- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-28
- Bylos Nr.
- e2A-1150-912/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-16100-2018-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Kisielienė, Tomas Venckus, Liuda Uckienė
- Ieškovas
- I. G.
- Atsakovas
- UAB „Deacar“
- Kategorijos
- 1.3.2.9.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.3.2.9.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.3.2.9.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės, Liudos Uckienės ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo I. G. (I. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo I. G. ieškinį atsakovei UAB „Deacar“ dėl darbo įrankių grąžinimo, su darbu susijusių išmokų ir neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas prašė teismo: 1) Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – DGK) 2018 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. DGKS-2404 darbo byloje Nr. APS-36-6332/2018; 2) pripažinti 2018 m. kovo 9 d. atleidimą iš darbo pagal Darbo kodekso (toliau –DK) 55 straipsnio 1 dalį neteisėtu ir įpareigoti atsakovę pateikti duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – VSDFV) apie darbo santykių nutraukimą pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą; 3) įpareigoti atsakovę grąžinti šaltkalvio įrankius; 4) priteisti iš atsakovės 5000 Eur neturtinės žalos; 5) priteisti 2671 Eur darbo užmokesčio nepriemokos už 2017 m. kovo 3 d. – 2018 m. kovo 9 d. laikotarpį.
2. Nurodė, kad dirbo autošaltkalviu atsakovės įmonėje nuo 2017 m. kovo 3 d. iki 2018 m. kovo 9 d. pagal 2017 m. kovo 2 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 87, kurios 5 punkto pagrindu ieškovui mokamas 380 Eur darbo užmokestis. Darbo sutarties 5.2 punktu šalys susitarė, kad už gerus darbo rezultatus gali būti mokami priedai, priemokos. Ieškovo darbo sutartis nutraukta 2018 m. kovo 9 d. pagal DK 55 straipsnio 1 dalį (darbuotojo pareiškimu). Ieškovas pareiškime dėl darbo sutarties nutraukimo nurodė priežastis, nulėmusias tokį jo sprendimą: tautinė diskriminacija, moralinis ir psichologinis smurtas, patyčios, žmogaus orumo ir profesionalumo pažeminimas, darbdavio sukčiavimas, darbo santykius reglamentuojančių įstatymų pažeidimai. Dėl to jo darbo sutartis turėjo būti nutraukta pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Ieškovui nebuvo skaičiuojamas jo darbo sutartyje su darbdaviu sulygtas darbo užmokestis, mokami priedai, todėl ieškovas reiškė darbdaviui pretenzijų dėl ne viso jam mokamo atlyginimo, neapskaityto darbo laiko, viršvalandinių darbų. Atsakovės daromi darbuotojų darbo ir poilsio režimo, darbo laiko apskaitos pažeidimai nepaneigti atsakovės pateiktais dokumentais, liudytojų parodymais. Ieškovas mano, kad aplinkybės dėl jo asmeninės paskolos iš atsakovės direktoriaus P. P. ir skolai grąžinti perimtų ieškovo įrankių yra į DGK kompetencija, dėl šio sandorio pripažinimo negaliojančiu ieškovas neturi kreiptis į teismą su ieškiniu.
Atsiliepimas
3. Atsiliepime į ieškinį atsakovė prašė atmesti ieškinį, nurodė, kad ieškovas atleistas iš darbo pagal DK 55 straipsnio 1 dalį, nes nebuvo pagrindo taikyti DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą ar atlyginti neturtinę žalą. Ieškovo prašymas patenkintas nereikalaujant, kad jis išdirbtų 20 kalendorinių dienų. Ieškovui 2018 m. kovo 9 d. administracijos leidimu leista nedirbti (nereikalauta dirbti vėliau, atsižvelgiant į reiškiamus atsakovei priekaištus, pageidavimą nedirbti), susitarta atsiskaityti po paskaičiavimo priklausančių sumų ir kitą darbo dieną, t. y. 2018 m. kovo 12 d. Nėra šalių ginčo dėl termino atsiskaityti iki galo. Kolektyvinė sutartis nesudaryta. Darbo sutartimi šalys buvo sutarusios dėl 380 Eur kas mėnesinio minimalaus garantuojamo darbo užmokesčio (darbo sutarties sudarymo dienai tai buvo privaloma mokėti Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga) kaip būtinos darbo sąlygos. Kasmėnesiniai žiniaraščiai, VSDFVS pažyma apie asmens valstybinį socialinį draudimą, Valstybinės mokesčių inspekcijos operatyvaus patikrinimo pažymoje patvirtina, kad darbo sutartyje nustatyto dydžio darbo užmokestis buvo mokamas ieškovui kas mėnesį. Ieškovas prašyme DGK nekėlė reikalavimo priteisti jam darbo užmokesčio nepriemoką už išdirbtą pas atsakovę laikotarpį. Dėl premijos skyrimo nurodė, jog šalys nesulygo ir negalėjo sulygti dėl premijos kaip sudėtinės darbo užmokesčio dalies, nes nėra tokį susitarimą numatančių normų. Ieškovas teigė, kad jam taip pat buvo mokami priedai kaip motyvacinė priemonė, kas bendrai sudaro didesnę sumą už 380 Eur kasmėnesinio užmokesčio sumą. Ieškovas, pareikšdamas patikslintą ieškinį, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Ieškovas nenurodė, kokios būtent konkrečios aplinkybės sukėlė neigiamus išgyvenimus, kuo pasireiškė moralinis, psichologinis smurtas, patyčios, žmogaus orumo ir profesionalumo pažeminimo, o apsiribojo tik deklaratyviais teiginiais bei reikalavimų priteisti neturtinę žalą. Ieškovas buities pagerinimui, būsto nuomai apie 2017 m. birželio pradžią žodiniu susitarimu pasiskolino iš atsakovės direktoriaus P. P. 500 Eur, apie 2017 m. lapkritį – 90 Eur, 2017 m. gruodį – 110 Eur. Paprašytas grąžinti skolą, ieškovas pasiūlė perimti jo įrankius. Šios aplinkybės yra civilinių santykių, susiklosčiusių tarp ieškovo ir atsakovės darbuotojo P. P., sritį, jos nenagrinėtinos darbo byloje.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė atsakovei iš ieškovo 600 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Teismas nurodė, kad DK 55 straipsnio 1 dalis nedraudžia darbo teisinio santykio dalyviams, t. y. darbdaviui, nutraukti darbo santykius su darbuotoju neteikiant jam reikalavimo atidirbti 20 kalendorinių dienų, tai yra darbo šalių susitarimo reikalas. Nėra pagrindo manyti, kad pažeistas šis įstatymo reikalavimas atleidus darbuotoją jo prašymu tą pačią dieną.
6. Teismas vertino, kad ieškovo teiginiai dėl sutarties nutraukimo nepagrįsti. Ieškovas, laikydamas save išsilavinusiu ir nuosavo kelių dešimtmečių verslo praktiką turėjusiu asmeniu, negali nežinoti ir nesuprasti, kad pasirinkdamas išėjimo iš darbo savo iniciatyva ir savo valia pagrindą, turi jį pats konkrečiau nurodyti.
7. Teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad ieškovui mėnesį ar daugiau būtų neišmokėtas atlyginimas ar būtų sumokėta mažiau nei numatyta darbo sutartyje, priešingai, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ieškovui kiekvieną mėnesį buvo mokamas darbo sutartyje sulygtas 380 Eur ir didesnis atlyginimas.
8. Teismas atsižvelgė į liudytojo N. A. paaiškinimą, kad ieškovas dirbo lėtai, darbą, kurį buvo galima padaryti per 2 val., padarydavo per 6 val., ir padarė išvadą, kad, nesant geram darbo rezultatui, ieškovas galėjo ir negauti priedų ir priemokų, nes jų neuždirbdavo (darbdavys darbo sutartimi neįsipareigojo mokėti priedų ir priemokų esant bet kokiam darbo rezultatui). Teismas vertino liudytojų parodymus kaip nuoseklius, pagrindžiančius, jog darbo sutartyje sulygtas atlyginimas ir tam tikri priedai ieškovui buvo mokami.
9. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytų pagrindų – jog nebuvo skaičiuojamas jo darbo sutartyje su darbdaviu sulygtas darbo užmokestis, mokami priedai, todėl šis ieškovo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas pažymėjo, kad ieškovo pozicija dėl darbo užmokesčio nenuosekli – jis nurodo, jog 1,5 mėn. buvo patenkintas darbo uždarbiu, tačiau teigia, jog buvo priimtas diskredituojamais pagrindais ir jo netenkino darbo užmokestis.
10. Teismas pažymėjo, kad šalys darbo sutartyje nesulygo konkrečių rodiklių, kuriuos įvykdęs darbuotojas įgytų teisę gauti priedus ir priemokas ir jų reikalauti, o darbdavys – pareigą ją sumokėti, todėl konstatavo, jog atsakovė neturi pareigos mokėti ieškovui priedų ir priemokų, esant bet kokiems jo darbo rezultatams ir esant tik darbuotojo išsakytam tokiam norui ar pageidavimui. Ieškovas neįrodė, jog jam nesumokėta 2671 Eur nepriemoka, nenurodė, kokiu pagrindu reikalauja būtent tokios sumos.
11. Teismas nustatė, kad nėra šalių ginčo, jog įrankiai buvo darbdavio žinioje, ieškovas naudojo ir savo įrankius darbinėms funkcijoms atlikti, o taip pat neneigė aplinkybės, kad perėmė juos dėl ieškovo skolų.
12. Teismas konstatavo, kad ieškovas 2017 m. kovo 8 d. turėjo galimybę pasiimti savo daiktus, bet to nepadarė, nes, suprato, jog jie jam nebepriklauso -įrankiais ieškovas padengė savo asmeninę skolą darbdaviui.
13. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių rašytinių skolinius santykius pagrindžiančių duomenų ir nėra galimybės nustatyti, kieno lėšos (įmonės ar jos vadovo asmeninės) buvo tam skiriamos. Įrankiai liko UAB ,,Deacar“ žinioje, nėra pakankamo pagrindo ginčo santykį traktuoti kaip santykį dėl paskolos, skolos dengimo sutarties (žodinės) sudarymo tarp fizinių asmenų, t. y. tarp ieškovo ir fizinio asmens P. P., o ne tarp ieškovo ir atsakovės, t. y. UAB „Deacar“, kurią atstovauja direktorius P. P., todėl nėra pakankamo pagrindo sutikti su atsakovės nuomone, kad šios aplinkybės patenka į civilinių santykių, o ne DK, reguliuojamą sritį (CK 1.5 straipsnis).
Šalies argumentai
14. Ieškovas prašo priteisti 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, nes ieškovui buvo sugadinta jo kreditinė istorija, į banko mokėjimo kortelę darbdavys nepervedė nė cento, darbdavys neišdavė specialių drabužių, 2 mėnesius neturėjo darbo įrankių, jis naudojosi savo asmeniniais darbo įrankiais, ieškovas neturėjo savo darbo vietos, jį įžeidinėdavo, jis neteko savo asmeninių darbo įrankių, dabar 7 mėnesius neturi galimybės dirbti, darbe patyrė diskriminaciją, buvo netinkamas direktoriaus P. P. požiūris į ieškovą, buvo blogos darbo sąlygos.
Žemesnės instancijos teismas
15. Teismo vertino, kad teisės aktai nedraudžia darbdaviui mokėti darbo užmokestį grynaisiais. Visi duomenys apie darbo užmokestį yra perduodami į SODRA. Aplinkybė, jog darbdavys moka darbo užmokestį grynaisiais, negali būti laikoma kreditinę istoriją gadinančia.
16. Ieškovo argumentus dėl neaprūpinimo darbo drabužiais, teismas atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus, nes byloje yra duomenų, patvirtinančių, kad darbdavys nuolat pirko darbui reikalingą inventorių, aprangą darbuotojams, siekė užtikrinti tinkamas darbo sąlygas. Tai, kad ieškovas darbo metu dėvėjo savo drabužius ir naudojo savo įrankius, patvirtina aplinkybę, jog jis tai darė savo nuožiūra ir savo pasirinkimu. Tai neįrodo neturtinės žalos fakto.
17. Teismas atmetė ieškovo argumentus, jog jis neturėjo savo darbo vietos. Ieškovas nereiškė atsakovei pretenzijų dėl darbo vietos. Ieškovas turėjo metalinę įrankių spintelę, kurioje laikė šaltkalvio įrankius. Teismas nustatė, kad ieškovas savo noru atidavė atsakovei asmeninius darbo įrankius.
18. Teismas laikė ieškovo argumentus dėl atsakovės vadovo diskriminuojančio požiūrio hipotetiniais. Teismas vertino, kad ieškovas elgėsi savo nuožiūra darbo metu, savavališkai atsisakė dirbti, bet darbdavė jam netaikė drausminės atsakomybės. Ieškovas dirbo metus atsakovės įmonėje, nereiškė darbdavei jokių pretenzijų. Teismas nenustatė darbdavės neteisėtų veiksmų, todėl netenkino ieškovo prašymo dėl žalos atlyginimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
19. Atsakovė apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti DGK 2018 m. balandžio 26 d. sprendimą; 2) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti: pripažinti kad tarp ieškovo ir atsakovės 2018 m. kovo 9 d. sudaryta darbo sutartis nutraukta vadovaujantis DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu; priteisti ieškovui iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį (vidutinio darbo užmokesčio dydis per vieną mėnesį 400 Eur) nuo atleidimo iš darbo dienos 2018 m. kovo 9 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, 2 vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinę kompensaciją, iš viso – 800 Eur, 5000 Eur neturtinę žalą; įpareigoti atsakovę grąžinti ieškovui šaltkalvio darbo įrankius; priteisti iš atsakovės Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
19.1. Darbo sutarties 5 punkte nustatyta, jog atsakovė už darbą privalo mokėti ieškovui 380 Eur dydžio minimalų garantuojamą darbo užmokestį per mėnesį. Nuo 2018 m. sausio 1 d. minimalios algos dydis yra 400 Eur, todėl vieno mėnesio ieškovo darbo vidurkis – 400 Eur.
19.2. Ieškovas 2018 m. kovo 9 d. prašyme atleisti jį iš darbo nurodė, jog dirbdamas kentėjo tautinę diskriminaciją, moralinį, psichologinį smurtą, žmogaus orumo pažeminimą, sukčiavimą, patyčias, profesionalumo pažeminimą. Atsakovė tą pačią dieną nutraukė darbo sutartį pagal DK 55 straipsnio 1 dalį.
19.3. Atsakovė nesilaikė įstatyminės pareigos laukti 20 kalendorinių dienų prieš atleidžiant darbuotoją, šias dienas skaičiuojant nuo pareiškimo padavimo, kaip to imperatyviai reikalauja DK 55 straipsnio 1 dalis. Jeigu darbdavys turėtų įstatyminę galią nutraukti darbo santykius nesilaikant DK 55 straipsnio 2 dalyje numatytų 3 darbo dienų termino, leidžiančio darbuotojui apsigalvoti ir atšaukti savo pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo, būtų pažeista Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje numatyta teisė į darbą, reiškianti ne tik teisę sudaryti darbo sutartį, bet ir teisę nesudaryti darbo sutarties, darbo sutartį nutraukti arba pakeisti darbdavį.
19.4. Nei DGK, nei teismas į darbo santykių pažeidimus, tai, kad darbuotojas atleistas be teisėto pagrindo, neatsižvelgė, todėl DGK 2018 m. balandžio 26 d. sprendimas ir teismo sprendimas yra nepagrįsti ir neteisėti, nes prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, DK 55 straipsnio 1 ir 2 dalims, 218 straipsnio 2, 3, 4 dalims.
19.5. Svarbiausia priežastis, lėmusi ieškovo apsisprendimą nutraukti darbo santykius su atsakove – ieškovo diskriminacija, moralinis, psichologinis smurtas, žmogaus orumo pažeminimas, sukčiavimas, patyčios, profesionalumo pažeminimas. Atsakovė privalėjo su ieškovu sudarytą darbo sutartį nutraukti vadovaudamasi DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktu (darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva dėl svarbių priežasčių), nes atsakovė neužtikrino ieškovui darbuotojo sveikatą reglamentuojančių darbo teisės normų. Atsakovė, darydama ieškovui spaudimą, psichologinį smurtą, neužtikrino darbuotojo saugos visais aspektais sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų (DK 158 straipsnio 1 dalis, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau – DSSĮ) 11 straipsnio 1 dalis).
19.6. Atsakovė, nutraukdama darbo sutartį pagal DK 55 straipsnio 1 dalį, pažeidė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, DK 55 straipsnio 1 ir 2 dalis, 218 straipsnio 2, 3, 4 dalis, DSSĮ 11 straipsnio 1 dalį. DGK ir pirmosios instancijos teismas į šiuos pažeidimus neatsižvelgė.
19.7. Darbo ginčą nagrinėję organai neapgynė ieškovo teisių. Ieškovo teikti duomenys įrodo, kad jis buvo visokiais būdais atsakovės ujamas.
19.8. Ieškovas pareiškime DGK ir ieškinyje visada nurodydavo, kad dėl esminių atsakovės darbo sutarties pažeidimų, neteisėto atleidimo iš darbo, jis kentėjo morališkai ir psichologiškai, neginčijamai išgyveno nepatogumus, buvo dvasiškai sukrėstas, išgyveno didelį nerimą.
19.9. Apelianto teigimu, yra visos neturtinės žalos atlyginimo atsakomybės sąlygos. Neteisėti atsakovės veiksmai, t. y. neteisėtas ieškovo atleidimas iš darbo pagal DK 55 straipsnio 1 dalį, dėl neteisėtų atsakovės veiksmų atleidžiant ieškovą be teisinio pagrindo iš darbo, nesudarant jam saugių darbo sąlygų, ieškovas ypatingai stipriai pergyveno. Atsakovės kaltė pasireiškė neteisėtu darbo sutarties su ieškovu nutraukimu, saugių darbo sąlygų neužtikrinimo tai atsakovei darant tyčia. Yra priežastinis ryšys, dėl neteisėto atleidimo iš darbo, bei darbo saugių sąlygų neužtikrinimo ir ieškovas kentėjimo moraliai ir psichologiškai, išgyvenimo nepatogumų, jis buvo dvasiškai sukrėstas, išgyveno didelį nerimą.
Atsiliepimas
19.10. Atsakovė nepriėmė rašytinio sprendimo (įsakymo, patvarkymo, nurodymo ir pan.) nutraukti darbo sutartį Nr. 87. Toks sprendimas nebuvo įteiktas ieškovui. Dėl to atsakovė pažeidė DK 65 straipsnio 1-3 dalis.
19.11. Sprendime neteisingai nustatyta, kad ieškovas šaltkalvio įrankiais padengė savo asmeninę skolą darbdavei. Šaltkalvio įrankiais ieškovas jokių skolų atsakovei nepadenginėjo, atsakovė šiuos daiktus pasiliko sau be pagrindo. Kadangi šaltkalvio įrankiai yra ieškovo asmeninė nuosavybė, o jų vertė yra 900 Eur, daiktai privalo būti sugrąžinti ieškovui.
20. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašo atmesti šį skundą ir priteisti 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už apeliacinio skundo surašymą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
20.1. Ieškovas 2018 m. kovo 9 d. įteikė atsakovei pareiškimą atleisti jį iš autošaltkalvio pareigų, kurį surašė jo žmona, o jis jį pasirašė. Atsakovė, nereikalaudama, kad ieškovas atidirbtų 20 dienų (DK 55 straipsnio 1 dalis), tą pačią dieną tenkino ieškovo prašymą.
20.2. Ieškovui 2018 m. kovo 9 d. administracijos leidimu leista nedirbti (ieškovas nedirbo, nebuvo reikalaujama, kad jis dirbtų, atsižvelgta į pareikštus priekaištus, pageidavimą nedirbti ir sulygtų darbo sutartimi darbo pareigų neatlikimą 2018 m. kovo 8 d.). Ieškovas 2018 m. kovo 8 d. pasakė atsakovei, kad už tokius pinigus jis nedirbs ir paprašė leidimo susirinkti savo daiktus. Atsakovė nesigilino, kokie tai buvo daiktai, kuriuos jis dėjosi į mašiną. Ieškovas nebedirbo nei kovo 8 d., nei kovo 9 d., gavus ieškovo prašymą atleisti iš darbo, darbdavys įformino įsakymą dėl jo atleidimo. Šių aplinkybių ieškovas apeliaciniu skundu neginčijo.
20.3. Su ieškovu atsiskaityta sekančią darbo dieną – 2018 m. kovo 12 d. Tarp šalių nekilo ginčas dėl galutinio atsiskaitymo termino.
20.4. Darbuotojo pareigų neatlikimas 2018 m. kovo 9, 10 d. įrodo darbuotojo valią kuo skubiau nutraukti darbo sutartį. Pareiškimas, išreikštas veiksmu, žodžiu, nutraukti darbo sutartį netaikant įspėjimo termino ar kuo įmanomai trumpesniu vertintinas kaip paties darbuotojo apribojimas savo teisės galiojimo laiko atžvilgiu. Kadangi tokiu atveju darbuotojas pats apriboja savo teisės galiojimą laiko atžvilgiu, jo teisė atšaukti pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo galioja iki tol, kol darbdavys įformins atleidimą.
20.5. Ieškovas apeliaciniame skunde nenurodo savo siekio, valios persigalvoti dėl darbo sutarties nutraukimo. O kaip tik atvirkščiai, dar sykį patvirtina ir išreiškia valią ir siekį būtent nutraukti darbo sutartį su atsakove, tik siekia nutraukimo DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
20.6. Esant DK 56 straipsnio 1 dalies 1-4 punkte nurodytoms svarbioms priežastims, dėl kurių darbuotojas ir teikia pareiškimą nutraukti darbo sutartį, apie tai darbuotojas įspėja darbdavį ne vėliau kaip prieš penkias darbo dienas. DK 56 straipsnis nenumato darbuotojo teisės atšaukti savo pareiškimą per 3 darbo dienas. Įstatymas nedraudžia šalims susitarti, darbdaviui leisti atšaukti darbuotojui savo pareiškimą arba darbo sutartį nutraukti ir nereikalaujant dirbti dar 5 darbo dienas po pareiškimo pateikimo.
20.7. Kai darbdavys neatsisako jo naudai DK 55 straipsnio 1 dalyje nustatyto 20 kalendorinių dienų įspėjimo termino, darbuotojui lieka pareiga vykti į darbą ir atlikti savo darbo sutartimi sulygtas darbo pareigas. Šiuo atveju darbuotojo elgesys jau formavo darbdaviui pagrindą taikyti DK 58 straipsnį (darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės dėl pravaikštos, kiti pažeidimai, kuriais šiurkščiai pažeidžiamos darbuotojo darbo pareigos), o ne rodė darbuotojo siekį išsaugoti darbo santykius.
20.8. Ieškovas savo neveikimu (nedirbo 2018 m. kovo 8, 9 d.) išreiškė valią ir siekį kuo skubiau nutraukti darbo santykius su atsakove. Atsakovė nutraukė darbo sutartį 2018 m. kovo 9 d. Atsakovė neprivalo pripažinti nepagrįstų ieškovo reikalavimų, prieštaringai dėstomų ieškovo 2018 m. kovo 9 d. pareiškime, todėl ieškovo prašymas atleisti iš darbo ir buvo tenkintas atleidžiant pagal DK 55 straipsnio 1 dalį, nes taikyti DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą nebuvo pagrindo, kaip ir atlyginti neturtinę žalą, nes ieškovo nurodyti teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio.
20.9. Atsakovė veikė teisės aktų suteiktų teisių ir pareigų ribose, todėl ir nekyla DK 218 straipsnyje numatytos pasekmės.
Atsiliepimas
20.10. Sutinkama, su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad ieškovas reiškia ieškinį remdamasis būtent vienu iš DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytų pagrindų - jog nebuvo skaičiuojamas jo darbo sutartyje su darbdaviu sulygtas darbo užmokestis, mokami priedai. Kito DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindo (jeigu darbdavys ilgiau kaip du mėnesius iš eilės nevykdo savo įsipareigojimų, kuriuos nustato darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančios darbo teisės normos) neįrodinėja, todėl teismas dėl jo ir nepasisakė.
20.11. Tačiau Apeliaciniu skundu ieškovas jau įrodinėja būtent DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindą, kad darbdavys ilgiau kaip du mėnesius iš eilės nevykdė savo įsipareigojimų, kuriuos nustato darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančios darbo teisės normos, reiškia, kelia reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ką CPK 312 straipsnis draudžia.
20.12. Ieškovas nenurodo ne vienos konkrečios aplinkybės apie jo ujimą, patirtą moralinį, psichologinį smurtą, žmogaus orumo pažeminimą, patyčias, patirtą spaudimą. Apsiriboja deklaratyviais teiginiais. O ir tokius deklaratyvius teiginius (diskriminacija, moralinis, psichologinis smurtas, žmogaus orumo pažeminimas, sukčiavimas, patyčios, profesionalumo pažeminimas) naudojo ieškinyje nurodydamas kaip sąlygas neturtinei žalai atlyginti, kurių pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjęs rašytinius įrodymus, liudininkų parodymus, šalių paaiškinimus, nenustatė.
Atsiliepimas
20.13. Apeliaciniame skunde ieškovas neturtinę žalą kildina iš jo neteisėto atleidimo: ieškovas atleistas pagal DK 55 straipsnio 1 dalį neteisėtai; taip pat saugių darbo sąlygų neužtikrinimo. Patikslintame ieškinyje ieškovas rėmėsi vienu iš DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytų pagrindų - jog du mėnesius iš eilės ir daugiau nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis (mėnesinė alga), todėl darbo sutartis turėjo būti nutraukta šio punkto pagrindu, o ne pagal DK 55 straipsnio 1 dalį.
20.14. Ieškovas apeliaciniu skundu neskundžia pirmosios instancijos teismo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo dalyje dėl atleidimo iš darbo pagal DK 55 straipsnio 1 dalį pripažinimo neteisėtu, nes ieškovui nebuvo mokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis, t. y. nenurodo, kokios bylos aplinkybės patvirtina šios dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, neteikia konkrečių įrodymų ir negrindžia teisiniais argumentais, o įrodinėja kitą DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindą, kad darbdavys ilgiau kaip du mėnesius iš eilės nevykdė savo įsipareigojimų, kuriuos nustato darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančios darbo teisės normos, reiškia, kelia reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ką CPK 312 straipsnis draudžia. Ieškovas įrodinėja deklaratyviais teiginiais, nenurodo konkrečių aplinkybių.
Atsiliepimas
20.15. Pirmosios instancijos teisumas išsamiai išnagrinėjo ieškovo nurodytas aplinkybes dėl sugadintos jo kreditinės istorijos, nes darbo užmokestis mokėtas grynais pinigais, darbo drabužių neišdavimo, asmeninių įrankių naudojimo ir kt., rašytinius įrodymus, liudininkų, atsakovės, ieškovo paaiškinimus, nenustatė darbdavio neteisėtų veiksmų ir padarė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
20.16. Į bylą pateiktas atsakovės 2018 m. kovo 9 d. įsakymas dėl ieškovo atleidimo iš darbo (rašytinis sprendimas, kuris, pabrėžtina, taip pat gali būti ir įrašu darbo sutartyje apie darbo sutarties nutraukimą, nurodant nutraukimo pagrindas ir įstatymo norma, kurioje nurodytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas, darbo santykių pasibaigimo diena), šiame ir nurodyta darbo santykių pasibaigimo diena (2018 m. kovo 9 d.), nutraukimo pagrindas ir įstatymo norma, kurioje nurodytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas (pagal DK 55 straipsnio 1 dalį).
Šalies argumentai
20.17. Ieškovas buvo atleistas 2018 m. kovo 9 d., 2018 m. kovo 26 d. jis pateikė DGK prašymą dėl atleidimo iš darbo priežasčių, kuriame parašo pakeisti atleidimo pagrindą. Tai ir įrodo, kad ieškovui atsakovės sprendimas nutraukti darbo sutartį paties ieškovo pareiškimu pagal DK 55 straipsnio 1 dalį buvo žinomas, kaip ir atleidimo data – 2018 m. kovo 9 d.
20.18. Taigi, net jei atsakovės priimtas įsakymas dėl ieškovo atleidimo nebuvo įteiktas ieškovui, tačiau ieškovui buvo žinomas darbdavio sprendimas, ir svarbiausia, jo turinys, kuriuo ir vadovaudamasis jis, manydamas, kad jo teisės pažeistos ir kreipėsi 2018 m. kovo 26 d. dėl savo teisių gynimo įstatymo nustatyta tvarka į DGK, vėliau – į teismą, nepatirdamas jokių papildomų suvaržymų, apribojimų.
20.19. Pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl įpareigojimo grąžinti šaltkalvio įrankius ir pagrįstas įrodymų vertinimo civilinėje byloje vadinamąją tikėtinumo taisykle (CPK 178, 185 straipsniai).
20.20. Atsakovė nesutinka su teismo padaryta išvada, jog nėra pakankamo pagrindo ginčo santykį traktuoti kaip santykį dėl paskolos, skolos dengimo sutarties (žodinės) sudarymo tarp fizinių asmenų, t. y. tarp ieškovo ir fizinio asmens P. P., o ne tarp ieškovo ir atsakovės, t.y. UAB „Deacar“, kurią atstovauja direktorius P. P.. Skolos santykiai susiklostė tarp fiziniu asmenų (ieškovo ir atsakovės vadovo P. P.), bet atsakovė pats dėl šios aplinkybės apeliacinio skundo ir neteikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Teisėjų kolegija konstatuoja:
21. Byloje kilo atleidimo iš darbo pagrindo, nesumokėto darbo užmokesčio, neturtinės žalos atlyginimo, profesionalių darbo įrankių grąžinimo klausimai.
22. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių šioje byloje apeliacine tvarka apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
23. Byloje nustatyta, kad ieškovas dirbo autošaltkalviu atsakovės įmonėje nuo 2017 m. kovo 3 d. iki 2018 kovo 9 d. pagal 2017 m. kovo 2 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 87 (e. b. T. 1, b. l. 68-71, 104). Nurodytos darbo sutarties 4 punktu šalys susitarė dėl darbo laiko – 40 valandų per 6 darbo dienų savaitę; 5 punktu – kad už darbą atsakovė mokės ieškovui 380 Eur darbo užmokestį (e. b. T. 1, b. l. 70). Be to, darbo sutarties 5.2 punkte šalys susitarė, kad už gerus darbo rezultatus gali būti mokami priedai, priemokos. Ieškovas 2018 m. kovo 9 d. pateikė atsakovei prašymą atleisti jį iš darbo. Ieškovas prašyme nurodė, kad turi autošaltkalvio diplomą, išduotą JAV, turi 20 metų darbo stažo individualiame versle, daugiau kaip 10 metų turėjo analogišką verslą Maskvoje. Šalių sulygtas atlyginimas, darbo laikas neatitiko darbo sutartyje nustatytų sąlygų, atlyginimas buvo mokamas grynais pinigais, bet ne į banko sąskaitą, neaišku, kaip skaičiuotas ieškovo atlyginimas, nes atsakovė neparodė ieškovui nė vienos sąskaitos, pagal kurią klientas sumokėjo už atliktą darbą. Atsakovė neišdavė ieškovui darbo drabužių, todėl jis dėvėjo savo aprangą. Atsakovė nesuteikė ieškovui darbo vietos, kad galėtų vykdyti darbo funkcijas. Atsakovė neaprūpindavo ieškovo darbu, nesumokėjo už jo kompiuterio ir programų panaudojimą. Ieškovas pareiškime taip pat nurodo išmokėto darbo užmokesčio sumas ir dirbtą valandų skaičių (e. b. T. 1, b. l. 48-53). Tą pačią dieną atsakovė nutraukė darbo sutartį su ieškovu pagal DK 55 straipsnio 1 dalį (darbuotojo pareiškimu (e. b. T. 1, b. l. 69; T. 2, b. l. 150). Ieškovui kas mėnesį mokamą darbo užmokestį patvirtina darbo žiniaraščiai (e. b. T. 1, b. l. 54-59; 108-113), atsakovės UAB „Deacar“ 2018 m. kovo 15 d. pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas (e. b. T. 1, b. l. 102), Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos operatyvaus patikrinimo 2018 m. liepos 19 d. pažyma (e. b. T. 2, b. l. 78-81). Į bylą pateikta 2016 m. spalio 7 d. darbo drabužių nuomos sutartis, kurią sudarė atsakovė ir UAB „Berendsen Textile Service“, materialinių vertybių perdavimo-priėmimo aktas, drabužių ataskaitos (e. b. T. 1, b. l. 117-132).
24. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju.
25. Pagal DK 55 straipsnio 1 dalį, neterminuota darbo sutartis ir terminuota darbo sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vieno mėnesio laikotarpiui, gali būti nutraukta darbuotojo rašytiniu pareiškimu, apie tai įspėjus darbdavį ne vėliau kaip prieš dvidešimt kalendorinių dienų. Pagal nurodyto straipsnio 2 dalį, darbuotojas turi teisę atšaukti pareiškimą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo jo padavimo dienos. Vėliau jis gali atšaukti pareiškimą tik su darbdavio sutikimu. Darbuotojo pareiškimas pabaigia darbo sutartį pasibaigus įspėjimo terminui, išskyrus DK 55 straipsnio 2 dalyje nustatytą atvejį, ir darbdavys ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną privalo įforminti darbo sutarties pasibaigimą.
26. Darbo sutartis gali būti nutraukta darbuotojo rašytiniu pareiškimu, apie tai įspėjus darbdavį ne vėliau kaip prieš penkias darbo dienas, jeigu darbuotojui du mėnesius iš eilės ir daugiau nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis (mėnesinė alga) arba jeigu darbdavys ilgiau kaip du mėnesius iš eilės nevykdo savo įsipareigojimų, kuriuos nustato darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančios darbo teisės normos (DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to, nutraukdamas darbo sutartį, darbdavys privalo išmokėti darbuotojui dviejų jo vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką, o jeigu darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus – vieno jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (DK 56 straipsnio 2 dalis). Darbuotojo pareiškimas pabaigia darbo sutartį pasibaigus įspėjimo terminui ir darbdavys ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną privalo įforminti darbo sutarties pasibaigimą (DK 56 straipsnio 3 dalis).
27. Jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą (DK 218 straipsnio 2 dalis).
28. Pagal DK 151 straipsnį, kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą.
29. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
30. Pagal DK 55 straipsnio 1 dalį, darbuotojas apie darbo sutarties nutraukimą darbuotojo iniciatyva turi įspėti darbdavį prieš dvidešimt kalendorinių dienų. Įstatyme nenustatytas įpareigojimas darbdaviui nutraukti darbo sutartį tik pasibaigus nurodytam terminui. Kiekvienu atveju darbdavys, siekdamas užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą, sprendžia, ar darbuotojas privalo išdirbti įmonėje visą įspėjamąjį laikotarpį. Taigi darbdavys turi teisę nutraukti sutartį su darbuotoju, nepasibaigus DK 55 straipsnio 1 dalyje nustatytam terminui. DK 55 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas darbuotojui, bet ne darbdaviui. Dėl to ieškovas nepagrįstai nurodo, kad atsakovė nesilaikė pareigos laukti dvidešimt kalendorinių dienų prieš atleisdama ieškovą iš autošaltkalvio pareigų.
31. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas atsakovės įmonėje nedirbo 2018 m. kovo 8 d. Tą dieną ieškovas rinkosi savo įrankius, reiškė nepasitenkinimą darbo sąlygomis. Kitą dieną ieškovui leista nedirbti administracijos leidimu. Ieškovas 2018 m. kovo 9 d. vakare įteikė atsakovei pareiškimą dėl atleidimo iš darbo. Šių aplinkybių ieškovas neginčija apeliaciniame skunde.
32. Atsakovė 2018 m. kovo 9 d. nutraukė darbo sutartį, nesilaikydama DK 55 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino, per kurį darbuotojas (šiuo atveju – ieškovas) turėjo teisę atšaukti savo pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo. Svarbu įvertinti ieškovo elgesį darbo vietoje. Jis darbo vietoje nedirbo dvi dienas. Toks elgesys pagrindžia ieškovo siekį nutraukti darbo santykius, bet ne juos tęsti. Be to, atsakovė nurodo, kad vadovavosi ir ieškovo žodžiu išreikšta valia nutraukti darbo santykius su atsakove. Ieškovas nurodo, kad buvo pažeistas DK 55 straipsnio 2 dalyje nustatytas trijų dienų terminas, bet byloje nėra duomenų, pagrindžiančių ieškovo valią atšaukti savo pareiškimą dėl darbo sutarties su atsakove nutraukimo.
33. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo išreikštą siekį nutraukti darbo sutartį ir valią nedirbti, sprendžia, kad atsakovės padarytas pažeidimas formalus, be to, darbo sutarties nutraukimo dieną jis vertintinas kaip atitinkantis ieškovo lūkesčius.
34. Apeliantas nepagrįstai teigė, kad atsakovė nepriėmė rašytinio sprendimo nutraukti darbo sutartį. Byloje nėra raštinių įrodymų, kad atsakovės sprendimas įteiktas ieškovui pasirašytinai. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas, nepraleidęs įstatyme nustatyto termino, dėl pagrindo, kuriuo nutraukta darbo sutartis, pakeitimo, kreipėsi į DGK. Dėl to vertintina, kad ieškovas nepagrįstai nurodo, jog atsakovė neįformino darbo sutarties nutraukimo ir pažeidė jo teises.
35. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad svarbiausia priežastis, dėl kurios ieškovas nusprendė nutraukti darbo santykius su atsakove, tai – ieškovo diskriminacija, moralinis, psichologinis smurtas, žmogaus orumo pažeminimas, sukčiavimas, patyčios, profesionalumo pažeminimas. Ieškovas apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių, pagrindžiančių šiuos jo teiginius apie jo ujimą, patirtą moralinį, psichologinį smurtą, žmogaus orumo pažeminimą, patyčias, patirtą spaudimą. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas atsakovės įmonėje dirbo ilgiau negu vienerius metus, bet byloje nėra duomenų, jog ieškovas per šį laikotarpį būtų reiškęs pretenzijas atsakovei ar kreipęsis į kompetentingas institucijas dėl nurodytų aplinkybių.
36. Ieškovas pabrėžė, kad pareiškime dėl darbo sutarties nutraukimo nurodė visas aplinkybes, kuriomis vadovaudamasi atsakovė turėjo nutraukti darbo sutartį DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ieškovo pareiškime nurodytas aplinkybes, šalių pateiktus rašytinius įrodymus, šalių, liudytojų parodymus. Teismas pagrįstai vertino, kad ieškovas neįrodė, jog jam nebuvo skaičiuojamas darbo sutartyje sulygtas darbo užmokestis, mokami priedai, neapskaitytas darbo laiko, viršvalandinis darbas, daromi darbo ir poilsio režimo, darbo laiko apskaitos pažeidimai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, todėl tų argumentų nekartoja. Apeliantas nenurodė konkrečių aplinkybių, kurias įvertinęs teismas galėtų padaryti priešingą negu pirmosios instancijos teismo išvadą.
37. Iš bylos duomenų negalima daryti išvados, kad atsakovė nevykdė reikalavimų, kurie nustatyti darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančiose darbo teisės normose ar kad atsakovė ilgiau negu du mėnesius nemokėjo atsakovei darbo sutartimi sulygto darbo užmokesčio. Iš atsakovės pateiktų žiniaraščių, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs liudytojo N. A. parodymus (kad ieškovas dirbo lėtai, (darbą, kurį buvo galima padaryti per 2 val., jis padarydavo per 6 val.), kitus duomenis, padarė pagrįstą išvadą, kad, nesant gero darbo rezultato, ieškovas negavo priedų ir priemokų, nes jų neuždirbdavo – darbdavys darbo sutartimi neįsipareigojo mokėti priedų ir priemokų esant bet kokiam darbo rezultatui.
38. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, teikiančių pagrindą išvadai pakeisti ieškovo atleidimo iš darbo pagrindą, ir nurodyti, kad ieškovo darbo sutartis nutraukta pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
39. Pareiga atlyginti žalą pagal DK normas atsiranda tik tada, kai yra visos nurodytosios žalos atlyginimo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2004). Ieškovas prašo priteisti jam iš atsakovės 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, nurodo, kad yra visos įstatyme nustatytos sąlygos. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovė pagrįstai nutraukė su atsakovu darbo sutartį pagal DK 55 straipsnio 1 dalį. Byloje nėra aplinkybių, kurių pagrindų galima būtų daryti išvadą, kad atsakovė neužtikrino ieškovui saugių darbo sąlygų. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, taip pat kad yra atsakovės kalė. Be to, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovas kentėjo moraliai ir psichologiškai, išgyveno nepatogumų, didelį nerimą, buvo dvasiškai sukrėstas. Teiginius apie neturtinę žalą, t. y. kad jos patyrė, ieškovas grindžia tik savo paaiškinimais, bet nepateikia kitų įrodymų. Nenustačius visų žalos atlyginimo sąlygų, negalima konstatuoti, kad yra pagrindas atlyginti ieškovui neturtinę žalą.
40. Apeliantas prašo įpareigoti atsakovę grąžinti jam šaltkalvio įrankius. Nėra šalių ginčo, kad ieškovas naudojo savo įrankius darbo funkcijoms atlikti ir kad dalį įrankių turi atsakovė. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovas neneigė aplinkybės, kad atsakovė perėmė jo įrankius, nes ieškovas buvo skolingas. Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde ieškovas neginčijo, kad 2018 m. kovo 8 d. atsakovė jam leido susirinkti įrankius. Liudytojas N. A. patvirtino, kad ieškovas pats nusprendė kreiptis į P. P. ir pasiūlė palikti savo įrankius už skolą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovas nepasiėmė įrankių, nes, suprato, jog savo iniciatyva juos palieka atsakovei, vietoj savo skolos. Ieškovas byloje nepateikė įrodymų apie tai, kada, kokią paskolą gavo iš atsakovės, kada ją turėjo grąžinti, kodėl jos negrąžino ir kodėl nepasiėmė įrankių, kai atsakovė jam leido pasiimti visu daiktus po darbo sutarties nuraukimo. Taigi nagrinėjamoje byloje ieškovas neįrodė ieškinio pagrindo, t. y. aplinkybių, kuriomis grindė reikalavimą įpareigoti grąžinti darbo įrankius. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nurodytą ieškovo reikalavimą.
41. Teisėjų kolegija sutinka su kitais pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis, todėl jų nekartoja.
42. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai yra išvestiniai iš pirmiau aptartųjų, todėl dėl jų teisėjų kolegija išsamiau nepasisako.
43. Dėl visų šioje nutartyje išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimo klausimus, ieškovo apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas, apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
44. Atsakovė prašo priteisti 300 Eur, patirtų už advokato teisinę pagalba surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Įvertinęs atsiliepimo turinį, nagrinėjamos bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, teisinių paslaugų pobūdį, atsižvelgęs į teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio rekomenduojamus maksimalius advokato užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą civilinėse byloje dydžius (Rekomendacijų 2.1, 2.2, 2.5, 2.7, 2.9, 8.2 punktai), teismas daro išvadą, kad ieškovės prašomų priteisti išlaidų advokato pagalbai dydis tinkamas, todėl atsakovei iš ieškovo priteistina 300 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93, 98 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325, straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 23 d. sprendimą.
Priteisti iš ieškovo I. G. (I. G.) (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovės UAB ,,Deacar“ (kodas 300128152) naudai 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.