Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. G. atskirąjį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 21 d. nutarties panaikinimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. G. pareiškimą suinteresuotam asmeniui G. A. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja A. G. su pareiškimu (1 – 3 b. l.) suinteresuotam asmeniui G. A. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės teismą prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jai priklauso ½ dalis partnerio P. F. M. V. V. partnerystės metu įgyto turto. Nurodė, kad 2006-01-16 ji ir P. F. M. V. V. sudarė Partnerystės sutartį, kuri buvo patvirtinta Olandijoje Heerenveen miesto notaro biure. Pareiškėjos partneris 2009-12-10 mirė. Partnerystės metu jos vardu buvo įgytas pastatas – grūdų sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis(duomenys neskelbtini), su priklausiniu – stogine, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Partneris P. F. M. V. V. partnerystės metu įgijo gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini, esantį (duomenys neskelbtini); pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius (kiemo aikštelė, tvora), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius(duomenys neskelbtini), automobilį Touring, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini). Be to, jo kredito įstaigos sąskaitose buvo sukauptos piniginės lėšos. Pareiškėja taip pat nurodė, jog naudojosi partnerystės metu partnerio vardu įgytu turtu tiek jam esant gyvam, tiek ir po jo mirties.

Suinteresuotas asmuo G. A. atsiliepimu į pareiškimą (102 –104 b. l.) prašė pareiškimo netenkinti. Nurodė, kad pareiškimo dalykas yra neaiškus ir netikslus, todėl pateiktas pareiškimas negali būti nagrinėjami ypatingąja teisena. Siekiant nuosavybės teisių nustatymo (pripažinimo, priteisimo ir pan.) turi būti pateiktas LR CPK reikalavimus atitinkantis ieškinys ir byla gali būti išnagrinėta tik pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles. Be to, pareiškėjos ir jos sugyventinio (partnerio) P. F. M. V. V. byloje esančiai 2006-01-16 partnerystės sutarčiai taikytina Nyderlandų teisė ir dėl šios priežasties Mažeikių rajono apylinkės teisme byla negali būti nagrinėjama.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2012-06-21 nutartimi civilinę bylą pagal pareiškėjos A. G. pareiškimą suinteresuotam asmeniui G. A. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nutraukė. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos A. G. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, jog jai priklauso ½ dalis partnerio P. F. M. V. V. partnerystės metu įgyto turto nustatymo negalėjo būti paduotas ir nagrinėjamas Lietuvos Respublikos bendros kompetencijos teisme, todėl procesas pagal pareiškimą nutraukiamas (LR CPK 293 str. 1 d. 1 p.).

III. Atskirojo skundo esmė

Atskiruoju skundu pareiškėja A. G. (135 – 136 b. l.) prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012-06-21 nutartį ir grąžinti pirmosios instancijos teismui šį klausimą nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliantė nurodo, kad teismo priimta nutartis be argumentų, nenurodyti įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, todėl ši nutartis turi būti naikinama dėl absoliučių negaliojimo nutarties negaliojimo pagrindų, kaip nutartis priimta be motyvų (LR CPK 329 str. 2 d. 4 p.);

2. Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas, nutraukdamas bylą, nurodė, kad pareiškimas negalėjo būti paduotas ir nagrinėjamas Lietuvos Respublikos bendrosios kompetencijos teisme, nenurodydamas kaip numatyta LR CPK 137 str. 3 d. į kurią instituciją ar teismą pareiškėjas turi kreiptis, jeigu byla nenagrinėtina teisme ar neteisminga tam teismui, arba kaip pašalinti aplinkybes, kliudančias priimti ieškinį. Dėl šios priežasties neaišku nei į kurį teismą apeliantei su jai aktualiu prašymu derėtų kreiptis, nei dėl kokių priežasčių byla negali būti nagrinėjama teisme pagal turto buvimo vietą;

3. Pareiškėja mano, kad Nyderlandų teisės taikymas partnerystės sutarčiai, nesudaro pagrindo atsisakyti nagrinėti pareiškėjos prašymą Lietuvos Respublikos teisme – jau vien dėl to, kad kitos šalies teisės taikymas, procesine prasme, nėra jokia kliūtis bylos nagrinėjimui. Ši sutartis bylos kontekste yra aktuali tik tiek, kiek ji, kaip rašytinis įrodymas leidžia pagrįsti pareiškėjos prašyme nurodytas aplinkybes;

4. Nurodo, kad pareiškime nereiškiamas reikalavimas dėl kokio nors turto teisinio režimo nustatymo ar pakeitimo, o tik siekiama konstatuoti faktą, jog tam tikro turto atžvilgiu taikomas sugyventinių bendro turto režimas.

Atsiliepimas į atskirąjį skundą negautas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Nagrinėjamuoju atveju pareiškėja kreipėsi į teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai A. G. priklauso ½ dalis partnerio P. F. M. V. V. partnerystės metu įgyto turto.

Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas pareiškimo, paduoto ypatingosios teisenos tvarka, dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, klausimą, turi patikrinti ne tik tai, ar pareikštas pareiškimas atitinka jo formai ir turiniui keliamus reikalavimus, numatytus Lietuvos Respublikos CPK 111, 113, 447 straipsniuose, bet ir privalo ex officio aiškintis, ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo jų įgyvendinimo sąlygos, t. y. ar jis apskritai turi teisę kreiptis į teismą dėl teisminės gynybos.

Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pirmosios instancijos teismas pagrįstai civilinę bylą nutraukė.

Civilinio proceso teisena dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo turi specialią paskirtį ir gali būti naudojama tik esant tam tikroms įstatyminėms prielaidoms. Pagal CPK 444, 445 straipsnių nuostatas juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę, t. y. nuo jų priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Šios įstatymo nuostatos yra imperatyviosios, todėl kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepriklauso teismo kompetencijai. Teismas nustato juridinę reikšmę turintį faktą tik jeigu pareiškėjas neturi jį patvirtinančių dokumentų ir negali jų gauti kitokia tvarka. Jeigu yra dokumentai, patvirtinantys tą faktą, arba juos galima gauti ar prarastus atkurti kita tvarka, teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą LR CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (nenagrinėtinas teisme), o priėmęs bylą nagrinėti, teismas turi ją nutraukti LR CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad įrodinėjimo dalykas civilinėse bylose yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu dalyvaujantiems asmenims atsiranda teisės ir pareigos, bei įrodomieji faktai, kurių pagrindu teismas sprendžia apie reikšmingų bylos aplinkybių egzistavimą. Kai faktai yra įrodomieji, bet ne juridiškai reikšmingi, jie nenustatinėjami LR CPK 444 straipsnyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-09-27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2004).

Nagrinėjamos bylos atveju pareiškėja nori nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai A. G. priklauso ½ dalis partnerio P. F. M. V. V. partnerystės metu įgyto turto: pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį(duomenys neskelbtini); pastato – sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti statiniai – kiemo statiniai (kiemo aikštelė, tvora), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius(duomenys neskelbtini), automobilis Touring, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), bei sukauptos piniginės lėšos, esančios partnerio vardu atidarytose sąskaitose. Nurodo, kad minėto turto ½ dalį pareiškėja įgijo pasirašydama partnerystės sutartį su P. F. M. V. V.. Pareiškėja prie pareiškimo dėl turto valdymo asmeninės nuosavybės teise fakto nustatymo pridėjo 2006-01-16 partnerystės sutarties, kuri buvo patvirtinta Olandijoje, Heerenveen mieste, esančiame notarų biure nuorašą ir P. F. M. V. V. mirties liudijimo nuorašą (5- 17 b. l.). Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pareiškėja kartu su prašymu, vadovaujantis LR CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktu, nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą pateikė nuosavybės teisę į šį turtą patvirtinančius dokumentus. Kaip nurodyta anksčiau, teismas ypatingosios teisenos tvarka nagrinėja pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tik tokiu atveju, jeigu, be kita ko, pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą. Aplinkybė, kad pareiškėjos turimuose dokumentuose nėra atskirai pažymėta, kad anksčiau nurodytas turtas jai priklauso asmeninės, o ne bendros jungtinės nuosavybės teise, nereiškia, kad pareiškėja neturi dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą.

Visi pareiškėjos teiginiai, susiję su tuo, kad gyvenamasis namas, sandėlis, kiemo statiniai automobilis, piniginės lėšos jai priklauso ½ dalis partnerio partnerystės metu įgyto turto gali būti vertinami kaip įrodomieji kartu su kitų faktų visuma patvirtinantys arba paneigiantys kurias nors bylos aplinkybes ir įrodinėjami, nagrinėjant ieškinį, o nenustatinėjami LR CPK 444 – 448 straipsniuose nurodyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad, šalims gyvenant bendrai neįregistravus santuokos, šalių įgytas turtas kiekvienai iš jų priklausė po ½ dalį, kad pagal LR Civilinio kodekso 3.232 straipsnio nuostatą, jog visas turtas, kurį sugyventiniai įgijo bendrai gyvendami ar naudojo bendrai, gali būti padalytas vieno sugyventinio reikalavimu teismo tvarka, pasibaigus jų bendram gyvenimui arba vienam mirus, bei vadovautis LR Civilinio kodekso 3.234 straipsniu, numatančių, jog likęs bendrai įgytas ir naudojamas turtas, atskaičiavus sugyventinių bendras skolas, padalijamas tarp jų lygiomis dalimis.

Teismas nesutinka su apeliantės atskirojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis yra nemotyvuota, kadangi pagal LR CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju visos apeliacinės instancijos teismo nutarties kontekste. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje, nors ir glaustai, nurodė esminius prašomų juridinę reikšmę turinčio fakto netaikymo argumentus, o nutartis vien tik formaliais pagrindais negali būti panaikinta (LR CPK 328 str., 338 str.). Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad atskirojo skundo motyvais nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė bylą, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina galioti nepakeista.

Kiti atskirojo skundo argumentai šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90).

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti ar pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 21 dienos nutartį, kuri iš esmės yra teisėta ir pagrįsta, todėl atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 21 dienos nutartį palikti nepakeistą.