- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-09
- Bylos Nr.
- e2A-1688-656/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10753-2020-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrius Ignotas
- Suinteresuotas asmuo
- Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- S. C. G.
- Kategorijos
- 3.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andrius Ignotas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso išnagrinėjęs civilinę bylą pagal suinteresuotas asmens Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. C. G. (S. C. G.) pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas),
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. Pareiškėja S. C. G. (toliau – Pareiškėja) kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad T. G. (taip pat žinoma kaip T. [E.] G.), gimusi (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.
2. Pareiškėja Migracijos departamentui pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Prašymo pateikimas grindžiamas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) 9 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje nustatyta, jog asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.
3. Pareiškėja prašyme Migracijos departamentui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nurodė, kad pareiškėjos motina T.G. (taip pat žinoma kaip T. [E.] G.), gimusi (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjos teigimu, ji yra T. G. (taip pat žinomos kaip T. [E.] G.) duktė. Lietuvos pilietybės laikinojo įstatymo 1 straipsnio 4 punkto nuostatomis, Pareiškėjos motina Lietuvos Respublikos piliete buvo laikoma kaip Lietuvos Respublikos piliečio vaikas. Kauno regioninis valstybės archyvas ir Lietuvos centrinis valstybės archyvas nurodė, jog dokumentų, patvirtinančių, kad T. E. G., gimusi (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. gyveno Lietuvoje ir buvo Lietuvos Respublikos pilietė arba neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, archyve saugomuose fonduose nerasta.
4. Migracijos departamentas raštu į 2018 m. lapkričio 28 d. ir 2019 m. kovo 18 d. lydraščius informavo, jog Pareiškėjos pateiktų dokumentų nepakanka patvirtinti, jog pareiškėjos motina T. G. (taip pat žinoma kaip T. [E.] G.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, o ji yra asmens, turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonė, ir paprašyta pateikti dokumentus, patvirtinančius T. G. (taip pat žinomos kaip T. [E.] G.) turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Pareiškėja Migracijos departamentui pateikė visus turimus dokumentus, kitų dokumentų apie motiną ir / ar jos kilmę Pareiškėja neturi ir pateikti negali.
Atsiliepimas
5. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškimą, prašė pareiškimą atmesti, nes nei pareiškėjos kartu su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pateiktų dokumentų, nei vėliau pateiktų papildomų dokumentų, nepakanka įrodyti faktui, kad T. G.(taip pat žinoma kaip T. [E.] G.), gimusi (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Suinteresuoto asmens teigimu, Pareiškėja nepateikė nei tiesiogiai T. G. (taip pat žinomos kaip T. [E.] G.) turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. patvirtinančių dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje, nei netiesiogiai T. G. (taip pat žinoma kaip T. [E.] G.) turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. patvirtinančių dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalyje.
Šalies argumentai
6. Migracijos departamentas nurodė, kad Pareiškėja, neinformavusi Migracijos departamento, iš karto kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kas sudaro pagrindą išvadai, jog ji nesilaikė išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos, kuri yra numatyta Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje.
II. Teismo sprendimo esmė
7. Pirmosios instancijos teismas nusprendė pareiškimą tenkinti, nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos S. C. G. (S. C.G.) motina T. G. (taip pat žinoma kaip T. [E.] G.) (gimusi (duomenys neskelbtini)) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatyta pareiškėjos S. C. G. (S. C. G.), gimusios (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti.
8. Teismas nurodė, kad bylose dėl juridinio fakto nustatymo gali būti įrodinėjama netiesioginiais įrodymais ir prielaidų darymas yra neišvengiamas. Svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė.
9. Teismas iš Pietų Afrikos Respublikos Vidaus reikalų departamento gimimo liudijimų ir kitų pateiktų dokumentų nustatė, kad Pareiškėja S. C. G. (mergautinė pavardė – R.) yra T. G. (nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) buvo 36 metų amžiaus, gimusi (duomenys neskelbtini)) ir M. R. (nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) buvo 48 metų amžiaus, gimęs (duomenys neskelbtini)) duktė. Pareiškėjos tėvų gimimo momentais Lietuva nebuvo nepriklausoma valstybe, egzistavo Rusijos imperijos sudėtyje. Pareiškėjos S. C. G. (S. C. G.) ir jos sutuoktinio M. G. santuokos liudijimas patvirtina, kad pareiškėjos mergautinė pavardė buvo R.. Taip pat Pareiškėjos S. C. G. (S. C. G.) gimimo liudijimas patvirtina, kad Pareiškėjos motinos mergautinė pavardė buvo „G.“, po santuokos sudarymo pasikeitė į santuokinę pavardę „G.“. Migracijos departamentas informavo pareiškėjos atstovą, kad būtina papildomai pateikti dokumentus, patvirtinančius Pareiškėjos motinos T. G. (taip pat žinomos kaip T. [E.] G.) iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę.
10. Remiantis byloje esančios 2011 m. balandžio 14 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymos Nr. (P1-1996) P2-2449 duomenimis, Kauno gubernijos rabinato archyviniame fonde, Kauno bendruomenės gimimo metrikų knygoje įrašyta (įrašas rusų kalba), kad (duomenys neskelbtini) gimė J. I. ir B. iki santuokos (pavardė nenurodyta) G. duktė vardu T. E..
11. Remiantis byloje esančiu Žydų konfesinio teismo 2018 m. spalio 10 d. pranešimu, J. H. R. ir pareiškėja S. C. G. (mergautinė pavardė – R., gimusi (duomenys neskelbtini)) yra M. R. ir T. (T.) R. (mergautinė pavardė – G., taip pat žinoma kaip T. H. R.) vaikai. Buvęs lietuviškas T. (T.) R. (mergautinė pavardė – G., taip pat žinoma kaip T. H. R.) vardas buvo T. E. G.. T. (T.) R. (mergautinė pavardė – G., taip pat žinoma kaip T. H. R., buvęs lietuviškas vardas T. E. G.) yra J. (J.) I. G.ir B. (B.) G. dukra. 1920 m. T. (T.) R. (mergautinė pavardė – G., taip pat žinoma kaip T. H. R., buvęs lietuviškas vardas T. E. G.) su savo mama B. (B.) G. ir seserimis R.l, P., M., C. atvyko į (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos būdamos Lietuvos Respublikos pilietėmis.
12. Nors Pareiškėja teismui nepateikė tiesioginių įrodymų, kurie leistų vienareikšmiškai nustatyti, jog Pareiškėjos motinos T. G. (taip pat žinoma kaip T. [E.] G.) (gimusi (duomenys neskelbtini), Lietuvoje) pilietybė buvo Lietuvos, tačiau netiesioginiai įrodymai leidžia daryti pagrįstą prielaidą, jog T. G. gimė Lietuvoje, gyveno Lietuvoje iki 1920 m., kai iš Lietuvos išvyko į (duomenys neskelbtini) (Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 4 punktas).
13. Teismo vertinimu, visi Pareiškėjos pateikti dokumentai yra leistina ir tinkama įrodinėjimo priemonė, šie dokumentai atitinka Pilietybės įstatymo 38 straipsnyje išvardintus Lietuvos Respublikos pilietybės buvimą patvirtinančius dokumentus. Aplinkybė, kad Lietuvos archyvuose nėra informacijos apie pareiškėjos motinos T. G. gimimą, gyvenamąją vietą ir pilietybę nereiškia, jog šio fakto nebuvo. Nurodyti duomenys patvirtina, kad Lietuvos archyvuose duomenų apie pareiškėjos motinos šeimą nėra ne dėl to, jog šis asmuo negyveno Lietuvoje, o todėl, jog minėto laikotarpio dokumentai apie šalyje gyvenusius asmenis nėra perduoti į archyvus saugojimui.
14. Migracijos departamento argumentai, jog pareiškėja nesilaikė išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos, laikytini nepagrįstais, kadangi pareiškėja, neturėdama Migracijos departamento prašomų pateikti papildomų dokumentų, turėjo procesinę teisę kreiptis į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (CPK 445 straipsnis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai.
15. Migracijos departamentas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą pareiškimą atmesti. Nurodė, jog Migracijos departamento sprendimas pagal Pilietybės įstatymo 38 str. 6 d. nėra priimtas, todėl Pareiškėjos pareiškimas neatitinka Pilietybės įstatymo 38 str. 6 d. nurodytų sąlygų kreipimuisi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, t. y. Migracijos departamentas nėra konstatavęs, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad Pareiškėjos motina turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Pareiškėja neįrodė, kad negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 445 straipsnis).
16. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės prisiimti viešojo administravimo institucijai priskirtų funkcijų, t. y. nustatyti, kad T. G. (taip pat žinoma kaip T. (E.) G.), gimusi (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, kol Migracijos departamentas neįvertino Pareiškėjos pateiktų papildomų dokumentų ir nepriėmė sprendimo dėl pagal Pilietybės įstatymo 38 str. 6 d., todėl Pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo teismas turėjo palikti nenagrinėtu.
17. Nustatydamas juridinę reikšmę turintį faktą, pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus ir objektyvaus tyrimo, vadovavosi išimtinai Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) raštu ir tiesiog pritarė pareiškėjos prašyme nurodytoms išvadoms. Migracijos departamentas nurodė, jog be Johanesburgo Beth-Din rašto, byloje nėra jokių objektyvių duomenų patvirtinančių T. E. G. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d.
18. Byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėja kreipėsi į Lietuvos valstybės istorijos archyvą dėl duomenų apie T. E. G. (t.y. Pareiškėja kreipėsi į ne visus Lietuvos archyvus, kurie, tikėtina, gali turėti bylai reikšmingos informacijos).
19. Pareiškėja nepateikė dokumentų, kurie galėtų patirtinti, kad T. E. G. išvyko iš Lietuvos, ar ji ir / ar jos tėvai išvyko iš Lietuvos būdami Lietuvos Respublikos piliečiai. Išvadą, jog T. E. G. gimė Lietuvoje, gyveno Lietuvoje iki 1920 m., kai iš Lietuvos išvyko į (duomenys neskelbtini), pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis netiesioginiais įrodymais, kurie, Migracijos departamento vertinimu, nėra tinkami įrodymai patvirtinti giminystės ryšiui.
20. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas formuoja neteisingą teisminę praktiką, kuri leidžia asmenims atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ne tik turint ypatingai mažai duomenų, remiantis dokumentais, kurie apskritai įrodinėjimui negali turėti jokios reikšmės, tuo suteikė galimybę plisti dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejams, (kas prieštarauja Konstitucijos 12 straipsniui), kuris leidžia dvigubą (daugybinę) pilietybę tik ypač retais ir atskirais atvejais.
Atsiliepimas
21. Pareiškėja atsiliepime prašė apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad iš Pilietybės įstatymo 38 str. 6 d. normos turinio matyti, kad kreipimuisi dėl aplinkybės, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar jo palikuonis, nustatymo teismo tvarka pakanka Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos konstatavimo, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių šiuos duomenis. Nėra įtvirtinto reikalavimo, jog duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka tik po to, kai yra priimtas galutinis kompetentingos institucijos sprendimas atsisakyti patenkinti prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ar sprendimo nutraukti prašymo nagrinėjimo procedūrą.
22. Aplinkybės dėl duomenų nepakankamumo buvo konstatuotos Migracijos departamento, tai sudarė sąlygas Pareiškėjai kreiptis dėl šių duomenų nustatymo teismo tvarka remiantis netiesioginiais įrodymais, kaip nurodyta Pilietybės įstatymo 38 str. 6 d. Teismas sprendė ne pilietybės suteikimo klausimą, tačiau išsprendė juridinio fakto nustatymo klausimą.
23. Priimdamas sprendimą teismas rėmėsi ne tik Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) raštu, bet ir kitais į bylą pateiktais įrodymais, patvirtinančiais Pareiškėjos motinos gimimo (gyvenimo) Lietuvoje, išvykimo iš Lietuvos būnant Lietuvos piliete, faktus: Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2011-04-14 pažyma Nr. (P1-1996)P2-2449, kuri patvirtina, kad Pareiškėjos motina gimė (duomenys neskelbtini), jos tėvai – J. I. ir B. G., (duomenys neskelbtini) Keleivių, vykusių laivu „(duomenys neskelbtini)“ iš Jungtinės Karalystės į (duomenys neskelbtini) uostą, sąrašo kopija, 2011-10-31 (duomenys neskelbtini) Vidaus reikalų departamento išduoto patvirtinimo kopija. Šiame dokumente nurodoma, kad Pareiškėjos motina T. E. G. (taip pat žinoma kaip T. E. Gad, T. (T.) G. /T. H. R.) gimė (duomenys neskelbtini), Lietuvoje.
24. Pareiškėjos motina kartu su savo motina bei seserimis išvyko iš Lietuvos būdamos Lietuvos Respublikos pilietėmis - šią aplinkybę patvirtina (duomenys neskelbtini) keleivių, vykusių laivu, pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“, į (duomenys neskelbtini), kopija. Į nurodytą keleivių sąrašą yra įrašyta Pareiškėjos motina T. G., jos motina B. G., seserys – P., C. ir R.. Dokumente nurodyta, kad jų pilietybė – Lietuvos.
25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bei Vilniaus apygardos teismas yra pažymėję, jog bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėdami bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, remiasi Žydų konfesinio teismo raštais.
26. Teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai taikė įrodymų vertinimo principus, kadangi atsižvelgė į šios kategorijos bylų įrodinėjimo ypatumus, teismų praktiką ir vertino pareiškėjos pateiktus įrodymus pagal tikimybių pusiausvyros principą. Nagrinėjamoje byloje teismo išvados grindžiamos būtent byloje pateiktų įrodymų visumos vertinimu. Teismas įvertino pateiktų įrodymų visumą, jų nuoseklumą bei jų tarpusavio santykį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
27. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
28. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl Migracijos departamento paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.
29. Byloje nustatyta, kad Pareiškėja 2020-01-28 gavo Migracijos departamento raštą, kuriame nurodyta pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius T. E. G., gim. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę. Taip pat minėtame rašte informuojama, kad Pareiškėjos prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimas yra sustabdomas ir bus tęsiamas nuo papildomų dokumentų gavimo Migracijos departamente dienos. Jeigu per metus laiko nuo šio rašto išsiuntimo dienos nebus pateikti papildomi dokumentai, prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimas bus nutrauktas.
30. Pilietybės įstatymo 38 str. 6 d. nustatyta: „Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.“
31. Sutiktina su Pareiškėja, kad teisės normos nenustato, kokiu būdu ar forma, ar momentu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija turi (gali) konstatuoti, kad reikalaujamus duomenis patvirtinančių dokumentų nėra pakankamai. Sutiktina su pareiškėja, kad nėra įtvirtinto reikalavimo, jog duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka tik po to, kai yra priimtas galutinis kompetentingos institucijos sprendimas atsisakyti patenkinti prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ar sprendimo nutraukti prašymo nagrinėjimo procedūrą. Kaip nurodė pareiškėja, ji neturi tiesioginių įrodymų, kad jos motina iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir jokių papildomų tiesioginių įrodymų, nurodytų Migracijos departamento rašte, Pareiškėja Migracijos departamentui nepateikė, nes jų neturi. Pareiškėja turėjo teisę kreiptis į teismą dėl trūkstamų duomenų (juridinio fakto) nustatymo, nes laikėsi išankstinės procedūros tvarkos.
32. Pagal suformuotą teismų praktiką Migracijos departamento raštai, kuriais prašoma pateikti papildomus duomenis, kurių pareiškėjai neturi, sudaro procesines galimybes kreiptis į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir tai nelaikytina išankstinės tvarkos nesilaikymu (CPK 445 straipsnis) (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-440-933/2020, Vilniaus apygardos teismo 2020-0630 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1397-643/2020 ir kt).
33. Pats Migracijos departamentas raštuose ir teismo bylos procesiniuose dokumentuose pripažino , kad nėra tiesioginių įrodymų, kurie galėtų patirtinti, kad T. E. G. išvyko iš Lietuvos, ar ji ir / ar jos tėvai išvyko iš Lietuvos būdami Lietuvos Respublikos piliečiai, todėl išvadą, jog T. E. G. gimė Lietuvoje, gyveno Lietuvoje iki 1920 m., kai iš Lietuvos išvyko į (duomenys neskelbtini), pirmosios instancijos teismas galėjo padaryti tik remdamasis netiesioginiais įrodymais, kurie, Migracijos departamento vertinimu, nėra tinkami įrodymai patvirtinti giminystės ryšiui.
34. Priimdamas sprendimą teismas rėmėsi Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) raštu, bet ir kitais netiesioginiais įrodymais, patvirtinančiais Pareiškėjos motinos gimimo (gyvenimo) Lietuvoje, išvykimo iš Lietuvos būnant Lietuvos piliete, faktus, t.y.: (1) Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2011-04-14 pažyma Nr. (P1-1996)P2-2449, kuri patvirtina, jog Kauno gubernijos rabinato archyviniame fonde, Kauno žydų bendruomenės gimimo metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) gimė J. I. ir B. (iki santuokos pavardė nenurodyta) G. duktė vardu T. E. (Pareiškėjos motina); (2) Jungtinės Karalystės Nacionaliniame archyve saugomo (duomenys neskelbtini) Keleivių, vykusių laivu „(duomenys neskelbtini)“ iš Jungtinės Karalystės į (duomenys neskelbtini) uostą, sąrašo, patvirtinančia, kad Pareiškėjos motina T. G. (taip dokumente) kartu su savo motina B. bei seserimis M., P., C. ir R. G. (duomenys neskelbtini) išvyko į (duomenys neskelbtini) būdamos Lietuvos pilietėmis; (3) 2011-10-31 Pietų Afrikos Respublikos Vidaus reikalų departamento išduoto patvirtinimo kopija. Šiame dokumente nurodoma, kad Pareiškėjos motina T. E. G. (taip pat žinoma kaip T. E. G., T. (T.) G. /T. H. R.) gimė (duomenys neskelbtini), Lietuvoje.
35. Visuotinai žinoma aplinkybė, jog Lietuva 1795-1915 metais buvo Carinės Rusijos imperijos sudėtyje. Taigi pareiškėjos motinos gimimo metu Lietuva buvo Carinės Rusijos imperijos sudėtyje. Lietuvos valstybė buvo atkurta 1918 m. vasario 16 d. Pareiškėja įrodinėja, kad pareiškėjos motina T. G. (taip dokumente) kartu su savo motina B. (pareiškėjos senele) iki Lietuvos valstybės atkūrimo gyveno Lietuvoje ir išvyko į (duomenys neskelbtini) kaip Lietuvos pilietė.
36. Esminę aplinkybę, kad pareiškėjos motina kartu su savo motina bei seserimis išvyko iš Lietuvos būdamos Lietuvos Respublikos pilietėmis - šią aplinkybę patvirtina iš Jungtinės Karalystės Nacionalinio archyvo gauta 1920 m. gruodžio 22 d. keleivių, vykusių laivu, pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“, į (duomenys neskelbtini), kopija. Į nurodytą keleivių sąrašą yra įrašyta Pareiškėjos motina T. G., jos motina B. G., seserys – P., C. ir R.. Dokumente konkrečiai nurodyta, kad jų pilietybė – Lietuvos.
37. Kasacinis teismas išaiškino, kad Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-1-969/2018).
38. Nagrinėjamoje byloje aktualaus 1919 m. sausio 9 d. Lietuvos pilietybės laikinojo įstatymo 1 straipsnyje buvo numatyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau, kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą; b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais.
39. Taigi byloje nėra kitų duomenų, kad Pareiškėjos motina neatitiko Lietuvos pilietybės laikinojo įstatymo 1 straipsnio 1 ir 4 punktuose numatytų Lietuvos Respublikos piliečių kriterijų.
40. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytų duomenų pakanka spręsti, kad Pareiškėjos motina gimė ir gyveno Lietuvoje, buvo laikoma Lietuvos Respublikos piliete iki 1940 m. birželio 15 d. bei išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Pareiškėja įrodė tiek CPK 444 str. 1 d. ir 445 str. nustatytą pagrindą jiems kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tiek prašomą nustatyti faktą bei jo juridinę reikšmę pareiškėjai. Apeliantas apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad Pareiškėjos motina ar senelė nebuvo Lietuvos piliečiais.
41. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apelianto argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas dėl jų nepasisako (Pilietybės įstatymo 9 str., 38 str., CPK 2 str., 7 str., 178 str., 185 str., 444–445 str.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.