Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Poškaus ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1206-273/14 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kietmedis“ ieškinį atsakovui A. B. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių įmonės vadovo civilinę atsakomybę, kai šis nevykdo CK 2.87 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų pareigų ir Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, aiškinimo ir taikymo klausimai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, tokius aspektus ir aptaria.

Dėl civilinės atsakomybės taikymo prielaidų

Juridinio asmens vadovui nevykdant ar netinkamai vykdant jo kompetencijai priskirtas pareigas, jam, be kitų atsakomybės rūšių, gali kilti civilinė atsakomybė. Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, kai įmonės administracijos vadovas nevykdo arba netinkamai vykdo CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, jis privalo atlyginti padarytą žalą (CK 2.87 str. 7 d.). Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius, kad įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalis numato įmonės vadovo pareigą pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Šios pareigos nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės administracijos vadovui kyla atsakomybė Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalies pagrindu.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2007 m. apelianto valdomos UAB „Kietmedis“ veikla buvo nuostolinga, bendrovės turtas nuosekliai mažėjo, o jos įsipareigojimai kreditoriams augo, kol Kauno apygardos teismas 2012-10-30 nutartimi iškėlė UAB „Kietmedis“ bankroto bylą. Įmonės direktoriaus pareigas apeliantas ėjo nuo 2004-09-23 (t. 1, b. l. 26). Įvertinęs 2008-2010 metų finansinės atskaitomybės duomenis, teismas padarė išvadą, jog apeliantas gerokai anksčiau turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Kietmedis“. Tokių teismo padarytų išvadų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia, o įrodinėjimo instituto netinkamo taikymo ar byloje esančių įrodymų vertinimo klaidų, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija nenustatė.

Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos ir teismų informacinėje sistemoje LITEKO užfiksuotų duomenų (CPK 179 str. 3 d.), 2007-12-31 UAB „Kietmedis“ turėjo turto, kurio bendrovės 2007 m. balanse nurodyta vertė – 403 636 Lt, tuo tarpu mokėtinos sumos ir įsipareigojimai tuo metu sudarė 459 906 Lt, iš jų 354 636 Lt – per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai (t. 2, b. l. 51). Vadinasi, UAB „Kietmedis“ jau 2008 m. pradžioje neturėjo tiek apyvartinių lėšų, kad galėtų sumokėti periodines įmokas pagrindiniam savo kreditoriui lizingo įmonei, perdavusiai ieškovui naudotis jai priklausantį turtą – automobilį, krautuvą ir miškovežį (t. 2, b. l. 4). Tai lėmė, kad 2008-05-07 AB „SEB lizingas“ vienašališkai nutraukė 2006-10-23 finansinio lizingo sutartį Nr. K2006-100079, kurios pagrindu UAB „Kietmedis“ buvo perduotas pagrindinei bendrovės veiklai (medienos ruoša ir susijusių paslaugų veikla, medienos gaminių gamyba, prekyba medienos gaminiais, 2008 m. finansinės atskaitomybės aiškinamasis raštas; t. 2, b. l. 72) vykdyti reikšmingas turtas – miškovežis MAN 26.430 BB (t. 1, b. l. 139). Netrukus UAB „Kietmedis“ finansinis pajėgumas atsiskaityti ir su kitais savo kreditoriais sumažėjo tiek, kad šie teismuose ėmė inicijuoti bylas dėl skolų priteisimo. Iš Kauno miesto apylinkės teismo 2008-12-02 preliminaraus sprendimo turinio matyti, kad bendrovė neturėjo galimybės apmokėti net kasdienei įmonės veiklai organizuoti būtinųjų išlaidų – įsiskolino už 2008 m. liepos – rugsėjo mėn. pirktą kurą (c. b. Nr. 2-22646-151/2008), kurios neatlygintos iki šiol (t. 1, b. l. 36-37, t. 2, b. l. 163-164; Kauno apygardos teismo c. b. Nr. B2-345-436/2015; teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Visa tai, įvertinus UAB „Kietmedis“ pagrindinės veiklos pobūdį, akivaizdžiai patvirtina, jog bendrovės finansinė padėtis pablogėjo tiek, kad kilo reali grėsmė, jog įmonė ne tik negali toliau vykdyti savo veiklos, bet ir atsiskaityti su esamais kreditoriais. Dar daugiau, didžiąją UAB „Kietmedis“ turėto turto vertės dalį pagal 2007-12-31 balansą sudarė būtent turto, perduoto bendrovei naudotis lizingo sutarčių pagrindu, taigi, UAB „Kietmedis“ nuosavybės teise nepriklausančio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-05-08 nutartis c. b. Nr. 3K-3-277/2013), vertė (t. 1, b. l. 61). Šios aplinkybės apeliantui, kaip įmonės vadovui, neabejotinai turėjo būti ir buvo žinomos. Taigi jis, kaip bendrovę valdęs ir jos turtu disponavęs asmuo, jau 2008-05-07 AB „SEB lizingas“ vienašališkai nutraukus lizingo sutartį ir atsiradus pareigai grąžinti miškovežį, privalėjo imtis priemonių, kad tokioje sunkioje finansinėje situacijoje būtų apsaugotos kreditorių teisės gauti maksimalų reikalavimų patikrinimą, šiuo konkrečiu atveju – ir kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu, tokiu būdu sustabdant visų finansinių prievolių, neįvykdytų iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, vykdymą, skolų iš šios įmonės išieškojimą teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukti netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles skaičiavimą (ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p.). Apeliantas šios pareigos neįvykdė, toliau tęsė nuostolingą įmonės veiklą, nors bendrovės įsipareigojimai, tame tarpe ir susiję su įstatymų nustatytais mokesčiais, augo, kas akivaizdžiai neatitinka įprastos verslo praktikos, kurios tikslas – naudos (pelno) siekimas, o ne savitikslis įmonės egzistavimas.

Apeliacinio skundo argumentai dėl asmeninių apelianto pastangų, siekiant užsienio valstybėje surasti naujų verslo galimybių, nepaneigia pagrįstai padarytos pirmosios instancijos išvados, kad apeliantas, esant tokiai įmonės turtinės padėties dinamikai (t. y. nuosekliam jos blogėjimui), įvertinus ir tai, kad bendrovės nuosavo kapitalo neigiamas rodiklis, 2007 m. buvęs minus 54 272 Lt, 2010 m. pasiekė minus 415 280 Lt sumą (t. 2, b. l. 51, 87), būdamas bonus pater familias, negalėjo tikėtis, kad finansinė situacija pasitaisys taip, kad įmonė galės generuoti pajamas, iš kurių būtų galima atsiskaityti su visais įmonės kreditoriais. Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis, nuo 2010-05-31 įmonėje, be jos vadovo, liko dirbti tik vienas asmuo (t. 1, b. l. 30). Kita vertus, tokie apelianto skundo argumentai, jog jis ėmėsi priemonių, siekdamas plėtoti verslą (bandė užmegzti verslo santykius užsienyje, jam pavyko pasiekti konkrečių susitarimų ir pan.), nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis. Jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių AB „SEB lizingas“ veiksmų neteisėtumą ir / ar jų įtaką ir taip nuostolingo UAB „Kietmedis“ verslo padėties pablogėjimui, apeliantas taip pat nepateikė. Bylos dokumentuose užfiksuoti duomenys rodo, kad būtent apeliantas neužtikrino tinkamos jo žinioje buvusio lizingo bendrovės turto techninės būklės bei savalaikio jo grąžinimo, ir paneigia dalį apeliaciniame skunde deklaruojamų šio turto pagerinimų, pavyzdžiui, iš automobilio Toyota 7FG25 priėmimo–perdavimo akto turinio matyti, kad šios transporto priemonės padangos buvo visiškai nusidėvėjusios (t. 1, b. l. 139, 6, 8-9). Neįtikinami ir skundo argumentai apie apelianto ketinimus optimaliai užtikrinti kreditorių interesus. Remiantis Juridinių asmenų registro duomenimis, panaudos sutartiniai santykiai, kurių pagrindu įmonės veiklai vykdyti naudotasi nekilnojamu turtu, priklausančiu vienintelei UAB „Kietmedis“ akcininkei, egzistuoja nuo 2004 m. (t. 1, b. l. 26). Paaiškinimą, jog apeliantas organizavo lizinguojamų transporto priemonių pardavimą, atsižvelgiant į jų rinkos vertę, paneigia 2010-04-27 pranešime užfiksuota informacija, jog dujinį krautuvą Toyota 7FG20 ir automobilį Mitsubishi L200 apeliantas prašė leisti parduoti jo rastam pirkėjui „už šio turto likutinę išperkamosios nuomos vertę“ (t. 1, b. l. 108). Antstolio sprendimams vykdyti tvarka realizuojamam turtui apelianto surasto pirkėjo pasiūlytos kainos neturėjo esminės įtakos, tai nepagerino įmonės galimybių atsiskaityti su kreditoriais, kuriems įsiskolinimas pagal 2010 m. balansą sudarė 500 427 Lt (t. 1, b. l. 155). Prielaidą, jog UAB „Kietmedis“ ir jos kreditoriams padarytos žalos atsiradimą lėmė verslo nesėkmė, paneigia ir tokia aplinkybė, įvertinus ją bylos duomenų visumoje, jog 2007-04-11 UAB „Kietmedis“, L. D., A. B. sudarė laidavimo sutartis, pagal kurias laiduotojai įsipareigojo įvykdyti pagrindinio skolininko UAB „Pramogų era“ (kurios vienintelis akcininkas ir vadovas tuo metu buvo A. B.; teismui prieinami Juridinių asmenų registro duomenys) neįvykdytas ir netinkamai įvykdytas prievoles, prisiimtas pagal išperkamosios žemės sklypo nuomos sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-01-28 nutartis c. b. Nr. 3K-3-36-415/2015). Tokiame kontekste apelianto skundo argumentai, kuriais atsakomybę dėl bankroto bylos laiku neinicijavimo siekiama iš esmės perkelti patiems įmonėms kreditoriams, tvirtinant apie rizikos dėl kilusių nuostolių prisiėmimą, kai didžiausią kreditorinį reikalavimą turėjo UAB „Pramogų era“ (jį iš bankrutuojančios bendrovės reikalavimo teisės perleidimo sandorio pagrindu perėmė BUAB „Kietmedis“ kreditorius UAB „Luodė“, kuris vėliau ir inicijavo UAB „Kietmedis“ bankroto procesą; t. 1, b. l. 9, t. 2, b. l. 155-160), patvirtina, kad apeliantas nėra sąžiningas tiek įmonės, tiek jos kreditorių atžvilgiu ir, nesiimdamas veiksmų užbaigti įmonės veiklą įstatymų nustatyta tvarka, galimai siekė kitų su asmenine nauda susijusių tikslų. Šią tikėtiną išvadą suponuoja ir apelianto, kaip įmonės vadovo, neveikimas, pasireiškiantis tuo, kad UAB „Kietmedis“ finansinės atskaitomybės už laikotarpį nuo 2010-12-31 dokumentai Juridinių asmenų registrui nebuvo rengiami ir teikiami, kas taip pat gali būti vertinama kaip neteisėtas veiksmas žalos įmonės kreditoriams padarymo aspektu - nauji sutartinių santykių su ieškovo įmone dalyviai galėjo būti suklaidinti dėl realios finansinės situacijos įmonėje ir dėl to patirti nuostolių. Kreditoriaus UAB „Luodė“ naudai išieškojimą pagal teismo sprendimą vykdantis antstolis irgi nerado jokio UAB „Kietmedis“, net ir šios įmonės vardu registruoto ir pagal bylos dokumentus neparduoto, turto (t. 2, b. l. 156, 161). Antra vertus, įstatyme numatyta kreditorių teisė, o ne pareiga, kaip įmonės vadovo atveju, pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo. Todėl aptariama aplinkybė, kad 2008 – 2012 metų laikotarpiu, ieškovui UAB „Kietmedis“ esant faktiškai nemokiam, jo kreditoriai nesikreipė į teismą dėl bankroto proceso inicijavimo, nėra teisiškai reikšminga ir, juo labiau, nesudaro teisinių prielaidų atsakovą atleisti nuo civilinės atsakomybės remiantis CK 6.253 straipsnio 1, 5 dalių, 6.259 straipsnio nuostatomis.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti ir su kita pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad apeliantas, kaip UAB „Kietmedis“ vadovas, netinkamai vykdė CK 2.87 straipsnyje nustatytą bendrąją pareigą veikti išimtinai juridinio asmens interesais, nes neįvykdė reikalavimo užtikrinti tinkamą bendrovės veiklos ir jos apskaitos organizavimą, įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų, turto valdymą bei jų išsaugojimą, taip pat perdavimą bankroto administratoriui. Aplinkybė, kad UAB „Kietmedis“ buhalterinę apskaitą tvarkė tokia veikla užsiimanti įmonė, nepašalina buvusio įmonės vadovo atsakomybės už tinkamą apskaitos organizavimą, t. y. tokį, kuriuo būtų užtikrinama galimybė įvertinti įmonės valdomo turto apimtį bei jo masės pokytį. Be to, bylos dokumentų turinys ir teismui prieinami Juridinių asmenų registro duomenys rodo, kad finansines ataskaitas pasirašinėjo pats apeliantas, kas tik papildomai patvirtina, jog jam negalėjo būti nežinomi įmonės finansiniai rodikliai (t. 2, b. l. 48-49, 51-58, 61-77). Vien aplinkybė, kad po bankroto bylos iškėlimo įmonėje nebuvo lėšų net teismo ir administravimo išlaidoms sumokėti, sąlygojusi supaprastinto bankroto procedūros taikymą, pati savaime suponuoja vertinimą, kad bankroto administratoriui nebuvo perduota jokio ekonominę vertę turinčio turto (lėšų) ar dokumentų, kad dėl nepagrįstai užsitęsusio įmonės valdymo organų neteisėto neveikimo jos ekonominė būklė neleidžia taip pakito, kad kreditoriai negali tikėtis net menkiausios dalies jų kreditorinių reikalavimų patenkinimo. Atsakovo, kaip įmonės vadovo, aplaidumą bei nerūpestingumą papildomai patvirtina ir tokia aplinkybė, jog įmonei skirta korespondencija nebuvo priimama nei įmonės buveinės adresu, nei atsakovo viešai deklaruotu gyvenamosios vietos adresu (t. 1, b. l. 9-10, 14). Galiausiai net pavykus apeliantui įteikti teismo nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo, kurioje išaiškinta vadovo pareiga pateikti visus įmonės dokumentus ir turtą bankroto administratoriui, šis jam tenkantis įpareigojimas buvo įvykdytas tik po baudos paskyrimo (t. 1, b. l. 14, 15-16, 17-20). Ir nors skirtoji bauda paskesne teismo nutartimi buvo panaikinta, dalį dokumentų ir įmonės antspaudą administratoriui iš apelianto pavykus atgauti, šis faktas, priešingai nei apeliaciniame skunde, netampa prejudiciniu ir neeliminuoja apelianto, kaip vadovo, atsakomybės pačiai įmonei ir įmonės kreditoriams. Dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo kasacinis teismas yra nurodęs, jog prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, jog įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose; tam, jog prejudiciniai faktai galiotų ir nedalyvavusiems byloje asmenims, t.y. sukeltų teisinius padarinius ne tik proceso dalyviams, bet ir jame nedalyvavusiems asmenims, dėl faktų ir teisinių santykių paprastai turi būti pasisakyta teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-09-18 nutartis c. b. Nr. 3K-3-484/2006; 2009-04-14 nutartis c. b. Nr.3K-3-180/2009; 2010-04-26 nutartis c. b. Nr. 3K-7-173/2010; 2012-12-21 nutartis c. b. Nr. 3K-3-587/2012). Taigi nagrinėjančiam bylą teismui privalomą reikšmę turi įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės, tačiau tai nevaržo teismo kitaip negu ankstesnėje byloje aiškinti taikytiną nagrinėjamoje byloje įstatymą ar kitaip teisiškai kvalifikuoti ankstesnėje byloje nustatytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-06 nutartis c. b. Nr. 3K-3-639/2013). Bankroto byloje baudos paskyrimu įmonės vadovas (apeliantas) buvo skatinamas bendradarbiauti su paskirtuoju administratoriumi bei teismu, vykdant jam tenkančią pagal įstatymą pareigą bankroto bylos iškėlimo atveju, tačiau jo civilinei atsakomybei taikyti teisiškai reikšmingos aplinkybės nebuvo įrodinėjimo dalykas bankroto byloje. Todėl nutartyje, kuria minėta bauda buvo panaikinta, prejudiciniai faktai apelianto civilinei atsakomybei taikyti nenustatinėti ir nenustatyti, šie skundo argumentai taip pat nepripažinti pagrįstais

Apibendrinant išdėstytus argumentus pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, nuosekliai ir išsamiai išanalizavęs visus byloje esančius įrodymus bei šalių paaiškinimus, ne kartą siūlydamas šalims pateikti papildomus dokumentus, tinkamai nustatė faktines ginčo aplinkybes ir jų pagrindu sprendime teisingai įvertino UAB „Kitemedis“ 2008-2010 metais susiklosčiusią finansinę padėtį, lėmusią apelianto pareigą inicijuoti bankroto bylos įmonei iškėlimo procedūras (kaip pirmiau nurodė teisėjų kolegija – vėliausiai po lizingo teisinių santykių nutrūkimo 2008-05-07), taip pat apelianto, kaip įmonės vadovo, veiksmų neteisėtumą, pasireiškiantį tuo, kad buvo netinkamai organizuotas įmonės turto bei dokumentų valdymas bei jų perdavimas bankroto administratoriui, ir dėl tokių jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) įmonė ir jos kreditoriai patyrė žalą, kurią jis privalo atlyginti (CK 2.87 str. 7 d., ĮBĮ 8 str. 4 d.).

Dėl žalos dydžio

Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas žalą, kurios dydį nagrinėjamu atveju susiejo su teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų dydžiu, žalos dydžio nustatymo principų taip pat nepažeidė. Taikant įmonės vadovui civilinę atsakomybę žalos dydis vienais atvejais gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų dydžiui, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, – mažesnis už ją. Žala, kaip viena iš įmonės vadovo civilinės atsakomybės pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį sąlygų, gali būti apibūdinama kaip dėl neteisėtų veiksmų (neveikimo) atsiradęs juridinio asmens ar kreditoriaus turto netekimas ar sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias juridinis asmuo ar kreditorius būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų įmonės vadovo veiksmų (CK 6.249 str. 1 d.). Tuo tarpu atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-05 nutartis c. b. Nr. 3K-3-250/2014; 2014-12-23 nutartis c. b. Nr. 3K-3-567/2014; 2015-03-06 nutartis c. b. Nr. 3K-3-131-687/2015). Atsižvelgiant į pirmiau aptartas faktines aplinkybes bei pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo momentą (2008-05-07), kai buvo nutraukta lizingo sutartis dėl miškovežio, pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai dėl visos šios sumos priteisimo, nes iš kreditorių į bankroto bylą pateiktų dokumentų (t. 2, b. l. 96-167) matyti, kad visi pradelsti reikalavimai atsirado po šios datos. Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, susiję su lizingo sutarčių nutraukimu, atsižvelgiant į ieškovo realiai išmokėtą lizinguojamo turto vertės dalį, su šio turto (trijų transporto priemonių) paėmimo iš įmonės aplinkybėmis ar jo pardavimo kainomis. neįtakoja kitokios šio konkretaus ginčo baigties, juo labiau kad sutarčių nutraukimo pagrįstumą ar antstolio atliekamus vykdymo veiksmus apeliantas, būdamas įmonės vadovu, turėjo galimybę ginčyti atskirose civilinėse bylose.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Teikiant apeliantui antrinę teisinę pagalbą, valstybė turėjo 200 Lt (57,92 Eur) išlaidų, kurios, atsižvelgiant į apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą, neatlygintinos (t. 3, b. l. 19). Ieškovo atsiliepime išdėstytas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkintinas, nepateikus tokių išlaidų faktą bei dydį pagrindžiančių įrodymų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.