- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-01
- Bylos Nr.
- A-858-3360-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00366-2011-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Antanas Ablingis, Irmantas Jarukaitis (pran.)
- Pareiškėjas
- A. G.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-5), prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskr. VPK) 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 10-8-IS-2692; 2) panaikinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2011 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 5-S-216; 3) įpareigoti Vilniaus apskr. VPK atnaujinti pareiškėjo leidimo šaunamajam ginklui laikyti (nešioti) galiojimą.
Pareiškėjas paaiškino, jog jo leidimo šaunamajam ginklui laikyti (nešioti) galiojimas panaikintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir GŠKĮ) 40 straipsnio 1 dalies 7 punktu, kuriame nurodyta, kad leidimai nešioti ir laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami fiziniams asmenis dėl ginklų ir šaudmenų apyvartos taisyklių pažeidimo praradus savo ginklą. Manė, kad priimant skundžiamus sprendimus nebuvo tinkamai, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėtos bei įvertintos visos ikiteisminio tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės, sprendimų priėmimui reikšmingi duomenys buvo įvertinti tik formaliai, nesilaikant aktualių teisės aktų reikalavimų, taip pažeidžiant pareiškėjo, kaip ginklo savininko, teises ir teisėtus interesus. GŠKĮ 32 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad ginklo savininkas privalo užtikrinti ginklo saugumą. Pažymėjo, kad šiuo atveju nebuvo pažeisti jokie ginklo saugumo užtikrinimo reikalavimai, nes: 1) ginklas buvo laikomas užrakintame automobilyje su įjungta signalizacija; 2) medžiotojai visuomet buvo šalia automobilio, nuolat jį matė ir stebėjo (ikiteisminio tyrimo metu pateikti paaiškinimai, jog iš automobilio buvo išlipama ribotam laikui, turint tikslą pašerti žvėris, suremontuoti medžioklės stebėjimo bokštelius, apžiūrėti medžioklės plotus), t. y. automobilis nebuvo paliekamas be priežiūros ir/ar ilgam laikui; 3) medžiotojai nuo automobilio nutoldavo tik tiek, kad jis būtų matomas, t. y. automobilis, kuriame buvo sudėti medžiokliniai šautuvai, visuomet buvo medžiotojų akiratyje; 4) jokie kiti ginklai, kurie taip pat buvo laikomi tame pačiame automobilyje (jo bagažinėje) nebuvo pavogti; 5) automobilis niekada nebuvo paliktas neužrakintas ar be priežiūros. Pabrėžė, jog visų būtinų ginklo saugumą užtikrinančių priemonių buvo imtasi, taip pat buvo tinkamai laikytasi visų įstatymų bei poįstatyminių aktų reikalavimų dėl šaunamojo ginklo saugojimo. Ginklo vagystė įvyko medžioklės plotuose (Ukmergės rajone, Taujėnų sen., Balelių k., Juodgirio miške), kuriuose paprastai vakaro ir nakties metu nesilanko jokie kiti asmenys, išskyrus medžiotojus. Todėl šaunamojo ginklo laikymas užrakinto ir saugomo automobilio bagažinėje negali būti vertinamas kaip nusižengimas jo laikymo reikalavimams bei ginklo saugumo neužtikrinimas. Ginklas buvo prarastas dėl nusikalstamos veikos – vagystės (Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 67.2 p.), bet ne dėl neatsargumo ar ginklo saugojimo reikalavimų nesilaikymo, o tai nesudaro teisėto pagrindo leidimo šaunamajam ginklui laikyti (nešiotis) galiojimo panaikinimui.
Remdamasis GŠKĮ 12 straipsnio 5 dalimi, pareiškėjas teigė, kad sprendimais padaryta išvada apie tariamą nusižengimą ginklų laikymo ir saugojimo reikalavimams yra nemotyvuota bei nepagrįsta jokiais ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenimis. Pabrėžė, kad įstatymai bei poįstatyminiai aktai nedraudžia medžiotojui laikyti jo šaunamojo ginklo automobilio bagažinėje vykstant į medžioklę ar ruošiantis jai, todėl tai negali būti laikoma ginklo saugojimo taisyklių pažeidimu. Atkreipė dėmesį į tai, kad GŠKĮ 40 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, jog leidimas nešiotis ir laikyti ginklus gali būti panaikinamas tik fiziniam asmeniui dėl ginklų ir šaudmenų apyvartos taisyklių pažeidimo praradus savo ginklą. Tam, kad būtų panaikintas leidimas, turi būti konstatuotas Taisyklių pažeidimas. Taisyklėse nėra tiksliai apibrėžta, kaip turėtų būti elgiamasi su ginklu jį gabenant, kaip jis turi būti laikomas ir saugojamas gabenimo ir medžioklės metu (Taisyklių 84.5, 90, 91, 92 p.). GŠKĮ 30 straipsnio 1 dalies 5 punktas ginklo savininkui numato pareigą ginklus gabenti į kitą vietą (ginklo laikymo vietą, šaudyklą ir kitur) neužtaisytus bei įdėtus į dėklą ar kitą tinkamą daiktą. Šovinys negali būti įdėtas į ginklo vamzdį, o dėtuvė turi būti išimta iš ginklo. Šio straipsnio 2 dalyje yra numatyti ginklų savininkui draudžiami veiksmai, tačiau nagrinėjamu atveju nei vieno iš jų konstatuota nebuvo. GŠKĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, turintys leidimus laikyti ginklus, ginklus gabena į kitą vietą (ginklo laikymo vietą, šaudyklą ir kitur) neužtaisytus, įdėtus į dėklą ar kitą tinkamą daiktą. Šovinys negali būti įdėtas į ginklo vamzdį, o dėtuvė turi būti išimta iš ginklo. O šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad medžioklės plotuose medžioklei skirti užtaisyti ginklai nešiojami medžioklę reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi, šiuose straipsniuose yra pateiktas galutinis sąrašas draudimų ir įpareigojimų ginklų savininkui ginklų gabenimo metu. Pareiškėjas rėmėsi GŠKĮ 32 straipsniu, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. V-265 patvirtintais Reikalavimais, keliamiems patalpoms, kuriose vykdoma ginklų, šaudmenų, jų dalių apyvarta (toliau – ir Reikalavimai), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. N575-339/2009, 2006 m. vasario 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A10-838/2006.
Nurodė, kad, vertinant pareiškėjo leidimo šaunamajam ginklui laikyti (nešioti) galiojimo panaikinimo kaip sankcijos proporcingumą, svarbu paminėti, kad per 28 metų medžiojimo laikotarpį pareiškėjas ne karto nebuvo baustas už jokį medžioklės taisyklių pažeidimą, niekada nėra padaręs jokio su neteisėtu šaunamojo ginklo panaudojimu susijusio pažeidimo, nėra padaręs jokių kitų, su ginklo, šaudmenų savininko, valdytojo ar naudotojo pareigomis susijusių pažeidimų. Pareiškėjui yra suteikta medžiotojo – selekcininko kvalifikacija, jau 12 metų jis yra medžiotojų būrelio „Žemdirbys“ valdybos pirmininkas bei Vilniaus medžiotojų draugijos taisyklingos medžioklės komisijos narys. Pareiškėjas nuolat dalyvauja tiek būsimų, tiek esamų medžiotojų mokymuose, veda šaudymo medžiokliniais šautuvais pratybas. Šių visuomeninių pareigų ir jam priskirtų funkcijų atlikimui jam yra būtina turėti teisę laikyti ir nešioti šaunamąjį ginklą. Tuo atveju, jeigu teismas laikytų, jog pareiškėjas neužtikrino pakankamo ginklo saugumo, manė, kad toks vienkartinis pažeidimas, vadovaujantis protingumo kriterijumi, neturėtų sudaryti pagrindo leidimo laikyti (nešioti) ginklus panaikinimui.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 16-18) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Vilniaus apskr. VPK paaiškino, kad 2010 m. liepos 1 d. Vilniaus apsk. VPK Viešosios tvarkos valdyba gavo Vilniaus apsk. VPK Ukmergės r. PK pranešimą, kuriame nurodoma, kad Ukmergės r. PK pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 88-1-00497-10 dėl šaunamojo ginklo vagystės. Kaip matyti iš liudytojų A. G., V. K., J. P., V. A. Galvanausko, D. O. apklausos protokolų, 2010 m. birželio 26 d. apie 19 val. minėti asmenys atvyko į Ukmergės r. sav., Taujėnų sen., Juodgirių mišką pamedžioti. Visi penki medžiotojai savo daiktus ir šautuvus sudėjo į automobilio „Toyota Land Cruiser“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bagažinę. Atvykęs į medžioklės plotus A. G. kartu su kitais medžiotojais apžiūrėjo pamiškėse esančius pasėlių plotus, šėrė žvėris, taisė medžiotojų bokštelius. Kiekvienoje sustojimo vietoje A. G. ir kiti medžiotojai išlipdavo iš automobilio, kurį užrakindavo signalizacijos pulteliu. Tokių sustojimų buvo apie 8, kurie užtruko maždaug 4 val. (visi daiktai ir šautuvai likdavo automobilyje). Apie 23.30 val. privažiavus prie medžiotojų bokštelio pareiškėjas išlipo iš automobilio ir norėjo pasiimti savo medžioklinį šautuvą „MAUSER 96“ Nr. 96009168, bet minėto šautuvo bagažinėje nebuvo (visi kiti daiktai buvo automobilio bagažinėje). 2010 m. birželio 28 d. buvo pranešta policijai apie šautuvo dingimą.
Pažymėjo, jog GŠKĮ 30 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad A, B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų savininkas, valdytojas, naudotojas privalo įsirengti tinkamas sąlygas laikyti ginklą, šaudmenis ir laikytis ginklo, šaudmenų laikymo reikalavimų. To paties įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad ginklų, šaudmenų savininkai ir naudotojai privalo užtikrinti jų saugojimą. Lietuvos Respublikoje ginklų ir šaudmenų apyvartą reglamentuojančiuose teisės aktuose yra nustatyta ginklų laikymo ir saugojimo tvarka, todėl ginklo praradimas laikant jį automobilio bagažinėje turėtų būti vertinamas kaip nusižengimas ginklų laikymo ir saugojimo reikalavimams, bei ginklų ir šaudmenų apyvartos taisyklių pažeidimas. Pažymėjo, jog leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami fiziniam asmeniui dėl ginklų ir šaudmenų apyvartos taisyklių pažeidimo praradus savo ginklą (GŠKĮ 40 str. 1 d. 7 p.). Pagal GŠKĮ ginklų savininkas privalo užtikrinti jų saugojimą. Ginklų ir šaudmenų laikymo bei saugojimo sąlygas ir reikalavimus nustato Vyriausybės įgaliota institucija, t. y. Departamentas. Reikalavimų 34 punkte yra nurodytos ginklų laikymo sąlygos fiziniams asmenims, pabrėžiama, jog asmuo ginklus ir šaudmenis turi laikyti gyvenamojoje patalpoje, metalinėje vidine spyna užrakinamoje dėžėje (seife), pritvirtintoje prie sienos ar grindų taip, kad ja negalėtų pasinaudoti pašaliniai asmenys. Todėl ginklo praradimą laikant jį automobilyje atsakovas traktavo kaip ginklų laikymo ir saugojimo reikalavimų bei ginklų ir šaudmenų apyvartos taisyklių pažeidimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal GŠKĮ 2 dalies 42 punktą ginklo gabenimas tai ginklo transportavimas (pervežimas, pernešimas) iš ginklo laikymo vietos į tam tikrą objektą ar vietovę tokiomis sąlygomis, kurios užtikrina, kad ginklo nebus galima panaudoti nedelsiant. Šiuo atveju A. G. ginklas buvo gabenamas iš gyvenamosios vietos iki medžioklės vietos, t. y. atvykus į medžioklės plotus laikoma, kad ginklas atgabentas iki galutinio taško, kuriame įvyko vagystė ir kur medžiotojas (ginklo savininkas) privalo laikytis ginklų ir šaudmenų laikymo, saugojimo, nešiojimo ir naudojimo reikalavimų. Todėl teigė, kad ginklo gabenimo klausimo nagrinėjimas, priimant sprendimą dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo, buvo neaktualus (nes ginklas pavogtas iš jo laikymo vietos, atvykus į medžioklės plotus). Vilniaus apskr. VPK paaiškino, jog ginklo savininkas gabendamas ar laikydamas ginklus pagal įstatymą privalo užtikrinti jų saugojimą, praradus ginklą laikoma, kad pažeisti ginklo saugojimo reikalavimai ir neužtikrintas ginklo saugumas, paliekant jį be priežiūros.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu (b. l. 74-79) pareiškėjo A. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, jog pareiškėjas 2010 m. birželio 28 d. pranešė Vilniaus apskr. VPK Ukmergės rajono PK apie jam priklausančio graižtvinio šautuvo „MAUSER 96“, kal. 3006 Springfield, Nr. 96009168 vagystę, nurodydamas, kad ginklas buvo pavogtas 2010 m. birželio 26 d. apie vidurnaktį iš užrakinto automobilio „Toyota Land Cruiser“, valst Nr. (duomenys neskelbtini) , stovėjusio medžioklės plotuose (Ukmergės r. sav., Taujėnų sen., Juodgirių miške), bagažinės. Vilniaus apskr. VPK Ukmergės rajono PK buvo pradėtas iki šiol besitęsiantis ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 88-1-00497-10 dėl šaunamojo ginklo vagystės. Nustačius, kad pareiškėjas A. G. jam priklausantį ginklą prarado dėl Taisyklių 84.5 punkto ir GŠKĮ 30 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 32 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimų, Vilniaus apskr. VPK viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriaus specialistas, vadovaudamasis GŠKĮ 40 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 2010 m. lapkričio 25 d. priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Pareiškėjas priimtą sprendimą apskundė išankstine ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka, tačiau Policijos generalinio komisaro pavaduotojas 2011 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. 5-S-216 paliko galioti minėtą Vilniaus apskr. VPK sprendimą.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog sąrašą aplinkybių, kurioms esant panaikinami leidimai nešiotis ir leidimai laikyti ginklus bei šaudmenis, ir sprendimo panaikinti leidimą nešiotis ir leidimą laikyti ginklus bei šaudmenis priėmimo tvarką, nustato GŠKĮ 40 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami fiziniam asmeniui dėl ginklų ir šaudmenų apyvartos taisyklių pažeidimo praradus savo ginklą. Analogiška nuostata numatyta Taisyklių 84.5 punkte. GŠKĮ 32 straipsnio 3 dalis nustato bendro pobūdžio taisyklę, kad ginklų, šaudmenų savininkai ir naudotojai privalo užtikrinti jų saugojimą, ir nurodo, jog konkrečias ginklų ir šaudmenų laikymo bei saugojimo sąlygas ir reikalavimus nustato Vyriausybės įgaliota institucija. Analogiško pobūdžio reikalavimas suformuluotas ir Taisyklų 90 punkte, nustatančiame, jog ginklo savininkas, naudotojas ginklą laiko, saugo, nešiojasi, gabena ir naudoja GŠKĮ, kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Konkrečias ginklo laikymo ir saugojimo sąlygos nustatytos Reikalavimuose, kurių 34 punktas numato, jog fiziniai asmenys ginklus ir šaudmenis turi laikyti gyvenamojoje patalpoje, metalinėje vidine spyna užrakinamoje nustatytus reikalavimus atitinkančioje dėžėje (seife), pritvirtintoje prie sienos ar grindų taip, kad ja negalėtų pasinaudoti pašaliniai asmenys, arba ginklus laikant atskiroje patalpoje, kurioje įrengtos II saugumo klasės durys, o ant langų įrengtos apsauginės grotos, o 35 punktas nustato, kad tuo atveju, kai yra aplinkybių, dėl kurių ginklą laikyti gyvenamojoje vietoje nėra saugu, suderinus su teritorine policijos įstaiga, ginklą galima laikyti kitose vietose, kuriose užtikrinamas ginklo saugumas ir ginklu negali pasinaudoti kiti asmenys. Pabrėžė, jog pareiškėjas ginklą prarado dėl aplinkybių, kurios nėra nepriklausančios nuo jo valios. Tačiau nors teisės aktais nėra reglamentuota ginklų laikymo medžioklės metu tvarka, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ginklai priskiriami prie pavojingų įrenginių, pritaikytų gyviesiems ar kitiems objektams naikinti, žaloti ar kitaip juos paveikti, ir reikalauja ypatingos valstybės kontrolės, teismas darė išvadą, jog pareiškėjas elgdamasis atsakingai net ir trumpam laikui ginklo negalėjo palikti be priežiūros medžioklės plotuose stovėjusiame automobilyje, turėjo elgtis itin atidžiai ir rūpestingai, o reikalui esant šaunamąjį ginklą pasiimti kartu su savimi. Teismas konstatavo, kad taip nesielgdamas pareiškėjas pažeidė GŠKĮ 32 straipsnio 3 dalį, nustatančią ginklo savininko pareigą užtikrinti ginklo saugojimą.
Nurodė, jog GŠKĮ 40 straipsnyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, įpareigojanti pareigūną, nustačiusį, kad fizinis asmuo dėl padarytų ginklų ir šaudmenų apyvartos taisyklių pažeidimo prarado ginklą, priimti vienintelį sprendimą – panaikinti tokiam asmeniui leidimą. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tam tikrais atvejais vienkartinio pobūdžio taisyklių pažeidimai, įvertinus aplinkybes, susijusias su sankcijos neproporcingumu ar neadekvatumu pažeidimo pobūdžiui bei vadovaujantis protingumo kriterijumi, gali būti pripažįstami nesudarančiais pakankamo pagrindo naikinti leidimą laikyti (nešioti) ginklus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A10-838/2006). Teismas pabrėžė, jog pareiškėjas, kaip ilgametis ir patirtį turintis medžiotojas, privalėjo ir galėjo įvertinti galimus savo elgesio žalingus padarinius ir atsižvelgti, jog savo veiksmais sudaro sąlygas tretiesiems asmenims prieiti prie daikto, kurio apyvarta dėl visuomenės saugumo užtikrinimo yra apribota, ir jį neteisėtai užvaldyti. Pažymėjo, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės (anksčiau nėra baustas už medžioklės taisyklių pažeidimus, teigiama charakteristika (b. l. 11), atitinkamų visuomeninių pareigų ir funkcijų atlikimui būtinybė turėti teisę laikyti ir nešioti šaunamąjį ginklą) nesuteikia pagrindo neskirti leidimo šaunamajam ginklui nešioti (laikyti) galiojimo panaikinimo sankcijos.
III.
Pareiškėjas A. G. apeliaciniu skundu (b. l. 84-89) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 10-8-IS-2692 „Dėl A. G. leidimo laikyti ginklus panaikinimo”, 2011 m. sausio 13 d. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimą Nr. S-1-216 ir įpareigoti Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą atnaujinti A. G. leidimo šaunamajam ginklui laikyti (nešioti) galiojimą.
Apeliaciniame skunde nurodoma, jog GŠKĮ 32 straipsnis yra pavadintas „Ginklų, šaudmenų laikymas ir saugojimas”, taigi jis reglamentuoja būtent ginklo saugojimo ir laikymo saugojimo vietose tvarką, t. y. elgesio su ginklu tvarką tuo metu, kai ginklas nėra transportuojamas ar gabenamas į medžioklės vietą. Tokio paties pobūdžio nuostatos nustatytos GŠKĮ 30 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Pabrėžia, kad ginklo transportavimo ir gabenimo reikalavimai yra atskirai išskirti GŠKĮ 33 straipsnyje. Teigia, jog pirmosios instancijos nepagrįstai rėmėsi GŠKĮ 32 straipsnio nuostatomis, kai šio straipsnio nuostatos reglamentuoja reikalavimus kitokiems veiksmams, nei kilo ginčas šioje byloje. Pažymi, jog pareiškėjui išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklą buvo panaikintas vadovaujantis GŠKĮ 40 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatomis, tačiau ši teisės norma nustato vienintelę aplinkybę, kai šios normos pagrindu gali būti panaikintas leidimas laikyti (nešiotis) ginklą, o būtent – ginklų ir šaudmenų apyvartos taisyklių pažeidimas. Taisyklių 92.5 punktas nustato, jog leidimas laikyti (nešiotis) ginklus panaikinamas asmeniui dėl ginklų ir šaudmenų apyvartos taisyklių pažeidimo praradus savo ginklą. Minėta nuostata taip pat nustato vienintelę sąlygą, kurią atitikus gali būti naikinamas asmeniui suteiktas leidimas turėti (nešiotis) ginklą. Konkrečias ginklo pervežimo, transportavimo taisykles nustato Taisyklių 98-100 punktai. Pabrėžia, kad pareiškėjas nepažeidė nurodytų ginklo turėtojo pareigų, jokie ginklo transportavimo ir/ar laikymo medžioklės metu pažeidimai nebuvo padaryti, bylos nagrinėjimo metu jie nebuvo nustatyti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes. Pažymi, jog pareiškėjo ginklas buvo laikomas užrakintame automobilyje su įjungta signalizacija, o pareiškėjas bei kartu su pareiškėju buvę medžiotojai visuomet būdavo šalia automobilio, nuolat jį matydami ir stebėdami. Automobilis niekada nebuvo paliktas neužrakintas ar be priežiūros. Byloje nenuginčytais įrodymais nustatyta, kad automobilis, iš kurio bagažinės buvo pavogtas ginklas, visos medžioklės metu nebuvo paliktas be priežiūros. Pažymi, kad pareiškėjo bylos nagrinėjimo metu pateiktus paaiškinimus dėl susijusių faktinių aplinkybių vienareikšmiškai patvirtina nustatyta aplinkybė, kad jokie kiti kartu medžiojusiems asmenims priklausantys ginklai, kurie taip pat buvo laikomi tame pačiame automobilyje, nebuvo pavogti, t. y. tuo atveju, jei pareiškėjas ir/ar kiti medžiotojai būtų buvę nerūpestingi ir/ar neatidūs, kaip nurodyta teismo sprendime, neabejotina, kad visi medžiotojų ginklai būtų buvę pavogti. Nurodo, jog ginklo praradimas nepriklausė nuo pareiškėjo valios, o pareiškėjas ėmėsi visų reikiamų priemonių išvengti ginklo praradimo. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos sprendimas pažeidžia protingumo, adekvatumo principų reikalavimus. Nurodo, argumentus dėl sankcijos neproporcingumo, pateiktus skunde pirmosios instancijos teismui.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 95-96) prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą yra nurodoma, jog GŠKĮ nustato kad ginklų savininkas privalo užtikrinti jų saugojimą. Reikalavimų 34 punkte yra nurodytos ginklų laikymo sąlygos fiziniams asmenims (asmuo ginklus ir šaudmenis turi laikyti gyvenamojoje patalpoje, metalinėje vidine spyna užrakinamoje dėžėje (seife), pritvirtintoje prie sienos ar grindų taip, kad ja negalėtų pasinaudoti pašaliniai asmenys). Atsakovo nuomone, ginklo praradimas laikant jį automobilyje yra traktuojamas kaip ginklų laikymo ir saugojimo reikalavimams bei ginklų ir šaudmenų apyvartos taisyklių pažeidimas.
Pažymi, jog pagal GŠKĮ 2 dalies 42 punktą ginklo gabenimas tai ginklo transportavimas (pervežimas, pernešimas) iš ginklo laikymo vietos į tam tikrą objektą ar vietovę tokiomis sąlygomis, kurios užtikrina, kad ginklo nebus galima panaudoti nedelsiant. Šiuo atveju A. G. ginklas buvo gabenamas iš gyvenamosios vietos iki medžioklės vietos, t. y. atvykus į medžioklės plotus laikoma, kad ginklas atgabentas iki galutinio taško, kuriame įvyko vagystė ir kur medžiotojas (ginklo savininkas) privalo laikytis ginklų ir šaudmenų laikymo, saugojimo, nešiojimo ir naudojimo reikalavimų. Tokiu būdu ginklo gabenimo klausimo nagrinėjimas, priimant sprendimą dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo, buvo neaktualus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje ginčas kyla dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. 10-8-IS-2692, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. 5-S-216 teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato pareigos atnaujinti pareiškėjo leidimo šaunamajam ginklui laikyti (nešioti) galiojimą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. 10-8-IS-2692 (b.l. 7) panaikino pareiškėjo leidimą šaunamajam ginklui laikyti (nešiotis). Toks sprendimas priimtas iš esmės dėl to, kad pareiškėjas sprendime aptartomis aplinkybėmis, palikdamas šaunamąjį ginklą automobilio bagažinėje be priežiūros, nusižengė ginklo laikymo reikalavimams bei neužtikrino šautuvo saugumo.
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. 10-8-IS-2692 teisėtumą ir pagrįstumą, be kita ko, nurodė, kad pareiškėjas ginklą prarado dėl aplinkybių, kurios nėra nepriklausančios nuo jo valios, ir, įvertinęs byloje taikytiną teisinį reguliavimą, padarė išvadą, kad pareiškėjas, palikdamas be priežiūros automobilyje ginklą, pasielgė itin neapdairiai ir nerūpestingai, todėl šis pažeidimas vertintinas kaip šiurkščius, o pareiškėjui skirta sankcija yra adekvati ir proporcinga.
Įvertinusi byloje taikytiną teisinį reguliavimą ir joje nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms iš esmės pritaria.
Visų pirma pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.51 straipsnyje nurodyta, kad daiktus, turinčius ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, visuomenės ar valstybės saugumui, arba dėl kitų priežasčių (ginklai, smarkiai veikiantys nuodai ir kt.) galima įsigyti tiktai pagal specialius leidimus. Tokius daiktus ir leidimų jiems įsigyti išdavimo tvarką nustato įstatymai. Kaip matyti iš GŠKĮ (2010 m. vasario 2 d. įstatymo redakcija) 1 straipsnio 1 dalies nuostatų, šio įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų ir šaudmenų apyvartą ir taip užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. GŠKĮ turinys rodo, jog įstatymų leidėjas ginklus traktuoja kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, ši apyvarta, be kita ko, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą, išsamiai reglamentuojama. GŠKĮ nuostatos (pvz., GŠKĮ 17, 18, 30 straipsniai) rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai.
GŠKĮ 40 straipsnyje įtvirtintas aplinkybių, kurioms esant panaikinami leidimai nešiotis ir leidimai laikyti ginklus bei šaudmenis, sąrašas ir sprendimo panaikinti leidimą nešiotis ir leidimą laikyti ginklus bei šaudmenis priėmimo tvarka. GŠKĮ 40 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtinta nuostata, kad leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami fiziniam asmeniui dėl ginklų ir šaudmenų apyvartos taisyklių pažeidimo praradus savo ginklą. Analogiška nuostata numatyta Taisyklių 84.5 punkte.
Taigi GŠKĮ 40 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytos dvi sąlygos, kurioms esant leidimas nešiotis ir laikyti ginklus privalo būti panaikintas: pirma, fizinis asmuo pažeidė ginklų ir šaudmenų apyvartos taisykles ir, antra, dėl šių taisyklių pažeidimo asmuo prarado savo ginklą. Byloje vertinamu atveju nekyla ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas savo šaunamąjį ginklą prarado. Pareiškėjas iš esmės teigia, kad jis minėtų ginklų ir šaudmenų apyvartos taisyklių nepažeidė, o jei ir pažeidė, tai toks pažeidimas netraktuotinas kaip šiurkštus.
Vertinant byloje nustatytas faktines aplinkybes pažymėtina, kad GŠKĮ 32 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas bendro pobūdžio imperatyvas, reikalaujantis, kad ginklų, šaudmenų savininkai ir naudotojai užtikrintų jų saugojimą, taip pat nurodyta, jog konkrečias ginklų ir šaudmenų laikymo bei saugojimo sąlygas ir reikalavimus nustato Vyriausybės įgaliota institucija. Ši nuostatas įtvirtinta ir Taisyklų 90 punkte, nustatančiame, jog ginklo savininkas, naudotojas ginklą privalo laikyti, saugoti, nešiotis, gabenti ir naudoti Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Tuo tarpu Reikalavimų 34 punkte numatyta, jog fiziniai asmenys ginklus ir šaudmenis turi laikyti gyvenamojoje patalpoje, metalinėje vidine spyna užrakinamoje nustatytus reikalavimus atitinkančioje dėžėje (seife), pritvirtintoje prie sienos ar grindų taip, kad ja negalėtų pasinaudoti pašaliniai asmenys, arba ginklus laikant atskiroje patalpoje, kurioje įrengtos II saugumo klasės durys, o ant langų įrengtos apsauginės grottos. Reikalavimų 35 punkte nustatyta, kad tuo atveju, kai yra aplinkybių, dėl kurių ginklą laikyti gyvenamojoje vietoje nėra saugu, suderinus su teritorine policijos įstaiga, ginklą galima laikyti kitose vietose, kuriose užtikrinamas ginklo saugumas ir ginklu negali pasinaudoti kiti asmenys.
Įvertinusi minėtas teisės normas teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas, elgdamasis rūpestingai ir atsakingai, net ir trumpam laikui negalėjo palikti ginklo be priežiūros. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi GŠKĮ 32 straipsnio nuostatomis, teisėjų kolegija tokiam vertinimui nepritaria. Sistemiškai aiškinant GŠKĮ, Taisyklių ir Reikalavimų nuostatas darytina išvada, kad juose įtvirtinta bendra asmens, laikančio ir nešiojančio ginklą, pareiga imtis visų įmanomų atsargumo priemonių, kad ginklas nebūtų prarastas, elgtis atidžiai ir rūpestingai. Nors teisės aktai išsamiai nereguliuoja, kaip turi būti užtikrinta ginklo apsauga ir priežiūra tuo metu, kai jis nėra laikomas gyvenamojoje patalpoje, itin aukšti apsaugos reikalavimai, taikomi šaunamojo ginklo apsaugai laikant į gyvenomoje patalpoje, suponuoja, kad savo pobūdžiu / pasekmėmis analogiški apsaugos reikalavimai taikytini ir kitose situacijose. Nors pareiškėjas teigia, kad šaunamojo ginklo automobilyje niekada nepaliko be priežiūros, tinkamai nepasirūpinęs ginklo apsauga, tokį teiginį paneigia tai, kad ginklas vis dėlto buvo prarastas.
Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje aptariamu atveju pareiškėjas, nesiimdamas visų būtinų saugumo priemonių, pažeidė GŠKĮ 32 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
Vertinant pažeidimo šiurkštumo ir, atitinkamai taikytos priemonės proporcingumo klausimą, dėmesys visų pirma atkreiptinas į tai, kad GŠKĮ 40 straipsnio 1 dalies 7 punkte yra įtvirtinta imperatyvi nuostata – esant šioje teisės normoje įtvirtintoms sąlygoms leidimas nešiotis ir laikyti ginklą privalo būti panaikintas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginklo praradimas negali būti traktuojamas kaip mažareikšmis, nes jis gali sukelti itin neigiamas pasekmes (pvz., ginklo panaudojimas darant nusikaltimus). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatų turinio matyti, jog panaikinus leidimą, naujas leidimas gali būti išduotas praėjus trejiems metams nuo leidimo panaikinimo momento. Taigi laikotarpis, per kurį pareiškėjas neturėtų teisės gauti kitą leidimą, nėra neproporcingai ilgas. Vertindama pareiškėjo elgesį apdairumo ir rūpestingumo pareigos požiūriu, teisėjų kolegija kaip į svarbią aplinkybę atsižvelgia ir į tai, kad GŠKĮ 30 straipsnio 1 dalies 6 punkte yra įtvirtinta ginklo savininko pareiga nedelsiant pranešti policijos įstaigai apie ginklo vagystę ar praradimą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas ginklo pasigedo 2010 m. birželio 26 d. apie 23.30 (b.l. 30), tuo tarpu į policiją pareiškėjas kreipėsi tik 2010 m. birželio 28 d. 15 val. 15 min. (b.l. 28), tai yra praėjus beveik dviems paroms nuo to momento, kuomet pastebėjo, jog prarado ginklą.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nėra pagrindo vadovautis LVAT 2006 m. vasario 10 d. sprendimu byloje Nr. A10-838/2006 ir 2009 m. vasario 13 d. nutartimi byloje Nr. N575-339/2009, kadangi skiriasi šioje ir minėtose bylose nustatytos faktinės aplinkybės.
Įvertinusi byloje taikytiną teisinį reguliavimą ir surinktus įrodymus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo pažeidimas laikytinas šiurkščiu, o priimtas sprendimas panaikinti leidimą – pagrįstas ir proporcingas.
Todėl pagrindo tenkinti apeliacinį skundą nėra, jis atmestinas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.