- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-03-27
- Bylos Nr.
- 1A-158-238/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-03-2-00397-2018-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Dargužis, Jurga Vasiliauskienė, Danguolė Šiugždinytė
- Nuteistasis
- Ž. K.
- Advokatai
- Artūras Bauža
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgos Vasiliauskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo J rūmų 2019 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 60 MGL (3 000 eurų) dydžio bauda, įpareigojant baudą sumokėti per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. Ž. K. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį už tai, kad pagrobė svetimą turtą, t. y. 2018 m. liepos 27 d., laikotarpiu nuo 18.10 val. iki 19.20 val. iš valstybinio miško, patikėjimo teise valdomo (duomenys neskelbtini) J regioninio padalinio medienos sandėlių, esančių (duomenys neskelbtini) pagrobė bendros 4441,56 euro vertės paruoštų 23 vnt. ąžuolo ir 9 vnt. uosio rąstų, kas sudaro 19,47 kubinių metrų medienos, tuo (duomenys neskelbtini) J regioniniam padaliniui padarydamas 4441,56 Eur turtinę žalą.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniame skunde (toliau – skundas) nuteistasis Ž. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
2.1. Skunde nurodoma, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas neteisingai analizavo ir vertino ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu surinktus įrodymus ir padarė klaidingą išvadą, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog jis (nuteistasis) padarė jam inkriminuotą nusikaltimą. Teigia, kad teismas netinkamai vertindamas įrodymus, padarė esminius baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus (LR BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl Kauno apylinkės teismo apkaltinamąjį nuosprendį laiko neteisėtu ir nepagrįstu. Teisme išnagrinėti įrodymai nepatvirtina teismo išvados, kad būtent jis (nuteistasis) padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 178 straipsnio 1 dalyje.
2.2. Skunde apeliantas nurodo, kad 2018-07-26 pavakare, į darbo pabaigą, į girininkiją atvažiavo jam pažįstamas D. V. ir išreiškė norą įsigyti kietmedžio medienos savo įmonei UAB „D“. D. V. nurodė, kam jam reikalinga mediena ir dar malkų. Jis (Ž. K.) žinojo, kad trijose vietose, t. y. sandėliuose, turi kietmedžio, nes miške vyko kirtimai. Su D. V. mašina nuvažiavo į sandėlius. Visuose sandėliuose medienos matavimus atliko jis (nuteistasis). Kadangi D. V. tiko visa sumatuota mediena, grįžo į (duomenys neskelbtini) girininkijos raštinę, kur jis (Ž. K.) pasitikslino medienos kiekį pagal tūrio lenteles ir, paskaičiavęs, išrašė jam išakstinę sąskaitą. D. V. dar pasakė, kad yra galimybė įsigyti medienos pigiau aukciono metu. Paaiškino, kad aukcione galima dalyvauti ir pigiau nusipirkti medieną, tačiau pirkdamas pirkėjas realiai medienos nemato. Prekę pamato tik ją įsigijęs. D. V. labiau tiko ką tik parodyta ir sumatuota mediena, nei dalyvavimas aukcione. Išankstinę sąskaitą išrašęs tą patį vakarą, D. V. pasakė, kad kuo greičiau apmokėtų sąskaitą, tada galės pasiimti medieną, prieš tai informavęs, kad atliko pavedimą. Tuomet informaciją būtų pasitikrinęs buhalterijoje, ir, jei pinigai yra sąskaitoje, būtų išrašęs D. V. medienos perdavimo aktą. Teisme jis (nuteistasis) paaiškino, dėl ko buvo sustojęs šalia miško kirtėjo D. J., kad pasiteirauti, kur paliks techniką. Nuvykęs į darbo vietą 2018-07-30 jis (Ž. K.) pamatė J rajono regioninio padalinio tarnybinį automobilį, kuriame buvo T. D. ir ekonomistė L. K., kurie paprašė pateikti visus apskaitos dokumentus, minėdami, kad reikia sutikrinti visus dokumentus, nes dingo mediena. Nuvykęs prie lentpjūvės, ten pamatė M. K., A. M., N. M., eigulį A. K. ir lentpjūvės savininką T. R.. M. K. turėjo ant mašinos kapoto pasidėjęs prašymo dėl išėjimo iš darbo savo noru blanką ir be jokių ceremonijų liepė rašyti jam prašymą savo noru išeiti iš darbo atgaline data, t. y. liepos 23-25 diena, o jei jis (Ž. K.) nesutiks rašyti, tuomet M. K. iškvies policiją. M. K. visaip kaip mėgino išgauti, kad jis (nuteistasis) pasirašytų prašymą dėl išėjimo iš darbo savo noru. Norėdamas išsiaiškinti, 2018-07-30 susisiekė telefonu su D. V., kuris patvirtino, kad penktadienį (2018-07-27) medieną jis išsivežė į lentpjūvę iš trijų girininkijos sandėlių. D. V. pasakė ir paaiškino, kad dėl šio „nesusipratimo“, jis dabar yra apkaltintas vagyste. D. V. telefonu patvirtino ir nuramino, kad jis padarė pavedimą pirmadienį. Teisiamojo posėdžio metu jis (Ž. K.) nurodė, kad nežinojo, kada D. V. išsivežė medieną, apie tai jo niekas neinformavo.
2.3. M. K., šio įvykio metu laikinai užimdamas vadovo pareigas, vis dar nepamiršęs nuoskaudų iš jo (Ž. K.) pusės, ir kaip buvęs bendradarbis – girininkas, ir kaip jo (Ž. K.) kaimynas, turėdamas tikslą užimti girininko darbo vietą ir siekdamas atsikratyti juo (Ž. K.), kaip konkurento, pasinaudodamas tuometine situacija, pasinaudojo tuo, t. y. „apjuodino“ jį (apeliantą), kad šis netektų girininko pareigų ir būtų atleistas iš darbo, o gal net ir nuteistas.
2.4. Vienu pagrindiniu kaltės įrodymų šaltiniu teismas laiko M. K. parodymus, ir M. K. surašytą 2018-08-02 pareiškimą, adresuotą Kauno apygardos prokuratūrai pradėti ikiteisminį tyrimą dėl valstybinio miško vagystės, taip pat Lietuvos nepriklausomų medienos matuotojų asociacijos raštą Nr. 1435. Tačiau M. K. parodymai ir jo surašytas pareiškimas šioje byloje yra subjektyvūs, nes M. K. buvo ir yra tiesiogiai suinteresuotas, kad jis (apeliantas) būtų pripažintas kaltu ir nuteistas. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų M. K. ir jo „patikimų“ asmenų, tai jo – žmonos L. K., N. M., A. M., D. J., A. B., T. D. išgalvotus teiginius apie neva įvykdytą medienos vagystę. Pažymi, kad 2018-07-30, po pietų, M. K. jau buvo žinoma, kad pinigai iš bendrovės „D“ už medieną įplaukė į urėdijos sąskaitą, iki 2018-08-02 M. K. jau buvo gavęs jo (apelianto) paaiškinimą, bei bendravo telefonu pats su medienos pirkėju D. V., ir galėjo suprasti, kad jokio vagystės fakto nėra, tačiau tikslingai, norėdamas apkaltinti jį (Ž. K.) nebūto nusikaltimo padarymu, bei taip jam pakenkti, 2018-08-02 pateikė pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.
2.5. Kitas teismo nurodytas įrodymas, pagrindžiantis jo (apelianto) kaltę, tai liudytojų A. B. ir D. J. parodymai. Tačiau šie liudytojai neparodė, kad įvykio dieną 2018-07-27 ir įvykio vietoje, kaltinime ir nuosprendyje nurodytu laiku, t. y. nuo 18.10 val. iki 19.20 val., (duomenys neskelbtini) J regioninio padalinio medienos sandėliuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) girininkijos kvartale, matė būtent jį (Ž. K.). Šie du liudytojai taip pat neparodė, nes nematė, kaip UAB „A“ vairuotojas-traktorininkas G. B., susitaręs su bendrovės „D“ vadovu D. V., iš kaltinime ir nuosprendyje nurodytų sandėlių atsirinko bendrovei „D“ darbams reikalingą medieną – ąžuolo ir uosio rastus, kuriuos bendrovės „A“ vairuotojas, suderinęs telefonu su bendrovės „A“ vadovu T. R. pervežė į bendrovės „A“ lentpjūvę. Negana to, liudytojo A. B. parodymai nenuoseklūs ir painūs. Apklausiamas teisme liudytojas A. B., atsakydamas į nuteistojo gynėjo advokato A. Baužos klausimus, siekdamas nuslėpti tiesą, bei stengdamasis padėti M. K., susipainiojo savo parodymuose. Teismui jis parodė, kad su liudytoju A. J. patikrinti medienos jis važiavo ir į kitus 2 sandėlius. Į advokato A. Baužos klausimus atsakė, kad penktadienį darbą baigė apie 17-17.30 val., ir kad ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus. Po parodymų pagarsinimo liudytojas A. B. atsakė, kad „gal nepamenu, ar važiavau su D. J. po kitus sandėlius žiūrėti medienos, ar jis man sakė“.
2.6. Teismas nuosprendyje nepaminėjo ir net nevertino svarbių bylos aplinkybių, nes D. V. nurodė, kad jam tą pačią dieną t. y. 2018 m. liepos 26 d. buvo išrašyta išankstinė medienos pirkimo sąskaita, tačiau jis pavėluotai pervedė už medieną pinigus. Teisme apklausiamas kaip liudytojas jis paaiškino, jog atvažiavo pirkti (duomenys neskelbtini) girininkijos medieną, o ne asmeninę Ž. K. medieną. D. V. parodė, kad jam darbui buvo reikalingas kietmedis, t. y. ąžuolas ir uosis, ir todėl įsigijo ąžuolo ir uosio, gal apie 20 kubų. Liudytojas D. V. taip pat parodė, kad jam tą dieną, tai būtų 2018-07-26 ir buvo išrašyta išankstinė medienos pirkimo-pardavimo sąskaita, tačiau jis iškarto neatsiskaitė, nes trūko sąskaitoje lėšų, kurios turėjo būti pervestos 2018-07-27 jo įmonei „D“ iš kitos įmonės už atliktus darbus. Liudytojas D. V. patvirtino, kad jam girininkas sakė, kad mediena negali išvažiuoti iš miško, kol nepervesti pinigai į sąskaitą. Taip pat D. V. patvirtino, kad pinigai jo įmonei turėjo būti pervesti dar penktadienį. Kadangi tai nebuvo padaryta, todėl tiesiog nebuvo iš ko pervesti pinigus ir į Urėdijos sąskaitą. Taip pat liudytojas D. V. parodė, kad kai jis dirba su kitomis įmonėmis, jos taip pat išrašo išankstines sąskaitas, tačiau prekes jis gali paimti dar neatsiskaitęs, pardavėjui pasitikint, todėl ir šiuo atveju jis negalvojo, jog iškils tokia problema. Skunde nuteistasis taip pat cituoja liudytojų G. B., T. R., duotus parodymus. Liudytojų parodymai yra tik bendro pobūdžio, galimai pakartota vieno asmens parodymų versija, kuri visiškai nepagrindžia nuteistojo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Liudytojų L. K., N. M., A. M., D. J., A. B., T. D. parodymuose nėra jokių duomenų ir jokios reikšmingos informacijos, kuria teismas galėjo remtis pripažindamas jį (Ž. K.) kaltu dėl nusikaltimo padarymo.
2.7. Nuosprendyje ypatingą dėmesį teismas sutelkė į jo (nuteistojo) skambučių analizę su bendrovės „D“ vadovu D. V., įmonės „A“ vadovu T. R., tačiau teismas nuosprendyje nenurodė, kad dar yra bendravimas ir per „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ programas, kurios yra žymiai pigesnės. Nuosprendyje taip pat nurodoma, kad užfiksuoti bendrovės „D“ vadovo D. V. 2018 rugpjūčio 1 d. du bandymai prisijungti prie T. R. telefono, tačiau jis (nuteistasis Ž. K.) teisme aiškino, jog tai neturėjo nieko bendro su jo nuteisimu dėl medienos vagystės.
2.8. Skunde teigiama, kad grindžiant jo (nuteistojo) kaltumą ir surašant apkaltinamąjį nuosprendį, net nebuvo konstatuota šios nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Nuosprendyje tik teigiama, jog jis (nuteistasis) padarė miško vagystę ir siekė užvaldyti urėdijos turtą – medieną (ąžuolo ir uosio rąstus). Mano, jog jo kaltė negali būti grindžiama tik vieno suinteresuoto asmens, šiuo atveju M. K. parodymais, nes tai prieštarauja baudžiamojo proceso normoms ir tai turi būti laikoma tik prielaidomis. Teismas, nuteisdamas jį (Ž. K.) pagal LR BK 178 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes bylos medžiaga nepatvirtina, teismo išvadų, kad jis būtų padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą.
3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis Ž. K. ir jo gynėjas advokatas Artūras Bauža prašė Ž. K. apeliacinį skundą tenkinti. (duomenys neskelbtini) įgaliotas asmuo M. K. ir prokuroras Mindaugas Šukys prašė Ž. K. apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti nepakeistą 2019 m. lapkričio 8 d. nuosprendį.
Motyvuojamoji dalis
4. Nuteistojo Ž. K. apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
6. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.
7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir atsižvelgusi į byloje ištirtų įrodymų visumą, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnyje įvirtintais reikalavimais, išsamiai išnagrinėjo teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka surinktus įrodymus, tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą, kuriuo Ž. K. pripažino kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. Esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, turėjusių reikšmę renkant ir tiriant įrodymus bei paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta.
8. BK 178 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tas, kas pagrobė svetimą turtą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. BK 178 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už vagystę – tyčinį neteisėtą neatlygintiną svetimo turto užvaldymą ir jo pasisavinimą (pagrobimą). Vagystės sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad paima svetimą daiktą, numato, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to nori. Be to, pagal teismų praktiką vagystės atveju kaltininkas turi būti įsitikinęs, kad grobia kito asmens turtą, nes neturi turto savininko sutikimo užvaldyti jo turtą. Vagystės objektyvieji požymiai yra šio nusikaltimo objektas – nuosavybė bei dalykas – svetimas turtas. Vagystės dalykas – tai konkretūs materialaus pasaulio daiktai. Pagrobti galima tik svetimą turtą – daiktus, kurie grobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui.
9. Nors Ž. K. savo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 1 dalyje, nepripažįsta, tačiau aukštesniojo teismo nuomone, byloje esantys įrodymai – liudytojų M. K., A. M., N. M., L. K. parodymai, kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai, neabejotinai patvirtina, kad Ž. K. pagrobė svetimą turtą, valstybinio miško, patikėjimo teise valdomo (duomenys neskelbtini) J regioninio padalinio medienos sandėlių paruoštų 23 vnt. ąžuolo ir 9 vnt. uosio rąstų, ir tokiais veiksmais (duomenys neskelbtini) J regioniniam padaliniui padarė 4441,56 Eur (keturių tūkstančių keturių šimtų keturiasdešimt vieno euro 56 centų) turtinę žalą.
10. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas visų surinktų įrodymų visetą, ir kiekvienus įrodymus atskirai, pagrįstai nustatė aplinkybę, kad mediena buvo išgabenta iš (duomenys neskelbtini) J regioninio padalinio medienos sandėlių ir nuvežta į lentpjūvę, kuri priklauso UAB „A“, dar neatsiskaičius, nesumokėjus pinigų už šią medieną. Mediena priklausė urėdijai ir buvo svetimas turtas Ž. K..
11. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, jog susiklosčiusi situacija yra tiesiog „nesusipratimas“, jog neva D. V. medieną išsivežė nepranešęs jam ( nuteistajam Ž. K.). Tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nors ir buvo išrašyta išankstinio apmokėjimo sąskaita medienai, tačiau pats nuteistasis Ž. K. pripažino tą aplinkybę, kad medieną iš sandėlių galima išvežti tik po to, kai apmokama ar padaromas mokėjimo pavedimas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad su nuteistojo žinia buvo išvežta mediena, o po kelių dienų paaiškėjus vagystės faktui, buvo padarytas mokėjimo pavedimas už medieną. Todėl pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad yra pilnai įrodytas vagystės faktas, nes svetimo turto, t. y. medienos buvimo vieta buvo pakeista, tariamas pardavimas įformintas, nesilaikant medienos pardavimo reikalavimų.
12. Liudytojas M. K. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad J padalinyje laikinai dirbo vadovu ir jis iš N. M. 2018 m. liepos 29 d. sužinojo, kad (duomenys neskelbtini) galimai įvykdyta medienos vagystė, o N. M. aptiko medieną UAB „A“ lentpjūvėje. Nurodė, kad paskambino reikiamiems ir atsakingiems asmenims ir informavo, kad pirmadienį visi susitiktų 7.00 val., be to, suorganizavo, kad iš Ž. K. būtų paimti visi dokumentai, kad nebūtų suklastoti. N. M. buvo padaręs nupjautų medžių kelmų atliejas. Nuvykus prie lentpjūvės tvoros, matėsi pavogta mediena. Buvo iškviestas lentpjūvės direktorius T. R., kuris pripažino, kad jo lentpjūvėje esančios medienos ir atliejos sutampa ir patvirtino, kad mediena yra Ž. K.. Taip pat liudytojas nurodė, kad į vietą atvykęs Ž. K. siūlėsi šį reikalą „sutvarkyti“, jis suprato, kad tai medienos pervežimas į vietą ir apie jokį medienos pirkėją nebuvo kalbama. Ž. K. nei raštu, nei žodžiu neaiškino apie šios medienos atsiradimą lentpjūvėje ir kviečiant policiją, pastarasis (Ž. K.) išvyko iš lentpjūvės. 2018 m. liepos 30 d. po 16 val. grįžus į darbovietę, sužinojo, kad į sąskaitą buvo pervesta daugiau nei 5000 Eur iš UAB „D“, su kuria jokių ilgalaikių sutarčių neturėjo ir jis pasirašė įsakymą, kad pinigus grąžintų, kaip klaidingai pervestus. Pavedimas buvo atliktas po to, kai iš lentpjūvės jau buvo išvežta mediena, tačiau šiai medienai gabenti važtaraštis nebuvo išrašytas, lentpjūvės direktorius taip pat neturėjo jokių medienos dokumentų ir minėjo, kad Ž. K. juos žadėjo atvežti vėliau.
13. Liudytojas A. M. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad 2018 m. liepos 30 d. 7.00 val. susirinko J miškų urėdijoje ir nuvyko į lentpjūvę „A“, kadangi buvo įtarta, kad šioje lentpjūvėje yra iš girininkijos vogta mediena. Ž. K. siūlė M. K. susitarti, kad nuslėpti faktą, jog mediena iš girininkijos lentpjūvėje neapskaityta.
14. Liudytojas N. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2018 m. liepos 28 d. gavo pranešimą, kad yra dingusi mediena, paskambino A. K., kad sužinotų, ar kam nors parduota mediena. Sužinojęs, kad medienos pardavimo faktas neužfiksuotas, susisiekė su Ž. K., kuris, jo manymu, elgėsi įtartinai, nes neprisipažino dėl medienos pardavimo. Kitą dieną važiavo pro lentpjūvę ir pamatė medieną ir apie tai informavo M. K.. Nurodė, kad jis padarė kelmų popierines išpjovas, o į lentpjūvę atvykus lentpjūvės savininkui, jis sakė, kad mediena yra Ž. K., jokių medienos dokumentų nebuvo. Taip pat apklausos metu nurodė, kad Ž. K. siūlė viską nuslėpti.
15. Liudytoja L. K. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad dirbo (duomenys neskelbtini) J urėdijoje, kurioje tuo metu laikinas vadovas buvo M. K.. 2018 m. liepos 30 d. ją ir T. D. išsiuntė į (duomenys neskelbtini) girininkiją paimti griežtos atskaitomybės dokumentų, nes galimai buvo įvykdyta medienos vagystė. Girininko nerado, jis atvyko netrukus. Imant dokumentus, girininkas vis pasišalindavo iš patalpų kalbėti telefonu, vėliau išvyko tarnybiniu automobiliu ir grįžo maždaug po valandos, pasirašė paėmimo aktą. Nurodė, kad jie paėmė medienos gabenimo važtaraščius, pirkimo – pardavimo sutartis, atliekų pardavimo aktus, tačiau tarp paimtų dokumentų, nebuvo sąskaitos su UAB „D“. Liudytojas T. D. taip pat pirmosios instancijos teisme nurodė, kad tarp paimtų dokumentų, nebuvo jokio dokumento su UAB „D“.
16. Pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų M. K., A. M., N. M., L. K. ir T. D. parodymais nustatyta, kad pastebėjus vagystės faktą ir aiškinantis aplinkybes, buvo nustatyta, jog Ž. K. pavogė medieną iš (duomenys neskelbtini) J regioninio padalinio medienos sandėlių, mediena buvo išvežta už ją neapmokėjus, o T. R. (UAB „A“ vadovas) paaiškino urėdijos darbuotojams, jog mediena pas jį pateko ir jos savininkas yra Ž. K.. Be to, minėti liudytojai patvirtino aplinkybes apie tai, kad aiškinantis vagystės faktą, Ž. K. siekė nuslėpti patikrinimo ir vagystės faktą, prašė patikrinimo neapskaityti. Be to, apie galimą kitą asmenį (D. V.) ir jo neteisėtus veiksmus, įsigyjant medieną, nieko neaiškino. Ši versija dėl kito asmens atsirado tik vėliau, o D. V. apmokėjo už medieną vėliau, jau iškilus ir paaiškėjus vagystės faktui. Taip pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė faktą, kad nuteistasis Ž. K. galėjo laisvai disponuoti mediena, ir šiuo nagrinėjamu atveju, jis pripažino aplinkybę, kad medieną iš sandėlių galima buvo išvežti tik po to, kai už ją apmokama. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad mediena išvežta žinant Ž. K. ir po kelių dienų, kai paaiškėjo vagystės padarymo faktas, tik tuomet buvo padarytas mokėjimo pavedimas už dingusią medieną. Apibendrinant, konstatuojama, jog apeliaciniame skunde nurodyta įvykių versija laikoma nepagrįsta, todėl yra atmetama.
17. Nepagrįstu apelianto skundo argumentu laikoma apelianto nurodyta aplinkybė, kad medienos vagystės fakto iškėlimas ir jo apkaltinimas medienos vagyste, yra M. K. kerštas. Kolegija konstatuoja, kad ši versija nepagrįsta, niekuo ir jokiais duomenimis nepatvirtinta, todėl atmestina. Iš bylos aplinkybių nustatyta, kad vagystės aplinkybių aiškinimasis pradėtas po to, kai apie vagystę sužinojo N. M.. Šis liudytojas patvirtino, kad jis atliko kai kuriuos veiksmus ir aiškinosi, ar mediena parduota, skambino A. K., Ž. K., šis elgėsi įtartinai, nepripažino medienos pardavimo. Be to, jis (N. M.) važiavo pro lentpjūvę ir ten pamatė pagrobtą medieną, o lentpjūvės savininkas pasakė, kad mediena pateko su Ž. K. žinia. Tik tuomet N. M. informavo M. K. apie nustatytą medienos vagystės faktą ir urėdijos darbuotojai toliau aiškinosi medienos dingimo aplinkybes (paėmė, patikrino dokumentus, iš kurių nustatė, kad mediena nebuvo parduota ir už ją nebuvo apmokėta, kvietėsi Ž. K., šis prašė nuslėpti patikrinimo duomenis). Taigi, kolegija konstatuoja, kad ne M. K. buvo vagystės fakto iškėlimo iniciatorius, o jo veiksmai aiškinantis vagystės aplinkybes ir pranešimas teisėsaugos institucijai apie nusikaltimą, buvo teisėti ir pagrįsti aiškintis nusikaltimo padarymo aplinkybes ir kaltininką.
18. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismas pagrįstai tikėjo liudytojų parodymais ir kita rašytine bylos medžiaga dėl pavogtos medienos fakto, vagystę įvykdžiusio asmens (šiuo atveju Ž. K.), kadangi visetas ištirtų parodymų yra nuoseklūs ir patvirtinti kitais ištirtais įrodymais, todėl yra pagrindas teigti, jog apylinkės teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nuosprendį ir jo naikinti ar keisti nėra jokio teisinio pagrindo.
19. Byloje neginčytinai nustačius, kad Ž. K. 2018 m. liepos 27 d., laikotarpiu nuo 18.10 val. iki 19.20 val. iš valstybinio miško, patikėjimo teise valdomo (duomenys neskelbtini) J regioninio padalinio medienos sandėlių, esančių (duomenys neskelbtini) pagrobė bendros 4441,56 euro vertės paruoštų 23 vnt. ąžuolo ir 9 vnt. uosio rąstų, kas sudaro 19,47 kubinių metrų medienos, tuo (duomenys neskelbtini) J regioniniam padaliniui padarydamas 4441,56 Eur turtinę žalą, jo veika pagal BK 178 straipsnio 1 dalį buvo kvalifikuota teisingai.
20. Skirdamas nuteistajam Ž. K. bausmę pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių taip pat nepažeidė, įvertino reikšmingų aplinkybių visumą ir pagrįstai Ž. K. skyrė bausmę – 60 MGL (3000 Eur) dydžio baudą, bausmės dydį pagrįstai parinko sankcijos ribose, artimą jos minimaliam dydžiui. Nuteistojo Ž. K. apeliaciniame skunde bausmės švelninimo klausimas nekeliamas, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmės skyrimo motyvų detaliau neanalizuoja.
21. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas Ž. K. pritaikytas tinkamai, jam paskirtos bausmės rūšis ir dydis individualizuoti teisingai, nepažeidžiant BK 41 ir 54 straipsniuose nustatytų nuostatų.
22. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuteistojo Ž. K. apeliacinis skundas atmetamas, o nuosprendis paliekamas galioti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo Ž. K. apeliacinį skundą atmesti.