Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimundo Jurgaičio, Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Žindulienės,

asmens, kuriam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjui advokatui Sauliui Staškui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro L. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2019 m. vasario 21 d. nutarties, kuria S. U. pripažintas nepakaltinamumo būklėje padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 2 dalyje, ir nutarta jam taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarų stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje, bendro stebėjimo sąlygomis. Ta pačia nutartimi S. U. atžvilgiu pritaikytas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dėl baudžiamojo įstatymo uždraustos pavojingos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, šioje dalyje jo atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas.

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2019 m. sausio 4 d. nutartimi S. U. paskirtą atidavimą į VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninę ir laikymą joje nutarta taikyti iki šios nutarties įsiteisėjimo.

V. P. civilinis ieškinys dėl 500 Eur turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Kadangi apeliaciniu skundu prokuroras S. U. inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybių, kaltės bei kvalifikacijos neginčija, tačiau nurodo, kad S. U. padarytai veikai, numatytai BK 253 straipsnio 1 dalyje, netinkamai pritaikytos BK 95 straipsnio nuostatos ir jo atžvilgiu neteisėtai nutrauktas baudžiamasis procesas dėl senaties, apeliacinės instancijos teismas baudžiamąją bylą patikrina neišeidamas iš apeliacinio skundo ribų.

6. Remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jei suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Tokie terminai, jų skaičiavimo taisyklės, senaties eigos sustojimo ir nutrūkimo pagrindai nustatyti ne baudžiamojo proceso įstatyme, o BK 95 straipsnyje. Dėl to, sprendžiant dėl baudžiamojo proceso nepradėjimo ar nutraukimo suėjus senaties terminui, visų pirma svarbu tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamąjį įstatymą (pvz., kasacinė byla Nr. 2K-P-100/2008). Pažymėtina, kad pagal BK 95 straipsnį, suėjus senaties terminui, asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis. Tuo tarpu pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas. Taigi baudžiamojo proceso įstatymo formuluotė senaties terminą sieja su draudimu pradėti baudžiamąjį procesą ir reikalavimu jį nutraukti suėjus senaties terminui, o baudžiamasis įstatymas – su draudimu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Teismų praktikoje toks nevienodas teisinis reguliavimas, viena vertus, nelaikomas prieštaringu nurodant, kad BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas reikalavimas nutraukti pradėtą procesą yra siejamas tik su draudimu priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinė byla Nr. 2K-7-233/2007). Kita vertus, pažymima, kad tais atvejais, kai yra aišku, jog BK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai yra suėję ir asmeniui nebus galima pritaikyti baudžiamajame įstatyme numatytos sankcijos, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti besąlygiškai nutraukiamas nepriklausomai nuo priežasčių, dėl kurių senaties terminas buvo praleistas (kasacinės bylos Nr. 2K-93/2007, 2K-P-100/2008).

7. Teismų praktikoje formuojama nuostata, kad, nutraukiant baudžiamąjį procesą (jo nepradedant), remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, aplinkybės, turinčios reikšmės senaties trukmės nustatymui (senaties instituto taikymui), neturi kelti abejonių. Atsižvelgiant į tai, kad senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo nusikalstamos veikos padarymo, jo trukmė priklauso nuo nusikalstamos veikos rūšies, sunkumo, baudžiamajame įstatyme numatytos sankcijos, nutraukiant baudžiamąjį procesą (jo nepradedant) turi būti aiškus nusikalstamos veikos kvalifikavimas, jos padarymo laikas.

8. BPK 254 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nagrinėjimo teisme metu nustačius BPK 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytas aplinkybes, byla nutraukiama teismo nutartimi. Taigi, nutraukiant baudžiamąjį procesą suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, kaltinamojo kaltės klausimas nesprendžiamas, nes apkaltinamojo nuosprendžio jau nebegalima priimti, todėl nėra prasmės to daryti.

9. Baudžiamosios atsakomybės senaties terminai nustatyti BK 95 straipsnyje. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas baudžiamajame įstatyme šį institutą, iš esmės pripažįsta, kad atitinkamos valstybės ikiteisminio tyrimo ir (ar) teisminės institucijos konkrečioje baudžiamojoje byloje gali neįvykdyti savo konstitucinės pareigos per įstatyme nustatytą laiką, todėl BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra įtvirtintas imperatyvas, kad tokiais atvejais baudžiamasis procesas besąlygiškai nutraukiamas neatsižvelgiant į priežastis, dėl kurių buvo praleistas senaties terminas. Senaties terminai siejami su priėmimu apkaltinamojo nuosprendžio, kuris negali būti priimtas praėjus baudžiamojo įstatymo nustatytiems terminams (BPK 235 straipsnis).

10. S. U. byla su kaltinamuoju aktu atiduota teismui pagal BK 187 straipsnio 2 dalį (klausimas dėl šios veikos nesprendžiamas) ir 253 straipsnio 1 dalį, t. y., kad 2010 m., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, neteisėtai įgijo devynis sportinius - medžioklinius šovinius, kurie skirti įvairiems B, C kategorijos ginklams, juos atgabeno į garažą ir neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė garaže iki 2018 m. gegužės 8 d. 22.00 val., kol asmens kratos metu šiuos šaudmenis paėmė policijos pareigūnai.

11. BK komentare nurodyta, kad 253 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytas laikymas yra trunkamojo pobūdžio. Šiuo atveju veika laikoma baigtu nusikaltimu nuo atitinkamų veiksmų darymo pradžios, tačiau nusikaltimas pabaigiamas daryti tik pačiam kaltininkui ar kitiems asmenims (pvz. policijos pareigūnui ir pan.) nutraukus kaltininko daromą nusikalstamą veiką. Sutinkamai su paminėta bei prokuroro apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, teisėjų kolegija nustatė, kad apylinkės teismas, nustatydamas, kad S. U. nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, įvykdė 2010 m. netinkamai įsigilino į BK 253 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytą „laikymo“ sąvoka. Pažymėtina, kad BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra trunkamojo pobūdžio, ir nors jo laikymas, kas inkriminuota S. U., siejamas su įgijimo ir laikymo pradžios momentu, tačiau šiuo atveju nusikaltimo baigtumas turi būti siejamas su pareigūnų S. U. atliktos asmens kratos baigimo metu, nes S. U. ne tik įgijo, parsigabeno ir laikė garaže draudžiamus šovinius, tačiau įvykio dieną - 2018 m. gegužės 8 d. 22.00 val. sulaikomas policijos pareigūnų, juos turėjo su savimi, t. y., neturėdamas leidimo juos laikyti, nešiojosi šaudmenis (šovinius) su savimi. BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje nurodyta, kad asmeniui, padariusiam apysunkę tyčinę nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu nuo veikos padarymo praėjo dvylika metų. Šiuo atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad nusikaltimo, numatyto BK 253 straipsnio 1 dalyje, padarymo laikas S. U. turi būti skaičiuojamas nuo 2018 m. gegužės 8 d. 22.00 val., o kadangi minima nusikalstama veika priskiriama apysunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai, S. U. negalėjo būti pritaikyta apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, ką padarė apylinkės teismas. Taigi šio dalyje apylinkės teismo nutartis keičiama dėl netinkamai pritaikyto įstatymo.

12. Kaip matyti iš BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties, baudžiamąją atsakomybę užtraukia ne bet koks neteisėtas šaudmenų laikymas, o šaudmenų laikymas neturint leidimo. Tokiam baudžiamojo įstatymo aiškinimui pritaria ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija nutartyje Nr. 2K-P-178/2012. Plenarinės sesijos nutartyje nurodyta sąvoka „neteisėtas disponavimas” yra suvokiama plačiąja prasme, kadangi disponavimas ginklais ir šaudmenimis, neturint leidimo, taip pat yra neteisėtas. Nustačius, kad baudžiamąją atsakomybę užtraukia tik pakankamo pavojingumo neteisėta veika, svarbu nustatyti, ar S. U. šaudmenis laikė neturėdamas leidimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija nutartyje Nr. 2K-P-178/2012, vertindama asmens veikos pavojingumą, atsižvelgė į tokias aplinkybes kaip asmens pareigos, šaudmenų laikymo vieta ir sąlygos, šaudmenų įsigijimo teisėtumas, tikimybė, kad asmuo šiuos šovinius panaudos pavojingoms veikoms, šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą.

13. Iš 2018 m. rugpjūčio 3 d. policijos pareigūno tarnybinio pranešimo matyti, kad atlikus patikrinimą Policijos licencijuojamos veikos informacinėje sistemoje apie S. U. duomenų, kad buvo išduotas leidimas (laikyti) nešiotis ginklus nėra (1 t. b. l. 48). BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, o tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė už šią veiką kyla nepriklausomai nuo kokių nors padarinių kilimo, tam pakanka pačių baudžiamajame įstatyme numatytų veiksmų padarymo. Šis nusikaltimas yra baigtas nuo šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų gaminimo, įgijimo, laikymo, nešiojimo, gabenimo pradžios momento arba jų realizavimo. Byloje pakankamai duomenų, pagrindžiančių S. U. kaltę dėl BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, t. y., asmens kratos protokolas, kuriame užfiksuota, kad 2018 m. gegužės 8 d. 22.00 val. atliekant S. U. asmens krata, rūbų kišenėse rasti devyni mažo kalibro šoviniai (1 t. b. l. 122-124), 2018 m. gegužės 24 d. specialisto išvada Nr. 40-(434)-IS1-439-(13.2), kurioje nurodyta, kad tirti pateikti 9 šoviniai yra šaudmenys, o būtent pramoninės gamybos, 5,6 mm kalibro, kraštinio skėlimo, sportiniai - medžiokliniai šoviniai, kurie skirti įvairiems B, C kategorijų graižtviniams, šaunamiesiems ginklams: pistoletams, šautuvams, revolveriams. 7 šoviniai tinkami šaudymui, 2 šoviniai šaudymui netinkami (1 t. b. l. 42-44), bei paties S. U. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kur jis pripažino, kad su savimi nešiojosi šovinius su tikslu juos parduoti (1 t. b. l. 145-147). Sutinkamai su BK 253 straipsniu saugomu objektu – visuomenės saugumu, kuriam kyla pavojus dėl neteisėto šaudmenų laikymo, teismas pripažįsta, kad S. U., žinodamas, kad neturi leidimo ginklo ir šaudmenų laikymui, bei pažymint jo kitą įvykdytą pavojingą nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad S. U. neteisėti tyčiniai pavojingi veiksmai, laikant draudžiamus šovinius atitinka BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimo sudėtį.

14. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai pritaikyto įstatymo nutraukiant baudžiamąjį procesą dėl BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos S. U. atžvilgiu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 3 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2019 m. vasario 21 d. nutarties dalį dėl S. U. pritaikytos apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties dėl baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 253 straipsnio 1 dalyje, pritaikymo ir baudžiamojo proceso šioje dalyje nutraukimo pakeisti:

S. U. pripažinti nepakaltinamumo būklėje padarius baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 2 dalyje ir 253 straipsnio 1 dalyje, ir jam taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarų stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje, bendro stebėjimo sąlygomis.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.