- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-09-28
- Bylos Nr.
- 2A-837-467/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė (pran.), Neringa Švedienė, Algirdas Auruškevičius
- Ieškovas
- A. B.
- Trečiasis asmuo
- A. Š.
- Atsakovas
- K. A., K.
- Kategorijos
- 42.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovei K. A. dėl avanso grąžinimo, ir atsakovės K. A. priešieškinį ieškovui A. B. dėl nuostolių atlyginimo, tretysis asmuo – A. Š. .
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas A. B. 2008-07-18 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir, jį patikslinęs, prašė priteisti iš atsakovės K. A. 20000 Lt negrąžinto avanso ir baudos už įsipareigojimo parduoti patalpas neįvykdymą. Nurodė, kad šalys 2007-12-11 sudarė preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo parduoti, o ieškovas nupirkti 18,2 kv.m iš patalpų, kurių bendras plotas 65 kv.m, esančių (duomenys neskelbtini), už 250000 Lt. Pagal preliminarią sutartį jis pervedė atsakovei 40000 Lt avansą. Šalys susitarė, kad pagrindinę sutartį sudarys po keturių mėnesių po preliminarios sutarties pasirašymo dienos. Suėjus pagrindinės sutarties pasirašymo terminui, sutartys su ginčo patalpų nuomininkais nebuvo nutrauktos. Taip pat ieškovas nebuvo informuotas apie patalpų dalies atskyrimą nuo pagrindinės patalpų dalies bei atskiro turtinio vieneto su savo unikaliu numeriu suformavimą. Apie tai informavo atsakovę ir pranešė, jog dėl sutarties sąlygų pažeidimo, preliminarioji sutartis yra nutraukiama, todėl pareikalavo grąžinti sumokėtą avansą. Atsakovė sutiko, paprašė skirti 6 savaites sumokėtiems pinigams grąžinti, tačiau nebuvo grąžinti. Kadangi atsakovė 2008-10-28 bankiniu pavedimu gražino dalį avanso - 30000 Lt, todėl iš jos priteistina 10000 Lt negrąžinto avanso ir 10000 Lt dydžio bauda už įsipareigojimo parduoti patalpas neįvykdymą.
Atsiliepimas
Atsakovė K. A. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti, padavė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovo A. B. 10000 Lt negrąžinto avanso dalį kaip minimalius nuostolius, patirtus ieškovui vengiant/atsisakius sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį. Nurodė, kad šalys susitarė, jog pagrindinę sutartį sudarys po keturių mėnesių nuo preliminarios sutarties pasirašymo dienos. Vykdydama su ieškovu sudarytą susitarimą, atsakovė notarų biure užsakė nekilnojamojo turto pažymą pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti. 2008-04-25 ieškovas, telefonu bendraudamas su atsakovės atstove A. Š. , pagrindinę patalpų pirkimo-pardavimo sutartį sudaryti atsisakė. Atsakovė ieškovui pasiūlė bendru sutarimu nutraukti preliminariąją sutartį, tačiau ieškovas nesutiko. Preliminariosios sutarties 5.1 punktas numato, kad, jei pagrindinė sutartis nesudaroma dėl būsimo pirkėjo kaltės, pardavėjui lieka 10000 Lt gauto avanso sumos, kas laikoma protingais minimaliais pardavėjo dėl sutarties pažeidimo patirtais nuostoliais. Ieškovui vienašališkai atsisakius sudaryti pagrindinę patalpų pirkimo-pardavimo sutartį, atsakovei turi būti sumokėta 10000 Lt bauda.
Atsiliepime į priešieškinį ieškovas A. B. su priešieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad priešieškinyje nurodytos faktinės aplinkybės neatitinka tikrovės ir nesudaro pagrindo kilti ieškovo atsakomybei. Pats ieškovas iki pagrindinės sutarties sudarymo 2008-04-11 nebuvo informuotas apie parduodamo turto atskyrimą nuo bendrų patalpų, todėl buvo pažeistas preliminarios sutarties 3.3 punktas. 2008-03-10 nuomos sutartis ir 2008-04-25 priėmimo-pardavimo aktas patvirtina, kad atsakovė su nuomininku nuomos sutartį nutraukė ne iki pagrindinės sutarties sudarymo datos, t.y. 2008-04-11, kaip nurodė priešieškinyje, bet 2008-04-25, todėl pati atsakovė pažeidė 2007-12-11 preliminarios sutarties nuostatas. Šio įsipareigojimo neįvykdymas sąlygojo ieškovo teisėtų lūkesčių pažeidimą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino. Teismas nustatė, kad pagal preliminarios sutarties 4.1. punktą šalys susitarė, jog pagrindinė sutartis bus sudaryta ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo preliminarios sutarties sudarymo, tačiau šis terminas abipusiu šalių susitarimu buvo pakeistas, nustatant, kad pagrindinė sutartis turi būti pasirašyta po keturių mėnesių po preliminarios sutarties pasirašymo. Tačiau, kaip paaiškėjo teisme, šalys nevienodai suprato sutartyje nustatytą terminą. Atsižvelgęs į tai, kad aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat aiškinantis tikruosius šalių ketinimus, atsižvelgiant į lingvistines rašytinės sutarties formuluotes ir į tai, su kokia aplinkybe šalys siejo savo teisių ir pareigų atsiradimą, ir įvertinęs sutarties pobūdį, rūšį, rizikos pasiskirstymą tarp šalių bei vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad sutartyje nustačius atidedamąjį terminą, nei viena šalis neturėjo teisės įgyvendinti savo reikalavimo teisės (teisės reikalauti įvykdyti prievolę), kol sueis turto pardavėjos naudai nustatytas atidedamasis terminas. Terminui suėjus, t.y. po keturių mėnesių, šiuo atveju tai 2008-04-11, pirkėjui atsirado galimybė įgyvendinti savo reikalavimo teisę, t.y. reikalauti, kad pardavėjas sudarytų pagrindinę sutartį, todėl pardavėjas taip pat privalėjo pradėti vykdyti savo pareigą. Teismas, įvertinęs aplinkybę, kad net ir pasibaigus atidedamajam terminui, tam tikriems veiksmams atlikti reikalingas protingas terminas, padarė išvadą, jog ieškovas, 2008-04-11 įgijęs teisę reikalauti, kad būtų sudaryta pagrindinė sutartis, aktyviai nesinaudojo šia savo teise, t.y. nereikalavo iš atsakovės sudaryti pagrindinę sutartį, nederino su atsakove sandorio sudarymo datos, nesiūlė notarų biuro, kuriame būtų sudaromas sandoris. Teismas kritiškai įvertino ieškovo paaiškinimus, kad jis 2008-04-20 nesitikėdamas, jog pagrindinė sutartis bus pasirašyta, informavo atsakovę, kad pirks kitą patalpą. Teismas padarė išvadą, jog atsakovė tinkamai vykdė savo pareigas ir naudojosi savo teisėmis pagal sutartį, o pagrindinė sutartis nebuvo pasirašyta dėl ieškovo vengimo. Dėl to, vadovaujantis CK 6.165 straipsnio 4 dalimi, konstatavo atsakovės patirtus nuostolius, t.y., jog pardavus turtą po pusės metų, jis nuvertėjo, taip pat atsakovė neteko pajamų, kurias gaudavo iš patalpų nuomos. Taip pat teismas konstatavo, kad šalių sutarties 5.1. punkte nustatyta sąlyga atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl turi būti taikoma.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas A. B. prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti. Nurodo, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutartinius teisinius santykius, ir procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą. Teismas neteisingai taikė CK 6.33 ir 1.119 straipsnius, kadangi 2007-12-11 sutarties 4.1 punkte nustatytas tikslus, aiškiai apibrėžtas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti, todėl ieškovas po sutarties 4.1 punkto pakeitimo įgijo teisę reikalauti iš atsakovės sudaryti pagrindinę sutartį ne anksčiau, bet ir ne vėliau kaip 2008-04-11, o sutartyje įtvirtintas keturių mėnesių terminas yra ne atidedamasis, o naikinamasis. Teismas neatsižvelgė ir netikrino atsakovės ir trečiojo asmens pozicijų dėl pagrindinės sutarties termino suvokimo ir aiškinimo, pateikiamų priešieškinyje ir teismo posėdžio metu (CPK 186 str. 4 d.). Teismas išimtinai vadovavosi trečiojo asmens paaiškinimais, nukrypdamas nuo CPK 185 straipsnio 1 dalies. Teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių, neįžvelgė prieštaravimų, kas sąlygojo nepagrįsto sprendimo priėmimą. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių pagrindinės sutarties sudarymo termino pratęsimą (CPK 178 str.). Vadovaujantis CK 6.165 straipsnio 2 dalimi, 2007-12-11 sutarties pakeitimas turėjo būti įformintas raštu, tačiau šalys jokio pakeitimo dėl termino sudaryti pagrindinei sutarčiai pratęsimo nepasirašė, todėl šalis saistė pareiga sudaryti pagrindinę sutartį 2008-04-11. Teismas nevertino teisiškai reikšmingų aplinkybių, jog, vadovaujantis sutarties 3.4 punktu, nuomos sutartis turėjo būti nutraukta pagrindinės sutarties sudarymo dieną - 2008-04-11, o buvo nutraukta tik 2008-04-25. Ieškovas siekė sudaryti pagrindinę sutartį, o jo atsisakymą sąlygojo ne nuo jo priklausančios aplinkybės, kurias patvirtina ir liudytojo parodymai. Ieškovas turėjo tikslą sudaryti pagrindinę sutartį 2008 m. balandžio 11 dieną, laikėsi sutarties nuostatų ir atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį dėl atsakovės nesąžiningumo bei sutarties sąlygų nevykdymo. Priešingai nei nurodė teismas, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės kaltės, dėl ko ji privalo sumokėti netesybas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas dalies reikalavimų atsisakė dėl to, jog atsakovė juos patenkino gera valia, todėl, vadovaujantis CPK 87 straipsnio 2 dalyje, 94 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, ieškovas turi teisę į reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų patenkinimą, tačiau teismas apskritai bylinėjimosi išlaidų ieškovui atlyginimo klausimo nesprendė, nors toks prašymas buvo pareikštas patikslintame ieškinyje. Teismas pažeidė CPK įtvirtintą ieškinio atsisakymo procedūrą, pagal kurią turėjo nutraukti bylą atsisakytų reikalavimų apimtyje (CPK 293 str. 4 d.).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė K. A. prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad apelianto nurodyta aplinkybė, jog A. Š. bendraujant su apeliantu pagrindinės sutarties sudarymo klausimais, apeliantas išreiškė norą/pasiūlė pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį sudaryti 2008 m. balandžio 28 d., tik patvirtina, jog ir pats apeliantas 2007 m. gruodžio 11 d. preliminariosios sutarties 4.1 punkte įtvirtintą terminą sudaryti pagrindinei sutarčiai suprato kaip atidedamąjį. Apelianto argumentai, kad teismas, vertindamas sutarties 4.1 punkto nuostatas, vadovavosi išimtinai trečiojo asmens parodymais, yra nepagrįstas, nes teismas vertino ir kitus byloje esančius įrodymus, tame tarpe ir paties ieškovo paaiškinimus. Apelianto argumentai apie 2007 m. gruodžio 11 d. preliminariosios sutarties 3.4 punkto pažeidimą yra nepagrįsti, kaip ir teiginiai, jog teismas nevertino atsakovės veiksmų dėl sutarties 3.4 punkto reikalavimų vykdymo. Teismas nustatė, jog atsakovė pilnai ir laiku įvykdė esminę sutarties 3.3 punkto sąlygą - įregistruoti parduodamą nekilnojamąjį turtą Nekilnojamojo turto registre, o nuomos sutarties nutraukimas negali būti vertinamas kaip sutarties 3.4 punkto sąlygų pažeidimas, nes pagal šio punkto nuostatas nuomos sutartis turėjo būti nutraukta iki pagrindinės sutarties pasirašymo dienos. Kadangi pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta, nes ieškovas atsisakė ją pasirašyti ir apie tai informavo atsakovę 2008 m. balandžio 25 d., t.y. kuomet pasirašė kitą preliminarią sutartį dėl kitų patalpų pirkimo, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo daryti išvadą apie sutarties 3.4 punkto pažeidimą. Preliminariojoje sutartyje nebuvo numatyta nei prievolė, nei terminai atsakovei informuoti ieškovą apie sutarties 3.3 punkte numatytų įsipareigojimų įvykdymą. Kadangi pagrindinė sutartis nebuvo pasirašyta dėl apelianto kaltės, ką nustatė teismas skundžiamu sprendimu, atsakovės veiksmai, negrąžinant sumokėtų pinigų, pagrįsti sutarties nuostatomis, negali būti vertinami kaip nepagrįstas praturtėjimas. Teismas, skirtingai nei teigia apeliantas, priteisdamas išlaidas advokato pagalbai atlyginti, vadovavosi CPK 98 straipsnio nuostatomis.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovas ir jo atstovas apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, atsakovės atstovas ir tretysis asmuo – prašė atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo A. B. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, išklausiusi į teismo posėdį atvykusių asmenų kalbas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo iš esmės teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui panaikinti.
CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Šie įrodymų vertinimo principai atitinka ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintam reikalavimui, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Nors apeliantas ir teigia, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas pažeidė nurodytas proceso taisykles ir principus.
Pagal CK 6.165 straipsnį preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Pagal CK 6.165 straipsnyje įtvirtintą preliminariosios sutarties sampratą galima išskirti tokius šios sutarties bruožus: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo įforminimas rašytine forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje V. Š. v. A. N., A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006). Byloje kilęs ginčas dėl pagrindinės sutarties sudarymo termino. Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė CK 6.33 ir 1.119 straipsnių nuostatas ir padarė neteisingą išvadą, jog 2007-12-11 preliminariosios sutarties 4.1 punkte įtvirtintas terminas sudaryti pagrindinę sutartį („pagrindinė sutartis turi būti pasirašyta po keturių mėnesių po sutarties pasirašymo“) yra atidedamasis, o ne naikinamasis.
Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas ir vertindamas tarp šalių sudarytos preliminariosios sutarties 4.1 punkto nuostatas, vadovavosi CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis – nagrinėjo ir vertino tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgė į sudarytos sutarties esmę, tikslą, sudarymo aplinkybes ir t.t. Teismas pagrįstai vadovavosi tiek atsakovės, tiek trečiojo asmens paaiškinimais, o taip pat paties ieškovo aiškinimu ir byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Tokiu būdu buvo nustatyta, jog trečiojo asmens (kaip atsakovės atstovės) iniciatyva buvo pasiūlyta preliminariosios sutarties termino formuluotę pakeisti ir nustatyti, kad pagrindinė sutartis bus pasirašoma po keturių mėnesių po sutarties pasirašymo, o ieškovas tokiam pakeitimui neprieštaravo, kas atsispindi įraše pačioje preliminarioje sutartyje (b.l. 7). Atsakovė ir jos atstovė sutartiniuose santykiuose su ieškovu A. Š. neginčija, kad toks sutarties papildymas buvo reikalingas tam, kad atlikti veiksmus, numatytus preliminarioje sutartyje ir kurių rezultatas nepriklausė vien nuo atsakovės ir trečiojo asmens valios, t.y. nutraukti nuomos sutartį su nuomininkais ir juos iškeldinti iš parduodamos patalpos, atskirti parduodamą patalpą iš bendrų patalpų ir įregistruoti ją atskiru turtiniu vienetu (b.l. 184-185). Pažymėtina, kad skirtingai nuo atidedamosios prievolės, kuri atideda prievolės atsiradimą, atidedamasis terminas atideda tik šalių teisių ir pareigų įgyvendinimą ir vykdymą. Pati prievolė galioja, tačiau tik tol, kol nesuėjo atidedamasis terminas, todėl šiuo atveju sutartyje numačius atidedamąjį terminą, t.y. iki 2008-04-11, nei viena sutarties šalis neturėjo teisės įgyvendinti savo reikalavimo teisės, kol sueis turto pardavėjos (atsakovės) naudai nustatytas atidedamasis terminas. Pirmosios instancijos teismas byloje surinktų įrodymų pagrindu teisingai nustatė, jog atsakovė nevengė sudaryti sutarties (2008-04-22 kreipėsi į notarą ir užsakė pažymą sandoriui sudaryti, atliko kitus veiksmus) ir nėra jokių objektyvių duomenų, kad ieškovas pats aktyviai būtų naudojęsis savo teise reikalauti sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį.
Apeliantas skunde nurodo, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių pagrindinės sutarties sudarymo termino pratęsimą su ieškovu, o 2007-12-11 sutarties pakeitimas turėjo būti įformintas raštu, tačiau šalys jokio pakeitimo dėl termino sudaryti pagrindinei sutarčiai pratęsimo nepasirašė, todėl šalis saistė pareiga sudaryti pagrindinę sutartį 2008-04-11 (CK 6.165 str. 2 d.). Tačiau sutikti su tokiais apelianto argumentais nėra pagrindo, nes CK 6.192 straipsnio 4 dalis numato, kad sutarties pakeitimas arba papildymas turi būti tokios pat formos, kokios turėjo būti sudaryta, išskyrus įstatymų ar sutarties nustatytus atvejus. Šio straipsnio 4 dalis pakartoja CK 6.183 straipsnyje nustatytas taisykles. CK 6.183 straipsnio 1 dalis numato, kad rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti arba ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu. Bylos duomenys tvirtina, kad 2007-12-11 sutartyje nėra numatyta tokia išlyga dėl sutarties pakeitimo, papildymo ar nutraukimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtoje sutartyje raštu yra padarytas papildymas dėl pagrindinės sutarties sudarymo termino ir abiejų šalių pasirašytas, todėl apelianto argumentai, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių pagrindinės sutarties sudarymo termino pratęsimą su ieškovu, atmestini.
CK 6.165 straipsnio 4 dalis numato, jei preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Kadangi nuostolius privalo atlyginti šalis, dėl kurios kaltės nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis, pirmiausia reikalinga nustatyti civilinės atsakomybės sąlygas - kaltę (CK 6.248 str.), ją sąlygojusius neteisėtus veiksmus (CK 6.246 str.) ir priežastinį ryšį (CK 6.247 str.). Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ar apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.246 str. 3 d.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad suėjus terminui pagrindinei sutarčiai sudaryti, t.y. 2008-04-11, pirkėjui (apeliantui) atsirado galimybė įgyvendinti savo reikalavimo teisę, t.y. reikalauti, kad atsakovė sudarytų pagrindinę sutartį. Todėl suėjus atidedamajam terminui ieškovas privalėjo pradėti vykdyti savo pareigą - reikalauti atsakovę įvykdyti prievolę. Ieškovo teiginys, kad jis turėjo tikslą sudaryti pagrindinę sutartį pagal 2007-12-11 sutartį 2008 m. balandžio 11 dieną, laikėsi sutarties nuostatų ir atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį dėl atsakovės nesąžiningumo bei sutarties sąlygų nevykdymo, atmestinas, kadangi ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad reikalavo iš atsakovės sudaryti pagrindinę sutartį, derino sandorio sudarymo datą, pasiūlė notarų biurą, kuriame būtų sudaroma pagrindinė sutartis, t.y. ieškovas aktyviai nepasinaudojo savo pareiga sudaryti pagrindinę sutartį ir iš esmės atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. Tuo tarpu atsakovė laikėsi sutarties sąlygų: iškeldino nuomininkus, atskyrė parduodamas patalpas nuo bendrų patalpų ir jas įregistravo atskiru vienetu, ką patvirtina byloje esantys įrodymai.
Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal sutarties 3.4 punktą iki pagrindinės sutarties pasirašymo turėjo būti tik nutraukta turto nuomos sutartis, o patalpos visiškai atlaisvintos atsiskaitymo dieną. Dėl to aplinkybė, kad ieškovas 2008-04-16 matė nuomininkus ginčo patalpose, nesudaro pagrindo vertinti kaip sutarties sąlygų nesilaikymą, sutarties nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Pažymėtina, kad ieškovas 2008-04-30 įsigijo kitas patalpas, kas yra pakankamas pagrindas konstatuoti ieškovo nenorą sudaryti pagrindinę sutartį su atsakove. Atsižvelgiant į tai, kad sutarties 5.1 punktas nustatė, jog, jei pirkėjas (ieškovas) vengia sudaryti pagrindinę sutartį, pardavėjui (atsakovei) lieka 10000 Lt gauto avanso sumos, kas laikoma protingais minimaliais pardavėjo dėl sutarties pažeidimo patirtais nuostoliais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog dėl ieškovo vengimo sudaryti pagrindinę sutartį, atsakovė patyrė nuostolius, t.y. parduodamas turtas nuvertėjo, atsakovė neteko pajamų, gautų už patalpų nuomą, nes nuomininkas nesutiko tęsti nuomos santykius, sudaryti naują nuomos sutartį, parduoti patalpas nepavyko, ir tenkino atsakovės priešieškinį.
Apeliantas skunde tvirtina, kad teismas pažeidė CPK numatytą ieškinio atsisakymo procedūrą, pagal kurią turėjo nutraukti bylą atsisakytų reikalavimų apimtyje (CPK 293 str. 4 d.) ir priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija iš dalies su tokiais apelianto argumentais sutinka. CPK 293 straipsnio 4 dalis numato, jog teismas nutraukia bylą, jeigu ieškovas atsisakė ieškinio ir atsisakymą teismas priėmė. Bylos duomenys tvirtina, kad ieškovas 2008-07-17 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės 50000 Lt avansą ir baudą už įsipareigojimo parduoti patalpas, nevykdymą (b.l. 1-2). Ieškovas, šalindamas 2008-07-21 nutartimi nustatytus ieškinio trūkumus, 2008-07-31 pateikė kitą ieškinį, kurio reikalavimai buvo nepasikeitę (b.l. 12, 15-16). Tačiau 2009-01-05 ieškovas teismui pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo prašė iš atsakovės priteisti 20000 Lt negrąžinto avanso dalį ir baudą, nurodydamas, jog dalies ieškinio reikalavimų atsisako dėl to, kad atsakovė juos patenkino gera valia (b.l. 120-122). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nesprendė bylos nutraukimo klausimo, ieškovui iš dalies atsisakius nuo ieškinio, ir tuo pažeidė apelianto nurodytas procesinės teisės normas, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas naikinti iš esmės teisėtą bei pagrįstą teismo sprendimą (CPK 328 str.). Nepaisant to, teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad jam turi būti atlyginta dalis turėtų bylinėjimosi išlaidų, remiantis CPK 94 straipsnio 1 dalimi, t.y. 900 Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant ieškinį (b.l. 18), kadangi atsakovė iš dalies patenkino ieškinį jau jį pareiškus teisme (2008-10-28).
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, susijusius su atsakovės naudai priteista išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma, kadangi pirmosios instancijos teismas, priteisdamas dalį - 4000 Lt išlaidų advokato pagalbai, nepažeidė CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatų, vadovavosi LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis ir jose nustatytais maksimalaus dydžio kriterijais, atsižvelgė į bylos sudėtingumą, įvertino advokato ruoštų procesinių dokumentų kiekį ir apimtį, teismo posėdžių kiekį ir trukmę, vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais.
Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, netenkindamas ieškinio ir tenkindamas priešieškinį, nuo šios praktikos nukrypo.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, kurios būtų pagrindu panaikinti skundžiamą iš esmės pagrįstą ir teisingą sprendimą, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.
Sutinkamai su CPK 93 ir 98 straipsnių nuostatomis, atmetus ieškovo apeliacinį skundą, iš apelianto atsakovės naudai priteistina dalis - 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti, atsižvelgiant į tai, jog surašytas nedidelės apimties atsiliepimas į apeliacinį skundą, teismo posėdis neužsitęsė.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. kovo 30 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės K. A. , a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovo A. B. , a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 900 (devynis šimtus) litų bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovo A. B. , a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovės K. A. , a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 1000 (vieną tūkstantį) litų išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.