- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-11-28
- Bylos Nr.
- eI-4962-331/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- Š. N.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. N. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu ir prašo: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. S-98 (7-160/2019) (toliau – Komisijos Sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Inspekcija) 2017 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. (21.63-32) FR0682-205; 3) panaikinti visus paskaičiuotus delspinigius ir baudą.
2. Paaiškino, kad VMI atliko pareiškėjo gautų pajamų ir sumokėtų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., surašė patikrinimo aktą Nr. (21.63-32) FR0682-205 bei papildomai apskaičiavo 67.319,45 Eur (toliau – GPM), 18.539,42 Eur GPM delspinigių ir 20.195,84 Eur GPM baudą. Komisija Sprendimu paliko galioti Inspekcijos Sprendimą.
2.1. Teigia, kad nustatant pažeidimus VMI ir Komisijos sprendimus grindė vieninteliu motyvu, kad pareiškėjo faktiniais duomenimis pagrįstos išlaidos viršijo deklaruotas ir dokumentais pagrįstas pajamas bei į, tai, kad jis nevykdė prievolės metinėje pajamų deklaracijoje už 2013 - 2014 m. deklaruoti gautų 1.527.100,16 Lt kitų pajamų. Šiuo pagrindu Inspekcija apskaičiavo didžiąją dalį (apie 99 %) Sprendime nurodytos GPM sumos. Likusi dalis (apie 1 %) GMP iš esmės buvo apskaičiuota dėl pareiškėjo gautų tariamai beprocenčių paskolų, pareiškėjo išduotų paskolų pagrindu gautų palūkanų ir dėl gautų transporto priemonės perleidimo pajamų. Pareiškėjas įrodinėdamas, kad jo išlaidos neviršijo pajamų, t. y. pagrįsdamas 1.527.100,16 Lt pajamas, pateikė apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant paskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius (toliau – (duomenys neskelbtini) forma), kurioje nurodyta, kad 1) 2012-11-07 iš tėvo O. N. dovanojimo pagrindu gauta 520.000 Lt piniginių lėšų suma; 2) 2014-08-05 iš G. L. paskolos sutarties pagrindu pasiskolinta 300.000 Lt suma; 3) 2014-07-14 iš UAB „General technologies“ paskolos sutarties pagrindu pasiskolinta 600.000 Lt suma; 4) 2013-01-15 paskolos sutartis pagrindu D. A. suteiktos 260.000 Lt paskolos suma; 5) 2014-12-01 paskolos sutartis Nr. 2014/12/01 pagrindu V. J. suteiktos 300.000 Lt paskolos suma; 6) Kiti pajamų šaltiniai.
2.2. Pareiškėjo manymu priimdami sprendimus, tiek VMI, tiek Komisija nevertino patirtų išlaidų šaltinių, kuriuos pateikė 2019 m. birželio 20 d. teikdamas patikslintą (duomenys neskelbtini) formą. Nei VMI, nei Komisija nesivadovavo nurodytais šaltiniais, t. y. (duomenys neskelbtini) forma, kuri patvirtina nuolatinio Lietuvos gyventojo sudarytus sandorius. VMI pažeidė turinio viršenybės prieš formą principą, nes nepagrįstai atsisakė vertinti iš G. L., UAB „General technologies“, D. Andrikio ir V. J. pasiskolintas lėšas kaip pareiškėjo pajamas vien tuo formaliu pagrindu, kad pareiškėjas netinkamai pateikė ir(ar) nepateikė pranešimo formų ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), nors pareiškėjas pateikė (duomenys neskelbtini) formos pranešimą įstatymo nustatytais terminais (t. y. iki 2016-06-30). Teigia, kad vėliau (jau po 2016-06-30) (duomenys neskelbtini) formos pranešimą patikslino, nurodydamas paskolas iš G. L. ir UAB „General technologies“.
2.3. Pažymi, kad iš anksto informavo VMI, kad jo galimybės laiku pateikti tikslius duomenis yra ribotos, nes kitos institucijos atliekamo patikrinimo metu buvo paimti dokumentai, tarp jų ir minėtos paskolų sutartys. Mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius, privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais, o ne „aklai taikyti įstatymo raidę“ ir remtis turinio viršenybe prieš formą vienpusiškai. Teigia, kad pajamų, t. y. gautų iš G. L., UAB „General technologies“, D. A. ir V. J. paskolų suma, yra 1 460 000 Lt. Ši keturių paskolų suma atitinka beveik visą Sprendime nurodomą pareiškėjo pajamų sumą (1 527 100,16 Lt), todėl jam negali kilti Sprendime nurodomos mokestinės prievolės bei negali būti taikomos mokesčių administratoriaus paskirtos sankcijos. Mano, kad 2013-2014 mokestiniu laikotarpiu sudarė daugiau kaip keliasdešimt paskolų sutarčių (tiek kaip paskolos gavėjas, tiek kaip paskolos davėjas), kurių daugelis buvo atliekama ne vienu pavedimu, pinigų įnešimu ir pan. Dauguma tokių sutarčių buvo sudaromos dėl dešimtis ar kelis šimtus tūkstančių litų siekiančių sumų. Paskolų teikimas ir gavimas pareiškėjui buvo įprasta veikla. Todėl keturios minėtos paskolos savo dydžiu ir pobūdžiu nesiskyrė nuo kitų patikrinimo akte nurodomų pareiškėjo išduotų ir gautų paskolų. Pažymi, kad dėl sudaromų paskolų dažnumo ir sumų, nespėjo laiku pateikti ar nepateikė pranešimų apie keturias iš keliasdešimties paskolų, nors šios keturios paskolų sutartys patvirtina, kad jo išlaidos atitiko pajamas. Todėl pareiškėjo nuomone mokėtini mokesčiai turėjo būti apskaičiuojami atsižvelgiant į faktines aplinkybes, t. y. atsižvelgiant į Pareiškėjo pajamas gautas iš G. L., UAB „General technologies“, D. A. ir V. J. paskolų.
2.4. Pareiškėjo manymu sprendime nėra pateikiama nei vieno tiesioginio įrodymo, apart to deklaratyvaus teiginio, kad pareiškėjo tėvas nedisponavo tokio dydžio lėšomis, todėl pareiškėjui tariamai jų nedovanojo. Laiko, kad įrodymų trūkumas yra pagrindas naikinti sprendimą. Siekdamas pagrįsti savo poziciją dėl paskolos teisinių santykių su G. L. egzistavimo, pareiškėjas Komisijai pateikė naujus įrodymus: 2015 m. birželio 21 d. susitarimą dėl 2014 m. rugpjūčio 5 d. paskolos sutarties Nr. GL2 pakeitimo, 2015 m. gruodžio 31 d. susitarimą Nr.1 dėl 2014 m. rugpjūčio 5 d. paskolos sutarties Nr. GL2 pakeitimo, 2015 m. birželio 21 d. susitarimą Nr. 2 dėl 2014 m. rugpjūčio 5 d. paskolos sutarties Nr. GL2 pakeitimo bei 2015 m. lapkričio 8 d. susitarimą Nr. 3 dėl 2014 m. rugpjūčio 5 d. paskolos sutarties Nr. GL2 pakeitimo. Pažymi, kad nors šiuos dokumentus pateikė vėliau, tačiau Komisijos dėl šio pagrindo jie negali būti atmetami ar nevertinami. Komisijos skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad jai pateikti dokumentai, o konkrečiai 2015 m. birželio 21 d. susitarimas Nr. 2 ir 2015 m. lapkričio 8 d. susitarimas Nr. 3 yra surašyti ankščiau už 2015 m. gruodžio 31 d. susitarimą Nr. 1, neatitinka tiesos, nes minėtuose 2015 m. birželio 21 d. susitarime Nr. 2 ir 2015 m. lapkričio 8 d. susitarime Nr. 3 yra įsivėlusi paprasčiausia techninė klaida - jie buvo pasirašomi 2016 metais, t. y. 2016 m. birželio 21 d. ir 2016 m. lapkričio 8 d., neteisingi. Todėl siekdamas paneigti Komisijos padarytas neteisingas išvadas, teikia teismui papildomus įrodymus, t. y. 2014 m. rugpjūčio 4 d. el. laiško kopiją, kuriuo į Pareiškėją kreipėsi paskolos davėjos G. L. sūnus E. L., kuris ir derino už savo motiną visas paskolos sutarties sąlygas su pareiškėju, siekdamas aptarti paskolos sutarties sąlygas ir suderinti paskolos pasirašymo pas notarą laiką (Priedas Nr. 2). Kartu su šiuo E. L. el. laišku, pareiškėjui buvo pateiktas peržiūrėti paskolos sutarties tekstas (Priedas Nr. 3).
2.5. Teigia, kad VMI sprendime konstatavo, kad nemokėdamas palūkanų už gautas paskolas, pareiškėjas gavo ekonominės naudos - pajamų natūra. Tačiau su šiuo argumentu pareiškėjas visiškai nesutinka, kadangi paskolų sutartyse expressis verbis neįtvirtintas palūkanų mokėjimas. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.872 str. 1 d., kurioje numatoma, jog tuo atveju „jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu“. Šią nuostatą papildo kita CK įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai paskolos dalykas yra pinigai paskolos sutartis yra atlygintinė (CK 6.872 str. 3 d.). Pasisako, kad iš CK 6.872 str. 1 d. ir 3 d. nuostatų matyti, kad paskola yra atlygintinė net ir tais atvejais, kai paskolos sutarties tekste palūkanų mokėjimo klausimas atskirai nėra aptariamas. Būtent tokia situacija susiklostė ir pareiškėjo sudarytų paskolų atveju. Sprendime nurodomos paskolų sutartys buvo atlygintinės, nors jose expressis verbis neįtvirtintas palūkanų už suteiktas paskolas mokėjimas. Todėl gautos paskolos nėra beprocentės ir negali būti pripažįstamos pajamomis natūra. Nesant pajamų natūra, pareiškėjui (VMI nurodytais atvejais Pareiškėjas buvo paskolų gavėjas) nekyla mokestinės prievolės dėl GMP sumokėjimo. Šį mokestį nuo iš paskolų gautų pajamų įstatymų nustatyta tvarka privalo sumokėti būtent paskolų davėjai. Taip pat pasisako, kad nors Sprendime nurodomos paskolos būtų laikomos beprocentėmis, tai nereiškia, jog pareiškėjas (paskolos gavėjas) turi sumokėti GMP.
2.6. Pareiškėjo nuomone VMI, skirdama 30 proc. dydžio baudą pareiškėjui, o MGK tvirtindama tokį sprendimą, pažeidė Metodikos 18.1, 18.2 ir 18.4 p. reikalavimus. Mokesčių administratorius neatsižvelgė į aplinkybę, jog atliktas mokestinis patikrinimas yra pirmasis tokio pobūdžio mokesčių administratoriaus veiksmas pareiškėjo atžvilgiu. Anksčiau pareiškėjas dėl su mokesčiais susijusių klausimų nebuvo baustas. Teismo posėdyje pareiškėjas ir jos atstovas prašė skundą patenkinti, palaikė skundo argumentus.
2.7. Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas prašė skundą patenkinti jame išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
3. Atsakovė VMI su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjo išlaidos grynais pinigais (suteiktos paskolos fiziniams ir juridiniams asmenims, įsigyti vertybiniai popieriai, apmokėtas nekilnojamojo turto įsigijimas, įnešti grynieji pinigai į banko sąskaitą) sudarė 2 331 161,27 Lt, grynaisiais gautos pajamos ir disponuojamos piniginės lėšos sudarė 602 923,75 Lt. Patikrinimo metu įvertinus nustatytą 2013 metų pradžioje galimai turėtą ne banke 201 137,36 Lt piniginių lėšų likutį, nustatyta kad pareiškėjo išlaidos 1 527 100,16 Lt suma, viršijo gautų pajamų sumą. Pareiškėjas pajamų šaltinius grindė gautų paskolų sutartimis, pagal kurias iš G. L., UAB „General technologies“, D. A. ir V. J. gavo 1 460 000 Lt paskolų sumą.
3.1. Teigia, kad Pareiškėjo tėvas jam padovanojo 520 000 Lt pinigų sumą. Tačiau buvo nustatyta, kad O. N. negalėjo pareiškėjui padovanoti grynais pinigais 520 000 Lt sumos, nes atlikto O. N. kontrolės veiksmo metu nenustatyta, kad 2012 m. lapkričio 7 d. O. N. būtų disponavęs 520 000 Lt grynųjų piniginių lėšų suma, pagal rašytinę dovanojimo sutartį, kuria O. N. Pareiškėjui dovanojo pinigines lėšas, nebuvo pateikta, nors Pareiškėjui buvo duotas 2016 m. gruodžio 21 d. Mokesčių administratoriaus nurodymas pateikti informaciją ir dokumentus, pagrindžiančius dovanojimo sandorį tarp Pareiškėjo ir O. N.. Tačiau pagal notarų VMI pateiktus duomenis nustatyta, kad nėra duomenų apie O. N. ir pareiškėjo dovanojimo sandorius. Pareiškėjas metinės pajamų deklaracijos ir metinės gyventojo turto deklaracijos už 2012 metus nėra pateikęs, nors tokia prievolė buvo, jei būtų gauta minėta dovana. Pareiškėjas nepagrindė deklaruoto pajamų šaltinio realumo, todėl mokesčių administratorius pagrįstai neatsižvelgė į Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) pranešime nurodytą informaciją apie tėvo O. N. 2012 m. lapkričio 7 d. dovanotas 520 000 Lt pinigines lėšas.
3.2. Pažymi, kad pagal 2013 m. sausio 15 d. paskolos sutartį, D. A. įsipareigojo suteikti Pareiškėjui 260 000 Lt paskolą. Pagal 2014 m. gruodžio 1 d. paskolos sutartis Nr. 2014/12/01 V. J. įsipareigojo pareiškėjui penkių metų laikotarpiui paskolinti 300 000 Lt. Pateiktoje 2013 m. sausio 15 d. sutartyje nurodyta, kad paskola suteikiama paskolos sutarties pasirašymo momentu grynaisiais pinigais. Pagal 2014 m. gruodžio 1 d. sutarties sąlygas paskola perduodama įnešant į nurodytą paskolos gavėjo banko sąskaitą, šalių susitarimu paskola bus grąžinama į paskolos davėjo sąskaitą, jei paskolos davėjas nepareikalaus kitaip, garantas dėl paskolos grąžinimo nenurodytas. Patikrinimo metu nenustatytas D. A. ar V. J. paskolos suteikimas Pareiškėjui ar jos grąžinimas bankiniais pavedimais. Kadangi Pareiškėjas nėra teikęs Nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius (duomenys neskelbtini) formos, nėra deklaravęs gautų paskolų iš D. A. ir V. J., vadovaujantis Nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius (duomenys neskelbtini) formos, jos papildomo lapo (duomenys neskelbtini) formos pildymo ir pateikimo taisyklių 37 p. nuostatomis, įvertinta, kad 2013 m. sausio 15 d. Paskolos sutartimi ir 2014 m. gruodžio 1 d. Paskolos sutartimi Nr. 2014/12/01 negali būti grindžiami Pareiškėjo patirtų išlaidų ir pajamų gavimo šaltiniai, todėl šios sutartys bei jose nurodytos sumos nevertintos.
3.3. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas 2016 m. birželio 30 d. pateikė patikslintą (duomenys neskelbtini) formą, kurioje papildomai nurodė 2014 m. rugpjūčio 5 d. pasiskolintą 300 000 Lt sumą iš G. L. ir 2014 m. liepos 14 d. pasiskolintą 600 000 Lt sumą iš UAB „General technologies“. Vadovaujantis (duomenys neskelbtini) formos užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklėmis, patvirtintomis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2015 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. VA – 114, kuriose nurodyta, kad teikdamas patikslintą pranešimą po 2016 m. birželio 30 dienos, mokesčių mokėtojas gali tikslinti tik informaciją, susijusią su jau nurodytais šaltiniais, t. y. tuo atveju, kai teikiamas patikslintas pranešimas po 2016 m. birželio 30 d. dienos, į patikslintą pranešimą nauji šaltiniai negali būti įrašomi. Atsižvelgiant į išdėstytą mokestinio patikrinimo metu nagrinėjant pareiškėjo patirtų išlaidų pajamų šaltinius, nevertinta po 2016 m. birželio 30 d. dienos (duomenys neskelbtini) formoje pateikta informacija.
3.4. Pažymi, kad dėl pajamų natūra buvo nustatyta, kad pareiškėjas gavo keturias paskolas be palūkanų: pagal 2014 m. lapkričio 3 d. Paskolos sutartį gavo 169 967,15 Lt paskolą bankiniu pavedimu iš G. K.; pagal 2014 m. spalio 1 d. Paskolos sutartį gavo 199 988 Lt paskolą bankiniu pavedimu iš V. J.; P. N. suteikė 150 000 Lt paskolą bankiniais pavedimais, pervesdamas 2014 m. birželio 18 d. – 50 000 Lt, 2014 m. liepos 22 d. – 100 000 Lt; D. K. suteikė 85 000 Lt paskolą bankiniais pavedimais, pervesdamas 2014 m. spalio 10 d. – 50 000 Lt, 2014 m. spalio 16 d. – 35 000 Lt. Visos paskolos buvo beprocentės. Pinigai buvo paskolinti Pareiškėjo investicijoms į verslą, įmonių apyvartinėms reikmėms (P. N. 2015 m. liepos 30 d. paaiškinimas Vilniaus AVMI), kotedžų statybai (V. J. 2015 m. liepos 30 d. paaiškinimas Vilniaus AVMI), o G. K. paaiškinime nurodė, nežinantis, kokiu tikslu buvo reikalinga paskola ir kaip ji buvo panaudota (2015 m. rugpjūčio 3 d. paaiškinimas Vilniaus AVMI).
3.5. Teismo posėdyje atsakovės VMI atstovė nedalyvavo, apie teismo posėdį pranešta laiku ir tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjui priskaičiuotų sumokėti GPM mokesčių valstybei, t. y. pareiškėjas gavo kitų pajamų, kurių mokesčių įstatymų nustatyta tvarka nedeklaravo, nuo kurių neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą GPM.
5.1. Pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių admnistratoriaus 2017 m. gegužės 29 d. sprendimu, pateikė Komisijai skundą, kuri išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. S-98 (7-160/2019), sprendimą paliko galioti, konstatuodama, kad Pareiškėjas nepateikė pakankamų ir neginčijamų įrodymų, kurie pagrįstų, kad jis realiai grynaisiais pinigais gavo 1 460 000 Lt iš šių asmenų: 260 000 Lt iš D. A. pagal 2013 m. sausio 15 d. paskolos sutartį; 300 000 Lt iš V. J. pagal 2014 m. gruodžio 1 d. paskolos sutartį Nr. 2014/12/01; 600 000 Lt iš UAB „General technologies“ pagal 2014 m. liepos 14 d. paskolos sutartį ir 300 000 Lt iš G. L. pagal 2014 m. rugpjūčio 5 d. paskolos sutartį.
6. Pareiškėjas, nesutikdamas tiek su mokesčių administratoriaus, tiek su Komisijos priskaičiuotomis GPM sumomis, delspinigiais, paskirta bauda, kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti minėtus sprendimus, ir teigdamas, kad mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą, nesivadovavo pareiškėjo pateiktomis pastabomis dėl patikrinimo akto. Teigė, kad mokesčių administratorius pažeidė turinio viršenybės prieš formą principą, nes nepagrįstai atsisakė vertinti iš G. L., UAB „General technologies“, D. A ir V. J. pasiskolintas lėšas kaip pareiškėjo pajamas vien tuo formaliu pagrindu, kad pareiškėjas netinkamai pateikė ir/ar nepateikė pranešimo formų ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), nors pareiškėjas pateikė (duomenys neskelbtini) formos pranešimą įstatymo nustatytais terminais (t. y. iki 2016 m. birželio 30 d.), vėliau (jau po 2016 m. birželio 30 d.) (duomenys neskelbtini) formos pranešimą patikslino, nurodydamas paskolas iš G. L. ir UAB „General technologies“.
8. Teismas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, palaiko mokesčių administratoriaus poziciją, nes pareiškėjas nepateikė mokesčių administratoriui ir teismui pakankamų ir neginčijamų įrodymų, kurie pagrįstų realiai grynaisiais pinigais gautų piniginių lėšų 1 460 000 Lt iš G. L., UAB „General technologies“, D. A. bei V. J. pagal pasirašytas paskolos sutartis. Iš pareiškėjo skunde teismui nurodomų aplinkybių, taip pat paaiškinimų mokesčių administratoriui ir Komisijai matyti, kad pareiškėjas neginčija aritmetinio mokėtinų mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo, neginčija mokesčių administratoriaus nustatytų tikrinamuoju laikotarpiu gautų pajamų ir patirtų išlaidų sumų, tačiau nesutinka su mokesčių administratoriaus faktinių duomenų vertinimu gaunant pinigines lėšas grynaisiais pinigais pagal paskolos sutartis su G. L., bendrove „General technologies“, D. A. bei V. J..
9. Mokesčiai yra sudėtinė valstybės biudžeto dalis. Valstybės biudžetas nukreiptas į visuomenės interesų tenkinimą. Lietuvos Respublikos biudžete yra sukaupiama nacionalinių pajamų dalis, kuri sudaro būtinas sąlygas įgyvendinti valstybės švietimo, kultūros, mokslo, sveikatos apsaugos, socialinio aprūpinimo bei socialinės šalpos, gamtos apsaugos programas, plėtoti ūkį, išlaikyti valstybės valdžios ir valstybės valdymo įstaigas bei stiprinti krašto apsaugą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnio antroje dalyje teigiama, kad „valstybės biudžeto pajamos formuojamos iš mokesčių, privalomų mokėjimų, rinkliavų, pajamų iš valstybinio turto ir kitų įplaukų“. Laiku nesumokėjus mokesčių valstybei pastarajai kyla finansinių problemų, todėl siekiant atgrasyti nuo tokio pobūdžio mokesčių mokėtojų veiksmų, taikomi mokestinių prievolių užtikrinimo būdai ir tik esant išskirtinėms aplinkybėms galima išimtis, kurios šiuo atveju nėra.
10. Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio 1 dalis numato, jog tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Vadovaujantis šio įstatymo 70 straipsnio 2 dalimi, detalią minėto straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru.
11. Ši tvarka buvo nustatyta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintose Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse, kurių 4 ir 4.1 punktai numato, jog įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius: nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir/ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A556-554/2014). Mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas: (1) apskaičiuoti mokesčius; (2) bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi; (3) tvarkyti apskaitą; (4) saugoti apskaitos ar kitus dokumentus. Šias nuostatas aiškiai savo bylose yra konstatavęs Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėse bylose Nr. A575-146/2011; A442-1984/2012; A602-27/2013 ir kt.).
12. Taigi teismui vertinant Pareiškėjo argumentus dėl G. L., UAB „General technologies“, D. A. ir V. J. paskolintų lėšų pripažinimo jo pajamomis, kai jis vadovaujasi civiliniais sandoriais (paskolos sutartys), turi būti įrodinėjamas pareiškėjo gautų piniginių lėšų realumas. Teismo vertinimu šios aplinkybės turi būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pvz. mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; įrodymai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti asmuo, iš kurio galėjo būti gautos pajamos; įrodymai apie gautų lėšų panaudojimo aplinkybes; paskolos sutarčių tvirtinimas notarine tvarka; gautų piniginių lėšų deklaravimas, ir pan.). Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose (LVAT administracinėse bylose: Nr. Nr. A-438-953/2011, Nr. A-442-2502/2011, Nr. (e)A-l 10-438/2015, Nr. A-690-556/2015 ir kt.). Todėl nagrinėjamu atveju svarbu pareiškėjo paskolos sutarčių pagrindu gautų pajamų realumą vertinti sistemiškai ir kompleksiškai, analizuojant visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomi pajamų šaltiniai turi būti realūs (MAĮ 41 straipsnis), o pateikti įrodymai apie piniginių lėšų gavimą iš atitinkamų šaltinių atspindėti realiai susiklosčiusias faktines aplinkybes, ypač tais atvejais, kai gautų pajamų šaltinis yra ne paties mokėtojo veikla, o kito asmens gautos pajamos. Taigi turi būti pateikti pakankami ir neginčijami įrodymai, kad atitinkamo dydžio pajamos realiai yra gautos konkrečiu nurodytu būdu iš nurodyto pajamų šaltinio, t. y. šaltinis turi būti ne tik realus, bet ir turi būti objektyviais duomenimis patvirtintos aplinkybės, kad lėšos realiai perduotos mokėtojui. Vadinasi mokesčių mokėtojas negali remtis vien tik tvirtinimu, kad jis gavo atitinkamas piniginių lėšų sumas ar galimai jomis disponavo, jas naudojo patirdamas atitinkamas išlaidas, jis turi realiai pagrįsti jo nurodomus piniginių lėšų šaltinius.
13. Teismui įvertinus pareiškėjo pateiktas paskolos sutartis, pareiškėjo paaiškinimus, pateiktus kitus dokumentus, kitas nustatytas aplinkybes, visų nustatytų aplinkybių visumą dėl realiai gautų pajamų pagal paskolos sutartis iš G. L., UAB „General technologies“, D. A. ir V. J., darytina išvada, kad Pareiškėjas nepateikė pakankamų ir neginčijamų įrodymų, kurie pagrįstų, kad jis realiai grynaisiais pinigais gavo 1 460 000 Lt iš paminėtų asmenų. Iš 2013 m. sausio 15 d. paskolos sutarties matyti, kad D. A. įsipareigojo Pareiškėjui suteikti 260 000 Lt paskolą, sutarties pasirašymo metu, grynaisiais pinigais. Sutartyje taip pat buvo nurodyta paskolos grąžinimo tvarka: 52 000 Lt turi būti grąžinti iki 2013 m. sausio 15 d., 52 000 Lt – iki 2014 m. sausio 15 d., 52 000 Lt - iki 2016 m. sausio 15 d., 52 000 Lt - iki 2017 m. sausio 15 d. ir 52 000 Lt - iki 2018 m. sausio 15 d. Palūkanų mokėjimas sutartyje nebuvo numatytas. Mokesčių administratorius, išanalizavęs Pareiškėjo banko sąskaitų išrašus, paskolų suteikimo ar jos grąžinimo faktų nenustatė. Pareiškėjas teismo posėdyje paaiškino, kad paskolą gavo grynais pinigais, jos nėra grąžinęs, pateikė teismui susitarimą su D. A., jog paskolos gražinimą atideda iki 2025 m. sausio 25 d., notarine tvarka šios paskolos sutarties netvirtino, nustatyta tvarka nedeklaravo.
14. Atitinkamai V. J. 2014 m. gruodžio 1 d. sutartimi Nr. 2014/12/01 įsipareigojo Pareiškėjui 5 metų laikotarpiui suteikti 300 000 Lt paskolą, įnešant pinigines lėšas į paskolos gavėjo banko sąskaitą. Šalių susitarimu, paskola bus grąžinama į paskolos davėjo sąskaitą, jei paskolos davėjas nepareikalaus kitaip. Prie paskolos sutarties pridėtas 2016 m. lapkričio 15 d. paskolos grąžinimo aktas. Mokesčių administratorius, išanalizavęs Pareiškėjo banko sąskaitų išrašus, V. J. paskolos suteikimą Pareiškėjui arba jos grąžinimą banko pavedimais nenustatė. Pareiškėjas teismo posėdyje paaiškino, kad paskola buvo suteikta grynais pinigais, notarine tvarka šios paskolos sutarties netvirtino, nustatyta tvarka nedeklaravo.
15. Teismas pažymi, kad mokesčių mokėtojas, kuriam pagal MAĮ 42¹ straipsnio 1 dalies nuostatas buvo atsiradusi prievolė pateikti mokesčių administratoriui informaciją apie sudarytus sandorius (pranešimo forma (duomenys neskelbtini)) (pagal paskolų sutartis Pareiškėjas iš fizinių asmenų gavo pinigines lėšas, viršijusias 50 000 Lt (15 000 Eur), sandoriai nebuvo tvirtinami notaro (be notarinės formos), Pareiškėjas šių pajamų nėra deklaravęs), tokio pranešimo nepateikė. Šio straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintos tokio pranešimo nepateikimo teisinės pasekmės: „Jeigu gyventojas centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos nepateikė, tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami jo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai. Gyventojo pavėluotai pateikta arba patikslinta šiame straipsnyje nurodyta atitinkamo laikotarpio informacija nevertinama, jeigu dėl gyventojo kompetentinga valstybės institucija yra jau pradėjusi mokestinį patikrinimą arba kitą šio Įstatymo 143 straipsnyje nurodyto teisės pažeidimo tyrimą.“.
16. LVAT, aiškindamas MAĮ 42¹ straipsnio 3 dalies nuostatas, yra pažymėjęs, kad šio straipsnio 1 dalies sąlygas atitinkančios paskolų sutartys, apie kurias mokesčių mokėtojas nepateikė centriniam mokesčių administratoriui informacijos, įrodymų leistinumo aspektu, negali būti vertinamos kaip įrodymai, kuriais remiantis gali būti nustatomas pareiškėjo pajamų gavimo faktas. Todėl ginčo situacijoje vien ši byloje nustatyta faktinė aplinkybė, t. y. sandorių nedeklaravimas, teismo vertinimu, yra pagrindas mokesčių administratoriui sandorių, sudarytų tarp Pareiškėjo ir D. A. bei V. J. nevertinti kaip Pareiškėjo pajamų šaltinio.
17. Pareiškėjo teigimu, jis teikė 2019 m. birželio 20 d. patikslintą (duomenys neskelbtini) formą, tačiau nei VMI, nei Komisija nesivadovavo nurodytais šaltiniais, t. y. (duomenys neskelbtini) forma, kuri patvirtina nuolatinio Lietuvos gyventojo sudarytus sandorius su G. L., UAB „General technologies“, D. A. bei V. J..
17.1. Teismas pažymi, kad pagal MAĮ (pakeitimo ir papildymo įstatymas) 18 straipsnio nuostatas, mokesčių mokėtojai iki 2016 m. birželio 30 d. centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka turi informuoti mokesčių administratorių apie po 2011 m. sausio 1 d. gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius, išskyrus atvejus, kai šie šaltiniai buvo deklaruoti paties mokesčių mokėtojo ar trečiųjų asmenų teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu mokesčių mokėtojas šiame straipsnyje nustatyta tvarka iki 2016 m. birželio 30 d. tokios informacijos mokesčių administratoriui nepateikia, mokesčių administratorius į vėliau mokesčių mokėtojo pateiktą informaciją neatsižvelgia ir jos nevertina.
17.2. Bylos medžiaga patvirtina, to neneigia nei Pareiškėjas, nei mokesčių administratorius, kad jis 2016 m. birželio 27 d. centriniam mokesčių administratoriui pateikė mokesčių mokėtojo pranešimą apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant paskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius ((duomenys neskelbtini) forma), tačiau šiame pranešime Pareiškėjas nepateikė informacijos apie tariamai 2014 m. rugpjūčio 5 d. pasiskolintą 300 000 Lt sumą iš G. L. ir 2014 m. liepos 14 d. pasiskolintą 600 000 Lt sumą iš UAB „General technologies“. Minėtame pranešime buvo pateikta informacija tik apie Pareiškėjo 2012 m. lapkričio 7 d. gautą 520 000 Lt dovaną iš jo tėvo O. N., todėl teismas dėl pastarosios paskolos pasisakys vėliau.
17.3 Bylos įrodymai patvirtina, kad Pareiškėjas, pasibaigus aukščiau nurodytam informacijos pateikimo terminui (2016 m. birželio 30 d.), t. y. 2016 m. liepos 18 d., 2016 m. liepos 21 d. ir 2016 m. liepos 26 d. pateikė mokesčių administratoriui patikslintas (duomenys neskelbtini) formas, papildomai nurodydamas naujus pajamų šaltinius: 2014 m. rugpjūčio 5 d. iš G. L. pasiskolintą 300 000 Lt sumą ir 2014 m. liepos 14 d. pasiskolintą 600 000 Lt sumą iš UAB „General technologies“.
17.4. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal (duomenys neskelbtini) formos užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklių 25 ir 26 punktus, kurie yra detalizuoti MAĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo 18 straipsnyje pareiškėjas pranešimą apie gautas paskolas turėjo pateikti iki 2016 m. birželio 30 d.. Taisyklių 25 punkte yra nustatyta, jog tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas tikslina pateiktą pranešimą po 2016 m. birželio 30 dienos, mokesčių mokėtojas gali tikslinti tik informaciją, susijusią su jau nurodytais šaltiniais, t. y. tuo atveju, kai teikiamas patikslintas pranešimas po 2016 m. birželio 30 dienos, į patikslintą pranešimą nauji šaltiniai negali būti įrašomi. Taigi patikrinimo metu nustatyta faktinė aplinkybė, t. y. informacijos apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant paskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius ((duomenys neskelbtini) forma) įstatymo nustatyta tvarka nepateikimas, taip pat nenustačius, kad šie šaltiniai teisės aktų nustatyta tvarka būtų deklaruoti paties Pareiškėjo ar trečiųjų asmenų, sąlygojo įstatymo nustatytų teisinių pasekmių atsiradimą ir jų pritaikymą - mokesčių administratoriaus teisėtą ir pagrįstą atsisakymą vėliau Pareiškėjo mokesčių administratoriui nurodytus naujus sandorius kaip pajamų šaltinius vertinti ir į juos neatsižvelgti.
18. Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius paskolų sutarčių kaip pajamų šaltinių nevertino dėl jų neatitikimo poįstatyminių teisės aktų reikalavimams. Pažymėtina, kad teisinės pasekmės mokesčių mokėtojams numatytos ir MAĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo 18 straipsnyje, kuris imperatyviai reglamentavo mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus veiksmus bei jų pasekmes, t. y. mokesčių mokėtojas turi informuoti mokesčių administratorių apie po 2011 m. sausio 1 d. gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius, išskyrus atvejus, o mokesčių administratorius į vėliau mokesčių mokėtojo pateiktą informaciją neatsižvelgia ir jos nevertina. Teismo vertinimu mokesčių administratoriaus veiksmai atitiko MAĮ nuostatas, jie negali būti pripažinti kaip neteisėti ar nepagrįsti.
19. Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo poziciją dėl paskolos teisinių santykių Su G. L. egzistavimo, Komisijai pateikė naujus įrodymus – 2015 m. birželio 21 d. susitarimas dėl 2014 m. rugpjūčio 5 d. paskolos sutarties Nr. GL2 pakeitimo (toliau - susitarimas), 2015 m. gruodžio 31 d. susitarimą Nr. 1 dėl 2014 m. rugpjūčio 5 d. paskolos sutarties Nr. GL2 pakeitimo (toliau - susitarimas Nr. 1), 2015 m. birželio 21 d. susitarimą Nr. 2 dėl 2014 m. rugpjūčio 5 d. paskolos sutarties Nr. GL2 pakeitimo (toliau - susitarimas Nr. 2) bei 2015 m. lapkričio 8 d. susitarimą Nr. 3 dėl 2014 m. rugpjūčio 5 d. paskolos sutarties Nr. GL2 pakeitimo (toliau - susitarimas Nr. 3). Teismas pažymi, kad šie dokumentai nebuvo pateikti nei mokestinio tyrimo, nei mokestinio patikrinimo metu, apie tokių dokumentų ir trišalių santykių tarp Pareiškėjo, G. L. ir UAB „General technologies“ egzistavimą Pareiškėjas neužsiminė nei mokestinio tyrimo, nei mokestinio patikrinimo metu, nei pastabose dėl patikrinimo akto, nei skunde Komisijai. Šių dokumentų nėra ir 2016 m. vasario 2 d. dokumentų lydraštyje, kuriame užfiksuoti FNTT kratos metu paimti dokumentai. Vadinasi Pareiškėjas apskritai jokių dokumentų mokesčių administratoriui neteikė, argumentuodamas, kad visi dokumentai yra paimti kratos metu. Teismui įvertinus minėtus dokumentus, aiškiai matyti, juose yra akivaizdūs datų neatitikimai, pvz., prie 2015 m. birželio 21 d. susitarimo pridedamas 2016 m. birželio 21 d. neprotestuotinas vekselis; susitarimas Nr. 1 yra surašytas 2015 m. gruodžio 31 d., o susitarimas Nr. 2 – 2015 m. birželio 21 d., t. y. susitarimas Nr. 2 yra surašytas anksčiau nei susitarimas Nr. 1, be to, 2015 m. birželio 21 d. susitarime Nr. 2 kaip priedas yra pridedamas 2016 m. birželio 21 d. neprotestuotinas vekselis; susitarimas Nr. 3 yra surašytas 2015 m. lapkričio 8 d. data, t. y. anksčiau nei susitarimas Nr. 1 (2015 m. gruodžio 31 d.), o prie jo pridedamas 2014 m. lapkričio 8 d. neprotestuotinas vekselis. Šie neatitikimai ir naujų dokumentų atsiradimo aplinkybės, po atlikto mokestinio patikrinimo, Pareiškėjui žinant mokesčių administratoriaus išvadas, gali atspindėti realiai susiklosčiusias juridines ir faktines aplinkybes.
20. Teismas, atsižvelgdamas į naujų dokumentų atsiradimo bei pateikimo aplinkybes, į tai, kad naujuose dokumentuose yra akivaizdūs datų neatitikimai, kad pagal MAĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo 18 straipsnio bei (duomenys neskelbtini) formos užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklių 26 punkto nuostatas, mokesčių administratorius į vėliau mokesčių mokėtojo pateiktą informaciją apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant paskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius ((duomenys neskelbtini) forma) turi teisę neatsižvelgti, jos nevertinti, nes Pareiškėjo pateikti nauji įrodymai po mokestinio patikrinimų išvadų surašymo, kai jam šios išvados yra žinomos, negali patvirtinti 300 000 Lt paskolos iš G. L. realumo.
21. Teismas taip pat pasisakys dėl gautos dovanos (520 000 Lt) iš tėvo O. N.. Pareiškėjas 2016 m. birželio 27 d. mokesčių administratoriui pateikė mokesčių mokėtojo pranešimą apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant paskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius ((duomenys neskelbtini) forma), kuriame buvo pateikta informacija apie iš tėvo O. N. 2012 m. lapkričio 7 d. gautą 520 000 Lt dovaną. Bylos medžiaga patvirtina, kad mokesčių administratorius, siekdamas įsitikinti pateiktos informacijos teisingumu, prašė Pareiškėjo pateikti dokumentus, pagrindžiančius deklaruotą informaciją apie iš tėvo gautas pinigines lėšas ir informuoti apie šio sandorio sudarymo ir vykdymo aplinkybes. Tačiau Pareiškėjas šio prašymo nevykdė, kviečiamas atvykti pas mokesčių administratorių neatvyko, informacijos ir dokumentų apie minėtą sandorį nepateikė.
22. Pagal Gyventojų turto deklaravimo įstatymo nuostatas, mokesčių mokėtojas, šiuo atveju Pareiškėjas pagal užimamas pareigas, kaip bendrovės vadovas, nustatyta tvarka privalėjo teikti turto deklaracijas (FR0001 forma) už 2012 metus, tačiau jos nepateikė ir nedeklaravo nei iki 2013 m. gegužės 2 d., nei vėliau, nors mokesčių administratorius jį ragino tai padaryti (išsiųsdamas priminimus). Taigi Pareiškėjui buvo atsiradusi prievolė deklaruoti iš tėvo dovanojimo būdu gautas 10 000 Lt viršijusias neapmokestinamas pajamas, tačiau deklaracija (duomenys neskelbtini) nebuvo pateikta, dovanų gautos pajamos nedeklaruotos. Be to, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.469 straipsnio nuostatomis, dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip 50 000 Lt, turi būti patvirtinta notaro, tačiau duomenų apie tokios dovanojimo sutarties notarinį įforminimą nėra. Teismo posėdyje Pareiškėjas paaiškino, kad visų keturių paskolos sutarčių jis notarine netvirtino, jų nustatyta tvarka nedeklaravo.
23. Be to, mokesčių administratorius papildomai įvertino Pareiškėjo O. N. finansines galimybes nurodytu laikotarpiu dovanoti Pareiškėjui 520 000 Lt, tačiau nenustatė, kad O. N. būtų disponavęs tokia pinigų suma. Bylos medžiaga - VSDFV Vilniaus skyriaus duomenys apie O. N. valstybinį socialinį draudimą bei jam išmokėtas išmokas (2017 m. vasario 1 d. pažyma Nr. (11.4) KA.PZ1-3218, 2017 m. vasario 1 d. pažyma Nr. KA_PZl-3224), AB Swedbank ir AB Nordea Bank pateikti sąskaitų išrašai apie pinigų judėjimą banko sąskaitose nuo pat sąskaitos atidarymo, taip pat VĮ Registrų centro pateikta informacija apie O. N. vardu disponuojamą turtą nepatvirtina O. N. disponavimu minėta piniginių lėšų suma. Todėl mokesčių mokėtojas privalo pagrįsti atitinkamų pajamų šaltinius (MAĮ 41 straipsnis), jo nurodomi pajamų šaltiniai turi būti realūs, o pateikti įrodymai apie piniginių lėšų gavimą iš atitinkamų šaltinių atspindėti realiai susiklosčiusias faktines aplinkybes. Teismo vertinimu, Pareiškėjas tokių dokumentų nepateikė, nepagrindė deklaruoto pajamų šaltinio realumo, todėl mokesčių administratorius pagrįstai neatsižvelgė į Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) pranešime nurodytą informaciją apie tėvo O. N. 2012 m. lapkričio 7 d. dovanotas 520 000 Lt pinigines lėšas.
24. Taigi Pareiškėjas, pagal 4 paskolų sutartis iš fizinių asmenų gavęs paskolas ir nemokėdamas jiems palūkanų, vadovaujantis GPMĮ 2 straipsnio 15 dalimi ir 9 straipsniu, gavo ekonominės naudos - pajamų natūra. Pagal GPMĮ 5 straipsnio 1 dalį pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos. Pajamos natūra - tai neatlygintinai, mainais arba lengvatine kaina gautas nuosavybėn arba naudoti turtas arba gautos paslaugos, taip pat kita gauta nauda, kai gauto turto, paslaugų ar kitos naudos ekvivalentas pinigine išraiška pagal šio įstatymo nuostatas būtų priskiriamas pajamoms. Pagal GPMĮ 8 straipsnio 1 dalį, pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Pagal šio straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, pajamos, išskyrus pozityviąsias pajamas bei priskiriamas Europos ekonominių interesų grupės pajamas, gavimo momentu laikomas momentas, kai pajamos bet kokia forma faktiškai gaunamos. Taigi, iš paminėtų teisės aktų nuostatų aiškiai matyti, kad nuolatiniam Lietuvos gyventojui, gavusiam pajamų natūra, išskyrus GPMĮ 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas išimtis, kyla prievolė, vadovaujantis GPMĮ 5, 6, 22, 25 ir 27 straipsnių nuostatomis, mokėti GPM. Teismas pažymi, kad siekiant teisingai pritaikyti GPMĮ nuostatas, reglamentuojančias pajamas natūra, kiekviena konkreti situacija turi būti vertinama individualiai, atsižvelgiant į faktines aplinkybes, tarp sandorio šalių susiklosčiusių santykių esmę, jų susitarimų turinį bei kt., o pajamos natūra galėtų būti neapmokestintinos GPM tik tokiu atveju, jeigu yra neidentifikuojamas ekonominiais dėsniais pagrįstas siekis duoti ar gauti naudos, pateikiant įrodymus, patvirtinančius, jog tai nėra Pareiškėjo gauta nauda.
25. Bylos aplinkybės aiškiai patvirtina, kad pareiškėjo sudarytos paskolos sutartys dėl piniginių lėšų skolinimo yra be palūkanų. Į bylą pateikti paskolas suteikusių asmenų paaiškinimai, kad pinigai buvo paskolinti Pareiškėjo investicijoms į verslą, įmonių apyvartinėms reikmėms (P. N. 2015 m. liepos 30 d. paaiškinimas), kotedžų statybai (V. J. 2015 m. liepos 30 d. paaiškinimas), G. K. paaiškinime teigė, nežinantis, kokiu tikslu buvo reikalinga paskola ir kaip ji buvo panaudota (2015 m. rugpjūčio 3 d. paaiškinimas). Taigi, šios nustatytos aplinkybės, kai Pareiškėjas, gavęs neatlygintines paskolas savo bendrovės reikmėms, kotedžų statybai, kitoms neįvardintoms reikmėms, t. y. nemokėdamas už paskolą palūkanų. Todėl paskola be palūkanų pripažintina faktiškai gauta ekonomine nauda, nes Pareiškėjas nepatyrė išlaidų, kurios įprastai yra patiriamos, disponuojant skolintomis lėšomis. Byloje esantys dokumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pajamos natūra nėra gautos, nes paskolų davėjai savo veiksmais (beprocentinė paskola) Pareiškėjui suteikė ekonominės naudos, kurios pastarasis nebūtų galėjęs gauti rinkos sąlygomis. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų ar dokumentų, kad skolindamasis pinigus lengvatinėmis sąlygomis (be palūkanų), jis negavo ekonominės naudos. Beprocentė paskola yra pajamos natūra tiek, kiek paskolos gavėjas neturi pareigos mokėti palūkanas už gautą paskolą. Todėl nagrinėjamu atveju Pareiškėjo gauta nauda yra piniginis ekvivalentas tų palūkanų, kurias jis būtų įprastai mokėjęs. Analogišką poziciją yra išdėstęs LVAT savo byloje, pažymėjęs, kad pagal Aprašo 7 punktą, gautos lengvatinės paskolos, kai už jas mokamos mažesnės nei egzistuoja rinkoje palūkanos, arba kai išvis jos nemokamos, tai nesumokėtų tokių palūkanų suma gali būti pripažinta asmens pajamomis natūra ( LVAT administracinėje byloje Nr. eA-238-438/2018).
26. Vadinasi Pareiškėjas, mokestiniu laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2014 m., nemokėdamas palūkanų už gautas paskolas, gavo naudos, t. y. pajamų natūra, iš viso 8657,26 Lt (Patikrinimo akto 4 psl. esanti lentelė apie menamų palūkanų apskaičiavimą), kurios pagrįstai priskirtos Pareiškėjo B klasės kitoms su darbo santykiais nesusijusioms ir ne individualios veiklos apmokestinamosioms pajamoms bei, vadovaujantis GPMĮ 6 straipsnio 1 dalimi, apmokestintos, taikant 15 proc. GPM tarifą.
27. Pareiškėjo teigimu, pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, šalims yra galimybė susitarti dėl neatlygintines paskolos, pavyzdžiui, pačioje sutartyje nurodant, jog paskola yra neatlygintinė. Atsikirsdamas į šį Pareiškėjo teiginį teismas pažymi, kad LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių teisė ir civilinė teisė yra to paties lygio, greta stovinčios teisės sritys, kurios tas pačias faktines aplinkybes vertina iš kitos perspektyvos ir kitų vertybių požiūriu. Net jei mokesčių teisės norma apmokestinimą kildina iš civilinių teisinių santykių, ji neprivalo būti interpretuojama nenukrypstamai nuo susiklosčiusių teisinių santykių civilinio teisinio įvertinimo. Pagal CK nuostatas, sandoriai, jų sudarymas ir galiojimas yra civilinės teisės, o ne viešosios teisės reguliavimo dalykas, t. y. sandorių civilinės teisinės pasekmės bei jų įtaka ūkio subjektų apmokestinimui yra skirtingų teisės šakų reguliavimo dalykai ir negali būti tapatinami. Nei mokesčių įstatymai, nei CK, nei kiti teisės aktai nesuteikia mokesčių administratoriui teisės kištis į privačius sandorio šalių santykius ir ginčyti jų sudarytus sandorius pagrindais, nesusijusiais su mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių nevykdymu ar netinkamu vykdymu. Taigi nei mokesčių administratorius, nei bylą nagrinėjantys administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių, o vertina susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais (LVAT administracinėje byloje Nr. A-575-1583-13). Taigi, šioje nagrinėjamoje byloje mokesčių administratorius, vertindamas mokestinio ginčo byloje pateiktas neatlygintines paskolų sutartis ir spręsdamas dėl Pareiškėjo apmokestinimo, pagrįstai vadovavosi atitinkamomis viešosios teisės normomis, reglamentuojančiomis mokesčių teisinius santykius. Tokia mokesčių administratoriaus pozicija atitinka LVAT suformuotą praktiką dėl civilinės teisės normų taikymo viešosios teisės reglamentuojamiems santykiams. Todėl Pareiškėjo argumentai šiuo požiūriu atmestini.
28. Pareiškėjo manymu, Inspekcija pritaikė dvigubą mokestį toms pačioms sumoms, t. y. vienu atveju Pareiškėjui kaip paskolų gavėjui, apmokestindama menamas palūkanas, kitu atveju kaip tas pačias sumas perskolinusiam paskolų davėjui, apmokestindama gautas palūkanas už paskolintas lėšas. Atsikirsdamas į šiuos pareiškėjo teiginius, teismas pažymi, kad Pareiškėjas šių savo teiginių konkrečiais įrodymais ar dokumentais nepagrindė. Bylos medžiaga patvirtina, kad mokesčių administratorius apmokestino Pareiškėjo 2014 m. gautas 12 400 Lt palūkanų pajamas už 2013 m. liepos 11 d. paskolos sutartimi įmonei UAB „Giroda“ suteiktą 83 000 Lt paskolą. Šios paskolos palūkanų pajamos pripažintos Pareiškėjo B klasės pajamomis ir apmokestintos 15 proc. GPM tarifu. Pareiškėjas dėl šių paskolos palūkanų apmokestinimo nesutikimo argumentų Komisijai nepateikė. Tačiau paskola UAB „Giroda“ suteikta anksčiau, nei aukščiau minimos iš fizinių asmenų gautos neatlygintinos paskolos. Kita vertus, 2013 m. liepos 11 d. paskolos sutartyje su UAB „Giroda“ buvo numatytos 8 proc. dydžio metinės palūkanos. Todėl Pareiškėjo teiginiai apie galimą dvigubą tų pačių palūkanų pajamų apmokestinimą atmestini kaip nepagrįsti.
29. Teismas laiko, kad 18 53942 Eur GPM delspinigius pareiškėjui mokesčių administratorius apskaičiavo tinkamai, nes aiškinant MAĮ 81 straipsnio 2 dalies, 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 97 straipsnio 2 dalies nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, įstatymų leidėjas yra nustatęs du skirtingus ir savarankiškai taikomus delspinigių skaičiavimo už netinkamą mokestinės prievolės vykdymą pagrindus tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokesčių sumą, nurodytą mokesčių administratoriaus sprendime dėl mokestinio patikrinimo akto ar kito patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento patvirtinimo. Vienu atveju delspinigiai yra skaičiuojami dėl to, kad mokesčių mokėtojas nesumokėjo mokesčio to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu. Vadovaujantis šiuo pagrindu, delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis, pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus, turėjo būti sumokėtas į biudžetą, ir baigiami skaičiuoti patikrinimo akto ar kito patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dieną. Kitas delspinigių skaičiavimo pagrindas taikomas tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas per MAĮ 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą nesumoka sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodytų papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumų. Tuomet delspinigių skaičiavimas yra pradedamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo ir tęsiamas iki mokesčių mokėtojas sumokės sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodytas papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumas, bet ne ilgiau nei nustatyta MAĮ 98 straipsnio 2 dalyje. Joje numatyta, kad delspinigiai, pradėti skaičiuoti šio įstatymo 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jo (atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, – ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino. Sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą šio įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju (padavus skundą dėl mokestinio ginčo), delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas. Vadinasi, mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai pareiškėjai apskaičiavo delspinigius, o Komisija sprendimu nurodė sumokėti pareiškėjai 18 535,42 Eur GPM delspinigius.
30. Pareiškėjai paskirta 30 procentų GPM bauda, t. y. 20 195,84 Eur GPM baudą, ji atitinka vidutinio dydžio baudą. Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui apskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų (taigi 30 procentų iš tikro atitinka vidutinio dydžio baudą) minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą. Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais bendraisiais baudų skyrimo principais, skiriant baudą asmeniui, padariusiam mokesčių įstatymų pažeidimus, individualizuojant jos dydį, privaloma atsižvelgti į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, kurias lemia pažeidimo pobūdis, mokesčių mokėtojo bendradarbiavimas su mokesčių administratoriumi, mokesčio mokėtojo pripažinimas, padarius mokesčių įstatymų pažeidimus, taip pat ir į kitas svarbias panašaus pobūdžio aplinkybes (LVAT administracinėje byloje Nr. A438‑1117/2010). Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad Pareiškėjui pagrįstai paskirta 30 proc., t. y. vidutinio dydžio GPM bauda. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta aplinkybių, sunkinančių Pareiškėjo atsakomybę, pvz., mokesčių apskaičiavimas taikant specialų mokesčių apskaičiavimo instrumentą, numatytą MAĮ 70 straipsnyje, konstatavus Pareiškėją gavus pajamas iš nenustatytų šaltinių ir siekį išvengti mokesčių mokėjimo, be to, po mokestinio patikrinimo, žinant mokesčių administratoriaus padarytas išvada, pareiškėjas teikė dokumentus, siekdamas patvirtinti teisėtą piniginių lėšų gavimą, nemokant valstybei mokesčių. Pareiškėjo argumentai dėl geranoriško bendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi, atliekant mokestinį patikrinimą, negali būti vertinami vienareikšmiškai, nes mokestinio tyrimo metu buvo prašoma Pareiškėjo pateikti informaciją ir juridinę galią turinčius dokumentus, pagrindžiančius pajamų šaltinius, tačiau Pareiškėjas dokumentų nepateikė dėl neva FNTT pareigūnų atliktos kratos, jokių detalių paaiškinimų apie gautas paskolas iš minėtų asmenų ir jų suteikimo / gavimo aplinkybių nepateikė. Taip pat Pareiškėjo buvo prašoma (2016 m. gruodžio 21 d. Nr. (21.75-32) FR0706-23081) pateikti dokumentus, pagrindžiančius deklaruotą informaciją apie iš tėvo dovanų gautas 520 000 Lt pinigines lėšas bei informuoti apie šio sandorio sudarymo ir vykdymo aplinkybes. Tačiau Pareiškėjas šio mokesčių administratoriaus nurodymo neįvykdė, kviečiamas atvykti pas mokesčių administratorių neatvyko, informacijos ir dokumentų apie minėtą sandorį nepateikė. Pareiškėjas taip pat neatvyko pas mokesčių administratorių, kai buvo kviečiamas dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo (2017 m. vasario 7 d. raštas). Atsižvelgus į tai, nėra teisinio pagrindo Pareiškėjui paskirtos vidutinio dydžio GPM baudos mažinti, nes tai būtų nesuderinamas su mokesčių mokėtojų lygybės ir teisingumo principais, Pareiškėjas atsidurtų geresnėje padėtyje nei tie mokesčių mokėtojai, kurie mokestinius pažeidimus padarė dėl savo netyčinių veiksmų, neapdairumo. Todėl Pareiškėjui teisėtai bei pagrįstai paskirta 30 proc. dydžio GPM bauda paliktina galioti, kaip visiškai atitinkanti MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas.
31. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Komisija 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. S-98(7-160/2017) teisėtai ir pagrįstai patvirtino VMI 2017 m. gegužės 29 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjas privalo į valstybės biudžetą sumokėti 67.319,45 Eur (toliau – GPM), 18.539,42 Eur GPM delspinigių ir 20.195,84 Eur GPM baudą, naikinti ginčijamo Komisijos, VMI sprendimų, vadovaujantis pareiškėjo išdėstytais ar kitais argumentais, nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas.
32. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinėse bylose: Nr. A-261-3555/2011, Nr. A-556-1995/2013).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo Š. N. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.