Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Petro Meidaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. Š. ir E. Š. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. kovo 23 d. nuosprendžio (papildyto Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. kovo 26 d. nutartimi), kuriuo:

V. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo ir pradėjimo vykdyti dienos,

vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir sulaikyme išbūtas laikotarpis nuo 2019 m. spalio 27 d. iki 2020 m. gegužės 27 d.,

E. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo ir pradėjimo vykdyti dienos,

vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir sulaikyme išbūtas laikotarpis nuo 2019 m. spalio 27 d. iki 2020 m. gegužės 27 d.,

iš V. Š. ir E. Š. solidariai priteista: 5 000 Eur ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo 2019 m. spalio 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – nukentėjusiajai S. J., 2 000 Eur ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo 2019 m. spalio 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – nukentėjusiajam R. J. jų patirtai neturtinei žalai atlyginti, po 525 Eur S. J. turėtų ir po 225 Eur R. J. turėtų atstovavimo išlaidų; taip pat iš V. Š. ir E. Š. valstybei priteista po 22,80 Eur proceso išlaidų,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. Bylos esmė

1. V. Š. ir E. Š. nuteisti už tai, kad 2019 m. spalio 25 d., apie 11 val., bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdami bendrininkų grupėje, kitų asmenų akivaizdoje, siekdami pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, nepaisydami elementarių elgesio ir moralės normų, panaudodami jėgą, kad nukentėjusysis negalėtų pasišalinti, E. Š. atvedus iš kiemo į butą nukentėjusįjį D. J. ir įstūmus jį į kambarį, dėl chuliganiškų paskatų tyčia, pasinaudodami mažareikšme dingstimi, kad netenkino nukentėjusiojo elgesys, bendrais veiksmais panaudojo fizinį smurtą – rankomis ir kojomis sudavė D. J. į galvą ir kūną ne mažiau 30 smūgių, tuo padarydami poodines kraujosruvos abiejų akių vokuose, kairės ausies kaušelyje, dešiniame žaste, dešinėje alkūnėje, dešiniame dilbyje, dešinėje šlaunyje, dešiniame kelyje, abiejose blauzdose, kairėje pėdoje, krūtinėje, odos nubrozdinimą kaktoje, minkštųjų audinių kraujosruvas pakaušyje, kaktoje, odos nubrozdinimus nugaroje, abiejuose keliuose, kairėje blauzdoje, kraujosruvą kairiame krūtinės šone, kairio X-to šonkaulio lūžį, kairio XI-to šonkaulio lūžį, tokiu būdu nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo D. J. sveikatą.

II. Apeliacinių skundų argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliaciniai skundai tenkinami.

6. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, neperžengdama apeliacinių skundų ribų.

Dėl nuteistųjų veikos kvalifikavimo ir paskirtų bausmių

7. Abiejuose apeliaciniuose skunduose yra nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas atliktų medicininių tyrimų rezultatus ir eksperto J. R. bei specialistės J. Ž. paaiškinimus teismo posėdyje, nepašalino jų esminių prieštaravimų, šiuos prieštaravimus vertino nuteistųjų nenaudai, tuo padarydamas bylos faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas ir pažeisdamas in dubio pro reo principą. Tokie apeliantų argumentai yra pagrįsti.

8. Šioje baudžiamojoje V. Š. ir E. Š. buvo kaltinami ir skundžiamu nuosprendžiu nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupėje, dėl chuliganiškų paskatų rankomis ir kojomis sudavė D. J. į galvą ir kūną ne mažiau 30 smūgių, tuo padarydami poodines kraujosruvos abiejų akių vokuose, kairės ausies kaušelyje, dešiniame žaste, dešinėje alkūnėje, dešiniame dilbyje, dešinėje šlaunyje, dešiniame kelyje, abiejose blauzdose, kairėje pėdoje, krūtinėje, odos nubrozdinimą kaktoje, minkštųjų audinių kraujosruvas pakaušyje, kaktoje, odos nubrozdinimus nugaroje, abiejuose keliuose, kairėje blauzdoje, kraujosruvą kairiame krūtinės šone, kairio X-to šonkaulio lūžį, kairio XI-to šonkaulio lūžį, t. y. nesunkiai sutrikdė D. J. sveikatą.

9. Byloje nustatytos šios aplinkybės (kurių proceso dalyviai neginčija): 2019 m. spalio 25 d., apie 11 val., E. Š. į A. S. butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kuriame tuo metu buvo V. Š., A. S. ir I. K., atvedė D. J., kurio atžvilgiu kartu su V. Š. naudojo fizinį smurtą. Po šio įvykio D. J. grįžo namo, kur 2019 m. spalio 26 d. mirė dėl nuo nuteistųjų veiksmų ir valios nepriklaususių aplinkybių. Nuteistieji sutinka, kad D. J. atžvilgiu smurtavo, tačiau neigia aplinkybę, jog padarė jam kairio X-to šonkaulio lūžį, kairio XI-to šonkaulio lūžį – nesunkų sveikatos sutrikdymą.

10. Pripažindamas V. Š. ir E. Š. kaltais pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (dėl nesunkaus D. J. sveikatos sutrikdymo esant chuliganiškoms paskatoms), pirmosios instancijos teismas, kartu su kitais bylos duomenimis, pagrindžiančiais, kad D. J. smūgius sudavė abu nuteistieji, rėmėsi Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės aktu Nr. PEKM 42/2020 (01) (toliau – Ekspertizės aktas) (t. 1, b. l. 70-75). Jame nurodyta, kad D. J. nustatyta, be kita ko, kairės pusės X-to ir XI-to šonkaulių lūžiai, kurie galėjo būti padaryti paveikus jo kairio šono nugarinį paviršių kietu buku daiktu, tikėtina sudavus smūgį (smūgius) – tai galėjo būti padaryta maždaug vienu metu, ta pačia jėga. Ekspertizės akte taip pat konstatuota, kad tiek X-to, tiek XI-to kairės pusės šonkaulių lūžius D. J. patyrė 2019 m. spalio 25 d., apie 11-12 val., t. y. daugiau kaip parą laiko iki mirties. Teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme ekspertas J. R. nurodė, kad surašant Ekspertizės aktą, buvo vertinama visa bylos medžiaga ir nustatyta, kad D. J. šonkauliai buvo sulaužyti 2019 m. spalio 25 d., o po paros, įvykus epilepsijos priepuoliui, lūžę šonkauliai sujudėjo, praplėšė krūtinplėvę ir, įvykus ūmiam kraujo išsiliejimui, D. J. mirė. Ekspertas nurodė, kad D. J. šonkaulių lūžių lokalizacija bei pobūdis nėra būdingi griuvimui (griuvinėjimui), šie sužalojimai paaiškinami kontaktais su kietais bukais ribotais daiktais, pvz. suduodant smūgius rankomis. J. R. paaiškino, jog pagal bylos aplinkybes, D. J. buvo mušamas – tai leido daryti išvadą, kad sužalojimai padaryti suduodant smūgius; epilepsijos priepuolio metu D. J. galėjo griūti, tačiau ekspertų praktika rodo, jog griuvinėjant namuose negriūvama ant nugaros.

11. Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepašalino esminių prieštaravimų tarp aptarto Ekspertizės akto ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvados Nr. M 284/2019(05) (toliau – Specialisto išvada) (t. 1, b. l. 36-38), kurioje nurodoma, kad D. J. lavone nustatyta: 1) odos nubrozdinimai nugaroje, abiejuose keliuose, kairėje blauzdoje – šie sužalojimai padaryti kietais bukais paviršiais, 7 smūgių pasekoje, prie 1-3 paras iki mirties, šie sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu, 2) poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, kairės ausies kaušelyje, dešiniame žaste, dešinėje alkūnėje, dešiniame dilbyje, dešinėje šlaunyje, dešiniame kelyje, abiejose blauzdose, kairėje pėdoje, krūtinėje, odos nubrozdinimas kaktoje, minkštųjų audinių kraujosruva pakaušyje, kaktoje, padaryta kietais bukais daiktais (paviršiais), 30 smūgiu pasekoje, 4 val. laikotarpyje iki mirties, šie sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu, 3) kairio XI-to šonkaulio lūžis, padarytas kietu buku daiktu, vieno smūgio pasekoje, 4 val. laikotarpyje iki mirties, šis sužalojimas kvalifikuojamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, 4) kraujosruva kairiame krūtinės šone, kairio X-to šonkaulio lūžis su pasieninės krūtinplėvės ir tarpšonkaulinės kraujagyslės plyšimu, padaryta kietu buku daiktu, vieno smūgio pasekoje, 4 val. laikotarpyje iki mirties.

12. Išsamiai susipažinusi su bylos medžiaga ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytais įrodymų vertinimo motyvais, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šie apeliacinių skundų argumentai yra pagrįsti, kadangi pirmosios instancijos teismas nepašalino esminių prieštaravimų tarp Ekspertizės akto bei Specialisto išvados (o kartu ir juos surašiusių asmenų – eksperto J. R. ir specialistės J. Ž. paaiškinimų) dėl D. J. X-to ir XI-to kairės pusės šonkaulių lūžių padarymo (atsiradimo) aplinkybių, o ypač – dėl šių sužalojimų padarymo (atsiradimo) laiko. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prioritetą kitų įrodymų atžvilgiu suteikė Ekspertizės aktui, taip ignoruodamas pamatinį baudžiamosios teisės principą – in dubio pro reo, pagal kurį visos abejonės, kurių neįmanoma pašalinti, aiškinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, todėl toks pirmosios instancijos teismo nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

13. Šiame kontekste pažymėtina, jog ekspertizės akto bei specialisto išvados kaip įrodymų vertinimui keliami tie patys reikalavimai, kaip ir bet kurio kito įrodymo vertinimui (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Tai reiškia, kad vertinant specialisto išvados ir ekspertizės akto kaip įrodymų šaltinio patikimumą, turi būti patikrintas ir įvertintas ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas, pradinių duomenų teisingumas, pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas, taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas. Akcentuotina, kad specialisto išvada nėra mažesnės įrodomosios reikšmės šaltinis nei ekspertizės aktas.

14. Nagrinėjamu atveju iš Specialisto išvados ir Ekspertizės akto, taip pat specialistės J. Ž. ir eksperto J. R. paaiškinimų teismo posėdyje matyti, kad priešingai, nei atliekant ekspertizę, kurios metu buvo vertinama tik ekspertams pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga ir medicininiai dokumentai, specialistė J. Ž., tiesiogiai atlikusi D. J. lavono tyrimą, vertino ir histologinio tyrimo, atlikto teismo medicinos ekspertės J. P., rezultatus, kurie nurodyti Valstybinės teismo medicinos tarnybos histologijos laboratorijos specialisto išvadoje Nr. H 529/2019(01) (t. 1, b. l. 37). Pagal šią išvadą D. J. minkštuosiuose audiniuose prie X-to šonkaulio rastos infiltruojančios kraujosruvos be ląstelinės reakcijos. Teismo posėdyje specialistė J. Ž. paaiškino, jog paėmus audinio gabalėlį histologiniam tyrimui iš tos vietos, kur lūžo šonkaulis, nustatyta, kad jame nėra uždegiminių ląstelių, kurios atsiranda per 3-4 valandas po sužalojimo. Taigi, specialistė J. Ž. pateikė itin svarų argumentą, kuris, teisėjų kolegijos vertinimu, suteikia pakankamą pagrindą abejoti Ekspertizės akte pateikta išvada, jog X-to ir XI-to kairės pusės šonkaulių lūžius D. J. patyrė 2019 m. spalio 25 d., kuomet nuteistieji jo atžvilgiu vartojo smurtą. Specialistės J. Ž. paaiškinimai ir histologinio tyrimo rezultatai dėl uždegiminių ląstelių nebuvimo tyrimui paimtame audinyje iš šonkaulio lūžio vietos leidžia vertinti, jog D. J. abu greta esantys šonkauliai lūžo mažiau nei prieš 4 valandas iki D. J. mirties, kas reiškia, kad tarp nuteistųjų smurto ir D. J. šonkaulių lūžio nėra priežastinio ryšio.

15. Tokios išvados niekaip nepaneigia eksperto J. R. paaiškinimai teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme, kad D. J. šonkaulių lūžių lokalizacija nėra būdinga sužalojimui, pasidaromam pačiam griūnant ar griuvinėjant. Vertindama šį argumentą, teisėjų kolegija visiškai pritaria specialistės J. Ž. nuomonei, kad tokia eksperto išvada yra tik teorinio lygmens ir negalima atmesti, kad toks sužalojimas apskritai negali atsirasti pačiam nukentėjusiajam griūnant ar griuvinėjant, kas nagrinėjamu atveju reiškia, jog nėra jokių objektyvių įrodymų, kad šonkaulių lūžius D. J., jį mušdami padarė apeliantai, o atvirkščiai – histologinio tyrimo rezultatas šią aplinkybę paneigia.

16. Iš pirmiau aptartų aplinkybių akivaizdu, kad jokiais objektyviais ir neginčijamais įrodymais nėra nustatyta, kad tarp nuteistųjų veiksmų mušant D. J. ir jo kairio X-to šonkaulio ir kairio XI-to šonkaulio lūžių yra tiesioginis priežastinis ryšys, o esant abejonėms tarp Ekspertizės akto ir Specialisto išvados, kurių kitais byloje surinktais įrodymais – nuteistųjų, liudytojų parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolais – pašalinti nepavyko, šios abejonės turi būti aiškinamos nuteistųjų naudai. Dėl šios priežasties, aplinkybė, kad nuteistieji padarė D. J. kairiųjų X-to, XI-to šonkaulių lūžius, kurie atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, šalintina iš jiems pareikšto kaltinimo.

17. Tačiau, kaip jau minėta, neginčytinai įrodyta, kad įvykio vietoje D. J. buvo V. Š. ir E. Š. mušamas. D. J. lavono tyrimo metu buvo rasti jam padaryti sužalojimai: poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, kairės ausies kaušelyje, dešiniame žaste, dešinėje alkūnėje, dešiniame dilbyje, dešinėje šlaunyje, dešiniame kelyje, abiejose blauzdose, kairėje pėdoje, krūtinėje, odos nubrozdinimas kaktoje, minkštųjų audinių kraujosruvos pakaušyje, kaktoje, odos nubrozdinimai nugaroje, abiejuose keliuose, kairėje blauzdoje, kraujosruva kairiame krūtinės šone. Nustatyti sužalojimai atitinka tiesioginių įvykio liudytojų I. K. ir A. S. parodymus, kad D. J. nuteistieji smūgiavo į veidą, kūną, šonus, taip pat nuteistųjų parodymus, kad D. J. buvo smūgiuojama ir į nugarą, bei liudytojos S. J. parodymus, kad D. J. po įvykio grįžo namo visas mėlynas, pamušta akimi, nuplėšta ausimi, skundėsi, kad skauda dešinį šoną. Šioje vietoje pažymėtina, jog nors Specialisto išvadoje nurodoma, kad dalis nustatytų sužalojimų padaryti 4 val. laikotarpyje iki mirties, tačiau, atsižvelgiant į nuteistųjų ir liudytojų parodymus apie D. J. sužalojimus, laikytina, kad šie sužalojimai padaryti nuteistiesiems smurtaujant prieš D. J. įvykio metu. Esant tokioms aplinkybėms, nuteistųjų veiksmai atitinka ne nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, o nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje sudėtį.

18. Nuteistiesiems buvo inkriminuota ir aplinkybė, kad smurtą D. J. atžvilgiu jie vartojo kitų asmenų akivaizdoje, siekdami pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, nepaisydami elementarių elgesio ir moralės normų, t. y. dėl chuliganiškų paskatų. Nors tokios paskatos nėra BK 140 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis, tačiau ši aplinkybė yra reikšminga sprendžiant bausmės klausimą, kadangi veikos padarymas dėl chuliganiškų paskatų yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

19. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai kaltininko padarytą smurtinę veiką pirmiausia nulėmė konfliktas su nukentėjusiaisiais, pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio santykių, t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios, juos paaiškinančios priežastys, nusikalstamą veiką kvalifikuojanti aplinkybė – chuliganiškos paskatos – paprastai neinkriminuojama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-166/2013, 2K-21-942/2016, 2K-367-511/2018).

20. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad smurtas D. J. atžvilgiu buvo vartojamas siekiant išsiaiškinti G. K. daiktų dingimo aplinkybes po anksčiau A. S. bute vykusių išgertuvių. Iš nuteistųjų, liudytojų A. S., I. K. ir dalinai – A. S. parodymų matyti, jog V. Š. ir E. Š. įtarė, kad G. K. daiktus galėjo pavogti D. J. – pagrindą tokiam įtarimui sudarė tai, kad po išgertuvių D. J. ir V. Š. tvarkantis bute, kuriame tuo metu buvo tik jie ir A. S., vieninteliai D. J. ir V. Š. matė G. K. planšetinį kompiuterį, kuris vėliau dingo, todėl, V. Š. išėjus iš buto, susidarė pagrįstas įtarimas, kad tik D. J. galėjo pasisavinti šį kompiuterį, kadangi A. S. yra neįgalus (nevaikštantis) ir išnešti kompiuterio iš buto jis negalėjo. Be to, bute girtavusių asmenų kompanijoje D. J. iš anksčiau buvo žinomas kaip asmuo, linkęs pasisavinti svetimą turtą. Iš teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme apklaustos liudytojos I. K. parodymų matyti, kad nuteistieji smurtavo reikalaudami D. J. prisipažinti, kad jis pavogė G. K. daiktus. A. S. teismo posėdyje taip pat nurodė, kad nuteistieji kaltino D. J., kad jis pagrobė svetimą turtą, todėl, atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad nuteistieji padarė D. J. nežymų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų. Priešingai, šios aplinkybės akivaizdžiai liudija tai, kad smurtas prieš D. J. buvo panaudotas dėl asmeninių priežasčių, apeliantams turint pagrindą įtarti, kad D. J. pavogė G. K. planšetinį kompiuterį, t. y. nuteistųjų nusikalstamus veiksmus lėmė konkrečios, juos paaiškinančios priežastys, o ne mažareikšmė dingtis, kaip nurodoma kaltinime ir skundžiamame nuosprendyje.

21. Pažymėtina ir tai, jog nors nuteistiesiems buvo inkriminuota, kad jie nusikaltimą padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio, o pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ši aplinkybė yra nuteistųjų atsakomybę sunkinanti (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), tačiau teisėjų kolegija su tokia išvada nesutinka, kadangi byloje nėra paneigta nuteistųjų versija, kad įvykio metu jie buvo blaivūs. Be to, kaip matyti iš nuteistųjų parodymų, apsvaigimas nuo alkoholio nebūtų turėjęs įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kadangi jie buvo tvirtai pasiryžę išsiaiškinti G. K. daiktų dingimo aplinkybes.

22. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Nusikaltimo vykdymo bendrininkas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų, nurodytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyti visi nuteistųjų kaltę dalyvavus bendrininkų grupe nežymiai sutrikdant D. J. sveikatą patvirtinantys požymiai. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad tarp nuteistųjų buvo išankstinis žodinis susitarimas smurtauti D. J. atžvilgiu, tačiau šis susitarimas tarp nuteistųjų pasireiškė konkliudentiniais veiksmais. Nuteistieji matė ir suprato vienas kito veiksmus prieš D. J., suvokė, kad šiais bendrais veiksmais gali sutrikdyti jo sveikatą bei pritarė tokiems vienas kito veiksmams, todėl akivaizdu, kad jie veikė bendrininkų grupėje ir privalo atsakyti už bendrais veiksmais D. J. padarytus sužalojimus, atskirai neišskiriant konkrečių sužalojimų, kuriuos padarė kiekvienas nuteistasis, kaip tai nurodoma nuteistojo V. Š. apeliaciniame skunde.

23. Apibendrinant tai, kas aptarta, konstatuotina, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą nuteistieji padarė tokiomis aplinkybėmis: V. Š. ir E. Š. 2019 m. spalio 25 d., apie 11 val., bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje, E. Š. atvedus iš kiemo į butą D. J. ir įstūmus jį į kambarį, panaudodami jėgą, kad jis negalėtų pasišalinti, bendrais veiksmais panaudojo fizinį smurtą – rankomis ir kojomis sudavė D. J. į galvą ir kūną ne mažiau 30 smūgių, tuo padarydami poodines kraujosruvos abiejų akių vokuose, kairės ausies kaušelyje, dešiniame žaste, dešinėje alkūnėje, dešiniame dilbyje, dešinėje šlaunyje, dešiniame kelyje, abiejose blauzdose, kairėje pėdoje, krūtinėje, odos nubrozdinimą kaktoje, minkštųjų audinių kraujosruvas pakaušyje, kaktoje, odos nubrozdinimus nugaroje, abiejuose keliuose, kairėje blauzdoje, kraujosruvą kairiame krūtinės šone, tokiu būdu nežymiai sutrikdė D. J. sveikatą.

24. V. Š. ir E. Š. nusikalstamą veiką perkvalifikavus pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, jiems atitinkamai turi būti paskirtos naujos bausmės.

25. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 1 metų.

26. Nuteistieji padarė vieną baigtą tyčinį smurtinio pobūdžio nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis). Jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta – nors nuteistieji pripažino, kad smurtavo prieš nukentėjusįjį, tačiau, siekdami sumenkinti savo indėlį į nusikalstamą veiką, nurodė nesudavę tiek smūgių, kiek jiems inkriminuota kaltinime, be to, nėra jokių duomenų, kad dėl D. J. sumušimo jie galėtųsi nuoširdžiai. Jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veiką padarė bendrininkų grupė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Šioje vietoje taip pat pažymėtina, jog nors V. Š. faktiškai yra recidyvistas – teistas Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2019 m. birželio 21 d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu 6 mėn. ir nagrinėjamą veiką padarė neatlikęs šios bausmės, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nei kaltinamajame akte, nei skundžiamame nuosprendyje ši aplinkybė nenurodyta kaip V. Š. atsakomybę sunkinanti (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), todėl teisėjų kolegija, nesat proceso dalyvių skundų, šios aplinkybės savo iniciatyva negali pripažinti V. Š. atsakomybę sunkinančia.

27. Skirdama bausmes nuteistiesiems, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad jie padarė vieną baigtą tyčinį nesunkų nusikaltimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistieji nebausti administracine tvarka, nusikaltimo padarymo metu niekur nedirbo, tačiau priėmus skundžiamą nuosprendį E. Š. įsidarbino (t. 7, b. l. 173-176). V. Š. anksčiau teistas, nusikaltimą įvykdė bausmės atlikimo metu (šiuo metu bausmė yra visiškai atlikta), E. Š. yra neteistas.

28. Esant visoms šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju nuteistiesiems skirtina viena švelnesnių BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytų bausmių – laisvės apribojimas (BK 48 straipsnio redakcija, galiojusi nusikalstamos veikos padarymo metu), kurios trukmė, atsižvelgiant į prieš tai aptartas nuteistųjų asmenybes, diferencijuojama.

Dėl civilinių ieškinių ir atstovavimo išlaidų

30. Apeliaciniuose skunduose nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti iš nuteistųjų S. J. ir R. J. neturtinės žalos atlyginimą bei jų patirtas atstovavimo išlaidas.

31. S. J. ir R. J., kurie ikiteisminio tyrimo metu buvo pripažinti nukentėjusiaisiais ir civiliniais ieškovais dėl D. J. nužudymo, byloje yra pareiškę civilinius ieškinius: S. J. – dėl 869 Eur turtinės (laidojimo išlaidų) ir 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 141-156, 157), R. J. – dėl 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (t. 2, b. l. 23-29, 30). Nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio atmetimo dėl turtinės žalos atlyginimo neskundžiama.

32. Spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad neturtinė žala tiek D. J. motinai S. J., tiek broliui R. J. turi būti atlyginta, tačiau, atsižvelgęs į jų tarpusavio ryšius, prašomos priteisti sumos dydį sumažino.

33. Teisėjų kolegija su tokiu sprendimu visiškai nesutinka, nes , pirmiausia, BPK 28 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad nukentėjusysis yra fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar neturtinės žalos, arba nuo nusikalstamos veikos mirusio fizinio asmens šeimos narys ar artimasis giminaitis, kurie dėl to asmens mirties patyrė fizinės, turtinės ar neturtinės žalos. Šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad tarp nagrinėjamos nusikalstamos veikos ir D. J. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo nėra priežastinio ryšio ir E. Š. ir V. Š. nagrinėjamoje byloje nekaltinami savo veiksmais sukėlę D. J. mirtį, S. J. ir R. J. negali būti nukentėjusieji dėl nagrinėjamos nusikalstamos veikos, o nukentėjusysis yra tik miręs D. J.. Ši nuostata įtvirtinta ir CK 6.283 straipsnio 1 dalyje, kur nurodyta, kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo tik nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Tai reiškia, kad teisė į nagrinėjamu atveju padarytos žalos atlyginimą buvo mirusiojo D. J. asmeninė teisė, tačiau ji negali būti paveldėjimo objektu, kadangi CK 5.1 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad asmeninės neturtinės ir turtinės teisės nepaveldimos ir paveldėtojai neįgyja teisės už mirusį asmenį pareikšti ieškinį, už jį suformuluoti galimai patirtą palikėjo žalos dydį ir pan. Pažymėtina ir tai, kad ieškinys yra galimybė apginti pažeistas savo subjektines teises, todėl niekas kitas, o tik pats asmuo turi teisę nuspręsti, kokiais būdais ginti pažeistą savo teisę ir ar ją ginti apskritai, taip pat įvertinti galimai patirtą žalą, tuo labiau, kad tą patirtą žalą reikia įrodyti ir ji yra susijusi išimtinai su žalą patyrusio asmens vertybėmis.

34. Esant šioms aplinkybėms S. J. ir R. J. civiliniai ieškiniai, o tuo pačiu ir prašymai dėl jų patirtų ryšium su bylos nagrinėjimu atstovavimo išlaidų atlyginimo turi būti atmetami.

35. Tokiu būdu, dėl aukščiau aptartų aplinkybių, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtų bausmių, dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms bei dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 1, 2, 3, 4 punktai).

36. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2021 m. gegužės 20 d. pažymą Nr. (12.36Mr) PT-3725, patvirtinančią išlaidas dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo E. Š. nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Įvertinus aplinkybę, kad baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), taip pat tai, jog visiškai tenkinamas E. Š. apeliacinis skundas, prašymas iš nuteistojo E. Š. priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. kovo 23 d. nuosprendį pakeisti:

V. Š. nusikalstamus veiksmus iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį ir V. Š. paskirti bausmę – laisvės apribojimą 14 mėnesių, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti V. Š. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2019 m. spalio 27 d. iki 2020 m. gegužės 27 d., ir laikyti, kad V. Š. jam paskirtą bausmę yra atlikęs.

E. Š. nusikalstamus veiksmus iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį ir E. Š. paskirti bausmę – laisvės apribojimą 12 mėnesių, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti E. Š. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2019 m. spalio 27 d. iki 2020 m. gegužės 27 d., ir laikyti, kad E. Š. jam paskirtą bausmę yra atlikęs.

S. J. ir R. J. civilinius ieškinius ir prašymus dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą priteisti iš nuteistojo E. Š. išlaidas dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka atmesti.