš civilinio atsakovo ,,(duomenys neskelbtini)“ – 1 000 eurų (vienas tūkstantis eurų) neturtinei žalai atlyginti, kitoje dalyje procesas dėl civilinio ieškinio nutrauktas.

D. V. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinta.

D. V. patirtos bylinėjimosi išlaidos, nepriteistos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmos instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti ir D. V. pripažinti kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį bei skirti 120 MGL (6000 eurų) baudą, neskiriant BK 67 ir 68 straipsniuose numatytų baudžiamojo poveikio priemonių. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą D. V. ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliaciniu skundu prokurorė nesutinka su apylinkės teismo sprendimu atleisti D. V. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu ir savo skundą motyvuoja ankstesniais D. V. teistumais bei gailėjimosi nebuvimu, skunde nurodydama ir tai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepateikė motyvų kodėl laidavimą skiria be užstato.

6. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, prokurorės apeliacinio skundo argumentais, įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtų duomenų visumą bei atnaujinusi įrodymų tyrimą ir apygardos teisme apklaususi D. V., daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atleisti D. V. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu yra teisėtas ir pagrįstas. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas, išdėstęs atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygas, vertino visas aplinkybes, reikšmingas D. V. atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės, teismo išvados tinkamai motyvuotos bei atitinka faktines bylos aplinkybes, todėl tenkinti prokurorės apeliacinį skundą, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

7. BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalyje nuosekliai išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, apibūdinančios nusikalstamą veiką padariusį asmenį bei jo elgesį padarius tokią veiką. Pagal šias sąlygas asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu jis: 1) pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi tam, kad asmenį būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, byloje turi būti nustatytos visos BK 40 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 1–4 punktuose nurodytos sąlygos. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad laiduotojais gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui.

8. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina esant visas įstatyme – BK 40 straipsnyje – nustatytas sąlygas atleisti D. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pirmosios instancijos teismas vertino tai, kad D. V. padarė nesunkų, neatsargų, nusikaltimą, Lietuvos Respublikoje nusikalto pirmąjį kartą, kaltu prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi dėl nusikalstamos veikos padarymo, administracine tvarka baustas, žala atlyginta draudimo bendrovės ,, (duomenys neskelbtini)“. Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė, o lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taip pat įvertinęs aplinkybes, kad D. V. su savo broliu dvyniu D. V. nuolat bendrauja ir palaiko artimus ryšius, laiduotojas yra neteistas, administracine tvarka paskutinį kartą baustas 2020 m., dirbantis MB ,, (duomenys neskelbtini)“, direktoriaus pareigose, padarė išvadą, jog D. V. yra vertas teismo pasitikėjimo ir gali daryti teigiamą įtaką, todėl D. V. nuo baudžiamosios atsakomybės atleido.

9. Apeliaciniame skunde prokurorė teigia, kad šiuo atveju apylinkės teismas neįvertino D. V. teistumų kitoje šalyje, t. y. Didžiojoje Britanijoje, todėl nepagrįstai sprendė, jog jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką.

10. Nors asmens, pirmą kartą padariusio nusikalstamą veiką, sąvoka BK nepateikiama, tačiau detalus jos paaiškinimas pateiktas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-85/2008; Nr. 2K-24-976/2016), kuria remiantis, svarstant klausimą, ar asmuo nusikalto pirmą kartą, būtina atsižvelgti į tai, jog ankstesnės nusikalstamos veikos padarymo faktas tam tikromis aplinkybėmis praranda savo teisinę reikšmę ir leidžia teigti, kad asmuo, vėliau padaręs kitą veiką, nusikalto pirmą kartą. Šiuo aspektu atkreipiamas apeliantės dėmesys į tai, kad tokia išvada galima tik tuomet, kai dėl ankstesnės nusikalstamos veikos kilęs baudžiamasis teisinis santykis jau yra visiškai pasibaigęs, pvz.: asmuo už anksčiau padarytą nusikaltimą buvo nuteistas, tačiau teistumas yra išnykęs ar panaikintas; asmuo anksčiau buvo nuteistas už baudžiamojo nusižengimo padarymą ir atliko paskirtą bausmę; asmuo anksčiau buvo nuteistas už nusikalstamą veiką ir nors bausmės neatliko, tačiau suėjo apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminas ir pnš. Kaip matyti, apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje visiškai pagrįstai konstatavo, kad D. V. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

11. BK 97 straipsnio 1 dalis nustato, kad turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Turinčiais teistumą taip pat laikomi už nusikaltimo padarymą ne Europos Sąjungos valstybėje narėje nuteisti asmenys, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių pagrindu gauta informacijos, kad jiems įsiteisėjo tos valstybės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Į teistumą teismas atsižvelgia skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, spręsdamas dėl kaltininko atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės, taip pat pripažindamas asmenį pavojingu recidyvistu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad asmens teistumas suprantamas kaip tam tikras asmens nuteisimo už nusikalstamą veiką (tik nusikaltimą) teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu juridinis faktas, bausmės atlikimo padarinys, kaip baudžiamosios atsakomybės tąsa. Ši teisinė kategorija būdinga tik baudžiamajai teisei ir, priskiriant ją prie baudžiamosios atsakomybės turinio elementų, yra dar vienas skiriamasis požymis, atribojantis baudžiamąją atsakomybę nuo kitų teisinės atsakomybės rūšių. BK 97 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teistais laikomi asmenys, nuteisti už nusikaltimo padarymą, įsiteisėjus apkaltinamajam teismo nuosprendžiui, o teistumas šia prasme yra tiesiog nuteisimo apkaltinamuoju nuosprendžiu faktas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-560/2014).

11. Iš byloje esančio įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašo matyti, jog 2013 m. Didžiosios Britanijos teismas D. V. atžvilgiu priėmė sprendimus susijusius su vagystėmis, už kurias jam buvo skirtos 50 ir 170 svarų sterlingų baudos (1 t., b. l. 187-189). Apygardos teisme apklaustas D. V. paaiškino, jog abu kartus jis įvykdė maisto vagystes ir jokio pasipriešinimo policijai nebuvo. Antroji vagystė buvo pakartotinė. Jam buvo skirtos baudos, kurias jis yra sumokėjęs. Ar tai buvo teismas, D. V. pasakyti negalėjo, nurodė, kad viskas vyko apie 10 min. (2 t., b. l. 156-158). Duomenų paneigiančių D. V. nurodytas aplinkybes byloje nėra, tokių nepateikė ir prokurorė apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje esančius duomenis, D. V. paaiškinimus konstatuoja, jog šiuo atveju atsižvelgiant į D. V. paskirtas sankcijas negalima daryti kategoriškos išvados, jog D. V. atžvilgiu Didžiojoje Britanijoje buvo priimti apkaltinamieji nuosprendžiai užtraukiantys jam baudžiamąją atsakomybę. Didžiojoje Britanijoje priimti sprendimai nebuvo pripažinti ir perduoti vykdyti Lietuvos Respublikai, todėl lieka neaišku ar D. V. šios veikos padarymo metu galėtų būtų laikomas teistu pagal BK 97 straipsnio 3 dalį, kadangi šie teisės pažeidimai pagal Lietuvos Respublikoje galiojančią teisę galėtų būti laikomi tiek baudžiamaisiais nusižengimais (BK 178 straipsnio 4 dalis), tiek administraciniais nusižengimais (ANK 180 straipsnis), kurie asmeniui teistumo neužtraukia. Todėl teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju pritaria apylinkės teismo išvadai, jog D. V. šiuo atveju atitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktą, t. y. laikomas teisiamu pirmąjį kartą.

13. Teismų praktikoje aiškinant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygą – asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau tai nėra tapatu. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda teisėsaugos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-685/2012, 2K-137/2015, 2K-176-303/2018, 2K-307-689/2019).

14. Apklausiamas apylinkės teisme D. V. parodė, kad jis neįvertino ir nesilaikė saugaus greičio, jam reikėjo sumažinti greitį ir važiuoti lėčiau, nes buvo pašalę, todėl jis įslydo į priešingos pusės juostą. Bandė aplenkti nukentėjusiosios automobilį per jos dešinę pusę ir įvyko avarija ant kelkraščio. Pripažino padarytą sveikatos sutrikdymą. Nurodė, kad su nukentėjusiąją iki teismo posėdžio susisiekęs nebuvo, nes buvo pandemija ir tuo metu nebuvo galima niekur eiti. Pats užsikrėtė korona virusu. Tačiau buvo nuvažiavęs pas nukentėjusios vyrą po avarijos, kai nukentėjusioji buvo ligoninėje, jis per jos vyrą atsiprašė, vyras sakė perduos. Neturėjo pinigų, todėl finansinės pagalvos nesiūlė. Nemano, kad turi atlyginti žalą, tam yra draudimas (2 t., b. l. 87). Baigiamųjų kalbų metu D. V. nurodė, kad jis tikrai stengėsi ir atsiprašė, buvo namuose, jos vyras parodė nuotraukas. Jie pareikalavo 30 000 Eur, tačiau jis pasakė, kad neturi tokios sumos ir, kad draudimas atlygins žalą (2 t., b. l. 124). Apklausiamas apygardos teisme atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą D. V. patvirtino, kad maždaug po savaitės susitiko su nukentėjusiosios vyru. Vyras jį pakvietė pas save, abu atsigėrė kavos ir jis atsiprašė. Nurodė, kad tada buvo karantinas, nukentėjusioji buvo ligoninėje ir ten eiti jis negalėjo (2 t., b. l. 157). Nukentėjusioji apklausiama pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad jai vyras sakė, jog D. V. su broliu buvo atvažiavęs. Bet buvo atvažiavęs pas vyrą, o ne pas ją. Į ligoninę jie neatvažiavo, tik pas vyrą vieną kartą. Nurodė, kad ji D. V. neatleidžia, nes jis neatsiprašė jos taip, kaip ji norėjo. Jis nesugebėjo perlipti per save ir atvažiuoti, atsiprašyti jos, ką nors atvežti, tuo metu karantinas buvo negriežtas, o jai buvo labai sunku. Jeigu D. V. slaugymo laikotarpiu būtų atvažiavęs pas ją, padėjęs, šio civilinio ieškinio nebūtų buvę. Jos netenkina gauta neturtinė žala – 5840 Eur. Ji sutinka taikytis gavus 3000 Eur ir nei kiek nenusileidžia (2 t., b. l. 88-90). Teisėjų kolegijos vertinimu aukščiau aptarti D. V. parodymai (pasirinktas nesaugus greitis, neįvertintos eismo sąlygos) patvirtina, kad jis kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kilusius padarinius (sveikatos sutrikdymą) bei esamoje situacijoje ėmėsi aktyvių veiksmų, t. y. kartu su broliu buvo nuvykę į nukentėjusiosios namus, su pastarosios vyru išgėrė kavos, paprašė perduoti nukentėjusiajai atsiprašymą, nes pats vykti į ligoninę negalėjo dėl Lietuvoje buvusio karantino. Teisiamojo posėdžio metu jis atsiprašė nukentėjusiosios, tačiau nukentėjusioji jo atsiprašymo nepriėmė (b.t.2, b.l. 87-88). Vien tik aplinkybės, kad D. V. savo asmeninėmis lėšomis ar pastangomis nesušvelnino padarytos žalos ar kitaip nepadėjo nukentėjusiajai jai sunkiu metu nesudaro pagrindo išvadai, kad D. V. dėl padarytos veikos nuoširdžiai nesigaili. Nagrinėjamu atveju, pažymėtina, kad įvykdyta nusikalstama veika buvo neatsargi, nukentėjusiajai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Kaip ji pati nurodė pirmosios instancijos teisme, ja rūpinosi sūnus ir jeigu jos būklė būtų buvusi kritinė, vyras nebūtų išvykęs į užsienį, o likęs namuose. Tiek turtinę, tiek neturtinę žalą nukentėjusiajai šiuo atveju atlygino civilinis atsakovas, t. y. draudimo bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, kurio atstovas apklausiamas apylinkės teisme patvirtino, kad vienintelis atsakovas pagal teismų praktiką yra jie – draudimo bendrovė. Jie moka už traukiamą baudžiamojon atsakomybė asmenį, tai yra jo pinigai (2 t., b. l. 89). Aukštesniojo teismo vertinimu šių aptartų faktų visuma sudaro pagrįstą pagrindą išvadai, jog šiuo atveju egzistuoja ir BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta sąlyga. Prokurorė apeliaciniame skunde dėsto tik tam tikrus aplinkybių fragmentus, daugiau susijusius su nukentėjusiosios prašoma priteisti neturtine žala, visiškai nevertindama surinktų duomenų visumos, kurie patvirtina, jog D. V. kaltės pripažinimas bei gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nebuvo formalus.

15. Tuo tarpu sisteminė baudžiamųjų įstatymų normų analizė neleidžia įžvelgti principinių skirtumų tarp BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos ir BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Pažymint, kad ydingais laikytini atvejai, kai teismas vienu atveju pripažįsta atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, tačiau, vadovaudamasis tomis pačiomis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atsisako pripažinti analogišką atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygą ir atvirkščiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181-788/2021). Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiajame nuosprendyje nustatęs D. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir pripažinęs, jog šiuo atveju egzistuoja BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta sąlyga, įstatymo nuostatas taikė tinkamai.

16. BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkto sąlyga – pagrindas manyti, kad kaltininkas, be kita ko, nedarys naujų nusikalstamų veikų, yra vertinamojo pobūdžio. Prokurorė šios sąlygos nebuvimą išimtinai sieja su D. V. teistumais Didžiojoje Britanijoje. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismas vertindamas ar ši sąlygą egzistuoja turi atsižvelgti į tai, ar asmens elgesys yra atsitiktinis, ar priešingai – asmuo linkęs nusikalsti, taip pat turi būti vertinamos aplinkybės, apibūdinančios veikos pobūdį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221-693/2017, Nr. 2K-176-303/2018, Nr. 2K-145-895/2018, Nr. 2K-274-693/2018). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad D. V. padarė vieną nesunkų, neatsargų nusikaltimą dėl kurio kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi. Lietuvos Respublikoje neteistas, dirbantis, administracinė tvarka baustas vieną kartą 2018 m. už greičio viršijimą, bauda sumokėta (1 t., b. l. 186). Iš D. V. nurodytų aplinkybių apygardos teisme matyti, jog jis 2013 m. du kartus vogė maistą Didžiojoje Britanijoje, už tai gautas baudas yra sumokėjęs (2 t., b. l. 156-158). Teisėjų kolegijos įsitikinimu tai tik parodo, jog ši nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio, nulemta ne D. V. polinkio nusikalsti ir šių aplinkybių egzistavimas leidžia tikėtis, jog D. V. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Todėl apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nenustatė aplinkybių, suteikiančių pagrindą tuo abejoti.

17. Nors apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje atskirai ir nemotyvavo kodėl laidavimą skiria be užstato, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog įstatymas įtvirtina nuostatą, kad teismas atsižvelgdamas į laiduotojo asmenines savybes ir jo turtinę padėtį, nustato užstato dydį arba sprendžia dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato. Teisės teorijoje teigiama, kad paprastai užstatas turėtų būti skiriamas atsižvelgus į laiduotoją ir nusikalstamą veiką padariusį asmenį charakterizuojančias savybes. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad baudžiamojoje byloje buvo gautas D. V. prašymas perduoti kaltinamąjį D. V. jo atsakomybėn pagal laidavimą be užstato (2 t., b. l. 95). Taip pat įvertinęs padarytą nusikalstamą veiką, ją padariusį asmenį ir laiduotoją apibūdinančių aplinkybių visumą (visa tai aptarta šios nutarties 8 punkte), nustatė laiduotojo tinkamumą ir priėmė sprendimą taikyti laidavimą be užstato. Ir nors apylinkės teismui D. V. nurodė, kad jo mėnesinės pajamos yra apie 3000 Eur, tačiau patikslino, kad šią sumą sudaro ir dienpinigiai. Atlyginimas į rankas yra 1200 eurų be dienpinigių. Jis augina mažametį vaiką, todėl laidavimo prašo be užstato. Jeigu teismas įpareigotų sumokėti užstatą, bandytų sumokėti iš įmonės lėšų. Jis įmonę įsteigė prieš dvejus metus, įmonė registruota Lietuvoje, o darbas atliekamas Vokietijoje. Brolį D. jis įdarbino savo įmonėje, jie dirbs ir gyvens kartu (2 t., b. l. 118-119). Taigi konstatuoti, jog šiuo atveju apylinkės teismas taikydamas D. V. laidavimą be užstato neįvertino visų su laidavimo institutu susijusių aplinkybių nėra jokio pagrindo. Apylinkės teismo sprendimas yra motyvuotas ir paremtas visų su laidavimo institutu susijusių aplinkybių išnagrinėjimu, todėl jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais teisėjų kolegija neturi pagrindo.

18. Aukštesnysis teismas įvertinęs aptartų aplinkybių visumą, daro išvadą, jog skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2023 m. sausio 26 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas – D. V. nagrinėjamu atveju pagrįstai atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą perduodant jį laiduotojo D. V. atsakomybei be užstato, nustatant 1 (vienerių) metų laidavimo terminą ir baudžiamoji byla nutraukta.

19. Byloje taip pat yra gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės D. V., kurią sudaro 86,67 Eur. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant antrinės teisinės pagalbos išlaidas, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Apeliacinis procesas šioje byloje vyko pagal prokurorės apeliacinį skundą, jį atmetant. Tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje būtinybę skirti D. V. gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjas buvo būtinas valstybės iniciatyva. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija spendžia, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš D. V. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Linos Zakarauskaitės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. sausio 26 d. nuosprendžio, atmesti.

Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės D. V. nepriteisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.